- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-08
- Bylos Nr.
- 2K-514/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Olegas Fedosiukas (pirm.), Rimantas Baumilas, Vytautas Piesliakas (pran.)
- Nuteistasis
- V. F.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Vytauto Piesliako, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. F. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 20 d. nuosprendžio.
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. vasario 10 d. nuosprendžiu V. F. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams ir pagal BK 132 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne iš paskirtų bausmių apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams.
Iš V. F. priteista N. B. naudai 5460 Lt turtinei žalai ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu V. F. veika iš BK 135 straipsnio 1 dalies ir 132 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į BK 129 straipsnio 1 dalį ir jis nuteistas vienuolikai metų laisvės atėmimo. Panaikinta jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei visiškai pripažįsta civilinį ieškinį. Kita Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. vasario 10 d. nuosprendžio dalis nepakeista.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. F. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2008 m. kovo 16 d., A. L. bute, esančiame Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilus tarpusavio konfliktui su I. B. (I. B.), sudavė šiam ne mažiau kaip vieną smūgį į pilvą, dėl to plyšo plonosios žarnos pasaitas ir pilvinės aortos užpakalinė siena, išsivystė ūmus vidinis nukraujavimas, sukėlęs sunkų sveikatos sutrikdymą. Dėl šių sužalojimų I. B. 2008 m. kovo 16 d. vakare mirė. Taip V. F. tyčia nužudė I. B.
Nuteistasis V. F. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 20 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. vasario 10 d. nuosprendį.
Šalies argumentai
Kasatorius skunde nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išdėstytais argumentais, nes, jo manymu, negalima lyginti jo padarytos nusikalstamos veikos su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvuose išvardytais pavyzdžiais. Pirma, kasatorius teigia nenaudojęs jokių daiktų ar objektų kūnui sužaloti. Antra, kasatorius nurodo, kad jo išsakytas teiginys apie stiprų smūgį į pilvo sritį negali būti prilyginamas tiems smūgiams, už kuriuos nuteisti bylose minėti asmenys ir apie kurių padarytus sužalojimus aprašyta minėtose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse. Kaip matyti, vienu atveju buvo suduotas smūgis žmogui į galvą, kitu atveju – keli ar daugiau smūgių į įvairias žmogaus kūno vietas. Kasatorius pripažįsta, kad nukentėjusiajam sudavė, jo manymu, stiproką smūgį į pilvą, tačiau teigia, kad niekada nesiekė nukentėjusiojo mirties ir net nepagalvojęs, jog nuo jo suduoto smūgio nukentėjusysis mirs. Kasatorius sutinka, kad vienas smūgis ir šio smūgio pasekmės yra subjektyvus vertinimas, bet teigia, kad jis negalėjo numatyti tokių sunkių pasekmių. Kasatorius įsitikinęs, kad, trenkiant į žmogaus galvą, akivaizdžiai kyla grėsmė, jog tai labai pavojinga, nes jis gali griūti, patirti smegenų traumą ir pan., bet nesutinka su tuo, kad suduodant smūgį į pilvą gali kilti panašios pasekmės kaip kad suduodant smūgį į galvą. Pirmiausia, galvos sritį kiekvienas žmogus suvokia kaip pavojingą žmogaus organų vieta (smegenys, nervų sistema, stuburo dalis kakle, kaukolės galimi lūžiai), tuo tarpu pilvo srities žmonės nelaiko labai pažeidžiama kūno vieta. Todėl, anot kasatoriaus, Klaipėdos apygardos teismas jo veiką kvalifikavo teisingai, pateikė išsamius ir pagrįstus tokio savo sprendimo motyvus. Kasatorius sutinka su Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu, pripažįsta savo kaltę ir labai gailisi dėl įvykusio įvykio.
