Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Regina Pocienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamosios G. K. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. sausio 29 d. nutarties dalies, kuria 3 (trims) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2021 m. sausio 30 d. iki 2021 m. balandžio 30 d., pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į kaltinamajai G. K. priklausantį 104 497,23 Eur vertės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Bylos esmė

1. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-491/2021 juridinis asmuo UAB „Bankrotas LT“ kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 20 straipsnį, BK 24 straipsnio 3 ir 4 dalis, BK 228 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 20 straipsnį, BK 223 straipsnio 1 dalį, J. G. (J. G.) – pagal BK 24 straipsnio 3 ir 4 dalis, BK 228 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 209 straipsnį, BK 223 straipsnio 1 dalį, A. G. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 228 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 209 straipsnį, BK 209 straipsnį, M. Š. – pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 209 straipsnį, o G. K. – pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį,

2. G. K. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 209 straipsnį kaltinama tuo, kad ji, būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ (šiuo metu pertvarkytos į VšĮ „duomenys neskelbtini“) įgaliotu asmeniu vykdyti BUAB „duomenys neskelbtini“ bankroto procedūrą pagal Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. B2-726-425/2014 – bankroto administratore, nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. birželio 27 d. bankroto procedūrų vykdymo teritorijoje Panevėžio mieste, veikdama bendrininku grupe kartu su bankroto administratoriais UAB „duomenys neskelbtini“ administracijos vadovu J. G., A. G. bei bendrininkaudama kartu su UAB „duomenys neskelbtini“ direktoriumi M. Š., J. G. organizuojant, per ją ir padedant A. G. piktnaudžiauti tarnyba ir pačiai atliekant neteisėtus veiksmus: piktnaudžiaudama savo, kaip UAB „duomenys neskelbtini“ bankroto administratoriaus, tarnybine padėtimi, atlikdama neteisminę UAB „duomenys neskelbtini“ bankroto procedūrą priešingai savo tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui, siekdama asmeninės ir turtinės naudos J. G. ir su juo susijusių asmenų naudai, klastodama dokumentus ir juos panaudodama, padėjo UAB „duomenys neskelbtini“ direktoriui M. Š. pradėti dirbtinį įmonės neteisminį bankrotą, išvengti turtinės prievolės savo įmonei ir, tokiu būdu eliminavus iš bankroto procedūros įmonės kreditorius, savo, J. G. ir A. G. veiksmais padarė didelę turtinę žalą UAB „duomenys neskelbtini“ kreditoriams bei didelę neturtinę žalą valstybei.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Kaltinamosios G. K. skundas atmetamas.

7. Panevėžio apygardos teismas, pratęsdamas 3 (trims) mėnesiams laikino nuosavybės teisių apribojimo terminą į G. K. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, laikėsi bendrųjų ir specialiųjų šios procesinės prievartos priemonės taikymo reikalavimų, nepažeidė baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtintų nuostatų dėl asmens nuosavybės neliečiamumo ir procesinių prievartos priemonių taikymo būtinybės tik siekiant įstatyme numatytų tikslų.

8. Baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad G. K. galimai padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tokie duomenys yra užfiksuoti kaltinamojo M. Š., iš dalies pačios kaltinamosios G. K., J. G., liudytojų G. G., D. V. parodymuose, UAB „(duomenys neskelbtini)“ kratos protokoluose, specialistės I. K. byloje pateiktoje specialisto išvadoje dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos bei kituose rašytiniuose dokumentuose, esančiuose baudžiamosios bylos medžiagoje. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šiuos duomenis ir vertindamas jų pakankamumą klaidų nepadarė.

9. Baudžiamojoje byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, kad Panevėžio rajono (duomenys neskelbtini) ŽŪB ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra pareiškusios civilinius ieškinius dėl turtinės žalos atlyginimo, kurių bendra suma sudaro 239 218,83 Eur (t. 2, b. l. 5–6, 9–16, 65–68, 69–70; t. 16, b. l. 24–31; t. 18, b. l. 87–91). Taigi, apygardos teismo išvada, kad siekiant užtikrinti byloje pareikštus civilinius ieškinius, baudžiamojoje byloje reikalinga tęsti G. K. turtui taikomos procesinės prievartos priemonės terminą dar 3 (trims) mėnesiams, pagrįsta bylos duomenimis. Tam neprieštarauja aplinkybė, kad kaltinamoji su bendrininkais, kaip bankroto administratoriai, savo veiklą yra apdraudę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, ir bendra jų draudimų suma sudaro 579 200 Eur. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kaip ne kartą nurodyta ankstesnėse apeliacinės instancijos teismo nutartyse, kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl G. K. turtui taikomos aptariamos procesinės prievartos priemonės teisėtumo bei pagrįstumo, kaltinamosios galimai nusikalstamų veiksmų padarymo metu galiojęs teisinis reguliavimas numatė, jog draudėjui ar draudikui pareikštas reikalavimas atlyginti žalą laikomas netinkamu, kai jis teikiamas dėl žalos, kuri padaryta veika, užtraukiančia draudėjo ir (ar) jo darbuotojo baudžiamąją atsakomybę (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas; Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1K-143 patvirtintos Bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės atliekant įmonių bankroto procedūras privalomojo draudimo taisyklių 8 punktas). Šioje baudžiamojoje byloje civilinės ieškovės prašo atlyginti ne dėl neteisėtų veiksmų, kurie pažeidė sutarties nuostatas, ar dėl delikto atsiradusią turtinę žalą, o dėl draudėjo galimai baudžiamojo įstatymo uždraustų veiksmų. Todėl pripažinti, kad asmeniniam G. K. kilnojamam ir nekilnojamam turtui nėra pagrindo taikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą, nes galimai jos atliktais neteisėtais veiksmais padarytą žalą atlygins draudikas, nėra jokių teisinių prielaidų.

10. Tokios išvados nepaneigia ir skunde nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-87-236/2017, kuria buvo atmestas ieškovės skundas dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutarties dalies. Šioje nutartyje atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, esant pareikštam netiesioginiam ieškiniui dėl žalos atlyginimo civilinėje byloje, kurioje privalomuoju profesinės civilinės atsakomybės draudimu apsidraudęs atsakovas bankroto administratorius nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už jo paties padarytus veiksmus. Taigi, byloje nustačius draudžiamąjį įvykį, nebuvo grėsmės, kad ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimas nebus įvykdytas, nes tada žalą atlygintų draudikai. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju laikinas nuosavybės teisių apribojimas taikomas, baudžiamojoje byloje sprendžiant kaltinamosios G. K. kaltės klausimą pagal jai pareikštus kaltinimus dėl galimai jos pačios padarytų nusikaltimų.

11. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, kad, apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl G. K. turtui taikyto laikino nuosavybės teisių apribojimo termino pratęsimo, pažeidė bendruosius ir specialiuosius šios procesinės prievartos priemonės taikymo reikalavimus. Laikinai apribojus kaltinamosios nuosavybės teisę į asmeninį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą jos teisės suvaržytos teisėtai. Šiuo metu nėra išnykę ar pasikeitę aptariamos procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindai ir sąlygos, todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad jos taikymas konkrečiu atveju yra būtinas (BPK 151 straipsnio 1 ir 7 dalys).

12. Taikant procesines prievartos priemones, visais atvejais yra suvaržomos tam tikros asmens konstitucinės teisės, o jų taikymas pateisinamas jomis siekiamais svarbiais BPK nustatytais tikslais. Konkrečiu atveju siekiama užtikrinti civilinius ieškinius, taip pat galimą turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą. Nagrinėjamos bylos kontekste pastebėtina ir tai, kad nuosavybės teisių suvaržymai į G. K. kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą yra laikino pobūdžio. Antra vertus, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, o ir kaltinamoji nenurodė, kad dėl nuosavybės teisių apribojimo į nurodytą turtą, kaltinamoji patiria / patirs tokius suvaržymus, kurie viršija teisingos pusiausvyros tarp taikomų prievartos priemonių ir siekiamo tikslo ribas. Nors nuosavybės teisių apribojimas į nurodytą turtą trunka ilgiau nei šešis mėnesius, tačiau įvertinus G. K. pateiktų kaltinimų sunkumą ir bylos apimtį, nėra pagrindo teigti, kad taikoma procesinė prievartos priemonė neužtikrina proporcingumo principo.

13. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, sprendžiama, kad apskųstoji pirmosios instancijos teismo nutarties dalis teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama galioti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti kaltinamosios G. K. skundą ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. sausio 29 d. nutarties dalį, kuria 3 (trims) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2021 m. sausio 30 d. iki 2021 m. balandžio 30 d., pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į kaltinamajai G. K. priklausantį 104 497,23 Eur vertės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.