Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vitalijos Norkūnaitės ir Reginos Pocienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi E. J., kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, įgalioto atstovo E. J. skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 17 d. nutarties, kuria E. J. nekilnojamam turtui laikino nuosavybės apribojimo terminas pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2021 m. birželio 25 d.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

1. Kauno apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje A. S. kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio dalį,182 straipsnio 2 dalį (21 nusikalstama veika), BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį (4 nusikalstamos veikos), A. L. kaltinama pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (3 nusikalstamos veikos), A. Ž. kaltinama pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį, A. R. kaltinama pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį (27 nusikalstamos veikos), BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį (7 nusikalstamos veikos), BK 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį, E. An. R. kaltinamas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (27 nusikalstamos veikos), BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalyje (7 nusikalstamos veikos), BK 129 straipsnio 2 dalies 9 ir 11 punktus, BK 181 straipsnio 3 dalį (2 nusikalstamos veikos), BK 140 straipsnio 1 dalį, BK 215 straipsnio 1 dalį, BK 214 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 1 dalį.

2. Šioje baudžiamojoje byloje Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės 2017 m. vasario 17 d. nutarimu, nustačius, kad kaltinamoji A. S. 2016 m. gruodžio 16 d. galimai neteisėtai įsigijo nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), iš Z. M. D. ir 2016 m. gruodžio 21 d. jį pardavė E. J., buvo laikinai apribota E. J., nuo 2017 m. sausio 24 d. išvykusio į Jungtinę Karalystę, nuosavybės teisė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėliuką, esantį (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėliuką, esantį (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, esantį (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), uždraudžiant disponuoti šiuo turtu. Šios procesinės prievartos priemonės terminas Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo nutartimis buvo tęsiamas iki 2021 m. birželio 25 d.

Motyvuojamoji dalis

II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai

4. E. J., kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, įgaliotas atstovas E. J. skunde prašo Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 17 d. nutartį panaikinti. Skundą įgaliotas atstovas grindžia šiais argumentais:

4.1. Procesinės prievartos priemonės baudžiamojo proceso metu gali būti taikomos tik esant įstatyme numatytiems pagrindams ir sąlygoms, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų. Nuosavybės teisė yra viena esminių asmens teisių. Apribojant nuosavybės neliečiamumą ribojama ne tik konstitucinė, bet ir konvencinė asmens teisė. Taikant nuosavybės teisės apribojimą turi būti laikomasi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 1 1-e straipsnyje įtvirtintų nuosavybės apsaugos reikalavimų, aiškinamų Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Pirmasis ir svarbiausias šio straipsnio reikalavimas yra tai, kad kiekvienas valstybės institucijos vykdomas teisės į nuosavybę apribojimas turi būti teisėtas. Šis reikalavimas suponuoja tai, kad apribojimas turi turėti aiškų teisinį pagrindą nacionalinėje teisėje, o sprendimą dėl apribojimo būtina priimti ir įgyvendinti tiksliai laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

4.2. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad laikino nuosavybės teisių apribojimo terminas pratęstas siekiant užtikrinti civilinį ieškinį ir galimą turto konfiskavimą. Vis dėlto vien tai, kad nagrinėjamos nusikalstamos veikos yra susijusios su E. J. priklausančiu turtu ir kad baudžiamojoje byloje yra pareikšti civiliniai ieškiniai, per se nesudaro pagrindo beveik pusšeštų metų riboti jo nuosavybes teisę ir tai daryti šabloniškais ir abstrahuotais teiginiais.

