- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-20
- Bylos Nr.
- 1A-307-177/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-12396-2015-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys, Violeta Ražinskaitė, Kęstutis Jucys
- Nuteistasis
- V. B.
- Nukentėjusysis
- I. J., A. J., V. M.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Jucio, Viktoro Kažio, Violetos Ražinskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. (V. B.) pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nubaustas laisvės atėmimu:
pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – 1 metams ir 6 mėnesiams;
pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą – 12 metų;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 12 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Iš V. B. priteista: nukentėjusiajai I. J. 1 279,30 Eur turtinei žalai ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam A. J. 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir iki jo pilnametystės šių lėšų tvarkytoja paskirta jo rūpintoja I. J., nukentėjusiajai V. M. 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, valstybei 582,15 Eur už nukentėjusiesiems A. J., I. J. bei V. M. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2015 m. vasario 28 d. apie 16.30 val. Ignalinos r., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio rankomis sudavė N. M. ne mažiau kaip tris kartus į galvą, po to, pargriovęs N. M. ant grindų, spyrė jai vieną kartą į dešinį šoną bei ranka sudavė vieną smūgį į nugarą, tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarė krūtinės ląstos dešinės pusės VI šonkaulio lūžį, t. y. nesunkiai sutrikdė N. M. sveikatą.
2. Be to, V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2016 m. vasario mėn., laikotarpiu nuo 21 d. 21 val. iki 22 d. 5 val. tiksliai nenustatytu laiku, Ignalinos r., (duomenys neskelbtini), bute būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio rankomis sudavė sugyventinei N. M. ne mažiau kaip dešimt smūgių į galvą ir kitas kūno vietas, rankomis bei kitais nenustatytais daiktais uždarė nukentėjusiajai išorinius kvėpavimo takus – burnos ir nosies sritis, rankomis iš priekio suspaudė jos kaklą ir, dėl šių smurtinių veiksmų orui nepatekus į kvėpavimo takus bei išsivysčius pavojingai gyvybei fiziologinei būklei, pasireiškusiai taškinėmis kraujosruvomis širdies ir plaučių paviršiuose, skystu tamsiu krauju širdies ertmėse, galvos smegenų ir plaučių pabrinkimu, ryškia vidaus organų venine pilnakraujyste, nukentėjusioji uždususi mirė. Taip V. B. tyčia nužudė savo šeimos narę N. M., su kuria bendrai gyveno neįregistravęs santuokos.
3. Nuteistasis V. B. apeliaciniame skunde savo kaltę ginčijo tik dėl sugyventinės N. M. nužudymo. Vienintelis neva jo kaltės įrodymas nužudžius sugyventinę yra teismo specialisto išvada, tačiau šis įrodymas nepatvirtina jo kaltės, nes teismo medicinos ekspertas išvadas pateikė, remdamasis prielaidomis bei spėjimais. Specialisto išvada, jog N. M. buvo pasmaugta, prieštarauja apelianto nuosekliems parodymams. Jis teigė, kad kaklą suspaudė (ne smaugė) dėl patiriamo malonumo, o ne tyčia norėdamas nužudyti. Faktas, jog anksčiau tarp jo ir sugyventinės buvo kilę konfliktų, neįrodo jo tyčios iš savanaudiškų paskatų nužudyti N. M.. Siekiant teisingai išnagrinėti skundą ir bylą, į teismą reikia kviesti teismo medicinos ekspertą. Be to, neaišku, kodėl jam nebuvo paskirta psichiatrijos ekspertizė, nors tam buvo pagrindas.
Šalies argumentai
3.1. Nuteistasis V. B. apeliaciniame skunde prašė perkvalifikuoti jo veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 132 straipsnio 1 dalį ir sumažinti bausmę, taip pat sumažinti priteistą neturtinės žalos dydį.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismo posėdyje nuteistasis V. B. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmetamas.
6. Apeliantas ginčijo tik tyčinį N. M. nužudymą, bausmę bei nukentėjusiesiems priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį, todėl, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.
7. Teisėjų kolegijos nuomone, V. B. kaltė tyčia nužudžius sugyventinę N. M. įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus, nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės, ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, dėl šios veikos pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę bei teisingai nustatė nukentėjusiesiems priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį. Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų byloje nenustatyta.
Dėl atsisakymo skirti ekspertizę
8. Nuteistasis V. B. apeliaciniame skunde teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepaskyrė jam psichiatrijos ekspertizės, nors tam buvo pagrindas.
8.1. Šis skundo motyvas atmetamas.
