Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algimanto Valantino,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios K. V. ir jos gynėjos advokatės Žanos Timaškovos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo K. V. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo bausme aštuoneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės suėmimo terminas nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. birželio 13 d.

Iš nuteistosios K. V. priteista nukentėjusiajai V. K. 965,50 Eur turtinei ir 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. K. V. (toliau – ir K. V.) pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, nuo 2018 m. rugsėjo 30 d. 22 val. iki 2018 m. spalio 1 d. 04 val., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, S. K. (toliau – ir S. K.) bute, esančiame (duomenys neskelbtini) rajone, kilus asmeniniam konfliktui su kartu išgertuvėse dalyvavusiu S. K., tyčia sudavė jam vieną smūgį peiliu į galvą, taip padarydama nukentėjusiajam muštinę‑kirstinę dešinio momens žaizdą, kuri komplikavosi ūmiu išoriniu nukraujavimu, nuo kurio S. K. įvykio vietoje mirė.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios K. V. ir jos gynėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistosios K. V. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalyje, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Vilniaus apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Dėl įrodymų pakankamumo ir kaltės

9. Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 1212/2018 (01) matyti, kad S. K. mirė nuo muštinės‑kirstinės dešinio momens žaizdos. Tai komplikavosi ūmiu išoriniu nukraujavimu. Lavoninių reiškinių būklė, konstatuota lavono tyrimo metu 2018-10-02, 12.45 val., rodo, kad nuo S. K. mirties iki lavoninių reiškinių tikrinimo jo lavone praėjo 1-3 paros laiko. S. K. lavone nustatyta: muštinė‑kirstinė dešinio momens žaizda, padaryta bukos, nevienodai išreikštos briaunos savybių traumuojanti paviršių turinčiu daiktu ar įrankių, tokiu daiktu gali būti ir peilis, turintis nevienodai išreikštus laukus‑aštrius ašmenis, neilgai trukus iki mirties ir šis sužalojimas kvalifikuojamas sunkiu sveikatos sutrikdymu. Tikėtina, kad po jam sužalojimų padarymo, S. K. galėjo atlikti savarankiškus veiksmus (judėti, gintis, šaukti), kol prarado sąmonę. Labiausiai tikėtina, kad po visų jam sužalojimų padarymo, S. K. galėjo gyventi nuo kelių iki keliolikos minučių, kol nukraujavo. S. K. sužalojimų jam padarymo metu galėjo būti įvairiose padėtyse. Dešinio momens žaizdoje užsifiksavę požymiai yra plačios grupinės priklausomybės, konkretaus žalojusio daikto arba įrankio nustatymui žaizda netinkama. Muštinė‑kirstinė dešinio momens žaizda, poodinės kraujosruvos kairės akies viršutiniame voke ir blauzdose, padarytos neilgai trukus iki mirties (t. 1, b. l. 88-93).

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone aptarti įrodymai patvirtina, jog S. K. mirė nuo nuteistosios K. V. suduoto vieno smūgio peiliu S. K. į galvos sritį. Iš dalies pritartina apeliančių skundo motyvams, jog K. V. kaltė buvo grindžiama vadovaujantis jos parodymais. Tačiau K. V. kaltė grindžiama ne tik K. V. parodymais, bet ir objektyviais duomenimis, t. y. liudytojos L. S. parodymais, bei teismo medicinos specialisto išvadoje nustatytomis S. K. mirties aplinkybėmis. Pakankant šių duomenų, juos gretinant ir lyginat tarpusavyje, pirmosios instancijos teismo buvo padaryta pagrįsta išvada dėl K. V. kaltės įvykdžius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.

11. Nepagrįstas apeliančių motyvas, jog liudytojos L. S. parodymai vertintini nevienareikšmiškai, kadangi ji, nepranešusi apie įvykį, prisidėjo prie šio nusikaltimo sunkių padarinių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog liudytojos L. S. parodymai pirmosios instancijos teismo buvo vertinti visumoje su kitais byloje esančiais duomenimis ir juos atmesti kaip nepatikimus, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo, kadangi liudytojos parodymai buvo vertinti ir lyginti visumoje duomenų, kurie vienas kitą papildė ir patvirtino nuteistosios kaltę.

