Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams D. R. (nuotoliniu būdu) bei M. R. (nuotoliniu būdu),

nukentėjusiųjų D. R. ir M. R. atstovei advokatei Virginijai Vainorienei (nuotoliniu būdu),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

S. K., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyvenantis ir deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), pradinio išsilavinimo, bedarbis (registruotas Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos), nevedęs, teistas:

1) 1990 m. rugsėjo 25 d. Mažeikių rajono teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) 146 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 metams, bausmės vykdymą atidedant 1 metams (teistumas išnykęs);

2) 2012 m. liepos 2 d. Akmenės rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir būti namuose nuo 23 valandos iki 6 valandos, 2013 m. sausio 24 d. išregistruotas iš probuojamųjų asmens duomenų registro atlikus bausmę (teistumas išnykęs);

3) 2016 m. rugpjūčio 8 d. Akmenės rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 1 dalį, 63 straipsnio 4 dalį, 64¹ straipsnį – laisvės apribojimu 8 mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 22 valandos iki 6 valandos, jei tai nesusiję su darbu, neatlygintinai išdirbti 80 valandų per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, 2017 m. gegužės 2 d. išregistruotas iš probuojamųjų asmens duomenų registro atlikus bausmę (teistumas išnykęs);

4) 2021 m. vasario 3 d. Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, 64¹ straipsnį – viešaisiais darbais 6 mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai dirbti 40 valandų per mėnesį visuomenės labui (iš viso 240 valandų), 2021 m. rugpjūčio 24 d. išregistruotas iš probuojamųjų asmens duomenų registro atlikus bausmę (teistumas neišnykęs),

paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas,

kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nusikalstamos veikos aplinkybės

Kaltinamasis S. K. dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo) atėmė gyvybę kitam žmogui – A. R., tai yra 2021 m. balandžio 10 d. apie 15 val., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), A. R. gyvenamojo namo virtuvėje, konflikto su A. R. metu, ranka sudavė sėdinčiam A. R. du smūgius į veidą (nenumatydamas, kad dėl šių jo veiksmų A. R. gali mirti, tačiau galėdamas ir privalėdamas tai numatyti), tuo padarant jam viršutinės lūpos kiaurinę muštinę žaizdą su aplinkine kraujosruva, dantenų muštinę žaizdą, dėl ko atsirado kraujavimas ir, nevykstant natūraliam kraujo krešėjimui dėl nukentėjusiojo ligų ir intoksikacijos alkoholiu laipsnio, sužalojimai komplikavosi išoriniu ir vidiniu nukraujavimu, ko pasekmėje A. R. nuo viršutinės lūpos kiaurinės muštinės žaizdos, kuri komplikavosi išoriniu ir vidiniu nukraujavimu, mirė įvykio vietoje (kūnas rastas 2021 m. balandžio 11 d. apie 7 val.).

II. Įrodymai ir jų vertinimas

Kaltinamasis S. K. bylos nagrinėjimo teisme metu kaltu prisipažino visiškai ir parodė, kad įvykio dieną, šeštadienį (galėjo būti 2021 m. balandžio 10 d., kaip nurodė ikiteisminio tyrimo metu) prieš pietus su G. K. nuėjo pas A. R.. Su A. buvo pažįstamas nuo (duomenys neskelbtini) metų, gerai su juo sutardavo, nuolat susitikinėdavo, padėdavo vienas kitam darbuose, kurį laiką net gyveno pas R. Jis tuo metu buvo išgėręs vieną „bambalį“ alaus, o A. buvo stipriai išgėręs. A. tuo metu gyveno su Ž., kuri įvykio metu gulėjo lovoje kitame kambaryje ir iš to kambario išėjusi nebuvo. Jiems atėjus, su A. nusprendė išgerti degtinės. G. juos nuvežė iki parduotuvės (duomenys neskelbtini), kur jis su A. nusipirko puse litro talpos butelį „valstybinės“ (degtinės) ir gabaliuko sūrio, o G. jiems nupirko dvi „pūsles“ alaus. Po to sugrįžo atgal pas A. ir su pastaruoju pradėjo gerti degtinę. Tuo metu buvo jau apie 14 val. G. su jais negėrė, parūkė ir išėjo, nes jam reikėjo persivaryti mašiną. Gėrė jie virtuvėje. Jis sėdėjo ant virtuvinio kampo, nugara į langą, o A. sėdėjo kitoje stalo pusėje, tiesiai prieš jį. Beveik išgėrus butelį degtinės (likus gal trims „čierkoms“) ir prasidarius alų, jis nusprendė supjaustyti sūrį. Tada ir kilo konfliktas, nes A. jam papriekaištavo, kad ne taip supjaustė sūrį. Konflikto metu jis atsistojo ir ranka sudavė du kartus sėdinčiam A. į veido dešinę pusę. Pataikė į lūpą, iš kurios pradėjo bėgti kraujas. Kiek pamena, sudavė dešinės rankos delnu, tačiau tuo metu jau buvo apsvaigęs dėl girtumo ne viską atsimena. Kad būtų sudavęs kaire ranka nepamena. Smūgiai buvo pakankamai stiprūs, tačiau juos tikrai sudavė delnu, o ne kumščiu. Jis padavė A. tualetinio popieriaus, kuriuo pastarasis užspaudė žaizdą lūpoje. Jis pas A. prabuvo dar apie „gerą“ pusvalandį, kol baigė išgerti alų. Žaizda A. lūpoje kraujavo, bet ne visą laiką. Per tą laiką, kol jis buvo, A. du kartus keitė tualetinį popierių ant lūpos. Nepastebėjo, kad per šį laiką A. silptų. Nepagalvojo, kad reikia kviesti „greitąją“. Suduodamas du smūgius delnu A. į veidą galvojo, kad gali jį sužaloti, bet tikrai nesitikėjo, kad nuo šių smūgių pastarasis gali mirti. Dar būnant pas R. jam skambino A. D., kuris kvietė jį ir A. į pirtį. Jis D. pasakė, kad susimušė su A. Baigus gerti alų jis nuvedė A. į kambarį, kuriame buvo Ž., ir paguldė jį į lovą, o pats išėjo namo. Tuo metu buvo apie 15.45 val. o konfliktas su A. įvyko apie 15 val. Namuose pasiėmęs švarius rūbus, rankšluostį, šampūną ir nuėjo pas D. į pirtį, kur išsimaudė ir po to vėl grįžo namo. Maudėsi vienas, nes kiti jau buvo nusimaudę. Rytą pas jį į namus atvyko policijos pareigūnai, kurie pranešė, kad A. mirė. Ši žinia jį labai nustebino. Anksčiau su A. R. išgerdavo, susistumdydavo, tačiau nesimušdavo. Tai buvo antras kartas, kai sumušė R. Prieš tai taip pat buvo sumušęs A., už ką buvo nuteistas, tačiau tąkart kraujo nebuvo. A. jam nelabai pasakojosi apie savo ligas. Žinojo, kad A. vartoja vaistus. Sakydavo, kad skauda nugara, inkstai. Labai blogai vertina savo poelgį, gailisi, kad sudavė A. tuos smūgius. Labai gaila draugo. Dėl visko kaltas alkoholis. Blaivus taip nebūtų pasielgęs. A. vaikų dar neatsiprašė, tačiau tikrai tą padarys. Pripažįsta visų nukentėjusiųjų bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinius ieškinius pilna apimtimi.

Nukentėjusioji D. B. parodė, kad A. R. buvo jos brolis. Apie įvykį sužinojo balandžio 11 dieną iš kaimynės. Iš žmonių pasakojimų žino, kad rado brolio kūną kruviną, tarsi jis būtų bandęs eiti lauk ir prie laiptų susmukęs. Brolis su S. K. buvo kaip ir draugai, tačiau nuolat mušdavosi. K. vis auklėdavo brolį ir jam nurodinėdavo, ką ir kaip daryti, kaip gyventi. K. išgėręs labai agresyvus būdavo. Keli mėnesiai iki įvykio K. jos brolį stipriai primušė, tačiau brolis tąkart pastarajam atleido. Brolis buvo geros širdies, pagailėjo, neva K. prie darbų jam padeda ir panašiai. Brolis paskutiniu metu gyveno vienas, tik kažkokią laikiną draugę iš (duomenys neskelbtini) turėjo. Brolis tikrai savo vaikais rūpinosi, mylėjo juos. Kiek galėjo, tiek jiems padėdavo. Ji civilinio ieškinio nereiškia.

Nukentėjusysis M. R. parodė, kad A. R. buvo jo tėvas. Apie tėčio mirtį sužinojo balandžio 11 dieną apie 8 valandą ir iškart nuvyko į įvykio vietą. Ten jau buvo policijos pareigūnai. Į namo vidų užeiti nedrįso. Iš tėvo draugės Ž. sužinojo, kad iš vakaro tėtis konfliktavo su S. K., ji nuėjo miegoti, o pabudusi rado tėtį negyvą. Nors tėvai buvo išsituokę, jis nuolat bendravo su tėčiu, reguliariai jį lankydavo. Tėtis turėjo problemų dėl alkoholio, nuolat gerdavo. Ypač stipriai pradėjo gerti, kai išsiskyrė su I. Jis norėjo, kad tėtis liautųsi gėręs, bandė kelis kartus jį „koduoti“, tačiau nesėkmingai. Ne kartą prašė tėčio nebendrauti su K., nes pastarasis prieš tėtį smurtaudavo. Taip buvo ne vieną kartą. Byloje yra pateikęs civilinį ieškinį turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Jis rūpinosi tėčio laidotuvėmis, kurios kainavo daugiau nei 3000 Eur, tačiau dokumentais gali pagrįsti laidotuvių išlaidas 1896 Eur sumai. Dar 850 Eur kainavo paminklo pastatymas. Taip pat prašo priteisti 10000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nes neteko artimo žmogaus ir dėl to patyrė daug streso. Tėvą, koks jis bebuvo, mylėjo ir labai stengėsi jam padėti. Iš valstybės gavo laidojimo pašalpą, kurios iš civilinio ieškinio sumos neišskaičiavo. Pinigai buvo pervesti į jo banko sąskaitą. Žino, kad tėtis nuolat vartodavo vaistus „Carsil“ (vaistas, vartojamas esant toksiniam kepenų pakenkimui ir sergant lėtiniu kepenų susirgimu arba ciroze), tačiau apie kraujavimą nieko jam neminėjo. Kaltinamasis jo neatsiprašė, žalos neatlygino.

Nukentėjusioji D. R. parodė, kad A. R. buvo jos tėvas. Apie tėčio mirtį sužinojo tos dienos rytą iš mamos. Ji į įvykio vietą nuvykusi nebuvo, tik iš pasakojimų žino, kad tėtį užmušė S. K., su kuriuo tėtis bendraudavo. Nors mama su tėčiu buvo išsituokę, o ji ilgą laiką gyveno (duomenys neskelbtini), tačiau su tėčiu nuolat bendraudavo, dažniausiai telefonu. Tėtis turėjo problemų dėl alkoholio vartojimo, todėl kvietė jį atvykti į (duomenys neskelbtini), kad nebegertų. Tėtis gėrė visą gyvenimą, tačiau ypač stipriai pradėjo gerti po skyrybų su I. Prašo iš kaltinamojo priteisti 10000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Dėl tėčio mirties patyrė labai didelį stresą, išgyvena dėl jo netekties. Sunku ir nupasakoti, kokius išgyvenimus patyrė. Kaltinamasis jos neatsiprašė, nesiūlė atlyginti žalos. Jai skaudžiausia tai, kad kaltinamasis po įvykio visiems gyrėsi, jog „pamokė“ jos tėtį.

Mažamečio nukentėjusiojo T. R. atstovė pagal įstatymą I. Z., apklausta teisme liudytoja, parodė, kad buvo susituokusi su A. R., kartu pragyveno 9 metus. 2009 metais jiems gimė sūnus T., kurį augina ji. Su A. išsituokė (duomenys neskelbtini) metais. Apie A. mirtį sužinojo iš kaimynės, kuri pasakė, jog A. rado koridoriuje nebegyvą. Kaimynė sakė iš aplinkinių girdėjusi, kad A. susimušė su S. K., kad jis dar buvo į kaimą išėjęs pas kažkokį kaimyną, kraujavo, siūlė tas kaimynas kviesti greitąją, bet A. išėjo namo ir atsisakė pagalbos. Ji į įvykio vietą nebuvo nuvykusi, nedalyvavo ir laidotuvėse. Laidotuvėse dalyvavo tik sūnus T. Kai ji T. pasakė, jog tėtį užmušė, sūnų ištiko šokas. Buvo labai gaila vaiko. T. užsidarė savyje, po laidotuvių net iš kambario nėjo. T. su tėvu labai gerai sutarė, lankė jį kartą į savaitę, kadangi netoli nuo jo gyveno. Tėvas ir sūnus tikrai gerai sutarė ir gražiai bendravo. Dažnai ir A. atvykdavo aplankyti T., atveždavo jam dovanų, duodavo pinigų, veždavo į įvairias šventes. Abu turėjo daug svajonių. A. didžiavosi sūnumi. Dabar sūnus po truputį atsigauna. Pažįsta S. K.. Kol ji dar gyveno su A., K. dažnai pas juos ateidavo, santykiai jų buvo geri. Kai ji išsiskyrė su A., dažnai matydavo jį su K. kartu, abu būdavo išgėrę. Iš kaimo gyventojų pasakojimų žinojo, kad jiedu abu kartu geria, o kai prigeria, pastoviai mušasi. Apie tai, kad K. smurtavo prieš A., irgi žinojo. Kartą pati matė sumuštą A., kuris pasakė, kad susimušė su K. dėl „bobos“. Prašo priteisti iš kaltinamojo T. 15000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kaltinamasis su ja nebuvo susisiekęs ir neatsiprašė.