4.3. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu yra laikomas baudžiamojo kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Be to, konfiskuojamas gali būti ne tik kaltininkui, tačiau, esant BK numatytoms sąlygoms, ir kitiems asmenims priklausantis turtas. Kadangi be to, kad E. J. nuosavybės teise priklauso galimai nusikalstamu būdu kaltinamosios A. S. įgytas turtas, kuris E. J., trečiajam asmeniui, vėliau buvo parduotas, pastarasis niekaip nėra susijęs su nagrinėjama baudžiamąją byla, joje nagrinėjamomis veikomis ar kaltinamaisiais. Taigi, vertinant taikomos procesinės prievartos priemonės teisėtumą ir pagrįstumą, turėjo būti nustatyta, ar egzistuoja bent viena iš BK 72 straipsnio 4 dalyje numatytų E. J. įgyto turto konfiskavimo sąlygų. Šiuo atveju, nepaisant to, kad ši baudžiamoji byla jau daugiau nei dvejus metus nagrinėjama teisme, byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios leistų daryti bent minimaliai pagrįstas išvadas, jog turtas, t. y. butas su sandėliukais ir garažu, atitinka BK 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas sąlygas, kurioms esant galėtų būti taikomas konfiskavimas natūra. Įsigydamas šį turtą, E. J. nežinojo, kad A. S. jį įgijo galimai iš nusikalstamos veikos, t. y. sukčiaujant. Šį turtą jis įsigijo sudarydamas realų pirkimo pardavimo sandorį, atitinkantį visus jam keliamus reikalavimus. E. J. nėra A. S. šeimos narys ar giminaitis. Priešingai – jis yra sąžiningas turto įgijėjas, kuris neatlikęs jokių neteisėtų veiksmų, patiria itin reikšmingus ir ilgalaikius teisių suvaržymus. Nepaisant to, apygardos teismas, skundžiama nutartimi pratęsdamas taikomos procesinės prievartos priemonės ilgalaikį terminą, šių sąlygų visiškai nevertino, plačiau laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo pagrindo neaptarė ir nepateikė jokių jo egzistavimą galinčių pagrįsti konkrečių faktinių duomenų. Nesant tokių duomenų, E. J., kaip sąžiningo įgijėjo, nuosavybės teisė yra ginama įstatymu ir jos apribojimas šiuo pagrindu negalimas.

4.4. Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamasis įstatymas aiškiai reglamentuoja tokias situacijas. BK 72 straipsnio 5 dalis numato, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje numatytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Taigi šiuo atveju ne tik nėra nė vienos baudžiamajame įstatyme numatytos sąlygos, kurios pagrindu E. J. priklausantis turtas galėtų būti konfiskuojamas, bet yra ir aiškus pagrindas aptariamam turtui taikyti ne konfiskavimą natūra, bet kompensacinį turto konfiskavimą, ir, pripažinus A. S. kalta dėl aptariamo turto, kuris vėliau buvo perleistas E. J., įgijimo apgaule, priteisti iš jos konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

4.5. Argumentuodamas kitą aptariamos procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindą – galimą civilinio ieškinio užtikrinimą – teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad ateityje gali būti sprendžiamas klausimas dėl E. J. įtraukimo į procesą civiliniu atsakovu. Kita vertus, teismas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad byloje iš viso būtų pareikštas civilinis ieškinys šio turto atžvilgiu, apsiribodamas abstrakčiu teiginiu, kad byloje pareikšta daugiau nei 30 civilinių ieškinių. Visgi niekuo nesusijusių su E. J. priklausančiu turtu civilinių ieškinių pateikimas, nepaisant jų gausos, nepateisina ir negali pateisinti jo nuosavybės teisės apribojimo. Be to, laikinas nuosavybės teisės apribojimas, siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, gali būti taikomas tik asmeniui, kuris procese yra kaltinamasis, arba yra už jo veiksmus materialiai atsakingas. E. J. šiame baudžiamajame procese nėra kaltinamasis, nėra jokiomis aplinkybėmis susijęs su tiriamomis veikomis, taip pat nėra už kaltinamosios A. S. ar kitų kaltinamųjų veiksmus materialiai atsakingas asmuo. E. J. priklausantis turtas buvo įsigytas sudarant realų sandorį ir jam nežinant galimai nusikalstamos įgyjamo turto kilmės. Nors teismas nurodo, kad dar gali būti sprendžiama dėl E. J. pripažinimo civiliniu atsakovu, tačiau BPK 111 straipsnio 1 dalis aiškiai apibrėžia, kas gali būti pripažinti civiliniais atsakovais baudžiamajame procese, tuo tarpu E. J. neatitinka nė vienos iš nurodytų sąlygų, jis negalėtų būti pripažintas civiliniu atsakovu. Todėl minėti apygardos teismo argumentai yra nepagrįsti. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sprendžiant civilinį ieškinį taip pat negalėtų būti taikomas ir turto grąžinimas natūra. Kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-50-1073/2019, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, kad BPK nustatyta galimybė baudžiamojoje byloje reikšti civilinį ieškinį tik dėl žalos atlyginimo (BPK 109 straipsnis), kuris negali būti aiškinamas kaip reikalavimas grąžinti daiktą natūra.

4.6. Esant tokioms aplinkybėms, turtas, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, ne tik negalėtų būti konfiskuojamas natūra, bet į jį negalėtų būti nukreipiamas ir civilinio ieškinio, kurio priteisimas natūra negalimas, išieškojimas. E. J. nesant materialiai atsakingam už kaltinamųjų veiksmus, galimo civilinio ieškinio išieškojimas negali būti priteisimas iš jo, kaip ir jo užtikrinimas negali būti taikomas jo turtu. Todėl priešingai nei konstatuota skundžiamoje nutartyje, neegzistuoja ir šis BPK 151 straipsnyje numatytas laikino nuosavybės teisių apribojimo taikymo pagrindas.