12. BK 238 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už nepranešimą apie nusikaltimą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog už nepranešimą apie nusikaltimą neatsako tą nusikaltimą padariusio asmens giminaičiai ir šeimos nariai. L. S. yra nuteistosios K. V. sesuo, todėl jos baudžiamoji atsakomybė negalima. Tuo tarpu liudytoja L. S. jokiais veiksmais neprisidėjo prie S. K. nužudymo, nėra jokių objektyvių ar subjektyvių duomenų leidžiančių bent manyti, jog L. S. galėjo prisidėti prie nusikalstamos veikos padarymo, todėl atmestinas kaip visiškai nepagrįstas apeliančių motyvas, jog liudytoja L. S., nepranešusi apie įvykį, prisidėjo prie šio nusikaltimo padarymo.

13. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta 7–12 punktuose, apeliacinis instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, esant pakankamai duomenų K. V. kaltei pagrįsti, nuteistosios veiksmus įvertino kaip nužudymą ir teisingai veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymo

14. Apeliaciniame skunde apeliantės prašo pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad K. V. prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, atsiprašė V. K., bei padėjo išaiškinti šią nusikalstamą veiką, taip pat, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys ir nuteistajai K. V. paskirti švelnesnę bausmę.

15. Apeliančių vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti nuteistajai K. V. jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, t. y. veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Pagal teismų praktiką provokuojančiu pripažįstamas nukentėjusiojo elgesys, kuris suformuoja kaltininko vidines paskatas (motyvą) padaryti nusikalstamą veiką. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek prieš patį kaltininką, tiek prieš jam artimus asmenis, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2010). Nustatydami, ar nukentėjusio asmens elgesys buvo provokuojantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, teismai turi įvertinti visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymui, ir turi atsižvelgti į tai, kiek jis esmingai prieštaravo moralės ir dorovės normoms, pažeidė žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikė kaltininką. Pripažįstant šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, svarbu nustatyti, ar nukentėjusiojo elgesys buvo tokio pobūdžio, kad galėjo paskatinti padaryti labai sunkų nusikaltimą – nužudymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-222/2006,2K-162-697/2016,2K-171-511/2016).

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visumą byloje esančių duomenų, nustatė, jog nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nepripažino K. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys:

16.1. 2018-10-02 nuteistoji K. V. apklausiama iš karto po įvykio parodė, jog S. K. smūgį peiliu sudavė iš karto po to, kai nukentėjęs S. K. sudavė ranka jai į kairę akį (t. 2, b. l. 102–103). Tai patvirtino 2018-11-15 apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu (t. 2, b. l. 114–118), parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 120–131), bei teisminio nagrinėjimo metu. Iš specialisto išvados matyti, jog 2018-10-01 12.00 val. apžiūrėjus nuteistąją K. V., nustatyta poodinė kraujosruva akies viršutiniame voke, padaryta nuo trauminio poveikio kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu, tiek suduodant smūgį į nosies-tarpuakio kairės pusės sritį (pvz. ranka), tiek ir minėta kūno sritimi atsitrenkiant į kietą buką paviršių ne daugiau dviejų parų laikotarpyje iki apžiūros. Padarytas K. V. nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 2, b. l. 136–137).

16.2. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nesvarstė galimybės pripažinti nuteistosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe nukentėjusiojo provokuojantį elgesį – smūgio sudavimą į akį. Vertindamas įrodymus šioje dalyje teismas nuosprendyje nurodęs, jog vadovaujasi liudytojos L. S. parodymais. Nurodė, jog K. V. parodymai nenuoseklūs ir jų nepatvirtina bylos įrodymai, todėl nenustatė aplinkybės, jog buvo suduota K. V. į akį (t. 3 , b. l. 163).

