Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo G. V. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2025 m. gegužės 5 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo (kreditoriaus) G. V. prašymas pripažinti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Ignalinos autocentras“ bankrotą tyčiniu, suinteresuoti asmenys E. Š., R. P., likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė „Ignalinos autocentras“, atstovaujama nemokumo administratorės V. V.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Ignalinos autocentras“ iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2016 m. lapkričio 24 d. Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 5 d. nutartimi UAB „Ignalinos autocentras“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

2. 2024 m. gruodžio 6 d. pareiškėjas (kreditorius) G. V. kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti likviduojamos dėl bankroto UAB (toliau – ir LUAB) „Ignalinos autocentras“ (toliau – ir bendrovė, įmonė) bankrotą tyčiniu.

3. Pareiškėjo teigimu UAB „Ignalinos autocentras“ tyčinį bankrotą lėmė šios priežastys: 1) bendrovės buhalterinė apskaita buvo vedama aplaidžiai ir apgaulingai; 2) sumokėjus už naujai išleistas bendrovės akcijas E. Š. (buvusio vadovo) turtiniu įnašu – pastatais, buvo sudarytas bendrovei nenaudingas sandoris; 3) E. Š. neturėjo kompetencijos ir patirties organizuoti automobilių remonto ir aptarnavimo veiklos, todėl buvo netinkamas vadovauti bendrovei; 4) bendrovė nuo pat ūkinės komercinės veiklos pradžios kiekvieną mėnesį dirbo nuostolingai; 5) 2015 m. kovo 12 d. E. Š. įkūrė savo įmonę UAB „Pas E.“, į kurią nuo 2015 m. balandžio mėn. iš bendrovės perkėlė ir atskirai pratęsė pelningą prekybą žemės ūkio dalimis, o bendrovėje šią veiklą nutraukė; 6) bendrovės materialinės bazės kūrimo išlaidos buvo didesnės už iš finansavimo šaltinių gautas lėšas, t. y. susidarė 93 564,17 Eur bendrovės įsiskolinimas medžiagų ir paslaugų tiekėjams. 2015 metų pabaigoje apie 90 proc. bendrovės turto sudarė ilgalaikis turtas, tai lėmė apyvartinių lėšų trūkumą bei faktinį nemokumą; 7) bendrovės investicijos į parduotuvės pastato kapitalinį remontą ir žemės ūkio technikos dalių parduotuvės įrengimą buvo nereikalingos ir ekonomiškai nenaudingos, dėl poreikio mokėti palūkanas neatsipirko bei lėmė įmonės nemokumą; 8) E. Š., kuris tuo metu turėjo 96,7 proc. bendrovės akcijų, neatlikęs šildymo būdų palyginamosios analizės, nesant akcininkų sprendimo, įrengė šiaudais kūrenamą brangią katilinę su jai pritaikytu kaminu, į ją investavo 37 189,77 Eur be pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) daugiau, negu būtų įrengiant skysto kuro katilus. Šios bendrovės investicijos buvo ekonomiškai nenaudingos, investuotos lėšos įšaldytos, lėmė sąnaudas palūkanoms mokėti bei įmonės nemokumą; 9) bendrovės parduotuvėje taikomi žemės ūkio technikos dalių pardavimo antkainiai buvo nepateisinamai maži, tai lėmė mažesnes pajamas iš šios veiklos ir turėjo įtakos bendrovės nemokumui; 10) nuo kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo E. Š. sąmoningai nebesirūpino bendrovės vykdoma veikla, beveik visiškai ją sustabdė – toliau buvo bloginama bendrovės būklė, didinami nuostoliai; 11) esant realiam pavojui, kad 2014 m. gegužės 29 d. sutartis su Utenos teritorine darbo birža nebus įvykdyta, E. Š. nesiėmė veiksmų neigiamoms to pasekmėms išvengti; 12) E. Š., esant įstatymo nustatytam pagrindui, nesikreipė į teismą dėl bendrovės įstatinio kapitalo sumažinimo, o 2016 m. balandžio 29 d. pareiškimu kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. kovo – balandžio mėn., tuo metu, kai bendrovė negalėjo gauti papildomo finansavimo iš kredito įstaigų, kadangi dėl netinkamo buhalterinės apskaitos organizavimo, kurio neužtikrino bendrovės direktorius, buvo nesutvarkyta buhalterinė apskaita ir neparengtas bendrovės balansas, būtinas kreipiantis dėl finansavimo, E. Š., pasinaudodamas apgaule, neteikdamas akcininkui R. P. privalomos teikti informacijos ir piktnaudžiaudamas akcininko R. P. pasitikėjimu, perėmė pelningą bendrovės verslo dalį. Bendrovės vadovo veikla buvo sąmoningai nukreipta dalies bendrovės patalpų perėmimui.

5. Bendrovės vadovas E. Š. neturėjo kompetencijos ir patirties organizuoti automobilių remonto ir aptarnavimo veiklos, todėl buvo netinkamas vadovauti bendrovei, kuri užsiima automobilių remonto ir aptarnavimo veikla bei prekyba automobiliais ir jų dalimis, nebuvo pajėgus užtikrinti stabilią, efektyvią, konkurencingą bendrovės veiklą. Kai buvo baigta serviso pastato rekonstrukcija, vadovaudamasis rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio normomis, jis turėjo pasitraukti iš vadovo pareigų, tačiau to nepadarė.

6. Bendrovė nuo pat ūkinės komercinės veiklos pradžios 2014 m. gegužės mėn. iki 2016 m. lapkričio mėn. tendencingai kiekvieną mėnesį dirbo nuostolingai.

7. 2015 m. kovo 12 d. bendrovės direktorius ir akcininkas (tuo metu 50 proc.) E. Š. įkūrė savo įmonę UAB „Pas E.“, į kurią nuo 2015 m. balandžio mėn. iš bendrovės perkėlė ir atskirai pratęsė pelningą prekybą žemės ūkio dalimis, o bendrovėje šią veiklą nutraukė. UAB „Pas E.“ perėmė bendrovės nebaigtas vykdyti sutartis su tiekėjais. E. Š. pradėjo dirbti UAB „Pas E.“ direktoriumi. Bendrovės darbuotojai A. M., R. T., o 2016 m. ir I. G. perėjo dirbti į UAB „Pas E.“. UAB „Pas E.“ toje pačioje teritorijoje prekiaujant tokiomis pat prekėmis, kaip ir bendrovė (hidraulinės žarnos, alyva ir kiti eksploataciniai skysčiai, akumuliatoriai, padangos), buvo sudarytos sąlygos nesąžiningai konkurencijai. Dėl veiklos perkėlimo bendrovė per 2015 – 2016 m. negavo ne mažiau kaip 67 000 Eur pajamų, o bendrovei buvo paliktos su parduotuvės pastato kapitaliniu remontu susijusios ir kitos skolos.

8. Pagal parengtą rekonstrukcijos projektą ir 2012 m. birželio 19 d. išduotą statybą leidžiantį dokumentą pirmiausiai turėjo būti rekonstruojamas automobilių serviso pastatas (darbai buvo pradėti 2013 m. liepos mėn.), tačiau E. Š. 2013 m. rugpjūčio mėn., tuo metu turėdamas 96,7 proc. akcijų, neinformavęs akcininko R. P., nesant akcininkų sprendimo, finansavimo šaltinio, patvirtinto projekto ir statybą leidžiančio dokumento, vienasmeniškai priėmė sprendimą dėl žemės ūkio technikos dalių parduotuvės pastato (toliau – Parduotuvės pastatas) kapitalinio remonto bei įrengimo, jį pradėjo, o automobilių serviso pastato rekonstrukciją sustabdė. Žemės ūkio technikos dalių parduotuvės pastato kapitalinio remonto ir įrengimo sąnaudos sudarė 90 106 Eur be PVM. Bendrovės investicijos į Parduotuvės pastato kapitalinį remontą ir žemės ūkio technikos dalių parduotuvės įrengimą buvo nereikalingos ir ekonomiškai nenaudingos, šios įšaldytos investuotos lėšos neatsipirko, bet lėmė sąnaudas palūkanoms bei bendrovės nemokumą.

9. Bendrovės direktorius E. Š., neatlikęs šildymo būdų palyginamosios analizės, nesant akcininkų sprendimo, įrengė brangią šiaudais kūrenamą katilinę su jai pritaikytu kaminu, į ją investuodamas 37 189,77 Eur be PVM daugiau, negu įrengiant skysto kuro katilus. Šios bendrovės investicijos buvo ekonomiškai nenaudingos.

10. Vadovo E. Š. sprendimas nepasinaudoti visa pagal anksčiau sudarytą sutartį galima gauti paskolos suma iš Ignalinos kredito unijos, o vietoje to sudaryti paskolos sutartį su UAB „Hidrobalt“ buvo ekonomiškai nenaudingas bendrovei ir lėmė papildomus nuostolius – bendrovė sumokėjo 469,67 Eur daugiau palūkanų bei 430,26 Eur delspinigių.

11. Parduotuvės darbo ištekliai buvo naudojami neefektyviai, o vėlesnė parduotuvės patalpų nuoma UAB „Pas E.“ už nepateisinamai mažą kainą reiškė, kad bendrovės turtas buvo investuotas į konkuruojančią įmonę, t. y. panaudotas direktoriaus asmeninei naudai gauti.

12. Nuo kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo E. Š. sąmoningai nebesirūpino bendrovės vykdoma veikla, beveik visiškai ją sustabdė – toliau buvo bloginama bendrovės būklė, didinami nuostoliai.

13. Didelę įtaką darbo užmokesčio sąnaudoms padarė 2014 m. gegužės 29 d. sutartis, sudaryta tarp bendrovės ir Utenos teritorinės darbo biržos, pagal kurią bendrovei suteikta subsidija serviso įrangai įsigyti. Pagal sutarties sąlygas bendrovė turėjo sukurti šešias darbo vietas ir išlaikyti jas trejus metus. Tačiau automobilių servise nuo 2014 m. lapkričio mėn. iki 2015 m. sausio mėn. buvo įdarbinti devyni, nuo 2015 m. vasario mėn. iki 2016 m. sausio mėn. dešimt darbuotojų. Tiek darbuotojų nereikėjo, o jų darbas organizuotas neefektyviai. Sumažinus Serviso padalinio darbuotojų skaičių nuo 10 iki 7, vien tik per 2015 m. bendrovė būtų sutaupiusi apie 19 260 Eur darbo užmokesčio ir su tuo susijusių sumokėtų mokesčių. Užfiksuoti nereikalingų darbuotojų įdarbinimo atvejai, dėl to bendrovė patyrė 4 438,75 Eur nuostolį. Bendrovei jau beveik nebevykdant veiklos, 2016 m. spalio 17 d., buvo įdarbintas naujas darbuotojas, kuris iki jo atleidimo 2016 m. gruodžio 14 d. neatliko jokių darbų, vien tik dėl jam išmokėto darbo užmokesčio, išmokų ir su tuo susijusių sumokėtų mokesčių bendrovė patyrė 2 065,19 Eur nuostolį. Ne tik darbas, bet ir poilsis bendrovėje buvo organizuotas netinkamai, dėl to bendrovė patyrė papildomų nuostolių, išmokėdama kompensacijas už nepanaudotas kasmetines atostogas. Bendrovei nuolatos dirbant nuostolingai ir esant realiam pavojui, kad 2014 m. gegužės 29 d. sutartis nebus įvykdyta, E. Š. nesiėmė veiksmų neigiamoms to pasekmėms išvengti.

14. Bendrovė 2013 metais deginimui katilinėje iš ūkininko S. P. už 1 329,36 Eur be PVM nupirko 170 vnt. šiaudų rulonų, kurie į bendrovę net nebuvo atvežti – nuo katilinės eksploatacijos pradžios 2014 m. vasario 22 d. šiaudus bendrovei tiekė E. Š.. Taip E. Š. veikiant kartu su S. P. bendrovei buvo padarytas 1 329,36 Eur be PVM nuostolis. Bendrovė 2014 – 2015 m. deginimui katilinėje iš ūkininko E. Š. už 7 828,03 Eur be PVM nupirko 660 vnt. šiaudų rulonų, kurių savikaina, įskaitant transportavimo ir krovimo išlaidas, buvo 11,86 Eur už ruloną be PVM (iš ūkininko S. P. pirktų šiaudų rulono savikaina su atvežimu buvo 7,82 Eur be PVM). Bendrovėje nesant šiaudų rulonų išdavimo deginimui ir kiekvienos dienos šiaudų krovimo į katilo pakurą registracijos žurnalo, periodinių inventorizavimo ar nurašymo aktų ir pan., kuriais būtų galima pagrįsti šiaudų sunaudojimą, negalima nustatyti, kiek iš E. Š. nupirktų šiaudų rulonų buvo atgabenta į bendrovę, jai perduota ir sudeginta katilinėje. Apskaičiuotas didžiausias šiaudų poreikis 2014 – 2015 m. iš viso yra 317 rulonų, todėl, papildomai nupirkus net 343 rulonus šiaudų, E. Š. veikiant kartu su kitais asmenimis bendrovei buvo padarytas ne mažesnis kaip 4 067,98 Eur be PVM nuostolis.

15. Bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir netinkamai, dalis apskaitos dokumentų suklastota, surašant juos atgalinėmis datomis ir (arba) juose įrašant tikrovės neatitinkančius duomenis. Nėra 2013 – 2014 m. vykdyto ilgalaikio materialiojo turto (parduotuvės ir serviso pastatų) kapitalinio remonto ir rekonstravimo metu pirktų prekių ir paslaugų gavimą, pajamavimą, išdavimą ir nurašymą patvirtinančių dokumentų, nebuvo vedama jų saugojimo vietoje ir sunaudojimo apskaita. Iš esančių dokumentų negalima nustatyti, kiek ilgalaikio materialiojo turto kapitaliniam remontui ir rekonstravimui nupirktų prekių buvo atgabenta į bendrovę, jai perduota ir sunaudota, kokie buvo likučiai. Taip pat negalima nustatyti, kiek nupirktų šiaudų rulonų buvo atgabenta į bendrovę, jai perduota ir sudeginta katilinėje. Bendrovėje iš viso nėra 2013 – 2014 m. materialiojo ir nematerialiojo turto inventorizavimo aprašų, pinigų, įskaitant pinigus kasoje, ir įsipareigojimų inventorizavimo dokumentų. Bendrovės kasos knyga ir kasos dokumentai buvo tvarkomi netinkamai. Bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai nebuvo pateikti kreditoriui G. V. ir nemokumo administratoriui V. S. Dėl išvardintų priežasčių negalima iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

16. Bendrovės akcininkui R. P. ir kreditoriui G. V. iki pat 2016 m. sausio mėn. buvo teikiami 2015 m. tarpiniai ir metinis balansai, melagingai nurodant bendrovės nuosavo kapitalo dydį. Taip sąmoningai buvo slepiama reali bendrovės finansinė padėtis. Kai bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, bendrovės vadovas laiku nesušaukė visuotinio akcininkų susirinkimo, kad būtų ištaisyta bendrovėje susidariusi padėtis.

17. 2016 m. balandžio 22 d. visuotinio akcininkų susirinkimo metu paaiškėjo, kad bendrovėje nebuvo atliekamas rinkos tyrimas (klientų, paslaugų poreikio ir kt. analizė), bendrovės vadovas nebuvo nustatęs, kaip galima mažinti išlaidas ir didinti pajamas, nebuvo parengęs veiklos strategijos. E. Š. atstovas J. R. balsavo prieš vadovo atšaukimą ir valdybos sudarymą, tuo pavirtindamas aplinkybę, kad E. Š. nėra suinteresuotas bendrovės veiklos tęstinumu, bet priešingai, siekia bendrovės bankroto. Visuotiniam akcininkų susirinkimui nepriėmus sprendimo atkurti bendrovės nuosavo ir įstatinio kapitalo santykį, E. Š. privalėjo kreiptis į teismą dėl bendrovės įstatinio kapitalo sumažinimo, tačiau šios savo pareigos neįvykdė.