Kasatorius taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai teigė, jog paprastai vieno smūgio ranka sudavimas į pilvą suaugusiam normalaus išsivystymo žmogui nesukelia gyvybės praradimo. Vieno smūgio ranka į pilvą sudavimas paprastai sukelia skirtingo laipsnio sveikatos sutrikdymus. Gyvybės atėmimas nėra dėsninga vieno smūgio ranka sudavimo į pilvą pasekmė. Kadangi gyvybės atėmimas nėra dėsningas vieno smūgio į pilvą padarinys, kaltininkas paprastai nesuvokia, kad tokia veika pavojinga kito žmogaus gyvybei, ir nenumato tokių padarinių kaip gyvybės atėmimas. Nenumatydamas tokių padarinių, jis jų ir nenori. Kasatorius pabrėžia, kad jis nesuvokė daromos veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei, nenumatė padarinių, susijusių su gyvybės atėmimu, todėl tie padariniai negali būti jam inkriminuoti kaip padaryti tyčine kaltės forma, kuri reikalauja daromos veikos konkretaus pavojingumo suvokimo, konkrečių padarinių (gyvybės atėmimo) numatymo ir jų norėjimo ar sąmoningo leidimo jiems kilti. Taigi, kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad jis, tyčia suduodamas stiprų vieną smūgį į pilvą, padarė nukentėjusiajam pilvo sumušimą, dėl to plyšo plonosios žarnos pasaitas ir pilvinės aortos užpakalinė siena, o išsivystęs ūmus vidinis kraujavimas sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Taip pat pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad jis nukentėjusiajam gyvybę atėmė neatsargiai – dėl nusikalstamo nerūpestingumo, nes nesuprato, kad smūgis pavojingas nukentėjusiojo gyvybei, nenumatė, kad dėl jo veikos nukentėjusysis gali mirti, ir nukentėjusiojo mirties nenorėjo. Teisingai konstatuota ir tai, kad, atsižvelgiant j kaltininko amžių (jaunesnis už nukentėjusįjį), stambų kūno sudėjimą, nukentėjusiojo liesą kūno sudėjimą, jis turėjo ir galėjo numatyti nukentėjusiojo mirtį, nes po stipraus jo suduoto smūgio nukentėjusysis parvirto.
Kasatorius taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš kaltinimo pašalino aplinkybes, kad jis, mušdamas nukentėjusįjį kumščiais, spardydamas kojomis į galvą, iš viso suduodamas ne mažiau kaip devynis smūgius į galvą, padarė nukentėjusiajam poodines kraujosruvas, odos nubrozdinimus, muštines žaizdas smūgių sudavimo vietose. Teisminio nagrinėjimo metu neįrodyta, kad jis būtų sudavęs šiuos kaltinime nurodytus smūgius nukentėjusiajam į galvą. Be to, teismo posėdžio metu teismo medicinos ekspertas parodė, kad dalis šių sužalojimų galėjo atsirasti nukentėjusiajam griūnant. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nors ir pripažino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad jis nesudavė kitų smūgių nukentėjusiajam, nepagrįstai kasatoriaus veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – kaip tyčinį gyvybės atėmimą.
Anot kasatoriaus, neteisingai panaikintos ir jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. kad jis prisipažino, nuoširdžiai gailisi ir pripažino civilinį ieškinį. Kasatoriaus teigimu, jis nuoširdžiai galisi dėl to, kas įvyko, pripažino faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, t. y. kad girtavo, sudavė smūgį į pilvą. Todėl apeliacinės instancijos teismo jam pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė neatitinka bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, neadekvati, neteisinga ir aiškiai per griežta.
Atsiliepimas
Atsiliepime į kasacinį skundą Generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Arūnas Meška nurodo, kad kasatoriaus teiginys, jog jis suduodamas vienintelį, nors ir labai stiprų smūgį nukentėjusiajam į pilvą nesuvokė daromos veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei, nenumatė padarinių, susijusių su gyvybės atėmimu, ir todėl kilę padariniai – nukentėjusiojo mirtis, negali būti inkriminuoti jam kaip padaryti esant tyčinės kaltės formai, yra nepagrįstas. Pagal susiformavusią teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.
Byloje nustatyta, kad kasatorius nukentėjusiajam sudavė labai stiprų smūgį į pilvo sritį, nuo kurio nukentėjusysis nugriuvo. Tai matyti iš paties kasatoriaus parodymų. Štai 2008 m. lapkričio 27 d. jis parodė: „smūgį tikrai sudaviau su didele jėga, nes esu fiziškai stiprus. Nuo mano smūgio nukentėjusysis nugriuvo“ (T. 2, b.1. 101). Šiuos parodymus kasatorius patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu (T. 2, b.1. 143). Kad smūgio būta labai stipraus, pagrindžia ir nukentėjusiajam padaryti vidaus organų sužalojimai – plonosios žarnos pasaito ir pilvinės aortos užpakalinės sienos plyšimai. Būtent dėl šių sužalojimų išsivysčius ūmiam vidiniam kraujavimai nukentėjusysis mirė.
