- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-12-19
- Bylos Nr.
- 1A-473/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė (pirm.), Albinas Bielskis, Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- V. J.
- Advokatai
- Antanas Lekstutis
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams. Bausmė paskirta atlikti atvirojoje kolonijoje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. J. nuteistas už tai, kad 2011 m. liepos 8 d., apie 8 val., bute, (duomenys neskelbtini), pamaitinęs kūdikį – dukrą A. J., gim. 2011 m. balandžio 20 d., paėmė ją ant rankų, vartė, kad padėtų atsirūgti. Kai duktė atsirūgo, dalį maisto atpylė ant jo, dukrą padėjo ant lovos. Dukrai pravirkus ir nenurimus, paėmė dukrą už pažastų, neprilaikydamas jos galvos, supo, besupdamas dėl neatsargumo trenkė dukters galvos dešinę pusę į šalia buvusio kompiuterinio stalo kraštą. Taip A. J. padarė dešinio momenkaulio įspaustinį lūžimą, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų sumušimą – sunkią galvos traumą, dėl kurios kilo komplikacijos, nuo kurių mažametė A. J. 2011 m. liepos 15 d. 17.50 val. ligoninėje mirė.
Apeliaciniame skunde Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras prašo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendį pakeisti – V. J. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus ir paskirti jam laisvės atėmimo bausmę keturiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuosprendyje nustatytos mergaitės sužalojimo aplinkybės neatitinka bylos aplinkybių, o spręsdamas klausimą dėl nuteistojo kaltės formos, teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi paskutiniais nuteistojo parodymais ir nemotyvuotai atmetė parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pradžioje bei ikiteisminio tyrimo teisėjui, sprendžiant V. J. suėmimo klausimą. Pastarieji parodymai pagrindžia nuteistojo nusikalstamų veiksmų tyčinį pobūdį, o sugretinus juos su kitais įrodymais, paneigia visas nuteistojo V. J. keltas versijas apie neatsargų elgesį prieš mergaitę ir jos sužalojimo pobūdį.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, jog nuteistasis viso proceso metu įvykio aplinkybes nurodė skirtingai, o parodymų pakeitimo priežastis aiškino lakoniškai, nelogiškai ir neįtikinamai. 2011-07-08 V. J. paaiškinime nurodoma, kad pamaitinus vaiką šis „ant mano peties biškį atpylė ir pradėjo sunkiai kvėpuoti tai aš paguldžiau į mūsų lovą ir iškviečiau greitosios pagalbos medikus <...> Aš vaiko nemušiau“ (t. 2, b. l. 73). 2011-07-12 paaiškinime jau nurodoma, kad dėl to, jog mergaitė ant jo atpylė, jis sužalojo mergaitę šešis karus supurtydamas lovoje (t. 2, b. l. 74). 2011-07-12 apklaustas kaip įtariamasis, V. J. nurodė, kad labai susinervino dėl to, kad vaikas atpylė ir pradėjo verkti, todėl paėmęs vaiką už pažastų purtė, kokius 6 kartus trenkdamas visą jos kūną į lovą. Pastebėjo, kad toje vietoje po kaldra buvo televizoriaus distancinio valdymo pultas (t. 2, b. l. 80-81). 2011-07-14 sprendžiant kardomosios priemonės suėmimo klausimą, nuteistasis ikiteisminio tyrimo teisėjui paaiškino, kad „aš kai laikiau vaiką sukdamas pataikiau į stalo kampą. Aš tai padariau netyčia, nes per žemai ją laikiau. Dar papurčiau ją lovoje. <...> Aš lenkdamasis trenkiau vaiką į stalą ir po to paguldžiau į lovą. Kai trenkiau vaiką į stalą po to dar papurčiau lovoje. Tai buvo netyčinis veiksmas“ (t. 2, b. l. 104-105). 2011-07-15 parodymų patikrinimo vietoje metu nuteistasis nurodė, kad dukrai atpylus maisto jis „padėjo ją aukštielninką ant lovos arčiau kojų krašto. A. J. pradėjus verkti paėmė ją ant rankų už pažastų ir bandydamas nuraminti, stovėdamas prie lovos krašto kojūgalyje ją sūpavo ir besūpuojant netyčia trenkė A. J. galvą į kairėje pusėje prie sienos stovinčio kompiuterio stalo briauną“. Protokole pažymima, kad tiksliau nurodyti kokiu būdu tai įvyko, jis negalėjo (t. 2, b. l. 85-92). 2011-10-21 papildomai apklaustas apie savo veiksmus įvykio metu, V. J. nurodė, kad kompiuteriu nesinaudojo, o telefonu skambino I. P. (t. 2, b. l. 83). 