Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

nuteistiesiems E. K., A. I.

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. ir nuteistojo A. I. gynėjo advokato D. C. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą šešiolikos metų laisvės atėmimo bausme; pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – ketverių metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešiolikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

A. I. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą penkiolikos metų laisvės atėmimo bausme; pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkiolikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš E. K. ir A. I. solidariai priteista nukentėjusiajam Ž. K. 5 513,60 Lt laidojimo išlaidoms atlyginti ir 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš E. K. ir A. I. priteista po 64 Lt valstybei proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. ir A. I. nuteisti už tai, kad jie, pavartoję fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą ir dėl savanaudiškų paskatų nužudė R. K., o būtent: jie 2012 m. birželio 4 d. laikotarpiu nuo 20 iki 22 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, R. K. namuose, esančiuose Priekulės antrajame kaime, Klaipėdos rajone, veikdami bendrininkų grupe, norėjo pagrobti R. K. bute buvusį, K. U. priklausiusį, 1 085,28 Lt vertės televizorių „Samsung“. Kai R. K. televizoriaus pagrobti neleido ir tam pasipriešino, siekdami palaužti R. K. pasipriešinimą, kiekvienas kaltinamasis rankomis ir kojomis R. K. sudavė po nenustatytą skaičių smūgių, bet ne mažiau kaip 15 smūgių į galvą, ne mažiau kaip 8 smūgius į abi krūtinės puses, laikė R. K. už rankų, padarė ovalo formos poodines kraujosruvas dešiniajame žaste, kraujosruvas dešiniajame dilbyje ir rieše, veido abiejose pusėse, nosyje, lūpų gleivinėse, dešinėje ausyje, sulaužė nosies kaulus, padarė poodines kraujosruvas abiejuose kaktos gumburuose, abiejuose momenų gumburuose, pakaušio viduryje, abiejose krūtinės ląstos – liemens pusėse, padarė tiesioginius abiejų pusių šonkaulių lūžius, kurie abipus sužalojo pasienines ir plautines krūtinplėves (pleuras), abiejų plaučių audinį, dėl to kaupėsi oras ir kraujas krūtinplėvių ertmėse, spausdamas plaučius, tai sukėlė širdies – kvėpavimo sistemų nepakankamumą ir R. K. pakeliui į VšĮ Klaipėdos universitetinę ligoninę apie 22.45 val. mirė.

Apeliaciniame skunde nuteistasis E. K. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir jį išteisinti. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme E. K. davė nuoseklius parodymus. Kaltės jis nepripažino, kadangi jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė. Nuteistasis skunde nurodo, kad įvykio dieną jis su A. I. nuėjo pas R. K., nes žinojo, kad ten yra landynė. R. K. jam skolingas nebuvo, nuteistasis pykčio ar nuoskaudos jam taip pat neturėjo. E. K. ir A. I. atėjus, R. K. sėdėjo verandoje ant lovos. Tai patvirtino liudytoja A. M., parodžiusi, kad ji, su K. U. išeidama iš R. K. buto, jį paliko rūkantį ir sėdintį ant lovos verandoje (koridoriuje). Atėjus pas R. K., nuteistasis atsisėdo ant lovos šalia pastarojo, o A. I. – ant taburetės, jie gėrė atsineštą vyną. R. K. išgėrus vyną ir atsisakius toliau vaišinti, tarp jo ir apelianto kilo žodinis konfliktas, kurio metu R. K. jam kumščiu sudavė į veidą. Supykęs nuteistasis du kartus kumščiu smogė nukentėjusiajam į veidą ir galimai spyrė koja, siekdamas jį nuo savęs atstumti. Po ko pakvietė A. I. ir jie abu išėjo iš buto. Paėjus E. K. pajuto, kad jam iš nosies bėga kraujas, jis atsisėdo ant žolės. Tada A. I. pasakė, kad R. K. bute yra geras televizorius, ir nuėjo pas R. K.. Jis grįžo su televizoriumi, kurį jie pardavė E. M.. Vėliau, E. K. kavinėje paprieštaravus, kad nereikėjo iš R. K. grobti televizoriaus, nes jis juos abu matė, A. I. atsakė, kad jis taip sumušė R. K., kad jis nieko neprisimins. Šiuos parodymus apeliantas patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Be to, nuteistojo teigimu, kraujo dėmė, rasta kitame kambaryje ant R. K. lovos, leidžia daryti prielaidą, kad A. I. einant paimti televizoriaus, nukentėjusysis bandė jį sustabdyti, todėl ten ir buvo sumuštas. Po to nukentėjusysis, norėdamas pakviesti pagalbą, atėjo iki lovos verandoje, kur ir buvo rastas K. U. ir A. M..

Apeliantas tvirtina, kad jis ikiteisminio tyrimo metu (2012 m. birželio 6 d. papildomai apklaustas kaip įtariamasis) pripažino savo kaltę tik dėl to, kad A. I. jam grasino ir žadėjo atsilyginti. Vėliau E. K. tokius parodymus paneigė ir davė objektyvią tiesą patvirtinančius parodymus.

Dėl A. I. parodymų, kaltinančių E. K., apeliaciniame skunde nurodoma, kad tai, apelianto nuomone, yra A. I. gynybos būdas. Kaltindamas E. K., jis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės už savo padarytas nusikalstamas veikas. Apelianto teigimu, A. I. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Be to, teismas padarė klaidingą išvadą, nurodydamas, kad E. K. ir A. I. parodymus derino tarpusavyje. Tai, kad A. I. derino savo gynybos poziciją, įrodo jo kameroje rastas belaidžio interneto modemas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis remiasi teismų praktika (kasacinė nutartis Nr. 2K-158/2010) ir nurodo, kad vieno kaltinamojo parodymai prieš kitą kaltinamąjį negali būti vertinami patikimu įrodymu, jei šių įrodymų nepagrindžia kiti byloje surinkti įrodymai. Tokių neginčijamų įrodymų byloje nėra. Pasak apelianto, teismas nepagrįstai rėmėsi K. U. ir A. M. parodymais, nes jų parodymai prieštaringi ir nekonkretūs. Apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu K. U. parodė, kad išėję su A. M. iš R. K. buto, pastarąjį paliko gulintį lovoje kambaryje. A. M. parodė, kad R. K. paliko rūkantį koridoriuje (verandoje) ant lovos, ten jį rado ir grįžę. K. U. taip pat tvirtino, kad nukentėjusysis jam pasakė, kad jį sumušė E. K. ir kitas asmuo, tačiau vėliau K. U. teigė, kad nukentėjusysis jam nurodė nežinąs, kas jį sumušė. Kitos apklausos metu K. U. patvirtino savo pirminius parodymus, teigdamas, kad R. K. sumušė E. K. ir antras asmuo. Apelianto nuomone, R. K. taip pasakė, turėdamas omenyje tarp jų kilusį konfliktą, kuomet E. K. smogė R. K. du kartus į veidą ir galimai vieną kartą spyrė. Kitų duomenų, leidžiančių teigti, kad mušdamas R. K. nuteistasis jį sunkiai sužalojo, dėl ko nukentėjusysis mirė, nėra. Ant nukentėjusiojo kelnių rastus E. K. sportinių batelių plastikus apeliantas aiškina tuo, kad jis sėdėjo šalia R. K. ir jo (E. K.) koja galėjo liesti R. K. kelnes. Be to, specialisto išvada patvirtina nuteistojo parodymus, kad jam į veidą sudavė R. K.. Sužalojimai kitose kūno vietose jam atsirado po to, kai jį pargriovė policijos pareigūnai, o ranką jis nusibrozdino policijos komisariate, ja daužydamas kameros grotas.

