Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Albinas Bielskis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs kaltinamosios G. K. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutarties, kuria, be kita ko, laikinas nuosavybės teisės apribojimas pratęstas G. K. priklausančiam kilnojamajam ir nekilnojamajam 104 497,23 Eur vertės turtui nuo 2020 m. balandžio 30 d. iki 2020 m. liepos 30 d., paliekant ją šio turto saugotoja,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 20 straipsnį, BK 24 straipsnio 3 ir 4 dalis, BK 228 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 20 straipsnį, BK 223 straipsnio 1 dalį, J. G. (J. G.) kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 3 ir 4 dalis, BK 228 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 209 straipsnį, BK 223 straipsnio 1 dalį, A. G. kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 228 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 209 straipsnį, G. K. kaltinama pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 209 straipsnį, M. Š. kaltinamas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 209 straipsnį.

2. Šioje baudžiamojoje byloje pareikštas (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys 104 497,23 Eur sumai ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys 134 721,60 Eur sumai dėl šioms bendrovėms kaltinamųjų veiksmais padarytos turtinės žalos. Baudžiamojoje byloje Panevėžio apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartimi, patenkinus civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) atstovo advokato Kęstučio Virkečio prašymą, šešiems mėnesiams paskirtas laikinas G. K. nuosavybės teisės apribojimas į jai priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį 104 497,23 Eur vertės turtą, šį terminą skaičiuojant nuo 2017 m. liepos 26 d. Vėlesnėmis Panevėžio apygardos teismo nutartimis šios G. K. paskirtos procesinės prievartos priemonės terminas buvo tęsiamas iki 2020 m. sausio 26 d.

Motyvuojamoji dalis

5. Kaltinamosios G. K. skundas atmetamas.

6. Panevėžio apygardos teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutarties dalis, kuria G. K. trims mėnesiams pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į jai priklausantį turtą, teisėta ir pagrįsta. Žemesnės instancijos teismas, nagrinėdamas procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo – termino pratęsimo klausimą, įvertino visas šio klausimo teisingam išsprendimui teisiškai reikšmingas aplinkybes, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 151 straipsnio nuostatų, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtintų nuostatų dėl asmens nuosavybės neliečiamumo nepažeidė.

7. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš BPK įtvirtintų procesinių prievartos priemonių rūšių. Laikino nuosavybės teisės apribojimo, kaip procesinės prievartos priemonės, taikymo pagrindai ir sąlygos nustatyti BPK 151 straipsnyje. Vadovaujantis paminėto straipsnio 1 dalimi, laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti paskirtas, jo terminas pratęstas, esant bent vienam iš dviejų pagrindų: kai reikalinga užtikrinti civilinį ieškinį arba kai reikalinga užtikrinti galimą turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą. To paties straipsnio 6 dalyje numatyta, kad, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Baudžiamosiose bylose dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų arba kai įtariamasis yra pasislėpęs laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimų skaičius neribojamas (BPK 151 straipsnio 7 dalis).

8. G. K. yra kaltinama nusikalstamų veikų, nustatytų BK 228 straipsnio 2 dalyje, BK 300 straipsnio 1 dalyje, BK 24 straipsnio 6 dalyje ir BK 209 straipsnyje, padarymu, o būtent tuo, kad ji, būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – bankrutavusios UAB „(duomenys neskelbtini)“, bankroto administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotu asmeniu vykdyti BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procedūrą pagal Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. B2-726-425/2014 ir bankroto administratore, laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki birželio 27 d. bankroto procedūrų vykdymo teritorijoje Panevėžio mieste, veikdama bendrininkų grupėje kartu su bankroto administratoriais – UAB „(duomenys neskelbtini)“ administracijos vadovu J. G., A. G. bei bendrininkaudama su UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi M. Š., J. G. organizuojant per ją bei padedant A. G. piktnaudžiauti tarnyba ir pačiai atliekant neteisėtus veiksmus – piktnaudžiavimą savo kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgalioto bankroto administratoriaus tarnybine padėtimi, atlikdama neteisminę BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procedūrą priešingai savo tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui, siekdama asmeninės ir turtinės naudos J. G. ir su juo susijusių asmenų naudai, klastodama dokumentus ir juos panaudodama, padėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui M. Š. pradėti dirbtinį bendrovės neteisminį bankrotą ir išvengti vėliau jam turtinės prievolės savo bendrovei ir, eliminavus iš bankroto procedūros bendrovės kreditorius, savo bei J. G. ir A. G. veiksmais padarė didelę turtinę žalą BUAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriams ir didelę neturtinę žalą valstybei.