8.2. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirta užduotis atlikti tyrimą iš medicininių dokumentų bei baudžiamosios bylos medžiagos ir atsakyti į klausimą, ar tikslinga V. B. skirti teismo psichiatrijos ekspertizę (t. 3, b. l. 54). Iš šios užduoties matyti, jog ekspertui buvo pateikta visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, nuteistojo ligos istorija iš medicinos įstaigos, kurioje jis gydėsi (t. 3, b. l. 55).
8.3. 2016 m. liepos 26 d. gauta Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Rokiškio teismo psichiatrijos skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad V. B. nesirgo psichikos sutrikimais, pas psichiatrus nesilankė, jo parodymai nuoseklūs, motyvuoti, jis neneigia nusikaltimo fakto, suvokia juridines pasekmes, todėl netikslinga jam skirti teismo psichiatrijos ekspertizę (t. 3, b. l. 56).
8.4. Atlikus šį tyrimą, byloje negauta naujų duomenų dėl įtariamojo (vėliau kaltinamojo) sveikatos būklės. V. B. elgesys viso proceso metu nekėlė abejonių dėl jo psichikos būsenos. Faktinės bylos aplinkybės rodo, jog V. B. suprato savo veiksmų prasmę bei jų galimas pasekmes. Pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikta papildomų objektyvių duomenų, leidžiančių suabejoti aptarta specialisto išvada, todėl nebuvo jokio pagrindo skirti teismo psichiatrijos ekspertizę.
8.5. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pats nuteistasis ir jo gynėja nepareiškė prašymo skirti teismo psichiatrijos ekspertizę nei susipažinę su baudžiamąja byla, prieš ją atiduodant į teismą, nei bylą nagrinėjant teisme. Prašymą paskirti ekspertizę (šio prašymo apeliacinės instancijos teisme apeliantas atsisakė) V. B. nurodė tik apeliaciniame skunde (t. 4, b. l. 43–48, 65–66). Dėl to konstatuotina, kad, nepaskyręs minėtos ekspertizės, teismas nepažeidė įstatymo reikalavimų.
Dėl kaltės formos ir veiksmų apimties
9. Nuteistasis V. B. viso proceso metu neigė tyčia nužudęs savo sugyventinę N. M., tačiau jo kaltę įrodo byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje patikrintų įrodymų visetas.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstė nuteistojo V. B. parodymus, išanalizavo rašytinius įrodymus, todėl šioje nutartyje jie nekartojami ir aptariami tik tiek, kiek reikia atsakyti į apeliacinio skundo argumentus.
11. Remdamasis specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) teismas nustatė, kad N. M. mirė nuo uždusimo uždarant išorinius kvėpavimo takus ir suspaudus kaklo minkštuosius audinius. Tai nurodo odos nubrozdinimai smakre ir kakle, odos nubrozdinimai abiejų lūpų odos kairėje su nubrozdinimais abiejų lūpų gleivinės kairėje pusėje ir kraujosruva apatinės lūpos gleivinės kairėje, daugybinės taškinės kraujosruvėlės veido, kaklo ir krūtinės ląstos priekinio paviršiaus odoje, kraujosruvos liežuvio raumenyse, abipus kaklo minkštuosiuose audiniuose, taškinės kraujosruvos širdies ir plaučių paviršiuose, skystas tamsus kraujas širdies ertmėse, galvos smegenų ir plaučių pabrinkimas, ryški vidaus organų veninė pilnakraujystė. Šie kūno sužalojimai, kvalifikuoti kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, padaryti burnos ir nosies sritis uždarius kietu, standžiu, lanksčiu daiktu (daiktais) (pvz. pagalve, rūbais, patalyne, rankomis ir pan.) bei kaklo minkštuosius audinius iš priekio suspaudus kietais bukais daiktais (pvz. rankomis) netrukus iki mirties. Nustatyti ir kiti kūno sužalojimai, kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau jie neturėjo įtakos N. M. mirčiai (t. 1, b. l. 113–118).
12. Nors nuteistasis V. B. neigė uždaręs nukentėjusiajai išorinius kvėpavimo takus – burnos ir nosies sritis bei rankomis suspaudęs N. M. kaklą, t. y. nepripažino atlikęs veiksmus, turinčius priežastinį ryšį su jos mirtimi, tačiau tokius jo teiginius objektyviai paneigė rašytiniai įrodymai bei specialisto paaiškinimai teisme. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog V. B. sugyventinės kaklą suspaudė (ne smaugė) dėl patiriamo malonumo, kaip teigė apeliantas.
