Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Gintaro Godos ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. I. gynėjo advokato Dovydo Cvetkovo kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu penkiolikai metų, 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė.

Priteista solidariai iš A. I. ir E. K. nukentėjusiajam Ž. K. 5513,60 Lt laidojimo išlaidoms ir 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 26 d. nutartimi atmestas nuteistojo A. I. gynėjo advokato Dovydo Cvetkovo apeliacinis skundas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas E. K., tačiau dėl jo nuteisimo kasacine tvarka nesiskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. I. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad kartu su E. K., panaudoję fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą ir dėl savanaudiškų paskatų nužudė R. K.:

2012 m. birželio 4 d., nuo 20.00 iki 22.00 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, R. K. namuose, esančiuose Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) , veikdami bendrininkų grupe, norėjo pagrobti R. K. bute buvusį K. U. priklausiusį 1085,28 Lt vertės televizorių „Samsung“. R. K. neleidus televizoriaus pagrobti, siekdami palaužti jo pasipriešinimą, abu rankomis ir kojomis sudavė nukentėjusiajam po nenustatytą skaičių smūgių, bet ne mažiau kaip penkiolika smūgių į galvą, ne mažiau kaip aštuonis smūgius į abi krūtinės puses, laikė jį už rankų, padarė ovalo formos poodines kraujosruvas dešiniajame žaste, kraujosruvas dešiniajame dilbyje ir rieše, abiejose veido pusėse, nosyje, lūpų gleivinėse, dešinėje ausyje, sulaužė nosies kaulus, padarė poodines kraujosruvas abiejuose kaktos gumburuose, abiejuose momenų gumburuose, pakaušio viduryje, abiejose krūtinės ląstos–liemens pusėse, tiesioginius abiejų pusių šonkaulių lūžius, kurie abipus sužalojo pasienines ir plautines krūtinplėves (pleuras), abiejų plaučių audinį, dėl to kaupėsi oras ir kraujas krūtinplėvių ertmėse, spausdamas plaučius; tai sukėlė širdies–kvėpavimo sistemų nepakankamumą, dėl to R. K. pakeliui į VšĮ Klaipėdos universitetinę ligoninę apie 22.45 val. mirė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. I. gynėjo advokato Dovydo Cvetkovo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jie teismui nėra privalomi.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, pagal kurias teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, iš esmės nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų BPK 20 straipsnyje. Nors tiesioginių įvykio liudytojų nebuvo pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtų netiesioginių įrodymų visumą, padarė motyvuotas išvadas dėl faktinių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių. Pažymėtina, kad teismas savo išvadas gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltumas nustatomi tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiamas asmens kaltumas, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-539/2011).

Pirmosios instancijos teismas faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes nustatė remdamasis: nukentėjusiojo K. U., liudytojos A. M. parodymais (kad jiems sugrįžus į nukentėjusiojo butą, kuriame jie gyveno, nukentėjusysis R. K., kuris tuo metu buvo sumuštas, tačiau sąmoningas, prašė jų kviesti greitąją medicinos pagalbą ir pasakė, jog „gelbėjant“ K. U. priklausantį televizorių jį sumušė E. K. ir su juo buvęs antras asmuo); specialisto išvada Nr. M 307/12(03) (nustatyti nukentėjusiojo šonkaulių lūžiai: priekinėje pažasties linijoje lūžę III, IV šonkauliai, vidurio pažasties linijoje – VI, VII, užpakalinėje pažasties linijoje – VI, VII, VIII, dešinėje vidurio raktikaulio linijoje – II, III, IV, priekinėje pažasties linijoje – IV, V, VI, VII; krūtinės ląstos minkštuosiuose audiniuose rastos masyvios tamsiai raudonos spalvos kraujosruvos, su nuo raumenų esančiomis atsluoksniuotomis ertmėmis – kišenėmis, kurios užpildytos krauju; ne mažiau kaip dešimčia traumuojančių smūginių poveikių į R. K. veidą padarytos abiejų pusių nosies, lūpų gleivinių, dešinės ausies kraujosruvos, kraujas išsiliejo po dešinės akies jungine, lūžo nosies kaulai; ne mažiau kaip nuo penkių traumuojančių smūginių kontaktų su kietais ribotai kontaktavusiais paviršiais atsirado kraujosruvos abiejuose kaktos gumburuose ir momenų gumburuose, pakaušio viduryje; ne mažiau kaip nuo aštuonių traumuojančių smūginių–spaudžiančių poveikių į krūtinės ląstos abi puses su ribotai kontaktavusiais kietais bukais daiktais ar paviršiais padarytos krūtinės ląstos/liemens abiejų pusių poodinės kraujosruvos, tiesioginiai abiejų pusių šonkaulių lūžiai); specialisto išvada Nr. 11-1626 (12), 11-1669 (12), 11-1683 (12) (ant tirti pateiktų A. I. (taip pat ir E. K.) dešiniojo sportinio bato pado rasti trys į nukentėjusiojo R. K. džinsinio švarko pluoštus panašūs medvilnės pluoštai, o ant to paties bato viršutinės dalies – keturi pluoštai, ant kairiojo bato viršaus rastas vienas toks pats pluoštas); specialisto išvada Nr. G 961/12(03) (A. I. dešiniojo žasto vidurinio trečdalio vidiniame paviršiuje rastos keturios smulkios viena žemiau kitos grandine išsidėsčiusios apvalios formos poodinės kraujosruvos, kurios padarytos prieš vieną parą iki apžiūros); iš dalies – paties nuteistojo A. I. parodymais (pas nukentėjusįjį R. K. ėjo norėdami išgerti alkoholinių gėrimų; jis, nuėjęs į nukentėjusiojo buto galinį kambarį, apžiūrinėjo jame buvusius daiktus; matė, kaip E. K. smūgiavo nukentėjusiajam R. K. į galvą ir į kūną; iš nukentėjusiojo buto paėmė televizorių, kurį pardavė už 200 Lt, pinigus pasidalino su E. K. per pusę); iš dalies – nuteistojo E. K. parodymais (būnant pas nukentėjusįjį A. I. vaikščiojo po kambarius; A. I. turėjo televizorių, kurį pardavė už 200 Lt).

Priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti nukentėjusiojo K. U. ir liudytojos A. M. parodymų kaip nepatikimų: teismas teisiamajame posėdyje išsamiai juos apklausė (T. 3, b. l. 120–122, 122–123); jie kategoriškai patvirtino, kad nukentėjusysis R. K. jiems pasakė, kad jį sumušė E. K. su draugu, nes jis (R. K.) gelbėjo jų televizorių; jų duotiems parodymams patikrinti buvo ištirti ir jų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja A. K., pagal iškvietimą atvykusi su greitąja medicinos pagalba į įvykio vietą, patvirtino, kad nukentėjusysis R. K. sakė, jog kas jį sumušė žino žmonės, kurie pas jį gyveno (A. M. ir K. U.) (T. 3, b. l. 163–164). Taigi šių liudytojų parodymai, vertinant juos kartu su kitais minėtais bylos įrodymais, leido teismui padaryti teisiškai reikšmingas išvadas dėl A. I. dalyvavimo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. A. I. gynybinė pozicija, kad jis, nors ir buvo kartu su E. K. nuėjęs pas nukentėjusįjį ir paėmė iš jo buto televizorių, tačiau prieš nukentėjusįjį jokio fizinio smurto nenaudojo, minėtų teismo išvadų paneigti negali.

Kasatorius teigia, kad teismai, vertindami kiekvieną įrodymą atskirai, nebūtų padarę išvados dėl A. I. kaltumo atėmus gyvybę nukentėjusiajam R. K.. Toks argumentas ne paneigia, o patvirtina, kad teismai laikėsi BPK nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismai turi vertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, atskleisti jų tarpusavio ryšį, o tai leidžia spręsti, ar įrodymų visuma patvirtina reikšmingas bylos aplinkybes, nepaisant to, kad kiekvienas įrodymas atskirai yra nepakankamas. Bylos duomenys patvirtina, kad teismai šio reikalavimo laikėsi.

Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo A. I. gynėjo (taip pat ir nuteistojo E. K.) apeliacinį skundą patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo normų, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Kasatorius netvirtina, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta, procesinis sprendimas surašytas, pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į esminius nuteistojo A. I. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, dalis kurių yra analogiški kasacinio skundo argumentams – analizuojami nuteistųjų, nukentėjusiojo K. U., liudytojų parodymai, specialistų išvados ir pateikiamos subjektyvios išvados dėl šių įrodymų vertinimo ir A. I. nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo, yra atsakyta, išsamiai nurodant, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto, 180 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius teigia, kad nukentėjusysis R. K. buvo sužalotas ne turint tikslą pagrobti jo bute buvusį turtą (televizorių), bet dėl tarp nukentėjusiojo ir kito nuteistojo E. K. kilusio konflikto, o mintis pagrobti turtą kilo jau išėjus iš nukentėjusiojo buto, kad nepagrįstas susitarimas padaryti plėšimą. Kasatoriaus manymu, A. I. veiksmai turėjo būti kvalifikuoti kaip vagystė įsibraunant į patalpą (BK 178 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad nenustačius esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų vertinant įrodymus ir nustatant faktines bylos aplinkybes, baudžiamojo įstatymo taikymą kasacinės instancijos teismas patikrina pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas bylos aplinkybes.