9. Sprendžiant iš bylos medžiagos, byloje yra pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindą manyti, kad kaltinamoji galėjo padaryti jai inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tokie duomenys yra užfiksuoti kaltinamojo M. Š., iš dalies kaltinamųjų G. K., J. G., liudytojų G. G., D. V. duotuose parodymuose, kratų UAB „(duomenys neskelbtini)“ protokoluose, daiktų, dokumentų apžiūrų protokoluose, specialisto išvadoje Nr. 5-5/30 bei kitoje bylos medžiagoje. Pažymėtina tai, kad nagrinėdamas skundą dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo, termino pratęsimo teismas byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenį kaltinti jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu. Aukštesnės instancijos teismas nesprendžia asmens kaltės, byloje pareikštų civilinių ieškinių pagrįstumo klausimų. Visi šie klausimai bus išspręsti pirmosios instancijos teismui bylą išnagrinėjus iš esmės ir priėmus galutinį procesinį sprendimą.

10. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas, G. K. paskirta siekiant užtikrinti byloje pareikštus civilinius ieškinius. Sprendžiant iš bylos medžiagos, (duomenys neskelbtini) byloje pareiškė 104 497,23 Eur dydžio civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo (t. 2, b. l. 5-6, 9-16). Taip pat byloje 134 721,60 Eur dydžio civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo yra pareiškusi ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 2, b. l. 65-68, 69-70, t. 18, b. l. 87-91). Bylą nagrinėjant teisme, 2017 m. liepos 19 d. (duomenys neskelbtini) pateikė patikslintą civilinį ieškinį, prašydama atsakovais be M. Š. įtraukti ir J. G., G. K. bei A. G. (t. 16, b. l. 24-31). Panevėžio apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartimi patikslintame civiliniame ieškinyje civilinio ieškovo atstovo pateiktas prašymas buvo patenkintas bei pirmiau nurodytų kaltinamųjų, tarp jų ir G. K. 104 497,23 Eur vertės turtui paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas (t. 16, b. l. 82-84). Kaip jau buvo minėta, šios G. K. paskirtos procesinės prievartos priemonės terminas buvo tęsiamas iki 2020 m. balandžio 30 d. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo, taikymo G. K. pagrindai ir sąlygos, byloje pareikštiems civiliniams ieškiniams užtikrinti tokios procesinės prievartos priemonės taikymas yra būtinas (BPK 151 straipsnio 1 ir 7 dalys), yra pagrįsta. Juo labiau kad BPK 116 straipsnio nuostatos teismą įpareigoja imtis priemonių galimam/pareikštam civiliniam ieškiniui užtikrinti: surasti kaltinamajam arba už kaltinamojo veiksmus materialiai atsakingiems asmenims priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teisę į jį.

11. Kaltinamoji skunde nepagrįstai teigia, kad byloje pareikšti civiliniai ieškiniai jau yra užtikrinti jos bei kitų kaltinamųjų, kaip bankroto administratorių, privalomuoju profesinės civilinės atsakomybės draudimu, todėl nėra jokios būtinybės laikinai apriboti kaltinamųjų nuosavybės teises į jiems priklausantį turtą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl analogiškų kaltinamosios argumentų, susijusių su civilinių ieškinių užtikrinimu kaltinamųjų privalomuoju profesinės civilinės atsakomybės draudimu, jau ne kartą buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse (2017 m. rugpjūčio 24 d., 2018 m. vasario 14 d., 2018 m. gegužės 14 d., 2018 m. spalio 29 d., 2019 m. gegužės 22 d., 2020 m. vasario 21 d.), išnagrinėjus kaltinamosios skundus dėl anksčiau jai taikytos analogiškos procesinės prievartos priemonės taikymo pagrįstumo. Aukštesnės instancijos teismas dar kartą pažymi, kad vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 17 dalimi, draudžiamuoju įvykiu laikomi draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų atlikti neteisėti veiksmai (veikimas, neveikimas), atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras, kurie yra pagrindas atsirasti apdraustojo civilinei atsakomybei, ir reikalavimo, kuris atitinka administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse numatytas sąlygas, atlyginti žalą pateikimas. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1K-143 patvirtintose „Bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės atliekant įmonių bankroto procedūras privalomojo draudimo taisyklėse“ yra nustatyti atvejai, kai draudėjui ir draudikui pareikšti reikalavimai atlyginti žalą, laikomi netinkamais. Vienas iš tokių atvejų, kai padaryta veika, užtraukianti draudėjo ir (ar) jo darbuotojo baudžiamąją atsakomybę (taisyklių 8.3. punktas). Taigi, G. K. inkriminuoti neteisėti veiksmai neatitinka bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse įtvirtintų pagrindų, kuriems esant įvykis laikomas draudžiamuoju ir draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką. Be kita ko, G. K. pateiktos 2013 m. gruodžio 13 d. bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. CB 200041 galiojimo laikotarpis (2013 m. gruodžio 16 d. – 2014 m. gruodžio 15 d.) neapima 2016 metų laikotarpio, kurio metu kaltinamoji kartu su kitais kaltinamaisiais, atlikdama savo profesines pareigas, galimai padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, kuriomis galimai buvo padaryta žala. Esant aptartoms aplinkybėms laikinas kaltinamojo G. K. nuosavybės teisių apribojimas yra būtinas byloje pareikštų civilinių ieškinių užtikrinimui.

