Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Aloyzo Kruopio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Justo Namavičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Š. Š. ir jo gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 6 d. nuosprendžio, kuriuo Š. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį dešimties metų laisvės atėmimo bausme.

Į Š. Š. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. rugpjūčio 8 d. iki 2019 m. balandžio 8 d.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo Š. Š. nukentėjusiajam K. L. priteista 33 528,12 Eur turtinei ir neturinei žalai atlyginti bei 500 Eur proceso išlaidų už advokato paslaugas; nukentėjusiajai A. L. priteista 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajam M. L. priteista 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaujantis BK 40 straipsnio 1 dalimi, G. G. , padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laiduotojos A. Z. laidavimą. Ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka nėra apskųsta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. Š. Š. nuteistas už tai, kad tyčia nužudė R. L. , t. y., 2018 m. rugpjūčio 6 d. apie 4 val., kaimo turizmo sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu, tyčia, ne mažiau kaip vieną kartą kumščiu sudavė R. L. į veido dešinę pusę, tuo jam padarydamas odos nubrozdinimą ir kraujosruvą veido dešinėje, smilkinio antakio srityje, kaklo panirimą tarp pakauškaulio ir I kaklinio slankstelio su dešinės slankstelinės arterijos pažeidimu, sukėlusiu kraujavimą po minkštaisiais smegenų dangalais galvos smegenų pailgųjų smegenų, kamieno ir smegenėlių pusrutulių srityse ir prikraujavimu į galvos smegenų skilvelius, nuo ko nukentėjusysis R. L. mirė.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

2. Apeliaciniame skunde Š. Š. ir jo gynėjas advokatas Žygimantas Rutkauskas prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 6 d. nuosprendį ir kvalifikuoti Š. Š. nusikalstamą veiką kaip BK 130 straipsnyje nustatytą nusikaltimą, pripažinti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir panaikinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei paskirti Š. Š. švelnesnę bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

5. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu Š. Š. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad tyčia nužudė nukentėjusįjį R. L. . Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir jais remdamasis padarė pagrįstą išvadą dėl Š. Š. kaltės. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