Abiejų instancijų teismai, išsamiai įvertinę bylos įrodymų visumą, nustatė, kad abu nuteistieji, norėdami pagrobti nukentėjusiojo R. K. bute buvusį K. U. priklausiusį televizorių „Samsung“, siekdami palaužti nukentėjusiojo pasipriešinimą, nes jis neleido pagrobti televizoriaus, naudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, kiekvienas rankomis ir kojomis suduodami po nenustatytą skaičių smūgių, bet ne mažiau kaip penkiolika smūgių į galvą, ne mažiau kaip aštuonis smūgius į abi krūtinės puses; padaryti abiejų pusių šonkaulių lūžiai abipus sužalojo pasienines ir plautines krūtinplėves (pleuras), abiejų plaučių audinį, dėl to kaupėsi oras ir kraujas krūtinplėvių ertmėse spausdamas plaučius, ir tai sukėlė širdies–kvėpavimo sistemų nepakankamumą, dėl to nukentėjusysis R. K. mirė. Teismų praktikoje išaiškinta, kad bylose dėl tyčinio nužudymo keli asmenys atsako už nužudymą kaip bendrininkai tiek tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta nuo bendrininkų suduotų smūgių visumos, tiek ir tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų smūgių ar tik nuo vieno smūgio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžtą tyčią dėl padarinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2008, 2K-324/2009, 2K-313/2011). Nors nagrinėjamoje byloje konkrečiai nenustatyta, kiek kiekvienas iš nuteistųjų sudavė smūgių nukentėjusiajam ir į kurias konkrečiai kūno vietas, tačiau pagrįstai pripažinta, kad jie abu bendrininkavo padarant nužudymą ir abu yra nužudymo vykdytojai. Bylos duomenys leido teismams spręsti, kad bendrininkų susitarimas reiškėsi konkliudentiniais veiksmais, t. y. pritariant vienas kito veiksmams ir kartu juos atliekant. Abu nuteistieji suvokė, kad bendrai su kitu asmeniu dalyvauja darant nusikalstamą veiką, suprato, jog savo veika kėsinasi į R. K. gyvybę, numatė, kad gyvybę gali atimti, ir nors nenorėjo atimti jo gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. jie veikė netiesiogine tyčia.

Pagal teismų praktiką savanaudiškos paskatos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte konstatuojamos tada, kai kitas žmogus nužudomas, siekiant iš to gauti turtinės naudos, įgyti teisę į turtą arba išvengti materialių išlaidų. Nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kai savanaudiškos paskatos susiformuoja iki nužudymo pradžios arba kėsinimosi į kito žmogaus gyvybę metu. Teismai nustatė, kad abu nuteistieji fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo, siekdami turtinės naudos – užvaldyti svetimą turtą (televizorių); palaužę nukentėjusiojo pasipriešinimą tai ir padarė, t. y. pagrįstai nustatė, kad nužudymas padarytas iš savanaudiškų paskatų. Pagal teismų praktiką nustačius, kad nužudymas buvo padarytas dėl savanaudiškų paskatų, veika papildomai kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnio atitinkamą dalį priklausomai nuo nustatytų šį nusikaltimą kvalifikuojančių požymių, šiuo atveju – pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Teismų nustatytos bylos aplinkybės paneigia kasatoriaus teiginį, kad sumanymas užvaldyti turtą nuteistiesiems kilo ir buvo realizuotas po to, kai prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas. Dėl to keisti nusikalstamų veikų kvalifikavimą ir A. I. veiką kvalifikuoti tik pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, kaip to prašo kasatorius, nėra teisinio pagrindo.

Dėl bausmės

Kasatorius teigia, kad A. I. paskirta per griežta penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė, nes jis teisiamas pirmą kartą, nėra neigiamai apibūdinamas, dirbo, negyveno asocialaus gyvenimo, nepritarė nuteistojo E. K. smurtiniams veiksmams.

Pagal bylos aplinkybes ir kasacinio skundo argumentus dėl bausmės skyrimo nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad teismas nesilaikė baudžiamojo įstatymo reikalavimų ir A. I. paskyrė akivaizdžiai per griežtą bausmę. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas A. I. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, padarymą paskyrė penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmę, kuri vieneriais metais viršija šio straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Nors A. I. anksčiau neteistas, tačiau byloje nustatyta dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės (nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, ir veikdamas bendrininkų grupe), nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pažymėtina, kad pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę ir nustatydamas jos dydį, pažymėjo, kad A. I. vaidmuo nusikaltimų padaryme taip pat buvo svarbus kaip ir kito nuteistojo E. K., kad, pagal bylos duomenis, jis apibūdinamas kaip agresyvus asmuo, nusikaltimus padarė, siekdamas įgyti lėšų tolesniam girtavimui. Byloje nenustatyta, kad A. I. nepritarė smurtiniams E. K. veiksmams, ar kad jis atitraukė pastarąjį nuo nukentėjusiojo. Darytina išvada, kad nuteistajam A. I. paskirta bausmė laikantis BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo A. I. gynėjo advokato Dovydo Cvetkovo kasacinį skundą.