Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Virginijos Liudvinavičienės ir Algimanto Valantino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Editos Mikalainienės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams.

Į laisvės atėmimo bausmės atlikimo laiką įskaitytas laikas, kurį V. T. praleido laikinai sulaikytas ir suimtas, nustatant, kad bausmės atlikimo pradžia skaičiuotina nuo 2020 m. balandžio 11 d.

Iš V. T. nukentėjusiajai M. T. priteisti 690,94 Eur (šeši šimtai devyniasdešimt eurų devyniasdešimt keturi ct) laidojimo išlaidų ir 10 000 Eur (dešimt tūkstančių eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Iš V. T. valstybės naudai priteisti 373,28 Eur (trys šimtai septyniasdešimt trys eurai dvidešimt aštuoni ct) už teisinės pagalbos suteikimą nukentėjusiajai M. T..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. T. pripažintas kaltu už tai, kad 2020 m. balandžio 10 d., apie 18 val. 25 min., (duomenys neskelbtini) esančiame kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas sunkus 3,01 promilės girtumas), gulėdamas lovoje, dėl neatsargumo uždėjo ranką ant šalia jo ant šono gulinčio ir verkiančio savo sūnaus L. T., gimusio (duomenys neskelbtini), apvertė jį ant pilvo ir prispaudė kūdikio veidą į patalynę, dėl to mažametis L. T. mirė nuo pozicinio uždusimo, tokiais savo veiksmais neatsargiai atėmė gyvybę savo sūnui L. T..

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė E. Mikalainienė (toliau – ir prokurorė) prašo Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 28 d. nuosprendį pakeisti: V. T. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus ir paskirti jam už šio nusikaltimo padarymą laisvės atėmimo bausmę penkiolikai metų; pašalinti iš nuosprendžio V. T. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiosios M. T. elgesys; priteisti M. T. iš nuteistojo V. T. visą civiliniame ieškinyje prašomą neturtinės žalos atlyginimą – 20 000 Eur.

2.6. Prokurorė taip pat nurodo, kad, perkvalifikavus V. T. nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalį ir skiriant už šią nusikalstamą veiką bausmę, turėtų būti atsižvelgta, kad V. T. padarė labai sunkų nusikaltimą, jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nusikalstamą veiką V. T. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o skundžiamame nuosprendyje nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė turėtų būti pašalinta. Taip pat turėtų būti atsižvelgta, kad V. T. praeityje 4 kartus teistas, ir tai leidžia teigti, jog nuteistasis išvadų nedaro ir padarytas nusikaltimas yra ne atsitiktinis, o dėsninga jo gyvenimo būdo pasekmė. Esant šioms aplinkybėms, prokurorė nurodo, kad V. T. turėtų būti paskirta už sankcijos vidurkį didesnė bausmė

3. Atsiliepime į apeliacinį skundą nuteistasis V. T. nurodo, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas ir baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio, 3?5 straipsnių, 21 straipsnio 4 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 85?92 straipsnių, 179, 180, 183, 191?193, 195?197, 205, 207 straipsnių nuostatas.

4. Teismo posėdžio metu prokuroras, nukentėjusioji M. T. prašė prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis ir jo gynėjas – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės E. Mikalainienės apeliacinis skundas atmestinas.

5. Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, byla tikrinama tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Teisėjų kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Klaipėdos apygardos teismas išsamiai ir nešališkai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes ir pagrįstai priėmė nuteistajam apkaltinamąjį nuosprendį.

6. Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad kvalifikuodamas V. T. veiksmus pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Anot prokurorės, kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik pagal kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant veiksmai buvo padaryti ir panašiai. Taigi apie kaltę ? psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais ? gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį. Prokurorė pažymi, kad, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės ir nepagrįstai apkaltinti vaiko mirtimi nukentėjusiąją M. T., V. T. nuolat keitė savo parodymus. Pasak prokurorės, byloje yra įrodyta, kad nuteistasis apvertė vaiką ant pilvo ir uždėjo ant jo ranką, o tai patvirtina, kad jis veikė netiesiogine tyčia, o ne neatidžiai ir neapdairiai, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, todėl jo veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus.

