- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-21
- Bylos Nr.
- 2K-279-895/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Piesliakas (pirm.), Alvydas Pikelis, Armanas Abramavičius (pran.)
- Nuteistasis
- G. D.
- Nukentėjusysis
- N. J.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Piesliako (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 17 d. nutarties.
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. nuosprendžiu G. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų.
Iš nuteistojo G. D. nukentėjusiajai N. J. priteista 398 Eur turtinei ir 8860 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 17 d. nutartimi nuteistojo G. D. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. G. D. nuteistas už tai, kad 2015 m. spalio 13 d., tiksliau nenustatytu laiku, name, esančiame Švenčionių r., Švenčionių sen., Juodeliškių k., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu tyčia sudavė kumščiais A. J. ne mažiau kaip penkis smūgius į galvos sritį, taip padarė jai poodines kraujosruvas akių vokuose, nosies ir kairio žando srityje, ausų kaušeliuose, lūpose, odos nubrozdinimą kaktos kairėje pusėje, muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, minkštųjų audinių kraujosruvas akių vokuose, dešinio smilkinio srityje, kraujosruvą pakaušyje, kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu virš dešinio smegenų pusrutulio sferinio ir pamatinio paviršiaus, to komplikacija – galvos smegenų suspaudimas po kietuoju dangalu išsiliejus kraujui, galvos smegenų pabrinkimas, progresuojantis centrinės kilmės kvėpavimo ir širdies veiklos nepakankamumas. Dėl patirtų sužalojimų 2015 m. spalio 17 d. A. J. mirė, taip tyčia ją nužudė.
Šalies argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. nuosprendį, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 17 d. nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
2.1. Kasatorius nurodo, kad teismai nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies nuostatų, taip pažeidė jo teisę į teisingą ir nešališką teismą, netinkamai vertino įrodymus (BPK 20, 301 straipsniai), dėl to netinkamai kvalifikavo veiką ir paskyrė per didelę laisvės atėmimo bausmę.
2.2. Kaip teigia kasatorius, jis nepagrįstai nuteistas už nusikaltimą, kurio nepadarė, tiesioginių jo kaltės įrodymų, t. y. kad būtent jo smūgiai buvo A. J. mirties priežastis, nėra. Jis pripažino, kad sudavė A. J. keletą kartų ranka, tačiau šie jo smūgiai, dėl kurių atsirado kraujosruvos akių vokuose, lūpose, žaizda apatinės lūpos kairėje, nelėmė kilusių padarinių, t. y. A. J. mirties. Teismai nevertino kaltinimui prieštaraujančių duomenų (taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus), užfiksuotų specialisto išvadoje, kurioje nustatyta, kad nukentėjusiosios veidas buvo sužalotas mažiausiai 3 trauminių poveikių, kiti trauminiai poveikiai padaryti nukentėjusiajai pačiai griuvinėjant. Teisme ekspertas D. Fominas šią išvadą patvirtino. Taigi, kasatoriaus manymu, A. J. griuvinėjimas ir tuo sukelti trauminiai poveikiai galėjo būti kraujo išsiliejimo į smegenis priežastis. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusioji negriuvinėjo (,,nėra pagrindo daryti išvadą, jog nukentėjusioji mirtį nulėmusius galvos sužalojimus patyrė griuvimo metu“), prieštarauja tiek faktinėms aplinkybėms, tiek ir specialisto išvadai, kuria A. J. nustatyta ,,poodinės kraujosruvos žastuose, plaštakose, keliuose, odos nubrozdinimai dešinėje šlaunyje, dešinėje blauzdoje“. Nepašalintos abejonės, t. y. dėl kurios priežasties – ar dėl jo smūgio, ar dėl A. J. griuvimo ir susitrenkimo – atsirado mirtini sužalojimai, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Teismas nepaneigė, kad lemiamas smūgis į galvą galėjo būti padarytas A. J. pačiai susitrenkus galvą griūvant, ir rėmėsi prielaida, jog būtent jo suduotas smūgis buvo lemiamas. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netenkino prašymo iškviesti į teismą liudytoją N. V., kuris matė griuvinėjančią nukentėjusiąją. Apeliacinės instancijos teismas dėl šio prašymo nepasisakė. Taip teismai pažeidė jo teisę į gynybą. Taip pat kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad pati nukentėjusioji A. J. kategoriškai atsisakė gydymo ligoninėje, ir tai, pasak kasatoriaus, buvo jos mirties priežastis. Vadinasi, jei ir yra tam tikra jo kaltė dėl nukentėjusiosios sužalojimo, tai dėl jos mirties jį kaltinti nėra pagrindo. Teismai šių aplinkybių nevertino, jo parodymų nepaneigė, o tiesiog atmetė vadovaudamiesi prielaidomis. Kasatoriaus manymu, jo veika perkvalifikuotina į kūno sužalojimą.