2011-12-16 papildomos apklausos metu nuteistasis paaiškino, kad pamaitinus mergaitę ir pasiguldžius ją ant peties, ši atsirūgo ir maistelį atpylė. Vaikas neverkė, jis susinervinęs nebuvo. Vaiką norėjo paguldyti ant lovos ir tuo metu suvibravo telefonas, kuris buvo padėtas ant žurnalinio staliuko. Jis vaiką laikydamas paguldytą ant rankų sukosi pažiūrėti telefono ir išgirdo bumbtelėjimą ir suprato, kad į stalą sutrenkė vaiko galvytę. Vaikas pradėjo balti, traukti orą, todėl jį paguldė ant lovos. Telefonas buvo jo žmonos, numerio neatsimena, nes juo seniai nesinaudojo (t. 2, b. l. 94). Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis nurodė, kad šiuo metu visko negali prisiminti. „Kai dukrytę pamaitinau, ji šiek tiek atpylė, tuo metu suvibravo telefonas ir aš gal sukdamasis sutrenkiau galvytę į vaikišką lovą. Aš nebuvau supykęs. Vaiko galva atsitrenkė į vaiko lovelę. <...> Gruodžio 16 d. geriau prisiminiau. Pasilieku prie gruodžio 16 d. parodymų, kad galva trenkėsi į kompiuterinį stalą <...> Vaiko nepurčiau. Kai suvibravo telefonas, aš stovėjau“ (t. 3, b. l. 32-33). Apeliantas atkreipia dėmesį, jog medikams (liudytojai L. S.) ir artimiesiems (žmonai A. J., motinai), V. J. paaiškino dar kitas vaiko sužalojimo aplinkybes, kad vaikas pats iškrito iš lovos.
Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog viso proceso metu nuteistojo parodymai kito, todėl akivaizdu, kad V. J. ieškojo variantų pateisinti savo elgesį ir sušvelninti atsakomybę. Nuteistojo parodymus apie tai, kad jis vaiką galėjo sužaloti šiam atliejus ir sukantis prie suskambusio telefono, paneigė teismo medicinos ekspertas R. P. (t. 2, b. l. 85; t. 3, b. l. 50), kuris nurodė, kad toks sužalojimo mechanizmas neįmanomas, nes tuo metu, kai V. J. sukosi, jis stovėjo, vaikas buvo tik atsirūgęs, t. y. turėjo būti vertikalioje padėtyje ir akivaizdu, kad vaiko galva turėtų būti aukščiau nei 70 cm. aukštyje nuo žemės, t. y. aukščiau, nei stalo aukštis (t. 1, b. l. 121-124, t. 2, b. l. 85). Tokiame aukštyje vaiko galvytė negalėjo būti net ir vaiką laikant paguldytą ant rankų. Prokuroro nuomone, minėtą versiją paneigia ir nukentėjusiosios parodymai, kad tuo metu telefonu jie nesinaudojo, ji telefono nekraudavo, išeidama ant staliuko telefono nematė (t. 3, b. l. 33). Be to, pats nuteistasis paaiškino, kad telefono numerio neprisimena, nes juo seniai nesinaudojo (t. 2, b. l. 94). Telefono vibravimo versija atsirado praėjus 5 mėnesiams nuo tyrimo pradžios ir iki 2011-12-16 apklausos V. J. apie suvibravusį telefoną niekada nenurodė, nors 2011-10-21 buvo apklaustas būtent apie veiksmus su kompiuteriu ir telefonu. Teismo išvada, kad 2011-07-08 paaiškinime V. J. norėjo nurodyti šią aplinkybę, nes yra išbrauktas žodis „SUSKAMBO“, yra nepagrįsta. Prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės netyrė, t. y. to nepaklausė pas nuteistąjį, neapklaustas ir pareigūnas, kuriam buvo pateiktas paaiškinimas, be to, nubrauktą žodį sunku įskaityti. Akivaizdžiai išgalvotas ir nuteistojo V. J. paaiškinimas, kad 2011-07-12 parodymus protokole tyrėja užrašė sugalvojusi pati, jis to nesakė, tuo metu tylėjo, nes visuose procesiniuose veiksmuose su nuteistuoju, dalyvavo gynėjas. Be to, nesuprantama ir nepaaiškinama, kaip išsigandęs žmogus gali duoti save kaltinančius parodymus ir nurodyti, kad supykęs ant vaiko dėl to, kad jis atliejo ir verkė, vaiką purtė, t. y. smurtavo prieš jį, jei tokių aplinkybių realiai nebuvo. Taip pat nesuprantama ir tai, kaip būdamas sveiko proto, blaivus, normalios būsenos (nesuirzęs, nepiktas) tėvas neatsimena ir negali paaiškinti kokiu būdu, laikydamas rankose, užgavo savo vaiką. Teismo psichiatrinės ekspertizės metu nenustatyta jokių nuteistojo suvokimo ar atminties sutrikimų, priešingai, užfiksuota, kad apie nusikalstamą veiką viską atsimena (t. 2, b. l. 70-71). Prokuroro nuomone, esant tokioms aplinkybėms visos nuteistojo V. J. versijos apie tai, kaip jis galėjo sužaloti vaiką sukdamasis ir dėl neatsargumo jo galvą užkliudydamas už stalo, atmestinos.
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog nuteistajam inkriminuojami veiksmai – vaiko vartymas ir purtimas yra įrodyti, jie neprieštarauja specialistų išvadoms ir teismo medicinos eksperto R. P. bei liudytojos L. S. paaiškinimams. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo medicinos specialistų išvadomis, nustatė, kad mergaitės galva buvo sužalota vienu poveikiu į kompiuterio stalą, tačiau vaiko purtimo faktą paneigė. Prokuroras atkreipia dėmesį, jog A. J. gydžiusi gydytoja L. S. paaiškino, kad vienas iš vaiko supurtimo požymių yra pakraujavimas į akių tinklainę, kas buvo nustatyta A. J., todėl vaikas galėjo būti supurtytas (t. 3, b. l. 34), be to, teismo medicinos ekspertas R. P. teisme paaiškino, kad yra tikimybė, kad mergaitė buvo sukrėsta. Kaklo lūžimas nebūtinas, nes tam reikalinga gan masyvi amplitudė. Purtant 2 mėnesių kūdikį nebūtinai turi susidaryti sukrėtimo sindromas (t. 3, b. l. 34).
Todėl, prokuroro nuomone, ištirtų ir teismo pripažintų įrodymais duomenų visuma patvirtina tai, kad V. J., turėdamas motyvą t. y. supykęs, kad pamaitintas kūdikis, atpylė maistą ant jo, verkė ir nenurimo, smurtavo prieš ją – t. y. suėmė ją už pažastų, neprilaikydamas jos galvos, ją vartė, trenkdamas nukentėjusiosios galvą dešine puse į šalia buvusio kompiuterinio stalo kraštą. Būtent nuteistajam stovint ir vartant vaiką, pastarojo galva atsitrenkė į aplinkos daiktą – žemiau vaiką laikančio tėvo juosmens esantį kompiuterio stalo kraštą. Po to, V. J. tęsė smurtinius veiksmus prieš vaiką – laikydamas jį už pažastų kelis kartus papurtė, A. J. atsitrenkiant į lovą. Nurodytų veiksmų visuma ir buvo mergaitei padarytų sužalojimų dešinio momenkaulio įspaustinio lūžimo, kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų sumušimo – sunkios galvos traumos bei komplikacijų, nuo kurių mažametė A. J. mirė, priežastimi.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, jog V. J. veiksmai netinkamai įvertinti kaip fizinis smurtas, be to, neįvertinta tai, kad nuteistasis smurto veiksmus atliko su 2 mėn. ir 18 d. kūdikiu. Taip pat netinkamai atskleistas valinis kaltės momentas nuteistajam inkriminuojamą tyčią vertinant kaip tiesioginę tyčią nužudyti. Viso proceso metu V. J. pabrėždavo, kad mergaitę sužalojo netyčia. Tačiau akivaizdu, kad nuteistasis pateikia ne teisinį savo kaltės vertinimą, o gyvenimišką paaiškinimą apie savo veiksmų ir kilusių pasekmių suvokimą. Akivaizdu, kad nuteistasis V. J. nenorėjo savo dukters mirties ir neturėjo jokio tikslo siekti tokių pasekmių. Prokuroras pažymi, kad V. J. ir nebuvo kaltinamas nužudęs savo mažametę dukrą tiesiogine tyčia. Apeliantas teigia, jog V. J. veikė netiesiogine tyčia. Nuteistojo veiksmai – kūdikio vartymas, purtimas į lovą, jau patys savaime laikytini fiziniu smurtu prieš vaiką, o bet koks fizinis smurtavimas prieš tokio amžiaus kūdikį yra pavojingas kūdikio gyvybei. V. J., apimtas pykčio, vartydamas 2 mėn. ir 18 d. kūdikį nedidelėje patalpoje – kambaryje, kuriame yra gausu baldų ir kitų namų apyvokos reikmenų, suprato, kad vien staigūs ir neadekvatūs judesiai su tokio amžiaus kūdikiu, o juo labiau galimybė jį užgauti, gali būti pavojingi ne tik jo sveikatai, bet ir gyvybei, numatė, kad bet koks nepamatuotas poveikis kūdikiui gali sukelti jam sunkias pasekmes ir net mirtį, nors tokių pasekmių nenorėjo, tačiau nuo tokių veiksmų nesusilaikė, juos atliko, o iškvietęs greitosios medicinos pagalbos medikus, nutylėjo apie trauminį negalavimo pobūdį ir vengė atsakomybės, ir tai rodo jo abejingumą galinčioms kilti pasekmėms. Todėl V. J. veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal kilusias pasekmes, t. y. už nužudymą. Kadangi A. J. buvo nuteistojo dukra ir gyveno kartu su tėvu, pagal BK 248 straipsnio 2 dalį ji laikoma šeimos nariu, be to, nusikaltimo metu jai buvo tik 2 mėn. ir 18 dienų, todėl V. J. nusikalstamus veiksmus atliko prieš bejėgiškos būklės mažametę, todėl V. J. veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog skiriant nuteistajam bausmę, turi būti atsižvegta į tai, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas, brutaliai smurtaujant prieš bejėgį, niekuo neprasikaltusį 2 mėn. savo vaiką. Byloje nenustatyta V. J. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Nuteistojo teisinę padėtį švelnina tai, kad jis veikė netiesiogine, staiga kilusia tyčia. Nors V. J. anksčiau neteistas, tačiau viso proceso metu neparodė kritinio požiūrio į padarytą nusikaltimą, o priešingai, klaidino tyrimą ir teismą, įvykio metu niekur nedirbo, todėl prašo skirti laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis lygus sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui.
Nukentėjusioji A. J. atsikirtime į prokuroro apeliacinį skundą prašo nuteistąjį V. J. paleisti iš laisvės atėmimo vietos, kad jis galėtų padėti išlaikyti jų trejų metų sūnų. Nukentėjusioji nesutinka su prokuroro apeliaciniu skundu, mano, jog jame išdėstytos aplinkybės yra neteisingos. V. J. yra daug kartų maitinęs savo vaikus, vaikai ne kartą po valgio yra atpylę, tačiau jos vyras (V. J.) dėl to niekada nėra parodęs susinervinimo. Jis labai mylėjo vaikus, A. J. sužaloti negalėjo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje apeliacine tvarka prokurorė prašo tenkinti apeliacinį skundą, nuteistasis ir jo gynėjas prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad padaryta neteisinga teismo išvada nustatant V. J. kaltės formą.
Kaltės formos nustatymas turi ypatingą reikšmę kvalifikuojant nusikalstamą veiką. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas apibrėžia dvi kaltės formas – tyčią ir neatsargumą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta, kad V. J. nužudė savo kūdikį A. J. dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 str. 3 d.). tačiau pagal objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikaltimo požymius, kurie sudaro vieningą visumą, pirmosios instancijos teismo išvadai nebuvo pagrindo.
Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatytos pasekmės, nors pagal veikos aplinkybes, savo asmenines savybes, galėjo ir turėjo tai numatyti. Pavojingų padarinių numatymas – tai padarinių, kuriuos turi sukelti nusikalstama veika, neišvengiamumo ar galimumo suvokimas. Jei asmuo, darydamas nusikalstamą veiką, nenori konkrečiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje numatytų padarinių, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti, tai jis veikia netiesiogine tyčia, Netiesioginės tyčios valinis momentas suponuoja kaltininko abejingumą galimiems padariniams. Iš esmės kaltininkui tas pats, tokių padarinių kils ar ne. Nors V. J. niekada neprisipažino norėjęs nužudyti kūdikį, tačiau jo nuolat kintantys parodymai bei objektyviais duomenimis nustatytas V. J. elgesys visiškai atitinka netiesioginės tyčios sampratą.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, padarydamas išvadą, jog V. J. dėl nusikalstamo nerūpestingumo atėmė gyvybę A. J., nurodė tokias kūdikio sužalojimo aplinkybes: pamaitinęs paėmė kūdikį ant rankų, vartė, kad galėtų atsirūgti, kai kūdikis atsirūgo, dalį maisto atpylė ant jo, V. J. padėjo kūdikį ant lovos, kūdikiui pravirkus ir nenurimus, paėmė už pažastų, neprilaikydamas galvos, supo, besupdamas dėl neatsargumo trenkė jos galvos dešinę pusę į šalia buvusio kompiuterinio stalo kraštą ir taip jai padarė mirtį sukėlusius galvos sužalojimus.
V. J. pareikštame kaltinime pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 2 punktą, 3 punktą, buvo nurodyta, kad V. J. supykęs, jog atpylė maistą ant jo, verkė ir nenurimo, ją suėmė už pažastų, neprilaikydamas jos galvos, ją vartė, trenkdamas nukentėjusiosios galvą dešine puse į šalia buvusio kompiuterinio stalo kraštą, po to, laikydamas už pažastų kelis kartus papurtė A. J. į lovą.
Sugretinus kaltinimą ir nuosprendį matyti, kad šiuose bylos procesiniuose dokumentuose vienodai nurodyta, kad prieš mirtinai sužalodamas kūdikį, V. J. suėmė jį už pažastų, neprilaikydamas kūdikio galvelės. Toliau kaltinime nurodyta, kad laikydamas tokioje padėtyje kūdikį vartė, trenkdamas jo galvą dešine puse į šalia esantį kompiuterinio stalo kraštą, po to dar du kartus papurtė ir kūdikis atsitrenkė į lovą. Tuo tarpu teismas nuosprendyje nurodė, kad V. J. nevartė, o supo kūdikį ir besupdamas dėl neatsargumo trenkė kūdikio galvos dešinę pusę į šalia esantį kompiuterio stalo kraštą. Vienok, teismas nuosprendyje padarė sau prieštaringas išvadas, nes nuosprendžio motyvuojamoje dalyje, pasisakydamas dėl šešių V. J. gynybos versijų, priėmė jo paskutinę, pateiktą teisiamajame posėdyje, kad kūdikio galvą netyčia sužalojo į kompiuterinį stalą, kai sukosi pasižiūrėti į suveikusį mobiliojo ryšio telefoną, ir šiai versijai paremti nuosprendyje teismas plačiai išdėstė savo samprotavimus ir spėjimus. Tačiau sugretinus nuosprendyje išdėstytas A. J. sužalojimo aplinkybes, kurias pats teismas pripažino įrodytomis, šios teismo aptartos, ten nėra. Tai leidžia daryti išvadą, kad teismas pats ja nepatikėjo ir nepripažino esant įrodyta.
Prokuroras visiškai teisingai nurodo, kad apie A. J. sužalojimo aplinkybes nuteistasis viso bylos proceso metu pateikė iš esmės skirtingus paaiškinimus. Esminių prieštaravimų buvimą pripažino ir teismas. 2011-07-08 paaiškinime V. J. nurodė, kad pamaitino mergaitę, ji atpylė ir tada pradėjo sunkiai kvėpuoti. Mergaitę paguldė ant lovos, nemušė, mergaitė nukristi nuo lovos negalėjo, t. y. pateikė paaiškinimą, kad mergaitės būklės sutrikimai ne trauminio pobūdžio, o liguisti (t. 2, b. l. 73). 2011-07-12 paaiškinime nurodė, kad mergaitę trenkė į lovą, nes ji po pamaitinimo atpylė, šalia tos vietos ant lovos gulėjo distancinis pultas (t. 2, b. l. 74 ). 2011-07-12 apklausiamas kaip įtariamasis V. J. parodė, kad mergaitė atpylė jam ant peties, pradėjo verkti, dėl ko jis susinervino, pradėjo mergaitę purtyti, o po to metė į lovą (t. 2, b. l. 80-81). 2011-07-14 sprendžiant kardomosios priemonės suėmimo paskyrimo klausimą teismo posėdyje V. J. paaiškino, kad kai laikė mergaitę, sukdamasis pataikė į stalo kampą, o po to papurtė lovoje (t. 2, b. l. 104-105). 2011-07-15 parodymų patikrinimo vietoje metu V. J. parodė, kad supdamas mergaitę, kad ši neverktų, trenkė ją į stalą. Teismo medicinos ekspertas, kuris dalyvavo atliekant šį tyrimo veiksmą, paaiškino, kad nurodytomis aplinkybėmis nukentėjusiajai toks sužalojimas pasidaryti negalėjo. Sukantis ir supant vaiką, galva yra aukščiau nei stalo aukštis (t. 2, b. l. 85-92). Po 5 mėnesių, 2011-12-16, apklausiamas kaip įtariamas V. J. pateikė naują versiją, jog jis dukrą vartė, kad ši po maitinimo atsirūgtų, ji atpylė, mergaitė neverkė, jis nesusinervino, priešingai nei nurodė 2011 m. liepos mėnesio apklausoje, tuo metu suvibravo ant stalelio buvęs telefonas, jis siekė to telefono ir išgirdo mergaitės galvos bumbtelėjimą į stalą (t. 2, b. l. 94). Teisiamajame posėdyje V. J. vėl nurodė naują aplinkybę, kad sukdamasis telefono sužalojo į lovytę, o teismui skelbiant bylos medžiagą, vėl paaiškino, kad sužalojo į stalą (t. 3, b. l. 32-33). Pažymėtina ir tai, kad medikams (liudytojai L. S.) ir artimiesiems (žmonai A. J.), motinai (S. J.), draugui (I. P.) A. J. paaiškino dar kitas kūdikio sužalojimo aplinkybes, kurios paneigtos specialistų išvadomis, – kūdikis pats iškrito iš lovos. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje parodė, kad bekildamas iš sėdimos padėties jis sužalojo vaiką. Vaikas gulėjo jam ant kairės rankos, būtent stodamasis jis kliudė vaiko galvą į stalą. Tačiau teismo medicinos ekspertas G. Kisielius išgirdęs tai, paaiškino, kad nuteistojo versija, jog nukentėjusiojo vaiko galvelė buvo sužalota gulimoje ant nugaros padėtyje, suduodant smūgius, atkrenta, nes tokiais atvejais paprastai susidaro galvos smegenų lokalūs sužalojimai toje vietoje, kurioje yra lūžis, ten būna didžiausi sužalojimai. Tokiu atveju kraujas išsilieja tiek po kietuoju, tiek virš kietojo galvos smegenų dangalo. Šiuo atveju sužalojimo mechanizmas yra kitoks – yra galvos smegenų sujudėjimas kaukolės ertmėje, kuris susidaro rotacinio judėjimo metu, tai yra nukentėjusiosios galva turėjo suktis. Galvos sukimosi momentas atkrenta, jeigu galva yra fiksuota ant paviršiaus arba ją laikant. Šiuo atveju galva turėjo būti nelaikoma ir nefiksuota. Nuteistojo paaiškinimas medicininiams duomenims prieštarauja. Paskutinė naujai iškelta nuteistojo versija, kad laikomo ant rankos kūdikio galvelė atsitrenkė į stalo kraštą, ekspertui yra neįtikėtina.
Ankstesni V. J. parodymai apie tai, kad jis vaiką galėjo sužaloti šiam stovėjus ir sukantis prie suskambusio telefono taip pat paneigti. Tokią sužalojimo galimybę paneigė V. J. parodymų patikrinimo vietoje metu dalyvavęs ir apklausiamas teisme teismo medicinos ekspertas R. P. (t. 2, b. l. 85, t. 3, b. l. 50). Nurodytas sužalojimo mechanizmas neįmanomas, nes V. J. aiškino, kad tuo metu kai jis sukosi, jis stovėjo, vaikas buvo tik atsirūgęs (t. 3, b. l. 33), t. y. turėjo būti vertikalioje padėtyje ir akivaizdu, kad vaiko galva turėtų būti aukščiau, nei 70 cm aukštyje nuo žemės, t. y. aukščiau nei stalo aukštis (t. 1, b. l. 121-124, t. 2, b. l. 85). Tokiame aukštyje vaiko galvytė negalėjo būti net ir vaiką laikant paguldytą ant rankų. Be to, V. J. versija, kad jis sukosi suskambusio telefono, paneigta nukentėjusiosios A. J. parodymais, kad tuo telefonu jie nesinaudojo, jo ji nekraudavo, ant staliuko išeidama telefono nematė (t. 3, b. l. 33). Be to, ir pats nuteistasis V. J. aiškino, kad to telefono numerio neprisimena, nes juo seniai nesinaudojo (t. 2, b. l. 94). Ši telefono suvibravimo versija atsirado praėjus 5 mėn. nuo tyrimo pradžios ir iki 2011-12-16 parodymų. V. J. apie suvibravusį telefoną niekada nenurodė, nors 2011-10-21 buvo apklausiamas būtent apie veiksmus su kompiuteriu ir telefonu. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su prokuroro teiginiais, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog V. J. 2011-07-08 paaiškinime norėjo nurodyti šią aplinkybę, nes yra išbrauktas žodis ,,suskambo“. Apeliacinės instancijos teisme V. J. negalėjo nurodyti, kas priėmė iš jo paaiškinimą ir kas išbraukė žodį. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad paaiškinimo turinys neatskleidžia tariamai suskambėjusio telefono versijos. Čia kalbama apie fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, jo pobūdį ir neapskaičiavimą savo jėgos. Galima manyti, kad dėl panaudoto smurto net suskambo nukentėjusiosios galvytė, nes apie tokį garsą V. J. yra pasakęs keletoje apklausų (t. 2, b. l. 74).
Nenatūralu, kad kiekvienoje naujoje apklausoje nukentėjusiojo V. J. parodymai dėl esminių detalių skyrėsi. V. J. sakė neatsimenantis, kaip jis sužalojo vaiką, buvo ištiktas šoko, tačiau iš teismo psichiatrinės ekspertizės akto Nr. 85TSK-241/2011 matyti, kad V. J. mąstymas normalaus tempo, perkeltinę prasmę supranta, mąstyme sutrikimų pagal formą ir turinį nenustatyta, intelektas atitinka išsilavinimą, atminties ir dėmesio sutrikimų nenustatyta. Ekspertams pasakojo, kad viską atsimena, gali paaiškinti visas aplinkybes ir kad tai yra nelaimingo atsitikimo pasekmės. V. J. gan geros nuotaikos, miega (t. 2, b. l. 70-71). Įvertinus V. J. parodymus kitų surinktų bylos duomenų – nukentėjusiosios parodymų, specialistų išvadų ir paaiškinimų bei liudytojų parodymų kontekste, matyti, kad nuteistojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pradžioje, tame tarpe ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, sprendžiant jo suėmimo klausimą, atskleidžia kaltinime nurodytas fizinio smurto panaudojimo prieš kūdikį aplinkybes, t .y. kitas nei teismas nurodė nuosprendyje.
2011-07-12 apklausiamas tyrėjos, dalyvaujant gynėjai, V. J. prisipažino smurtavęs prieš kūdikį. Kai atpylė jam ant peties, jis tebelaikė ją ant savo rankų, kai ji nei iš šio, nei iš to pradėjo verkti, jis labai susinervino. Susinervino tik dėl to, kad ji pradėjo verkti, kitos priežasties nebuvo. Jis nebandęs jos nuraminti, paėmė už pažastų ir pradėjo purtyti, purtė visą jos kūną, trenkdamas kokius šešis visą jos kūną, tuo pačiu galvą, kai greitoji išvežė dukrą į ligoninę, jis paskambino žmonai ir pasakė, kad ji važiuotų į ligoninę, kur išvežta duktė, jai nieko daugiau nesakė. Tačiau žmona nieko neklausinėjo, pasakė, kad jį užmuš ir padėjo ragelį. Apie santykius šeimoje parodė, kad žmonos prisibijo, nes ji jam yra kandusi prieš savaitę laiko, dėl to, kad jai jis taip pat krimstelėjo į ausį. Ir šiaip yra jam užtrenkusi, bet žymės yra išnykusios. Todėl visi šie įvykiai ir toks gyvenimas jam labai įkyrėjo, veikė jo nervus, todėl jis ir nebesusilaikė ir taip pasielgė su vaiku (t. 2, b. l. 81). Be kita ko, nukentėjusiosios A. J. nuomone, nuteistasis jai skirtą pyktį išliejo ant dukters (t. 3, b. l. 29). Nelogiškas nuteistojo paaiškinimas, kad 2011-07-12 parodymus protokole tyrėja užrašė sugalvojusi pati, jis to nesakė. Šiame tyrimo veiksme dalyvavo nuteistojo gynėja, protokole parašyta, kad V. J. jį perskaitė, protokolą jis pasirašė. Dėl apklausos pastabų gynėja neturėjo. 2011-07-14 teismo posėdyje, apklausiamas teisėjos, V. J. parodė, kad žmona nori skirtis, iki šio įvykio ji ruošėsi su juo skirtis. Nukentėjusioji A. J. patvirtino, kad su V. J. norėjo skirtis ir jau išsiskyrė (t. 3, b. l. 21-30). V. J. parodė, kad jis, kai laikė vaiką, sukdamasis pataikė į stalo kampą. Dar papurtė ją lovoje. Neprilaikė jos galvelės. Jis lenkdamasis trenkė vaiką į stalą ir po to paguldė į lovą. Kai trenkė vaiką į stalą, po to dar papurtė. Tai buvo netyčinis veiksmas (t. 2, b. l. 104). Pastarieji parodymai pagrindžia nuteistojo V. J. nusikalstamų veiksmų tyčinį pobūdį, o sugretinus su kitais įrodymais, paneigia visas jo keltas versijas apie neatsargų elgesį su kūdikiu ir jo sužalojimo pobūdį. Šie parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui yra duoti nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos ir vertintini kaip įrodymai byloje. Be šių parodymų, kad V. J. smurtavo prieš nukentėjusiąją, pagrįsti pakanka kitų įrodymų: specialistų išvadų ir apklausų, liudytojų (medikų) parodymų. Jų visuma patvirtina V. J. inkriminuojamus veiksmus, t. y. supykęs, kad pamaitintas kūdikis – jo dukra A. J., gimusi 2011-04-20, atpylė maistą ant jo, verkė ir nenurimo, jo atžvilgiu smurtavo: ją suėmė už pažastų, neprilaikydamas jos galvos, ją vartė, trenkdamas nukentėjusiosios galvą dešine puse į šalia buvusio kompiuterinio stalo kraštą. V. J. stovint ir vartant vaiką, vaiko galva atsitrenkė į aplinkos daiktą – žemiau vaiką laikomo tėvo juosmens esantį kompiuterinio stalo kraštą. Po to, V. J. tęsė smurtinius veiksmus prieš vaiką, jį laikydamas už pažastų kelis kartus papurtė A. J. atsitrenkiant į lovą. Prokuroras savo apeliaciniame skunde visiškai pagrįstai teigia buvus tyčinę netiesioginę kaltę, nes ji įrodyta bylos duomenimis. Smurtavimas reiškia poveikį į žmogaus kūną. V. J. fizinis poveikis į 2 mėn. ir 18 dienų kūdikio kūną (vartymas, purtymas, neprilaikant jos galvos) kaip fizinis smurtas teismo tinkamai neįvertintas. Teismas teisingai nustatė, kad kūdikio galva buvo sužalota vienu poveikiu į kompiuterio stalą. Apklausta kaip liudytoja L. S. paaiškino, kad vienas vaiko supurtymo požymių yra pakraujavimas į akių tinklainę. Teismo medicinos ekspertas R. P. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad yra tikimybė, kad kūdikis buvo sukrėstas. Kitas teismo medicinos ekspertas G. Kisielius supurtymo galimybės kategoriškai neatmetė. Be to jis paaiškino, kad kaulo lūžiai, priklausomai nuo kaulo struktūros, paprastai padaromi didele jėga. Nors viso bylos proceso metu A. J. aiškino, kad kūdikį sužalojo netyčia, tačiau akivaizdu, kad jis pateikė ne teisinį savo kaltės vertinimą, o gyvenimišką paaiškinimą apie savo veiksmus.
Taigi, V. J. parodymuose teigė buvęs nesuinteresuotas, kad kiltų įstatyme numatytų pavojingų padarinių (kūdikio mirties), tačiau nieko nedarė, kad tų padarinių nekiltų. Jis neatsisakė sumanyto poelgio ir pasirinko būtent tokį veikos būdą ir vietą, kai didelė tikimybė kilti pavojingiems padariniams. Jo nenoras padarinių nepagrįstas jokiais objektyviai reikšmingais veiksmais ar tikėjimu objektyviomis aplinkybėmis, kurios turėtų užkirsti kelią įstatyme numatytiems padariniams atsirasti. Netiesioginės tyčios kaltė numato absoliutų abejingumą galimų padarinių atžvilgiu. Nukentėjusiosios mirtis tapo neišvengiama dėl to, kad nuteistasis apimtas pykčio, vartydamas 2 mėn. ir 18 dienų kūdikį nedidelėje patalpoje – kambaryje, kuriame betarpiškai prie jo yra gausu baldų ir kitų namų apyvokos reikmenų, suvokia, kad vien staigūs, stiprūs ir neadekvatūs judesiai (laikant už pažastų, esant be jokio galvos apdangalo ir nefiksuotai galvai, kuri yra gyvybiškai svarbi ir labiausiai pažeidžiama kūno dalis) su tokio amžiaus kūdikiu, ne tik gali užgauti, bet ir sukelti jam sunkius padarinius ir net mirtį, nors tokių padarinių nenorėjo, tačiau nuo minėtų veiksmų nesusilaikė, juos sąmoningai atliko, o iškvietęs greitosios medicinos pagalbos medikus, nutylėdamas apie trauminį negalavimo pobūdį ir vengdamas savo atsakomybės, parodė abejingumą galimoms kilti pasekmėms.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyti baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms (BPK 328 str. 1 p., 2 p., 3 p.) ir nuteistojo V. J. veika perkvalifikuotina iš BK 132 straipsnio 1 dalies į BK 129 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 2 punktą, 3 punktą, kadangi A. J. buvo V. J. dukra ir gyveno kartu su tėvu, ji laikytina nuteistojo šeimos nariu, nusikaltimo padarymo metu jai buvo 2 mėn. ir 18 dienų, todėl V. J. nusikalstamus veiksmus atliko prieš bejėgiškos būklės mažametį asmenį. Nuosprendžio aprašomoji dalis keistina, pripažįstant įrodyta, jog V. J. tyčia nužudė mažametį bejėgiškos būklės savo šeimos narį – vaiką: 2011 m. liepos 8 d. apie 08 val., bute, esančiame Baltijos pr. 11-42, Klaipėdos m., supykęs, kad pamaitintas kūdikis – jo dukra A. J., gim. 2011-04-20, atpylė maistą ant jo, verkė ir nenurimo, ją suėmė už pažastų, neprilaikydamas jos galvos, ją vartė, trenkdamas nukentėjusiosios galvą dešine puse į šalia buvusio kompiuterinio stalo kraštą, po ko A. J. laikydamas už pažastų, kelis kartus papurtė, A. J. atsitrenkiant į lovą, ir padarė jai dešinio momenkaulio įspaustinį lūžimą, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų sumušimą – sunkią galvos traumą, dėl ko kilo komplikacijos, nuo kurių mažametė A. J. 2011 m. liepos 15 d. 17.50 val. ligoninėje mirė.
Skirdama bausmę nuteistajam V. J. už tyčinį nužudymą, teisėjų kolegija atsižvelgia į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus V. J. charakterizuojančius duomenis, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į nepataisomas nusikaltimo pasekmes, kartu pažymint, kad ši aplinkybė, palyginus su kitais nusikaltimais, kvalifikuojamais pagal BK 129 straipsnio 2 dalį, yra išskirtinė, nes nusikaltimas padarytas prieš mažametę, vienok nepanaudojant jokio grėsmingo įrankio, esant netiesioginei tyčiai, spontaniškai kilus staigiam pykčio proveržiui, nors tai ir nepateisina V. J. poelgio. Įvertinusi išdėstytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija parenka laisvės atėmimo bausmę, artimesnę minimaliai, numatytai baudžiamojo įstatymo už šį nusikaltimą sankcijoje laisvės atėmimo bausmei.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 ir 3 punktais,
nusprendžia:
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendį pakeisti.
Nuteistojo V. J. nusikalstamą veiką iš BK 132 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 9 (devyneriems) metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.