7. Atsiliepime į apeliacinį skundą, V. T. nesutinka su prokurorės argumentais ir prašo juos atmesti, kartu nurodydamas, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo nesilaikyta BPK nuostatų, taip pažeidžiant jo, kaip kaltinamojo, teises. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad V. T. BPK nustatytais terminais apeliacine tvarka neskundė jam priimto Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 28 d. nuosprendžio, todėl šiame procesiniame sprendime nebus atsakoma į jo argumentus dėl šio nuosprendžio teisėtumo.

8. Išnagrinėjusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos medžiagą, tinkamai nustatė nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes ir, priešingai nei teigia prokurorė, konstatavęs, kad atlikdamas kaltinime nurodytus veiksmus V. T. veikė neatsargia kaltės forma, pagrįstai kvalifikavo juos pagal BK 132 straipsnio 1 dalį.

9. Vadovaujantis BK 15 straipsnio 3 dalimi, nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti nusikalstami padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Sąmoningo leidimo sąvoka baudžiamosios teisės moksle ir teismų praktikoje siejama su kaltininko abejingumu dėl to, kad jo veika gali sukelti nusikalstamus padarinius. Tokiu atveju kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir nors jų nesiekia ir nenori, tačiau neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki išvengti savo veikos padarinių arba realios jų atsiradimo grėsmės, o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, Nr. 2K-7-193-895/2016, Nr. 2K-410-489/2016). Tais atvejais, kai bylos aplinkybės rodo, kad kaltininkas numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti nusikalstami padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, arba nenumatė tokių padarinių atsiradimo galimybės, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, veika kvalifikuojama kaip padaryta dėl neatsargumo (BK 16 straipsnis).

10. Nagrinėjamoje byloje, perkvalifikuodamas V. T. veiksmus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad jis nesuprato savo veikos pavojingumo vaiko gyvybei, nenumatė, kad nuo jo veiksmų (rankos uždėjimo ir vaiko apvertimo ant pilvo) jis gali mirti, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai suprasti ir numatyti, t. y. veikė nusikalstamai nerūpestingai. Įvertinusi byloje surinktais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria tokiai išvadai.

11. Apeliaciniame skunde visiškai pagrįstai nurodoma, kad bylos duomenimis – nukentėjusiosios M. T., liudytojos D. Š. parodymais, specialisto išvada Nr. M 200/2020(03), specialisto išvada Nr. S 250/2020(01), ekspertų R. D., O. P. paaiškinimais, kitais byloje surinktais įrodymais – nustatyta, jog L. T. mirė nuo pozicinio uždusimo V. T. apvertus jį ant pilvo ir uždėjus ant jo ranką. Tačiau apeliantė daro neteisingą išvadą, kad šios aplinkybės ir tai, jog V. T. keitė savo parodymus, atskleidžia jo kaltės turinį ir leidžia teigti, kad atlikdamas kaltinime nurodytus veiksmus jis veikė tyčia.

12. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad kaltės turinys gali būti atskleidžiamas įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją ir pan. Šiuo atveju atsižvelgtina ir į kaltininko elgesį tiek prieš, tiek po nusikalstamos veikos padarymo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įvykio metu V. T. buvo neblaivus (nustatytas sunkus girtumo laipsnis), jo sutuoktinė – M. T. ? buvo išėjusi į virtuvę ir girdėjo, kad vaikas verkė, paskui staiga nutilo. Anot nukentėjusiosios, jos kambaryje nebuvo trumpą laiko tarpą (5?10 min), o grįžusi ji pamatė, kad sūnus guli ant pilvo, o vyro ranka yra uždėta jam ant galvytės. Atvertusi vaiką, pamatė, kad jam iš nosies ir burnos bėga kraujas. Nukentėjusioji taip pat paaiškino, kad išeidama pasakė vyrui, kad palieka jam vaiką, tačiau jis jai nieko neatsakė. Pasak M. T., V. T. tuomet nemiegojo (t. 4, b. l. 35?36). Taigi šiais byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad nuteistojo veiksmai, tapę L. T. mirties priežastimi, truko itin trumpą laiko tarpą, nebuvo intensyvūs ir (ar) smurtiniai. Vaiko mirtį nulėmė ne nuteistojo veiksmų intensyvumas, o L. T. amžius (1,5 mėnesio), dėl kurio jis dar negalėjo savarankiškai pakelti galvytės, apsiversti, atlikti kitų staigesnių kūno judesių.

13. Bylos medžiaga (M. T., L. V. parodymai) patvirtina ir tai, kad V. T. savo sūnų mylėjo, rūpinosi juo, ramindavo, kai šis verkdavo (t. 4, b. l. 35?36, 37?38). Liudytojai G. A., R. G., E. A. paaiškino, kad, konstatavus vaiko mirtį, V. T. glaudė sūnų ir verkė, klausė, ar tikrai nieko jau nebegalima padaryti (t. 4, b. l. 38, 39). Šių byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia pagrįstai teigti, kad nuteistasis nesuvokė savo veiksmų pavojingumo, nenumatė galinčių kilti padarinių ir nebuvo jiems abejingas. Priešingai, labai išgyveno dėl įvykio. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad pagal savo asmenines savybes (būdamas beveik 33 metų amžiaus ir, jo paties teigimu, turėdamas keturis vaikus (t. 4, b. l. 9)), V. T. turėjo ir galėjo šiuos padarinius numatyti. Taigi byloje nustatyta, kad jis veikė nusikalstamai nerūpestingai. Nuteistojo veiksmai atitinka visus BK 132 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, todėl pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo kvalifikuoti kaip neatsargus gyvybės atėmimas.

14. Tenkinti prokurorės prašymą ir kvalifikuoti V. T. įvykdytą veiką kaip tyčinį nužudymą nėra teisinio pagrindo, nes priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje nėra neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis suvokė, jog savo veiksmais kėlė grėsmę savo pusantro mėnesio sūnaus gyvybei, numatė, kad dėl šių veiksmų jis gali mirti ir sąmoningai leido tam atsitikti, būdamas visiškai abejingas vaiko netekčiai.

15. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nukrypdamas nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos, nagrinėjamoje byloje nustatė V. T. atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), konstatuodamas, kad nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos rizikingas ir provokuojantis nukentėjusiosios M. T. elgesys. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais prokurorės argumentais.

16. Apeliantė pagrįstai pažymi, kad teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tikisi, kad jo elgesys neišprovokuos kaltininko veiksmų prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti tokią asmens reakciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K- 386/2012, Nr. 2K-538-788-2015 ir kt.). Taigi sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad teismų praktikoje rizikingo ir provokuojančio elgesio sąvoka, vartojama BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, yra siejama su tiesiogiai nuo nusikalstamos veikos nukentėjusio asmens netinkamu elgesiu. Nagrinėjamoje byloje M. T. nukentėjusiąja yra pripažinta dėl sūnaus netekties, o ne dėl nuteistojo prieš ją atliktų neteisėtų veiksmų, todėl prokurorė pagrįstai nurodo, kad jos elgesys neatitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytos asmens atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinio.

17. Nepaisant to, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad, palikdama ant lovos, kad ir trumpam laiko tarpui, pusantro mėnesio kūdikį šalia neblaivaus sutuoktinio, net neįsitikinusi, ar pastarasis girdėjo jos žodžius dėl vaiko palikimo jo priežiūrai (t. 4, b. l. 36), M. T. elgėsi rizikingai. Jos veiksmai, nors ir netiesiogiai, turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir kilusiems padariniams. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė mažina V. T. įvykdyto nusikaltimo pavojingumą, todėl, vadovaujantis BK 59 straipsnio 2 dalimi, suteikiančios teismui teisę pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes, pripažintina jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

18. Savo prašymą dėl didesnio dydžio M. T. patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, prokurorė grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog rizikingas nukentėjusiosios elgesys turėjo įtakos V. T. neteisėtam elgesiui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai iš esmės sutikus su pirmiau nurodyta skundžiamo nuosprendžio išvada bei nustačius, kad V. T. veikė neatsargiai, pirmiau nurodytas prokurorės prašymas atmestinas. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas įvykio aplinkybes, taip pat visumą neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, nustatytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, ir, nenukrypdamas nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos, pagrįstai sprendė, kad 10 000 Eur pinigų suma yra proporcinga padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusiems negrįžtamiems padariniams.

19. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, kurioje nurodoma, kad iš V. T. valstybės naudai priteistinos 328,50 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidos, kurias sudaro advokato užmokestis.

20. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja, taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo išnagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, Nr. 2K-196/2009, Nr. 2K-267/2009, Nr. 2K-351/2009, Nr. 2K-271/2010).

21. Atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal prokurorės apeliacinį skundą, kuris yra atmestas kaip nepagrįstas, gynėjo dalyvavimas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka yra privalomas, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Editos Mikalainienės apeliacinį skundą atmesti.