2.3. Teismo išvados dėl jo tyčios prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Kasatorius nurodo, kad jis, būdamas girtas, veikė impulsyviai ir spontaniškai, todėl negalėjo numatyti nei sužalojimų pasekmių, nei valdyti ir kontroliuoti savo veiksmų. Girtas asmuo praranda sąmoningumą ir yra veikiamas emocijų ir impulsyvumo, todėl jo veika negali būti traktuojama kaip padaryta netiesiogine sąmoninga tyčia. Nesant sąmoningos tyčios, veika perkvalifikuotina kaip netyčiniai veiksmai.
2.4. Teismas, skirdamas jam bausmę, konstatavo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis veiką padarė būdamas recidyvistas, turintis neišnykusius teistumus. Kasatorius teigia, kad laisvės atėmimo bausmę atliko 2010 m. sausio mėnesį, nauja veika padaryta 2015 m. spalio 13 d., taigi praėjus daugiau nei 5 metams po bausmės atlikimo (BK 97 straipsnio 3 dalies 3a punktas, 6 dalis). Kadangi į šią aplinkybę atsižvelgta skiriant bausmę ir ji turėjo įtakos bausmės dydžiui, todėl bausmė jam turi būti sušvelninta.
Atsiliepimas
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.
3.1. Atsiliepime nurodoma, kad pagal teismų sprendimais nustatytas faktines aplinkybes nuteistojo kaltės klausimas išspręstas teisingai, jo kaltumas padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, įrodytas BPK nustatyta tvarka ir pagrįstas nuosprendyje ir nutartyje išdėstytų ir išanalizuotų įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą aptarė įrodymų vertinimo klausimus, nutartyje dėl jų pasisakė ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir priėmė pagrįstą, teisėtą nuosprendį. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai neįvertino kaltinimui prieštaraujančių bylos duomenų, užfiksuotų teismo medicinos specialisto išvadoje, ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Specialisto išvadoje konstatuota, kad nukentėjusioji mirė dėl galvos sužalojimų, padarytų vienu metu, visumos, ir tie sužalojimai yra būdingi būtent smūgių sudavimui, o ne griuvimui. Nors nustatytas sužalojimas pakaušyje galėtų atsirasti nukentėjusiajai griūvant, tačiau nebuvo rasta kitų kritimui būdingų požymių, dėl to ir šis sužalojimas įvertintas kaip smūgių sudavimo pasekmė. Šiuos ir kitus specialisto išvados duomenis teismai tinkamai įvertino, siedami juos su eksperto D. Fomino paaiškinimais, paties nuteistojo parodymais apie jo panaudoto fizinio smurto pobūdį ir kitais bylos įrodymais. Byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, galėjusių nulemti A. J. mirtį, išskyrus nuteistojo prieš ją panaudotą smurtą. Būtent nuteistojo suduoti smūgiai į gyvybiškai svarbią nukentėjusiosios kūno vietą (galvą) buvo būtina sąlyga mirčiai kilti ir A. J. mirtis buvo dėsningas nuteistojo veiksmų padarinys. Taigi tarp nuteistojo veikos ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Ta aplinkybė, kad nukentėjusioji pati atsisakė gydymo, nuteistojo kaltės nepaneigia. Nuteistasis veikė netiesiogine tyčia. Pagal teismų nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas nuteistojo G. D. padarytai veikai pritaikytas tinkamai. Taip pat prokurorė nurodo, kad vien tai, kad teismai bylos duomenis įvertino nepalankiai nuteistajam, nėra nei BPK pažeidimas, nei teismo šališkumą patvirtinanti aplinkybė, nes teismo išvados dėl įrodymų vertinimo yra motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktų įrodymų visuma.
3.2. Dėl BPK 270 straipsnio nuostatų pažeidimo atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, išklausęs kitų proceso dalyvių nuomones, laikydamasis BPK 270 straipsnio 2 dalies nuostatų, nuteistojo prašymą apklausti liudytoją N. V. motyvuotai atmetė. Vėliau, tiriant įrodymus ir baigiant įrodymų tyrimą, taip pat apeliacinės instancijos teisme nei G. D., nei jo gynėjas šio prašymo nereiškė.