Apeliaciniame skunde nuteistojo A. I. gynėjas advokatas D. C. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendį ir išteisinti A. I. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Jo padarytą veiką prašo perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas remiantis prielaidomis. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad A. I. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas rėmėsi nepatikimais ir prieštaraujančiais bylos duomenims liudytojo K. U. ir A. M. parodymais. Šie liudytojai neneigė, kad tiek prieš įvykį, tiek po jo buvo neblaivūs. Liudytojas K. U., ikiteisminio tyrimo metu apklaustas keturis kartus, davė skirtingus parodymus. Gynėjo nuomone, pirmoje ir trečioje apklausoje K. U. duoti parodymai vertintini kritiškai, nes apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją K. U. patvirtino antroje apklausoje duotus parodymus, kad jis negali pasakyti, ar iš R. K. žodžių jam buvo aišku, ar jį sumušė vienas E. K., ar dviese. Prieš antrą apklausą K. U. turėjo galimybę viską apgalvoti ir prisiminti, be to, nuo įvykio buvo praėję nedaug laiko. Šiuos parodymus liudytojas patvirtino pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Teismas turėjo remtis K. U. parodymais, duotais 2012 m. birželio 14 d. ir 2012 m. spalio 22 d., kurie atitinka A. K. parodymus.

Liudytoja A. M., priešingai nei K. U., nuo pat pradžių tvirtino, kad girdėjo R. K. sakant, kad jį sumušė E. K. ir „tas antras”. Taip pat ji nurodė, kad prieš R. K. nužudymą tą pačią dieną matė kažkokį asmenį, sėdintį po medžiu prie R. K. namų. Be to, K. U. ir A. M. teisme parodė, kad grįžę sumušto R. K. nejudino, tačiau teisiamajame posėdyje liudytoja A. K. parodė, kad K. U. su A. M. padėjo nukentėjusįjį įkelti į greitosios medicinos pagalbos automobilį. Teisme A. M. parodė, kad jai sutikus E. K., pastarasis vilkėjo raudoną treningą, tačiau iš 2012 m. birželio 5 d. daiktų pateikimo protokolo matyti, kad suėmimo metu E. K. vilkėjo juodos spalvos sportines kelnes ir baltos spalvos trumpų rankovių palaidinę. Gynėjas skunde pažymi, kad K. U. su A. M. prisipažino, kad tą dieną nuo pietų gėrė degtinę ir buvo neblaivūs. Taigi A. M. parodymai, ypatingai tie, kurie reikalauja tikslumo ir geros atminties, vėliau nepasitvirtino arba buvo paneigti kitų liudytojų. Atsižvelgiant į tai, gynėjas daro išvadą, kad A. M. yra linkusi fantazuoti ir prisigalvoti nebūtų dalykų. Jos parodymai apie tai, kiek žmonių sumušė R. K., yra nepatikimi, prieštaraujantys bylos medžiagai. Liudytoja, radusi stipriai sumuštą nukentėjusįjį, patyrė didelį stresą, be to, ji yra K. U. sugyventinė, todėl yra suinteresuota ir neobjektyvi, nes pavogti jos sugyventiniui priklausantys daiktai.

Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai nelaikė reikšmingais vienintelės įvykio vakarą buvusios blaivios liudytojos A. K. parodymų, kuri ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius parodymus, patvirtinančius K. U. pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotus parodymus ir paneigiančius A. M. parodymus. Liudytoja A. K. nukentėjusiojo artimai nepažinojo, įvykio metu nenukentėjo, todėl jos parodymai yra objektyvūs ir patikimi. Liudytoja A. K. iš karto po įvykio kalbėjo su A. M. ir K. U., todėl gerai atsiminė, ką jie sakė.

Liudytoja A. K., apklausta 2012 m. birželio 5 d. ir teisme, patvirtino, kad K. U. ir A. M. buvo neblaivūs. K. U. ir A. M. kalbėjo tik apie vieną nukentėjusįjį mušusį asmenį. Šie liudytojos parodymai paneigia A. M. bei K. U. parodymus, esą jiems R. K. pasakė, kad jį sumušė dviese. Gynėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad liudytoja A. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad po 2 min. atvykus į R. K. namus, t. y. netrukus po to, kai su juo kalbėjo K. U. ir A. M., nukentėjusysis buvo pusiau sąmoningas, kažką mėgino kalbėti, bet ji nieko nesuprato. Apeliantui nesuprantama, kodėl nukentėjusysis liudytojai nieko negalėjo pasakyti, jei dar prieš 2 min. jis suprantamai ir rišliai kalbėjo. Gynėjui kyla abejonės, ar R. K. iš vis jiems ką nors pasakė. Tiek K. U., tiek A. K. patvirtino, kad nukentėjusysis kalbėjo tik apie vieną jį sumušusį asmenį – E. K.. Be to, specialisto išvados Nr. M307/12(03) tiriamojoje dalyje nurodyta, kad, sugėrovų teigimu, nukentėjusįjį sumušė pažįstamas žmogus.

Apeliantas, nesutikdamas su teismo išvadomis dėl A. I. kaltės, nurodo, kad A. I. nežinojo apie K. U. ir A. M. parodymus ir nuo pat pirmos apklausos visą laiką neigė, kad mušė R. K.. Nei A. I., nei jo gynėjas neturėjo teisės susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Nuteistasis A. I. apie K. U. ir A. M. parodymus sužinojo tik 2013 m. pabaigoje. Apie tai, kad R. K. sumušė vienas E. K., A. I. teigė nuo pat pirmos apklausos, o E. K. ikiteisminio tyrimo metu tai patvirtino. Gynėjo nuomone, nėra pagrindo kategoriškai teigti, kad R. K. prieš mirtį A. I. nurodė kaip jį sumušusį asmenį.