18. Bendrovės vadovas E. Š. visuotinių akcininkų susirinkimų daugiau nebešaukė, nebesirūpino bendrovės vykdoma veikla, beveik visiškai ją sustabdė, atsisakė didžiausio bendrovės kreditoriaus siūlomos pagalbos sprendžiant finansavimo klausimus. Pradelstos bendrovės skolos kreditoriui G. V. ir akcininkams E. Š. bei R. P. sudarė 80 proc. visų pradelstų skolų, todėl mokumą buvo galima nesunkiai atstatyti šių trijų suinteresuotų asmenų pastangomis. Tačiau E. Š. sąmoningai nesiėmė priemonių bendrovės mokumui atstatyti ir bendrovei neatitinkant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nustatytų įmonės nemokumo sąlygų nepagrįstai kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

19. Panevėžio apygardos teismas 2025 m. gegužės 5 d. nutartimi pareiškėjo (kreditoriaus) G. V. pareiškimą pripažinti LUAB „Ignalinos autocentras“ bankrotą tyčiniu atmetė; priteisė iš pareiškėjo G. V. nemokumo administratorei V. V. 2 800 Eur, o suinteresuotam asmeniui E. Š. 7 940,63 Eur bylinėjimosi išlaidas.

20. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas G. V. neįrodinėja bendrovės nemokumo momento, priešingai – teigia, kad buvęs vadovas dėl bendrovės bankroto kreipėsi nesant tam sąlygų.

21. Nurodęs, kad, sprendžiant tyčinio bankroto klausimą, būtina nustatyti bendrovės nemokumo momentą ir pasisakydamas dėl jo, teismas konstatavo, jog bendrovė nemoki tapo ne vėliau kaip 2016 m. II ketvirtį.

22. Teismas, išanalizavęs byloje surinktus finansinius duomenis, padarė išvadą, kad bendrovė 2013–2016 m. patirdavo nuostolių. 2015–2016 m. bendrovės įsipareigojimai viršijo pusę jos turto vertės. Visas bendrovei priklausęs nekilnojamasis turtas buvo įkeistas prievolių pagal bendrovės sudarytas kredito sutartis užtikrinimui. Tačiau teismas pažymėjo, kad nuo bendrovės įsteigimo kelis kartus buvo didinamas įstatinis kapitalas (akcininkų turtiniu įnašu ir piniginėmis lėšomis), gautos lėšos naudotos įmonės veiklai vystyti (pastatų rekonstrukcijai, materialinės bazės kūrimui), bendrovės veikla finansuota ir skolintomis lėšomis. Dalis lėšų buvo pasiskolintos iš kredito įstaigų, dalį lėšų skolino įmonės akcininkai bei kreditorius G. V. (dengdamas įmonės skolas). Spręsdamas dėl bendrovės nemokumo momento, teismas atsižvelgė į tai, kad būtent 2016 m. balandžio 22 d. susirinkimo metu akcininkai nesutarė pagal tuo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus padengti įmonės nuostolius akcininkų įnašais, taip pat nebuvo sutarta padidinti bendrovės įstatinio kapitalo. Dėl šios priežasties teismas atmetė kaip nepagrįstus ir pareiškėjo argumentus dėl nepagrįsto bendrovės vadovo kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nesutikdamas, kai tai buvo vienas iš veiksnių, lėmusių įmonės nemokumą ir tyčinį jos bankrotą.

23. Teismas, vertindamas bendrovės įstatinio kapitalo didinimo, mažinimo aplinkybes ir galimą vadovo nekompetenciją, nustatė, kad 2013 m. gegužės 22 d. bendrovės įstatinis kapitalas buvo padidintas 285 000 Lt, už naujai išleidžiamas akcijas E. Š. apmokant jam priklausančiu turtiniu įnašu (pastatais), esančiais (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Pastatai). Jie nekilnojamojo turto agentūros „Naujas būstas“ buvo įvertinti 285 000 Lt, dėl to pareiškėjo argumentus, kad E. Š. vardu įregistruotų Pastatų rinkos kaina – 285 000 Lt, kuri 225 000 Lt didesnė už Pastatų pirkimo kainą (285 000 Lt – 60 000 Lt = 225 000 Lt), yra nepagrįstai aukšta, teismas atmetė kaip neįrodytus. Aplinkybė, kad bendrovės 2016 m. balandžio 22 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokole pažymėta, jog pinigus Pastatų pirkimui davė abu akcininkai – E. Š. ir R. P., tačiau Pastatų pirkimas buvo įformintas tik E. Š. vardu, teismo vertinimu, nėra pakankamas nei teisinis, nei faktinis pagrindas konstatuoti, kad R. P. faktiškai priklausė 5/8 dalis Pastatų. Nuosavybę į nekilnojamąjį turtą asmuo gali įgyti tik sutarties, įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu, todėl pareiškėjo ir suinteresuoto asmens R. P. teiginius, kad tik 3/8 dalis Pastatų priklausė E. Š., nes didesnę dalį kainos (už 5/8 dalių Pastatų) sumokėjo R. P., teismas atmetė, nesant objektyvių leistinų įrodymų šiems teiginiams pagrįsti.

24. Teismas taip pat nustatė, kad 2013 m. spalio 24 d. akcininkų sprendimu bendrovės įstatinis kapitalas buvo dar kartą padidintas 285 000 Lt (iki 590 000 Lt (170 876 Eur)). Įstatinis kapitalas buvo didinamas už naujai išleidžiamas akcijas R. P. sumokant 285 000 Lt pavedimu į bendrovės sąskaitą banke arba į kasą. Kaip įmoka, didinant įstatinį kapitalą, užskaitytas R. P. 2014 m. spalio 20 d. atliktas 9 630 Lt mokėjimas G. Ž. už laiptų gamybą, o likusi dalis nustatytais terminais įmokėta į bendrovės sąskaitą banke.

25. Teismas įvertino, kad byloje nėra duomenų, jog akcininkų susirinkimų sprendimai dėl įstatinio kapitalo didinimo būtų neprotingi ar prieštaravę galiojantiems teisės aktams, priešingi įmonės veiklos tikslams arba galėjo turėti įtakos tam, jog įmonė nebegalėjo atsiskaityti su kreditoriais (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teismas nurodė, kad tokie akcininkų veiksmai nagrinėjamos bylos kontekste vertintini kaip atitinkantys rūpestingo asmens (akcininko) elgesio standartą, kai akcininko teisėmis naudojamasi pagal jų paskirtį, siekiant apsaugoti savo investicijas į bendrovę, pagerinti įmonės finansinę padėtį bei išsaugoti ją kaip mokų ir konkurencingą rinkos subjektą.

26. Teismas įvertino, kad 2016 m. balandžio 22 d. visuotiniam akcininkų susirinkimui nepriėmus sprendimo padengti nuostolius akcininkų įnašais bei neatkūrus nuosavo kapitalo iki 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, įmonės vadovas, vadovaudamasis galiojusiu teisiniu reglamentavimu, pagrįstai kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nėra pagrindo pripažinti, kad E. Š. sąmoningai pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, tariamai atimdamas iš akcininkų galimybę spręsti klausimą dėl bendrovės mokumo atkūrimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad tokių aplinkybių nenustatė ir Panevėžio apygardos teismas, priimdamas ir nagrinėdamas įmonės vadovo pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

27. Teismas vertino, kad byloje nėra įrodymų, kurie sudarytų pagrindą vienareikšmiškai konstatuoti, jog 2015 m. spalio mėn. įmonės vadovas privalėjo šaukti neeilinį akcininkų susirinkimą. Teismas, įvertinęs tarp akcininkų vykusį susirašinėjimą, pranešimus apie šaukiamus akcininkų susirinkimus, pateiktą 2016 m. balandžio 22 d. akcininkų susirinkimo garso įrašą, nenustatė, kad įmonės vadovas, žinodamas apie įmonės finansinius sunkumus, galimą nemokumą, sąmoningai slėpė nuo kito akcininko (ir kreditorių) reikšmingą informaciją ar pateikė ją neteisingai, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) nuostatas (24 straipsnio 1 dalis, 37 straipsnio 12 dalies 9 punktas (įstatymo redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu)) ir tuo siekdamas sukelti įmonės nemokumą. Teismas pažymėjo, kad bendrovės vadovas, vykdydamas įstatyminę pareigą, kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes susirinkime nebuvo susitarta su kitu akcininku dėl įstatinio kapitalo didinimo, nebuvo priimti sprendimai dėl kitų priemonių įmonės veiklai ir finansinei būklei stabilizuoti.

28. Teismas konstatavo, kad vadovu E. Š. buvo paskirtas teisėtai, pareiškėjo argumentai dėl jo nekompetencijos, išsilavinimo bei patirties stokos, asmeninis pareiškėjo požiūris į vadovą dėl jo netinkamumo nelemia bendrovės bankroto vertinimo tyčiniu, o požymių, numatytų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte, nenustatyta.

29. Pasisakydamas dėl netinkamo bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo, kaip tyčinio bankroto požymio, teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog buvęs bendrovės vadovas, įmonės dokumentus, kurie reikšmingi nustatant bendrovės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį, būtų paslėpęs, sunaikinęs bei sugadinęs ar tyčia jų neišsaugojęs.

30. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad įmonės vadovo perduoti dokumentai nesutrukdė nemokumo administratoriams nustatyti įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, įmonės nemokumą sukėlusių priežasčių. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyti buhalterinės apskaitos trūkumai nereiškia, jog negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio. Teismas nenustatė tyčinių ir sąmoningų suinteresuoto asmens E. Š. veiksmų (neveikimo), kuriais būtų netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita, tam, jog nebūtų įmanoma visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Teismo vertinimu, nors vedant įmonės apskaitą buvo padaryti tam tikri pažeidimai, o įmonės apskaitoje finansiniai duomenys buvo fiksuojami ne visada laiku ir ne visiškai tikslūs, tačiau tai lėmė ir įmonės buhalterės D. Š. veiksmai, kurie ikiteisminio tyrimo metu visgi įvertinti kaip mažareikšmiai, padaryti dėl patirties ir žinių trūkumo, o darbo santykiai su ja dėl to buvo nutraukti.

31. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog iškėlus bankroto bylą, nemokumo administratoriui buvo perduoti dokumentai, nurodytas (ir perduotas) įmonės turtas, pateikti duomenys apie kreditorius ir debitorių skolas, kiti duomenys, kurie iš esmės leido nemokumo administratoriams žinoti ir nustatyti įmonės veiklos, jos turto, kreditorių ir debitorių įsipareigojimų dydį ir struktūrą.

32. Teismas, įvertinęs visetą byloje esančių įrodymų, tarp jų aplinkybes dėl pradėto ir vėliau nutraukto ikiteisminio tyrimo, konstatavo neturintis pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjo argumentų apie galimus įmonės vidaus, buhalterinės apskaitos dokumentų ar sutarčių (jų datų) suklastojimo faktus. Teismas nenustatė, kad pagal pareiškėjo nurodomas bendrovės sudarytas tariamai suklastotas sutartis ar jas lydinčius dokumentus (2013 m. sausio 2 d. Technikos panaudos sutartis Nr. 20130102 ir 2014 m. sausio 23 d. Krautuvo nuomos sutartis Nr. 1/2014 su ūkininku E. Š., 2013 m. sausio 10 d. Sutartis dėl šiaudų tiekimo Nr. 20130110 su ūkininku S. P., 2014 m. liepos 24 d. paskolos sutartis Nr. 20140724-S29 su Ignalinos kredito unija ir su jomis susiję dokumentai) bendrovė negavo suderėtų naudų. Be to, jų sudarymo metu įmonė nebuvo nemoki, o pareiškėjas neįrodinėja, kokią įtaką sudaryti sandoriai turėjo įmonės negalėjimui atsiskaityti su kreditoriais.

33. Teismas nusprendė, kad nors pasitvirtino pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl tam tikrų teisės aktų pažeidimo tvarkant apskaitą, tačiau nustatyti pažeidimai nesudaro pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Teismas prie tokios išvados priėjo, įvertinęs tai, kad: 1) nagrinėjamoje byloje nepaneigtas Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2016 m. lapkričio 21 d. specialisto išvados (toliau – Specialisto išvada), kurioje konstatuota, jog 2015 metais galima visiškai nustatyti bendrovės veiklą, turtą, nuosavą kapitalą įsipareigojimų dydį ar struktūrą, išsamumas ir teisingumas, todėl teismas neturi pagrindo ja nesivadovauti; 2) byloje nėra pateikta duomenų apie tai, kad E. Š. būtų nuteistas už įmonės turto iššvaistymą ir (ar) iš jos įmonei būtų priteista žala, įmonės sudaryti turto perleidimo sandoriai pripažinti negaliojančiais ir pan.; 3) atliekant ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad tam tikri buhalterinės apskaitos pažeidimai, susiję su šiaudų pirkimu (dėl tiekimo, nurašymo, apskaitos ir kt.) iš ūkininko E. Š. pagal PVM sąskaitą faktūrą EGŠ Nr. 2015007, neturėjo įtakos, nustatant bendrovės veiklą, turtą, nuosavą kapitalą įsipareigojimų dydį ar struktūrą, nes tyrimo laikotarpis apima 2014 – 2015 m., o 2015 m. ūkinės operacijos pagal PVM sąskaitą faktūrą EGŠ Nr. 2015007 bendrovės apskaitoje atvaizduotos; 4) ikiteisminio tyrimo metu, atlikus bendrovės ūkinės–finansinės veiklos patikrinimą, nustatyta, kad atsiskaitymas su UAB „Minareta“ faktiškai įvyko 2014 m. vasario 21 d., pervedant 10 000 Lt iš E. Š. ūkio sąskaitos. Nors operacija yra užregistruota po devynių mėnesių ir dėl to ūkinės operacijos turinys neatitinka faktiškai įvykusios ūkinės operacijos turinio, šis pažeidimas neturėjo įtakos bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros nustatymui; 5) ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad kasoje pinigų trūkumas ar perteklius neužfiksuoti. Nepagrįstas apskaitos dokumentais 10 000 Lt panaudojimas 2014 m. ir netiksli apskaitos informacija dėl grynųjų pinigų likučio bendrovės kasoje, nesant duomenų apie tai, kad įmonė tuo metu jau buvo nemoki, teismo vertinimu, nėra pagrindas konstatuoti, kad bendrovės vadovas šiais veiksmais jau tuo metu turėjo tikslą sukelti įmonės bankrotą; 6) nustatyta, kad 2015 m. kovo 27 d. iš E. Š. sąskaitos, esančios AB DnB banke, buvo pervesti 3 000 Eur į bendrovės sąskaitą kaip sąskaitos papildymas. Ši suma buvo panaudota atsiskaitymui su UAB „Agroliuks“, UAB „Biržų žemtiekimas“. Teismas nurodė, kad pagrindo vertinti, jog tokiu būdu buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, nėra; 7) nustatyta, kad 2014 m. gegužės 30 d. E. Š. iš UAB „Ignalinos autocentras“ sąskaitos, esančios Ignalinos kredito unijoje, paėmė 9 600 Lt ir tą pačią dieną įmokėjo juos į bendrovės sąskaitą, esančią Ignalinos kredito unijoje, mokėjimo pavedime nurodydamas „papildomas pajus“. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad šie pinigai buvo įmokėti, vykdant Ignalinos kredito unijos valdybos sprendimą, pagal kurį už suteiktą unijos garantiją įgyvendinant 2014 m. gegužės 29 d. „Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį“ Nr. VI 2-9-1 UAB „Ignalinos autocentras“ privalėjo įnešti 10 procentų nuo garantuojamos sumos (garantijos suma 96 973,60 Lt) pajinį įnašą. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad šie įmonės vadovo veiksmai ar sudarytas sandoris neprieštaravo imperatyvioms teisės aktų normoms; 8) byloje nėra konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus apie tyčinį įmonės dokumentų sunaikinimą ar sąmoningą jų neišsaugojimą; 9) pareiškėjo argumentų, kad bankroto administratoriui perduotų 2014 m. dokumentų bylų lapų skaičius neatitinka lapų skaičiaus, nurodyto šių bylų baigiamuosiuose lapuose ir 2015 m. rugsėjo 30 d. bylų (dokumentų) perdavimo akte Nr. AU-V-42; nėra didelės dalies 2013 – 2015 m. veiklos ir buhalterinės apskaitos dokumentų; bendrovės naudotoje buhalterinės apskaitos programoje „Rivilė“ buhalterinės apskaitos registrai yra tik už 2014 – 2016 m. laikotarpį, teismas nelaikė esminiais, kurie įrodytų sąmoningą įmonės veiklos bloginimą. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog įmonės vadovas bankroto administratoriams nebūtų perdavęs įmonės dokumentų dėl aiškiai aplaidaus ir (ar) tyčinio netinkamo jų tvarkymo ir (ar) sunaikinimo.