12.1. Skunde apeliantas nurodė savaip interpretuojamą N. M. mirties priežastį teigdamas, kad teismo medicinos ekspertas išvadas pateikė, remdamasis prielaidomis bei spėjimais.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai, nei tikino nuteistasis, bylos medžiagoje esančio tyrimo išvados ir eksperto O. P. paaiškinimai teisme rodo, jog N. M. buvo tyčia uždusinta.
12.2. Ekspertas paneigė V. B. nurodytas nukentėjusiosios N. M. sužalojimo aplinkybes kaip neatitinkančias sužalojimo mechanizmo. Jis paaiškino, kad N. M. nubrozdinimai abiejų lūpų gleivinės kairėje pusėje, poodinės kraujosruvos dešinio skruosto srityje ir kiti sužalojimai veide negalėjo atsirasti nuo veiksmų ją gaivinant, kaip nurodė nuteistasis. Eksperto teigimu, nukentėjusiajai nustatyti nubrozdinimai ir minkštųjų audinių kraujosruvos kakle rodo, jog buvo spaudžiami kaklo minkštieji audiniai. Nukentėjusiajai kaklas buvo spaudžiamas ilgesnį laiką, nei dešimt sekundžių ir buvo spaudžiamos ne tik miego arterijos, bet visos kaklo kraujagyslės, esančios kaklo priekiniame ir šoniniame paviršiuose (t. 3, b. l. 196–198).
12.3. Ekspertas O. P., davęs paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme, kategoriškai patvirtino, kad N. M. mirties priežastis buvo asfiksija, o vien tik kraujagyslių užspaudimas nėra asfiksija. Tai, kad buvo gniuždomi nukentėjusiosios kaklo minkštieji audiniai, rodo daugybiniai kaklo sužalojimai. N. M. galėjo mirti ir tik nuo jai užspausto kaklo (ne vien kraujagyslių užspaudimo), neužspaudus nosies bei burnos. Ekspertas paneigė, kad N. M. galėjo mirti vien dėl kraujagyslių (t. y. ne viso kaklo, o tik miego arterijų, kaip nurodė apeliantas) užspaudimo, nes jokia kraujotakos patologija nebuvo nustatyta (t. 4, b. l. 84–85).
12.4. Ekspertas O. P. yra reikiamų specialių žinių ir įgūdžių turintis asmuo, atlikęs N. M. lavono objektyvų tyrimą, pateikęs išvadas bei paaiškinimus savo kompetencijos klausimais. Jis neperžengė specialių žinių ribų. Specialisto išvada nekelia abejonių dėl savo pagrįstumo. Nesutikdamas su specialisto išvada dėl sužalojimų mechanizmo ir nustatytos mirties priežasties, apeliantas skunde nenurodė jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų specialisto išvadą. Specialisto išvados kaip įrodymų šaltinio vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, jog aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustatė asmuo, turintis specialių žinių. Vertindamas specialisto išvadoje pateiktus duomenis, apeliantas tokių žinių neturi, o savo nuomonę grindžia prielaidomis, kurių nepatvirtina teismo ištirti ir įvertinti įrodymai.
13. Apelianto teigimu, teismas netinkamai įvertino jo paties parodymus, suteikdamas prioritetinę reikšmė jį kaltinantiems įrodymams. Tokie nuteistojo V. B. argumentai taip pat nepagrįsti.
13.1. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja, jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato bylą nagrinėjančio teismo išskirtinę kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti buvus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties visus požymius asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau galutines išvadas daro tik teismas.
13.2. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo V. B. nurodytų įvykio aplinkybių, nukentėjusiajai N. M. nustatytų sužalojimų atsiradimo ir nurodė motyvus, kodėl atmetė nuteistojo V. B. versiją dėl svaiginimosi su nukentėjusiąja, suspaudžiant miego arterijas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo bylos įrodymus vertinti kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.
13.3. Nuteistasis V. B. teisme parodė, kad su nukentėjusiąja svaiginosi, suspausdamas jai miego arterijas. Jis trimis abiejų rankų pirštais suspaudė nukentėjusiajai kaklą iš priekio ir palaikė nuo penkių iki dešimties sekundžių, po to N. M. susmuko. Bandydamas atgaivinti, nukentėjusiajai plekšnojo per veidą, trynė veidą delnais, darė dirbtinį kvėpavimą. Kiti sužalojimai galėjo atsirasti, sodinant nukentėjusiąją ant virtuvės baldų ir nešant ją į kambarį, ji galėjo užkliūti už stalo. Vėliau sugrįžęs nutempė nukentėjusiąją į kambarį ir paguldė į lovą.