12. Kaltinamosios skunde nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-87-236/2017 buvo atmestas ieškovės skundas dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta išreikalauti įrodymus ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Priešingai, nei teigiama kaltinamosios skunde, taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo prašoma byloje, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios baudžiamosios bylos faktinių aplinkybių, t. y. esant pareikštam netiesioginiam ieškiniui dėl žalos atlyginimo civilinėje byloje, kurioje privalomuoju profesinės civilinės atsakomybės draudimu apsidraudęs atsakovas bankroto administratorius nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už jo paties atliktus veiksmus, todėl nustačius draudžiamąjį įvykį byloje nebūtų grėsmės, kad ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimas nebus įvykdytas, nes žalą atlygintų draudikai. Tačiau nagrinėjamu atveju laikinas nuosavybės teisių apribojimas pritaikytas baudžiamojoje byloje sprendžiant kaltinamosios G. K. kaltės pagal jai pareikštus kaltinimus padarius nusikalstamas veikas klausimą.

13. Kaltinamosios procesiniame prašyme nepagrįstai teigiama, kad skundžiamą nutartį priėmęs teisėjas negalėjo spręsti klausimo dėl laikinojo nuosavybės teisių apribojimo termino pratęsimo G. K. priklausančiam turtui, kadangi kitame ikiteisminiame tyrime, kuriame kaltinamasis J. G. yra pripažintas įtariamuoju, teisėjas Valdas Meidus yra (ar bus) pripažintas nukentėjusiuoju. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kurioje priimta skundžiama nutartis, nėra jokių duomenų, susijusių su procesiniame prašyme kaltinamosios minimais teiginiais, taip pat apeliacinės instancijos teismas neturi jokių kitų duomenų, kad skundžiamą nutartį priėmęs teisėjas būtų negalėjęs nagrinėti klausimo dėl G. K. taikomos procesinės prievartos priemonės termino pratęsimo ir turėjo nuo šio klausimo nagrinėjimo nusišalinti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas 2020 m. balandžio 6 d. nutartimi Nr. 1S-86-453/2020 tokiais pačiais motyvais išsprendė analogiško turinio kaltinamojo J. G. skundą. Tačiau net ir po šios nutarties priėmimo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje gynyba nesiėmė kelti klausimo dėl bylą nagrinėjančio teisėjo nešališkumo.

14. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami nacionaliniais įstatymais, šiuo atveju – BPK, ir yra galimi. Šios procesinės prievartos priemonės taikymu yra siekiama svarbių BPK įtvirtintų tikslų – užtikrinti byloje pareikštus civilinius ieškinius. Atsižvelgiant į kaltinamajai G. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų pobūdį, taip pat į tai, kad pareikšti civiliniai ieškiniai yra pakankamai dideli, laikinas nuosavybės teisių apribojimas kaltinamosios turtui negali būti vertinamas kaip per griežta procesinė prievartos priemonė, ji yra proporcinga jos taikymu siekiamiems tikslams. Šioje proceso stadijoje netaikant procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo į kaltinamosios turtą, gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomu nuosprendžio dalies dėl civilinių ieškinių įvykdymas. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tokio masto ir griežtumo procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas kaltinamosios turtui – varžo jos teises akivaizdžiai labiau, nei reikia tokios rūšies procesine prievartos priemone siekiamiems tikslams pasiekti. Tokių duomenų skunde nepateikė ir kaltinamoji. Be to, nuosavybės teisių apribojimui iš esmės būdingas laikinas pobūdis ir ši procesinė prievartos priemonė gali būti panaikinta teismo nutartimi, vos tik šios prievartos priemonės taikymas taps netikslingas. Esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad kaltinamajai G. K. paskirtos procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymas yra proporcingas, o skundžiama Panevėžio apygardos teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti kaltinamosios G. K. skundą ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutarties dalį, kuria, be kita ko, laikinas nuosavybės teisės apribojimo terminas pratęstas G. K. priklausančiam kilnojamajam ir nekilnojamajam 104 497,23 Eur vertės turtui nuo 2020 m. balandžio 30 d. iki 2020 m. liepos 30 d., paliekant ją šio turto saugotoja.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo ir yra neskundžiama.