Liudytojas A. D. parodė, kad tą dieną kūreno pirtį ir kvietė ateiti kaimynus S. K. bei A. R.. Apie 16-17 val. skambino A., tačiau pastarasis nekėlė ragelio, tada paskambino S., kuris pasakė, kad susimušė su A. Iš balso suprato, kad S. girtas, be to, buvo agresyvus. Po pirties vėl skambino S. ir klausė, kodėl neatėjo į pirtį, į ką pastarasis atsakė, jog susitaikė su R. S. balstas tuo metu jau buvo ramesnis. Apie 20.40 val. pas jį atėjo A. R., kuris buvo visas kruvinas, jo lūpa buvo ištinusi, striukės priekis bei megztinis irgi buvo aptaškyti kraujais. A. pasakė, kad jį primušė S. Jis pasiūlė iškviesti „greitąją“, tačiau A. atsisakė, nes nenorėjo, kad „būtų blogai S.“. Dar A. paprašė alkoholio, o negavęs, numojo ranka ir išėjo. Be to, vakare jam skambino sesuo G. M., kuri pasakė, jog nesenai jai skambino K. ir didžiuodamasis pasakė, kad paliko R. „kraujo klane“. Ryte iš S. sesers A. sužinojo, kad A. rado koridoriuje negyvą. S. tą vakarą nematė. S. pastoviai išgertuvių metu mušdavo A. Ypač S. pasikeitė, kai rugsėjo ar spalio mėnesį (2020 metų) grįžo iš (duomenys neskelbtini). Tada S. taip pat buvo stipriai sumušęs A. A. prieš S. niekada nėra „rankos pakėlęs“. Patvirtino parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 8-9), kurie buvo pagarsinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 276 straipsnio 4 dalyje nurodytu pagrindu, ir nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė naudodamasis telefonu, todėl tiksliai nurodė visų skambučių laiką. Pirmą kartą A. R. skambino 16.05 val., o jam neatsiliepus skambino S. Antrą kartą S. skambino 17.41 val. Sesuo G. M. jam skambino 18.30 val., o 19.39 val. jam paskambino S. K. ir padėkojo į pirtį. Be to, K. jam priminė ankstesnį įvykį, kai jis sumušė A. R. už tai, kad pastarasis išvadino kažkokią moterį necenzūriniais žodžiais.

Liudytoja G. M. parodė, kad apie A. R. sumušimą sužinojo iš paties S. K., su kuriuo nuolat bendrauja, nes jis padeda ūkio darbuose. S. jai paskambino apie 18 val. ir pasakė, kad susimušė su A. S. buvo labai girtas, kalbėdamas vartojo daug keiksmažodžių. Tada ji paskambino savo broliui A. D., kuris gyveno A. R. kaimynystėje. Brolis pasakė girdėjęs, kad tiedu „apsipešiojo“, bet vėl susitaikė. Kitą dieną apie 8.30 val. sužinojo, kad A. mirė. Patvirtino parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 12), kurie buvo pagarsinti BPK 276 straipsnio 4 dalyje nurodytu pagrindu. Kai K. jai paskambino ir pasakė, kad sumušė A., jis buvo piktas, labai keikėsi. Priežasties, kodėl sumušė R., neįvardijo. S. sakė, kad jis A. R. trenkė į lūpą iš „kuloko“ (kumščio).

Liudytoja Ž. Z. parodė, kad mirusysis A. R. buvo jos draugas, su juo kartu gyveno apie pusę metų. Iš pradžių susipažino su S. K., kuris buvo viengungis ir ieškojo moters, bet jis jai nepatiko, todėl apsigyveno pas A. K. nuolat pas juos ateidavo ir „užvesdavo“ su tais girtavimais, taip trukdydamas jiems gyventi. Įvykis buvo praeitų metų balandžio 10 dieną. Tą dieną K. pas juos atėjo apie 9-10 val. ir prabuvo iki pat vakaro. A. tuo metu jau buvo išgėręs, o S. dar atnešė alkoholio. K. taip pat buvo girtas. Ir visą tą laiką iki pat vakaro K. prabuvo pas juos namuose. Dar tą dieną buvo atėjęs A. draugas G., bet jis ilgai neužsibuvo. Nežino, ar vyrai buvo išvažiavę alkoholio nusipirkti. Su jais nebendravo, bijojo išeiti iš kambario. Visą tą laiką, kol pas juos buvo S., ji buvo miegamajame. S. kvietė ir ją išgerti, tačiau ji atsisakė, nes nenorėjo su juo bendrauti. Begerdami A. ir S. susiginčijo. A. priekaištavo S., kad sulaužė sofą, o S. atsakė, kad tai padarė ji su kitais (vyrais). Tas ginčas vyko mažajame kambaryje. Ginčo metu išgirdo bildesį. Tuo metu A. nieko nesakė, nešaukė. Jis tikriausiais bijojo, nes visada būdavo tylus. Netrukus po to A. ir S. išėjo iš to mažojo kambario į virtuvę, kur tęsė išgertuves. Jiems išeinant iš mažojo kambario pro atviras miegamojo duris pamatė, kad A. sužeista lūpa. Ji paklausė A., kas tai padarė. A. pasakė, kad S. Dar S. prašė nekviesti policijos bei „greitosios“. Sakė, kad jei pasijus blogiau, pats išsikvies. Matė, kad A. bandė sustabdyti kraujavimą, dėdamas kažkokį bintą prie lūpos, o S. sakė, kad čia nieko rimta. Begerdami virtuvėje A. ir S. toliau ginčijosi. Po to A. liepė išeiti S. ir pastarasis išėjo. Tuo metu buvo apie 11-12 val. S. išėjus A. gėrė vienas. Po to, kai S. išėjo iš namų, A. niekur nebuvo išėjęs. Jis buvo mažame kambaryje ir žiūrėjo kažkokį serialą. Vienu metu A. buvo prigulęs šalia jos. Matė, kad jo lūpa kraujavo, bet nelabai. Ji pastoviai tikrindavo A. būklę, tačiau apie 23 val. užmigo, nes buvo pavargusi nuo išgertuvių. Pabudusi apie 7 val. rado A. sukniubusi prie lauko durų. Ji iškvietė policiją, o pastarieji pranešė medikams. Policininkai jai pasakė, kad A. negyvas. K. ne pirmą kartą sumušė A. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nurodytu pagrindu pagarsinus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 187-189), nepatvirtino ankstesnių parodymų, kad A. R. iš vakaro paliko toje pačioje vietoje ir padėtyje, kaip rado ryte, ir nurodė, kad tyrėja turbūt ne taip ją suprato.

Liudytoja L. P. parodė, kad A. R. buvo jos sutuoktinis. Su A. ji susituokė (duomenys neskelbtini) metais. Santuokos metu susilaukė dviejų vaikų – Dž. ir M. Pragyveno kartu apie 10-11 metų. Tačiau ir po skyrybų jos santykiai su A. buvo labai geri. A. gerai sutardavo ir su vaikais, jiems padėdavo. Vaikai vasarodavo pas tėvą. Ne kartą girdėjo, kad S. K. skriaudžia A. Ji taip pat ne kartą važiavo pas A. po to, kai S. jį sumušdavo. K. visą kaimą terorizavo. Paskutiniu metu A. jai dažnai skambindavo, skųsdavosi, kad prieš jį smurtauja. Sakydavo, kad reikia greičiau „perrašyti“ namus vaikams, nes jį užmuš. Apie lemtingą įvykį sužinojo iš K. sesers A. V., kuri anksti ryte jai paskambino ir pasakė, kad S. užmušė A., tačiau jokių aplinkybių nenurodė. A. R. laidotuvėmis rūpinosi sūnus M.

Liudytojas D. L. parodė, kad apie A. R. mirtį girdėjo tik iš kaimynų pasakojimų. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nurodytu pagrindu pagarsinus ikiteisminio tyrimo duotus parodymus (t. 1, b. l. 192), nurodė, kad policijos pareigūnams nesakė, jog A. R. galimai užmušė K. Apie tai, kad K. skriausdavo R., nežinojo. Po įvykio S. K. sutikęs nebuvo ir su juo nebendravo.

Liudytojas G. K. parodė, kad tą dieną ėjo pas A. R. į namus ir pakeliui sutiko S. K., su kuriuo kartu nuėjo pas A. K. tuo metu buvo blaivus. A. buvo truputį išgėręs ir norėjo juos pavaišinti, todėl paprašė pavežti iki (duomenys neskelbtini) parduotuvės nusipirkti alkoholio. Jis juos nuvežė. Parduotuvėje A. nusipirko pačios pigiausios degtinės ir gabaliuką sūrio, o jis iš draugiškumo paėmė dar du „bambalius“ alaus. Po to grįžo pas A. A. ir S. gėrė virtuvėje, o jis sėdėjo kartu su jais. Kalbėjo apie automobilius, nes jis planavo tą vakarą pirkti mašiną. Namuose dar buvo A. draugė Ž., tačiau ji buvo kitame kambaryje. Pabuvęs apie 1-1,5 val. jis išėjo, o S. liko pas A. Kai jis išeidinėjo, jie dar to butelio (degtinės) nebuvo išgėrę. Kol jis buvo, A. su S. nesipyko ir nesiginčijo. Apie tai, kad A. mirė, sužinojo sekančią dieną iš D. L..

Iš (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjos V. K. 2021 m. balandžio 11 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad tą dieną 7.10 val. buvo gautas pranešimas apie tai, kad iš vakaro S. K. sumušė A. R.. Atvykus į įvykio vietą pranešėja Ž. Z. patvirtino, kad 2021 m. balandžio 11 d. apie 21 val. išgertuvių metu S. K. sumušė A. R., dėl ko jam pradėjo bėgti kraujas iš lūpos. Ryte rado A. R. susmukusį prieangyje. Atvykę GMP medikai konstatavo A. R. mirtį (t. 1, b. l. 1).

Iš 2021 m. balandžio 11 d. įvykio vietos ir lavono apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėjus įvykio vietą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), prie įėjimo į verandą ant plytelių ir kilimėlio, skardinių įėjimo durų bei verandoje ant durų kilimėlio rastos rausvos spalvos dėmės, panašios į kraują. Verandoje prie laiptų rastas vyriškos lyties lavonas. Lavono burna pravira, akys užmerktos, ant lavono lūpos yra žaizda, ant lavono veido (kairėje pusėje) yra nubrozdinimai, ant lavono dešiniosios ausies ir dešinės plaštakos yra nubrozdinimai. Rausvų dėmių, panašių į kraują, rasta ant lavono šlepečių padų, ant semtuvėlio, virtuvėje ant grindų, ant popieriaus skiaučių, ant plautuvėje esančių indų, ant virtuvinės spintelės, ant virtuvinio stalo, ant taurelių ir puodelio, ant pagalvių, ant radiatoriaus bei kitų protokole nurodytų objektų. Lavono džemperio kišenėje rastas mobiliojo ryšio telefonas, kuris paimtas. Paimti ir lavono rūbai. Kieme yra ūkinis pastatas su malkine. Nuo namo iki malkinės durų yra 20,6 metrų atstumas. Malkinėje ant lentos rastos rausvos spalvos dėmės, panašios į kraują (t. 1, b. l. 26-64).

Iš 2021 m. balandžio 21 d. – 2021 m. balandžio 22 d. daiktų apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėti ir detaliai aprašyti daiktai, paimti iš įvykio vietos – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 66-83).

Iš 2021 m. balandžio 13 d. PVM sąskaitos – faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) ir tos pačios dienos kasos pajamų orderio matyti, kad M. R. už A. R. laidojimo paslaugas UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo 1896,07 Eur (t. 1, b. l. 105-106).

Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2021 m. gegužės 12 d. sprendimo dėl socialinio draudimo našlaičių pensijos skyrimo T. R. matyti, kad buvo nuspręsta skirti T. R. 154,32 Eur našlaičių pensiją nuo 2021 m. balandžio 11 d. iki 2027 m. kovo 24 d. (t. 2, b. l. 25-26).

Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad A. R. mirė nuo viršutinės lūpos kiaurinės muštinės žaizdos, kuri komplikavosi išoriniu ir vidiniu nukraujavimu. Į tai nurodo viršutinėje lūpoje 2,5 cm dešiniau vidurio linijos odos ir raudonio riboje rasta skersinės eigos kiaurinė 1,3 cm ilgio žaizda nelygiais kraštais, atsiverianti į burnos ertmę ties 12 dantimi su aplinkine kraujosruva ir minkštųjų audinių patinimu, dantenų muštinė žaizda, kraujas skrandyje, plonosiose žarnose ir kvėpavimo takuose, Minakovo dėmės, veninė vidaus organų mažakraujystė, menko intensyvumo lavondėmės, įvykio vietos apžiūros duomenys. Lavoninių reiškinių būklė, konstatuota lavono tyrimo metu įvykio vietoje 2021 m. balandžio 11 d. 9.45 val., rodo, kad nuo A. R. mirties iki lavoninių reiškinių tikrinimo praėjo 8-14 valandų laiko. A. R. lavono kraujyje nustatyta 3,72 promilės etilo alkoholio. Mirusiojo A. R. kūne nustatyti sužalojimai: a) viršutinės lūpos kiaurinė muštinė žaizda su aplinkine kraujosruva, dantenų muštinė žaizda, kurios galėjo būti padarytos 12 valandų laikotarpyje iki mirties mažiausiai vienu trauminiu poveikiu kietu buku daiktu paveikus dešinę veido pusę. Sužalojimai galėjo būti padaryti tiek tiesioginiu trauminiu poveikiu, tiek nugriuvus ir atsitrenkus į aplinkoje esančius objektus. Dėl tiriamojo gretutinių ligų (alkoholinio kepenų suriebėjimo) ir intoksikacijos alkoholiu laipsnio natūralus kraujo krešėjimas nevyko, todėl sužalojimai komplikavosi išoriniu ir vidiniu nukraujavimu. Sužalojimai, remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.15 punktu, kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu ir jų komplikacijos sąlygojo mirtį; b) kairiojo skruosto odos nubrozdinimas, kuris galėjo būti padarytas vienu trauminiu poveikiu kietu riboto paviršiaus ploto daiktu paveikus kairę veido pusę 3 parų laikotarpyje iki mirties. Sužalojimas galėjo būti padarytas tiek tiesioginiu trauminiu poveikiu, tiek nugriuvus. Sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu ir įtakos mirčiai neturėjo; c) dešinės plaštakos IV piršto muštinė žaizda, kuri galėjo būti padaryta vienu trauminiu poveikiu kietu riboto paviršiaus ploto daiktu paveikus dešinę ranką 12 valandų laikotarpyje iki mirties. Sužalojimas galėjo būti padarytas tiek tiesioginiu trauminiu poveikiu, tiek nugriuvus. Sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu ir įtakos mirčiai neturėjo; d) kaktos kairės pusės kraujosruva minkštuosiuose audiniuose, kuri galėjo būti padaryta vienu trauminiu poveikiu kietu buku daiktu ar paviršiumi paveikus kaktą 3 parų laikotarpyje iki mirties. Sužalojimas galėjo būti padarytas tiek tiesioginiu trauminiu poveikiu, tiek nugriuvus. Sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu ir įtakos mirčiai neturėjo; e) krūtinės ir kairės rankos poodinės kraujosruvos, kurios galėjo būti padarytos mažiausiai 3 trauminiais poveikiais kietais bukais daiktais ar paviršiais 5-14 parų laikotarpyje iki mirties. Sužalojimai galėjo būti padaryti tiek tiesioginiais trauminiais poveikiais, tiek griuvinėjant. Sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu ir įtakos mirčiai neturėjo. A. R. lavone konstatuoti kūno sužalojimai netrukdė jam atlikti savarankiškus veiksmus, kol neįvyko dekompensuotas nukraujavimas. Šis laikas yra individualus, skaičiuojamas valandomis, priklauso nuo arterinio kraujospūdžio, pažeistos kraujagyslės dydžio, kraujo krešėjimo sistemos būklės ir kt. (t. 2, b. l. 40-42).

Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad A. R. veido dešinės pusės sužalojimai galėjo būti padaryti tiek tiesioginiu trauminiu poveikiu kietu buku daiktu, tiek nugriuvus ir atsitrenkus į aplinkoje esančius objektus. Netrukus po veido dešinės pusės sužalojimų (viršutinės lūpos kiaurinės muštinės žaizdos su aplinkine kraujosruva bei dantenų muštinės žaizdos) padarymo atsiradęs kraujavimas vyko į išorę (pasireiškė kraujo sutepimais ant veido, rankos ir ant aplinkoje esančių daiktų) ir į vidų (pasireiškė autopsijos metu nustatytu krauju kvėpavimo takuose, skrandyje ir plonosiose žarnose, venine vidaus organų mažakraujyste, menkai išreikštomis lavondėmėmis, Minakovo dėmėmis). Dėl tiriamojo gretutinių ligų (alkoholinio kepenų suriebėjimo) ir intoksikacijos alkoholiu laipsnio (įvyksta periferinių kraujagyslių išsiplėtimas) natūralus kraujavimo sustojimas nevyko (t. 2, b. l. 40-42).

Specialistas L. J., apklaustas teisiamajame posėdyje, nurodė, kad mirusiojo A. R. lūpos žaizda galėjo būti padaryta ir suduodant smūgį delnu. Lūpa yra minkštas audinys, kuris atsiremia į dantenas, į viršutinį žandikaulį, todėl susispaudžia audinys, susitraiško, kadangi žaizdos paviršius nelygus. Smūgis buvo suduotas į dešinę veido pusę. Smūgiuojant į kairę veido pusę, toks sužalojimas negalėjo atsirasti. Mirties priežastis – nukraujavimas. Praktikoje pasitaiko atvejų (nedažnai, bet pasitaiko), kad nuo tokios žaizdos žmogus mirtinai nukraujuoja. Kadangi čia susideda papildomi veiksniai, papildomos ligos (kaip kepenų suriebėjimas), dėl ko nevyksta kraujo krešėjimas, bei didelis alkoholio kiekis kraujyje, dėl ko nesusitraukia periferinės kraujagyslės, ir tas kraujavimas vyksta nestabdomai. Šiaip pati žaizda, jeigu būtų laiku suteikta medicininė pagalba (tai yra susiūta žaizda), būtų kvalifikuota nežymiu sveikatos sutrikdymu. A. R. galėjo judėti, kol įvyko dekompensuotas nukraujavimas. Kompensuotas nukraujavimas yra iki tol, kol žmogus gali vykdyti visas savo funkcijas. Dekompensuotas kraujo netekimas, kai jau nebegali organizmas vykdyti savo funkcijų, tai yra didesnis kiekis, virš dviejų litrų. O to nukraujavimo laikas priklauso nuo pažeistos kraujagyslės dydžio, kraujospūdžio, kraujo krešėjimo, todėl sunku dėl laiko pasisakyti, tačiau šis laikas turėtų būti ilgesnis, kadangi, toje vietoje yra smulkios kraujagyslės, stambių kraujagyslių lūpoje nėra. Tas laikas – kelios valandos. Kraujavimas, netekus daug kraujo, į pabaigą jau turėjo būti lėtesnis, kadangi krenta kraujospūdis. Kraujavimas į vidų vyko todėl, kad žmogus tą kraują rijo.

Iš 2021 m. balandžio 11 d. reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad iš S. K. buvo paimti rūbai, šlepetės ir mobilaus ryšio telefonas „LG“ (t. 2, b. l. 61-68).

Iš 2021 m. rugsėjo 27 d. specialisto išvados matyti, kad ant tirti pateiktų S. K. striukės ir džemperio esantys kraujo tiškalai galėjo susiformuoti smogimo metu, o kontaktiniai kraujo pėdsakai susiformavo kontakto metu kraujuotam paviršiui kontaktuojant su striukės ir džemperio paviršiais. Kraujo tiškimo metu striukę dėvėjęs asmuo buvo ją atsisegęs, o džemperį galėjo būti dalinai prasisegęs. Ant tirti pateiktų S. K. sportinių kelnių esančio pavienio kraujo tiškalo susiformavimo aplinkybių nustatyti nėra galimybės (t. 2, b. l. 80-118).

Iš 2021 m. gegužės 21 d. specialisto išvados matyti, kad: 1) ant pateiktos tirti iškarpos (iš pėdsako, panašaus į kraują, rasto ant S. K. sportinių kelnių dešinės klešnės), rasta vyro kraujo, kurio genotipas sutampa su A. R. genotipu; 2) ant pateiktų tirti iškarpų (iš pėdsakų Nr. 1 ir Nr. 8 bei pėdsakų grupių Nr. I ir Nr. II, panašių į kraują, rastų ant S. K. džemperio) rasta vyro kraujo, kurio genotipas sutampa su A. R. genotipu; 3) ant pateiktų tirti iškarpų (iš pėdsakų Nr. IV, Nr. VII, Nr. 1, Nr. 4, Nr. 14, Nr. 20, Nr. 21, Nr. 22, panašių į kraują, rastų ant S. K. striukės) rasta vyro kraujo, kurio genotipas sutampa su A. R. genotipu (t. 2, b. l. 136-141).

Iš 2021 m. balandžio 11 d. asmens apžiūros protokolo matyti, kad tą dieną laikotarpiu nuo 11.24 val. iki 11.31 val. apžiūrėjus S. K. rankas, ant dešinės rankos netoli nykščio ties smiliumi ir didžiuoju pirštu rasti trys įbrėžimai (t. 2, b. l. 143-147).

Iš 2021 m. rugsėjo 30 d. apžiūros protokolo matyti, kad buvo peržiūrėti vaizdo įrašai, padaryti įvykio vietoje dirbusių ir pirminę informaciją surinkusių policijos pareigūnų „Body“ kameromis. Policijos pareigūnui paklausus S. K., kiek sudavė smūgių (A. R.), pastarasis atsakė, kad „sudavė delnu į nosį...du kartus“. Vėliau klausinėjamas policijos pareigūnės S. K. nurodė, kad vakar jie (jis ir A. R.) susimušė dėl „senos skolos“, kad sudavė „delnu į lūpą“ (t. 2, b. l. 156-159).

Iš 2021 m. spalio 1 d. apžiūros protokolo matyti, kad buvo perklausytas iš Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus gautas (t. 2, b. l. 165) 2021 m. balandžio 11 d. 7.03 val. užfiksuotas pokalbis iš telefono numerio (duomenys neskelbtini) į Bendrąjį pagalbos centrą, ir užrašytas šio pokalbio turinys. Pranešėja (Ž. Z.) nurodo, kad iš vakaro S. K. sumušė jos sugyventinį A. R., kuriam kraujavo iš lūpos (t. 2, b. l. 166-168).

Iš 2021 m. spalio 8 d. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjos R. T. tarnybinio pranešimo dėl išklotinių analizių matyti, kad buvo išanalizuoti nužudytojo A. R. naudoto abonento ((duomenys neskelbtini)), liudytojos Ž. Z. naudoto abonento ((duomenys neskelbtini)) ir kaltininko S. K. naudoto abonento ((duomenys neskelbtini)) 2021 m. balandžio 10-11 d. d. telefoniniai pokalbiai (skambučiai ir SMS žinutės). Nustatyta, kad 2021 m. balandžio 10 d. 16.07 val. ir 17.42 val. į S. K. naudotą abonentą buvo skambinta iš A. D. naudoto abonento ((duomenys neskelbtini)), o tą pačią dieną 19.40 val. buvo skambinta iš S. K. naudoto abonento į A. D. naudotą abonentą (t. 3, b. l. 4-5).

Iš (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2021 m. vasario 3 d. teismo baudžiamojo įsakymo matyti, kad šiuo teismo sprendimu S. K. buvo nuteistas viešųjų darbų bausme už nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, tai yra už tai, kad 2020 m. lapkričio 1 d. sumušė A. R. (tai yra sudavė jam ne mažiau kaip 3 kartus kumščiu į veidą ir tris kartus spyrė jam į galvą), padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 3, b. l. 29-33).

Iš 2021 m. birželio 2 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad S. K. įvykio vietoje parodė, kaip sumušė A. R. (pusiau atsistojęs prie stalo dešine ranka suduoda į kitoje stalo pusėje „sėdinčio“ manekeno veido kairę pusę), o taip pat nurodė kitas aplinkybes, apie kurias davė parodymus apklausos metu (t. 3, b. l. 77-88).

Iš 2022 m. sausio 5 d. sąskaitos – faktūros ir tos pačios dienos kasos pajamų orderio matyti, kad M. R. sumokėjo 850 eurų UAB „(duomenys neskelbtini)“ už paminklą (t. 4, b. l. 113).

Teismas privalo išsamiai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamojo posėdžio metu (BPK 301 straipsnio 1 dalis) bei teismo pripažinti atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teismas) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Įrodymais gali būti pripažinti tik tokie duomenys, kurie buvo gauti teisėtais būdais ir kuriuos galima patikrinti Lietuvos Respublikos BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys). Be to, šie duomenys turi patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Ištyręs byloje esančius duomenis, teismas privalo nuosprendyje konstatuoti, ar surinktų įrodymų pakanka, ar jais galima tiksliai nustatyti visas įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes – padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą.

Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir panašiai) (Lietuvos Aukščiausio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Anksčiau nurodytais faktiniais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (BPK 20 straipsnis), neabejotinai nustatyta, kad S. K. 2021 m. balandžio 10 d. apie 15 val., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), A. R. gyvenamojo namo virtuvėje, konflikto su A. R. metu, sudavė ranka sėdinčiam A. R. du smūgius į veidą, tuo jam padarant viršutinės lūpos kiaurinę muštinę žaizdą su aplinkine kraujosruva, dantenų muštinę žaizdą, dėl ko atsirado kraujavimas ir, nevykstant natūraliam kraujo krešėjimui dėl nukentėjusiojo ligų ir intoksikacijos alkoholiu laipsnio, sužalojimai komplikavosi išoriniu ir vidiniu nukraujavimu, ko pasekmėje A. R. nuo viršutinės lūpos kiaurinės muštinės žaizdos, kuri komplikavosi išoriniu ir vidiniu nukraujavimu, mirė įvykio vietoje.

Kaip jau buvo minėta, kaltinamasis S. K. bylos nagrinėjimo teisme metu kaltu prisipažino visiškai ir parodė, kad konflikto metu delnu sudavė A. R. du kartus į veidą, po ko pastarajam iš sumuštos lūpos pradėjo bėgti kraujas. Kiek pamena, sudavė dešinės rankos delnu į dešinę nukentėjusiojo veido pusę. Smūgiai buvo pakankami stiprūs. Baigus gerti alų, paguldė A. į lovą ir išėjo namo. Netikėti šiais kaltinamojo S. K. parodymais teismas neturi jokio pagrindo, kadangi analogiškus parodymus kaltinamasis davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 73-75, 77-88, 93-94), be to, šiuos kaltinamojo parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys (liudytojos Ž. Z. parodymai (kad A. R. konflikto metu sumušė S. K., po sumušimo iš A. lūpos stipriai kraujavo); liudytojų A. D. ir G. M. parodymai (kad telefoninių pokalbių metu S. K. jiems prisipažino sumušęs A. R.); liudytojo G. K. parodymai (kad paliko A. R. ir S. K. vartojančius alkoholį virtuvėje, o iki to laiko A. ir S. nesipyko); 2021 m. gegužės 21 d. specialisto išvada, kad ant iš S. K. paimtų rūbų (sportinių kelnių, džemperio ir striukės) rasta vyro kraujo, kurio genotipas sutampa su A. R. genotipu (t. 2, b. l. 136-140); liudytojos Ž. Z. skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą turinys (t. 2, b. l. 166-168); telefoninių pokalbių analizė (t. 3, b. l. 4-5); vaizdo įrašų, padarytų įvykio vietoje dirbusių ir pirminę informaciją surinkusių policijos pareigūnų „Body“ kameromis, turinys (t. 2, b. l. 156-159)). Iš specialisto išvadų Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 40-42) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 57-58) bei specialisto L. J. parodymų teisiamajame posėdyje matyti, kad A. R. mirė nuo viršutinės lūpos kiaurinės muštinės žaizdos, kuri komplikavosi išoriniu ir vidiniu nukraujavimu; ši viršutinės lūpos kiaurinė muštinė žaizda su aplinkine kraujosruva ir dantenų muštinė žaizda galėjo būti padarytos 12 valandų laikotarpyje iki mirties mažiausiai vienu trauminiu poveikiu, kietu buku daiktu paveikus dešinę veido pusę; dėl A. R. gretutinių ligų (alkoholinio kepenų suriebėjimo) ir intoksikacijos alkoholiu laipsnio natūralus kraujo krešėjimas nevyko, todėl sužalojimai komplikavosi išoriniu ir vidiniu nukraujavimu.