13.4. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu V. B. teigė, kad N. M. miego arteriją spaudė tik nykščiais, o kitus pirštus laikė ant pakaušio, spaudė ne visa jėga, palaikė suspaudęs tris–keturias sekundes, ir tada nukentėjusioji nugriuvo, jai prasidėjo traukuliai, kurie truko mažiau nei dešimt sekundžių. Ją gaivino, darydamas dirbtinį kvėpavimą, po to trynė veidą, sudavė iki penkių smūgių rankomis į veidą, nors negalėjo įvardinti, sudavė delnais ar smūgiuodamas kumščiais. Paaiškino, kad iš karto po to paliko nukentėjusiąją virtuvėje, o pats išėjo į barą. Sugrįžęs nutempė ją į kambarį ir paguldė į lovą (t. 3, b. l. 66–68).
13.5. Tokius nuteistojo V. B. parodymus, atsižvelgusi į jau minėto specialaus tyrimo išvadas bei eksperto O. P. paaiškinimus, teisėjų kolegija vertina kaip siekį sušvelninti baudžiamąją atsakomybę. Viso proceso metu V. B. buvo nenuoseklus ir keitė parodymus, teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgdamas į proceso metu gaunamus jo kaltės įrodymus. Tokie nuteistojo parodymai negali būti laikomi patikimais.
Žemesnės instancijos teismas
14. Taigi priešingai, nei skunde nurodė apeliantas, darant teisines išvadas dėl nusikaltimo kvalifikavimo ir kaltės rūšies, buvo įvertinti ir nuteistojo parodymai. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visetą (paties nuteistojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenis, specialisto išvadą bei eksperto O. P. paaiškinimus, paneigiančius nuteistojo nurodytą įvykio versiją), padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog V. B., veikdamas tiesiogine tyčia, uždarydamas išorinius kvėpavimo takus – burną ir nosį bei suspausdamas kaklo minkštuosius audinius, N. M. nužudė.
15. Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčijo nusikaltimo sudėties subjektyvųjį požymį – kaltę. Jis teigė nukentėjusiąją nužudęs ne tyčia, bet dėl neatsargumo ir prašė nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Toks prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.
16. Esant neatsargiai kaltės formai, kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4/2012, 2K-438-222/2015, 2K-322-511/2016 ir kt.).
16.1. Pagal teismų praktiką kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius, atsižvelgiama į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko bei nukentėjusiojo tarpusavio santykius, jų elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus) ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4/2012, 2K-P-498-746/2015, 2K-587-697/2015, 2K-129-976/2016, 2K-7-193-895/2016, 2K-9-697/2017 ir kt.).
16.2. Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Esant nusikalstamam nerūpestingumui, kaltininkas nesupranta, jog darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei.
17. Šioje byloje apelianto veiksmai, kaklo suspaudimas ir nosies bei burnos uždarymas nukentėjusiajai, įvertinus jo amžių ir gyvenimo patirtį, rodo savo veikos pavojingumo aiškų suvokimą bei galimų padarinių numatymą. V. B. suvokė daromos veikos pavojingumą, ir jokios objektyvaus pobūdžio aplinkybės nesudarė pagrindo tikėtis, kad bus išvengta padarinių, už kuriuos numatyta baudžiamoji atsakomybė.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad V. B. veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis).
18. Dėl išdėstytų argumentų V. B. veika negali būti kvalifikuota pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargus gyvybės atėmimas, nes tokiam veikos kvalifikavimui nėra teisinių prielaidų.
19. Atmetamas apeliacinio skundo argumentas, kad neįrodyta apelianto tyčia N. M. nužudžius iš savanaudiškų paskatų, nes savanaudiškos paskatos jam nebuvo inkriminuotos.
20. Pagal bylos duomenis V. B. ir N. M. nebuvo įregistravę santuokos, tačiau, kaip matyti iš paties nuteistojo parodymų, apie dvejus metus jie gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, todėl Vilniaus apygardos teismas V. B. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, numatantį atsakomybę už tyčinį šeimos nario nužudymą.
Dėl bausmės
21. Nuteistasis V. B. apeliaciniame skunde nesutiko su paskirtos bausmės dydžiu, prašė skirti švelnesnę bausmę.
22. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, jog baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos. Už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.
23. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje, nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą. Tie tikslai šiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje išdėstyti nuoseklia tvarka ir sudaro vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam iš jų negali būti suteikiama viršenybė.
24. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais skirdamas bausmę teismas gali nesilaikyti baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama, vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis. BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis.
25. Pirmosios instancijos teismas gana išsamiai motyvavo bausmės skyrimą. Teismas įvertino skundžiamos nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę, tai, kad nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.
