Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Pašilio, Ernesto Rimšelio ir Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui (dalyvavo vaizdo konferencijos būdu per Zoom programą),

nukentėjusiojo T. R. atstovei pagal įstatymą I. Z. (dalyvavo vaizdo konferencijos būdu per Zoom programą),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 132 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams.

- nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. R. naudai – 12 426,07 Eur turtinei ir neturtinei žalai atlyginti bei 750 Eur turėtoms atstovavimo išlaidoms atlyginti;

- nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. R. naudai – 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti;

- nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. R. naudai 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, šių piniginių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant T. R. motiną I. Z.;

- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui – 1 028,80 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

6. Nagrinėjamu atveju iš prokurorės skundo matyti, jog ji ginčija S. K. padarytos veikos kvalifikavimą pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Prokurorės vertinimu, S. K. padaryta nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuojama kaip nužudymas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Prokurorės teigimu, S. K. paminėtą nusikaltimą padarė esant netiesioginei tyčiai, t. y. S. K. suprato, kad jis savo veiksmais kėsinosi į kito žmogaus, t. y. A. R. gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors tokių padarinių nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniais kilti.

7. Visgi teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji S. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai nustatyti tinkamai, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šiais apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad Šiaulių apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus. Byloje surinktų įrodymų visuma – nuteistojo S. K. (t. 3, b. l. 73-75, 93-94, t. 5, b. l. 6-8), liudytojų A. D. (t. 2, b. l. 8-9, t. 4, b. l. 134–136), G. M. (t. 2, b. l. 12, t. 4, b. l. 139–140), Ž. Z. (t. 1, b. l. 180-181, 187-189, t. 4, b. l. 136–139) parodymai, 2021 m. balandžio 11 d. įvykio vietos ir lavono apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 26-64), specialisto išvada Nr. M 216/2021(04) (t. 2, b. l. 40-42), specialisto išvados Nr. pM 14/2021-216/2021(04) (t. 2, b. l. 40-42), teisiamajame posėdyje duoti specialisto Lino Janausko paaiškinimai (t. 5, b. l. 5-6), 2021 m. gegužės 21 d. specialisto išvada (t. 2, b. l. 136-141), 2021 m. balandžio 11 d. asmens apžiūros protokolas (t. 2, b. l. 143-147) bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistasis S. K. nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis neatsargiai atėmė gyvybę nukentėjusiajam A. R. ir taip padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 132 straipsnio 1 dalyje.

8. Tiek kvalifikuojant veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, tiek ir pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti: 1) kad būtent kaltininko veika buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, t. y. kad tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys (padariniai buvo dėsningas kaltininko veikos rezultatas); 2) jo kaltę dėl kito žmogaus mirties. Taigi šių nusikalstamų veikų sudėtims būdingi tie patys objektyvieji požymiai (veika, padariniai, priežastinis ryšys tarp jų), tačiau skiriasi kaltės forma – BK 132 straipsnyje aprašytos veikos padaromos dėl neatsargumo (nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo), o BK 129 straipsnyje – tyčia, kuri gali būti tiesioginė arba netiesioginė.

10. Iš specialisto išvados Nr. M 216/2021(04) nustatyta, kad A. R. mirties priežastis – viršutinės lūpos kiaurinė muštinė žaizda, kuri komplikavosi išoriniu ir vidiniu nukraujavimu. Lavoninių reiškinių būklė, konstatuota lavono tyrimo metu įvykio vietoje 2021 m. balandžio 11 d. 9.45 val., rodo, kad nuo A. R. mirties iki lavoninių reiškinių tikrinimo praėjo 8-14 valandų laiko.

11. Priežastinio ryšio nustatymo kontekste kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina mirties kilimo sąlyga (be jos ši nebūtų kilusi), ar mirtis buvo dėsningas veikos padarinys. Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2007, 2K-381/2011, 2K-386/2012, 2K-322-511/2016 ir kt.). Pažymėtina, kad jeigu kaltininkas sukėlė nukentėjusiajam konkrečius padarinius, tai, nepaisant specifinių nukentėjusiojo savybių, jis privalo atsakyti už padarinius, kaip už savo veiksmų rezultatą.