6.5. Taigi visuma šių įrodymų patvirtina, kad nuteistojo Š. Š. veiksmai buvo neadekvatus smurtinis atsakas į R. L. veiksmus, kai jis, iš pradžių bandęs išvengti konflikto tiesiog atsitraukdamas, pastūmė agresyviai ir provokuojančiai besielgiančią G. G.. Net ir įvertinus Š. Š. versiją, kad jis minėtą konfliktą matė ne nuo pradžių, t. y. tik „baigiamojoje stadijoje“, kai R. L. pastūmė G. G. , ir nematė, kaip ši nukentėjusiajam įspyrė, sudavė smūgį ranka, padarydama jam kraujosruvą ir muštinę žaizdą apatinėje lūpoje bei kraujosruvą liežuvyje, darytina išvada, kad toks R. L. pastūmimas, daugiau šiam neatliekant jokių agresyvių veiksmų prieš G. G., nebuvo pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio Š. Š. reikėjo ginti G. G., suduodant mirtiną smūgį R. L. į galvos sritį. Pažymėtina ir tai, kad kiti konfliktą pavėsinėje matę asmenys, taip pat neparodė, kad R. L. elgesys buvo tokio pobūdžio, kad sulaikyti nuo jo buvo būtinas smurtinis atsakas, kokį panaudojo Š. Š.. Priešingai, liudytojas M. T. parodė, kad R. . po pastūmimo nieko nenorėjo G. G. padaryti, jis nebandė jai suduoti, jai nieko nesakė, jis tiesiog nueidinėjo, nenorėjo visiškai konfliktuoti, norėjo tik atsitraukti (t. 6, b. l. 189). Liudytoja S. P. parodė, kad tuo metu, kai G. G. spyrė R. L. į sėdmenis, prakirto jam lūpą, Š. Š. , vietoj to, kad pasakytų „Goda, baik“, atsistojo ir trenkė R. L. (t. 6, b. l. 186). Be to, nors apeliaciniame skunde, siekiant pateisinti nuteistojo smurtinius veiksmus, yra vartojamos tokios sąvokos kaip „R. L. stipriai pastūmė merginą“, Š. Š. „įgijo realią ir pagrįstą teisę (būtinosios ginties) ginti G. G. nuo aktyvaus, pavojingo, fiziškai stipresnio vyriškos lyties asmens fizinio smurtinio kėsinimosi“, Š. Š. „siekė apginti G. G. nuo aktyvių smurtinio pobūdžio apsvaigusio nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų nukentėjusiojo veiksmų“, tačiau šie teiginiai, vertinant juos byloje esančių ir aptartų įrodymų kontekste, yra visiškai nepagrįsti. Be vienintelės aplinkybės, kad R. L., kaip vaikinas, galėjo būti fiziškai stipresnis už G. G. minėti liudytojų parodymai, kad R. L. viso konflikto metu bandė atsitraukti nuo neadekvačiai besielgiančios G. G. , o po jos pastūmimo jokių aktyvių veiksmų neatliko, atsitraukė, niekaip nepatvirtina, kad buvo aktyvus, pavojingas, fizinis smurtinis R. L. kėsinimasis į G. G. . Proceso metu ir atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą G. G. bei nuteistasis Š. Š. taip pat neparodė apie kokius nors R. L. atliktus veiksmus po G. G. pastūmimo, šiai nuo pastūmimo atsisėdus ant žemės (t. 7, b. l. 19–20, 63–64), be to, G. G. pripažino ir tai, kad, išgėrusi alkoholio, tampa irzli, kaprizinga, įžeidi, agresyvi, o besitęsusio konflikto pavėsinėje metu ji prie R. L. „gal kiek naglai, įkyriai“ kabinėjosi (t. 7, b. l. 19). Pažymėtina ir tai, kad iš įvykį pavėsinėje mačiusių liudytojų parodymų negalima daryti ir išvados, kad R. L. pastūmimas buvo stiprus ir agresyvus. Byloje apklausti liudytojai R. L. pastūmimą tiesiogiai ir netiesiogiai įvardijo tik kaip jo siekį sustabdyti agresyvius, provokuojančius G. G. veiksmus, o liudytoja S. P. parodė ir tai, kad įvykio metu G. G. buvo tokia apsvaigusi nuo alkoholio, kad būtų nukritusi ir nuo jos (S. P.) pastūmimo pirštu (t. 6, b. l. 186).

6.6. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta, kad, nusikaltimo padarymo metu G. G. buvo apsvaigusi nuo alkoholio, jai nustatytas 1,49 promilės girtumas. Pažymėtina, kad R. L. organizme taip pat rasta alkoholio, kurio koncentracija 0,37 promilės kraujyje ir 0,42 promilės šlapime, kas atitinka lengvą girtumo laipsnį (t. 1, b. l. 74–79; t. 7, b. l. 64), bei chinino pėdsakų (t. 1, b. l. 108–113; t. 7, b. l. 64). Tačiau aukščiau aprašytas nukentėjusiojo elgesys įvykio metu leidžia pagrįstai teigti, kad nukentėjusiojo neblaivumas ar juolab pėdsakai medžiagų, kurios nėra narkotinės ar psichotropinės, o, kaip paaiškino specialistas S. L. , yra antimaliarinis preparatas, neturėjo esminės reikšmės įvykio eigai – R. L. elgesys nebuvo nei neadekvatus, nei provokuojantis konfliktą, o atliktas G. G. pastūmimas nelaikytinas pavojingu, realiu ir akivaizdžiu kėsinimusi, nuo kurio buvo būtina ir galima būtinoji gintis. Priešingos išvados negalima padaryti ir įvertinus apeliacinio skundo teiginius, kad iš S. Š., M. V. parodymų yra žinoma, jog įvykio vietoje R. L. rūkė „žolę“. Nors ikiteisminio tyrimo metu minėti liudytojai (t. 3, b. l. 87–88; t. 4, b. l. 22–25), kurių parodymai buvo perskaityti pirmosios instancijos teisme (t. 7, b. l. 64) parodė, kad įvykio vakarą R. L. rūkė „žolę“, tačiau byloje esančioje specialisto išvadoje Nr. pM 19, pM 25/2018(01)-M986/2018(01) konstatuota, kad R. L. lavono kraujyje amfetaminų, amitriptilino, barbitūratų, benzodiazepinų, difenhidramino, fenotiazinų, kokaino, kokaino metabolitų, metamizolio, opiatų nerasta; kepenyse ir inkste amitriptilino, barbitūratų, benzodiazepinų, difenhidramino, fenotiazinų, metamizolio nerasta (t. 1, b. l. 108–113).

7. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, kuriais vadovaujantis, prašoma Š. Š. veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 130 straipsnį, konstatavus, kad Š. Š. R. L. nužudė staiga susijaudinęs. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis, suduodamas smūgį R. L. , buvo fiziologinio afekto būsenos. Specialisto išvadoje Nr. 99U-116/2018, be kita ko, konstatuota, kad objektų tyrimui pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kad Š. Š. byloje nagrinėjamų įvykių metu buvo laikino psichikos sutrikimo būsenos (t. 6, b. l. 68). Nors apklausų metu, taip pat ir apeliaciniame skunde Š. Š. savo emocinei būsenai apibūdinti vartoja tokios sąvokos kaip „stipriai susijaudinęs“, „labai susijaudinęs“, „susijaudinęs“, tačiau vien tik BK 130 straipsnyje numatytos veikos sudėties požymį iš dalies atitinkantis savo emocinės būsenos apibūdinimas, nesant tai pagrindžiančių įrodymų, nepatvirtina, kad nukentėjusiojo poelgis buvo itin įžeidžiantis, o jo veiksmai - esmingai prieštaravo moralės bei dorovės principams, pažeidė žmogaus garbę ir orumą, ir tai buvo priežastis, dėl kurios Š. Š. sudavė jam mirtiną smūgį į galvos sritį. Teisėjų kolegija sutinka, kad kito žmogaus pastūmimas pats savaime yra priešingas teisei elgesys, tačiau nuteistojo Š. Š. elgesys, suduodant mirtiną smūgį, leidžia daryti išvadą ne apie kilusį jo staigų arba labai didelį susijaudinimą, o apie neadekvačią reakciją į pastūmimą, kurį R. L. atliko, siekdamas sustabdyti agresyvų G. G.s elgesį. Pažymėtina, kad Š. Š. elgesys iš karto po smūgio sudavimo taip pat nepagrindžia buvus staigaus didelio jo susijaudinimo – nubėgęs paskui G. G., jis nė kiek neišgyveno, kaip pats teigia, dėl labai stipraus jos pastūmimo (kas būtų gyvenimiškai pagrįsta tokioje situacijoje), o, kaip parodė G. G. pirmosios instancijos teisme, pradėjo pulti, klausti, su kuo ši kalbasi telefonu, jam rūpėjo tik tai, kad ši neišvažiuotų namo (t. 7, b. l. 19–20). Liudytojas E. Š. pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad sudavęs smūgį R. L., Š. Š. nubėgo paskui G. G., norėjo paimti automobilio raktelius, kad ši neišvažiuotų namo (t. 6, b. l. 189). Iš kitų byloje apklaustų liudytojų, buvusių konflikto vietoje (pavėsinėje), parodymų taip pat negalima daryti išvados, kad R. L. pastūmimas buvo itin įžeidus, esmingai prieštaravo moralės, dorovės principams, priešingai – kaip minėta, visiems liudytojams pasirodė, kad netinkamą elgesį buvo pasirinkusi nuteistoji G. G. , o nukentėjusysis bandė išvengti konflikto su ja net ir po G. G. jam įspyrimo, smūgio į veidą, sužalojant lūpą, sudavimo. Iš G. G. parodymų pirmosios instancijos teisme taip pat galima daryti išvadą, kad po pastūmimo paskui ją atbėgę draugai situaciją vertino kaip eilinį apsipykimą, kad „viskas čia gerai; nereikia kreipti dėmesio“ (t. 7, b. l. 19). Be to, pats Š. Š. pirmosios instancijos teisme, nors ir kalbėdamas apie alkoholio įtaką jo atliktiems veiksmams, parodė supratęs viską, kas vyksta (t. 7, b. l. 63), o tai taip pat leidžia spręsti, kad Š. Š. buvo ne fiziologinio afekto būsenos, o paprastos emocinės būsenos, kuriai lemiamą įtaką turėjo nuteistojo apsvaigimas nuo alkoholio, o ne apeliaciniame skunde nurodomas neteisėtas, provokuojantis ir itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis.