16.3. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija naujai įvertino liudytojos L. S. parodymus dėl šios aplinkybės ir konstatuoja, jog priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, šios liudytojos parodymai dėl aplinkybės, jog įvykio vietoje buvo suduotas smūgis K. V. į akį, nėra nuoseklūs: 2018-10-02 ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja nurodė, jog konfliktas tarp S. K. ir K. V. įvyko dėl cigarečių, nematė jokio suduoto K. V. smūgio, tačiau po įvykio mačiusi pamuštą K. V. kairę akį ir sesuo nurodžiusi, jog ją sumušė S. M. (t. 2, b. l. 2–3); 2018-11-26 liudytoja, apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, mačiusi pas K. V. mėlynę prie dešinės akies, buvusią iki įvykio (t. 2, b. l. 11–13). Teisiamojo posėdžio metu liudytoja atsisakė duoti parodymus, tik nurodė, jog patvirtina parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Kaip matyti, liudytoja nurodė mačiusi skirtingų akių sumušimus, skirtingai nurodo K. V. aiškinimą dėl sumušimų atsiradimo. Be to liudytoja teigė, jog ji buvo išgėrusi, labai išsigandusi ir ką darė S. K., nelabai atsimenanti (t. 2, b. l. 12).

16.4. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta 16.1. – 16.3. punktuose, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, priešingai nei pirmosios instancijos teismas konstatuoja, jog nuteistosios parodymai ir byloje esantis objektyvūs duomenys, patvirtina nuoseklią nuteistosios K. V. nurodomą įvykių versiją, jog, kilus konfliktui tarp jos ir S. K., pastarasis jai sudavė ranka smūgį į kairę akį, kurio pasėkoje K. V. paėmė nuo stalo peilį ir smogė juo S. K. į galvos sritį, taip jį nužudė. Teisėjų kolegija konstatuoja buvus provokuojančiu nukentėjusiojo smurtinį veiksmą, kadangi būtent toks nukentėjusiojo elgesys paskatino neadekvatų aplinkybėms nuteistosios poelgį, todėl pripažįsta nuteistosios K. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Šios aplinkybės nustatymas veikos kvalifikacijai įtakos neturi, kadangi nustatyta, jog prieš nusikalstamą veiką, buvo kilęs asmeninis konfliktas tarp nuteistosios K. V. ir nukentėjusiojo S. K.

17. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

18. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu skirdamas K. V. bausmę nustatė, jog nuteistoji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, t. y. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (t. 3, b. l. 167). Kadangi ši aplinkybė jau nustatyta pirmosios instancijos teismo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pakartotinai šio apeliacinio skundo argumento nenagrinėja.

Dėl bausmės skyrimo

19. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Bausmės skyrimo pagrindus reglamentuoja BK 54 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Įvertinęs visas šias aplinkybes teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

20. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ir neteisingą bausmę. Pagal teismų praktiką bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2011, 2K-456/2013, 2K-126-693/2018).

21. Baudžiamasis įstatymas už nužudymą (BK 129 straipsnio 1 dalis) numato laisvės atėmimo bausmę nuo 7 iki 15 metų.

22. Pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistajai K. V. bausmę pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, vadovavosi bausmės individualizavimo principu bei atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. kad K. V. padarė labai sunkų (BK 11 straipsnio 6 dalis) smurtinį nusikaltimą, kuris sukėlė nepataisomas pasekmes – žmogaus mirtį, laikytina neteista, tačiau vertinant asmenį charakterizuojančius duomenis pažymėta, jog buvo teista už smurtinį nusikaltimą (t. 3, b. l. 3–11), bausta administracine tvarka (t. 3, b. l. 15–18), nusikalstamos veikos padarymo metu dirbo (t. 3, b. l. 19), padarytos žalos neatlygino, nustatyta diagnozė – psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, abstinencijos būklė su delyru (t. 3, b. l. 27). Atlikus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, gauta išvada, jog K. V. nesirgo ir šiuo metu neserga lėtiniu psichikos sutrikimu, inkriminuojamos veikos padarymo metu jai konstatuojamas priklausomybės nuo alkoholio sindromas bei intoksikacija alkoholiu, dėl savo psichikos būsenos ji galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (t. 3, b. l. 51–55). Taip pat nustatyta viena jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė tai, kad prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, bei viena jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. kad veiką padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakojo nusikalstamos veikos padarymui ir pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nustačius K. V. dar vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, kuri pirmosios instancijos teismo nebuvo nustatyta ir neįvertinta, naujai įvertinus visumą duomenų, nustatytų pirmosios instancijos teismo bei apeliacinis instancijos teismo, turinčių reikšmės skiriant bausmę, atsižvelgiant į bausmės tikslus, teisėjų kolegijos nuomone, K. V. paskirta bausmė turi būti sumažinta iki sankcijoje numatytos minimalios bausmės, t. y. laisvės atėmimo septyneriems metams. Todėl skundžiamas teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos K. V. bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

24. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš nuteistosios K. V. priteisė nukentėjusiajai V. K. neturtinę žalą, kadangi nukentėjusioji neturėjo glaudžių ryšių su tėvu (nužudytuoju), lankydavo jį itin retai, jokios materialinės ar moralinės pagalbos jam neteikdavo. Taip pat nurodo, jog apeliantės bloga turtinė padėtis, ji neturi pragyvenimo šaltinio, turto, todėl pateikti turtiniai reikalavimai neadekvatūs jos turtinei padėčiai.

25. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Tačiau neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2013, 2K-74/2014). Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Tačiau sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į formuojamą teismų praktiką, aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

26. Pagal BK 28 straipsnio nuostatas nukentėjusiuoju gali būti pripažįstamas tik toks fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika tiesiogiai padaryta fizinė, turtinė ar neturtinė žala. Šiuo atveju sprendžiama tik dėl neturtinės žalos atlyginimo.

27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. K. yra žuvusiojo S. K. dukra, šioje byloje ji pagrįstai pripažinta nukentėjusiąja ir civiline ieškove. Nukentėjusiosios civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir priteista 965,50 Eur nukentėjusiosios naudai. Apeliančių skundžiamoje dalyje ieškinys dėl neturtinės žalos tenkintas iš dalies – priteista 15000 Eur neturtinės žalos nukentėjusiosios naudai. Nukentėjusioji prašė priteisti neturtinę žalą motyvuodama, jog po S. K. mirties jai teko kreiptis į gydytojus, psichologus, teko gerti vaistus, buvo didelis šokas, nes su tėvu telefonu bendravo įvykio vakarą ir jo mirtis buvo itin netikėta, dėl tėvo netekties patyrė didelę žalą, kurią įvertino 30000 Eur.

28. Neturtinės žalos dydžio klausimas yra ne teisės, bet fakto klausimas. Teisėjų kolegija, vertindama V. K. nurodytą patirtą neturtinę žalą ir pirmosios instancijos teismo priteistą tokios žalos atlyginimo dydį – 15 000 eurų, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis, nesant jokioms išskirtinėms aplinkybėms, yra didesnis nei paprastai priteisiamas panašaus pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-279-895/2017, 2K-368-942/2016, 2K-9-697/2017, 2K-119-788/2015). Nukrypimas nuo susiformavusios teismų praktikos galimas ir yra pateisinamas, tik kai jis yra proporcingas konkrečios situacijos išskirtinių aplinkybių kontekste, o šiuo atveju tokių aplinkybių nėra nustatyta.

29. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta 25–28 punktuose, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nukentėjusiajai V. K. priteistas 15 000 eurų neturtinės žalos dydis neproporcingas ir neatitinka teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose, yra aiškiai per didelis ir mažintinas iki 10000 eurų dydžio. Dėl to skundžiamas teismo nuosprendis keistinas dar ir dėl netinkamai išspręsto nukentėjusiosios V. K. civilinio ieškinio klausimo (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

30. Atsakant į apeliantės K. V. argumentus, jog ji neturi turto, pajamų, todėl turi būti mažinamas priteistos neturtinės žalos dydis, teisėjų kolegija pažymi, jog nuteistoji yra jauno amžiaus, darbinga, o dabartinė turtinė padėtis yra jos pasirinkto gyvenimo būdo pasekmė, kuri gali pasikeisti ir šiuo pagrindu dar mažinti neturtinės žalos dydį nėra jokio teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2, 3, 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti K. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys.

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. nuosprendžiu K. V., už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalyje padarymą, paskirtą bausmę sumažinti iki 7 (septynerių) metų.

Sumažinti iš K. V. priteistą nukentėjusiajai V. K. neturtinės žalos dydį nuo 15 000 (penkiolikos tūkstančių) eurų iki 10 000 (dešimties tūkstančių) eurų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.