Teismas nesivadovauja kaltinamojo S. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad jis A. R. sužalojo suduodamas du smūgius dešinės rankos delnu į nukentėjusiojo kairę veido pusę (tame tarpe ir duotais parodymų patikrinimo vietoje metu) (t. 3, b. l. 77-88, 93-94), nes jau minėtose specialisto išvadose nurodyta, kad A. R. viršutinės lūpos kiaurinė muštinė žaizda su aplinkine kraujosruva ir dantenų muštinė žaizda padarytos mažiausiai vienu trauminiu poveikiu kietu buku daiktu paveikus dešinę veido pusę. Specialistas L. J., duodamas parodymus teisme, taip pat paneigė minėtus kaltinamojo S. K. parodymus, kad sužalojimas A. R. viršutinėje lūpoje (2,5 cm dešiniau vidurio linijos odos ir raudonio riboje) galėjo būti padarytas suduodant smūgius į kairę veido pusę. Be to, ir pats kaltinamasis S. K. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad, kiek pamena, sudavė dešinės rankos delnu A. R. į dešinę veido pusę. Pastarieji kaltinamojo S. K. parodymai nepaneigti jokiais bylos duomenimis (neatmestina galimybė, kad S. K. suduotų smūgių metu kitoje stalo pusėje sėdėjęs A. R. buvo pasukęs galvą į kairę, o tokiu atveju kaltinamojo smūgiai dešinės rankos delnu galėjo pataikyti kitoje stalo pusėje sėdėjusiam nukentėjusiajam į dešinę veido pusę), todėl teismas jais ir vadovaujasi. Tuo labiau, kad specialistas L. J. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad sužalojimas A. R. viršutinėje lūpoje galėjo būti padarytas suduodant delnu, kaip nurodo kaltinamasis. Todėl teismas laiko nustatyta, kad S. K. kaltinime nurodytus smūgius A. R. sudavė delnu (kas neprieštarauja kaltinime nurodytai aplinkybei, kad smūgiai buvo suduoti ranka).

Nors liudytoja Ž. Z. teisme nurodė, kad konfliktas tarp A. R. ir S. K. pirmiausia kilo mažajame kambaryje dėl sulaužytos sofos, po ko ji išgirdo bildesį, o A. ir S. išeinant iš minėto kambario į virtuvę matė, kad A. lūpa yra sužalota, tai nepaneigia kaltinamojo S. K. parodymų, kad smūgius A. R. jis sudavė jiems sėdint virtuvėje prie stalo, kadangi minėta liudytoja įvykio dieną buvo apsvaigusi nuo alkoholio, konflikto tarp A. R. ir S. K. metu buvo visai kitame kambaryje ir paties smūgio momento nematė.

III. Nusikalstamos veikos kvalifikavimas

Kaltinamasis S. K. kaltinamas tuo, kad nužudė kitą žmogų (A. R.), tai yra BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymu.

Atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Priežastinis ryšys kito žmogaus gyvybės atėmimo bylose sprendžiamas vertinant įrodymus ir nustatant loginę priežasčių seką, reikalingą išvadai padaryti: ar yra ryšys tarp nustatytos kaltininko veikos ir padarinių, kokie reiškiniai lemia nukentėjusio žmogaus mirtį, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš neteisėtos veikos. Nužudymo bylose nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ji nekiltų), ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė.

Byloje nustatyta, kad kaltinamasis S. K. 2021 m. balandžio 10 d. apie 15 val. konflikto metu sudavė ranka (delnu) du smūgius A. R. į veidą, padarydamas pastarajam viršutinės lūpos kiaurinę muštinę žaizdą su aplinkine kraujosruva, dantenų muštinę žaizdą, dėl ko atsirado kraujavimas ir, nevykstant natūraliam kraujo krešėjimui dėl nukentėjusiojo ligų ir intoksikacijos alkoholiu laipsnio, sužalojimai komplikavosi išoriniu ir vidiniu nukraujavimu, ko pasekmėje A. R. nuo viršutinės lūpos kiaurinės muštinės žaizdos, kuri komplikavosi išoriniu ir vidiniu nukraujavimu, mirė (kūnas rastas 2021 m. balandžio 11 d. apie 7 val., o A. R. mirtis įvyko laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 10 d. 20.40 val. iki 2021 m. balandžio 11 d. 1.45 val. (tokia išvada darytina įvertinus nustatytas aplinkybes, kad nuo A. R. mirties iki lavoninių reiškinių tikrinimo (2021 m. balandžio 11 d. 9.45 val.) praėjo 8-14 valandų) (specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) 2 punktas; t. 2, b. l. 42), tačiau apie 20.40 val. A. R. dar buvo atėjęs pas liudytoją A. D.). Todėl konstatuotina, kad tarp kaltinamojo S. K. veiksmų (dviejų smūgių ranka A. R. į veidą) ir pasekmių – viršutinės lūpos kiaurinės muštinės žaizdos, kuri komplikavosi išoriniu ir vidiniu nukraujavimu, bei jo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Šie kaltinamojo S. K. veiksmai (du smūgiai ranka A. R. į veidą) buvo būtina sąlyga pasekmėms (A. R. mirčiai) kilti, kadangi, jei kaltinamasis S. K. nebūtų sudavęs ranka A. R. į veidą, pastarajam nebūtų padaryta viršutinės lūpos kiaurinė muštinė žaizda, kuri komplikavosi išoriniu ir vidiniu nukraujavimu, o tai ir lėmė A. R. mirtį. Pagal susiformavusią teismų praktiką, tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, 2K-292-489/2015 ir kitose), taip pat nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusiojo mirtį tiesiogiai lėmė jam padaryti sužalojimai, ar šių sužalojimų sukeltos komplikacijos. Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad A. R. mirė nuo viršutinės lūpos kiaurinės muštinės žaizdos, kuri komplikavosi išoriniu ir vidiniu nukraujavimu (t. 2, b. l. 40-42). Tai, kad A. R. po viršutinės lūpos sužalojimo nesikreipė į medikus (bei atsisakė liudytojų Ž. Z. ir A. D. pasiūlymų iškviesti greitąją medicinos pagalbą) ir dar kurį laiką po sužalojimo vartojo alkoholį (kaltinamojo S. K. ir liudytojos Ž. Z. parodymai), net vaikščiojo po kaimą (liudytojo A. D. parodymai), neabejotinai prisidėjo prie padarinių kilimo ta prasme, kad laiku suteikus medicininę pagalbą (sustabdžius kraujavimą iš lūpos) buvo galima išvengti nukentėjusiojo mirties, tačiau šiuo atveju paties A. R. nesirūpinimas savo sveikata nelaikytina aplinkybe, nutraukusia priežastinį ryšį tarp S. K. atlikto smurtinio veiksmo ir A. R. mirties. Nelaikytina tokia aplinkybe ir tai, kad dėl A. R. gretutinių ligų (alkoholinio kepenų suriebėjimo) bei intoksikacijos alkoholiu laipsnio natūralus kraujo krešėjimas nevyko, dėl ko sužalojimai komplikavosi išoriniu ir vidiniu nukraujavimu.

Dėl kaltės formos ir rūšies atimant gyvybę

Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia, o neatsargus – jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 14 straipsnis, 15 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis). Kitokių kaltės formų ir rūšių baudžiamasis įstatymas nenurodo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-54-628/2020). Nusikalstamos veikos žmogaus gyvybei gali būti padaromos abejomis kaltės formomis – tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo. Nužudymo ir neatsargaus gyvybės atėmimo sudėtys BK Specialiojoje dalyje įtvirtintos atskiruose straipsniuose, kadangi šiuo atveju kaltės forma nulemia skirtingą šių nusikaltimų pavojingumą, nors kylantys padariniai abiejų nusikaltimų atveju yra vienodi – žmogaus mirtis.

Nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas ir tik tokia veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnį. Atsakomybė už nužudymą kyla esant tiek tiesioginei, tiek netiesioginei tyčiai, tai yra tyčios rūšis įtakos veikos kvalifikavimui neturi. Nužudymas veikiant tiesiogine tyčia yra tada, kai kaltininkas supranta, kad savo veika kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nori ją atimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2004, 2K-472/2008, 2K-252/2011, 2K-7-54-628/2020). Nužudymo netiesiogine tyčia atveju kaltininkas supranta, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenori atimti gyvybės, sąmoningai leidžia tokiems padariniams atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-481/2006, 2K-469/2007, 2K-485/2009, 2K-4/2012). Esminis skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės tyčios yra valinis elementas: jei asmuo nori pavojingų padarinių, tai jis veikia tiesiogine tyčia, jeigu jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti, veikia netiesiogine tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322-511/2016, 2K-7-54-628/2020).

Pagal BK 132 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. ???Neatsargus gyvybės atėmimas gali būti padaromas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, tai yra jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingus šiame kodekse nustatytus padarinius, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, arba dėl nusikalstamo nerūpestingumo, tai yra jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo arba neveikimo gali atsirasti pavojingi padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Esant nusikalstamam nerūpestingumui, kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamas veikas, buvimą. Tokia pareiga gali išplaukti iš įstatymo, tarnybos pareigų, profesijos, ankstesnės veiklos, gyvenimo patyrimo ir pan. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą ir numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą kaip jo veikos padarinius. Apie tai teismas sprendžia įvertinęs kaltininko asmenines savybes – patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, sveikatos būklę ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-47/2011, 2K-512/2014, 2K-7-54-628/2020).

Nustatant kaltės formą (tyčią ar neatsargumą) būtina išsiaiškinti ne tik paties įvykio aplinkybes, bet ir visas bylos aplinkybes, kurios turėjo reikšmės formuojantis atitinkamam kaltinamojo elgesiui, veiksnius, lėmusius ar reikšmingai paveikusius kaltinamojo valinius sprendimus. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2012, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-7-54-628/2020). Baudžiamosios teisės doktrinoje ir teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kaltininko parodymais, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Apie kaltininko kaltės turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: šios veikos padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veikų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš jį ir po jo bei kitas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-193-895/2016).

Byloje nėra jokių duomenų, kad S. K., suduodamas du smūgius delnu nukentėjusiajam A. R. į veidą, būtų siekęs pastarojo mirties, tai yra veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Akivaizdu, kad jei S. K. būtų norėjęs A. R. mirties, jis tikrai būtų nukentėjusiajam smūgiavęs ne delnu, o kumščiais, kojomis, ar naudojęs kokius nors daiktus, palengvinančius pavojingų gyvybei sužalojimų padarymą, taip pat nebūtų nutraukęs savo veiksmų po dviejų smūgių delnu į veidą, po kurių nukentėjusiajam buvo tik prakirsta lūpa. O galimybę tęsti savo veiksmus kaltinamasis tikrai turėjo, nes niekas iš pašalinių jo ir nukentėjusiojo konflikto nenutraukė, po smūgių sudavimo kaltinamasis dar kurį laiką buvo nukentėjusiojo namuose ir su pastaruoju vartojo alkoholį.

Kvalifikuojant nusikalstamą veiką ir norint išsiaiškinti, ar nusikaltimas (ar baudžiamasis nusižengimas) padarytas esant netiesioginei tyčiai ar nusikalstamam pasitikėjimui, reikia išskirti du esminius požymius, skiriančius šias kaltės formas. Pirmiausia reikia nustatyti asmens suvokimo apie veikos pavojingumą ir galinčius kilti padarinius, lygį. Netiesioginės tyčios atveju kaltininkas minėtas aplinkybes suvokia konkrečiai, tai yra supranta, kad jo atliekami veiksmai ar pasyvus neveikimas yra priešingas teisei ir sukels pavojingus padarinius, dėl kurių nukentės žmonės, turtas ar kitos vertybės. Tuo tarpu nusikalstamo pasitikėjimo atveju asmuo veikos pavojingumą ir galinčias kilti pasekmes suvokia abstrakčiai, tai yra kaip iš esmės įmanomas, bet tik ne jo konkrečiu atveju. Antras esminis momentas yra tai, jog netiesioginės tyčios atveju kaltininkas, nors ir nenori pavojingų pasekmių atsiradimo, tačiau sąmoningai leidžia joms kilti, tai yra nesiima atitinkamų veiksmų, kurie padėtų žalingų padarinių išvengti. Esant nusikalstamam pasitikėjimui asmuo apskritai tikisi padarinių išvengti, įsivaizduoja, kad remdamasis, pavyzdžiui, savo ištverme ar patirtimi sugebės pasielgti taip, kad žalingos pasekmės neatsirastų. Nusikalstamą nerūpestingumą iš esmės apibūdina du požymiai – pavojingų padarinių nenumatymas (tuo nusikalstamas nerūpestingumas skiriasi nuo nusikalstamo pasitikėjimo ir netiesioginės tyčios, kuomet kaltininkas veikos ar neveikimo pasekmes numato) ir galėjimas bei turėjimas juos numatyti. Intelektualusis momentas nusikalstamo nerūpestingumo atveju pasireiškia tuo, kad kaltininkas nenumato priešingų teisei padarinių. Valinis momentas reiškia, kad kaltininkas, turėdamas realią galimybę numatyti pavojingus savo veikimo ar neveikimo padarinius, nesistengia pasinaudoti savo psichinėmis galimybėmis, tinkamai įvertinti susidariusią situaciją ir išvengti pavojingų pasekmių atsiradimo.

Vertinant įvairių konfliktų metu padarytą gyvybės atėmimą, išvada apie tai, kad kaltininkas nusikalstamą veiką padarė ne neatsargiai, o netiesiogine tyčia, paprastai daroma atsižvelgus į intensyvų smurtavimą ir didelį trauminių poveikių skaičių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322-511/2016, 2K-38-942/2017, 2K-322-511/2017, 2K-174-788/2017, 2K-38-942/2017, 2K-207-1073/2018, 2K-57-697/2018), peilių ar kitokių pavojingų įrankių panaudojimą prieš asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2011, 2K-4/2012, 2K-408/2014, 2K-513/2014), abejingą aukos atžvilgiu kaltininko elgesį po įvykio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-514/2009, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-408/2014, 2K-174-788/2017). Konflikto metu vienas didele jėga suduotas mirtinas smūgis į gyvybiškai svarbią kūno vietą (dažniausiai į galvą ar pilvą) teismų praktikoje taip pat paprastai pripažįstamas netiesiogine tyčia padarytu nužudymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, 2K-514/2009, 2K-22/2013, 2K-41-697/2015, 2K-9-697/2017, 2K-57-697/2018). Toks gyvybės atėmimo kvalifikavimas grindžiamas nuostata, kad suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, kad ir vieną kartą visa jėga smūgiuodamas į kito žmogaus gyvybei svarbų organą, negali nesuprasti, kad nuo tokio pavojingo veikimo kitas žmogus gali nugriūti, pavojingai susitrenkti galvą ar kitaip susižaloti, patirti įvairių traumų ir komplikacijų, tarp jų ir tokių, kurios gali lemti jo mirtį. Nukentėjusiajam mirus nuo tokio smūgio sukeltų padarinių, daroma išvada, kad, pasirinkęs tokį pavojingą elgesio būdą, laiku nesusilaikęs nuo jo, kaltininkas parodė savo abejingumą dėl to, kad nukentėjusysis gali patirti mirtiną traumą, taigi sąmoningai leido mirčiai kilti. Kita vertus, kiekvienas toks atvejis vertintinas individualiai, atsižvelgiant į unikalią byloje esančių aplinkybių visumą. Akivaizdu, kad ne kiekvienas poveikis į nukentėjusiojo gyvybei svarbius organus sukels sunkų sveikatos sutrikdymą ar net mirtį. Smurtas šiuolaikinėje visuomenėje labai paplitęs kaip konfliktų sprendimo priemonė ir tokių konfliktų metu neretai yra suduodami smūgiai į tokius žmogaus organus, kurie yra svarbūs gyvybei (galvą, pilvą). Tačiau dažniausiai tokie smūgiai sukelia tik įvairius sveikatos sutrikdymus ar tik fizinį skausmą.