8. Įvertinęs visumą šių įrodymų, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Š. Š., suduodamas smūgį kumščiu R. L. į veido dešinę pusę, neveikė būtinosios ginties situacijoje, kurios nenustačius, negalimas ir būtinosios ginties ribų peržengimas (BK 28 straipsnis), taip pat minėtą smūgį sudavė nebūdamas staiga labai susijaudinęs dėl R. L. neteisėto ar itin įžeidžiančio G. G. poelgio (BK 130 straipsnis). Nuteistasis, suduodamas smūgį ranka nukentėjusiajam į galvą, suprato savo veiksmų pavojingumą kito žmogaus gyvybei, numatė, kad jie gali sukelti sunkius padarinius, iš jų – ir mirtinus, ir nors nenorėjo atimti gyvybės nukentėjusiajam, tačiau sąmoningai leido šiems padariniams kilti, t. y. netiesiogine tyčia nužudė kitą žmogų. Apie netiesioginę tyčią nužudyti liudija tiek panaudoto fizinio smurto pobūdis ir intensyvumas (sąmoningai suduotas vienas stiprus (kaip parodė ir liudytojas L. G. – „smūgis buvo tikrai nevaikiškas“ (t. 7, b. l. 187)), netikėtas smūgis į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą), tiek nuteistojo elgesys – palikęs be sąmonės gulintį nukentėjusįjį, visiškai nepasidomėjęs jo būkle po suduoto smūgio, nubėgo pas G. G. ir kontroliavo, su kuo ši kalbasi telefonu – kas parodo abejingumą nukentėjusiojo likimui. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje laikoma, kad net ir vienas didele jėga suduotas mirtinas smūgis į gyvybiškai svarbią kūno vietą (dažniausiai į galvą ar pilvą) gali būti pripažintas tyčia padarytu nužudymu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, 2K-514/2009, 2K-22/2013, 2K-41-697/2015, 2K-9-697/2017, 2K-57-697/2018). Toks gyvybės atėmimo kvalifikavimas grindžiamas nuostata, kad suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, kad ir vieną kartą visa jėga smūgiuodamas į kito žmogaus gyvybei svarbų organą, negali nesuprasti, kad nuo tokio pavojingo veikimo kitas žmogus gali nugriūti, pavojingai susitrenkti galvą ar kitaip susižaloti, patirti įvairių traumų ir komplikacijų, tarp jų ir tokių, kurios gali lemti jo mirtį. Nukentėjusiajam mirus nuo tokio smūgio sukeltų padarinių, net ir tuo atveju, kai kaltininkas to nenorėjo ir nesitikėjo, daroma išvada, kad, pasirinkęs tokį pavojingą elgesio būdą, laiku nesusilaikęs nuo jo, kaltininkas parodė savo abejingumą dėl to, kad nukentėjusysis gali patirti mirtiną traumą, taigi sąmoningai leido mirčiai kilti (LAT nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-241-788/2019, Nr. 2K-153-511/2020). Dėl nurodytų motyvų nuteistojo veikos kvalifikavimas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį yra teisingas ir nekeičiamas.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