25.1. Nusikalstama veika, numatyta BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kurią padaręs V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, priskiriama prie labai sunkių nusikaltimų kategorijos. Už šią nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas nenumato laisvės atėmimui alternatyvių bausmių. V. B. nusikalstamą veiką padarė, veikdamas tiesiogine tyčia, nusikaltimo pasekmės labai sunkios – atimta žmogaus gyvybė, t. y. didžiausia įstatymo saugoma vertybė, V. B. nužudė savo sugyventinę, palikdamas jos nepilnametį sūnų našlaitį, nes berniuko tėvas mirė anksčiau.
25.2. Byloje nustatyta viena V. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – jis nusikalstamą veiką padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jai padaryti (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nors V. B. pripažino N. M. mirus dėl jo veiksmų, tai nelaikytina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Siekdamas palengvinti savo teisinę padėtį, jis nurodė kitokias nei tikrąsias įvykio aplinkybes. Apelianto versiją vienareikšmiškai paneigė šioje nutartyje jau minėtos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys. Tai reiškia, kad nuteistasis nebuvo nuoširdus, ir tai nerodo jo nuoširdaus gailėjimosi, kas yra viena iš būtinų sąlygų aptariamai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei pripažinti.
25.3. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog V. B. anksčiau neteistas, administracine tvarka baustas, tačiau galiojančių nuobaudų neturi, nedirba, piktnaudžiauja alkoholiu. Skirdamas bausmę nuteistajam, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nurodytas aplinkybes, įvertino šių aplinkybių visumą ir paskyrė bausmę, savo dydžiu žymiai mažesnę, nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.
25.4. V. B. paskirta bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei nuteistojo asmenybės pavojingumą. Ji yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo laikyti šią bausmę aiškiai per griežta ir ją švelninti.
Dėl civilinių ieškinių
26. Nuteistasis V. B. apeliaciniame skunde nesutiko su pirmosios instancijos teismo nukentėjusiesiems priteistais neturtinės žalos atlyginimo dydžiais ir prašė juos sumažinti. Šis apeliacinio skundo teiginys yra nepagrįstas, todėl atmetamas.
26.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis).
BPK 109 straipsnyje nurodyta, jog asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.
26.2. Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – ir CK) neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnis).
26.3. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, spręsdamas nukentėjusiosios I. J. (kuri yra nukentėjusiojo nepilnamečio A. J. atstovė pagal įstatymą ir rūpintoja) civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosios N. M. sūnui A. J., jį tenkino iš dalies ir iš prašytos 35 000 Eur sumos priteisė 20 000 Eur. Spręsdamas civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo pačiai nukentėjusiajai I. J. (nukentėjusiosios N. M. seseriai), jį taip pat tenkino iš dalies ir iš prašytos 15 000 Eur sumos priteisė 10 000 Eur. Spręsdamas nukentėjusiosios V. M. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo (ji yra nukentėjusiosios N. M. motina), teismas jį tenkino irgi iš dalies ir iš prašytos 20 000 Eur sumos priteisė 15 000 Eur.
Toks teismo sprendimas priimtas, laikantis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytų reikalavimų. Priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžiai atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei neprieštarauja galiojančiai teismų praktikai.
26.4. Nagrinėjamoje byloje dėl labai sunkaus nusikaltimo sukeltų neigiamų ir negrįžtamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiesiems padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo V. B. veiksmais, kuriais atimta gyvybė nepilnamečio nukentėjusiojo A. J. motinai, V. M. dukrai ir I. J. seseriai, t. y. visų jų šeimos narei N. M.. Teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad dėl netikėtos ir smurtinės N. M., su kuria nukentėjusiuosius siejo glaudūs, artimi dvasiniai ir emociniai ryšiai, mirties jie patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimą, kurie turi būti atlyginti.
26.5. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino paminėtas aplinkybes ir, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principais, teisingai nustatė neturtinės žalos dydžius kiekvienam nukentėjusiajam, iš nuteistojo V. B. pagrįstai priteisė skundžiamame nuosprendyje nurodytą piniginę satisfakciją. Baudžiamojo proceso ir (ar) civilinės teisės normos, reglamentuojančios neturtinės žalos dydžio nustatymą, nepažeistos. Pagal susiformavusią teismų praktiką bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai tokie civilinių ieškinių neturtinei žalai atlyginti dydžiais nėra per dideli (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-162-895/2015, 2K-437-696/2015, 2K-482-139/2015, 2K-513-697/2015, 2K-171-511/2016, 2K-381-507/2016 ir kt.).
27. Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.