4.7. Nėra teisingas bei pagrįstas ir teismo teiginys, kad E. J. taikomas nuosavybės teisės apribojimas nepažeidžia proporcingumo principo. Šis teiginys yra formalus, šabloniškai perrašomas į teismo nutartis jau daugiau kaip dvejus metus, realiai net neįvertinant taikomos procesinės prievartos priemonės proporcingumo.

4.8. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymima, jog teisės netrukdomai naudotis savo turtu apribojimas turi atitikti Teismo praktikoje suformuotą proporcingumo reikalavimą, kuris reiškia, kad, apribojant nurodytą asmens teisę, turi būti nustatoma teisinga visuomenės bendrojo intereso poreikių ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyra. Ją apibūdina pagrįstas proporcingumo santykis tarp panaudotų priemonių ir asmens nuosavybės teises apribojančia priemone siekiamo įgyvendinti tikslo. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką vertinant, ar ginčijama priemone gerbiama reikalaujama teisinga pusiausvyra ir būtent ar ja neuždedama neproporcinga našta pareiškėjui, be kita ko, svarbūs tokie veiksniai, kaip apribojimo tikslas bei pobūdis, jo procesinė būtinybė, apribotų nuosavybės teisių pobūdis ir apribojimo padariniai teisių turėtojui, asmens, kurio teisės apribotos, bei apribojimą taikančių valstybės institucijų elgesys (pvz. sprendimai bylose Borzhonov prieš Rusiją; Forminster; Enterprises Limited prieš Čekijos Respubliką; Smirnov prieš Rusiją ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad ilgai trunkantys nuosavybės teisės apribojimai yra neproporcingi ir sukelia neproporcingai didelę naštą turto savininkui, tokiu būdu pažeidžiant Konvenciją bei asmens teisę į nuosavybę ir gali būti pateisinami tik išimtiniais atvejais.

4.9. Šiuo atveju E. J., su nagrinėjamomis nusikalstamomis veikomis niekaip nesusijusiam trečiajam asmeniui, sąžiningam turto įgijėjui, jau beveik penkis su puse metų taikoma procesinė prievartos priemonė, esmingai ribojanti vieną iš pamatinių jo konvencinių bei konstitucinių teisių, nesant tam jokio teisinio ir faktinio pagrindo, yra akivaizdžiai neproporcinga, ja negali būti pasiekti jokie skundžiamoje nutartyje nurodomi procesiniai tikslai, o skundžiamoje teismo nutartyje dėstomi šabloniški motyvai nebegali pateisinti tokio jo teisių suvaržymo.

5. Atsiliepimų į pateiktą skundą, prašymų bei pareiškimų dėl nušalinimo negauta.

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

E. J., kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, įgalioto atstovo E. J. skundas atmetamas.

6. Kauno apygardos teismas 2021 m. birželio 17 d. nutartimi pratęsdamas trims mėnesiams laikiną nuosavybės teisės apribojimo terminą E. J. nekilnojamam turtui, t. y. butui, esančiam (duomenys neskelbtini), ir jo priklausiniams – dviem sandėliukams, esantiems (duomenys neskelbtini), ir garažui, esančiam (duomenys neskelbtini), laikėsi bendrųjų ir specialiųjų šios procesinės prievartos priemonės taikymo reikalavimų, nepažeidė baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtintų nuostatų dėl asmens nuosavybės neliečiamumo ir procesinių prievartos priemonių taikymo būtinybės tik siekiant įstatyme numatytų tikslų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 151 straipsnio 1 dalimi, civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Taigi ši procesinė prievartos priemonė taikoma esant bent vienam iš baudžiamojo proceso įstatyme numatytų pagrindų, t. y. procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, galimas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių išlygų ar papildomų sąlygų šiam apribojimui taikyti. Laikinai apribojant nuosavybės teisę pagrindinis tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas, sunaikintas ar perduotas nuosavybės teise kitiems asmenims.

Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teismas procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo į E. J. priklausantį nekilnojamąjį turtą – terminą pratęsė, siekiant užtikrinti byloje pareikštus civilinius ieškinius ir galimą turto konfiskavimą.