Apeliantas teigia, kad ir liudytojos S. J. parodymai vertintini kritiškai, kadangi ji yra E. K. sugyventinė ir todėl teisme davė pastarajam palankius parodymus. Ji parodė, kad įvykio dieną A. I. sumušė V. S., taip pat kad A. I. E. K. siūlė pinigų, kad pastarasis prisiimtų kaltę. Apelianto nuomone, liudytoja yra suinteresuota apkalbėti A. I., kad palengvintų savo sugyventinio E. K. kaltę. Tai ji padarė po to, kai pakalbėjo su E. K. telefonu, kuris, būdamas recidyvistas, teistas už plėšimą ir žmonių sužalojimą, išmano, kaip galima palengvinti savo atsakomybę. Be to, S. J. teisme patvirtino, kad E. K. anksčiau ją ne kartą mušė, kas parodo neprognozuojamą E. K. charakterį.

Nuteistojo gynėjas skunde atkreipia dėmesį, kad liudytojas V. S. teisme paneigė, jog įvykio dieną jį sumušė A. I.. Ikiteisminio tyrimo metu nei vienas liudytojas neparodė, kad V. S. buvo kartu su nuteistaisiais. Teisme neapklaustas liudytojas V. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad su nuteistaisiais ir S. J. praleido 2012 m. birželio 4 d. pirmą pusdienį. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas V. S. parodė, kad tą dieną galėjo nuvirsti ir susižaloti. Gynėjas pažymi, jog ši aplinkybė nei patvirtina, nei paneigia A. I. kaltės dėl jam pareikštų kaltinimų.

Apelianto nuomone, teismas nuosprendyje rėmėsi neinformatyviais, netiesioginiais įrodymais, kurių pagrindu padarė prielaidas dėl A. I. kaltės. Skunde abejojama, kaip galima mirtinai sumušti žmogų, paliekant jį kraujo klane, tačiau nepaliekant nei ant nukentėjusiojo, nei ant kaltininko kūno ir drabužių kraujo ar kitokios rūšies pėdsakų.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad DNR tyrimai, pirštų antspaudų analizė bei kraujo tyrimai neįrodo, kad A. I. kontaktavo su R. K.. Specialisto išvadoje nustatyta, kad ant A. I. dešiniojo žasto esanti poodinė kraujosruva yra užpuolikui nebūdingas sužalojimas. Abu nuteistieji teisme parodė, kad tą dieną parke jie grūmėsi, todėl gynėjas mano, kad toks sužalojimas ant A. I. rankos galėjo atsirasti dėl minėtų grumtynių. Teismas, nepatvirtindamas draugiškų grumtynių fakto, prieštaravo pats sau, nurodęs, kad „E. K. parodė, kad su A. I. tą dieną nesimušė ir nesigrūmė, bet Vingio parke susikibę gal ir buvo”. Be to, pasak gynėjo, toks suspaudimas yra būdingas pareigūnams vedant sulaikytąjį, tačiau ši A. I. sužalojimo versija teisme tirta nebuvo. Sulaikius A. I., jam buvo uždėti antrankiai. Pastarasis buvo vedamas ilgu koridoriumi ir laiptais į apačią E. K. namuose.

Nuteistojo gynėjas taip pat teigia, kad E. K. patirti sužalojimai yra būdingi užpuolikui. Vertinant nuteistųjų sužalojimus, jie iš esmės skiriasi. Byloje nėra jokių patikimų duomenų, kad sužalojimą A. I. padarė R. K., o ne E. K.. Teismas rėmėsi suinteresuotos liudytojos S. J. parodymais, kuri teisiamajame posėdyje nepatvirtino, kad nuteistieji tą dieną draugiškai grūmėsi. Teismas neapklausė liudytojo V. J., galėjusio matyti grumtynes, ir neištyrė A. I. sužalojimo aplinkybių, tačiau šiuo sužalojimu grindė pastarojo kaltę.

Gynėjo nuomone, teismas skundžiamame nuosprendyje rėmėsi prielaidomis, atkurdamas R. K. namuose įvykusio konflikto eigą ir R. K. vaidmenį jame. Apeliantas teigia, kad tokie požymiai kaip apversta peleninė, išbarstytos nuorūkos ar kraujo dėmės savaime nereiškia, kad R. K. aktyviai priešinosi. 2012 m. birželio 5 d. vietos apžiūros protokole nurodyta, kad name gyvena asocialus žmogus. Be to, K. U. ir A. M. grįžo namo ne iš karto po R. K. sumušimo. Nuo sumušimo iki to laiko, kai jie grįžo namo ir buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, galėjo praeiti keletas valandų. Kiek laiko buvo praėję, teisme tirta nebuvo. Gynėjas daro išvadą, kad nukentėjusysis po sumušimo galėjo savarankiškai judėti po namą, todėl apvertė peleninę ir išbarstė pelenus. Tai galėjo padaryti ir K. U. su A. M.. Be to, nėra nustatyta, kad R. K. buvo tąsomas po namą. Tokios prielaidos neleidžia daryti nei kraujo dėmių išsidėstymas ir pobūdis, nei batų pėdsakai.

Gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo nuosprendyje niekuo nepagrįstas ir nurodytas sužalojimų eiliškumas. Taip pat negalima teigti, kad nukentėjusysis aktyviai priešinosi. Nukentėjusysis užpuolikų nesutepė krauju, nepaliko DNR pėdsakų ant savo kūno ir ant jį užpuolusių asmenų. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad nukentėjusysis buvo neįgalus, fizinio darbo nedirbo, sunkiai panešė vandens kibirą, todėl teismo išvados dėl R. K. sumušimo yra neįtikinamos ir neatitinka surinktų įrodymų visumos. Teismo išvados dėl aktyvaus R. K. pasipriešinimo ir pasyvios gynybos nėra susijusios su A. I. kaltės įrodymais. Apeliantas atkreipia dėmesį į byloje esantį prieštaravimą: specialisto išvadoje nurodyta, kad R. K. nuo smūgių gynėsi dešine ranka, todėl buvo sužalotas jo dešinės rankos dilbis, tačiau A. I. buvo kaltinamas tuo, kad jis laikė R. K. rankas. Gynėjo nuomone, kaltinti A. I. R. K. laikymu negalima, nes specialisto išvadoje nustatyta, kad dešinė R. K. ranka buvo laisva.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad specialistui buvo pateiktas R. K. mėlynos spalvos džinsinis švarkas, nors nė vienas liudytojas nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu neparodė, kad R. K. prieš įvykį ar po jo vilkėjo džinsinį švarką. Priešingai, liudytoja A. K. teisme parodė, kad jai atvykus pas R. K., jis buvo apsirengęs „maike” (3 t., 163 b. l.). A. M. teisme parodė, kad R. K. buvo apsirengęs džinsines kelnes ir megztą margą megztinį (3 t., 123 b. l.). Apeliantas neatmeta galimybės, kad nukentėjusysis galėjo sukruvinti švarką likęs namie, jam švarką galėjo įdėti ir prieš išvežant į ligoninę, švarkas galėjo būti rastas sukruvintas namie ir pridėtas prie jo drabužių. Ši aplinkybė byloje nenustatyta.