Teismas, įvertinęs kaltinamojo S. K. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes bei kitas aplinkybes, reikšmingas nustatant jo kaltės formą, rūšį ir turinį, konstatuoja, kad kaltinamasis, atimdamas gyvybę A. R., elgėsi nusikalstamai nerūpestingai, tai yra suduodamas du smūgius ranka (delnu) nukentėjusiajam į veidą nenumatė, kad toks jo veikimas gali sukelti nukentėjusiajam mirtį, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Tokia išvada darytina įvertinus ne tik į kaltinamojo S. K. parodymus, kad suduodamas du smūgius delnu A. R. į veidą nesitikėjo, kad nuo šių smūgių pastarasis gali mirti, tačiau (kaip jau buvo minėta) ir į nustatytus objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius bei kitas svarbias aplinkybes.

Pirma. Sužalojimai A. R. buvo padaryti suduodant du smūgius delnu į dešinę veido pusę. Smūgiai buvo suduoti konflikto metu iškart vienas po kito. Todėl negalima teigti, kad smurtas prieš nukentėjusįjį buvo vartotas intensyviai. Iš to, kad smūgiai buvo suduoti delnu, o ne kumščiais ar kojomis, o taip pat nebuvo panaudoti jokie kieti daiktai ar įrankiai, palengvinantys pavojingų sveikatai sužalojimų padarymą, akivaizdu, kad jais nebuvo siekiama sukelti sužalojimų, pavojingų nukentėjusiojo gyvybei.

Antra. Kaip jau buvo minėta, teismų praktikoje netiesioginė tyčia (o ne neatsargumas) konstatuojama tada, kai smūgis (ar keli smūgiai) į gyvybiškai svarbią kūno vietą suduodamas (suduodami) didele jėga. Štai Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 5 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. liepos 13 d. nutartimi (teisminio proceso Nr. 1-01-1-30717-2020-5), D. B. buvo nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą už tai, kad sudavė ranka 1 smūgį nukentėjusiajam į veidą, tuo padarymas pastarajam kiaurinę lūpos žaizdą ir plėštinę dantenų žaizdą, kas komplikavosi kraujavimu į virškinamąjį traktą, dėl to nukentėjusysis nuo uždusimo, skrandžio turiniui (apvirškintam kraujui) užpildžius kvėpavimo takus, įvykio vietoje mirė. Toje byloje teismai konstatavo, kad kaltininkas, suduodamas labai stiprų smūgį kumščiu nukentėjusiajam į veidą (tokį stiprų, kad buvo nukirsta dalis lūpos, o nuo dantų buvo atkeltos viršutinio žandikaulio dantenos, padarant plėštinę žaizdą), veikė netiesiogine tyčia. Gi A. R. padarytų sužalojimų pobūdis – kiaurinė 1,3 cm ilgio žaizda nelygiais kraštais viršutinėje lūpoje (2,5 cm dešiniau vidurio linijos odos ir raudonio riboje), atsiverianti į burnos ertmę ties 12 dantimi, su aplinkine kraujosruva ir minkštųjų audinių patinimu, o taip pat dantenų muštinė žaizda (be dantenų žaizdų ir dantų pažeidimo), įvertinus tai, kad lūpa yra minkštas audinys ir remiasi į dantis bei dantenas (tai yra kietas burnos dalis), todėl nereikia didelės jėgos, kad būtų padaryta kiaurinė lūpos žaizda (specialisto L. J. parodymai teisme), leidžia konstatuoti, kad smūgiai į nukentėjusiojo A. R. veidą nebuvo suduoti didele jėga (labai stiprūs). Aplinkybė, jog smūgiai buvo suduoti delnu, patvirtina, kad jais nebuvo siekiama didele jėga paveikti nukentėjusiojo veidą (galvą). Kad smūgiai nukentėjusiajam į veidą nebuvo suduoti didele jėga patvirtina ir pakankamai nedidelis sužalojimų plotas (sužalotos tik viršutinė lūpa ir dantenos, kiaurinė lūpos žaizda tik 1,3 cm ilgio, kraujosruva ir minkštųjų audinių patinimas apie lūpos žaizdą taip pat sąlyginai nedideli (t. 1, b. l. 6)). Kaip teisme nurodė specialistas L. J., pats kaltinamojo S. K. smūgiais padarytas sužalojimas (kiaurinė lūpos žaizda), jeigu būtų laiku suteikta medicininė pagalba (tai yra susiūta žaizda ar kitaip sustabdytas kraujavimas iš lūpos), būtų kvalifikuotas tik nežymiu sveikatos sutrikdymu. Mirties priežastis – nukraujavimas iš lūpos žaizdos. Pasak specialisto, tokia lūpos žaizdos komplikacija (mirtinas nukraujavimas) pasitaiko, tačiau nedažnai. Nors (kaip jau buvo minėta) kaltinamojo S. K. veiksmai (du smūgiai delnu A. R. į veidą) buvo būtina sąlyga pasekmėms (A. R. mirčiai) kilti, tačiau tam, kad įvyktų A. R. mirtis, reikėjo ir papildomo veiksnio – laiku nesuteiktos medicininės pagalbos (tačiau ši aplinkybė, kaip jau buvo minėta, nenutraukia priežastinio ryšio tarp minėtų kaltinamojo veiksmų ir nukentėjusiojo mirties, o tuo pačiu ir nešalina jo atsakomybės). Minėtos aplinkybės (nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdis) patvirtina, kad S. K., suduodamas du smūgius delnu nukentėjusiajam į veidą, nenumatė, kad toks jo veikimas gali sukelti nukentėjusiajam mirtį, tai yra nenumatė, kad A. R. nuo patirtų sužalojimų mirtinai nukraujuos (nors turėjo ir galėjo tai numatyti, tačiau apie tai žemiau).

Trečia. Kaltinamojo ir nukentėjusiojo santykiai. Nustatyta, kad S. K. ir A. R. vienas kitą senai pažinojo, nuolat bendravo, net, galima sakyti, buvo draugai. Jų bendravimo metu dažnai būdavo vartojamas alkoholis, todėl neretai kildavo konfliktai, kurių metu kaltinamasis ne kartą buvo pavartojęs smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, už ką net buvo nuteistas (t. 3, b. l. 29-33). Tai, kad ankstesnių sumušimų metu (tame tarpe suduodant smūgius kumščiais ir kojomis nukentėjusiajam į galvą, kaip tai buvo 2020 m. lapkričio 1 d. (t. 3, b. l. 29-33)) A. R. nebuvo padaryta rimtesnių sužalojimų, teismo įsitikinimu, taip pat įtakojo kaltinamojo pavojingų padarinių nenumatymą (jog du jo smūgiai delnu į veidą gali lemti nukentėjusiojo mirtį).

Ketvirta. Kaltinamojo elgesys po veikos padarymo. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad nuo smūgių sudavimo iki S. K. išėjimo iš nukentėjusiojo namų praėjo daugiau nei pusantros valandos (šią aplinkybę patvirtina liudytojo A. D. parodymai, kad pirmą kartą jis S. K. skambino 16.05 val. ir šio pokalbio metu kaltinamasis prisipažino sumušęs nukentėjusįjį, o antrą kartą pastarajam skambino 17.41 val. – šio pokalbio metu kaltinamasis nurodė, kad dar yra pas nukentėjusįjį namuose ir su juo susitaikė, bei šiuos liudytojo parodymus patvirtinančios telefoninių pokalbių išklotinės (t. 3, b. l. 4-5)). Nors per šį laikotarpį S. K. nekvietė sužalotam A. R. medikų (jo teigimu, nepagalvojo, kad reikia), tačiau tokio kaltinamojo elgesio negalima pavadinti visiškai abejingu. Nepaneigti kaltinamojo parodymai, kad jis padavė nukentėjusiajam popierių, kuriuo pastarasis stabdė kraujavimą iš lūpos, kad kraujavimas iš lūpos nebuvo intensyvus (tą patvirtina ir liudytojos Ž. Z. parodymai bei specialisto išvadoje nurodyta aplinkybė, kad nuo sužalojimų padarymo iki A. R. mirties praėjo iki 12 valandų (t. 2, b. l. 40-42)), be to, dalis kraujavimo vyko į vidų, todėl kaltinamasis to galėjo nematyti), kad jis susitaikė su nukentėjusiuoju ir toliau su pastaruoju vartojo alkoholį (liudytojų Ž. Z. ir A. D. parodymai). Toks kaltinamojo elgesys po smūgių sudavimo taip pat parodo, kad jis nenumatė, jog A. R. nuo jam padaryto sužalojimo (lūpos žaizdos) gali mirti.

Penkta. Tuo pačiu konstatuotina, kad S. K. pagal nustatytas veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo numatyti, kad jo veiksmai (dviejų smūgių sudavimas delnu nukentėjusiajam į veidą, tuo padarant kiaurinę lūpos žaizdą) gali lemti nukentėjusiojo mirtį, jeigu laiku jam nebus suteikta pagalba. Kaltinamasis S. K., būdamas suaugęs, pakaltinamas, turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, suduodamas du smūgius delnu nukentėjusiajam A. R. tokia jėga, kurios užteko padaryti kiaurinę lūpos žaizdą, turėjo ir galėjo suprasti, kad po tokių smūgių gali kraujuoti iš nukentėjusiojo lūpos, o ilgai nestabdomas kraujavimas gali pasibaigti nukentėjusiojo mirtimi.

Konstatavus, kad kaltinamasis S. K., atimdamas gyvybę A. R., elgėsi nusikalstamai nerūpestingai, jo veika perkvalifikuotina iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 132 straipsnio 1 dalį, atitinkamai nurodant kaltės formą ir rūšį (kad gyvybė A. R. buvo atimta dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo) (BK 16 straipsnio 3 dalis)). Toks veikos kvalifikavimo ir faktinių aplinkybių (kaltės formos ir rūšies) pakeitimas teisme galimas, kadangi nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę nustatyta tvarka buvo pranešta (BK 255 ir 256 straipsniai). Taip pat patikslintinas kaltinime nurodytas mirusiojo A. R. kūno suradimo laikas, nurodant, kad jis buvo rastas 2021 m. balandžio 11 d. apie 7 val. (o ne apie 7.10 val., kaip nurodyta kaltinime), kadangi 2021 m. balandžio 11 d. 7.03 val. jau buvo užfiksuotas pranešėjos (liudytojos Ž. Z.) telefoninis skambutis į Bendrąjį pagalbos centrą, kuriame ji nurodo radusi A. R. be gyvybės ženklų (t. 2, b. l. 165-168). Toks kaltinimo pakeitimas teisme taip pat galimas, kadangi mirusiojo kūno suradimo laikas nelaikytinas kaltinamajam S. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktine aplinkybe, be to, šis laikas tik patikslinamas (BPK 256 straipsnis). Nors nustatyta, kad kaltinamasis S. K. smūgius A. R. sudavė delnu, o kaltinime nurodyta, kad smūgiai suduoti ranka, kaltinimas nekeistinas, kadangi delnas yra rankos dalis, todėl nėra būtinybės tikslinti kaltinimą.

IV. Bausmės skyrimas

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai suponuoja, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos skiriamos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių (jų rūšių dydžių), kurios būtų akivaizdžiai neadekvačios nusikalstamai veikai ir neatitiktų bausmės paskirties. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018).

Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys), taip pat į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų (BK 132 straipsnio 1 dalis).

Kaip jau buvo minėta, skiriant bausmę kaltininkui, privaloma atsižvelgti ir į jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kaltinamojo S. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Kaltinamasis S. K. nuo pat pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu pripažino esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes (kad sudavė ranka (delnu) du smūgius A. R. į veidą, dėl ko pastarasis mirė) (t. 3, b. l. 73-75, 77-88, 93-94), savo kaltę visiškai pripažino ir teisiamajame posėdyje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad S. K. visiškai savo kaltę pripažino net tuo metu, kai buvo kaltinamas nužudymu, tai yra veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymu (t. 3, b. l. 93-94). Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir panašiai. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką. Teismui (kaip ir prokurorei bei gynėjui, kurie siūlė pripažinti kaltinamojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi) nekilo abejonių dėl to, kad S. K. nuoširdžiai gailisi dėl įvykdyto nusikaltimo ir išgyvena dėl nepataisomų pasekmių. Nepaneigta, kad kaltinamasis po to, kai jo smūgiais buvo prakirsta nukentėjusiojo lūpa, padavė jam popieriaus, kad būtų sustabdytas kraujavimas, taip siekdamas sušvelninti pasekmes. S. K. gailėjimąsi patvirtina ir aplinkybė, kad jis visiškai pripažino pareikštus civilinius ieškinius, neginčijo jų dydžių. Nors nukentėjusioji D. R. teisme parodė, kad kaltinamasis po įvykio visiems gyrėsi, jog „pamokė“ jos tėtį, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina jokie kiti duomenys, o pati nukentėjusioji tokių kaltinamojo pasisakymų negirdėjo.