Šioje baudžiamojoje byloje A. S., A. R. ir An. R., be kita ko, kaltinami tuo, kad, veikdami organizuota grupe, apgaule iš Z. M. D. įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį su priklausiniais A. S., 2016 m. gruodžio 21 d. sudarydama pirkimo pardavimo sutartį, pardavė E. J.. Toks kaltinamiesiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos pobūdis ir kaltinime aprašytos jos padarymo aplinkybės leidžia daryti išvadą apie galimą minėto buto su priklausiniais, kurį kaltinamoji A. S. galimai įgijo apgaule savo ir kitų paminėtų organizuotos grupės narių naudai, konfiskavimą kaip turto, gauto iš nusikalstamos veikos, tuo atveju, jei šioje byloje būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Kaip minėta, aptariamas nekilnojamasis turtas, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, 2016 m. gruodžio 21 d. buvo parduotas ir dėl to šiuo metu nuosavybės teise priklauso ne kaltinamiesiems, bet trečiajam asmeniui, t. y. E. J.. Tačiau ši aplinkybė minėtos procesinės prievartos priemonės taikymo pagrįstumo nepaneigia. Pagal BK 72 straipsnio 4 dalies nuostatas turto konfiskavimas galimas ne tik iš kaltinamojo, bet ir iš kito fizinio ar juridinio asmens, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už nusikalstamos veikos padarymą, ar ne, jeigu yra konstatuojama bent viena iš BK 72 straipsnio 4 dalies 1–5 punktuose įtvirtintų sąlygų. Pažymėtina, kad šios sąlygos, būtinos turto konfiskavimui iš trečiojo asmens, įskaitant atstovo skunde akcentuojamą aplinkybę, jog E. J. yra sąžiningas nekilnojamojo turto įgijėjas, kuris sandorio sudarymo metu nežinojo ir negalėjo žino, kad šis turtas galimai gautas nusikalstamu būdu, yra baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės. Taigi, ar E. J. priklausantis nekilnojamasis turtas atitinka konfiskuotino turto požymius ir ar yra šio turto konfiskavimui būtinos įstatyme įtvirtintos sąlygos, galutinai nuspręs bylą nagrinėjantis teismas, priimdamas baigiamąjį aktą. Taip pat atkreiptinas E. J. atstovo dėmesys į tai, kad BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatos gali būti taikomos tik tuo atveju, jei bylą nagrinėjantis teismas nenustato nė vienos iš BK 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų sąlygų.

Šioje byloje dar ikiteisminio tyrimo metu Z. M. D. turto paveldėtojos, pripažintos nukentėjusiomis, pareiškė bendrą civilinį ieškinį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), grąžinimo natūra, o nesant tokios galimybės – dėl šio buto vertės priteisimo. Taigi nepagrįstas atstovo skundo argumentas, kad byloje nėra civilinių ieškinių, susijusių su E. J. priklausančiu turtu, ir dėl to nėra pagrindo toliau taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą civiliniams ieškiniams užtikrinti. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tais atvejais, kai byloje kyla ir turto konfiskavimo, ir nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimai, paprastai prioritetas suteikiamas realiam nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimui, o tai reiškia, kad turtas, kuris atitinka konfiskuotino turto požymius, skiriamas žalos atlyginimui.

E. J. atstovas, skunde ginčydamas laikino nuosavybės apribojimo taikymo pagrįstumą, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-50-1073/2019, kuri šioje proceso stadijoje, sprendžiant klausimą dėl procesinės prievartos priemonės taikymo, neturi precedento galios, nes priimta bylą išnagrinėjus iš esmės ir jau nustačius, kad asmuo, įgijęs turtą, kurį nukentėjusysis prarado dėl nusikalstamos veikos, nežinojo, neturėjo ir negalėjo žinoti, kad šis turtas yra nusikalstamos veikos rezultatas, t. y. buvo sąžiningas įgijėjas.

Procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas į E. J. priklausantį nekilnojamąjį turtą – šioje baudžiamojoje byloje taikoma pakankamai ilgą laiką (nuo 2017 m. vasario 17 d.). Kita vertus, teisėjų kolegija, įvertinus baudžiamosios bylos sudėtingumą ir apimtį, joje nagrinėjamų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą, galimai nusikalstamais veiksmais pažeistą nukentėjusiųjų konstitucinę teisę į nuosavybę ir joms padarytą didelę žalą, o taip pat ir E. J. turtui taikomų apribojimų apimtį (palikta teisė valdyti ir naudoti įsigytą nekilnojamąjį turtą), pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šioje proceso stadijoje laikinas nuosavybės teisės apribojimas, kuris E. J. taikomas baudžiamojoje byloje, siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą ir civilinį ieškinį, nėra neproporcingas ir nepagrįstai suvaržantis jo teises.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti E. J., kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, įgalioto atstovo E. J. skundą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 17 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.