R. K. džinsinį švarką ir nuteistųjų batus tyrusi specialistė 2012 m. birželio 29 d. išvadoje nurodė, kad ant tirti pateiktų E. K. ir A. I. sportinių batelių rasta mėlynos spalvos medvilnės pluoštų, o tokie pluoštai yra R. K. džinsinio švarko audeklo sudėtyje. Apklausta teisme I. A. panaikino bet kokią ryšio tarp ant batelių ir R. K. švarke buvusių dalelių tikimybę. Pastaroji parodė, kad rasti pluoštai yra tiek paplitę, kad randami ne tik ant džinsinių, bet ir ant kitos medžiagos objektų, randami ant namų apyvokos daiktų, be to, jie gali būti randami ant grindų (4 t., 14 b. l.). Taigi gynėjas daro išvadą, kad esant dideliam nurodytų dalelių paplitimui bei abejonėms, iš kur atsirado R. K. džinsinis švarkas, remtis šiais įrodymais nėra jokio teisinio pagrindo. Be to, nuteistieji kartu praleido visą dieną, buvo įvairiose vietose, todėl dalelių informacinė vertė yra menka. Kitų įrodymų, kad A. I. mušė rankomis ir kojomis R. K., byloje nėra. Teismas ėmėsi eksperto vaidmens ir skundžiamame nuosprendyje padarė nenaudingas A. I. išvadas. Specialisto išvadoje nenurodyta, to nepatvirtino ir teisme apklausta ekspertė I. A., kad pluoštai (dalelės), esantys ant nuteistųjų batų paviršiaus (ne padų), reiškia, jog nuteistieji R. K. spardė. Teismas, pripažindamas, kad ant batų padų rastos dalelės nieko neįrodo, daleles ant batų paviršiaus vertino kaip įrodymą, jog batų savininkai tais batais spardė ir trypė R. K.. Gynėjo nuomone, tokia išvada reikalauja specialių žinių. Teismas ekspertei tokio klausimo neuždavė, todėl nėra aišku, ar vaikštant po patalpas, ant kurių grindų yra medvilnės pluoštų, jie gali atsirasti ne tik ant batų pado, bet ir ant batų viršaus. Nuteistojo gynėjas taip pat pastebi, kad liudytoja S. J. teisme parodė, jog E. K. tą vakarą avėjo baltos spalvos sportinius batelius, kitų sportinių batelių jis neturėjo. Ekspertei tirti buvo pateikti juodos spalvos sportiniai bateliai (1 t., 67 b. l.). Gynėjas abejoja, ar sportiniai bateliai tikrai priklausė E. K..

Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai interpretavo nuteistųjų parodymus. Gynėjo nuomone, E. K. 2012 m. gruodžio 6 d. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai prieštarauja bylos medžiagai. Apeliantui atrodo neįtikinama, kad niekada neteistas A. I. darė poveikį, grasino sužaloti dėl plėšimo, vagystės ir kūno sužalojimo teistą ir laisvės atėmimo bausmę atlikusį E. K.. Pastarojo apklausų analizė rodo, kad jis nuo pat pradžių vengė atsakomybės. Pirmos apklausos metu E. K. kaltę neigė, tačiau 2012 m. birželio 15 d. apklausos metu prisipažino ir parodė, kad A. I. R. K. nemušė. Apeliantas pažymi, kad iki 2012 m. birželio 15 d. apklausos nuteistieji buvo izoliuoti vienas nuo kito, todėl A. I. negalėjo ir neturėjo galimybės paveikti E. K.. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad E. K. prieš savo valią ir ne savo iniciatyva davė minėtus parodymus. Be to, A. I. visų apklausų metų nuosekliai tvirtino, kad televizoriaus pasiimti grįžo kartu su E. K.. Šią aplinkybę patvirtino ir 2012 m. birželio 15 d. apklausos metu pats E. K.. Pastarasis, net ir duodamas melagingus parodymus, neparodė, kad nukentėjusįjį mušė A. I..

Nuteistojo gynėjas, nesutikdamas su teismo išvada, kad nuteistieji neturėjo tikslo pas nukentėjusįjį eiti išgerti, nurodo, kad A. I., apklaustas 2012 m. liepos 30 d. patikslino, kad vyną nešėsi žaliame butelyje, vyno spalva – balta. Nors E. K. nurodė raudoną vyno spalvą, tačiau skystis žaliame butelyje iš išorės praranda savo spalvą, todėl yra sunku nustatyti tikrąją vyno spalvą. Be to, įvykio apžiūros protokolas patvirtina nuteistųjų parodymus, kad jie turėjo ir atsinešė vyno. Apeliantas neatmeta galimybės, kad A. M., tvarkiusi namus prieš atvykstant policijos pareigūnams, galėjo nuteistųjų atsineštą butelį vyno numesti į sandėliuką.

Gynėjo nuomone, teismo padaryta išvada, kad A. I. ieškojo vertingo turto, neleidžia jo apkaltinti nukentėjusiojo sumušimu. Apeliantas pažymi, kad buvo žinoma, jog R. K. gyvena asocialiai, tikėtis jo namuose rasti ką nors vertingą nebuvo galima, todėl teigti, kad buvo išankstinis ketinimas jį apiplėšti, nepagrįsta. Teismo nustatytas motyvas, nesant objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių, nėra pakankamas pagrindas pripažinti A. I. kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalis 9 punktą. Gynėjo tvirtinimu, A. I. veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Aplinkybė, kad abu nuteistieji išėjo iš R. K. namų ir tik po to grįžo paimti televizoriaus, paneigia juos turėjus išankstinį motyvą apiplėšti R. K.. Iš esmės įvykio metu buvo padarytos dvi savarankiškos veikos: E. K. dėl kilusio žodinio konflikto išgertuvių metu sumušė R. K., dėl ko šis vėliau mirė, o A. I. po nukentėjusiojo sumušimo kartu su E. K. grįžo į R. K. namus ir pavogė televizorių.

Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su A. I. paskirta bausme, teigiama, kad ji nepagrįstai didelė ir neteisinga. Teismas neatsižvelgė į tai, kad A. I. teisiamas pirmą kartą, jam inkriminuotas nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia, be to, paskirta bausmė neatitinka bausmių vidurkio skiriant bausmes už panašaus pobūdžio nusikaltimus. Lyginant A. I. paskirtą bausmę su E. K. paskirta bausme, ji yra neadekvati.