9. Panevėžio apygardos teismas Š. Š. už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė dešimties metų laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė, kad Š. Š. padarė labai sunkų nusikaltimą, nužudydamas žmogų, jis sukėlė nepataisomas pasekmes, nusikaltimas yra baigtas, padarytas veikiant netiesiogine tyčia. Skundžiamame nuosprendyje įvertinti ir Š. Š. charakterizuojantys duomenys, kurie nurodyti ir apeliaciniame skunde – jis dirbo, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, taip pat įvertintos aplinkybės, kad nuteistasis iš dalies ėmėsi priemonių nusikalstamos veikos pasekmėms sušvelninti, iš dalies prisipažino nusikaltęs ir atlygino dalį padarytos žalos. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė vieną Š. Š. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

10. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, kad Š. Š. savo kaltę pripažino, atsiprašė nukentėjusiųjų ir apgailestavo dėl kilusių savo veikos padarinių, ir tai turėtų būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Visų pirma, norint pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, reikia nustatyti ir kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Š. Š. proceso metu neneigė sudavęs smūgį R. L. . Tačiau įvertinus nuteistojo parodymus, kad jis veikė būtinosios ginties situacijoje arba nusikaltimą padarė būdamas labai susijaudinęs, kas ne tik, kad pagrįstai nenustatyta, bet ir duoda pagrindo išvadai, kad nuteistasis dalį atsakomybės siekia perkelti nukentėjusiajam. Be to, apeliaciniame skunde, pasirašytame ir gynėjo, ir nuteistojo, pastarajam palankia linkme, taip siekiant sušvelninti jo baudžiamąją atsakomybę, interpretuojama aplinkybė dėl R. L. organizme rastų medžiagų – chinino pėdsakų ir su tuo susijusių specialisto S. L. parodymų (apie tai išsamiau bus pasisakyta vėliau). Pažymėtina ir tai, kad iš liudytojų D. P. (t. 6, b. l. 186) ir M. V. (t. 3, b. l. 86; t. 7, b. l. 64) parodymų yra žinoma, kad tuo metu, kai R. L. mirties priežastis dar nebuvo žinoma, ir įvykio vietoje buvę asmenys manė, kad šis mirė paspringęs, uždusęs, Š. Š. D. P. , kuris viso konflikto ir smūgio sudavimo metu miegojo ir nieko nematė, sakė, kad jis R. L. tik pastūmė; liudytojas M. V. girdėjo tarp Š. Š. ir M. L. , kuris smūgio sudavimo momento taip pat nematė, vykusį pokalbį, kurio metu Š. Š. teisinosi, kad jis dėl R. L. mirties nėra kaltas, nes jam netrenkė, jie tik susistumdė. Tokia Š. Š. pozicija nelaikytina jo nuoširdžiu prisipažinimu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad savo kaltę Š. Š. pripažino tik iš dalies. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad Š. Š. nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs. Kaip jau buvo minėta, sudavęs smūgį nukentėjusiajam, jis buvo abejingas kilusioms bet kokioms pasekmėms ir nukentėjusiojo būkle nesidomėjo, nubėgo paskui G. G. ne sužinoti apie jos patirtus sužalojimus, išgyvenimus (kas, kaip minėta, būtų pagrįsta, esant tokiai situacijai, kokią parodė buvus nuteistasis – po atlikto labai stipraus pastūmimo ir nukritimo), o aiškinosi su nuteistąja G. G. su kuo ši kalbasi telefonu, pykosi, kad ji nevažiuotų namo (t. 7, b. l. 19). Ir tik po to, kai kiti įvykio vietoje buvę asmenys ėmė kviestis pagalbos, atlikti gaivinimo veiksmus, prie jų prisijungė ir Š. Š. . Ir nors proceso metu jis bent keletą kartų nurodė, kad gailisi dėl suduoto smūgio, pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad atsiprašyti nukentėjusiųjų asmeniškai jam nepavyko dėl pačių nukentėjusių nenoro, tačiau toks gailėjimasis, vertinant jį aukščiau nurodytų aplinkybių kontekste, nelaikytinas nuoširdžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

11. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma pripažinti Š. Š. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ir tai, kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėtas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Šie apeliacinio skundo prašymai yra nepagrįsti.