12. Šiuo atveju teismui nekyla abejonių dėl to, kad S. K. suduoti smūgiai buvo ne tik būtina mirties kilimo sąlyga, bet ir esminis susiklosčiusio priežastingumo elementas, lėmęs nukentėjusiojo sužalojimą, dėl kurio jis mirė. S. K. suduoti smūgiai teisiniu požiūriu laikytini pagrindine A. R. mirties priežastimi. Nukentėjusiojo mirtis šioje situacijoje pripažintina dėsningu suduotų smūgių rezultatu. Tai, kad A. R. po patirtų sužalojimų nesikreipė į medicinos įstaigą, neabejotinai prisidėjo prie padarinių kilimo tuo, kad į patirtus sužalojimus buvo galima laiku reaguoti (specialistas L. Janauskas nurodė, kad jeigu būtų laiku suteikta medicininė pagalba - tai yra susiūta žaizda, padaryti sužalojimai būtų kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas), tačiau šiuo atveju paties nukentėjusiojo nesirūpinimas savo sveikata (liudytojas A. D. nurodė, jog siūlė iškviesti medicininę pagalbą nukentėjusiajam, tačiau jis atsisakė) nelaikytina aplinkybe, nutraukusia priežastinį ryšį tarp smurtinio veiksmo ir mirties. Nelaikytina tokia aplinkybe ir specialisto nurodyti papildomi veiksniai – papildomos ligos (kaip kepenų suriebėjimas) bei didelis alkoholio kiekis kraujyje, dėl ko nesusitraukė periferinės kraujagyslės ir natūralus kraujavimo sustojimas nevyko, nes nuteistasis suduotais smūgiais sutrikdė nukentėjusiajam sveikatą, taip sukurdamas pavojingą gyvybei situaciją, kuri tęsėsi iki pat nukentėjusiojo mirties, todėl nukentėjusiojo veikimas ar neveikimas (nesikreipimas į medikus, alkoholio vartojimas) buvo atliekamos ar neatliekamos jau egzistuojant pavojingai gyvybei situacijai. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog tarp S. K. veiksmų ir kilusių padarinių – A. R. mirties, egzistuoja priežastinis ryšys. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, minėti veiksniai (nukentėjusiojo liga – kepenų suriebėjimas, didelis alkoholio kiekis kraujyje), kurie nepaisant to, jog nenutraukė priežastinio ryšio tarp smurtinių nuteistojo veiksmų ir nukentėjusiojo mirties, tačiau jie, vertinant juos kitų byloje nustatytų aplinkybių visumoje, turi įtakos sprendžiant dėl S. K. kaltės formos.

13. Sprendžiant, kokia kaltės forma veikdamas S. K. atėmė gyvybę A. R., pažymėtina, kad vertinant įvairių konfliktų metu padarytą gyvybės atėmimą, išvada apie tai, kad kaltininkas nusikalstamą veiką padarė ne neatsargiai, o netiesiogine tyčia, paprastai daroma atsižvelgus į intensyvų smurtavimą ir didelį trauminių poveikių skaičių (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322-511/2016, 2K-38-942/2017, 2K-322-511/2017, 2K-174-788/2017, 2K-38-942/2017, 2K-207-1073/2018, 2K-57-697/2018), peilių ar kitokių pavojingų įrankių panaudojimą prieš asmenį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2011, 2K-4/2012, 2K-408/2014, 2K-513/2014), abejingą aukos atžvilgiu kaltininko elgesį po įvykio, pvz., girtavimo tęsimą, pagalbos nesuteikimą, pasišalinimą iš įvykio vietos ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-514/2009, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-408/2014, 2K-174-788/2017).