3.3. Skirdamas nuteistajam bausmę, teismas atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir paskyrė sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis mažesnis už sankcijos vidurkį. Teismas teisingai nustatė, kad G. D. teistumas nėra išnykęs, todėl pagrįstai pripažino BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nurodytą aplinkybę – veiką padarė recidyvistas – jo atsakomybę sunkinančia.
Motyvuojamoji dalis
4. Nuteistojo G. D. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo
5. Nuteistasis kasaciniame skunde ginčija teismų atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines aplinkybes (nurodo, kad teismai pažeidė BPK 20, 301 straipsnių nuostatas), teigia, kad tarp jo veiksmų ir A. J. mirties nėra priežastinio ryšio, t. y. nurodo, kad jo smūgiai ranka nelėmė kilusių padarinių, kad mirtini sužalojimai atsirado dėl to, jog A. J. griuvinėjo ir susitrenkė (nurodo, kad tai patvirtina specialisto išvada), be to, nukentėjusioji atsisakė gydymo ligoninėje.
5.1. Tokie kasatoriaus teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai atmestini kaip nepagrįsti, juolab jais remiantis nėra pagrindo naikinti teismų sprendimus ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (pagal BPK 382 straipsnio 3 punktą priimti tokį sprendimą kasacinės instancijos teismas gali tik tokiu atveju, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla buvo išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles).
5.2. Visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus ir nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, įrodymų vertinimas bei jų pakankamumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
5.3. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. BPK 301 straipsnio 1 dalies prasme apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltumą padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.
5.4. Šie baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nagrinėjamoje byloje, priešingai negu teigiama nuteistojo G. D. kasaciniame skunde, nepažeisti. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
5.5. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys buvo ištirti, visi įrodymai nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, išdėstyti jų vertinimo motyvai, nurodyta, kuriais duomenimis grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami. Specialisto išvada ir specialisto D. Fomino paaiškinimai teisme taip pat atidžiai ir kruopščiai išnagrinėti bei įvertinti. Priešingai nei teigia kasatorius, specialisto išvadoje nėra konstatuota, kad ,,kiti trauminiai poveikiai padaryti nukentėjusiajai pačiai griuvinėjant“. Teisme ekspertas D. Fominas paaiškino, kad kiti sužalojimai A. J. galėjo atsirasti kaip pasekmė krentant po gauto smūgio ir atsitrenkiant; iki mirties A. J. galimai griuvinėjo, tačiau toks griuvinėjimas konkrečios įtakos mirčiai nepadarė; ji mirė ne dėl tų kitų sužalojimų (pvz., kraujosruvos pakaušyje), o dėl kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu. Beje, teismas padarė išvadą, kad smūgių sudavimas į kitas kūno vietas (ne į galvos sritį) neįrodytas, ir šias aplinkybes iš kaltinimo pašalino.
5.6. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, nustatė, kad nukentėjusiosios A. J. patirti sužalojimai, nuo kurių ši mirė, yra padaryti būtent nuteistojo G. D. veiksmais. Nuteistojo versija, kad jis nepadarė sužalojimų, sukėlusių A. J. mirtį, kad ji mirtinus sužalojimus galėjo patirti griuvinėdama, paneigta bylos duomenų visuma, t. y. specialisto išvada dėl sužalojimų pobūdžio, padarymo mechanizmo bei mirties priežasties ir eksperto paaiškinimais teisme, nukentėjusiosios N. J., liudytojų D. M., S. K., O. B., E. G. parodymais, rašytiniais bylos duomenimis (o ne prielaidomis, kaip teigiama nuteistojo kasaciniame skunde). Pažymėtina, kad ir pats nuteistasis G. D. teisme pripažino, jog įvykio dieną kartu su A. J. gėrė alkoholinius gėrimus, po to konflikto metu sudavė ranka nukentėjusiajai daug smūgių į galvą, tačiau negalėjo nurodyti tikslaus jų skaičiaus. Nuteistojo prašymas kaip liudytoją apklausti N. V., išklausius proceso dalyvių nuomones, motyvuotai atmestas.