34. Teismas kaip nepagrįstus atmetė ir pareiškėjo argumentus, kad bendrovės buhalterinė apskaita vesta apgaulingai, nes neskaičiuotas pastatų nusidėvėjimas, bendrovėje nebuvo atliekama turto ir įsipareigojimų inventorizacija, pažymėdamas, kad šie pažeidimai taip pat neturėjo įtakos bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros nustatymui.

35. Pasisakydamas dėl bendrovės turto, išteklių naudojimo, galimai nuostolingų ir ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymo, teismas, įvertinęs įmonės valdymo organų veiksmų visumą, konstatavo nenustatęs požymių, kurie leistų spręsti, jog sąmoningais sprendimais buvo perleistas, iššvaistytas, sunaikintas ar sugadintas turtas ir dėl tokių veiksmų įmonė gavo žymiai mažesnę naudą. Įvertinęs visetą byloje pateiktų įrodymų, teismas sprendė nesant pagrindo konstatuoti, kad bendrovės veikla apskritai nebuvo organizuota ar buvo tyčia organizuota taip, jog pablogino galimybes atsiskaityti su visais kreditoriais ir tai sukėlė įmonės bankrotą.

36. Teismas nustatė, kad 2013 – 2014 m. laikotarpiu buvo vykdoma bendrovei priklausančių pastatų, skirtų įmonės numatytai veiklai vykdyti, rekonstrukcija. Pastatų rekonstrukcija ir bendrovės materialinės bazės kūrimas iš dalies buvo finansuojami skolintomis lėšomis. Teismas taip pat nustatė, kad įmonė didino savo turtą įsipareigojimų sąskaita, o bendrovės kūrimosi laikotarpiu jos turtą sudarė įstatinis kapitalas ir bei rekonstruojami pastatai. 2013 m. gegužės 31 d. tarp bendrovės ir jos akcininko E. Š. dvejiems metams buvo sudaryta 30 000 Lt paskolos sutartis su 0 proc. palūkanomis (tik laiku negrąžinusi paskolos bendrovė įsipareigojo mokėti 0,02 proc. delspinigių už kiekvieną pradelstą dieną), pinigines lėšas tiesiogiai pervedant pastatų rekonstrukcijos darbus vykdančiai UAB „Meleksas“. Teismas sprendė, kad E. Š. esant įmonės akcininku ir esant būtinybei, jis galėjo skolinti įmonei ir tokiais savo veiksmais teisės aktų reikalavimų nepažeidė (ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punktas (įstatymo redakcija galiojusi sandorio sudarymo metu)). Paskola buvo suteikta ją tiesiogiai pervedant į UAB „Meleksas“ sąskaitą, kaip dalis atsiskaitymo už šios įmonės atliktus darbus pagal 2013 m. liepos 8 d. sudarytą statybos rangos sutartį, rekonstruojant bendrovės pastatus. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo neturintis pagrindo vertinti šio sandorio kaip akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingo įmonei.

37. Teismas nustatė, kad serviso pastato rekonstravimui ir automobilių serviso, automobilių dalių parduotuvės ir hidraulinių žarnų gamybos skyriaus įrengimui buvo patirta 369 510,92 Eur išlaidų be PVM. Parduotuvės pastato kapitaliniam remontui ir žemės ūkio technikos dalių parduotuvės įrengimui – 90 105,77 Eur išlaidų be PVM. Bendrovės materialinės bazės kūrimui buvo gauta 366 052,52 Eur suma iš skirtingų finansavimo šaltinių (paimtos paskolos, didintas įstatinis kapitalas, akcininkų paskolos ir kt.). Bendrovės materialinės bazės kūrimo išlaidos buvo didesnės už lėšas, gautas iš finansavimo šaltinių, dėl to susidarė 93 564,17 Eur bendrovės įsiskolinimas medžiagų ir paslaugų tiekėjams, tačiau teismas nurodė, kad neturi pagrindo vertinti, jog bendrovės vadovo E. Š., kuriam tuo metu priklausė 96,72 proc. bendrovės akcijų, 2013 m. rugpjūčio mėn. priimtas sprendimas dėl Parduotuvės pastato kapitalinio remonto buvo sąmoningai ydingas, neperspektyvus įmonės veiklai bei plėtrai, nereikalingas ir ekonomiškai nenaudingas bei akivaizdžiai neprotingas ūkinės komercinės rizikos aspektu. Teismas pažymėjo, kad įmonės asmenų pagal kompetenciją priimti sprendimai revizuotini tik tais atvejais, kai esama akivaizdžių stropumo, rūpestingumo, sąžiningumo ar lojalumo trūkumų, tačiau šiuo atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog šis bendrovės tikslas buvo aiškiai nepagrįstas ar realiai neįgyvendinamas.

38. Teismas tai pat nustatė, kad pagal 2013 m. rugpjūčio 26 d. sutartį Nr. 26/08-2013 bendrovė iš AB „Umega“ nupirko šiaudais kūrenamą katilą už 160 000 Lt (46 339,30 Eur be PVM ir jam pritaikytą kaminą už 19 500 Lt (4 199,49 Eur) be PVM. Patalpų šildymo sąnaudos per 2013 – 2016 metų laikotarpį sudarė 10 552,60 Eur. Teismas įvertino, kad nesant pateiktų objektyvių skaičiavimų dėl šildymo sezonui reikalingų sąnaudų (išlaidų kurui ir kt.), vien pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog skysto kuro katilas ir įranga kainuoja pigiau, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šiaudais kūrenamos katilinės įrengimas ir investavimas į ją buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingas ir tiesiogiai įtakojo įmonės nemokumą bei esminį jos finansinės būklės pablogėjimą. Be to, teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas lygina ne to paties laikotarpio katilinės įrengimo kaštus.

39. Teismas nustatė, kad E. Š. 2014 m. rugpjūčio 13 d. prašymu Ignalinos kredito unija išmokėjo 136 000 Lt paskolą (34 600 Lt mažesnę, negu buvo suderėta) pagal 2014 m. liepos 24 d. paskolos sutartį. 2014 m. rugpjūčio 11 d. bendrovės vadovas E. Š. sudarė 18 000 Lt paskolos sutartį su UAB „Hidrobalt“. Paskola gauta 2014 m. rugsėjo 5 d., grąžinta 2015 m. rugpjūčio 18 d., per paskolos sutarties vykdymo laikotarpį bendrovė sumokėjo 676,64 Eur palūkanas bei 430,26 Eur delspinigius. Įvertinęs trumpą paskolos suteikimo terminą, sumokėtų palūkanų ir delspinigių dydį, teismas priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo pripažinti sandorio su UAB „Hidrobalt“, kaip akivaizdžiai nenaudingo, turėjusio esminės įtakos bendrovės nemokumui.

40. Nors pareiškėjas teigė, kad bendrovei parduodant prekes su minimaliu antkainiu ar iš viso be antkainio, nebuvo įvertinti su jų pirkimu, laikymu, veiklos administravimu ir pan. susiję kaštai, t. y. jos parduotos už kainą, mažesnę negu buvo jų savikaina, tačiau teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog prekės buvo parduodamos už mažesnę kainą nei buvo įsigytos, taip pat sutiko su E. Š. argumentais dėl prekių sezoniškumo specifikos, todėl nelaikė prekių pardavimo sandorių akivaizdžiai nenaudingais ir lėmusiais įmonės nemokumą.

41. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pozicija dėl nekokybiškai, neefektyviai dirbusių įmonės darbuotojų, nepakankamos darbuotojų kontrolės, nepakankamo darbuotojų užimtumo, iš esmės grindžiama UAB „Veiklos auditas“ 2017 m. liepos 14 d. ataskaita (toliau – Ataskaita), kuri nėra pakankamas įrodymas pareiškėjo tvirtinamoms aplinkybėms dėl sąmoningai blogo įmonės valdymo pagrįsti. Nors byloje nėra ginčo dėl to, kad iš serviso paslaugų gautos pajamos kiekvienais metais buvo mažesnės už serviso darbuotojų (be administracijos) darbo užmokesčio sąnaudas, tačiau byloje nebuvo įrodytas akivaizdus nereikalingų darbuotojų ar juo labiau fiktyvus darbuotojų įdarbinimas. Tai, kad, pareiškėjo vertinimu, darbuotojai nesukūrė įmonei tokios pridėtinės vertės, kokios tikėjosi pareiškėjas (kreditorius), teismo vertinimu, nėra pagrindas konstatuoti, jog šiems darbuotojams mokant atlyginimą buvo švaistomos bendrovės lėšos ir tai lėmė kryptingą tyčinį įmonės finansinės būklės bloginimą. Aplinkybė, kad bendrovės vadovas, pradėjus vykdyti prekybos veiklą, nesant visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo (kas galėtų būti vertinama kaip formalus mažareikšmis pažeidimas), pasididino sau atlyginimą nuo 189 Eur iki 530 Eur, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, jog tai buvo veiksnys, lėmęs įmonės nemokumą. Teismas nustatė, kad iki kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovė neturėjo įsiskolinimų darbuotojams, įmonė nemokia tapo 2016 m. II ketvirtį, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl netinkamai organizuoto darbuotojų poilsio savaime nepatvirtina, jog įmonės vadovas atliko veiksmus (ar jų neatliko), kurie galėtų būti vertintini kaip siekis privesti įmonę prie bankroto tyčia.

42. Teismas iš dalies pritarė pareiškėjo argumentams, kad bendrovei jau beveik nebevykdant veiklos nebuvo ekonomiškai efektyvu ir pagrįsta 2016 m. spalio 17 d. automobilių remontininku įdarbinti I. N., kuris dėl bendrovės bankroto buvo atleistas 2016 m. gruodžio 14 d. (nurodytu laikotarpiu I. N. išmokėto darbo užmokesčio, išmokų ir su tuo susijusių sumokėtų mokesčių suma sudarė 2 065,19 Eur), tačiau teismas šios aplinkybės, įvertinęs visetą byloje esančių įrodymų, nelaikė sąmoningu, kryptingu veiksmu, nukreiptu išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.

43. Teismas įvertino, kad pareiškėjo dėstomi samprotavimai, kokių veiksmų turėjo imtis bendrovės vadovas (prašyti darbo biržos sutikimo dėl įdarbintų asmenų darbo vietų ar darbo funkcijų pakeitimo (sugretinimo), raštu teikti kitus prašymus ir tartis su darbo birža dėl sutarties sąlygų pakeitimo ir kt.), taip pat argumentai dėl nekokybiško serviso paslaugų teikimo, nesusiję su sprendžiamu klausimu dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu ir neįrodo sąmoningo siekio bloginti įmonės finansinę padėtį. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pats pareiškėjas nurodo, jog iki kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovė įsipareigojimus, susijusius su darbų atlikimu, vykdė tinkamai. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl nepakankamos bendrovės serviso padalinio veiklos reklamos teismas taip pat nevertino kaip susijusios su siekiu išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.

44. Aplinkybės, kad E. Š. pirkdamas prekes iš bendrovės taikė sau (ūkininkui E. Š.) 25–35 proc. nuolaidas, nors kitiems klientams buvo taikomos 5–15 proc. nuolaidos, teismas nevertino kaip išimtinės privilegijos, nulėmusios įmonės nemokumą, be kita ko, įvertinęs ir sąskaitų, išrašytų už su nuolaida parduotas prekes sumas. Teismas nurodė, kad byloje duomenų, jog už parduotas prekes nebūtų atsiskaityta ar jos būtų perduotos neatlygintinai, ar būtų parduotos pigiau, nei buvo įsigytos, nenustatyta, todėl nėra pagrindo vertinti, kad šiais sandoriais buvo sumažintos kreditorių galimybės atgauti skolas iš bendrovės.

45. Teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina nei bendrovės 2013 m. sausio 10 d. sudarytos sutarties su ūkininku S. P. dėl šiaudų tiekimo Nr. 20130110, nei bendrovės su 2014 m. sausio 2 d. sudarytos sutarties dėl šiaudų teikimo Nr. 20140102 su ūkininku E. Š., pagal kurias ūkininkai įsipareigojo tiekti šiaudus bendrovei jos katilinės kūrenimui, o bendrovė atsiskaityti už šiaudų tiekimą, fiktyvumo ar akivaizdaus ekonominio nenaudingumo. Ginčo, kad bendrovės patalpose buvo įrengta šiaudais kūrenama katilinė, nėra, o tai, kad sutartis su S. P. dėl šiaudų įsigijimo sudaryta anksčiau, nei sumontuota katilinė, savaime nepatvirtina jos fiktyvumo, nes kuro įsigijimą galima planuoti iš anksto. Teismas pažymėjo ir tai, kad aplinkybė, jog E. Š. yra ūkininkas ir bendrovei tiekė šiaudus deginimui, savaime nėra tyčinio bankroto požymis. Teisės aktuose nėra nustatytas draudimas įmonei sudaryti sandorius su tiesiogiai ar netiesiogiai susijusiais asmenimis. Tokie sandoriai savaime nėra pripažintini niekiniais. Todėl tik nustačius, kad sandoriai buvo sudaryti, siekiant sukelti įmonės nemokumą ir taip išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, jų sudarymą būtų galima vertinti kaip sąmoningą įmonės valdymo organų narių siekį privesti įmonę prie bankroto. Teismas konstatavo, kad byloje nebuvo įrodyta, jog šiaudų sąnaudos tyčia nurodytos didesnės, negu jos buvo faktiškai patirtos.

46. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nesprendžiamas žalos atlyginimo iš kaltų asmenų klausimas ir nenustatinėjamos kiekvieno iš kaltų asmenų civilinės atsakomybės sąlygos bei kaltės laipsnis. Bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu negali būti savitikslis, o tyčinio bankroto fakto konstatavimas nėra būtina sąlyga reikalauti pripažinti neteisėtais sandorius ar atlyginti padarytą žalą. Suinteresuotieji asmenys blogu bendrovės valdymu pažeistas savo teises gali ginti ir pareikšdami atskirus ieškinius dėl žalos atlyginimo ir (ar) konkrečių sandorių pripažinimo negaliojančiais.

47. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad serviso reklaminį stendą pagamino ūkininkas E. Š. ir įmonė už tai sumokėjo 423,50 Eur (2015 m. lapkričio 15 d. PVM sąskaita faktūra EGŠ Nr. 2015018), teismas nevertino tyčinio bendrovės bankroto požymiu, nesant bendrovės žymaus nuostolio didėjimo ir turto mažėjimo požymių nurodytu laikotarpiu.

48. Teismas nustatė, kad 2015 m. liepos 10 d. tarp UAB „Pas E.“ ir bendrovės buvo pasirašyta Parduotuvės pastato patalpų nuomos sutartis Nr. AU-S-3, pagal kurią suderėtas 200 Eur be PVM (242 Eur su PVM) mėnesinis nuomos mokestis, o patalpų nuomos trukmė – iki 2025 m. gruodžio 31 d. Pagal sutartį UAB „Pas E.“ bendrovei taip pat turėjo sumokėti už teikiamus energetinius resursus, vandenį ir kitas paslaugas bei nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki sutarties pasirašymo. Nuomos sutartį UAB „Pas E.“ vardu pasirašė E. Š., o bendrovės vardu – komercijos direktorius R. P.. Teismo vertinimu ši sutartis nebuvo buvo bendrovei ekonomiškai nenaudinga. Nors pareiškėjas nurodo, kad nebuvo viešo skelbimo apie nuomojamas bendrovės patalpas ir atitinkamai galimų kitų asmenų pasiūlymų įvertinimo, tačiau teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad paskelbus viešai patalpos realiai galėjo būti išnuomotos už didesnę kainą.

49. Teismas nurodė, kad bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina, jog po kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovės nuostoliai ir įsiskolinimai kreditoriams didėjo, tačiau teismas neturėjo pagrindo vertinti, jog iki bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas sąmoningai nebesirūpino bendrovės vykdoma veikla ir tyčia blogino jos veiklos rezultatus. Be kita ko, teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog įmonė būtų sudariusi kitus nenaudingus sandorius ar būtų turėjusi ir perleidusi kitiems asmenims vertingą turtą, ar pažeidusi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio nuostatas.

50. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas priėjo prie išvados, kad bendrovės sudaryti sandoriai buvo įprasta įmonės ūkinė veikla, atsiskaitymai pagal sandorius buvo atliekami už gautas prekes, medžiagas, atliktus darbus, dėl to bendrovės sudarytų sandorių negalima laikyti kenkiančiais įmonės mokumui. Teismas pažymėjo, kad Panevėžio apygardos teismas 2017 m. lapkričio 6 d. nutartimi patvirtindamas bendrovės administratoriaus V. S. veiklos ataskaitą už 2016 m. lapkričio 14 d.–2017 m. vasario 27 d. laikotarpį, vertino, jog V. S. pagal turimus dokumentus pateikė kreditoriams informaciją apie bendrovės sandorius 2013 m. liepos 8 d.–2015 m. birželio 12 d. laikotarpiu. Sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, nurodytu laikotarpiu nebuvo nustatyta. Tokių sandorių nebuvo nustatyta ir kitiems dviem nemokumo administratoriams administruojant įmonę. Aplinkybė, kad pareiškėjas (įmonės kreditorius) turėjo didesnių lūkesčių dėl bendrovės veiklos plėtros galimybių, pelningumo, teismo vertinimu, pati savaime nereiškia, kad įmonės neefektyvia veikla bendrovės nemokumas buvo sukeltas tyčia. Teismas nurodė, kad tam tikri įmonės dokumentų valdymo organizavimo trūkumai (vidaus dokumentų registrų, periodinių inventorizavimo ar nurašymo aktų nebuvimo ir pan.) vertintini kaip formalūs pažeidimai, bet ne lėmę tyčinį įmonės nemokumą.

51. Nors kai kurie nurodyti sandoriai nebuvo pelningi, kai kurių įmonės vykdytų projektų nepavyko įgyvendinti iki galo, o kai kurie įmonės sprendimai dėl žmogiškųjų ir materialinių išteklių valdymo nebuvo efektyvūs, nepasiteisino ar neatitiko Verslo apskaitos standartų, tačiau bendrovės vadovas (būdamas ir įmonės dalyviu) siekė stabilizuoti įmonės finansinę padėtį, gauti papildomų apyvartinių lėšų, buvo suinteresuotas įmonės veiklos tęstinumu, į įmonę investavo savo asmenines lėšas (turtą). Teismas pažymėjo, kad vien ta aplinkybė, jog įmonės valdymo organo sudarytas tam tikras sandoris ir buvo žalingas (nuostolingas) pelno prasme, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog toks valdymo organo sprendimas turi tyčinio bankroto požymių. Aptartų aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad byloje nepakanka įrodymų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti apie sąmoningą tyčinį blogą bendrovės valdymą, ydingą įmonės veiklą ir plėtrą, blogą vadovavimą įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamą darbo, technologinių procesų organizavimą, žinomai ir akivaizdžiai nenaudingų įmonei sandorių sudarymą ir neatlikimą ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina buvo atlikti konkrečioje situacijoje, todėl teismas atsisakė pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte bei 3 punkte numatytais pagrindais.

52. Teismas nusprendė, kad byloje nebuvo įrodytas ir įmonės veiklos bei turto perkėlimas, siekiant išvengti įsipareigojimų vykdymo tokiu būdu, kaip tai reglamentuota ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte, visos šios prezumpcijos sąlygos byloje neįrodytos.

53. Teismas nustatė, kad bendrovė 2013–2014 m. vykdė pastatų, numatytai veiklai vykdyti, rekonstrukciją, o ūkinę komercinę veiklą pradėjo 2014 m. ir vykdė dvi veiklas – prekybą žemės ūkio technikos dalimis ir autoserviso veiklą. Iš byloje pateiktų duomenų, akcininkų susirinkimų protokolų, R. P. ir E. Š. (jo atstovo J. R.) susirašinėjimo elektroniniais laiškais teismas nustatė, kad 2015 metais akcininkai svarstė bendrovės reorganizavimo, akcijų perleidimo, nekilnojamojo turto padalinimo galimybes. Teismas nurodė, kad byloje nepaneigti suinteresuotojo asmens E. Š. teiginiai, jog abu bendrovės akcininkai priėmė sprendimą bendrovėje nebevystyti prekybos žemės ūkio technika ir kitomis detalėmis, o toliau vystyti tik serviso padalinio veiklą. Tokią teismo išvadą sustiprino aplinkybė, kad pats R. P. 2015 m. gegužės 5 d. – 2015 m. spalio 22 d. laikotarpiu bendrovėje dirbo komercijos direktoriumi, jis bendrovės vardu pasirašė patalpų nuomos sutartį su UAB „Pas E.“.

54. Teismas taip pat nustatė, kad UAB „Pas E.“ buvo įsteigta2015 m. kovo 12 d., juridinių asmenų registre įregistruota 2015 m. kovo 23 d. Šios įmonės steigėjas – LUAB „Ignalinos autocentras“ vadovas ir akcininkas E. Š., kuris yra ir naujai įsteigtos UAB „Pas E.“ vadovas. Naujai įsteigtos įmonės veiklos sritys – prekyba žemės ūkio technikos atsarginėmis dalimis, akumuliatoriais, guoliais, tepalais, alyva. Įsteigus naują įmonę, nuo 2015 m. gegužės 4 d. visuotinio akcininkų sprendimu LUAB „Ignalinos autocentras“ direktoriaus E. Š. 1,0 etatas sumažintas iki 0,5 etato, mokant 210 Eur per mėnesį darbo užmokestį.

55. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, to neneigia suinteresuotas asmuo E. Š. ir pripažįsta, jog: 1) 2015 m. pirmajame pusmetyje bendrovė nutraukė žemės ūkio technikos detalių prekybos veiklą, o UAB „Pas E.“ įsigijo iš bendrovės šios veiklos atsargas ir skolas už jas; 2) bendrovė toliau nebevykdė žemės ūkio technikos detalių prekybos veiklos; 3) žemės ūkio technikos detalių prekybos veiklą toliau vykdė UAB „Pas E.“ iš bendrovės nuomojamose parduotuvės patalpose. Teismas taip pat nurodė, kad byloje neginčijama, jog LUAB „Ignalinos autocentras“ ir UAB „Pas E.“ veiklos iš dalies tapačios, buveinės adresas tas pats, akcininkas ir vadovas – E. Š., bei tai, kad į naujai įsteigtą įmonę perėjo dirbti du darbuotojai, o vėliau ir trečia darbuotoja. Tačiau teismas įvertino, kad negalima bankroto pripažinti tyčiniu vien remiantis faktu, jog įmonė sudarinėjo sandorius su susijusiomis įmonėmis, kurias tiesiogiai ar netiesiogiai valdo tie patys dalininkai. Teismas pabrėžė, kad versle nėra draudžiama sudarinėti sandorių tarp tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių asmenų. Tokie sandoriai savaime nėra niekiniai. Tačiau tuomet, jeigu tarpusavyje susiję asmenys tokius sandorius sudaro, siekdami sužlugdyti vieną iš sandorio šalių ir perkelti verslą ar jo dalį į kitą teisės subjektą (esamą ar naujai sukurtą), siekiant išvengti įsipareigojimo kreditoriams įvykdymo, galima vertinti, ar įmonė neprivesta prie bankroto tyčia. Šioje byloje tokių aplinkybių teismas nenustatė.

56. Teismas nurodė, kad aplinkybės, jog parduodant prekes už pirkimo kainą nebuvo įvertinti su jų pirkimu, laikymu, apskaita, veiklos administravimu ir pan. susiję kaštai, sudaro pagrindą konstatuoti, kad šie sandoriai nebuvo pelningi LUAB „Ignalinos autocentras“, tačiau šias aplinkybes vertinant sistemiškai su aplinkybėmis dėl prekybos žemės ūkio technika ir kitomis detalėmis bendrovėje nutraukimo, svabu, kad už prekes, kurias bendrovė pardavė UAB „Pas E.“, buvo visiškai atsiskaityta, duomenų, kad prekės buvo parduotos pigiau, nei įsigytos, nėra. Taip pat nėra duomenų, kad prekės pagal minėtas sąskaitas būtų perduotos naujai įsteigtai įmonei, o prievolė už jas atsiskaityti būtų likusi bendrovei.

57. Teismas vertino, kad nurodytos aplinkybės dėl žemės ūkio technikos detalių prekybos veiklos nutraukimo ir jos tolimesnio vykdymo naujai E. Š. įsteigtoje įmonėje, pareiškėjo byloje pateikti duomenys apie iki veiklos nutraukimo bendrovės 2014 m. sudarytas ilgalaikes sutartis su žemės ūkio technikos dalių ir kitų prekių tiekėjais, E. Š. pasirašytas bendrovės 2015 m. gegužės 29 d. raštas Nr. AU-S-30 dėl 2014 m. lapkričio 19 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. SP(GAC)-151, kuriuo bendrovė pranešė UAB „Geležinkelių aplinkosaugos centras“, kad prekyba žemės ūkio technikos ir sunkvežimių dalimis pardavimo teises ir pareigas iš LUAB „Ignalinos autocentras“ 2015 m. balandžio 2 d. perėmė UAB „Pas E.“ su visomis pardavimo sutartyje Nr. SP(GAC)-151 nurodytomis sąlygomis“, išskyrus sutarties 2 priedo 8 punkte numatytų prekių (hidraulinių žarnų) pardavimą, nesant duomenų, kad 2015 m. įmonė, nors ir dirbo nuostolingai, buvo nemoki, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja visos ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintos prezumpcijos taikymo sąlygos.

58. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog LUAB „Ignalinos autocentras“ nutraukus žemės ūkio technikos detalių prekybos veiklą būtų likę neįvykdyti įsipareigojimai, susiję su nutraukta veikla, ar nerealizuotos reikalavimo teisės, kurias perėmė UAB „Pas E.“. 2015 m. bendrovė stokojo apyvartinių lėšų prekybai žemės ūkio technikos dalimis ir nutraukė šią veiklą. Nutraukus veiklą parduotuvės patalpos nebuvo perleistos ir bendrovė gavo už jas nuomos mokestį iš UAB „Pas E.“ (nuomos sutartis nutraukta 2016 m. liepos 1 d.), todėl teismas pritarė nemokumo administratorės argumentams, kad parduotuvės pastato kapitaliniam remontui panaudotos lėšos vertintinos kaip lėšos, skirtos bendrovės turto didinimui, o ne buvusio įmonės vadovo E. Š. asmeninių poreikių tenkinimui. Byloje nebuvo nustatyta, kad įsteigus UAB „Pas E.“ ši įmonė būtų perėmusi bendrovės valdytą vertingą turtą (išskyrus pagal 2015 m. birželio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą IGN0000958 už 6 258,45 Eur be PVM parduotą ilgalaikį turtą).

59. Teismas nesutiko su pareikšėju, kad bendrovė nuo 2015 m. neteko dalies pajamų ir pelno dėl veiklos perkėlimo į UAB „Pas E.“. Bylos duomenimis UAB „Pas E.“ neperėmė jokių Bendrovės reikalavimo teisių, o vienintelė perimta ilgalaikė sutartis su UAB „Geležinkelių aplinkosaugos centras“, iš kurios 2015 m. UAB „Pas E.“ gavo 1 535,61 Eur pajamų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad UAB „Ignalinos autocentras“ turi neįvykdytų finansinių įsipareigojimų atsarginių dalių tiekėjams, iš kurių įsigytos prekės buvo parduotos UAB „Pas E.“. Teismas pažymėjo, kad vien aplinkybė, jog UAB „Pas E.“ 2015–2016 m. veikė pelningai, neįrodžius kryptingo sąmoningo suinteresuoto asmens (buvusio vadovo) siekio pakenkti bendrovės kreditorių turtiniams interesams, nėra pakankama išvadai dėl bendrovės tyčinio bankroto pagrįsti.

60. Byloje nenustatyta, kad iki bankroto bylos iškėlimo buvo sudaryti kokie nors sandoriai, kuriais įmonė tyčia paslėpė, iššvaistė, dovanojo ar sunaikino savo turtą arba vykdė kitus tyčinius veiksmus, dėl kurių būtų pagrindo manyti, kad iš įmonei po veiklos atskyrimo likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

61. Pareiškėjas G. V. (toliau – ir apeliantas) atskiruoju skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2025 m. gegužės 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl LUAB „Ignalinos autocentras“ bankroto pripažinimo tyčiniu tenkinti ir priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

61.1. Apeliantas nurodo, kad nemokumo administratorė, ignoruodama jai įstatymo nustatytą pareigą ginti visų bendrovės kreditorių interesus, pasirinko elgtis priešingai – prašo netenkinti apelianto prašymo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, t. y. nemokumo administratorė sąmoningai veikia ne visų kreditorių, o išimtinai buvusio bendrovės vadovo E. Š., privedusio bendrovę prie bankroto, interesais. Atsižvelgiant į tai, kad bendrovė, kuri laikytina trečiuoju asmeniu, dalyvaujančiu pareiškėjo (ieškovo) pusėje, negalėjo reikšti pareiškėjo ir kitų kreditorių interesams priešingų reikalavimų, t. y. prašyti netenkinti pareiškėjo pareikštų reikalavimų dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, darytina išvada, kad nemokumo administratorės argumentai dėl ginčo dalyko, suformuluoti procesiniuose dokumentuose, bendrovei nepareiškiant savarankiško reikalavimo, negalėjo būti nagrinėjami.

61.2. Apeliantas, pasisakydamas dėl bendrovės nemokumo momento, nurodo, kad bendrovė 116 202,89 Eur skolą kreditoriui G. V. 2016 m. balandžio 25 d. į bendrovės pradelstas skolas įtraukė nepagrįstai, o pradelstų skolų suma 2016 m. balandžio 25 d. realiai buvo ne didesnė kaip 132 869,11 Eur (249 072 Eur – 116 202,89 Eur = 132 869,11 Eur). Apelianto nuomone, tokie veiksmai vertintini, kaip neteisingos informacijos įrašymas bendrovės finansiniuose dokumentuose, turint tikslą dirbtinai sudaryti galimybę buvusiam bendrovės direktoriui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Teismas netyrė šių aplinkybių ir ignoravo teismų praktikoje nustatytą reikalavimą aiškintis įmonės realią turtinę padėtį, remtis byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę.

61.3. Apelianto teigimu, pirmiau paminėta aplinkybė apie tyčinį neteisingos informacijos įrašymą bendrovės finansiniuose dokumentuose, taip pat bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo nesušaukimas pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nepagrįsto pareiškimo teismui dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo pateikimas, direktoriaus nebesirūpinimas bendrovės vykdoma veikla, beveik visiškas jos sustabdymas ir kreditoriaus G. V. siūlomos pagalbos sprendžiant bendrovės finansavimo klausimus atsisakymas po kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, vertintini kaip tyčiniai buvusio bendrovės vadovo E. Š. veiksmai (neveikimas), nukreipti į bendrovės žlugdymą, siekiant ją privesti prie bankroto.

61.4. 2015 m. tarpiniuose balansuose bei 2016 m. sausio mėn. preliminariame 2015 m. balanse bendrovės nuosavas kapitalas buvo rodomas didesnis kaip 0,5 įstatinio kapitalo ir tik 2016 m. kovo 8 d. sudarytame 2015 m. balanse ši aplinkybė įrašyta, nors pagal Ataskaitos duomenis jau 2015 m. rugsėjo mėn. bendrovės kapitalas tapo mažesnis už 0,5 įstatinio kapitalo. Tai patvirtina, kad nuo akcininko R. P. ir kreditorių buvo slepiama tikroji bendrovės finansinė būklė. Be to, vadovaudamasis ABĮ 38 straipsnio 3 dalimi, vadovas ne vėlaiu kaip per 3 mėnesius nuo dienos kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie šią padėtį, t. y. vėliausiai 2015 m. gruodžio mėn. privalėjo sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, kuris turėjo svarstyti klausimus dėl sprendimų, nurodytų ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte ir 11 dalyje.