Kaltinamojo S. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šios nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Byloje esantys duomenys (paties kaltinamojo S. K. parodymai, liudytojų Ž. Z., A. D., G. M. parodymai) patvirtina, kad įvykio metu kaltinamasis S. K. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kas, teismo įsitikinimu, įtakojo kaltinamojo veiksmus. Pats kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad dėl jo veiksmų „kaltas“ alkoholis, blaivus taip nebūtų pasielgęs. Akivaizdu, kad šiuo atveju, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, S. K. nusprendė nereikšmingą konfliktą tarp jo ir A. R. išspręsti smurto pagalba, ko, būdamas blaivus, tikrai nebūtų daręs.

Kaltinamasis S. K. įvykdė vieną neatsargų nusikaltimą (BK 16 straipsnio 1 dalis), sukėlusi negrįžtamus padarinius (nuo nusikaltimo metu patirtų sužalojimų mirė A. R.). Nusikaltimas padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis). Kaltinamasis teisiamas penktą kartą (t. 3 b. l. 23-27), tiesa, teistumas pagal 1990 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. liepos 2 d. ir 2016 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžius yra išnykęs (BK 97 straipsnis), jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įvykdė neatlikęs 2021 m. vasario 3 d. Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų baudžiamuoju įsakymu paskirtos viešųjų darbų bausmės (t. 3, b. l. 29-33), kurią baigė atlikti 2021 m. rugpjūčio 24 d., bausmės atlikimo laikotarpiu bausmės sąlygų nepažeidinėjo (t. 4, b. l. 170), administracine tvarka nebaustas (t. 3, b. l. 37). S. K. šiuo metu niekur nedirba (t. 3, b. l. 40-41, 45), yra registruotas Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (t. 3, b. l. 46), už socialines išmokas nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. laiku ir sąžiningai atliko visuomenei naudingą veiklą (t. 4, b. l. 72). (duomenys neskelbtini) seniūnija ir (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenė S. K. charakterizuoja kaip darbštų, tačiau uždarą žmogų, kuris apsvaigęs nuo alkoholio tampa agresyvus, konfliktiškas ir nenuspėjamas (t. 4, b. l. 187, 189).

Teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) bus pasiekti kaltinamajam S. K. už jo įvykdytą nusikalstamą veiką paskyrus laisvės atėmimo bausmę, šiek tiek mažesnę už BK 132 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, – laisvės atėmimą dvejiems metams (BK 50 straipsnio 1 dalis, 55 straipsnis, 61 straipsnio 2 dalis). Skirti areštą ar mažesnę laisvės atėmimo bausmę būtų neteisinga, nes, kaip jau buvo minėta, S. K. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė neatlikęs viešųjų darbų bausmės, kuri 2021 m. vasario 3 d. Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų baudžiamuoju įsakymu jam buvo paskirta už to paties A. R. sumušimą (t. 3, b. l. 29-33), be to, yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017). Teismo įsitikinimu, kaltinamajam S. K. paskirta bausmė, šiek tiek mažesnė už BK 132 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, gali sudaryti prielaidas pasiekti bausmės tikslus ir po visos ar dalies bausmės atlikimo grįžti į laisvę pakeitus savo požiūrį į gyvenimą.

Byloje nėra nustatyta būtinų sąlygų BK 62 straipsnio nuostatų taikymui ir nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį.

Nors kaltinamasis S. K. jam inkriminuotą nusikaltimą padarė neatlikęs 2021 m. vasario 3 d. Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų baudžiamuoju įsakymu paskirtos viešųjų darbų bausmės, šiuo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė nesubendrintina su minėtu teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta viešųjų darbų bausme BK 64 straipsnio pagrindu, kadangi (kaip jau buvo minėta) kaltinamasis šią viešųjų darbų bausmę šiuo metu yra atlikęs (2021 m. rugpjūčio 24 d. išregistruotas iš Probacijos tarnybos registro) (t. 4, b. l. 170), o įstatymas nenumato galimybės subendrinti nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės su pagal ankstesnį teismo sprendimą jau atlikta bausme (BK 64 straipsnio 1-3 dalys).

BK 75 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.

Bausmės vykdymo atidėjimas – tai tokia baudžiamosios atsakomybės forma, kai pilnamečiui nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimo (bandomuoju) laikotarpiu paskiriama baudžiamojo poveikio priemonė ir (ar) vienas ar keli baudžiamajame įstatyme numatyti įpareigojimai, o nepilnamečiui – viena ar kelios auklėjamojo poveikio priemonės; kai kontroliuojamas šių nuteistųjų elgesys bei jie įspėjami, kad bausmės vykdymo atidėjimas jiems gali būti pratęstas ar net panaikintas ir jie privalės vykdyti pagal nuosprendį paskirtą laisvės atėmimo bausmę, jei minėtu laikotarpiu savo elgesiu neįrodys, kad sugeba laikytis įstatymų reikalavimų. Pagal BK 75 straipsnio 4 dalį tiek visiškai, tiek ir iš dalies laisvės atėmimo bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-217-976/2018, 2K-244-976/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-244-976/2021).

Teismas, dar kartą įvertinęs jau aptartas aplinkybes, susijusias ir su padaryta nusikalstama veika (nusikaltimas neatsargus, padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, sukėlęs negrįžtamus padarinius (nuo nusikaltimo metu patirtų sužalojimų mirė A. R.)), ir su kaltinamojo asmenybe (anksčiau teistas 4 kartus (teistumai pagal pirmus 3 nuosprendžius yra išnykę), naują nusikaltimą padarė neatlikęs viešųjų darbų bausmės, kuri 2021 m. vasario 3 d. Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų baudžiamuoju įsakymu jam buvo paskirta už to paties A. R. sumušimą, viešųjų darbų bausmės atlikimo laikotarpiu bausmės sąlygų nepažeidinėjo, administracine tvarka nebaustas, šiuo metu niekur nedirba, yra registruotas Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, už socialines išmokas laiku ir sąžiningai atlieka visuomenei naudingą veiklą, (duomenys neskelbtini) seniūnijos ir (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenės charakterizuojamas patenkinamai, tačiau pažymima, kad kaltinamasis, apsvaigęs nuo alkoholio, tampa agresyvus, konfliktiškas ir nenuspėjamas), į tai, kad nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, o taip pat Lietuvos probacijos tarnybos (duomenys neskelbtini) regiono skyriaus 2022 m. kovo 28 d. socialinio tyrimo išvadą (t. 5, b. l. 14-17), konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo manyti, jog S. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo. Įvertinus tai, kad S. K., būdamas nuteistas viešųjų darbų bausme už A. R. sumušimą, neatlikus jam paskirtos bausmės, praėjus šiek tiek daugiau nei dviem mėnesiams po 2021 m. vasario 3 d. teismo sprendimo, dar kartą sumušė tą patį A. R. taip, kad pastarasis nuo sužalojimų mirė, sunku tikėtis, kad probacija (nuteistojo priežiūra atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą) sulaikys S. K. nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, atims galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas ir taip paveiks kaltinamąjį, kad jis laikytųsi įstatymo ir vėl nenusikalstų (BK 41 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 4 punktai). Tuo labiau, kad po 2021 m. vasario 3 d. teismo sprendimo S. K. nepadarė jokių teigiamų išvadų ir net nebandė keisti savo elgesio – toliau girtavo (tame tarpe ir su A. R.), nesigydė šios priklausomybės, nors būtent po alkoholio vartojimo jis nesugeba kontroliuoti savo elgesio (liudytojų parodymai, paties kaltinamojo pripažinimas, kad blaivus nebūtų smurtavęs prieš A. R.). Be to, byloje yra duomenų, kad S. K. prieš A. R. smurtavo ne tik 2020 m. lapkričio 1 d. (už ką buvo nuteistas 2021 m. vasario 3 d. Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų baudžiamuoju įsakymu) ir 2021 m. balandžio 10 d., tačiau ir daugiau kartų. Ši aplinkybė, atsižvelgus į informaciją apie kaltinamojo teistumą (2012 m. liepos 2 d. ir 2016 m. rugpjūčio 8 d. teismo baudžiamaisiais įsakymais taip pat buvo nuteistas už fizinį smurtą (tiesa, kaip jau buvo minėta, šie teistumai yra išnykę), leidžia daryti išvadą, kad S. K. yra linkęs smurtauti. Tokią išvadą patvirtina ir (duomenys neskelbtini) seniūnijos bei (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenės charakteristikos, kuriose pažymėta, kad S. K., apsvaigęs nuo alkoholio, tampa agresyvus, konfliktiškas ir nenuspėjamas. Kaltinamojo S. K. polinkis į smurtą ir piktnaudžiavimas alkoholiu – du pagrindiniai veiksniai, leidžiantys abejoti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo. Socialinio tyrimo išvadoje (t. 5, b. l. 14-17) taip pat nurodyta, kad S. K. nustatyta vidutinė nusikalstamo elgesio rizika, nes jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nevaldo savo veiksmų ir emocijų, todėl ir ateityje gali naudoti smurtą prieš pažįstamus asmenis, o kaltinamojo motyvacija nevartoti alkoholio labai menka. Todėl, nesant pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, S. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas neatidėtinas (BK 75 straipsnio 4 dalis).

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo S. K. sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį. Siekiant užtikrinti nuosprendžio įvykdymą (BPK 119 straipsnis) iki nuosprendžio vykdymo pradžios (sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį) S. K. paliktinos ikiteisminio tyrimo metu paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas (t. 3, b. l. 113-114, 116-117).

V. Civilinis ieškinys ir laikinas nuosavybės teisės apribojimas

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 28 straipsnio 1 dalis numato, kad nukentėjusysis yra fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos, arba nuo nusikalstamos veikos mirusio fizinio asmens šeimos narys ar artimasis giminaitis, kurie dėl to asmens mirties patyrė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos. Kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Taigi asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, tai yra fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

Šioje baudžiamojoje byloje kaltinamajam S. K. yra pareikšti 4 civiliniai ieškiniai bendrai 38774,87 Eur sumai. Nukentėjusysis M. R. patikslintu civiliniu ieškiniu prašo iš S. K. priteisti 12746,07 Eur turtinei ir neturtinei žalai atlyginti (2746,07 Eur turtinei žalai atlyginti ir 10000 Eur neturtinei žalai atlyginti) (t. 1, b. l. 113-115; t. 4, b. l. 108-110), nukentėjusioji D. R. prašo iš S. K. priteisti 10000 Eur neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 132-134); mažametis nukentėjusysis T. R. prašo iš S. K. priteisti 15000 Eur neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 165-167), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyrius prašo iš S. K. priteisti 1028,80 Eur turtinei žalai atlyginti (t. 2, b. l. 33-34).

Kaltinamasis S. K. teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiųjų M. R., D. R. ir T. R. bei civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinius ieškinius pripažino visiškai, jų dydžių neginčijo.

Dėl turtinės žalos atlyginimo

Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnis 1 dalis). Žala ir jos dydis, kaip ir kitos svarbios bylos aplinkybės, privalo būti įrodytos. Civilinis ieškovas privalo pateikti turimus dokumentus, susijusius su pareikštu ieškiniu. Jeigu nukentėjusysis asmuo miršta, jo laidojimo išlaidas turėjusiam asmeniui atlygina asmuo, kuris atsakingas už žalą, susijusią su nukentėjusiojo asmens gyvybės atėmimu (CK 6.291 straipsnio 1 dalis).

Kaip jau minėta, nukentėjusysis ir civilinis ieškovas M. R. civiliniu ieškiniu prašo iš kaltinamojo S. K. priteisti 2746,07 Eur turtinės žalos (laidojimo išlaidų) atlyginimo. Nukentėjusysis civiliniame ieškinyje nurodo, kad 1896,07 Eur sumokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ už tėvo A. R. laidojimo paslaugas ir 850 Eur sumokėjo už paminklą ant mirusio tėvo kapo (t. 4, b. l. 108-110). Teismų praktikoje laidojimo išlaidomis laikomos karsto įgijimo, gėlių, drabužių, transporto, kitų ritualinių paslaugų, gedulingų pietų, kapo tvarkymo išlaidos. Šios kategorijos bylose atlyginamos tik būtinos, įprastos, vidutinės išlaidos, tai yra tokios, kurios buvo padarytos neperžengiant nuosaikumo ribų ir kurias patvirtina ieškovų pateikti įrodymai. Žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į mirusįjį laidojusių asmenų pateiktus dokumentus, įrodančius protingas bei pagrįstas laidojimo ir su tuo susijusias išlaidas (atskaičius laidojimo pašalpas, gautas pagal teisės aktus), ir vadovaujantis kitais gautais dokumentais apie žalą. Byloje esančiais įrodymais (nukentėjusiojo M. R. parodymais, išlaidas patvirtinančiais rašytiniais įrodymais (t. 1, b. l. 105-106; t. 4, b. l. 113)) neabejotinai nustatyta, kad M. R. dėl tėvo A. R. mirties turėjo 2746,07 Eur išlaidų laidotuvėms ir kapavietės sutvarkymui, todėl nukentėjusiojo M. R. civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo pripažintinas įrodytu. Be to, kaip jau buvo minėta, nukentėjusiojo civilinį ieškinį pripažino ir kaltinamasis S. K., o tai yra jo teisė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 140 straipsnio 2 dalis). Kadangi nukentėjusysis M. R. gavo 320 Eur dydžio laidojimo pašalpą (t. 4, b. l. 101, 164), tačiau ja nesumažino prašomos priteisti turtinės žalos dydžio, todėl nukentėjusiojo civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies, priteisiant jam iš kaltinamojo S. K. 2426,07 Eur turtinei žalai atlyginti (2746,07 – 320 = 2426,07), o likęs civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Civilinis ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) (duomenys neskelbtini) skyrius civiliniu ieškiniu prašo iš kaltinamojo S. K. priteisti 1028,80 Eur turtinės žalos atlyginimo. Ieškinyje nurodyta, kad 2021 m. balandžio 26 d. VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriuje buvo gautas T. R. prašymas dėl socialinio draudimo našlaičių pensijos skyrimo. 2021 m. gegužės 12 d. VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus sprendimu T. R. buvo paskirta 154,32 Eur dydžio našlaičio pensija už laikotarpį nuo 2021 m. balandžio 11 d. iki 2027 m. kovo 24 d. Už laikotarpį nuo 2021 m. balandžio 11 d. iki 2021 m. spalio 31 d. T. R. buvo paskaičiuota ir išmokėta 1028,80 Eur našlaičio pensijos. Ieškinyje nurodyta, kad ir po 2021 m. spalio 31 d. tęsiamas našlaičio pensijos T. R. mokėjimas (154,32 Eur kas mėnesį) (t. 2, b. l. 33-34). Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Valstybiniam socialinio draudimo fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.290 straipsnio 3 dalis numato, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį. Kadangi neteisėtais kaltinamojo S. K. veiksmais (A. R. gyvybės atėmimu) Valstybiniam socialinio draudimo fondui buvo padaryta turtinė žala (iš šio fondo mokama našlaičio pensija T. R.), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyrius, išmokėjęs našlaičio pensiją T. R., įgijo regreso teisę į kaltinamąjį S. K.. Iš civilinio ieškinio matyti, kad už laikotarpį nuo 2021 m. balandžio 11 d. iki 2021 m. spalio 31 d. T. R. buvo paskaičiuota ir išmokėta 1028,80 Eur našlaičio pensijos, todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinis ieškinys tenkintinas visiškai, priteisiant jam iš S. K. 1028,80 Eur turtinei žalai atlyginti.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis), atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingomis pripažintas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, yra ne kartą pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lotyniškai restitutio in integrum) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Teisinga kompensacija už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus reiškia tokios piniginės satisfakcijos, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus, parinkimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 3K-3-103/2009). Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad jos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Įstatymų leidėjas nėra nustatęs neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų, o tik įtvirtinęs nebaigtinį neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašą, todėl teismas, kaip subjektas, nustatantis tokios žalos dydį, turi diskreciją spręsti dėl teisingo žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Šis sąrašas yra nebaigtinis, todėl teismas turi aiškintis ir vertinti konkrečiai bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą, nes kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 3K-3-171/2011).

Kaip jau buvo minėta, neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Jie apibrėžiami konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šioje teisės normoje nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Tai reiškia, kad teismo sprendime nepakanka vien formalaus neturtinės žalos dydžio kriterijų nurodymo: jie turi būti išnagrinėti, įvertinant kiekvieno atskiro kriterijaus ir jų visumos reikšmę konkrečiam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti.

Akivaizdu, kad dėl netikėtos A. R. mirties jo vaikai M. R., D. R. ir mažametis T. R. patyrė neturtinę žalą – artimo žmogaus (tėvo) netektį, stresą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, o M. R. bei D. R. dar ir nepatogumus dėl dalyvavimo procese. Gyvybė – fundamentaliausia vertybė, kuri demokratinių šalių teisėje pripažįstama aukščiausia vertybe. Dėl tokios vertybės pažeidimo patiriami neigiami padariniai yra visiškai akivaizdūs, nes, ją sunaikinus, gyvybės atkūrimo procesas nėra įmanomas. Kiekvieną artimo asmens, kai šiuos asmenis siejo glaudūs santykiai, netektį lydi labai sudėtingi, gilūs ir sunkūs išgyvenimai. Be to, tokiais atvejais netekęs artimojo, žmogus netenka ir savo ankstesnių vaidmenų, kuriais jis buvo susietas su mirusiuoju. Netekęs artimųjų asmuo netenka su jais siejamų planų, galimybės turėti ir (ar) vystyti šeimos teisinius santykius, jų sąlygojamus artimus ryšius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-1073/2021). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo gyvybės atėmimo atvejais, taip pat yra nurodęs, jog aptariamais atvejais esminę reikšmę turi realus nukentėjusiojo ir mirusio asmens santykis. Tai lemia teismo pareigą kiekvienu atveju įvertinti šių asmenų tarpusavio ryšį, jo pobūdį, kokybę, intensyvumą, nuoširdumą, pastovumą, juos siejantį giminystės laipsnį, bendro gyvenimo trukmę, nukentėjusių asmenų galimybę ateityje sukurti panašius į prarastus šeimos ar kitokius santykius, visiškai ar bent iš dalies sukonstruoti panašaus bendravimo modelį. Teismai, be kita ko, privalo atsižvelgti į asmenų emocinį artumą, kaip juos paveikė artimo asmens mirtis, kaip jie į tai reagavo, kokių neigiamų padarinių sveikatai dėl to kilo ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-313-788/2016, 2K-7-130-1073/2021). Nors nukentėjusieji M. R. (gimęs (duomenys neskelbtini) metais), D. R. (gimusi (duomenys neskelbtini) metais) ir T. R. (gimęs (duomenys neskelbtini) metais) paskutiniu metu kartu su tėvu A. R. negyveno, teismui nekelia abejonių, kad visus nukentėjusiuosius ir mirusįjį A. R. siejo glaudūs santykiai, jų emocinis ryšys buvo labai stiprus. M. R. ir D. R. teisme parodė, kad mylėjo savo tėvą ir stengėsi jam padėti, nuolat su juo bendravo (šiuos nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir liudytojos L. P. parodymai). Mažamečio nukentėjusiojo T. R. atstovė pagal įstatymą I. Z. parodė, kad T. su tėvu labai gerai sutarė, lankė jį kartą į savaitę, A. didžiavosi sūnumi ir dažnai jį lankydavo, duodavo pinigų, veždavo į įvairias šventes. T. su tėvu turėjo daug svajonių. Po žinios apie tėvo mirtį T. ištiko šokas. T. dalyvavo tėvo laidotuvėse. Akivaizdu, kad niekas kitas mirusiojo tėvo nukentėjusiesiems M. R., D. R. ir T. R. neatstos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, įvertinęs aukščiau paminėtas nukentėjusiesiems M. R., D. R. ir T. R. padarytos neturtinės žalos pasekmes, kaltinamojo S. K. kaltės formą ir rūšį (padarytas neatsargus nusikaltimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo), jo turtinę padėtį (turi nekilnojamojo turto, tačiau jo vertė nėra didelė (t. 4, b. l. 30-38), šiuo metu yra bedarbis, tačiau yra darbingas, išlaikytinių neturi), taip pat atsižvelgęs į aplinkybę, kad jokių duomenų apie tai, jog žuvusiojo A. R. veiksmai būtų turėję kokios nors įtakos kaltinamojo S. K. veiksmams, kad pats žuvusysis būtų išprovokavęs konfliktą ar elgęsis neatsargiai, byloje nėra, bei į tai, kad, kaip jau minėta, kaltinamasis S. K. nukentėjusiųjų M. R., D. R. ir T. R. prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio neginčijo, jų civilinius ieškinius pripažino visiškai, o tai yra jo teisė (CPK 140 straipsnio 2 dalis), konstatuoja, kad nukentėjusiųjų M. R. ir D. R. neturtinės žalos dėl tėvo A. R. mirties dydis yra 10000 Eur (kiekvieno iš jų), o nukentėjusiojo T. R. neturtinės žalos dėl tėvo A. R. mirties dydis yra 15000 Eur. Nukentėjusiojo T. R. neturtinės žalos dydis yra didesnis nei kitų A. R. vaikų, nes T. R. yra mažametis ir iki pilnametystės turės augti be tėvo meilės, auklėjimo, rūpinimosi, materialinio išlaikymo. Be to, mažamečiui ištverti artimojo netektį emociškai dažniausiai yra sunkiau, nei pilnamečiams.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad toks neturtinės žalos dydis tiktai nėra per didelis ir atitinka tiek sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, tiek teismų formuojamą praktiką gyvybės atėmimo bylose. Išanalizavus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo ir apygardų teismų 2017-2022 metų praktiką nustatant neturtinės žalos dydį nužudymų bylose matyti, kad paskutiniu metu vienam nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydis tokio pobūdžio bylose dažniausiai svyruoja nuo 5000 eurų iki 30000 eurų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-44-648/2016, 2K-171-511/2016, 2K-57-697/2018, 2K-221-511/2018, 2K-253-699/2018, 2K-371-697/2018, 2K-88-788/2019, 2K-7-74-788/2019; Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-71-197/2017, 1A-307-177/2017, 1A-102-518/2020, 1A-77-626/2022 ir kitos). Nužudytojo pilnamečiams vaikams priteistinos neturtinės žalos dydis dažniausiai svyruoja nuo 7000 eurų iki 15000 eurų (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-373-307/2019, 1A-397-616/2019, 1A-104-307/2020, 1A-112-449/2020, 1A-156-487/2020, 1A-190-453/2020, 1A-77-626/2022; Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1-94-908/2021 ir kitos). Tai, kad S. K. A. R. gyvybę atėmė dėl neatsargumo, esminės įtakos neturtinės žalos dydžiui neturi. Štai teismų praktikoje nagrinėjant baudžiamąsias bylas, kuriose kaltininkas pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus (BK 281 straipsnio 5 dalis), dėl asmens žūties eismo įvykio metu jo artimiesiems priteistinų pinigų sumų neturtinei žalai atlyginti dydžiai svyruoja nuo 2896,20 Eur iki 30000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-196/2009, 2K-539/2010, 2K-150/2011, 2K-90/2012, 2K-344/2012, 2K-397/2012, 2K-135/2013, 2K-204/2013, 2K-243-648/2015, 2K-541-511/2015, 2K-387-511/2016, 2K-346-511/2016, 2K-86-699/2017, 2K-143-696/2017, 2K-188-648/2017, 2K-191-942/2021). Panašios pinigų sumos priteisiamos ir baudžiamosiose bylose dėl neatsargaus gyvybės atėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-181-489/2017, 2K-327-788/2017, 2K-224-942/2018, 2K-78-511/2019, 2K-7-628/2020, 2K-121-697/2020; Lietuvos apeliacinio teismo sprendimai baudžiamosiose bylose Nr. 1A-125-387/2021, 1A-17-1076/2022; Šiaulių apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-59-309/2022; Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-704-327/2018). Štai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-774-788/2019, perkvalifikavusi P. V. veiksmus iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 132 straipsnio 1 dalį, paliko žemesniųjų teismų sprendimus dėl neturtinės žalos priteisimo (iš V. P. žuvusiojo V. V. motinai priteista 30000 Eur neturtinei žalai atlyginti) ir konstatavo, kad 30000 Eur neturtinės žalos dydžio nustatymas bylose, kuriose žmogui nusikalstamais veiksmais atimta gyvybė, nėra išskirtinis ir neperžengia įprastai tokiais atvejais priteisiamų sumų. Bendras kaltinamojo S. K. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiesiems padarytas neturtinės žalos dydis (35000 Eur) taip pat nėra aiškiai per didelis ir neviršija teismų praktikoje iš vieno kaltininko keliems nukentėjusiesiems dėl jų artimojo gyvybės atėmimo priteistinos bendros pinigų sumos. Štai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-121-697/2020 paliko apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuriuo iš R. R. už neatsargų dviejų žmonių gyvybės atėmimą 6 nukentėjusiesiems buvo priteista bendrai 172000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiesiems M. R., D. R. ir T. R. dėl jų tėvo A. R. padaryta (ir iki šiol neatlyginta) neturtinė žala (atitinkamai – 10000 Eur, 10000 Eur ir 15000 Eur) priteistina iš kaltinamojo S. K., kadangi ši žala padaryta pastarojo nusikalstamais veiksmais (BPK 115 straipsnio 1 dalis). Mažamečiam nukentėjusiajam T. R. iš S. K. priteistų lėšų (neturtinės žalos atlyginimo) tvarkytoja uzufrukto teise paskirtina T. R. motina I. Z. (CK 3.185 straipsnio 1 dalis).

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintų procesinių prievartos priemonių rūšių. BPK 151 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. BPK 151 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Laikinai apribojant nuosavybės teisę, pagrindinis tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra laikina procesinė prievartos priemonė, kurios taikymas gali būti panaikintas, nepasitvirtinus įtarimams (kaltinimams) arba paaiškėjus kitoms priežastims, dėl kurių šios prievartos priemonės taikymas būtų netikslingas (BPK 151 straipsnio 8 dalis).

Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Jūratės Tamašauskienės 2021 m. birželio 2 d. nutarimu, siekiant užtikrinti galimą civilinį ieškinį, buvo skirtas laikinas (6 mėnesiams) nuosavybės teisės apribojimas S. K. nutartyje nurodytam nekilnojamajam turtui, uždraudžiant juo disponuoti (t. 3, b. l. 99-102). Šiaulių apygardos teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nutartimi laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas S. K. turtui buvo pratęstas 3 mėnesiams (t. 4, b. l. 44-46). Šiaulių apygardos teismo 2022 m. kovo 1 d. nutartimi laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas S. K. turtui buvo pratęstas dar 3 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2022 m. kovo 2 d. (t. 4, b. l. 153-155).

Kadangi teismas iš esmės tenkino visus nukentėjusiųjų M. R., D. R., T. R. ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinius ieškinius (bendras jiems iš kaltinamojo priteistinos turtinės ir neturtinės žalos dydis – 38454,87 Eur), laikino nuosavybės teisės apribojimo į kaltinamajam S. K. priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), o taip pat pastatus – tvartą, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), sandėlį, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir viralinę, kurios unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), uždraudžiant disponuoti šiuo turtu, terminas pratęstinas iki bus atlyginta nusikaltimu aukščiau minėtiems nukentėjusiesiems ir civiliniam ieškovui padaryta žala (BPK 151 straipsnio 6 dalis). Laikinas nuosavybės teisės apribojimas šiam kaltinamojo S. K. turtui pratęstinas siekiant užtikrinti šiuos civilinius ieškinius: nukentėjusiojo M. R. – 12426,07 Eur; nukentėjusiosios D. R. – 10000 Eur; nukentėjusiojo T. R. – 15000 Eur; civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus – 1028,80 Eur.

VI. Proceso išlaidos

Teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, ir išlaidas, patirtas atliekant nepilnamečio įtariamojo ar nepilnamečio kaltinamojo individualų vertinimą (BPK 105 straipsnio 1 dalis). Proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo (BPK 104 straipsnio 2 dalis). Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Nukentėjusiojo M. R. interesams šioje byloje atstovavo advokatė Virginija Vainorienė (t. 1, b. l. 109-111; t. 4, b. l. 77). Advokatė rengė procesinius dokumentus (civilinį ieškinį ir patikslintą civilinį ieškinį), konsultavo nukentėjusįjį (t. 4, b. l. 111, 166), dalyvavo 6 teismo posėdžiuose. Nukentėjusysis M. R. advokatei Virginijai Vainorienei už atstovavimą sumokėjo 750 Eur, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus (t. 4, b. l. 112, 167), kurie nekelia abejonių, ir prašė jas priteisti iš kaltinamojo. Kadangi nukentėjusysis M. R. pasinaudojo įstatymo jam suteikta teise turėti atstovą ir savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese kaip jo atstovę advokatę Virginiją Vainorienę (BPK 28 straipsnis, 55 straipsnio 1 dalis), kuriai už paslaugas sumokėjo 750 Eur, šias išlaidas prašė pripažinti proceso išlaidomis ir ieškoti jas iš kaltinamojo, išlaidos yra įrodytos dokumentais ir nėra per didelės, jos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš kaltinamojo S. K. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimu, patikslintu 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimu, buvo nuspręsta teikti antrinę teisinę pagalbą mažamečiui nukentėjusiajam T. R., jo atstove paskiriant advokatę Vidą Povilaitienę (t. 4, b. l. 78-82). Advokatė dalyvavo 5 teismo posėdžiuose. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2022 m. kovo 3 d. pažymos matyti, kad mažamečiui nukentėjusiajam T. R. suteiktos garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos sudaro 250 Eur. Šios išlaidos pripažintos proceso išlaidomis ir priteistinos iš kaltinamojo S. K. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Nors kaltinamasis S. K. šiuo metu yra bedarbis, be to, privalės atlikti realią laisvės atėmimo bausmę, nepriteisti nukentėjusiajam M. R. jo turėtų išlaidų advokatės paslaugoms apmokėti ir mažamečiui nukentėjusiajam T. R. suteiktos garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų ar priteistinų išlaidų dydį sumažinti nėra pagrindo, nes S. K. turi nekilnojamojo turto, yra darbingas, todėl, atlikęs laisvės atėmimo bausmę, galės dirbti ir užsidirbti.

Šiaulių apygardos teismo 2021 m. lapkričio 22 d. nutartimi, konstatavus, kad gynėjas kaltinamajam S. K. yra būtinas, nes be gynėjo pagalbos kaltinamojo teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami (BPK 51 straipsnio 2 dalis), jo gynėju buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas Modestas Švažas (t. 4, b. l. 22-24, 39-42). Tačiau iki bylos nagrinėjimo pabaigos nebuvo pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl kaltinamajam S. K. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, todėl klausimas dėl kaltinamajam S. K. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo šioje byloje nespręstinas.

Išlaidos, susidariusios dėl vertėjos A. A. dalyvavimo procese (apklausiant liudytoją Ž. Z.) (t. 1, b. l. 185-189; t. 3, b. l. 10-13), nepriteistinos iš S. K., kadangi išlaidos vertėjui negali būti išieškomos iš nuteistojo, tuo labiau, kad liudytoja Ž. Z. buvo apklausta ne S. K. iniciatyva (BPK 105 straipsnio 1 dalis). Išlaidos, susidariusios dėl įvairių objektų tyrimo, nepripažintinos proceso išlaidomis ir nepriteistinos iš S. K., kadangi šiuos tyrimus atliko ikiteisminio tyrimo ar kitų valstybės institucijų specialistai kaip tarnybinę užduotį (BPK 103 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Išlaidos, susidariusios dėl liudytojo G. K. atvykimo į teismą (BPK 103 straipsnio 1 dalies 1 punktas), iš S. K. taip pat nepriteistinos, kadangi šis liudytojas į teismo posėdį buvo kviečiamas teismo iniciatyva (BPK 105 straipsnio 1 dalis).

VII. Daiktai

Daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, laikomi materialūs objektai, kurie buvo nusikalstamos veikos padarymo įrankiai ar priemonės arba ant kurių išliko nusikalstamos veikos pėdsakų, arba kurie buvo kaltininko nusikalstamų veikų objektai, taip pat visi kiti daiktai, kurie gali būti priemonės nusikalstamai veikai atskleisti ir kaltininkams nustatyti arba kaltinimui paneigti ar atsakomybei palengvinti (BPK 91 straipsnis). Priimant nuosprendį daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas išsprendžiamas BPK 94 straipsnyje nustatyta tvarka. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad: Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 ir 72³ straipsniuose nurodytas turtas konfiskuojamas (1 punktas); daiktai, kurių apyvarta uždrausta, perduodami valstybės institucijoms arba sunaikinami (2 punktas); dokumentai, turintys šio Kodekso 91 straipsnyje numatytų požymių, saugomi kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga arba perduodami suinteresuotoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ar fiziniams asmenims jų prašymu; laikmenos su informacija, gauta šio Kodekso 160 straipsnyje nustatyta tvarka atliekant slaptą sekimą, grąžinamos jų lydimuosius dokumentus surašiusioms ikiteisminio tyrimo įstaigoms be jų prašymo (3 punktas); daiktai, kurie yra menkaverčiai ir negali būti sunaudoti, sunaikinami arba gali būti atiduodami suinteresuotoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ar fiziniams asmenims, jeigu jie to prašo (4 punktas); kiti daiktai grąžinami teisėtiems savininkams, o jeigu šie nenustatyti, – pereina į valstybės nuosavybę. Dėl šių daiktų priklausomybės kilę ginčai sprendžiami civilinio proceso tvarka (5 punktas). Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisminę praktiką BK 72 straipsnio nuostatų prasme konfiskuotinas turtas turi turėti ekonominę vertę, o jeigu nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas – menkaverčiai ar uždrausti civilinėje apyvartoje daiktai (pavyzdžiui, netikri pinigai, savadarbis ginklas), jie ne konfiskuojami – paimami valstybės nuosavybėn, kaip nurodyta BK 72 straipsnio 1 dalyje ir BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punkte, bet iš asmens paimami ir perduodami valstybės institucijoms arba sunaikinami vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 arba 4 punktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140-628/2019).

Daiktai – šlepetės, kojinės, kelnės, trumpikės, striukė, džemperis, marškinėliai (supakuoti į paketą Nr. 012240), taurelė, puodelis, paklodė, trys pagalvės užvalkalai, du rankšluosčiai, nuoplovos Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 14, Nr. 15, Nr. 16, Nr. 17, Nr. 18, Nr. 23, Nr. 24 ir Nr. 29, semtuvėlis (supakuoti į dėžę), paimti 2021 m. balandžio 13 d. – 2021 m. balandžio 21 d. įvykio vietos apžiūros metu (t. 1, b. l. 26-64), bei A. R. kraujo ir S. K. seilių lyginamieji pavyzdžiai (esantys voke), saugomi (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Aptarnavimo skyriuje (kvito Nr. (duomenys neskelbtini); t. 1, b. l. 85-87), nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikintini, kadangi yra menkaverčiai ir negali būti sunaudoti (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2 dalis).

Mobilaus ryšio telefonas „Samsung“ su juodu knygos tipo dėklu, paimtas 2021 m. balandžio 13 d. – 2021 m. balandžio 21 d. įvykio vietos apžiūros metu (t. 1, b. l. 26-64), saugomas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Aptarnavimo skyriuje (kvito Nr. (duomenys neskelbtini); t. 1, b. l. 85-87), nuosprendžiui įsiteisėjus, perduotinas nukentėjusiajam M. R., o jam per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo nepateikus rašytinio prašymo (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariatui dėl minėto daikto grąžinimo, jis sunaikintinas kaip menkavertis, tai pavedant padaryti atsakingiems (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato darbuotojams (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai, 2 dalis).

Daiktai – striukė, šlepetės, sportinės kelnės, sportinis švarkelis (supakuoti į paketą Nr. (duomenys neskelbtini)), paimti 2021 m. balandžio 11 d. iš S. K. (t. 2, b. l. 61-68), saugomi (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Aptarnavimo skyriuje (kvito Nr. (duomenys neskelbtini); t. 2, b. l. 120-122), nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikintini, kadangi yra menkaverčiai ir negali būti sunaudoti (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2 dalis).

Mobilaus ryšio telefonas „LG“ (supakuotas į paketą Nr. (duomenys neskelbtini)), paimtas 2021 m. balandžio 11 d. iš S. K. (t. 2, b. l. 61-68), saugomas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Aptarnavimo skyriuje (kvito Nr. (duomenys neskelbtini); t. 2, b. l. 120-122), nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžintinas S. K. arba jo įgaliotam asmeniui, tai pavedant padaryti atsakingiems (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato darbuotojams (BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 2 dalis).

2 skaitmeninės laikmenos su jose įrašyta ikiteisminio tyrimo metu surinkta informacija, esančios byloje, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktinos prie bylos.

Nagrinėjimo teisme dalyviams išaiškintina nuosprendžio apskundimo tvarka ir terminai, žodinio ir rašytinio apeliacinio proceso sąlygos (BPK 308 straipsnio 4 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-299, 301-310 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

S. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 132 straipsnio 1 dalyje, ir jį nubausti laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo S. K. sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį.

Iki nuosprendžio vykdymo pradžios S. K. palikti galioti paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą. Pradėjus vykdyti nuosprendį (gavus pranešimą apie nuosprendžio vykdymą iš pataisos įstaigos), prie bylos esantį S. K. Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini) išsiųsti į šią įkalinimo įstaigą.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. R. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir jam iš S. K. priteisti 12426,07 Eur (dvylika tūkstančių keturis šimtus dvidešimt šešis eurus ir 7 centus) turtinei bei neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. R. civilinį ieškinį atmesti. Nukentėjusiojo M. R. turėtas išlaidas atstovo (advokato) paslaugoms apmokėti pripažinti proceso išlaidomis ir jam iš S. K. priteisti 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų).

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. R. civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir jai iš S. K. priteisti 10000 Eur (dešimt tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. R. civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir jam iš S. K. priteisti 15000 Eur (penkiolika tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti. T. R. iš S. K. priteistų lėšų (neturtinės žalos atlyginimo) tvarkytoja uzufrukto teise paskirti T. R. motiną I. Z..

Civilinio ieškovo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), buveinė – (duomenys neskelbtini), civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir jam iš S. K. priteisti 1028,80 Eur (vieną tūkstantį dvidešimt aštuonis eurus ir 80 centų) turtinei žalai atlyginti.

Siekiant užtikrinti priteistus civilinius ieškinius Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Jūratės Tamašauskienės 2021 m. birželio 2 d. nutarimu paskirto laikino nuosavybės teisės apribojimo į S. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) turtą – butą, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini); pastatą – tvartą, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini); pastatą – sandėlį, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini); pastatą – viralinę, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), terminą pratęsti (uždraudžiant šiuo turtu disponuoti) iki bus atlyginti (išieškoti) šiuo nuosprendžiu priteisti civiliniai ieškiniai (nukentėjusiajam M. R. – 12426,07 Eur; nukentėjusiajai D. R. – 10000 Eur; nukentėjusiajam T. R. – 15000 Eur; civiliniam ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui – 1028,80 Eur). S. K. išaiškinti, kad jis turi teisę naudotis šiais nekilnojamais daiktais, tačiau negali jų perleisti kitiems asmenims.

Nukentėjusiajam T. R. suteiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas – 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų), pripažinti proceso išlaidomis ir jas priteisti į valstybės pajamas iš S. K.. S. K. išaiškinti, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas pasirinktuose bankuose, nurodant juridinio asmens kodą – (duomenys neskelbtini), įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Daiktus – šlepetes, kojines, kelnes, trumpikes, striukę, džemperį, marškinėlius (supakuotus į paketą Nr. (duomenys neskelbtini)), taurelę, puodelį, paklodę, tris pagalvės užvalkalus, du rankšluosčius, nuoplovas Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 14, Nr. 15, Nr. 16, Nr. 17, Nr. 18, Nr. 23, Nr. 24 ir Nr. 29, semtuvėlį (supakuotus į dėžę), paimtus 2021 m. balandžio 13 d. – 2021 m. balandžio 21 d. įvykio vietos apžiūros metu, bei A. R. kraujo ir S. K. seilių lyginamuosius pavyzdžius (esančius voke), saugomus (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Aptarnavimo skyriuje (kvito Nr. (duomenys neskelbtini)), nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti.

Mobilaus ryšio telefoną „Samsung“ su juodu knygos tipo dėklu, paimtą 2021 m. balandžio 13 d. – 2021 m. balandžio 21 d. įvykio vietos apžiūros metu, saugomą (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Aptarnavimo skyriuje (kvito Nr. (duomenys neskelbtini)), nuosprendžiui įsiteisėjus, perduoti nukentėjusiajam M. R., o jam per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo nepateikus rašytinio prašymo (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariatui dėl minėto daikto grąžinimo, telefoną su dėklu sunaikintini, tai pavedant padaryti atsakingiems (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato darbuotojams.

Daiktus – striukę, šlepetes, sportines kelnes, sportinį švarkelį (supakuotus į paketą Nr. (duomenys neskelbtini)), paimtus 2021 m. balandžio 11 d. iš S. K., saugomus (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Aptarnavimo skyriuje (kvito Nr. (duomenys neskelbtini)), nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti.

Mobilaus ryšio telefoną „LG“ (supakuotą į paketą Nr. (duomenys neskelbtini)), paimtą 2021 m. balandžio 11 d. iš S. K., saugomą (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Aptarnavimo skyriuje (kvito Nr. (duomenys neskelbtini)), nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti S. K. arba jo įgaliotam asmeniui, tai pavedant padaryti atsakingiems (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato darbuotojams.

2 (dvi) skaitmenines laikmenas su jose įrašyta ikiteisminio tyrimo metu surinkta informacija, esančias byloje, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti prie bylos.

Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.

Išaiškinti nagrinėjimo teisme dalyviams, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik esant apeliacinių skundų, paduotų nustatyta tvarka ir terminais. Apeliacinės instancijos teismas bylas nagrinėja žodinio proceso tvarka, išskyrus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 325¹ straipsnyje nurodytus atvejus, kai byla apeliacine tvarka nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teisme byla negali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai: 1) apeliacinis skundas paduotas nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį bloginančiais pagrindais; apeliacinis skundas paduotas dėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitikimo bylos aplinkybių arba dėl nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo arba tuo pagrindu, kad nuteistajam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos prievartos priemonės; 2) proceso dalyvis prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka; 3) byloje būtina atlikti įrodymų tyrimą arba išklausyti žodinius proceso dalyvių paaiškinimus. Apeliaciniame skunde turi būti motyvuoti apelianto prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos.