Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aloyzo Kruopio, Justo Namavičiaus, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. gynėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo A. J. priteista 1 806,09 Eur turtinės ir 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam R. G..

Iš nuteistojo A. J. taip pat priteista 1 500 Eur advokato paslaugoms apmokėti nukentėjusiajam R. G..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nužudė Z. G.. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2.4. Apeliaciniame skunde dėstomi ir argumentai dėl civilinio ieškinio. Pasak gynėjo, neturtinės žalos dydžio nustatymui įtakos turi tiek veikos kvalifikavimas, tiek skunde nurodytos A. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Todėl, apelianto nuomone, apeliacinės instancijos teismui patenkinus bet kurią skundo dalį atitinkamai turi būti mažinamas ir priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Iš esmės šios nustatytos faktinės bylos aplinkybės neginčijamos ir apeliaciniame skunde, tačiau nuteistojo A. J. gynėjas abejoja, ar tarp A. J. veiksmų ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys.

9. Galima sutikti su A. J. gynėju, kad specialisto išvada Nr. M12/2019(01) iš tikrųjų patvirtina, jog sužalojimai, sukėlę nukentėjusiojo mirtį, padaryti nesant intensyviems smurtiniams veiksmams, nes tokie sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai vienu trauminiu poveikiu, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tik stiprus poveikis, t. y. pakankamai stiprūs smūgiai į kaklo sritį, galėjo padaryti ir padarė skydinės kremzlės, didžiojo rago, žiedinės kremzlės, vedeginės kremzlės lūžius, o, kaip nurodyta specialistų išvadose, būtent iš šių lūžių vietų ir prasidėjo kraujavimas į minkštuosius gerklų audinius bei gleivinę, dėl kurio vystantis uždegiminei reakcijai, prisidėjo ir audinių brinkimas sužalojimų vietose. Specialisto išvados patvirtina, kad gerklės kremzlių lūžiai galėjo būti padaryti spardant nukentėjusiojo kaklo dešiniąją pusę batu.

10. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ši nekiltų), ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos nuomone, nėra jokių abejonių, kad tarp nuteistojo A. J. veikos (suduoto mažiausiai vieno smūgio koja nukentėjusiajam į kaklo sritį) ir atsiradusių padarinių (nukentėjusiojo Z. G. mirties) yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nurodė, kad būtent A. J. suduoti smūgiai koja nukentėjusiajam į kaklą ir lėmė tai, kad Z. G. buvo padarytas sužalojimas, sukėlęs jo mirtį.

11. Galima sutikti su tuo, kad po A. J. suduotų smūgių Z. G. dar kurį laiką galėjo atlikti ir atliko savarankiškus veiksmus, tą patvirtina ir bylos duomenys, ir papildoma specialisto Nr. pM 4/2019(01) – M 12/2019(01) išvada bei ekspertės paaiškinimai, tačiau toje pačioje išvadoje tai paaiškinama tuo, jog nukentėjusiajam nebuvo pažeistos jokios organizmo struktūros, dėl kurių jis nebegalėtų atlikti savarankiškų veiksmų. Mirtį sukėlę masyvios gerklų gleivinės kraujosruvos ir gleivinės pabrinkimas vystėsi palaipsniui, gleivinei vis plečiantis gerklų spindis vis mažėjo, Z. G. buvo sunku kvėpuoti, jis jautė judusį, nes vis mažiau oro galėjo patekti į jo kvėpavimo takus, tačiau tai netrukdė jam nei vaikščioti, nei kalbėti. Taigi Z. G. mirė ne iš karto po prieš jį atliktų smurtinių veiksmų, o nuo tokių veiksmų praėjus kiek daugiau negu 1 val. laiko. Ir pačiame kaltinime nurodoma, kad Z. G. buvo sumuštas apie 2 val. 30 min., o apie 3 val. 30 min. mirė ligoninėje. Kaip teisingai nurodyta skunde, ekspertė paaiškino, kad suteikus atitinkamą medicininę pagalbą, atlikus tracheostomiją, nukentėjusysis būtų išgyvenęs. Tačiau šios aplinkybės nepaneigia priežastinio ryšio tarp A. J. atliktų veiksmų ir Z. G. mirties. Teismų praktikoje nurodyta, kad priežastinio ryšio savaime nepaneigia aplinkybės, jog nukentėjusysis mirė ne iš karto, bet praėjus kuriam laikui po kaltininko veikos, kad mirties galbūt buvo galima išvengti laiku suteikus pagalbą ir pan. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatytų jokių kitų aplinkybių, galėjusių lemti nukentėjusiojo Z. G. mirtį, išskyrus jau nurodytus sužalojimus jo kakle, kurie sukėlė mechaninę asfiksiją ir užsivėrus kvėpavimo takų spindžiui nukentėjusysis mirė. Byloje nustatyta, kad šiuos sužalojimus padarė būtent A. J. suduodamas koja mažiausiai vieną smūgį į Z. G. kaklą. Todėl būtent A. J. smurtiniai veiksmai buvo būtina sąlyga, be kurios Z. G. nebūtų miręs. Taigi nukentėjusiojo mirtį lėmė ne tinkamos medicininės pagalbos nesuteikimas, o būtent smurtiniai A. J. veiksmai.

13. Taigi nėra abejonių, kad tarp A. J. veikos ir Z. G. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl nėra abejonių ir dėl to, kad jis turi atsakyti už nukentėjusiojo gyvybės atėmimą. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad A. J. nužudė nukentėjusįjį veikdamas netiesiogine tyčia. Su tuo apeliaciniame skunde nesutinka nuteistojo gynėjas ir prašo V. J. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į neatsargų gyvybės atėmimą (BK 132 straipsnio 1 dalį) arba pripažinti, kad A. J. buvo fiziologinio afekto būsenoje ir veiką perkvalifikuoti į nužudymą labai susijaudinus (BK 130 straipsnį).

14. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal BK 132 straipsnį kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerūpestingumui. Neatsargus gyvybės atėmimas gali būti padaromas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, t. y. jeigu asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingus BK numatytus padarinius, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, arba dėl nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. jeigu asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo arba neveikimo gali atsirasti pavojingi padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Pažymėtina, kad subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės – turinys yra atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko parodymais, bet kartu vertinant ir objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant ir pan.

15. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs konflikto pradžią ir eigą, įvertinęs A. J. suduotus smūgius, šių smūgių lokalizaciją, taip pat įvertinęs nuteistojo elgesį po smurtinių veiksmų, padarė išvadą, kad A. J. veikė netiesiogine tyčia. Iš bylos matosi, kad dėl nukentėjusiojo pasakytų necenzūrinių žodžių A. J. sudavė jam smūgius į gyvybiškai pavojingas kūno vietas – veidą, galvą, krūtinę, kaklą, o matydamas, kad sužalojo nukentėjusįjį, jis nebandė suteikti jam jokios, net minimalios, pagalbos, bet palikęs sužalotą nukentėjusįjį nuėjo į namus, nesidomėjo sužaloto nukentėjusiojo likimu. Teisėjų kolegijos nuomone, tokiu elgesiu nuteistasis parodė visišką abejingumą nukentėjusiojo likimui. Nors, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, A. J. ir neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusiojo Z. G., tačiau, įvertinus nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo ir išvadai, kad būdamas normalaus protinio išsivystymo A. J. nesuprato savo veiksmų pavojingumo, nenumatė ir negalėjo numatyti galinčių atsirasti padarinių. Priešingai, suduodamas smūgius į gyvybiškai svarbias kūno vietas, t. y. sąmoningai pasirinkdamas tokį savo veikimo būdą, A. J. turėjo suvokti ir suvokė, jog kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai ir gyvybei, numatė, kad jis gali patirti mirtinus sužalojimus, ir, nors jis nenorėjo tokių padarinių (atimti gyvybės), tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. To nepaneigia ir skunde nurodomos tokios aplinkybės – smurtaudamas prieš nukentėjusįjį A. J. nenaudojo jokių įrankių ir smurtinius veiksmus nutraukė pats, nepaneigia ir liudytojų T. T. ir A. B. nurodyta A. J. būsena, jog iš pykčio jis nesuprato ką daro, jo akys buvo baltos, o jis visas drebėjo. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad A. B. parodė ir tai, jog po smurtinius veiksmų A. J. juokėsi ir keikėsi necenzūriniais žodžiais, o po to nubėgo laiptais. Taigi teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistasis A. J. nužudė nukentėjusįjį Z. G. netiesiogine tyčia, nuteistojo nusikalstamą veiką vertinti kaip gyvybės atėmimą dėl neatsargumo ir šią veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalį į BK 132 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo.

16. Nėra pagrindo A. J. veiką perkvalifikuoti ir į BK 130 straipsnį. Pagal teismų praktiką kvalifikuojant veiką pagal BK 130 straipsnį būtina nustatyti aplinkybių visumą: 1) neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį; 2) kaltininko buvimą afekto būsenos (kaltininkui iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti); 3) priežastinį ryšį tarp nukentėjusiojo poelgio, staigaus kaltininko didelio susijaudinimo ir nužudymo. Pažymėtina, kad kaltininko atsakas į neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį turi sekti iš karto po tokių nukentėjusiojo veiksmų, nes fiziologinio afekto būsena, kai asmuo jaučia didelį susijaudinimą, tęsiasi labai trumpą laiką. Teismų praktikoje baudžiamosiose bylose, susijusiose su kaltininko labai didelio susijaudinimo būsenos nustatymu, šios sąlygos nustatomos ne vien remiantis kaltininko paaiškinimais, jo subjektyviu situacijos suvokimu, bet tiriant bei vertinant ir kitas bylos aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias nukentėjusiojo poelgio itin įžeidžiantį ar neteisėtą pobūdį ir tokio poelgio sukeltą didelį kaltininko susijaudinimą. Sprendžiant BK 130 straipsnio taikymo klausimą, atkreipiamas dėmesys į kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, konflikto prielaidas, jo eigą, vertinama, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kokią įtaką tai turi kaltininkui, paisant ir jo individualių savybių, atsižvelgia į kaltininko santykius su nukentėjusiuoju, į tai, ar susijaudinimui ir smurto protrūkiui turėjo įtakos suvartotas alkoholis, į ankstesnius nukentėjusiojo smurtavimo prieš kaltininką ir jo įžeidinėjimo faktus, į šių asmenų elgesį iki įvykio, jo metu ir iš karto po jo.

17. Pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad A. J. buvo fiziologinio afekto būsenoje. Su tokia teismo išvada nesutinka nuteistojo gynėjas.

18. Iš bylos matosi, kad tarp trečio ir ketvirto aukšto laiptinėje pats rūkydamas A. J. pasakė pastabą penktame aukšte rūkantiems Z. G. ir T. T., tuo metu parūkiusi A. B. jau buvo įėjusi į butą. Į nuteistojo priekaištą Z. G. atsakė necenzūriniais žodžiais. Pasak T. T., nukentėjusysis prašė nuteistojo apsiraminti, tačiau A. J. užlipo į penktą aukštą ir iš karto sudavė smūgį į veidą, tada pastūmęs liudytoją jis pargriovė nukentėjusįjį ir pradėjo jį spardyti.

19. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su skundo argumentu, kad nėra nustatyta, kokiais konkrečiais necenzūriniais žodžiais ar keiksmažodžiais nukentėjusysis Z. G. atsakė į A. J. pastabą dėl rūkymo, tačiau tokių jį tariamai itin įžeidžiančių necenzūrinių žodžių nenurodė ir pats nuteistasis. Be to, iš paties A. J. parodymų matosi, kad labiau jį sujaudino tai, jog tokius žodžius jam, gyvenančiam tame name, pasakė ne to namo gyventojas. T. T. paaiškino, kad Z. G. asmeniškai paties A. J. neįžeidinėjo, o necenzūriniais žodžiais klausė, dėl ko jis prisikabino prie jų. Be to, pats nuteistasis paaiškino, kad pirmiausia jis ėjo pakalbėti dėl rūkymo, na ir dėl keiksmažodžių, jo atžvilgiu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pats A. J. lygiai taip pat rūkė laiptinėje, kaip ir nukentėjusysis ir T. T.. Be to, A. B. parodė, kad tame daugiabutyje visi rūko laiptinėje, visada joje rūkydavo ir pats nuteistasis. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad atsižvelgiant į nuteistojo ir nukentėjusiojo gyvenimo būdą, į tai, jog necenzūrinių žodžių vartojimas viešoje aplinkoje nėra jau toks itin retas reiškinys, nukentėjusiojo pasakyti necenzūriniai žodžiai nebuvo išskirtinis atvejis, o Z. G. elgesys nebuvo tiek neteisėtas ar itin įžeidžiantis, kad sukeltų kaltinamajam staigaus didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būseną. Be to, nėra pagrindo teigti, jog į nukentėjusiojo pasakytus tokius žodžius A. J. reagavo iš karto. Liudytoja T. T. parodė, jog iš pradžių jie kalbėjosi, o tik po to į jų aukštą užlipo nuteistasis. A. J. pirmiausia sudavė smūgį Z. G. į veidą, o tada pastūmė ir ją (T. T.), nors nuteistasis norėjo trenkti jai, bet pradėjo smurtauti prieš nukentėjusįjį. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti liudytojos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja parodė dar ir apie tai, kad po Z. G. pasakytų necenzūrinių žodžių A. J. pasakė „tuoj aš tau parodysiu“ ir tada atbėgo į penktą aukštą bei pradėjo smurtauti prieš nukentėjusįjį (1 t., 110-112 b.l.). Kaip nurodoma skunde, liudytojos T. T. ir A. B. iš tikrųjų parodė apie A. J. būseną, jog iš pykčio jis nesuprato ką daro, jo akys buvo baltos, jis visas drebėjo. Liudytoja A. B. parodė ir tai, kad po smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį A. J. juokėsi ir taip pat kalbėjo necenzūriniais žodžiais.

20. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, į konflikto priežastis ir jo eigą, į nuteistojo atsaką nukentėjusiojo pasakytiems žodžiams, teisėjų kolegijos nuomone, toks nukentėjusiojo elgesys, t. y. atsakymas į nuteistojo pastabą keiksmažodžiais, necenzūriniais žodžiais, nors ir galėjo sukelti neigiamas emocijas nuteistajam, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis buvo fiziologinio efekto būsenoje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo A. J. veiksmus vertinti kaip padarytus staiga labai susijaudinus. Todėl nuteistojo A. J. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

21. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. J. bausmę, vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis.

21.1. Teismas nenustatė jokių A. J. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o nustatė dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose.

21.2. Apeliaciniame skunde prašoma pripažinti dar dvi nuteistojo A. J. atsakomybę lengvinančias aplinkybes – tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ir tai, kad nukentėjusysis būtų išgyvenęs, jeigu jam laiku būtų suteikta medicininė pagalba, t. y. atlikta tracheostomija (BK 59 straipsnio 2 dalis).

21.3. Teismų praktikoje išaiškinta, kad BK 59 straipsnio 1 dalyje 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį.

21.4. Iš jau aptartos konflikto pradžios ir jo eigos matosi, kad Z. G. necenzūriniais žodžiais atsakė į paties nuteistojo A. J. pasakytą pastabą dėl rūkymo laiptinėje, kai šis lygiai taip pat rūkė laiptinėje, o kaip atsaką į nukentėjusiojo pasakytus žodžius A. J. panaudojo fizinį smurtą. Nors nėra tiksliai nustatyti šie necenzūriniai žodžiai, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, galima sutikti su tuo, kad bet kokie necenzūriniai žodžiai A. J. galėjo buvo nepriimtini ir galėjo jį įžeisti, tačiau paties A. J. reakcija ir jo atlikti smurtiniai veiksmai buvo neadekvatūs tokiems Z. G. pasakytiems žodžiams. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Z. G. neįžeidinėjo paties nuteistojo, taip pat nėra duomenų ir apie rizikingą ar provokuojantį nukentėjusiojo elgesį, nėra duomenų ir apie nukentėjusiojo kokį nors smurtinį ar kitaip pavojingą elgesį A. J. atžvilgiu. Įvertinus jau aptartas bylos aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, tarp A. J. ir Z. G. kilusį konfliktą galima vertinti abipusiu. Tačiau jį pradėjo ne nukentėjusysis, o pats A. J. iš pradžių padaręs žodinę pastabą, o sulaukęs atsako (nors ir necenzūrinio) pats konfliktą pratęsė, lipo laiptais aukštyn ir iš karto sudavė nukentėjusiajam smūgius. Kolegijos nuomone, tokiems nuteistojo veiksmams nukentėjusiojo veiksmai esminės reikšmės neturėjo. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo nustatyti nuteistojo A. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

21.5. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas prašo pripažinti A. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir tai, kad nukentėjusysis Z. G. būtų išgyvenęs, jeigu jam laiku būtų atlikta tracheostomija.

21.6. BK 59 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio BK straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis suprantamos aplinkybės, parodančios teismui tuos teigiamus momentus, kurie mažina nusikalstamos veikos pavojingumą ar kaltininko asmenybės pavojingumą ir leidžia švelninti baudžiamąją atsakomybę. Taigi atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali būti pripažįstama tokia aplinkybė, kuri konkrečioje byloje parodo mažesnį nusikalstamos veikos ar kaltininko pavojingumą.

21.7. Skunde teisingai nurodoma, kad laiku suteikus atitinkamą medicininę pagalbą, atlikus tracheostomiją, nukentėjusysis Z. G. būtų išgyvenęs. Tą paaiškino ekspertė J. B.. Kita vertus, teisėjų kolegija jau pasisakė dėl priežastinio ryšio tarp nuteistojo veikos ir kilusių padarinių, būtina atsižvelgti ir į tai, kad po smurtinių veiksmų ir pats A. J. nesiėmė jokių veiksmų bandant suteikti pagalbą nukentėjusiajam. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie netinkamai suteiktą arba pavėluotai suteiktą medicininę pagalbą nuo nukentėjusiojo sumušimo iki jo mirties praėjo trumpas laiko tarpas. Medicinos pagalba, įvertinus ir tai, kad ta pagalba buvo iškviesta Naujųjų Metų naktį, buvo suteikta laiku, nukentėjusysis nuvežtas į ligoninę. O tai, kad medicinos darbuotojai, vykdami į iškvietimo vietą, nepasiėmė specialaus medicininio vamzdelio ir iš karto neįstatė jo Z. G. dar pačioje įvykio vietoje, nėra joks medikų aplaidumas. Suteikti tokią pagalbą įvykio vietoje buvo netgi nerealu. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, kad atlikus tracheostomiją nukentėjusysis būtų išgyvenęs, nesumažina nei nusikalstamos veikos, nei A. J. pavojingumo ir šios aplinkybės nėra pagrindo vertinti ir ją pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe taikant BK 59 straipsnio 2 dalį.

21.8. Skirdamas bausmę nuteistajam A. J. teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Teismas įvertino, kad A. J. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nužudymą nuteistasis padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Nužudęs Z. G. nuteistasis sukėlė neatstatomas pasekmes ir padarė ypatingą žalą nužudytojo artimiesiems ir visuomenei. Teismas įvertino ir A. J. asmenybę. Nors jis teistas, tačiau teistumas išnykęs (2 t., 51-52 b.l.), baustas ir administracine tvarka (2 t., 53-54 b.l.). Nuo 2017 m. balandžio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 28 d. A. J. dirbo ir darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, kaip atsakingas, pareigingas, darbštus darbuotojas (2 t., 62 b.l.). Teigiamai nuteistąjį charakterizavo ir teisme liudytoju apklaustas buvusios darbovietės direktorius J. B..

21.9. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcija numato laisvės atėmimą nuo septynerių iki penkiolikos metų. Pirmosios instancijos teismas A. J. už Z. G. nužudymą paskyrė laisvės atėmimą 9 metams. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į jau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, A. J. paskirta bausmė, kuri yra artimesnė BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijos minimumui, nėra aiškiai per griežta ir dar labiau ją švelninti pagrindo nėra.

22. Apeliaciniame skunde prašoma sumažinti ir priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį, toks prašymas siejamas su A. J. veikos perkvalifikavimu ir naujų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymu. Kaip jau buvo pasisakyta, nuteistojo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota, o nustatyti dar dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybės pagrindo nėra.

22.1. Nukentėjusysis R. G. pareiškė civilinį ieškinį 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui (2 t., 179-183 b.l.). Iš dalies tenkindamas civilinį ieškinį teismas iš A. J. nukentėjusiajam priteisė 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

22.2. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalis). Nuteistais A. J. nužudė Z. G., kuris buvo R. G. tėvas. Nėra abejonių, kad dėl Z. G. nužudymo jo sūnus patyrė ypač didelius dvasinius išgyvenimus ir dvasinį sukrėtimą, todėl nėra jokių abejonių ir dėl to, kad jam buvo padaryta neturtinė žala. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įvertino Z. G. ir nužudytojo tarpusavio ryšį, taip pat ir tai, kad paskutiniu metu jie kartu negyveno. Nukentėjusysis R. G. teisme parodė, kad nors nuo 2012 m. gyveno atskirai, tačiau su tėvu dažnai bendraudavo, susiskambindavo, o būdamas gimtajame mieste pas tėvą visada užvažiuodavo. R. G. paaiškino, kad jis atstovauja ir sesers interesus. Teismas atsižvelgė ir į A. J. turtinę padėtį, kad jis niekur nedirba, neturi jokio turto. Atsižvelgiant į šias aplinkybės, nustatytas 15 000 Eur nukentėjusiajam R. G., teisėjų kolegijos nuomone, atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalies reikalavimus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, taip pat ir galiojančią teismų praktiką.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. J. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.