61.5. Bendrovės veiklos pradžioje pats E. Š. pareiškė neturintis kompetencijos ir patirties organizuoti automobilių remonto bei aptarnavimo veiklą ir bendrovės direktoriumi sutiko dirbti tik bendrovės pastatų rekonstrukcijos laikotarpiu, t. y. iki tol, kol pradės veikti automobilių remonto ir aptarnavimo padalinys. E. Š. turi tik vidurinį išsilavinimą ir neturi specialiųjų žinių, kurios buvo būtinos tinkamai atlikti pavestas pareigas. Dėl šios priežasties jis buvo netinkamas vadovauti bendrovei ir nepajėgus užtikrinti stabilią, efektyvią, konkurencingą bendrovės, kaip rinkos dalyvio, veiklą. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, vadovaujantis rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio normomis, E. Š. turėjo kritiškai įsivertinti galimybes kvalifikuotai organizuoti serviso padalinio veiklą, įgyvendinant bendrovės tikslus, ir pasitraukti iš vadovo pareigų, tačiau to nepadarė ir taip pažeidė CK 2.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą veikti sąžiningai bei protingai juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu.

61.6. Apeliantas, pasisakydamas dėl netinkamos buhalterinės apskaitos tvarkymo, nurodo, kad Specialisto išvadoje ir teismo nutarties 135 punkte aiškiai konstatuota, jog iš dalies negalima nustatyti bendrovės 2013 m. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros bei iš dalies negalima nustatyti 2014 m. bendrovės trumpalaikio turto.

61.7. Bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros iš dalies negalima nustatyti ir dėl: 1) 2012–2015 m. balandžio mėn. dokumentų neišsaugojimo bendrovės kompiuteryje; 2) 2014 m. bendrovės pastatų kapitaliniam remontui ir rekonstravimui pirktų prekių ir paslaugų gavimą, pajamavimą, išdavimą ir nurašymą patvirtinančių dokumentų nebuvimo; 3) galimo apskaitos dokumentų klastojimo; 4) galimo 2014 – 2015 m. dalies kasos dokumentų sunaikinimo ir pakeitimo, galimai siekiant nuslėpti dalį bendrovės pajamų už parduotas prekes ar pirkimo dokumentais nepagrįstas išlaidas; 5) duomenų įvedimo į buhalterinę programą ne laiku ir vėlesnio jų koregavimo; 6) daugiau kaip 100 vnt. 2014–2016 m. pardavimo PVM sąskaitų faktūrų nebuvimo; 7) prekių inventorizavimo prieš jų pardavimą UAB „Pas E.“ neatlikimo; 8) 2014–2016 m. pirminių dokumentų, kuriais būtų galima pagrįsti nurašytų šiaudų sunaudojimą, nebuvimo; ir kt.

61.8. Nustačius apgaulingą ir netinkamą bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, būtent buvęs bendrovės direktorius E. Š. galėjo įrodinėti, kad, nepaisant netinkamo, aplaidaus buhalterinės apskaitos organizavimo, egzistuoja galimybė nustatyti įmonės veiklą, jos turtą, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą, arba įrodinėti kitas įmonės nemokumo priežastis, nesusijusias su tyčiniu bankrotu. Tačiau bylos duomenys rodo, kad E. Š. nepateikė teismui įrodymų, kurie leistų įvertinti įmonės veiklą arba nustatyti kitas įmonės nemokumo priežastis, kurios būtų nesusijusios su tyčiniu bankrotu. Teismas, netinkamai ir neteisingai įvertino pateiktus įrodymus, nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos, nagrinėjant tokio pobūdžio bylas.

61.9. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, kadangi remiantis kasacinio teismo praktika būtent E. Š. galėjo (turėjo) įrodinėti, kad nemokumo administratoriui neperduotomis PVM sąskaitos faktūromis įformintų ūkinių operacijų turinį galima nustatyti ir prarastus apskaitos dokumentus atkurti kitų bendrovės ir jos kontrahentų apskaitos dokumentų pagalba.

61.10. Bendrovėje 2013-2014 m. vykdant ilgalaikio materialiojo turto (parduotuvės ir serviso pastatų) kapitalinį remontą ir rekonstravimą buvo perkama daug su šiais procesais susijusių prekių (gaminių, medžiagų) ir paslaugų, tačiau bendrovėje nėra šių prekių ir paslaugų gavimą, pajamavimą, išdavimą ir nurašymą patvirtinančių dokumentų, t. y. nebuvo vedama jų apskaita saugojimo vietoje ir sunaudojimo apskaita, iš viso nėra 2013–2014 m. materialiojo ir nematerialiojo turto inventorizavimo aprašų, pinigų, įskaitant pinigus kasoje, ir įsipareigojimų inventorizavimo dokumentų. Todėl iš bendrovėje esančių dokumentų negalima nustatyti, kiek ilgalaikio materialiojo turto kapitaliniam remontui ir rekonstravimui nupirktų prekių buvo atgabenta į bendrovę, jai perduota ir sunaudota, kokie buvo likučiai, t. y. iš dalies neįmanoma nustatyti bendrovės veiklos, jos turto dydžio bei struktūros. Taip pat bendrovės dokumentuose nerasta 2015 m. pirminių dokumentų (šiaudų rulonų išdavimo deginimui, kiekvienos dienos šiaudų krovimo į katilo pakurą registracijos žurnalo, periodinių inventorizavimo ar nurašymo aktų ir pan.), kuriais būtų galima pagrįsti nurašytų šiaudų sunaudojimą. Taigi, neįmanoma nustatyti, koks bendrovėje buvo prekių likutis jų pardavimo UAB „Pas E.“ operacijos metu ir ar nebuvo prekių trūkumo, kas taip pat reiškia, jog iš dalies neįmanoma nustatyti bendrovės veiklos, jos turto dydžio bei struktūros.

61.11. Apeliantas, pasisakydamas dėl bendrovės turto, išteklių naudojimo, ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymo, nurodo, kad byloje įrodyta ir teismas tai pripažino, jog sprendimus dėl Parduotuvės pastato kapitalinio remonto, brangaus Serviso padalinio remonto, šiaudais kūrenamos katilinės įrengimo vienasmeniškai priėmė buvęs bendrovės vadovas E. Š. Tai lėmė apyvartinių lėšų trūkumą bei faktinį nemokumą.

61.12. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai kaip įrodymą atmetė Ataskaitoje pateiktą analizę, nevertino apelianto nurodytų objektyvių bendrovės veiklos duomenų, pagrindžiančių neefektyvų žmogiškųjų išteklių valdymą bei jų atliekamo darbo kokybės kontrolės stoką, ir dėl to neišsiaiškino bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, kurių visumos įvertinimas yra tiesiogiai susijęs su darbo užmokesčio sąnaudomis, turėjusiomis tiesioginės įtakos bendrovės nemokumui.

61.13. Teismas neanalizavo, kad iš 2014 m. bendrovės parduotų žemės ūkio technikos prekių vidutinis pelnas buvo tik 16 proc. (rugpjūčio mėn. jis siekė tik 9 proc.), kad į bendrovės Parduotuvės pastato kapitalinį remontą investavus 90 106 Eur be PVM, taikomi žemės ūkio technikos dalių pardavimo antkainiai buvo nepateisinamai maži ir tai sąlygojo mažesnes pajamas iš šios veiklos bei taip pat turėjo įtakos bendrovės nemokumui, nes žemės ūkio technikos dalimis prekiaujant UAB „Pas E.“ 2015 m. parduotų prekių vidutinis pelnas jau buvo beveik 23 proc., 2016 m. – beveik 33 proc.

61.14. Teismas neatsižvelgė, kad Serviso veikla organizuota netinkamai, jos reklama buvo nepakankama, o vadovas pagrindinė dėmesį skyrė ne bendrovei, o savo naujai įmonei UAB „Pas E.“.

61.15. Apeliantas nurodo, kad bylos duomenys patvirtina, jog buvo sudarytos bendrovei ekonomiškai nenaudingos bendrovės patalpų, remonto, rekonstrukcijos sutartys, šiaudais kūrenamo katilo pirkimo sutartis, fiktyvi šiaudų pirkimo iš ūkininko S. P. sutartis, nenaudinga šiaudų pirkimo sutartis su pačiu savimi (ūkininku E. Š.), fiktyvios A. Š. ir D. Š. darbo sutartys, ekonomiškai nenaudingos darbo sutartys su darbuotojais, viršijant jų būtiną skaičių, ekonomiškai nenaudinga paskolos sutartis su UAB „Hidrobalt“.

61.16. Apeliantas pastebi, kad E. Š. nesiekė bendrovės veiklos tęstinumo, atsisakė apelianto pagalbos, sprendžiant bendrovės finansines problemas. Jo asmeninis indėlis į bendrovę mažesnis, nei jis nurodo, kadangi 285 000 Lt vertės naujai išleidžiamas akcijas jis apmokėjo turtu, kurį pirko už 60 000 Lt kartu su R. P., o paskolas bendrovei teikė tik tol, kol buvo įrengta ir pradėjo veikti bendrovės žemės ūkio technikos dalių parduotuvė.

61.17. Apeliantas teigia, kad bylos įrodymais patvirtinta ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta prezumpcijos taikymo sąlyga – bendrovės darbuotojų perėjimas dirbti į naujai įsteigtą įmonę UAB „Pas E.“, į kurią buvo perkelta bendrovės veiklos dalis. Faktinės bylos aplinkybės rodo, kad pelninga bendrovės prekybos žemės ūkio technikos dalimis veikla buvo nutraukta ne dėl apyvartinių lėšų trūkumo, o E. Š. sąmoningai padidinus bendrovės skolą šių dalių tiekėjams ir įgyvendinus bendrovės verslo dalies perkėlimo į UAB „Pas E.“ schemą. Apeliantas pažymi, kad bendrovės nebaigtas vykdyti sutartis perėmė naujai įsteigtą įmonė UAB „Pas E.“, UAB „Pas E.“ perėmė ir bendrovės tiekėjus bei klientus.

61.18. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas nemokumo administratorei. Ji trečiojo asmens vardu atliko veiksmus, kurie negali būti laikomi tinkamu procesiniu elgesiu, o jos procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai dėl ginčo dalyko negalėjo būti nagrinėjami – tai sudaro savarankišką pagrindą nepriteisti jos prašomų bylinėjimosi išlaidų. Apelianto teigimu, advokato dalyvavimas šioje byloje buvo perteklinis, o nemokumo administratorės elgesys be jokių objektyvių priežasčių samdant advokatą, kad pastarasis bendrovės vardu surašytų pareiškėjo ir kitų kreditorių interesams prieštaraujantį 2025 m. sausio 8 d. atsiliepimą, laikytinas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis ir nepateisinamu proceso dalyvio išlaidavimu (bylinėjimosi išlaidų didinimu).

61.19. Teismas nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas E. Š., nepasisakė dėl jų dydžio, jos neatitinka pagrįstumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų bei yra perteklinės. Nagrinėjamoje byloje sprendžiami teisiniai klausimai nėra nauji ir E. Š. atstovo parengti procesiniai dokumentai nebuvo sudėtingi ginčui taikytinos teisės aspektu. Didžioji dalis E. Š. išlaidų, kurias prašoma priteisti iš apelianto, susidarė dėl paties E. Š. ir (ar) jo atstovo netinkamo procesinio elgesio, nesąžiningai naudojantis šaliai suteiktomis procesinėmis teisėmis, o tai turėtų būti laikoma nepateisinamu proceso dalyvio išlaidavimu.

62. LUAB „Ignalinos autocentras“ nemokumo administratorė V. V. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

62.1. Nemokumo administratorė nurodo, kad su teismo išvadomis visiškai sutinka, nes atskiri epizodai, kuriais galimai buvo pažeisti teisės aktai ir kiti buvusio įmonės vadovo veiksmai nesuponuoja išvados, jog jie buvo tyčiniai ir nukreipti prieš kreditorių interesus. Kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo yra įstatymo nustatyta vadovo pareiga, todėl toks veiksmas negali būti vertinamas kaip tyčinio bankroto siekimas. Be to, teismai vertino pareiškime dėl bankroto nurodytas aplinkybes ir suinteresuotų asmenų skunduose nurodytus argumentus dėl bankroto bylos (ne)iškėlimo, tačiau įsiteisėjusiais teismų sprendimais bendrovei yra iškelta bankroto byla, todėl vadovo kreipimasis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei vertintinas kaip būtinas atsakingo bei rūpestingo vadovo elgesys, atitinkantis teisės normų reikalavimus. Pažymi, kad pareiškėjas ginčijo patį bankroto bylos iškėlimo faktą, ne kartą teismams nurodydamas, kad priežasčių įmonei kelti bankroto bylą nėra ir nebuvo. Tačiau savo poziciją pakeitė po devynerių metų bankroto bylos vykdymo, nurodydamas, kad bankrotas, jo požiūriu, yra tyčinis.

62.2. Nors byloje ir buvo nustatyti tam tikri įmonės buhalterinės apskaitos pažeidimai, tačiau vien šios aplinkybės, nenustačius konkrečių aplinkybių apie sąmoningą blogą įmonės valdymą, turint tikslą privesti įmonę prie bankroto, nesudaro pagrindo pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu.

62.3. Atskirajame skunde pareiškėjas laikosi tos pačios pozicijos, kaip ir teikdamas pareiškimą, o jo nurodytų teismų suformuota praktika nepaneigia šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Bendra įmonės vadovo veiksmų visuma nesuponuoja vertinimo, kad šie veiksmai buvo tyčiniai, nukreipti prieš įmonės ir kreditorių interesus, pablogino jos padėtį tokiu būdu, kad dėl jų įmonė tapo nemoki ir nebegalėjo atsiskaityti su kreditoriais.

62.4. Pareiškėjas nurodė, kad bendrovė, atstovaujama administratorės, ir kiti kreditoriai byloje pripažintini trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, dalyvaujančiais pareiškėjo pusėje, o buvęs bendrovės vadovas E. Š. – atsakovu. Nemokumo administratorė su tokiu apelianto bylos dalyvių vaidmens vertinimu nesutinka, nes šioje byloje ji pareiškėjo reikalavimų dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nepalaiko ir nėra bylos dalyvis, dalyvaujantis pareiškėjo pusėje. Pažymi, kad toks proceso dalyvių vaidmenų vertinimas bylose dėl tyčinio bankroto prieštarauja ir suformuotai teismų praktikai. Procese dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu kreditorių, kurie patys nesikreipė dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, procesinis statusas nesikeičia, t. y. jie laikytini trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų.

62.5. Nemokumo administratorės nuomone, kiti kreditoriaus atskirajame skunde nurodyti argumentai yra pasikartojantys ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo byloje nustatytų faktų ir padarytų išvadų.

63. Suinteresuotasis asmuo E. Š. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Panevėžio apygardos teismo 2025 m. gegužės 5 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

63.1. Apeliantas neįrodinėja jokio kito bendrovės nemokumo momentą ir kelia abejones dėl įsiteisėjusia nutartimi nustatytų sąlygų inicijuoti bankroto bylą buvimo. Apeliantas ignoruoja įsiteisėjusia 2016 m. lapkričio 14 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi konstatuotą faktą, kad bendrovė buvo nemoki ir egzistavo sąlygos iškelti bankroto bylą. Teismas 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi vertino su 2016 m. balandžio 29 d. pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo E. Š. pateiktus duomenis, ir 2016 m. spalio 31 d. bendrovės balanso duomenis, o tai leidžia spręsti, kad bendrovė tapo nemokia iki 2016 m. lapkričio 14 d. nutarties priėmimo. Ginčydamas teismo išvadą dėl nemokumo momento atsiradimo, apeliantas ginčija išimtinai skundžiama nutartimi nurodytą pradelstų įsipareigojimų apimtį, ignoruodamas visumą kitų bendrovės mokumą apibūdinančių rodiklių, kuriuos teismas įvertino.

63.2. Apelianto motyvai, kad E. Š. kreipėsi į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, pažeisdamas ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, t. y. nesušaukęs visuotinio akcininkų susirinkimo, akivaizdžiai nepagrįsti.

63.3. Apelianto argumentai dėl E. Š. slėpto bendrovės nuosavo ir įstatinio kapitalo santykio yra ir teisiškai nereikšmingi, ir nepagrįsti. Jokių bendrovės apskaitos tvarkymo trūkumų apeliantas nesieja su trukdymu nustatyti bendrovės nemokumo priežastis (o tai yra būtinoji bankroto pripažinimo tyčiniu dėl apskaitos tvarkymo trūkumų sąlyga). Apelianto minimi 2015 metų balansai buvo tarpiniai (taip įvardijama ir skunde), t. y. jie apėmė tik dalį 2015 m. finansinio laikotarpio ir negalėjo atitikti 2016 m. kovo 8 d. sudaryto 2015 m. balanso.

63.4. Apelianto reikalavimas įvertinti E. Š. kvalifikaciją (kompetenciją) teisiškai nereikšmingas, nes neatskleidžia, kokias tyčiniam bankrotui nustatyti būtinas sąlygas toks vertinimas pagrįstų.

63.5. Skunde reikalaudamas pripažinti bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą, G. V. ignoruoja šios normos taikymui kasacinio teismo praktikoje suformuluotus reikalavimus ir nepagrįstai be argumentų ginčija teismo išvadą, kad bendrovės apskaitos tvarkymo trūkumai neužkirto galimybės įvertinti esminių įmonės veiklos rezultatų, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Skunde nurodomi bendrovės apskaitos trūkumai nesiejami su neįmanomumu nustatyti nemokumo priežastis.

63.6. Apelianto argumentas, kad teismas nukrypo nuo kasacinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018 suformuotos teismų praktikos, yra visiškai nepagrįstas. Minimos nutarties 31 punkte kasacinis teismas konstatavo eilę įvairių pažeidimų (kurie, kaip ir trukdymas nustatyti bendrovės turtą ir įsipareigojimus) yra kasacinio teismo nesprendžiamas fakto klausimas. Pažymi, kad šiuo atveju teismas apskaitos duomenų pagrindu nustatė bendrovės nemokumo momentą, todėl nagrinėjamos bylos ir civilinės bylos Nr. e3K-3-510-915/2018 faktinės ir teisinės aplinkybės nesutampa. Skunde nepagrįstai bandoma remtis byla, kuria neturi precedentinės galios nagrinėjamai situacijai dėl nesutampančių esminių faktinių ir teisinių aplinkybių.

63.7. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės ar pricipai. Pats apeliantas selektyviai analizuoja atskirus sandorius ir sprendimus, o ne jų visumą. Galiausiai, tam, kad visi bendrovės sandoriai ir valdymo sprendimai būtų susieti į vieną visumą, juos visus turi jungti bendras bruožas (pvz. sistemingas vadovo asmeninės naudos siekimas bendrovės sąskaita), tačiau šioje byloje tai nebuvo nustatyta ir tokio pobūdžio motyvų apeliantas nedėstė.

63.8. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas, greta formalaus veiklos perkėlimo požymių atitikimo ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktui, įvertino ir žemės ūkio veiklos nutraukimo bendrovėje bei jos vykdymo UAB „Pas E.“ aplinkybes, taip pat realius to padarinius bendrovei ir jos kreditorių interesams.

63.9. Teismas pagrįstai priteisė E. Š. patirtas bylinėjimosi išlaidas iš G. V. Apelianto svarstymai apie tai, kuris procesinis dokumentas buvo daugiau ar mažiau reikalingas arba kuriame procesiniame dokumente turėjo būti kito dokumento turinys (ar jo dalis) yra subjektyvi jo nuomonė, kuria negali būti ribojama E. Š. teisė į gynybą, mažinant priteistinas bylinėjimosi išlaidas.

64. Suinteresuotas asmuo R. P. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo apelianto atskirąjį skundą tenkinti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą iš esmės grindžiamas tuo, kad suinteresuotasis asmuo visiškai sutinka su apelianto atskirojo skundo argumentais, todėl jų nekartoja, o tik akcentuoja, suinteresuoto asmens nuomone, reikšmingas aplinkybes, kurios buvo nurodytos ir atskirajame skunde.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

69. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

70. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjo prašymas pripažinti LUAB „Ignalinos autocentras“ bankrotą tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo

71. Bylai esant apeliacinės instancijos teisme, pareiškėjas 2025 m. birželio 17 d. pateikė rašytinius paaiškinimus dėl suinteresuoto asmens E. Š. atsiliepimo į pareiškėjo atskirąjį skundą ir prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme argumentų.

72. CPK 302 straipsnyje nustatyta, jog apeliaciniam procesui taikomos bendrosios CPK normos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios CPK III dalies XVI skyriuje nurodytoms taisyklėmis, todėl, sprendžiant dėl CPK 42 straipsnyje įtvirtintos proceso dalyviams teisės teikti rašytinius paaiškinimus, būtina atsižvelgti ir į specialias apeliaciniam procesui taikomas taisykles, t. y. į CPK 306 straipsnio 2 dalyje, 312, 314 ir 323 straipsniuose nustatytus ribojimus bei draudimus.

73. CPK 323 straipsnio nuostatos lemia aiškinimą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, ar kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį arba atskirąjį skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti ir konkretūs procesiniai terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2-969/2016; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-237-464/2022).

74. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktų rašytinių paaiškinimų turinį, konstatuoja, kad juose pateikiami argumentai, papildantys atskirajame skunde nurodytą poziciją, be to, jais siekiama atsikirsti atsiliepimuose į atskirąjį skundą dėstomus argumentus, nors tokio pasirengimo bylos nagrinėjimui būdo, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, civilinio proceso normos nenumato. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas apelianto papildomus rašytinius paaiškinimus priimti atsisako.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

75. Bylos duomenimis nustatyta, kad bendrovė buvo įkurta 2012 m. lapkričio 19 d. R. P. ir E. Š. sutarimu ir sprendimu. LUAB ,,Ignalinos autocentras“ įstatinis kapitalas – 20 000 Lt, buvo sudarytas iš steigėjų R. P. ir E. Š. įmokų už akcijas. Bendrovės akcijos lygiomis dalimis (po 50 proc.) paskirstytos steigėjams R. P. ir E. Š. (apmokėta piniginiais įnašais po 10 000 Lt) (t. 28, b. l. 88-89). 2012 m. lapkričio 20 d. steigiamasis akcininkų susirinkimas patvirtino bendrovės įsteigimą, įstatus ir valdymo struktūrą. Patvirtinta bendrovės valdymo struktūra – visuotinis akcininkų susirinkimas ir bendrovės vadovas. Bendrovėje stebėtojų taryba ir valdyba nesudarytos. Vadovu išrinktas akcininkas E. Š. (t. 28, b. l. 90-93).

76. Bendrovės įstatuose nustatytas bendrovės tikslas – vystyti gamybą, prekybą ir paslaugų teikimą, gauti pelną, veiklos objektas – įvairi ūkinė komercinė veikla, apimanti gamybines, prekybines ir paslaugų teikimo veiklos sritis, pagrindinį dėmesį skiriant automobilių remonto ir aptarnavimo veiklai bei prekybai automobiliais ir jų dalimis.

77. 2013 m. gegužės 22 d. bendrovės įstatinis kapitalas buvo padidintas 285 000 Lt. Už naujai išleidžiamas akcijas E. Š. apmokėjo jam priklausančiu turtiniu įnašu, kurį sudarė pastatai: kontora – parduotuvė, sandėliai, automobilių svarstyklės (toliau – Pastatai), esantys (duomenys neskelbtini) (t. 28, b. l. 94-95).

78. 2013 m. spalio 24 d. akcininkų sprendimu bendrovės įstatinis kapitalas buvo dar kartą padidintas 285 000 Lt (iki 590 000 Lt (170 876 Eur)). Įstatinis kapitalas buvo didinamas už naujai išleidžiamas akcijas R. P. apmokant 285 000 Lt pavedimu į bendrovės sąskaitą banke arba į kasą tokiais terminais: 100 000 Lt iki 2013 m. spalio 30 d., likusi suma iki 2014 m. spalio 23 d. (t. 28, b. l. 96-97).

79. Laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 19 d. iki 2013 m. gegužės 22 d., bei nuo 2013 m. spalio 24 d. po 50 proc. akcijų priklausė E. Š. ir R. P., o laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 22 d. iki 2013 m. spalio 23 d. 96,72 proc. akcijų priklausė E. Š., o R. P. – 3,28 proc.

80. 2013–2014 m. bendrovė atliko pastatų rekonstrukciją bei remontą. Iš E. Š. bendrovei nuosavybėn perduotų pastatų pagal rekonstrukcijos projektą Nr. 02/12 naujai buvo suformuotas sandėlis 3F1/p – pastatas, skirtas įrengti automobilių servisą, automobilių dalių parduotuvę ir hidraulinių žarnų gamybos padalinį (toliau – Serviso pastatas), suformuoti sandėlis 11F1/p – pastatas, skirtas įrengti žemės ūkio technikos dalių parduotuvę (toliau – Parduotuvės pastatas), ir sandėlis 10F1/p – pastatas paliktas kaip sandėlis. Automobilių svarstyklės 1H1/p buvo nugriautos (t. 28, b. l. 85-87). Dalis darbų buvo atliekami ūkio būdu.

81. Bendrovės ūkinė komercinė veikla prasidėjo 2014 m., bendrovė vykdė dvi veiklas – prekybą žemės ūkio technikos dalimis ir autoserviso veiklą. 2014 m. balandžio mėn. baigti parduotuvės pastato kapitalinio remonto ir žemės ūkio technikos dalių parduotuvės įrengimo darbai. 2014 m. lapkričio mėn. Serviso pastatas parengtas automobilių serviso, automobilių dalių parduotuvės ir hidraulinių žarnų gamybos veiklai. Serviso pastato lauko apdaila ir kai kurių patalpų galutinis įrengimas buvo nebaigtas dėl lėšų trūkumo.

82. 2016 m. lapkričio 14 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi LUAB „Ignalinos autocentras“ iškelta bankroto byla. 2017 m. birželio 5 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto.

83. Įmonei iškeliant bankroto bylą, bankroto administratoriumi buvo paskirtas V. S., 2021 m. gegužės 18 d. nutartimi jį atstatydinus, nemokumo administratore paskirta D. J., o administratorę 2022 m. vasario 11 d. nutartimi atstatydinus, likviduojamos įmonės nemokumo administratore paskirta V. V.

Dėl ginčui taikytino teisinio reglamentavimo ir ginčo ribų

84. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme (toliau – JANĮ), neteko galios ĮBĮ (JANĮ 153 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad įstatyme įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiojo pobūdžio. Todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, 24 punktas). Prašymo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo klausimas yra susijęs su veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas (pareigų dėl tinkamo įmonės valdymo pažeidimo), atlikimo metu galiojusio teisinio reglamentavimo taikymu, todėl taikytinas teisinis reglamentavimas turi būti nustatomas pagal veiksmų (neveikimo), kuriais buvo įrodinėjamas tyčinis bankrotas, atlikimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021, 32–33 punktai; 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021, 51 punktas).

85. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi bendrovei iškelta nemokumo (bankroto) byla, prašymas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu teismui pateiktas 2024 m. gruodžio 6 d. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors prašymas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pateiktas galiojant JANĮ nuostatoms, tačiau bendrovės nemokumo momentas ir aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, įvyko galiojant ĮBĮ nuostatoms, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pagrįstai ginčo klausimui taikė ĮBĮ numatytą teisinį reguliavimą (JANĮ 155 straipsnis).

86. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

87. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose nurodytų požymių: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; 3) turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

88. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalis apibrėžia sąlygas, kada yra preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis: i) veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys; ii) atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.

89. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2021 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-313/2021, 22 punktas; 2024 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-22-313/2024, 32 punktas).

90. Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios bendrovės sudarytais sandoriais bei kitokia šios bendrovės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama bendrovės nemokumo. Tais atvejais, kai bendrovė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios bendrovės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti bendrovės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į bendrovės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų bendrovei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 28 punktas).

91. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais. Dėl to turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-219/2019).

92. Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad ne bet kokie veiksmai, apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, bet tik tie, kurie iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017, 15 punktas; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 26 punktas; 2021 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-313/2021, 25 punktas).

93. Taigi, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas turėjo įrodyti konkrečių tyčinio bankroto požymių, nurodytų ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir (ar) 3 dalyje, egzistavimą ir šių požymių priežastinį ryšį su kilusiu bendrovės nemokumu arba šių požymių priežastinį ryšį su nemokios bendrovės padėties esminiu pabloginimu, sąmoningai blogai valdant įmonę ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

94. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašymą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu siejo su ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 5 punktuose bei ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytais požymiais.

95. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu atmetė.

96. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pareiškėjas remiasi ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 5 punktuose ir 3 dalies 1 punkte numatytais pagrindais, nurodydamas, kad: 1) bendrovės vadovas E. Š. netinkamai vykdė įstatymuose ir (ar) bendrovės steigimo dokumentuose nustatytas pareigas, susijusias su bendrovės valdymu, t. y. nesušaukė bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo pagal ABĮ 38 straipsnio 3 dalies ir ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pateikė pareiškimą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, nebesirūpino bendrovės vykdoma veikla, atsisakė siūlomos pagalbos, sprendžiant bendrovės finansavimo klausimus po kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, Serviso padalinio veiklą organizavo nekvalifikuotai ir neefektyviai, taip pažeisdamas fiduciarines CK 2.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas pareigas; 2) buvęs bendrovės vadovas E. Š. sudarė ekonomiškai nenaudingus sandorius vienasmeniais sprendimais dėl Parduotuvės pastato kapitalinio remonto, dėl Serviso pastato rekonstrukcijos pasitelkiant brangų rangovą, dėl šiaudais kūrenamos katilinės įrengimo ir tai sąlygojo apyvartinių lėšų trūkumą bei faktinį nemokumą; jis neefektyviai naudojo žmogiškuosius išteklius, žemės ūkio technikos dalis pardavė su per mažu antkainiu ar iš viso be jo, sudarė ekonomiškai nenaudingą paskolos sutartį su UAB „Hodrobalt“, fiktyvias ir nenaudongas šiaudų pirkimo sutartis; 3) bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, neatliekama inventorizacija, nepildomi reikalingi vidaus dokumentai ir dėl to negalima iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros; 4) dalis bendrovės veiklos ir turto buvo perkelti į kitą įmonę, t. y. dalis bendrovės darbuotojai perėjo dirbti į E. Š. naujai įsteigtą įmonę UAB „Pas E.“, ji perėmė bendrovės nebaigtas vykdyti sutartis, tiekėjus ir klientus.

97. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nurodytų aplinkybių kontekste netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pažeidė teismų suformuotoje praktikoje nustatytą reikalavimą vertinti aplinkybių visumą. Teismas neįvertino, kad nemokumo administratorė veikia ne visų kreditorių, o išimtinai buvusio bendrovės vadovo E. Š. interesais bei nepagrįstai iš apelianto priteisė suinteresuotiesiems asmenims bylinėjimosi išlaidas.

98. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisakys dėl apeliantų skundžiamų pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir proceso dalyvių išdėstytų su tuo susijusių argumentų.

99. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra duomenų, jog už parduotas prekes nebūtų atsiskaityta ar jos būtų perduotos neatlygintinai, tačiau apeliantas šių aplinkybių iš esmės nekvestionuoja, ir, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nenurodo kitų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytų požymių, todėl apeliacinės instancijos teismas nurodytu aspektu nepasisakys.

Dėl bendrovės nemokumo momento

100. Sprendžiant įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, svarbus įmonės nemokumo fakto nustatymas, t. y. teismas turi nustatyti momentą, kada bendrovė tapo faktiškai nemoki, nes tik nustačius tokį faktą, galima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-736-798/2018; 2020 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1459-585/2020).

101. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis apibrėžia, kad įmonės nemokumas – būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Tačiau visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes.

102. Kasacinio teismo praktikoje teisinio nemokumo būsena aiškinama plačiau, nei pažodžiui yra įtvirtinta ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje. Juridinio asmens nemokumas aiškinamas kaip reiškiantis, kad juridinis asmuo yra susidūręs su ilgalaikiais rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Juridinio asmens finansiniai sunkumai bendriausia prasme aiškinami kaip reiškiantys prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, t. y. negalėjimą nustatytais ar pateisinamai uždelstais terminais vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Būtinasis negalėjimo vykdyti įsipareigojimų, kaip nemokumo būsenos požymio, elementas – sistemiškumas. Sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens mokumo reikėtų papildomai įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su vertinamo (mokumo aspektu) juridinio asmens vykdomos veiklos pobūdžiu, retrospektyvomis, perspektyvomis ir pan. Be to, įvertintini ne tik paties juridinio asmens įsipareigojimai kreditoriams (įsipareigojimų vykdymo eiliškumas, struktūra, pokytis ir pan.), bet ir skolininkų (debitoriniai) įsipareigojimai vertinamajam juridiniam asmeniui, t. y. tokių įsipareigojimų dydis, struktūra, santykis su pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, galimybės gauti šių įsipareigojimų patenkinimą ir kt. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl juridinio asmens mokumo ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies prasme spręstinas sistemiškai vertinant visus nurodytus kriterijus ir sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

103. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad LUAB „Ignalinos autocentras“ nemoki tapo ne vėliau kaip 2016 m. antrąjį ketvirtį. Apeliantas iš esmės nekvestionuoja ir neįrodinėja kito, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, bendrovės nemokumo momento, priešingai – teigia, kad buvusiam vadovui E. Š. nebuvo pagrindo kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, ir ginčija pradelstų įsipareigojimų apimtį, nurodydamas, kad bendrovė 116 202,89 Eur skolą kreditoriui G. V. (apeliantui) 2016 m. balandžio 25 d. į bendrovės pradelstas skolas įtraukė nepagrįstai, taigi pradelstų įsiskolinimų suma 2016 m. balandžio 25 d. realiai buvo ne didesnė kaip 132 869,11 Eur (249 072 Eur – 116 202,89 Eur = 132 869,11 Eur) ir nevišijo pusės bendrovės turėto turto vertės (505 554 Eur). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai nelemia pagrindo nesutikti, kad bendrovė nemokia tapo vėliausiai 2016 m. antrą ketvirtį. Tokia išvada daroma dėl toliau nurodomų motyvų.

104. Bylos duomenimis nustatyta, kad bendrovė nuo pat ūkinės komercinės veiklos pradžios 2014 m. iki 2016 m. kiekvieną mėnesį dirbo nuostolingai. Tarpinis veiklos rezultatas 2014–2016 metais po prekių ir paslaugų teikimo rezultato, atėmus administracijos darbo užmokestį buvo neigiamas: 2014 metais – minus 3 085 Eur, 2015 metais – minus 9 900 Eur, 2016 metais – minus 44 682 Eur. t. y. įprastinės veiklos pelnas nepadengė darbo užmokesčio sąnaudų. Nuostolis po bendrųjų administracinių bendrovės išlaikymo sąnaudų sudarė: 2014 metais – minus 14 300 Eur, 2015 metais – minus 29 305 Eur, 2016 metais – minus 54 832 Eur. Po palūkanų sąnaudų nuostolis sudarė: 2014 metais – minus 19 441 Eur, 2015 metais – minus 37 763 Eur, 2016 metais – minus 59 772 Eur (t. 28, b. l. 130-132).

105. Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad 2015 m. pabaigoje LUAB „Ignalinos autocentras“ turėjo 474 248 Eur vertės turto (460 381 Eur ilgalaikio bei 40 162 Eur vertės trumpalaikio turto), per vienerius metus gautinos sumos sudarė 7 484 Eur, o įsipareigojimai kreditoriams – 413 815 Eur, iš jų – 239 723 Eur mokėtini per vienerius metus. Bloga finansinė padėtis fiksuota ir 2016 m. pabaigoje, t. y. įmonė turėjo 484 648 Eur vertės turto (450 138 Eur ilgalaikio ir 34 510 Eur vertės trumpalaikio turto), per vienerius metus gautinos sumos sudarė 6 907 Eur, o įsipareigojimai kreditoriams – 453 441 Eur, iš jų – 306 085 Eur mokėtinos per vienerius metus (t. 28, b. l. 126-132). Nurodytas aplinkybes konstatavo ir Panevėžio apygardos teismas dar 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi, konstatuodamas įmonės nemokumo faktą ir iškeldamas jai bankroto bylą.

106. Bendrovės finansinės atskaitomybės duomenys už 2014-2016 m. patvirtina, kad jos finansiniai įsipareigojimai tik augo, bendrovės bankroto bylą nagrinėjantis Panevėžio apygardos teismas 2017 m. sausio 30 d. nutartimi galiausiai patvirtino bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų iš viso už 497 870,86 Eur.

107. Visgi tai, kad bendrovė tęsė veiklą, generavo pajamas ir dalis finansinių įsipareigojimų buvo dengiami, tam be kita ko naudojant ir akcininkų indėlius bei skolintas lėšas, leidžia teigti, kad likvidumo testą bendrovė iki 2016 m. balandžio mėn. išlaikė. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai pastebėjo, kad 2016 m. balandžio 22 d. visuotiniame akcininkų susirinkime nesutarus dėl tolesnės bendrovės veiklos ir jos finansavimo šaltinių, bendrovės tolesnė veikla tapo nebeįmanoma, todėl pagrįstai laikyta, kad ji tapo nemoki.

108. Nors apeliantas teigia, kad bendrovė 116 202,89 Eur skolą kreditoriui G. V. 2016 m. balandžio 25 d. į pradelstas skolas įtraukė nepagrįstai, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šią aplinkybę jis grindžia vėlesnio – 2016 m. gegužės 17 d. pareiškimo duomenimis, nurodydamas, kad jame įsipareigojo nereikalauti skolos sumokėjimo. Be to, apeliantas nepaaiškina, kaip šios sumos (ne)įtraukimas į bendrovės pradelstus įsipareigojimus keičia pirmosios instancijos teismo nustatytą nemokumo momentą, šiam padarius išvadą, kad po 2016 m. balandžio 22 d. akcininkų susirinkimo paaiškėjo, jog bendrovė bus nebepajėgi vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, vadinasi, nebegyvybinga. Tokios išvados nekeičia aplinkybė, kad, anot apelianto, pagrindiniais kreditoriais buvę abu akcininkai ir apeliantas galėjo susitarti dėl tolesnio bendrovės finansavimo, nes reikšminga yra būtent tai, jog toks susitarimas nebuvo pasiektas.

109. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl bendrovės nemokumo momento, nes ji pagrįsta bylos medžiaga, o apeliantas jos objektyviais duomenimis nepaneigė.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio

110. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.

111. Tyčinio bankroto požymiais pripažįstami ne bet kokie buvusio įmonės vadovo veiksmai, o tik tokie, kurie pagal byloje teismo nustatytas aplinkybes vertintini kaip sąmoningas blogas valdymas ar neveikimas, kuriuo būtent ir buvo siekta dar labiau pabloginti ir taip jau nemokios įmonės padėtį ir taip išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-313/2019).

112. Apeliantas teigia, kad buvęs vadovas neįvykdė pareigos visuotinio akcininkų susirinkimo, pažeisdamas ABĮ 38 straipsnio 3 dalies ir ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.

113. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka sušaukti dalyvių susirinkimą. ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje numatyta pareiga vadovui, esant bendrovės neigiamam nuosavam kapitalui, sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, kuris turi spręsti klausimą dėl ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte ir 11 dalyje nustatytų priemonių įgyvendinimo. Šių įpareigojimų esminis tikslas – informuoti juridinio asmens dalyvius apie esamą finansinę padėtį bei sudaryti jiems galimybę imtis priemonių juridinio asmens mokumui atkurti. Nesutiktina, kad nagrinėjamu atveju priemonių šiam tikslui įgyvendinti nebuvo imtasi.

114. Šiuo atveju reikšminga yra tai, kad prieš buvusiam vadovui kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, 2022 m. balandžio 22 d. įvyko visuotinis bendrovės akcininkų susirinkimas, kurio metu aptarta kritinė finansinė bendrovės padėtis, tačiau reikiami sprendimai, galintys užtikrinti jos veiklos tęstinumą, priimti nebuvo. Akcentuotina, kad ABĮ normos nustato ne tik bendrovės vadovo, bet ir jos dalyvio (akcininko) pareigą imtis atitinkamų veiksmų, vienas kurių – spręsti klausimą dėl bendrovės likvidavimo (ABĮ 59 straipsnio 11 dalies 3 punktas), nepavykus atkurti nuosavo kapitalo. Taip įstatymų leidėjas siekia užtikrinti, kad visi suinteresuoti asmenys, atitinkamų teisės aktų pagrindu turintys konkrečias pareigas bendrovei, pastarajai pasiekus nemokumo ribą, imtųsi konkrečių bendrovės bei jos kreditorių interesų apsaugos veiksmų. 2022 m. balandžio 22 d. visuotiniam akcininkų susirinkimui nepriėmus sprendimo padengti nuostolius akcininkų įnašais bei neatkūrus nuosavo kapitalo iki 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, nenusprendus dėl bendrovės likvidavimo, buvęs bendrovės vadovas, vadovaudamasis galiojusiu teisiniu reglamentavimu, ne tik galėjo, bet ir privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Dėl to atmestini apelianto argumentai, kad tai jis padarė nepagrįstai.

115. Apeliantas, teigdamas, kad buvęs vadovas neefektyviu vadovavimu bendrovei, nekvalifikuotu Serviso veiklso organizavimu pažeidė jam CK 2.87 straipsnio 1 dalyje nustatytas pareigas, nenurodo konkrečių jo veiksmų, kurie sudarytų pagrindą spręsti apie tokio pažeidimo egzistavimą. Pirmosios instancijos teimas teisingai pažymėjo, kad E. Š. bendrovės vadovu buvo paskirtas teisėtai, jo savanoriško nepasitraukimo iš šių pareigų negalima vertinti kaip fiduciarinių pareigų bendrovei pažeidimo. Byloje nėra įrodyta, kad E. Š. bendrovę valdė sąmoningai blogai, siekdamas kreditorių teisėtų interesų pažeidimo, o verslo klaidos ar nesėkmės negali būti laikomos tyčinio bankroto požymiu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio

116. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.

117. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016, 30 punktas; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017, 15 punktas).

118. Nagrinėjamu atveju pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimu tyčiniu teismui pateikė pareiškėjas, todėl, vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo taisykle, būtent jis, siekdamas, kad prašymas būtų patenkintas, turėjo pareigą įrodyti esant pagrindą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, taigi, ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto požymio, kuriuo prašymas buvo grindžiamas, buvimą (CPK 178 straipsnis). Teismas atkreipia dėmesį, kad teismo pareiga būti aktyviam bankroto bylose negali būti suprantama, kaip teismo pareiga savo iniciatyva rinkti įrodymus dėl kiekvieno galimo neteisėtos veikos epizodo įtakos bendrovės mokumui, t. y. teismui negali būti perkeliama įmonės vadovo neteisėtų veiksmų ir bendrovės nemokumo atsiradimo ar esminio nemokios bendrovės padėties pabloginimo priežastinio ryšio įrodinėjimo našta. Šaliai nepateikus duomenų, kad toks priežastinis ryšys egzistuoja, teismas konstatuoja tyčinį bankrotą esant neįrodytą (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-773-1120/2021).

119. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje detaliai aptarė visus pareiškėjo nurodomus, kaip ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto tyčinio bankroto požymį atitinkančius, bendrovės sudarytus sandorius ir įvertino tiek jų reikšmę bendrovės nemokumui, tiek ir buvusio vadovo tikslus, šiuos sandorius atliekant. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties 156–187 punktuose išdėstytiems argumentams ir jų nekartodamas sutinka, kad pareiškėjas šioje byloje neįrodė, jog sandoriais, susijusiais su Parduotuvės pastato kapitaliniu remontu, Serviso pastato rekonstrukcija, šiaudais kūrenamos katilinės įrengimu, šiaudų įsigijimu, paskolos sutartimi su UAB „Hodrobalt“, žemės ūkio technikos dalių pardavimu (jų kaina), patalpų nuomos UAB „Pas E.“ sutartimi, taip pat bendrovės sudarytomis darbo sutartimis buvo sąmoningai siekta perleisti, iššvaistyti, sunaikinti ar sugadinti bendrovės turtą, kryptingai tyčia bloginti įmonės finansinę būklę ir dėl tokių veiksmų bendrovė patyrė praradimus, lėmusius kreditorių teisių pažeidimą, tokios aplinkybės byloje neįrodytos. Priešingai, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad bendrovė siekė išvystyti veiklą, tuo tikslu įrengė patalpas, jų šildymo sistemą, rūpinosi apyvartinių lėšų gavimu, atsargomis, žmogiškaisiais ištekliais. Tai, kad šie sprendimai nepasitesimo ir neatnešė pelno, savaime nėra sąlyga bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio

120. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas. Pagal šią įstatymo nuostatą netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai įmonės apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugomi buhalterinės apskaitos dokumentai. Tokios aplinkybės byloje nenustatytos.

121. Aiškinant šį tyčinio bankroto požymį, kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 29 punktas).

122. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad buhalterinės apskaitos tvarkymas bendrovėje turėjo trūkumų. Tačiau byloje, priešingai nei teigia apeliantas, nenustatyta, kad jie būtų sutrukdę įvertinti bendrovės nemokumo priežastis ar panaikinę galimybę visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą. Šios esminės aplinkybės apeliantas byloje neįrodė.

123. Apelianto argumentai nepaneigia ikiteisminio tyrimo metu pateiktos Specialisto išvados, kurioje konstatuojama, jog visiškai galima nustatyti bendrovės veiklą, turtą, nuosavą kapitalą įsipareigojimų dydį ar struktūrą 2015 metais, išsamumo ir teisingumo, o nustatyti buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai tam nesutrukdė.

124. Iškėlus bendrovei bankroto bylą buvęs vadovas bendrovės dokumentus ir turtą nustatyta tvarka perdavė nemokumo administratoriui, priešingų duomenų nėra. Nei pirmasis bendrovės nemokumo administratorius, nei vėlesni du nenurodė susidūrę su sunkumais vykdyti savo pareigas dėl bendrovės veiklos ar buhalterinių dokumentų trūkumo ar jų ydingumo, priešingai net ir atsiliepdama į atskirąjį skundą šioje byloje bendrovės nemokumo administratorė pažymėjo, kad nuosekliai laikosi pozicijos, jog buvusio bendrovės vadovo veiksmuose tyčios, nukreiptos prieš bendrovės ar jos kreditorių interesus, nėra. Byloje surinkti duomenys pakankami tiek bendrovės bankroto priežastims nustatyti, tiek ir bankroto procedūroms atlikti. Nėra įrodymų, kurie patvirtintų apelianto teiginius apie tyčinį įmonės dokumentų sunaikinimą, sąmoningą jų neišsaugojimą, klastojimą.

125. Pareiškėjas neįrodė buvusio bendrovės vadovo netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo ydingumo, siekiant neatskleisti bendrovės tikrosios finansinės padėties, buvusios iki bankroto bylos iškėlimo, taip pažeidžiant bendrovės ir jos kreditorių interesus, neįrodė ir to, kad dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo nėra galimybės nustatyti realios bendrovės finansinės padėties. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytos tyčinio bankroto prezumpcijos

126. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustatė, kad tyčinis bankrotas preziumuojamas, jeigu veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus ar įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė (į ką dėmesį atkreipė ir apeliantas), kad nustačius ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte apibrėžtas sąlygas, tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas, o tą paneigti privalo nesutinkantys asmenys.

127. Teismų praktikoje išaiškinta, kad esminis ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą charakterizuojantis požymis yra tas, jog vieno ūkio subjekto veikla perkeliama kitiems ūkio subjektams, tarp kurių ar tarp kurių valdymo organų egzistuoja sąsajumas (pvz., kai veikla perkeliama į nuo skolininko juridinio asmens atskirtą įmonę (naujai įkurtą įmonę), kai veikla perduodama juridiniam asmeniui, kuriam vadovauja (ar pereina vadovauti) įmonės skolininkės valdymo organai ar su jais susiję asmenys) tokiu būdu, kad visi skoliniai įsipareigojimai paliekami įmonei skolininkei, o reikalavimo teisės ir vykdyta veikla pereina kitai (susijusiai) įmonei (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-545-407/2021). Paprastai turi būti nustatomos aplinkybės, susijusios su jau veikiančios ar naujai įsteigtos bendrovės sąsajumu su bankrutavusia bendrove; į jau veikiančią ar naujai įsteigtą bendrovę perėjo dirbti bendrovės darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys; kita bendrovė turi perimti bendrovės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-640-585/2021).

128. Apeliantas teigia, kad šiuo atveju egzistuoja visos ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytos prezumpcijos sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas su tuo sutinka.

129. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. kovo 12 d. buvo įsteigta UAB „Pas E.“, juridinių asmenų registre įregistruota ji 2015 m. kovo 23 d. Šios įmonės steigėjas – LUAB „Ignalinos autocentras“ vadovas ir vienas iš akcininkų E. Š., kuris yra ir naujai įsteigtos UAB „Pas E.“ vadovas. Naujai įsteigtos įmonės veiklos sritys – prekyba žemės ūkio technikos atsarginėmis dalimis, akumuliatoriais, guoliais, tepalais, alyva. Šia veikla, be autoserviso veiklos, užsiėmė ir LUAB „Ignalinos autocentras“. Byloje neginčijama, kad 2015 m. pirmajame pusmetyje bendrovė nutraukė žemės ūkio technikos detalių prekybos veiklą, UAB „Pas E.“ įsigijus iš bendrovės šios veiklos atsargas ir skolas už jas, toliau šios veiklos nebevykdė. Žemės ūkio technikos detalių prekybos veiklą nuo 2015 m. pavasario vykdė UAB „Pas E.“ iš bendrovės nuomojamose Parduotuvės patalpose. Į naujai įsteigtą įmonę perėjo dirbti trys darbuotojai, kurie dirbo LUAB „Ignalinos autocentras“. Šių aplinkybių buvimą konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

130. Tačiau pirmosios instancijos teismas aptariamamae kontekste nepagrįstai nereikšmingu laikė faktą, kad UAB „Pas E.“ perėmė bendrovės sutarties su UAB „Geležinkelių aplinkosaugos centras“ vykdymą. Be to, pareiškėjo prašymu išreikalauti įrodymai patvirtina, kad UAB „Pas E.“ perėmė bendrovės teises ir pareigas ir pagal kitas sutartis, susijusias su perkelta veikla, be to, į naujai įsteigtą įmonę perėjo ir bendrovės klientų. Vadinasi byloje nustatyta ir ši būtina sąlyga – kita bendrovė turi perimti bendrovės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises, egzistavimas.

131. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti egzistuojant visas formalias sąlygas, įtvirtintas ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte, preziumuoti bendrovės tyčinį bankrotą. Tačiau, kaip jau minėta, ši prezumpcija įrodinėjimo procese gali būti paneigta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje byloje E. Š. tai padaryti pavyko (CPK 178, 185 straipsniai).

132. Priešingai nei teigia apeliantas, bylos duomenys nesudaro pagrindo spręsti, kad vadovas būtų siekęs visus skolinius įsipareigojimus palikti bendovei, o turtą ir pelningą veiklą perkelti į kitą įmonę, turint tikslą apsunkinti bendrovės kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus iš jos turto.

133. Siekiant išvystyti verslą bendrovėje, buvo investuota į abi veiklos sritis, tačiau pastebėtina, kad investicijos į Parduotuvę buvo mažesnės nei į Servisą. Suremontuotos Parduotuvės patalpos liko bendrovės nuosavybė, o už jų nuomą bendrovė iš UAB „Pas E.“ kas mėnesį gavo pajamas. Bendrovės buhalteriniai duomenys patvirtina, kad 2015 metais ji buvo susidūrusi su apyvartinių lėšų trūkumu. Atsisakyti prekybos žemės ūkio technikos dalimis veiklos buvo abiejų tuomečių bendrovės akcininkų verslo sprendimas. Šiai veiklai reikalingų bendrovės sukauptų atsargų pardavimas UAB „Pas E.“ nors ir nebuvo bendrovei pelningas, kaip pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, neatnešė ir nuostolių – jos nebuvo parduotos už mažesnę kainą, nei įsigytos, o įvertinus tai, kad prekės pasižymėjo ir sezoniškumu, ir nuvertėjimu dėl technologinių pokyčių, negalima teigti, kad tuo bendrovės finansinė padėtis buvo pabloginta. Net ir darbuotojų perėjimas į kitą įmonę leido sutaupyti jų išlaikymo kaštų, be to, E. Š. tapus ir kitos įmonės direktoriumi, bendrovėje jo gautas atlyginimas buvo sumažintas. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad bendrovei atsisakius vienos iš veiklos ir ją perėmus kitai įmonei, bendrovės finansinė padėtis būtų buvusi pabloginta. Be to, šios reorganizacijos, atsisakant vienos iš veiklų, metu bendrovė dar nebuvo nemoki. Dėl nurodytų priežasčių šio verslo sprendimo nėra pagrindo laikyti bendrovės privedimu prie bankroto tyčia. Byloje nenustatytas požymių, nurodytų ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje, egzistavimas.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

134. Apeliantas nurodo, kad nemokumo administratorė, ignoruodama jai įstatymo nustatytą pareigą ginti visų bendrovės kreditorių interesus, pasirinko priešingai – prašo netenkinti apelianto prašymo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, t. y. nemokumo administratorė sąmoningai veikia ne visų kreditorių, o išimtinai buvusio bendrovės vadovo E. Š., galimai privedusio bendrovę prie bankroto, interesais. Apelianto teigimu, bendrovė, atstovaujama nemokumo administratorės veikia jo pusėje dėl to priešingų apeliantui argumentų negalėjo teikti, o teismas negalėjo jų nagrinėti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu tokie apelianto teiginiai yra visiški nepagrįsti.

135. Teismas, gavęs kreditoriaus (kreditorių) arba administratoriaus prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, apie gautą prašymą ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos praneša kitiems įmonės kreditoriams ir administratoriui (jeigu prašymą pateikė ne administratorius). Pranešime teismas nurodo, kad kreditoriai ir administratorius per teismo nustatytą, ne trumpesnį kaip 14 ir ne ilgesnį kaip 30 dienų nuo pranešimo įteikimo dienos, terminą turi teisę pateikti jiems žinomą informaciją, galinčią turėti reikšmės šio straipsnio 2 dalyje nurodytų tyčinio bankroto požymių nustatymui ir bankroto pripažinimui tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalis). Bendrovės nemokumo administratorius, kaip įgaliotas profesionalas, veikiantis bendrovės ir jos kreditorių interesais, yra savarankiškas spręsti dėl pasirenkamos pozicijos – sutikti ar ne su kreditoriaus pareiškimu dėl tyčinio bankroto, o tai darydamas turi pareigą įvertinti turimus bankroto bylos duomenis ir tokio pareiškimo bei jo nagrinėjimo proceso poveikį bendrovei ir jos kreditoriams. Šiuo atveju, priešingai nei nurodo apeliantas, nemokumo administratorė V. V. nereiškė pareiškėjo ir kitų kreditorių interesams priešingų reikalavimų, o tik teisėtai pasirinko poziciją nesutikti su pareiškėjo prašymu pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu. Apelianto argumentai, kad nemokumo administratorė sąmoningai veikia ne visų kreditorių, o išimtinai buvusio bendrovės vadovo E. Š., galimai privedusio bendrovę prie bankroto, interesais, yra tik jo subjektyvi, deklaratyvaus pobūdžio nuomonė.

136. Niekuo nepagrįsti ir apelianto teiginiai, kad nemokumo administratorė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, teikė nepagrįstus procesinius dokumentus. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį numatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę (CPK 95 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad nemokumo administratorė nesąžiningai teikė procesinius dokumentus ar sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Tai, kad nemokumo administratorė nesutiko su pareiškėjo prašymu, aktyviai dalyvavo procese, teikė atsiliepimą ir kitus procesinius dokumentus, negali būti laikomas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, priešingai, nemokumo administratorė, veikdama bendrovės vardu, teisėtai naudojosi procesinėmis teisėmis.

137. Kiti apelianto argumentai neturi esminės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl jie apeliacine tvarka nevertinami. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2013; 2020 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421/2020, 39 punktas; 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023, 43 punktas).Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

138. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši teisės norma nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 13 punktas; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021, 21 punktas; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021, 13 punktas).

139. Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

140. Bylos duomenimis nustatyta, kad LUAB „Ignalinos autocentras“ nemokumo administratorė V. V. pateikė duomenis apie byloje patirtas 2 800 Eur teisinės pagalbos išlaidas. Suinteresuotas asmuo E. Š. pateikė duomenis apie byloje patirtas 7 940,63 Eur teisinės pagalbos išlaidas.

141. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) įtvirtintus kriterijus, bylos sudėtingumą bei suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, suinteresuotiems asmenims E. Š. ir V. V. priteisė jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

142. Apelianto teiginys, kad nemokumo administratorės advokato dalyvavimas šioje byloje buvo perteklinis, o jos elgesys, be objektyvių priežasčių samdant advokatą, kad pastarasis bendrovės vardu surašytų pareiškėjo ir kitų kreditorių interesams prieštaraujantį 2025 m. sausio 8 d. atsiliepimą, laikytinas nepateisinamu proceso dalyvio išlaidavimu (bylinėjimosi išlaidų didinimu), o tai sudaro savarankišką pagrindą nepriteisti jos prašomų bylinėjimosi išlaidų, apeliacinės instancijos vertinimu, yra visiškai nepagrįstas. Bet kuris proceso dalyvis turi teisę pasitelkti advokato pagalbą, o dėl bendrovę atstovaujančios nemokumo administratorės teisinio savarankiškumo užimant procesinę poziciją šioje nutartyje jau buvo pasisakyta. Atitinkamai nėra pagrindo sutikti, kad E. Š. išlaidos advokato pagalbai buvo nereikalingos ar perteklinės.

143. Nepagrįsti ir apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo suinteresuotiesiems asmenims priteistos bylinėjimosi išlaidos yra per didelės, nes jos neprotingos ir turėjo būti sumažintos, priešingai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pateiktų procesinių dokumentų turinys, bylos apimtis, galimos advokatų darbo sąnaudos, leidžia spręsti, kad priteistos bylinėjimosi išlaidos buvo protingos ir proporcingos.

144. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai 2 800 Eur bylinėjimosi išlaidas iš pareiškėjo priteisė nemokumo administratorei V. V.

145. JANĮ (galiojusio šios bylos nagrinėjimo metu) 66 straipsnis reglamentuoja nemokumo administratoriaus funkcijas bankroto proceso metu. Be kitų jam įstatymo priskirtų funkcijų, nemokumo administratorius įgyvendina juridinio asmens valdymo organo teises ir pareigas, gina visų kreditorių, taip pat juridinio asmens teises ir teisėtus interesus (JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai).

146. JANĮ 73 straipsnio 2 dalies 7 punktas numato, kad bylinėjimosi ir sprendimų vykdymo išlaidos priskiriamos prie bankroto proceso administravimo išlaidų. Taigi teismo procese, kuriame dalyvauja bankrutuojantis juridinis asmuo, patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ir atlyginamos iš juridinio asmens bankroto proceso administravimui skirtų lėšų. JANĮ įtvirtintas bankroto proceso išlaidų teisinis reglamentavimas iš esmės atitinka šio instituto teisinį reglamentavimą galiojusiame ĮBĮ ir jį aiškinančią teismų praktiką. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje vadovaujasi ir anksčiau teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais.

147. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad nustatant, ar išlaidos priskirtinos prie administravimo išlaidų, visų pirma reikia atsižvelgti į tokių išlaidų paskirtį, teisinę prigimtį, subjektus, kurių naudai tos išlaidos apmokamos, taip pat jų atsiradimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Tiek įmonės turto gausinimas bankroto proceso metu, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, reiškia reikalavimus skolininkams, tiek įmonės turto išsaugojimas, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, ginasi nuo jai pareikštų kreditorių reikalavimų, yra tiesiogiai susiję su įmonės bankroto proceso administravimu, o iš šios veiklos atsiradusios išlaidos priskirtinos prie įmonės bankroto administravimo išlaidų, kurių sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo jomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013; 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2014).

148. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad tuo atveju, kai nemokaus juridinio asmens ir jo nemokumo administratoriaus interesas yra priešingas (pvz., kai administratorius bylinėjasi dėl jo atstatydinimo, „sėkmės“ mokesčio ir pan.), tai bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš nemokumo administratoriaus asmeninių lėšų) (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-625-934/2024). Tačiau tuo atveju, kai nemokumo administratorius byloje veikia ne savo, tačiau bankrutuojančio juridinio asmens vardu ir interesais, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš administravimui skirtų lėšų, priešingo sprendimo atveju, atitinkamai į bendrovės nemokumo administravimui skirtas lėšas.

149. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bendrovės ir jos nemokumo administratorės interesai nebuvo skirtingi. Ginčas byloje nebuvo susijęs su nemokumo administratorės statusu ar jos uždarbiu, administratorė nagrinėtoje byloje veikė bankrutuojančio juridinio asmens interesais. Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais, darytina išvada, kad nemokumo administratorės bylinėjimosi išlaidos turėjo būti priteistos bendrovei, bet ne nemokumo administratorei, kuri šiuo atveju, ginčydama pareiškėjo prašymą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, neturėjo asmeninio intereso. Dėl nurodytų priežasčių, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju yra pagrindas pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo patikslinti, nurodant, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ne bendrovės nemokumo administratorei V. V., o bendrovei LUAB „Ignalinos autocentras“.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

150. Apibendrindamas nutartyje išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, ir nors suklydo dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintos tyčinio bankroto prezumpcijos egzistavimo, taip pat dėl subjekto, kuriam priteistinos bendrovės atstovavimo išlaidos, iš esmės tinkamai atliko byloje surinktų įrodymų vertinimą, vadovaudamasis teisingomis materialiosios teisės normomis, reglamentuojančiomis juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu sąlygas ir pagrindus, padarė pagrįstą išvadą dėl tyčinio bendrovės bankroto nebuvimo. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista, patikslinant pirmosios instancijos teismo nutarties rezoliucinę dalį ir nurodant, kad iš pareiškėjo (kreditoriaus) G. V. 2 800 Eur bylinėjimosi išlaidos priteisiamos bendrovei LUAB „Ignalinos autocentras“, o ne jos nemokumo administratorei.

151. Atmetus apelianto atskirąjį skundą, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, tačiau teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi suinteresuotieji asmenys (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

152. Suinteresuotasis asmuo E. Š. kartu su atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 905,75 Eur bylinėjimosi išlaidas.

153. Spręsdamas dėl atlygintinų teisinės pagalbos išlaidų dydžio, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, ginčo pobūdį, sudėtingumą, bylos apimtį, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį.

154. Rekomendacijų 8.16 punkte numatyta, kad rekomenduojamo priteistino maksimalus užmokesčio dydis už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, apskaičiuojamas pagal 0,4 dydžio koeficientą, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Nagrinėjamu atveju už advokato teisines paslaugas apmokėta 2024 m. gegužės mėn., todėl maksimali priteistina suma už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą yra 934,36 Eur (2 335,90 Eur x 0,4).

155. Kadangi suinteresuoto asmens E. Š. prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma (1 905,75 Eur) viršija rekomendacijų 8.16 punkte numatytą rekomenduojamą priteisti maksimalų išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą dydį, taip pat įvertinus pateikto atsiliepimo į atskirąjį skundą turinį, apimtį, jame aptariamų klausimų sudėtingumą, galimas advokato darbo ir laiko sąnaudas, spręstina, kad šiuo atveju yra pagrindas šias išlaidas sumažinti iki Rekomendacijose nurodytos sumos (934,36 Eur), kuri apeliacinės instancijos teismo šiuo atveju laikoma protinga ir pagrįsta ir kuri, atmetus atskirąjį skundą, iš pareiškėjo priteistina suinteresuotajam asmeniui E. Š. (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2025 m. gegužės 5 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Panevėžio apygardos teismo 2025 m. gegužės 5 d. nutarties dalį dėl nemokumo administratorei pirmosios instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų, išdėstant ją taip:

„Priteisti likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Ignalinos autocentras“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš pareiškėjo (kreditoriaus) G. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2 800 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme“.

Priteisti suinteresuotajam asmeniui E. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš pareiškėjo (kreditoriaus) G. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 934,36 Eur (devynių šimtų trisdešimt keturių eurų 36 ct) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimą.