Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Viktoras Kažys rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo A. G. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutarties, kuria kaltinamajam A. G. šešiems mėnesiams paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į jam priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, šį terminą skaičiuojant nuo 2017 m. liepos 26 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-94-334/2017, kurioje J. G. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 3 dalį ir 4 dalis, 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 209 straipsnį, 223 straipsnio 1 dalį, A. G. kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 209 straipsnį, G. K. kaltinama pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 209 straipsnį, M. Š. kaltinamas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 209 straipsnį, juridinis asmuo UAB (duomenys neskelbtini) kaltinama pagal BK 20 straipsnį, 24 straipsnio 3 ir 4 dalis, 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnį 223 straipsnio 1 dalį.

2. Skundžiama Panevėžio apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartimi buvo tenkintas civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) įgalioto atstovo advokato Kęstučio Virkečio prašymas ir kaltinamajam A. G. šešiems mėnesiams paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į jam priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus byloje ieškovo pareikšto civilinio ieškinio dydžio (104 497,23 Eur) sumai, šį terminą skaičiuojant nuo 2017 m. liepos 26 d.

3. Kaltinamasis A. G. skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį ir civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) įgalioto atstovo prašymą dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo atmesti.

3.1. Pasak kaltinamojo, nors skundžiamoje nutartyje yra nurodomas pagrindas dėl ko nuosavybės teisės yra apribojamos, tačiau nėra argumentuotas šios priemonės skyrimo teisėtumas, nenurodyta, kodėl nepaskyrus šio apribojimo nebus užtikrintas galimas civilinis ieškinys, taip pat nenurodyta konkrečių argumentų, kodėl toks nuosavybės teisių apribojimas yra pagrįstas ir teisėtas.

3.2. Kaltinamojo nuomone, Panevėžio apygardos teismas pažeidė rungimosi principą, nes tenkinant ieškovo atstovo patikslintame ieškinyje nurodytą reikalavimą dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo nebuvo sudaryta galimybė kitai proceso šaliai pareikšti savo argumentus ir motyvus dėl tikslingumo taikyti šias prievartos priemones. Anot kaltinamojo, ikiteisminio tyrimo metu ieškovui byloje pareiškus civilinį ieškinį, jam, A. G. , nebuvo paskirtas nuosavybės teisių apribojimas, per visą šį laiką jis savo turimo turto niekam neperleido ir net nebandė to daryti.

3.3. Skunde taip pat nurodoma, kad kaltinamasis A. G. yra kaltinamas tariamai padėjęs kitiems kaltinamiesiems piktnaudžiauti tarnyba ir padaryti (nulemti) nusikalstamą bankrotą, t. y. kaltinime nurodomas jo vaidmuo laikytinas antraeiliu. Be to, kaltinamasis nėra kaltinamas pasisavinęs ar kitaip išvaistęs civilinio ieškovo bendrovei (duomenys neskelbtini) pervestas lėšas. Patikslintame civiliniame ieškinyje civilinio ieškovo atstovas nurodo, kad pinigai buvo pervesti UAB (duomenys neskelbtini) tuo metu, kai jai vadovavo kaltinamasis M. Š. , kuris buvo ne tik šios bendrovės direktorius, bet ir turėjo 100 procentų jos akcijų. Pasak kaltinamojo, iš civilinio ieškinio ir 2017 m. kovo 17 d. specialisto išvados Nr. 5- 5/30 (t. 7, b. l. 39-98) matyti, kad civilinio ieškovo bendrovės (duomenys neskelbtini) direktoriui M. Š. patikėti pinigai buvo pasisavinti ir išvaistyti 2015 m., kai kaltinamasis A. G. pagal pateiktus kaltinimus nebuvo atlikęs jokių teisėtų ar neteisėtų veiksmų. Tuo tarpu dar ikiteisminio tyrimo metu šią bylą kontroliuojantis prokuroras 2017 m. balandžio 20 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje dėl M. Š. padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje, kuriame nurodyti motyvai bei argumentai dėl sukčiavimo kreditorių atžvilgiu ir bendrovės turto pasisavinimo M. Š. atžvilgiu neatlaiko jokios teisinės kritikos, be to tokiu būdu yra akivaizdžiai pažeidžiamos ne tiktai civilinių ieškovų, bet ir civilinių atsakovų teisės, nes yra reiškiami turtiniai reikalavimai už padarytą žalą, kurią savo neteisėtais veiksmais padarė M. Š. .

3.4. Kaltinamojo teigimu, Panevėžio apygardos teismas neatsižvelgė į kaltinamųjų subjektų specifiškumą ir esamos situacijos ypatumus. J. G. , A. G. , G. K. ir juridinis asmuo UAB (duomenys neskelbtini), yra kaltinami BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymu (piktnaudžiavimas tarnyba), kadangi jie veikė kaip specialūs subjektai (bankroto administratoriai). Pasak kaltinamojo, kiekvienas bankroto administratorius privalo turėti privalomos profesinės civilinės atsakomybės draudimą. Draustis šios rūšies draudimu administratorius įpareigoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo normos. Administratoriaus profesines civilinės atsakomybės privalomojo draudimo minimali draudimo suma yra 144 800 eurų. Kaltinamasis nurodo, kad nusikaltimai šioje baudžiamoje byloje inkriminuoti už administratorių veiklą administruojant bankrutuojančią UAB (duomenys neskelbtini). Šios įmonės bankroto procesas buvo pradėtas 2016 m. gegužės 16 d., o užbaigtas – 2016 m. rugsėjo 28 d. Tuo metu kaltinamasis A. G. buvo apsidraudęs privalomuoju bankroto administratorių profesinės civilinės atsakomybės draudimu. Anot kaltinamojo, civiliniai ieškiniai yra pareikšti visiems keturiems bankroto administratoriams, kurie administravo BUAB (duomenys neskelbtini) (J. G. , A. G. , G. K. ir UAB (duomenys neskelbtini)), bendra jų draudimo suma sudaro 579 200 eurų ir ženkliai (daugiau nei keturis kartus) viršija civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) pareikštą ieškinio sumą (104 497,23 Eur), taip pat ženkliai (daugiau nei dvigubai) viršija abiejų civilinių ieškovų ((duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini)) pareikštų civilinių ieškinių sumą (239 218,83 Eur), todėl visą kaltinamųjų padarytą žalą minėtų ieškinių tenkinimo atveju atlygintų draudikai. Pareikšti civiliniai ieškiniai jau yra užtikrinti privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu ir nėra jokios būtinybės laikinai apriboti kaltinamųjų nuosavybės teisių į jiems priklausantį turtą. Toks kaltinamųjų teisių apribojimas, pasak kaltinamojo, yra perteklinis ir nepagrįstai riboja jų nuosavybės teises.

3.5. Skunde taip pat nurodoma, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. sausio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-87-236/2017 spręsdamas labai panašią situaciją (buvo bandoma areštuoti bankroto administratoriaus turtą), išaiškino, jog atsakovui bankroto administratoriui apsidraudus privalomuoju profesinės civilinės atsakomybės draudimu nėra grėsmės, kad ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimas nebus įvykdytas, kadangi žalą atlygintų draudikai, ir atmetė atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutarties, kuria atmestas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

3.6. Kaltinamojo manymu, vienintelis kaltinamasis, kurio atžvilgiu teismas iš tiesų galėtų pritaikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą šioje baudžiamoje byloje, yra M. Š. , kadangi jis veikė ne kaip bankroto administratorius, o kaip buvęs UAB (duomenys neskelbtini) administracijos vadovas (direktorius), todėl jokio privalomo civilinės atsakomybės draudimo neturi ir teismo priteistą žalą ieškinio tenkinimo atveju jis privalėtų atlyginti iš savo asmeninių lėšų.

4. Atsiliepimu į kaltinamojo A. G. skundą civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) įgalioto atstovas advokatas K. Virketis prašo skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį.

4.1. Atsiliepime nurodoma, kad trys iš penkių kaltinamųjų byloje yra bankroto administratoriai dėl kurių tyčinių veiksmų buvo užkirstas kelias kreditoriams apginti savo teises ir išsireikalauti jiems priklausančias pinigines lėšas iš UAB (duomenys neskelbtini).

4.2. Pasak atstovo, ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo, kad kaltinamasis A. G. nuo 2016 m. gegužės 18 d. buvo bankroto administratoriumi turėdamas teistumą pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (Turto prievartavimas). Kadangi teistumas kaltinamajam nebuvo išnykęs, jis apskritai negalėjo būti bankroto administratoriumi ir vykdyti UAB (duomenys neskelbtini) ar bet kokių kitų bendrovių bankroto procedūrų. Atstovas pažymi, kad ieškovui informavus Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kaltinamajam A. G. buvo panaikintas bankroto administratoriaus pažymėjimas. Taigi kyla pagrįstų abejonių, ar kaltinamojo skunde minimas bankroto administratoriaus profesinės atsakomybės draudimas dengtų jo kaltais veiksmais padarytą žalą.

4.3. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad kaltinamojo A. G. vaidmuo šioje baudžiamojoje byloje nebuvo antraeilis. Kaltinamasis savo aktyviais veiksmais padėjo UAB (duomenys neskelbtini) akcininkui bei direktoriui paslėpti savo turtą nuo kreditorių, jis koordinavo bendravimą tarp kaltinamųjų, dalį laiko vykdė UAB (duomenys neskelbtini) bankroto procedūras, sukūrė kreditorinį reikalavimą UAB (duomenys neskelbtini) atžvilgiu.

5. Kaltinamojo A. G. skundas atmetamas.

5.1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 151 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BPK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Šio straipsnio 6 dalyje numatyta, kad, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Taigi ši procesinė prievartos priemonė yra taikoma esant bent vienam iš baudžiamojo proceso įstatyme numatytų pagrindų, t. y. kai procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, galimas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato jokių išlygų ar papildomų sąlygų šiam apribojimui taikyti. Laikinai apribojant nuosavybės teisę pagrindinis tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra laikina procesinė prievartos priemonė, kurios taikymas gali būti panaikintas, nepasitvirtinus įtarimams (kaltinimams) arba paaiškėjus kitoms priežastims, dėl kurių šios prievartos priemonės taikymas būtų netikslingas (BPK 151 straipsnio 8 dalis).

5.2. Aukštesnysis teismas šioje baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijoje nevertina faktinių bylos aplinkybių, nesprendžia kaltės klausimo iš esmės, nes tai daroma nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Bylos duomenys vertinami tik tiek, kiek tai susiję su laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo pagrįstumu. Todėl kaltinamojo skunde pateiktos versijos dėl jo antraeilio vaidmens padarant inkriminuotas nusikalstamas veikas ir 2017 m. balandžio 20 d. prokuroro nutarimo nutraukti kitam kaltinamajam M. Š. ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį pagrįstumo klausimas nėra šio skundo nagrinėjimo dalykas. Panevėžio apygardos teismas skundžiamoje nutartyje padarė pagrįstą išvadą, kad šioje proceso stadijoje netaikant laikino nuosavybės teisės apribojimo į kaltinamojo A. G. turtą gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomas nuosprendžio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo įvykdymas.

5.3. Šioje byloje A. G. kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį ir 24 straipsnio 6 dalį, 209 straipsnį, tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu - bankroto administratoriumi ir UAB (duomenys neskelbtini) (į. k. (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d. Panevėžio mieste, bankroto procedūrų vykdymo teritorijoje, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su bankroto administratoriais - UAB (duomenys neskelbtini) ( kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)), kuriai suteikta teisė atlikti bankroto procedūras, administracijos vadovu - direktoriumi J. G. , G. K. bei bendrininkaudamas kartu su UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi M. Š. , veikdamas tiesiogine tyčia, padėjo piktnaudžiauti BUAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) įgalioto bankroto administratoriaus UAB (duomenys neskelbtini) įgaliotiems bankroto administratoriams J. G. ir G. K. tarnybine padėtimi, atliekant neteisėtus veiksmus ir neteisminę BUAB (duomenys neskelbtini) bankroto procedūrą priešingais savo tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui, siekdamas asmeninės ir turtinės naudos J. G. ir su juo susijusių asmenų naudai bei padėjo UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui M. Š. pradėti dirbtinį bendrovės neteisminį bankrotą ir išvengti jam turtinės prievolės savo bendrovei ir, eliminavus iš bankroto procedūros bendrovės (duomenys neskelbtini) kreditorius, J. G. , G. K. ir jo veiksmais padarė didelę turtinę žalą UAB (duomenys neskelbtini) kreditoriams ir didelę neturtinę žalą valstybei.