Atsiliepimas
Atsiliepime prokuroras nurodo, kad teismų praktikoje išaiškinta, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės bylos Nr. 2K-469/2007, 2K-481/2006, 2K-675/2006 ir kt). Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Anot prokuroro, galima sutikti, kad kasatorius savo veiksmais gal ir nenorėjo atimti nukentėjusiajam gyvybės, tačiau pasirinko tokį veikimo būdą – labai stiprų smūgį į gyvybiškai svarbią kūno vietą (pilvą), todėl sunkių padarinių, tarp jų ir gyvybės atėmimo, kilimo tikimybė buvo akivaizdi, t. y. kasatorius savo tyčiniais veiksmais sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Todėl jis turi atsakyti už tas pasekmes, kurias sukėlė veikdamas neapibrėžta, nekonkretizuota tyčia. Šiuo atveju būtina atsižvelgti ir į kasatoriaus elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (nukentėjusiajam pagalbos nesuteikė, kūną iš nusikaltimo vietos išgabeno imituodamas nelaimingą atsitikimą – prigėrimą vandenyje). Tai patvirtina, kad kasatorius buvo abejingas tam, kokias pasekmes sukels jo veika. Kasatorius, suvokdamas galinčias atsirasti mirtinas pasekmes, neatsisakė savo pavojingo elgesio ir neatliko jokių veiksmų, kad tų pasekmių išvengtų, nors tokius veiksmus (iškviesti greitąją pagalbą) atlikti galėjo ir net privalėjo. Todėl kasatoriaus veika, net ir sudavus tik vieną labai stiprų smūgį į pilvą, teisingai kvalifikuota pagal kilusias pasekmes – kaip nužudymas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
Prokuroras taip pat pažymi, kad kasaciniame skunde gana plačiai cituojami apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti motyvai, tačiau nenurodoma, kodėl šie motyvai yra nepagrįsti. Vien tai, kad kasatorius nurodė, jog nesutinka su tokiais teismo motyvais, dar nėra pagrindas suabejoti šių apeliacinės instancijos teismo argumentų pagrįstumu.
Anot prokuroro, nepagrįstas yra ir kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pašalino jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes – prisipažinimą, nuoširdų gailėjimąsi ir civilinio ieškinio pripažinimą, nes jis neva pripažino, jog su nukentėjusiuoju girtavo, sudavė stiprų smūgį į pilvą, t. y pripažino bylos faktines aplinkybes. Teismų praktikoje laikoma, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių, objektyvių, turinčių juridinę reikšmę asmens padarytos veikos kvalifikavimui bylos aplinkybių pripažinimas, duodant ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismui teisingus parodymus. Be to, parodymai turi būti duodami savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė objektyviai įvertinama pagal bylos duomenų visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, žalos nukentėjusiajam atlyginimą ir pan.). Tuo tarpu kasatorius ikiteisminio tyrimo metu neigė nužudęs nukentėjusįjį, o prisipažinimą parašė nuo įvykio praėjus daugiau nei pusei metų. Tą pačią dieną vykusios apklausos metu nuteistasis parodė, kad ankščiau savo kaltę neigė, nes manė, jog byloje trūks jo kaltę patvirtinančių įrodymų, o įvykio liudytojai nieko nepapasakos. Pirmosios instancijos teisme kasatorius taip pat patvirtino, kad prisipažino tik tada, kai sužinojo liudytojos V. V. parodymus. Todėl toks kasatoriaus prisipažinimas negali būti laikomas kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nes kasatorius savo kaltę neigė, klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus, o teisingus parodymus davė ne savo noru, bet dėl byloje surinktų įrodymų. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios kasatorius savo elgesio nevertino kritiškai, po nusikaltimo slėpė nukentėjusiojo kūną, stengėsi išvengti baudžiamosios atsakomybės, neatlygino nukentėjusiesiems padarytos turtinės bei neturtinės žalos. Toks kasatoriaus elgesys taip pat negali būti laikomas baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kuri numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
Prokuroras taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo pripažintą kasatoriaus atsakomybę lengvinančią aplinkybę – civilinio ieškinio pripažinimą, tačiau kasatorius šios aplinkybės panaikinimo neginčija ir jokių argumentų šiuo klausimu nepateikia, todėl atsiliepime prokuroras sutinka su apeliacinės instancijos sprendimu ir motyvais, bet jų nekartoja.
Prokuroras taip pat nesutinka su kasatoriaus teiginiais, kad jam paskirta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta ir neatitinka bausmių skyrimo principų. Anot prokuroro, be šio deklaratyvaus pareiškimo daugiau jokių argumentų ar paaiškinimų dėl bausmės griežtumo nepateikta. Atsiliepime prokuroras nurodo, kad, skirdamas bausmę, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į nuteistojo asmenybę bei padarytos veikos pobūdį ir paskyrė teisingą bausmę. Kasatorius yra penkis kartus teistas, nusikalto neišnykus teistumui, jau anksčiau buvo teistas už smurtinių nusikaltimų padarymą. Kasatorius keturis kartus atliko laisvės atėmimo bausmę ir tai rodo, kad net paskirtos griežtos bausmės nedaro įtakos susiformavusioms nuteistojo vertybėms. Paskutinį kartą atlikęs bausmę, nepraėjus nei metams, kasatorius vėl padarė tyčinį nusikaltimą. Visa tai rodo, kad nuteistajam paskirtoji bausmė nėra per griežta.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį
Kasatoriaus kasaciniame skunde ginčijamas V. F. veikos kvalifikavimas pagal BK 129 straipsnį (nužudymas) ir argumentuojamas būtinumas jo veiką vertinti kaip tyčinio sunkaus sveikatos sutrikdymo (BK 135 straipsnis) ir neatsargaus gyvybės atėmimo (BK 132 straipsnis) sutaptį. Kasatorius pateikia argumentus, kurie iš esmės atitinka pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus: kad gyvybės atėmimas nėra dėsninga vieno smūgio ranka sudavimo į pilvą pasekmė, taigi nėra būtinojo priežastinio ryšio tarp gyvybės atėmimo ir kaltininko veikos; šios pasekmės kilimo galimybės kaltininkas nenumatė ir jos nesiekė, todėl nukentėjusiojo mirtis gali būti inkriminuojama kaltininkui tik esant neatsargiai kaltei; kad kaltininko tyčia šiuo atveju apėmė tik sunkų sveikatos sutrikdymą. Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta ir pritaria apeliacinės instancijos teismo pateiktam V. F. veikos kvalifikavimui ir argumentams.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstamas tik būtinasis priežastinis ryšys, kuris nustatomas atsižvelgiant į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga pasekmei kilti (be jos ši nekiltų), ar kilusi pasekmė buvo dėsningas (ne atsitiktinis) veikos rezultatas. Tačiau kolegija nepritaria argumentams, kad vienas, bet stiprus smūgis kumščiu į pilvą, kuriame yra gyvybiškai svarbių žmogaus organų, negali būti pripažintas dėsninga kilusios mirties priežastimi. Šio klausimo sprendimas nėra vienareikšmis ir priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Šiuo kontekstu pažymėtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2009 m. spalio 20 d. kasacinėje nutartyje Nr. 2K-P-247/2009 išsakyta pozicija sprendžiant priežastinio ryšio tarp vieno smūgio į galvą ir kilusios mirties klausimą. Plenarinė sesija pritarė išvadai dėl būtinojo priežastinio ryšio buvimo motyvuodama tuo, kad nenustatyta, jog tarp suduoto smūgio ir mirties būtų įsiterpęs koks nors kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos šių padarinių atsiradimui. Šioje plenarinės sesijos kasacinėje nutartyje aptartas ir klausimas dėl galimybės veiką kvalifikuoti pagal BK 135 ir 132 straipsniuose numatytų nusikaltimų sutaptį: veika taip kvalifikuotina tik tada, kai vienais veiksmais padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau mirtį sukelia kiti kaltininko veiksmai, kuriuos darydamas asmuo numatė, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti ar nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.
Nagrinėjamos bylos aplinkybės neleidžia daryti išvados apie nukentėjusiojo mirties atsitiktinumą, taip pat apie tai, kad sunkus sveikatos sutrikdymas ir gyvybės atėmimas būtų padaryti skirtingais veiksmais ir skirtinga kaltės forma. Teismai nustatė, kad nuteistasis V. F. sudavė nukentėjusiajam I. B. ne mažiau kaip vieną stiprų smūgį kumščiu į pilvą, dėl to plyšo nukentėjusiojo plonosios žarnos pasaitas ir pilvinės aortos užpakalinė siena, išsivystė ūmus vidurinis nukraujavimas, sukėlęs mirtį (rasta ir nukentėjusiojo galvos sumušimo pėdsakų, bet neįrodyta, kad juos padarė nuteistasis). Mirtis įvyko netrukus po smūgio. Nukentėjusysis buvo paliktas gulėti ant grindų, jokios pagalbos jam nesuteikta. Be nuteistojo smurtinių veiksmų, jokių kitų aplinkybių (pvz., gydytojų klaidos, vėliau patirtų traumų ir pan.), galėjusių sukelti nukentėjusiojo mirtį, byloje nenustatyta.
Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė tyčinę V. F. kaltę atėmus gyvybę nukentėjusiajam. Pritartina teismo padarytai išvadai, kad, stipriai smogdamas kumščiu nukentėjusiajam į pilvą, kuriame yra daug gyvybiškai svarbių kūno organų, V. F. suvokė, kad kelia pavojų jo gyvybei, numatė, kad gali jam atimti gyvybę, ir, nors nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (netiesioginė tyčia). Pažymėtina, kad tyčinės kaltės konstatavimas nagrinėjamoje byloje ir teismo pateikti argumentai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos nuostatas. Pirmiausia tai pasakytina apie 1998 m. gegužės 19 d. kasacinę nutartį Nr. 2K-92/2008, kurioje pritarta teismų išvadai, kad nuteistasis, smogęs sulenktos kojos keliu nukentėjusiajam į pilvą (dėl to šiam plyšo plonoji žarna ir išsivystė įvairios komplikacijos) ir taip sukėlęs jo mirtį, privalo atsakyti už tyčinį nužudymą. Taip pat atkreiptinas dėmesys į kasacines nutartis, kuriose buvo sprendžiamas gyvybės atėmimo vienu smūgiu į galvą kaltės klausimas ir pritarta išvadoms, kad, nors šiais atvejais nuteistasis ir nenorėjo nužudyti nukentėjusiojo, tačiau, pasirinkdamas pavojingą gyvybei veikimo būdą, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2009 m. spalio 20 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-P-247/2009, kasacinės nutartys Nr. 2K-342/2009, 2K-281/2008, 2K-469/2007). Nagrinėjamoje byloje išvadą, kad nužudymas padarytas netiesiogine tyčia, sustiprina dar ir tai, kad nuteistasis V. F. smurtavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be to, baigęs smurtinius veiksmus, pademonstravo visišką abejingumą sužaloto nukentėjusiojo likimui: paliko jį gulėti ant grindų be pagalbos, neiškvietė greitosios, nuėjo miegoti, o supratęs, kad nukentėjusysis negyvas, toliau vartojo alkoholinius gėrimus, po to kūną išmetė pro langą ir nutempė iki tvenkinio.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas V. F. veika kaip nužudymą (BK 129 straipsnio 1 dalis), tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Dėl nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių panaikinimo ir paskirtos bausmės
Kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes – tai, kad jis prisipažino, nuoširdžiai gailisi ir pripažino civilinį ieškinį, ir paskyrė jam neteisingą ir aiškiai per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus. Apeliacinės instancijos teismas panaikino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą lengvinančią aplinkybę (tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi), nustatęs, kad V. F. ikiteisminio tyrimo metu neigė nužudęs I. B. ir prisipažino daugiau nei po pusės metų po padaryto nusikaltimo ir tik dėl byloje surinktų įrodymų. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios V. F. savo elgesio nevertino kritiškai, stengėsi išvengti atsakomybės, neatlygino padarytos turtinės ir neturtinės žalos. Tokiomis aplinkybėmis BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos lengvinančios aplinkybės pripažinimas reiškia netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, todėl apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai šią aplinkybę panaikino. Pagrįstai panaikinta ir kita pirmosios instancijos teismo nustatyta lengvinanti aplinkybė – tai, kad nuteistasis pripažino civilinį ieškinį. Ieškinio pripažinimas nėra nurodytas atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąraše (BK 59 straipsnis), o turint galvoje, kad nuteistasis neatlygino bent dalies nužudymu padarytos žalos, minėtos lengvinančios aplinkybės konstatavimas laikytinas akivaizdžiai nepagrįstu.
Skirdamas vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad V. F. padarė labai sunkų ir nepataisomas pasekmes sukėlusį nusikaltimą, kad nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – jis veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), kad nuteistasis yra penkis kartus teistas recidyvistas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiomis aplinkybėmis nuteistajam paskirta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė, kuri lygi BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkiui, negali būti vertinama kaip pernelyg griežta.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo V. F. kasacinį skundą atmesti.