14. Apeliacinio teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, priešingai, nei teigiama skunde, byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo išvadai, kad suduodamas du smūgius delnu nukentėjusiajam į veidą, nuteistasis suprato, jog savo veiksmu žudo žmogų, kad jo smūgiai nukentėjusiajam į veidą neišvengiamai ar labai tikėtinai prives prie nukentėjusiosios mirties, kaip reikalaujama nustatant tyčinę kaltę.

15. Pirmiausia, tokią išvadą leidžia daryti padarytų sužalojimų pobūdis – vadovaujantis specialisto išvada Nr. M 216/2021(04) matyti, kad A. R. mirė nuo viršutinės lūpos kiaurinės muštinės žaizdos. Dėl tiriamojo gretutinių ligų (alkoholinio kepenų suriebėjimo) ir intoksikacijos alkoholiu laipsnio natūralus kraujo krešėjimas nevyko, todėl sužalojimai komplikavosi išoriniu ir vidiniu nukraujavimu. Specialistas L. Janauskas teismo posėdžio metu paaiškino, jog praktikoje nedažnai pasitaiko atvejų, kad nuo tokios žaizdos žmogus mirtinai nukraujuotų. Tai nulemia ir papildomi veiksniai – papildomos ligos (kaip kepenų suriebėjimas) bei didelis alkoholio kiekis kraujyje, dėl ko nesusitraukia periferinės kraujagyslės, ir tas kraujavimas vyksta nestabdomai, nekreši kraujas. Padaryta žaizda, jeigu būtų laiku suteikta medicininė pagalba (tai yra susiūta žaizda), būtų kvalifikuota nežymiu sveikatos sutrikdymu. Teismo vertinimu, panaudodamas smurtinius veiksmus ir padarydamas tokio pobūdžio sužalojimą, nuteistasis nenumanė, jog dėl jo smurtinių veiksmų bei įsiterpus papildomiems veiksniams – nukentėjusiojo kepenų suriebėjimui, dideliam alkoholio kiekiui kraujyje, nukentėjusysis mirs.

16. Sutiktina su apygardos teismo vertinimu, jog tai, jog nuteistasis neturėjo tyčios nužudyti nukentėjusįjį, patvirtina ir nuteistojo ir nukentėjusiojo tarpusavio santykiai. Nustatyta, jog tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo ne kartą buvę kilę konfliktai. Ankstesnių smurtinių veiksmų metu tokios pasekmės, kaip nagrinėjamu atveju – t.y. nestabdomas kraujavimas nukentėjusiajam nekildavo, o tai teisėjų kolegijai suteikia pagrindą manyti, jog nuteistasis iš tiesų galėjo neįvertinti tikrosios nukentėjusiojo būklės – jis nežinojo ir nesuprato, jog nesuteikus pagalbos, nukentėjusysis dėl padarytos lūpos žaizdos mirs. Be to, nustatyta, jog po suduotų smūgių, po kurių nukentėjusiajam buvo tik prakirsta lūpa, nuteistasis nebetęsė smurtinių veiksmų ir toliau su nukentėjusiuoju tęsė girtavimą (tai patvirtina nuteistojo, liudytojų Ž. Z., A. D. parodymai). Liudytoja Ž. Z., be kita ko, nurodė, kad matė, kaip nukentėjusysis bandė sustabdyti kraujavimą, dėdamas bintą prie lūpos, o nuteistasis svarstė, kad čia nieko rimta, kad jie toliau begerdami ginčijosi, o kai nukentėjusysis liepė išeiti nuteistajam, jis tą ir padarė. Teismo vertinimu, šios aplinkybės leidžia teigti, kad nėra pagrindo netikėti nuteistojo nurodyta aplinkybe, jog suduodamas du smūgius delnu nukentėjusiajam į veidą, jis galvojo, kad gali jį sužaloti, bet nesitikėjo, kad nuo šių smūgių pastarasis gali mirti bei aplinkybe, jog jis nežinojo apie nukentėjusiojo turimus sveikatos sutrikimus, dėl kurių nukentėjusiajam nekreši kraujas (nuteistasis nurodė, jog nukentėjusysis jam nelabai pasakojo apie turimas ligas, jis tik žinojo, kad jis vartoja vaistus, kad nukentėjusiajam skauda nugara, inkstus).