5.7. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo G. D. apeliacinį skundą, kuriame buvo išdėstyti iš esmės analogiški argumentai kaip ir kasaciniame skunde, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, dar kartą išanalizavo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir konstatavo, kad apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos. Šios instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad sužalojimus, sukėlusius A. J. mirtį, padarė nuteistasis G. D., kad būtent jo veiksmai (smūgiai į galvą) susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Nuteistojo versijos, kad A. J. galėjo būti sužalota kitu laiku ir kitų asmenų, jog nuo jo smūgių, kurie buvo nestiprūs, ji negalėjo mirti, motyvuotai paneigtos. Teismas pažymėjo, kad įvykio vietoje rasti A. J. kraujo pėdsakai, jų išsidėstymas (ant sofos-lovos užtiesalo, taip pat šalia sofos-lovos ant kiliminės dangos ir šalia esančios spintos šoninės dalies) leidžia daryti išvadą, kad A. J. buvo mušama stipriai, o įvertinęs specialisto išvadą ir paaiškinimus, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog nukentėjusioji mirtį lėmusius galvos sužalojimus patyrė griūdama. Byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, galėjusių nulemti A. J. mirtį, išskyrus nuteistojo prieš ją panaudotą smurtą. Taigi nuteistojo smurtiniai veiksmai dėsningai lėmė A. J. mirtį ir yra pagrindinė jos priežastis. Priežastinio ryšio tarp nuteistojo smurtinių veiksmų ir kilusių padarinių nepaneigia ir tai, kad A. J. atsisakė gydymo ligoninėje ir mirė po įvykio praėjus kelioms paroms. Įvertinęs konflikto kilimo priežastis, smurto intensyvumą, jo pobūdį, padarytų sužalojimų kiekį, teismas padarė teisingą išvadą, kad G. D. veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis), t. y. tyčia suduodamas ne mažiau kaip 5–6 smūgius nukentėjusiajai į galvą, jis sąmoningai pasirinko tokį veikimo būdą, suvokė, jog kelia pavojų nukentėjusiosios gyvybei, numatė, kad ji gali patirti mirtiną sužalojimą, ir nors nenorėjo tokių padarinių (atimti gyvybės), tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Dėl to nėra pagrindo šią nuteistojo G. D. veiką vertinti kaip padarytą dėl neatsargumo ar kvalifikuoti kaip kūno sužalojimą. Nuteistojo fiziologinis apsvaigimas nuo alkoholio taip pat nėra pagrindas kitaip vertinti nustatytą kaltės formą ar rūšį. Pagal baudžiamąjį įstatymą veikos padarymas apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, yra tik atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), kuri šiuo atveju nuteistajam G. D. pagrįstai ir nustatyta.
5.8. Konstatuotina, kad visos šioje byloje reikšmingos aplinkybės nustatytos laikantis BPK nuostatų, esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų nepadaryta. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į nuteistojo G. D. apeliacinio skundo argumentus atsakyta, motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu, nurodyti (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Pagal teismų nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 129 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.
Dėl BK 54 straipsnio 2 dalies, 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto taikymo
6. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas nepagrįstai pripažino G. D. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nurodytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte (veiką padarė recidyvistas).
6.1. BK 27 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė recidyvistas.
6.2. Pagal BK 97 straipsnio 3 dalį, be kita ko, turinčiais teistumą laikomi:
3) asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo:
a) trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą;
b) penkerius metus, jeigu jie nuteisti už sunkų nusikaltimą;
6.3. BK 97 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad jeigu turintis teistumą asmuo padaro naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, teistumo išnykimo eiga nutrūksta. Šiuo atveju teistumo už ankstesnę nusikalstamą veiką išnykimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo bausmės už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą atlikimo. Asmuo laikomas teistu už kiekvieną nusikalstamą veiką tol, kol išnyksta teistumas už sunkiausią iš jų.
6.4. Iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2003 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu G. D. buvo nuteistas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį (sunkų ir apysunkį nusikaltimą) ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurią atliko realiai, o lygtinai paleistas iš pataisos namų prieš terminą, lygtinio paleidimo metu vėl padarė naują tyčinį nesunkų nusikaltimą (BK 178 straipsnio 1 dalis), už kurį buvo nuteistas Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 2 d. nuosprendžiu galutine subendrinta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Iš pataisos namų, atlikęs bausmę, G. D. paleistas 2010 m. sausio 7 d., taigi teistumas už anksčiau padarytus tyčinius nusikaltimus išnyko 2015 m. sausio 7 d. Naują tyčinį nusikaltimą (BK 129 straipsnio 1 dalis) G. D. padarė 2015 m. spalio 13 d., taigi išnykus teistumui. Dėl to BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte (veiką padarė recidyvistas) nurodyta sunkinanti aplinkybė naikintina. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tai nesuteikia pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, nes G. D. paskirta sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis mažesnis už sankcijos vidurkį.
6.5. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis keistina dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 27 straipsnio 1 dalies, 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto – taikymo (BPK 383 straipsnis, 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), panaikinant šią nepagrįstai nustatytą aplinkybę.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
nutaria:
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 17 d. nutartį.
Panaikinti nustatytą nuteistojo G. D. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).
Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.