Gynėjo nuomone, priteistas ir nepagrįstai didelis neturtinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiojo broliui. Nukentėjusysis R. K. buvo asocialus asmuo, menkai prižiūrėtas, broliai gyveno skirtinguose miestuose. Sąlygos, kuriose gyveno R. K., neleidžia teigti, kad Ž. K. turėjo artimą ryšį su broliu, kad jį dažnai lankė.

Nukentėjusysis Ž. K. atsikirtime į nuteistojo E. K. ir nuteistojo A. I. gynėjo advokato D. C. apeliacinius skundus nurodo, kad broliai gyveno penkiasdešimt metų 500 – 600 metrų atstumu vienas nuo kito Priekulės miestelyje, palaikė santykius. Abu broliai su seserimi Egle išaugo darnioje, gražioje ir draugiškoje šeimoje. Tėvas buvo mokytojas, mama Priekulės apylinkės tarnautoja. Tėvai juos išmokė gerbti ir rūpintis vienas kitu. Mažame miestelyje visi vienas kitą pažįsta, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad nukentėjusysis R. K. nuolat bendravo su girtuokliais ar asocialiais asmenimis. R. K. niekada nieko nemušė, į muštynes nesivėlė. Prieš penkerius metus R. K. gyveno santuokoje ir alkoholio nevartojo, o sunkus ligonis tapo dėl kraujo užkrėtimo. Po šios ligos R. K. ilgą laiką nevaikščiojo, negalėjo net savarankiškai pavalgyti. Likimo valiai jis paliktas nebuvo, ilgą laiką gyveno kartu su Ž. K. sūnumi. R. K. gyveno gerame būste, gaudavo pensiją, todėl turėjo visus buities prietaisus – šaldytuvą, radiją, televizorių, mikrobangų krosnelę, elektrinę viryklę, kompiuterį, baldus. Asocialiai jis negyveno. Nukentėjusiojo Ž. K. nuomone, nuteistieji nužudė R. K., siekdami užvaldyti svetimą turtą.

Nukentėjusysis Ž. K. atsikirtime taip pat nurodo, kad R. K. nebuvo teistas ir baustas, 23 metus dirbo, užaugino du sūnus, todėl jo žiaurus nužudymas sukėlė didelį skausmą, nerimą ir baimę dėl artimųjų saugumo. Mano, kad jauniems, sveikiems ir nevedusiems nuteistiesiems, neigiantiems savo kaltę, teismas, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, paskyrė teisingą bausmę.

Teismo posėdžio metu nuteistasis E. K. ir jo gynėjas advokatas A. P. prašė nuteistojo E. K. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis A. I. ir jo gynėjas advokatas D. C. prašė pastarojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – abu apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl nuteistųjų kaltės padarius nusikalstamas veikas ir nusikalstamų veikų kvalifikacijos

Abiejuose apeliaciniuose skunduose prašoma nuteistuosius E. K. ir A. I. išteisinti, nepadarius BK 129 straipsnio 2 dalyje 9 punkte ir BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų, tačiau patenkinti tokius prašymus nėra jokio teisinio pagrindo. Iš apeliacinių skundų matyti, kad nuteistieji pateikia skirtingas įvykio versijas.

Apeliantas E. K. skunde nurodo, kad jis R. K. sudavė tik du smūgius kumščiu į veidą, galėjo spirti ir koja, bet tik po to, kai nukentėjusysis pirmasis jam sudavė. Nuteistiesiems išėjus, A. I. į nukentėjusiojo namus sugrįžo vienas, iš kur parsinešė televizorių. Vėliau pastarasis E. K. nurodė, kad jis, grįžęs paimti televizoriaus, stipriai nukentėjusįjį sumušė.

Nuteistojo A. I. gynėjo advokato D. C. apeliaciniame skunde pateikiama kita įvykio versija – neva E. K. išgertuvių metu sumušė R. K., dėl ko šis vėliau mirė, o A. I. po nukentėjusiojo sumušimo kartu su E. K. grįžo į R. K. namus ir pavogė televizorių.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistųjų E. K. ir A. I. kaltės grindė įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Šiame baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai dėl patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltumo. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė, prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2013).

Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų. Nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tik tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys.

Specialisto išvadoje Nr. M 307/12 (03) nustatyta, kad R. K. mirties priežastis buvo krūtinės ląstos trauma, pasireiškusi abiejų pusių šonkaulių lūžiais. Šonkaulių lūžgaliai, spaudžiami krūtinės ląstos gylio link, sužalojo pasienines ir plautines pleuras, abu plaučius, dėl to vyko palaipsninis kraujo ir oro kaupimasis krūtinės ląstos abiejose pusėse. Tai sukėlė širdies – kvėpavimo sistemų nepakankamumą ir nukentėjusysis R. K. mirė. Be to, R. K. padarytos kraujosruvos dešiniame žaste, dilbyje ir rieše, abiejose veido pusėse, nosyje, lūpų gleivinėse, dešinėje ausyje, abiejuose kaktos gumburuose, abiejuose momenų gumburuose, pakaušio viduryje, abiejose krūtinės ląstos – liemens pusėse, taip pat sulaužyti nosies kaulai. Šie sužalojimai buvo padaryti sudavus ne mažiau kaip 15 smūgių į galvos sritį ir ne mažiau kaip 8 smūgius į abi krūtinės puses (1 t., 79-81 b. l.).

Byloje nustatyta, kad 2012 m. birželio 4 d. E. K. ir A. I. lankėsi pas nukentėjusįjį R. K. namuose, esančiuose Priekulės antrajame kaime, Klaipėdos rajone. Iš nukentėjusiojo K. U. ir liudytojos A. M., kurie įvykio metu gyveno R. K. name, parodymų (3 t., 119-124 b. l.) matyti, kad įvykio dieną jie, išeidami į parką, šalia nukentėjusiojo namų sutiko E. K. ir A. I., einančius pas nukentėjusįjį R. K.. Liudytojai tvirtino, kad prieš jiems išeinant iš namų R. K. buvo sveikas. Tą pačią dieną vakare, K. U. ir A. M. grįžtant namo, jie dar kartą netoli nukentėjusiojo namų susitiko nuteistuosius, einančius link miestelio iš Lietuvininkų gatvės, su jais pasisveikino. Kaip matyti iš bylos duomenų (įvykio vietos apžiūros protokolas, esantis 1 t., 8-25 b. l.), nuteistieji ėjo iš E. M. namų, esančių minėtoje Lietuvininkų gatvėje. Byloje taip pat nustatyta, kad nuteistieji E. M. pardavė iš nukentėjusiojo R. K. namų pagrobtą, K. U. priklausantį televizorių. K. U. ir A. M. iš karto nuėjo namo ir ten rado sužalotą nukentėjusįjį.

Šių nustatytų faktinių bylos aplinkybių apeliantai neginčija. Byloje iš tiesų nėra betarpiškai nusikaltimo padarymo aplinkybes mačiusių liudytojų, tačiau duomenų, patvirtinančių E. K. ir A. I. kaltę dėl R. K. nužudymo, byloje pakanka. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. K., iš pradžių būdamas sąmoningas, jį radusiems A. M. ir K. U. pasakė, kad jį sumušė E. K. ir kitas su juo buvęs asmuo. Pažymėtina, kad, paties A. I. tvirtinimu, jis visą laiką buvo kartu su E. K. (4 t., 16 b. l.). Todėl tai, kad R. K. neįvardijo antrojo asmens vardo bei pavardės, A. I. kaltės nepaneigia, juolab kad jie vienas kito nepažinojo. Be to, į įvykio vietą atvykusiai liudytojai A. K. A. M. patvirtino, kad nukentėjusįjį sužalojo K.. Ji vardo nenurodė, tačiau nėra pagrindo teigti, kad A. M. galėjo turėti omenyje kitą asmenį, o ne E. K.. Aplinkybė, kad liudytojai A. K. buvo paminėtas tik vienas jai (A. M.) žinomas asmuo, nenurodant nežinomo asmens pavardės, yra logiškai paaiškinama. Bet kokiu atveju ši aplinkybė nepaneigia liudytojos A. M. ir nukentėjusiojo K. U. parodymų, kad R. K. jiems nurodė du jį sumušusius asmenis.

Neatitinka tikrovės apeliantų teiginiai, kad nukentėjusiojo K. U. ir liudytojos A. M. parodymai yra nepatikimi. Kaip matyti iš K. U. parodymų viso proceso metu, tik antroje apklausoje (1 t., 39-40 b. l.) nukentėjusysis teigė negirdėjęs, kad R. K. būtų įvardijęs, kas jį sumušė, tačiau vėlesnėje apklausoje (1 t., 45-46 b. l.) jis tokius parodymus kategoriškai paneigė ir pakankamai įtikinamai paaiškino šių prieštaravimų atsiradimo priežastis. Kitų apklausų metu tiek nukentėjusysis K. U., tiek ir liudytoja A. M. dėl esminių aplinkybių davė nuoseklius parodymus. Apeliaciniuose skunduose atkreipiamas dėmesys į tai, kad minėti asmenys buvo neblaivūs tuo metu, kai R. K. jiems įvardijo jį sumušusius asmenis, taip pat ir pirmųjų apklausų metu, tačiau vien ši aplinkybė nesuteikia pagrindo netikėti tokiais parodymais. Be to, juos liudytoja bei nukentėjusysis patvirtino ir vėlesnių apklausų metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat pirmosios instancijos teisme. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad nukentėjusysis K. U. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas net keturis kartus, esminės reikšmės, vertinant jo parodymų patikimumą, taip pat neturi.

Specialisto išvadoje (1 t., 79-81 b. l.) konstatuota, kad sužalojimai galėjo būti padaryti kelių valandų laikotarpyje iki nukentėjusiojo mirties. Nukentėjusysis mirė 22.45 val. (1 t., 82 b. l.), todėl darytina išvada, kad jis galėjo būti sumuštas laikotarpiu nuo 20 val. iki 22 val. Byloje nustatyta, kad nurodytu laiku nuteistieji buvo pas nukentėjusįjį namuose. Šios aplinkybės neneigia ir E. K. bei A. I.. Byloje taip pat nustatyta, kad E. M. namuose nuteistieji lankėsi bei pardavė jai iš nukentėjusiojo namo atsineštą televizorių apie 22 val. (liudytojos E. M. parodymai, esantys 1 t., 62, 63 b. l.; 3 t., 119-124 b. l.). Po to jie nuo minėtos liudytojos namų ėjo link miestelio ir pakeliui susitiko A. M. bei K. U.. Pastarieji nuėjo tiesiai namo, rado sužalotą nukentėjusįjį R. K. ir iš karto, t. y. 22.15 val., iškvietė greitąją pagalbą. Greitoji pagalba į įvykio vietą atvyko po 2 min. (liudytojos A. K. parodymai, esantys 1 t., 60-61 b. l.). Duomenų, patvirtinančių, kad pas nukentėjusįjį namuose įvykio dieną laikotarpiu nuo 20 val. iki 22 val., be nuteistųjų E. K. ir A. I., lankėsi kiti asmenys ir galėjo sužaloti R. K., byloje nėra.

Nuteistojo A. I. gynėjo advokato D. C. apeliaciniame skunde akcentuojami liudytojos A. M. parodymai, kad ji įvykio dieną šalia namo matė prie medžio sėdintį nepažįstamą vyrą, nuteistųjų kaltės nepaneigia ir nepatvirtina.

Be to, ant nuteistųjų E. K. ir A. I. batų buvo rasta medvilnės pluoštų, kurių yra nukentėjusiojo R. K. džinsinio švarko audeklo sudėtyje (1 t., 106-113 b. l.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai atsižvelgė į nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį (R. K. nustatyti dauginiai abiejų krūtinės pusių šonkaulių lūžiai) bei ekspertės I. A. nurodytas aplinkybes (ant E. K. batų iš viso rasta 19 minėtų medvilnės pluoštų, o ant A. I. batų – 8 pluoštai) ir padarė teisingą išvadą, kad abu nuteistieji kojomis spardė ar trypė nukentėjusiajam krūtinę. Apeliaciniame skunde ši aplinkybė ginčijama ir nurodoma, kad tokia išvada reikalauja specialių žinių. Teisėjų kolegija tokius argumentus atmeta. Atkreiptinas dėmesys, kad ant viršutinių nuteistųjų batų dalių buvo rasta daugiau pluoštų nei ant jų padų, o tai, kolegijos nuomone, patvirtina smūgių sudavimą kojomis nukentėjusiajam į krūtinės sritį. Tokios išvados padarymui nereikalingos jokios papildomos specialios žinios. Be to, nuteistasis E. K. šią aplinkybę pripažįsta ir pats. Šios išvados, įvertinus nukentėjusiajam padarytų sužalojimų lokalizaciją, nepaneigia ir apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl didelio tokių pluoštų paplitimo.

Nuteistojo A. I. gynėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad byloje neįrodyta, jog R. K. įvykio metu vilkėjo tirti pateiktą džinsinį švarką. Iš specialisto išvados (1 t., 79-81 b. l.) matyti, kad ekspertas, atlikęs lavono tyrimą, aprašydamas drabužius, kuriuos vilkėjo pristatytas nužudytasis, nurodė ir melsvos spalvos džinsinį švarkelį. Vien tai, kad liudytojai, duodami parodymus, to nepaminėjo, šios aplinkybės paneigti negali. Priešingai nei skunde teigia nuteistojo A. I. gynėjas, liudytoja A. K. teisme negalėjo tiksliai prisiminti, kuo vilkėjo nukentėjusysis (3 t., 163-164 b. l.), todėl jos parodymai nepatvirtina apeliaciniame skunde keliamų abejonių. Nors liudytoja A. M. teisme ir parodė, kad R. K. buvo apsirengęs džinsines kelnes ir megztą margą megztinį (3 t., 123 b. l.), tačiau tokie parodymai nesuteikia pagrindo abejoti specialisto išvadoje nurodytomis aplinkybėmis.

Nuteistojo A. I. gynėjas skunde taip pat abejoja, ar sportiniai bateliai, pateikti tirti, tikrai priklausė nuteistajam E. K.. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, liudytoja S. J. iš tiesų teisme teigė, kad E. K. įvykio dieną avėjo baltos spalvos sportinius batelius, tačiau ji taip pat pripažino, kad E. K. turėjo ir juodus batelius (3 t., 150 b. l.). Be to, iš daiktų, dokumentų pateikimo protokolo (1 t., 101 b. l.) matyti, kad drabužius, kuriais įvykio metu vilkėjo nuteistasis E. K., taip pat ir juodos spalvos sportinius batelius, pateikė pats nuteistasis savo iniciatyva. Abejoti dėl nuteistojo pateiktų batų priklausomybės nėra jokio pagrindo, juolab kad ant jų buvo rasta nukentėjusiojo švarko audekle esančių medvilnės pluoštų, kas patvirtina, kad įvykio metu nuteistasis avėjo būtent pateiktuosius batus, kurie yra juodos spalvos.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino specialisto išvadas dėl nuteistiesiems konstatuotų sužalojimų bei jų padarymo mechanizmo. Iš šių išvadų matyti, kad E. K. padaryti odos nubrozdinimai skruoste, žaste, rieše, plaštakoje, blauzdoje, poodinės kraujosruvos žaste, plaštakoje, šlaunyje (2 t., 4-5 b. l.), A. I. – poodinės kraujosruvos žaste (2 t., 162-163 b. l.). Kolegijos nuomone, nuteistiesiems padaryti sužalojimai patvirtina A. M. ir K. U. parodymus, kad R. K. priešinosi nuteistiesiems, bandė sutrukdyti pagrobti televizorių. Būtent toks sužalojimų padarymo mechanizmas (sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti siekiant palaužti pasipriešinimą) nurodytas ir specialisto išvadoje (1 t., 79-81 b. l.). Apeliantas E. K. skunde tvirtina, kad veidą jam sužalojo pats nukentėjusysis R. K., o rankas jis susižeidė sulaikymo metu daužydamas grotas. Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė tokio pobūdžio paaiškinimus. Pagal E. K. parodymus įvykio metu nukentėjusysis jam sužalojo akį ir nosį, tačiau šie sužalojimai specialisto išvadoje (2 t., 4-5 b. l.) nenustatyti. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo daryti išvadą, kad R. K. smūgius nuteistajam E. K. sudavė į veidą. Argumentas dėl rankų susižalojimo policijos komisariate taip pat laikytinas nepagrįstu bei neįtikinamu. A. I. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad E. K. rankų krumpliai buvo kruvini po smūgių nukentėjusiajam sudavimo. Analogiškai vertinamas ir apeliacinio skundo argumentas dėl A. I. padaryto sužalojimo.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir liudytojos S. J. parodymus, iš kurių seka, kad jokių grumtynių parke tarp nuteistųjų nebuvo. Įvertinus nuteistųjų gynybines pozicijas, tokie liudytojos parodymai yra nepalankūs nei A. I., nei E. K.. Taigi nėra pagrindo teigti, kad paminėta liudytoja yra suinteresuota bylos baigtimi ir todėl apkalba A. I., o tuo pačiu ir savo sugyventinį E. K..

Dėl teisme neapklausto liudytojo V. J. pažymėtina, kad prašymas į teismo posėdį kviesti ir apklausti liudytoju minėtą asmenį teisme gautas nebuvo. Be to, iš V. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 66-67 b. l.), matyti, kad jis jokių aplinkybių, reikšmingų baudžiamosios bylos išsprendimui, taip pat ir apie apeliaciniame skunde minimas grumtynes parke, nenurodė. Minėtas liudytojas net nebuvo įtrauktas į teisiamajame posėdyje apklaustinų asmenų sąrašą (3 t., 79 b. l.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, neapklausęs minėto liudytojo, nuteistųjų teisių nesuvaržė. Be to, šio liudytojo neapklausimas nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Įvertinus visus aukščiau išdėstytus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje yra neginčijamai įrodyta, jog E. K. ir A. I., suduodami smūgius rankomis ir spardydami kojomis, padarė R. K. nustatytus sužalojimus, taip pat ir sužalojimą, sukėlusį nukentėjusiojo mirtį. Priežastinis ryšys tarp smurtinių nuteistųjų veiksmų ir kilusių padarinių – R. K. mirties, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas tinkamai.

Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, tiek E. K., tiek A. I. parodymai dėl įvykio aplinkybių yra nenuoseklūs, prieštarauja tarpusavyje, taip pat kitiems bylos įrodymams, neatitinka teismo medicinos specialisto atlikto tyrimo metu nustatytų R. K. sužalojimų pobūdžio ir skaičiaus. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nuteistųjų kaltės, pastarųjų parodymais remiasi tik tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems skundžiamame nuosprendyje aptartiems ir tinkamai įvertintiems įrodymams.

BK 129 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Pagal BK 15 straipsnio nuostatas tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė BK numatytų padarinių atsiradimo galimybę ir jų norėjo, o netiesioginė – kai asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė padarinių atsiradimo galimybę, nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Apie kaltininkų tyčios turinį sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.

Šiaulių apygardos teismas pagrįstai pripažino nuteistuosius veikus netiesiogine tyčia. Vien tai, kad nuteistieji teigia neturėję tikslo nužudyti R. K., nepaneigia teismo išvados dėl nuteistųjų kaltės, kadangi tyčios turinys atskleidžiamas ne tik pagal nuteistojo parodymus, bet ir pagal objektyvias bylos aplinkybes. Akivaizdu, kad nuteistieji, būdami pakankamo protinio išsivystymo, sąmoningai intensyviai naudodami fizinį smurtą, kurio metu R. K. sudavė smūgius rankomis ir kojomis į galvą, krūtinę ir kitas kūno vietas, suvokė savo veiksmų pavojingumą, t. y. kad dėl jų smurtinių veiksmų gali būti ne tik sutrikdyta R. K. sveikata, bet ir atimta gyvybė, ir nors nei vienas iš nuteistųjų nenorėjo nukentėjusiojo mirties, bet, suduodami smūgius, sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti.

Pagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Byloje nustatyta, kad E. K. ir A. I. įvykio metu visą laiką buvo kartu, abu smurtavo prieš R. K. (sudavė jam iš viso ne mažiau penkiolika smūgių į galvą ir ne mažiau aštuonių smūgių į krūtinę), matė vienas kito smurtinius veiksmus, suvokė tokių veiksmų pasekmes ir pritarė smurtinio pobūdžio veiksmams. Be to, jie kartu iš nukentėjusiojo namų pagrobė televizorių ir jį pardavė.

Pažymėtina, kad nužudymo bylose, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti, tai pagal BK 129 straipsnį atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese (kasacinės nutartys Nr. 2K-423/2006, 2K-485/2008, 2K-523/2009, 2K-7-156/2010, 2K-303/2012 ir kt.).

Byloje nėra galimybės tiksliai nustatyti, kiek smūgių kiekvienas nuteistasis atskirai sudavė nukentėjusiajam, kuris iš nuteistųjų nukentėjusiajam padarė sužalojimus, sukėlusius R. K. mirtį, tačiau tai nešalina nuteistųjų kaltės ir atsakomybės dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyto nusikaltimo padarymo. Atsižvelgiant į tai, kad veikdami bendrai, siekdami tų pačių padarinių, smūgius rankomis ir kojomis R. K. sudavė abu nuteistieji ir bet kuris iš jų galėjo padaryti nukentėjusiojo mirtį sukėlusius sužalojimas, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog bendrai veikę E. K. ir A. I. abu yra kalti dėl R. K. mirties.

BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintas nužudymo nusikaltimą kvalifikuojantis požymis, įvardytas kaip savanaudiškos paskatos. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kai savanaudiškos paskatos susiformuoja iki nužudymo pradžios arba kėsinimosi į kito žmogaus gyvybę metu (kasacinės nutartys Nr. 2K-361/2006, 2K-7-576/2006, 2K-196/2011,2K–94/2014). Nustačius, kad nužudymas buvo padarytas dėl savanaudiškų paskatų, veika papildomai kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnio atitinkamą dalį priklausomai nuo nustatytų šį nusikaltimą kvalifikuojančių požymių. Nužudymas dėl savanaudiškų paskatų inkriminuojamas tada, kai kaltininkas nužudo kitą žmogų siekdamas turtinės naudos: įgyti turto, teisę į turtą ar išvengti turtinės prievolės sau arba kitiems asmenims.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nužudymą kvalifikuojančios faktinės aplinkybės – savanaudiškų paskatų – nustatymo. Kaip jau minėta, bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis bandė pasipriešinti nuteistųjų nusikalstamiems veiksmams, todėl nuteistieji, siekdami palaužti tokį pasipriešinimą ir pagrobti svetimą turtą, smurtavo prieš nukentėjusįjį. Dėl patirtų sužalojimų pastarasis mirė. Pažymėtina, kad nuteistieji iš karto pardavė iš nukentėjusiojo namų pagrobtą televizorių, kas leidžia atmesti kaip nepagrįstus apeliacinių skundų argumentus dėl ketinimo plėšimo būdu pagrobti svetimą turtą neturėjimo. Taigi darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nusikalstamų veikų juridinis įvertinimas yra teisingas.

Kiti apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai (nukentėjusiojo rankų laikymas, dėl kurio jis esą negalėjo priešintis; vyno spalvos keitimasis priklausomai nuo butelio spalvos; nuteistųjų skirtinga kriminalinė praeitis ir su tuo susijusi galimybė daryti poveikį vienas kitam; nukentėjusiojo DNR pėdsakų neradimas ant nuteistųjų rūbų ir atvirkščiai; laikotarpis, per kurį nukentėjusysis turėjo prarasti gebėjimą kalbėti, ir pan.) prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms arba elementariems logikos dėsniams arba neturi jokios reikšmės, sprendžiant nuteistųjų kaltės ir veikų juridinio įvertinimo klausimus. Todėl šiuos argumentus plačiau aptarinėti nėra prasmės.

Dėl nuteistajam A. I. paskirtos bausmės

Nuteistojo A. I. gynėjo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad nuteistajam paskirta nepagrįstai didelė ir neteisinga bausmė. Priešingai, pirmosios instancijos teismas, nuteistajam skirdamas bausmes, jas individualizavo tinkamai, atsižvelgė į visas reikšmingas bausmės dydžiui ir rūšiai aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir pagrįstai paskyrė BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytas laisvės atėmimo bausmes, kurios yra artimos įstatymo sankcijose numatytų bausmių vidurkiams.

Pažymėtina, kad nuteistasis A. I. padarė tyčinį apysunkį ir labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnis). BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytas nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia, o BK 180 straipsnio 1 dalyje – tiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė dvi nuteistojo A. I. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, t. y. kad nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), ir kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Šiaulių apygardos teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę, kad jis praeityje neteistas, administracine tvarka nebaustas.

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų. Šioje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų paskirti švelnesnę bausmę. Nuteistajam paskirta bausmė užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Laikytina, kad paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra aiškiai per griežta.

Dėl neturtinės žalos priteisimo

Šiaulių apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiojo Ž. K. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkino iš dalies ir iš nuteistųjų solidariai priteisė 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nuteistojo A. I. gynėjo nuomone, priteistas neturtinės žalos dydis yra nepagrįstai didelis.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz. padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros.

Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad nukentėjusysis R. K. buvo asocialus asmuo, menkai prižiūrėtas, tačiau tai, teisėjų kolegijos nuomone, nesuteikia pagrindo pripažinti, kad priteistas neturtinės žalos dydis yra nepagrįstai didelis. Byloje nustatyta, kad R. K. nustačius neįgalumą, nuo 2009 m. jį globojo ir juo rūpinosi brolis Ž. K. ir jo šeima (3 t., 116 b. l.). Jam buvo išduotas notaro patvirtintas įgaliojimas atstovauti R. K. interesams (3 t., 117 b. l.). Aplinkybes, kad Ž. K. nuolat bendravo su broliu R. K. ir juo rūpinosi, nukentėjusysis patvirtino pirmosios instancijos teisme. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, atsižvelgė į minėtas aplinkybes, taip pat į nuteistųjų turtinę padėtį, nukentėjusiojo patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus bei kitas svarbias bylai aplinkybes. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, remdamasis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijų reikalavimais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė Ž. K. 40 000 Lt sumą neturtinei žalai atlyginti, kuri, beje, yra mažesnė nei buvo prašoma civiliniame ieškinyje.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. K. ir nuteistojo A. I. gynėjo advokato D. C. apeliacinius skundus atmesti.