17. Be to, nėra pagrindo sutikti su prokurorės argumentu, jog S. K. nukentėjusįjį nužudė, nes sąmoningai sudavė smūgius nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbų organą – galvą, naudotas smurtas buvo intensyvus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra pasakyta, kad net ir vienas didele jėga suduotas mirtinas smūgis į gyvybiškai svarbią kūno vietą (dažniausiai į galvą ar pilvą) gali būti pripažintas tyčia padarytu nužudymu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, 2K-514/2009, 2K-22/2013, 2K-41-697/2015, 2K-9-697/2017). Vadovaujantis bylos duomenimis, nuteistasis paaiškino, jog konflikto metu jis atsistojo ir ranka sudavė du kartus sėdinčiam nukentėjusiajam į veido dešinę pusę bei pataikė į lūpą, iš kurios pradėjo bėgti kraujas. Kiek pamena, sudavė dešinės rankos delnu. Kiti asmenys nuteistojo smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nematė. Specialistas Linas Janauskas, apklaustas teisiamajame posėdyje, nurodė, kad mirusiojo A. R. lūpos žaizda galėjo būti padaryta ir suduodant smūgį delnu. Lūpa yra minkštas audinys, kuris atsiremia į dantenas, į viršutinį žandikaulį, todėl susispaudžia audinys, susitraiško, kadangi žaizdos paviršius nelygus. Taigi, vadovaujantis šiais duomenimis, spręstina, jog apygardos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog nuteistasis sužalojimus nukentėjusiajam padarė sudavęs du smūgiu delnu per veidą, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo jų vertinti kaip suduotų didele jėga bei nuteistojo smurtą vertinti kaip intensyvų. Be to, aplinkybę, kad naudotas smurtas nebuvo intensyvus, patvirtina ir padarytų sužalojimų pobūdis – t.y. nukentėjusiajam buvo padaryta kirstinė lūpos žaizda, kaip minėta, vadovaujantis specialisto paaiškinimais, laiku suteikus nukentėjusiajam pagalbą ir susiuvus lūpos žaizdą, sužalojimas būtų vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Teisėjų kolegija sutinka su skundo argumentu, jog nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kuria delno vieta buvo suduotas smūgis, tačiau sprendžia, kad nepaisant to, kuria delno dalimi buvo suduotas smūgis, tai nekeičia teismo išvados, jog nėra pagrindo nuteistojo naudoto smurto laikyti intensyviu ir (ar) suduotu didele jėga.

18. Prokurorė taip pat akcentuoja aplinkybę, jog nuteistasis parodė abejingumą nukentėjusiojo likimui – sužalojęs nukentėjusįjį, matydamas, kad kraujavimas intensyvus, nekvietė pagalbos, nukentėjusiuoju nepasirūpino. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad nors nuteistasis neiškvietė nukentėjusiajam medikų (jo teigimu, nepagalvojo, kad reikia), tačiau tokio nuteistojo elgesio negalima pavadinti visiškai abejingu, kadangi nepaneigti nuteistojo parodymai, kad jis padavė nukentėjusiajam popierių, kuriuo pastarasis stabdė kraujavimą iš lūpos, kad kraujavimas iš lūpos nebuvo intensyvus (taip pat ir nukentėjusiojo sugyventinė liudytoja Ž. Z. nurodė, jog kraujavimas iš lūpos buvo neintensyvus). Be to, kaip jau minėta prieš tai, nustatyta, jog S. K. po nuteistojo sužalojimo toliau liko nukentėjusiojo namuose ir su juo vartojo alkoholį, o paprašytas pasišalinti tą ir padarė, todėl ir tai leidžia teigti, jog nuteistasis nemanė, jog dėl padarytų sužalojimų nukentėjusysis mirs.

19. Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės nurodytu argumentu, jog kiekvienas normalaus išsivystymo žmogus, darydamas baudžiamojo įstatymo draudžiamą veiką, suvokia jos pavojingumą ir numato, kaip vystysis priežastinis ryšys, kokius padarinius gali sukelti jo padaryta veika. Tačiau nagrinėjamu atveju nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog nuteistojo tyčia apėmė supratimą, jog smūgiai yra pavojingi sveikatai ir blogiausiu atveju sukels nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, ir nesupratimą, kad smūgiai gali sukelti nuketėjusiojo mirtį. Taigi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistasis nesuprato savo veikos pavojingumo nukentėjusiojo gyvybei, nenumatė, kad nuo dviejų smūgių nukentėjusiajam į veidą ir prakirstos lūpos nukentėjusysis gali mirti, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai suprasti ir numatyti. Teismų praktikoje ir baudžiamosios teisės teorijoje laikomasi nuostatos, kad turėjimas numatyti padarinius yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamas veikas, buvimą. Tokia pareiga gali išplaukti iš įstatymo, tarnybos pareigų, profesijos, ankstesnės veiklos, gyvenimo patyrimo ir pan. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą bei numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą kaip jo veikos padarinius. Apie tai teismas sprendžia įvertinęs kaltininko asmenines savybes – patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija mano, kad S. K. pareiga toje situacijoje būti rūpestingam ir elgtis atsargiai seka iš bendrų visuomeninio gyvenimo taisyklių, bendrų atsargumo normų, iš bendro draudimo naudoti bet kokį fizinį smurtą prieš kitus asmenis. Tai, kad nuteistasis galėjo numatyti, jog nukentėjusysis gali mirtinai nukraujuoti, rodo veikos padarymo aplinkybės – nukentėjusysis buvo neblaivus, turėjo sveikatos pakitimų, nukentėjusiojo ir nuteistojo tarpusavio santykiai – pats nuteistasis patvirtino, jog jis su nukentėjusiuoju dažnai bendraudavo, nukentėjusysis jam buvo minėjęs apie sveikatos sutrikimus, nors jų nedetalizavo, tačiau nuteistasis galėjo numanyti, jog dėl turimų ligų nukentėjusiajam padaryti sužalojimai gali būti pavojingi gyvybei. Taip pat kartu su šiomis aplinkybėmis įvertinus dar ir nuteistojo amžių, gyvenimišką patirtį, tai, kad jis yra normaliai protiškai išsivystęs, darytina išvada, kad nuteistasis turėjo ir galėjo suprasti, kad jo veiksmai pavojingi nukentėjusiojo gyvybei, turėjo ir galėjo numatyti, kad dėl jų nukentėjusysis gali būti ne tik sužalotas, bet ir mirti. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad S. K. nusikalstamą veiką padarė nusikalstamai nerūpestingai ir pagrįstai jo veiką kvalifikavo pagal BK 132 straipsnio 1 dalį.

20. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gegužės 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo

21. 2022 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2022 m. rugpjūčio 29 d. pažyma Nr. APD-2022-08617 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 260 Eur už S. K. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos procese.

22. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė, atsižvelgiant į nuteistojo turtinę padėtį, sveikatos būklę bei aplinkybę, kad gynėjas jam buvo paskirtas BPK numatytais pagrindais nepriklausomai nuo jo valios, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo iš S. K. priteisti procesines išlaidas dėl teisinės pagalvos teikimo netenkinti.

23. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šios nuostatos galioja ir bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016 ir kt.).

24. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartimi nuteistajam S. K. buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėjas.

25. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis procesas buvo inicijuotas prokurorės, į bylos išnagrinėjimo rezultatą – apeliacinis skundas atmestas, taip pat į tai, jog gynėjas nuteistajam buvo paskirtas nepriklausomai nuo jo valios, į prastą nuteistojo turtinę padėtį (nuteistasis bedarbis, registruotas Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos), sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo S. K. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo išieškoti iš nuteistojo S. K. teisinės pagalbos išlaidas netenkinti.