11.1. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktuose numatytos kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys; veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį lėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai) nustatomos tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus arba didelį susijaudinimą sukeliančius neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-115-648/2016, 2K-P-135-648/2016). Nusikaltimo padarymas dėl labai didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto), kurį lėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai, pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jeigu nustatoma, kad nusikaltimas padarytas tuoj po šių veiksmų atlikimo. Neteisėtais veiksmais pripažįstami bet kokie prieš kaltininką ar kitą asmenį nukreipti priešingi teisei veiksmai, kurie gali reikštis kėsinimusi į kaltininko ar kito asmens gyvybę ir sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu. Priešingu įstatymams smurtu laikytini bet kokie tokio pobūdžio veiksmai, padaryti nesant būtinosios ginties, būtinojo reikalingumo ar asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymo aplinkybių. Dideliu susijaudinimu dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų teismo pripažįstamas toks kaltininko emocinės būsenos pakitimas, kai dėl to pakinta intelektinė bei valinė kaltininko būsena ir tada susilpnėja jo veiksmų kontrolė, tačiau neprarandamas gebėjimas juos suprasti ir valdyti (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2009, 2K-377/2011, 2K-394/2013, 2K-P-135-648/2016).

11.2. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad, argumentuojant, kuo pasireiškė provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, yra nurodoma, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, marihuanos (rūkė „žolę“), taip pat jo organizme buvo rasta medžiagos chinino, ir tai sudarė sąlygas nukentėjusiojo atsipalaidavimui smūgio gavimo metu, nes pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas S. L. parodė, kad tam, jog slankstelis panirtų buityje smūgių metu, nukentėjusieji paprastai būna atsipalaidavę. Šios nutarties 6.6. punkte jau pasisakyta dėl R. L. organizme rasto alkoholio kiekio, kas atitinka lengvą girtumo laipsnį, jo organizme rastų antimaliarinio preparato chinino pėdsakų bei lavono tyrimo metu nerastų kitų draudžiamų vartoti medžiagų. Papildomai pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teisme specialistas S. L. paaiškino, kad specialisto išvadoje nurodyta sąvoka „pėdsakai“ reiškia ypač mažą šios rastos medžiagos kiekį. Be to, be apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad „tam, kad slankstelis panirtų, buityje tokių smūgių metu nukentėjusieji paprastai būna atsipalaidavę“, specialistas paaiškino ir pateikė alternatyvų, priešingą šiam teiginiui palyginimą, kad „bet bokse, kada vyksta varžybos, jie būna įsitempę“. Specialistas taip pat paaiškino, kad vienintelio smūgio metu į akies, į skruostikaulio sritį, gali būti šitaip (kaip nustatyta nukentėjusiajam) pažeistas slankstelis; po pagrindinio smūgio R. L. turėjo susmukti ir mirti, tai yra akimirkos trukmė, tokie smūgiai pasitaiko bokso ringe, po tokių smūgių, kai plyšta slankstelinė arterija ir išsilieja kraujas, žmogus susmunka ir miršta. Teismo posėdžio metu specialistas kategoriškai patvirtino byloje pateiktas specialisto išvadas (t. 1, b. l. 78–83, 108–113; t. 7, b. l. 64), parodydamas, kad abejoti šių išvadų teisingumu nėra pagrindo (t. 7, b. l. 17–18). Byloje esantys ir šioje nutartyje, pasisakant dėl būtinosios ginties situacijos, aptarti kiti duomenys taip pat patvirtina, kad R. L. elgesys konflikto metu nebuvo nei provokuojantis, nei rizikingas.

12. Taip pat nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais, kuriais grindžiamas veikos padarymas dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Apeliacinės instancijos teismas, nekartodamas šios nutarties 7 punkte išdėstytų motyvų, konstatuoja, kad R. L. veiksmų pobūdis nebuvo neteisėtas ir nuteistajam nesukėlė didelio susijaudinimo, lėmusio nusikalstamos veikos padarymą. Kaip minėta, byloje esanti specialisto išvada Nr. 99U-116/2018, kurioje konstatuota, jog nėra duomenų, kad Š. Š. byloje nagrinėjamų įvykių metu buvo laikino psichikos sutrikimo būsenos (t. 6, b. l. 68), o taip pat ir aptartas Š. Š. elgesys iš karto po nusikalstamos veikos padarymo bei jokių kitų įrodymų dėl fiziologinio afekto nebuvimas, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog Š. Š. emocinė būsena tuoj pat po R. L. atlikto G. G. pastūmimo nebuvo pakitusi, kai dėl to pakinta intelektinė bei valinė kaltininko būsena ir tada susilpnėja jo veiksmų kontrolė (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-135-648/2016).

13. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo teiginiais, susijusiais su Š. Š. nustatyta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte (veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui).

13.1. Nėra pagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų nepatvirtino, jog Š. Š. nagrinėjamo įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Priešingai, nors byloje yra duomenų, kad, būnant sodyboje, iki byloje nagrinėjamo įvykio Š. Š. žvejojo, tačiau visi byloje apklausti liudytojai, kurie parodė apie alkoholio vartojimą įvykio vietoje, neišskyrė Š. Š. kaip asmens, kuris alkoholio nevartojo ar jo vartojo išskirtinai mažai, teigdami, kad alkoholį vartojo visi sodyboje buvę asmenys: pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis M. L. parodė, kad tą vakarą alkoholį vartojo visi (t. 6, b. l. 184), liudytojas D. P. parodė, kad alkoholį (degtinę) gėrė visi kartu, taip pat ir Š. Š., degtinės kiekis buvo nemažas (t. 6, b. l. 186), liudytoja S. P. parodė, kad alkoholį gėrė ir Š. Š. (t. 6, b. l. 186), liudytojas E. N. parodė, kad alkoholį vartojo visi, daugiausia gėrė degtinę (t. 7, b. l. 42), nuteistoji G. G. taip pat parodė, kad alkoholį gėrė visi (t. 7, b. l. 19). Iš pirmosios instancijos teisme duotų Š. Š. parodymų taip pat matyti, kad jis neneigė alkoholio vartojimo fakto, tačiau teigė, kad naktį, prieš pat įvykį, jis alkoholio nevartojo, alų ir degtinę gėrė dienos metu, alkoholio buvo išgėręs tik truputį, apsvaigęs nesijautė, suprato viską, kas vyksta, prisigerti nespėjo, nes visą laiką žvejojo (t. 7, b. l. 63–64). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje jis parodė, kad vykstant į sodybą automobiliu jis išgėrė apie 4 butelius alaus, o vakare, grįžęs iš žvejybos, jis vėl vartojo alkoholį, pagrinde alų, degtinės išgėrė 5–6 stikliukus (t. 5, b. l. 63–65). Teismo posėdyje, sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo, nuteistasis parodė ir tai, kad tą vakarą nuo alkoholio buvo normaliai apsvaigęs, paaiškindamas, kad buvo išgėręs alaus „gal kokių 15 bonkučių“ ir dar degtinės (t. 5, b. l. 108). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nepaisant to, kad į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai dėl byloje nenustatytų priežasčių nepatikrino Š. Š. neblaivumo, todėl byloje nėra objektyvių duomenų apie tikslų jo apsvaigimą nuo alkoholio, tačiau iš kitų byloje esančių įrodymų, taip pat ir paties nuteistojo parodymų, darytina išvada, kad Š. Š., suduodamas smūgį R. L. , buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Įvertinus Š. Š. neadekvatų elgesį, kai šis smūgis, kaip nustatyta, buvo suduotas ne dėl būtinosios ginties, ne nuteistajam labai susijaudinus dėl nukentėjusiojo poelgio, taip pat nenustačius ir kitų smūgio sudavimą įtakojusių nukentėjusiojo veiksmų (aukščiau aptartų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių), darytina išvada, kad būtent apsvaigimas nuo alkoholio turėjo lemiamą įtaką nuteistojo smurtiniam veiksmui – smūgio sudavimui, nuo kurio nukentėjusysis mirė.

14. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam Š. Š. bausmės rūšį ir dydį už padarytą nusikalstamą veiką, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Skundžiamu nuosprendžiu už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą nuteistajam paskirta už sankcijos vidurkį mažesnė bausmė (dešimties metų laisvės atėmimas) nėra aiškiai per griežta, ji yra teisinga, atitinkanti BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

15. Skundžiamame nuosprendyje į bausmės laiką tinkamai įskaitytas laikas, kurį nuteistasis praleido laikinai sulaikytas ir suimtas.

Dėl civilinių ieškinių

16. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su priteistais neturtinės žalos dydžiais, nurodant, kad šis dydis turėtų būti sumažintas, įvertinus tai, kad byloje nustatyta aktyvi nukentėjusiojo R. L. veika prieš atleistą nuo baudžiamosios atsakomybės G. G. .

16.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra teisinio pagrindo sutikti su minėtu apeliacinio skundo argumentu, nes, kaip ne kartą minėta šioje nutartyje, byloje nustatyta, kad Š. Š. neveikė būtinosios ginties situacijoje, jis nusikaltimą padarė nebūdamas fiziologinio afekto būsenos, veikos padarymo metu nukentėjusiojo elgesys nebuvo nei provokuojantis nei rizikingas ir veika nebuvo padaryta dėl didelio Š. Š. susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ne tik neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, bet atsižvelgęs ir į kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteisti neturtinės žalos dydžiai mažintini ir nukentėjusiesiems K. L. , A. L. ir M. L. priteistinas teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (neturtinės žalos atlyginimo dydis, priteisiamas nužudytojo tėvams ar vaikams vidutiniškai yra beveik 15 000 eurų, o broliams ir seserims priteisiama įvairiai – nuo 2 000 eurų iki 10 000 eurų) atitinkantis neturtinės žalos atlyginimas (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-41-697/2015, 2K-292-489/2015, 2K-179-699/2016, 2K-267-942/2017, 2K-167-719/2018). Tai padarytina pakeičiant Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 17 d. nuosprendžio dalį dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas). Pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje, priteisiant nukentėjusiajam K. L. neturtinės žalos atlyginimą, pagrįstai iš neturtinės žalos dydžio (sumos) atimta 100 Eur suma, kurią nuteistasis Š. Š. atlygino K. L. (t. 7, b. l. 62).

17. Pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė su turtinės žalos atlyginimu susijusius klausimus. Ši nuosprendžio dalis apeliaciniame skunde nėra ginčijama.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 6 d. nuosprendį pakeisti:

sumažinti nukentėjusiajam K. L. priteistos neturtinės žalos atlyginimą ir priteisti jam iš nuteistojo Š. Š. 14 900 Eur (keturiolika tūkstančių devynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti;

sumažinti nukentėjusiajai A. L. priteistos neturtinės žalos atlyginimą ir priteisti jai iš nuteistojo Š. Š. 15 000 Eur (penkiolika tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti;

sumažinti nukentėjusiajam M. L. priteistos neturtinės žalos atlyginimą ir priteisti jam iš nuteistojo Š. Š. 6 000 Eur (šešis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.