5.4. BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2016 m. gruodžio 2 d. (duomenys neskelbtini) šioje byloje pareiškė 104 497,23 Eur dydžio civilinį ieškinį dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo (t. 2, b. l. 5, 9-16, 18). 2016 m. gruodžio 6 d. UAB (duomenys neskelbtini) šioje byloje pareiškė 134 721,60 Eur dydžio civilinį ieškinį dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo (t. 2, b. l. 65, 69-70, 73-74). 2017 m. liepos 17 d. (duomenys neskelbtini) pateikė patikslintą civilinį ieškinį, prašydama atsakovais be M. Š. įtraukti ir J. G. , G. K. bei A. G. (t. 16, b. l. 24-31).

5.5. Skunde kaltinamasis A. G. nurodo, kad visą kaltinamųjų bankroto administratorių padarytą žalą civilinių ieškinių tenkinimo atveju atlygintų draudikai, nes jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu šie kaltinamieji buvo apsidraudę privalomuoju bankroto administratorių profesinės civilinės atsakomybės draudimu, tačiau toks skundo argumentas yra nepagrįstas. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad administratoriaus profesinė civilinė atsakomybė už atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą draudžiama privalomuoju draudimu. To paties straipsnio 16 dalyje įtvirtinta, kad administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra administratoriaus civilinė atsakomybė už draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų neteisėtais veiksmais, atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras, padarytą žalą. ĮBĮ 11 straipsnio 17 dalyje nurodyta, kad draudžiamuoju įvykiu laikomi draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų atlikti neteisėti veiksmai (veikimas, neveikimas), atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras, kurie yra pagrindas atsirasti apdraustojo civilinei atsakomybei, ir reikalavimo, kuris atitinka administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse numatytas sąlygas, atlyginti žalą pateikimas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1K-143 patvirtintų „Bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės atliekant įmonių bankroto procedūras privalomojo draudimo taisyklių“ 8.3. punktu draudėjui ar draudikui pareikštas reikalavimas atlyginti žalą laikomas netinkamu, kai jis teikiamas dėl žalos, kuri padaryta veika, užtraukiančia draudėjo ir (ar) jo darbuotojo baudžiamąją atsakomybę. (duomenys neskelbtini) šioje byloje pareiškė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, kurioje turtinė žala galėjo būti padaryta ir vieno iš kaltinamųjų A. G. veika, galinčia užtraukti jo baudžiamąją atsakomybę. Taigi toks civilinio ieškovo reikalavimas atlyginti žalą neatitinka bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse numatytų pagrindų, kuriems esant pagal ĮBĮ įvykis laikomas draudžiamuoju ir draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką. Esant aptartoms aplinkybėms laikinas kaltinamojo A. G. nuosavybės teisių apribojimas yra būtinas byloje pareikštų civilinių ieškinių užtikrinimui.

5.6. Kaltinamojo skunde nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-87-236/2017 buvo atmestas ieškovės skundas dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta išreikalauti įrodymus ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Priešingai, negu teigiama kaltinamojo skunde, taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo prašoma byloje, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios baudžiamosios bylos faktinių aplinkybių, t.y. esant pareikštam netiesioginiam ieškiniui dėl žalos atlyginimo civilinėje byloje, kurioje privalomuoju profesinės civilinės atsakomybės draudimu apsidraudęs atsakovas bankroto administratorius nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už jo paties atliktus veiksmus, todėl nustačius draudžiamąjį įvykį byloje nebūtų grėsmės, kad ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimas nebus įvykdytas, nes žalą atlygintų draudikai.

5.7. Aukštesniojo teismo vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje paskiriant laikiną nuosavybės teisės apribojimą proporcingumo principas pažeistas nebuvo. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami nacionaliniais įstatymais, šiuo atveju – BPK, ir yra galimi. Šios procesinės prievartos priemonės taikymu yra siekiama svarbių BPK numatytų tikslų – užtikrinti byloje pareikštus civilinius ieškinius. Atsižvelgiant į kaltinamajam A. G. inkriminuotų nusikalstamų veikų pobūdį, taip pat į tai, kad pareikšti civiliniai ieškiniai yra pakankamai dideli, laikinas nuosavybės teisių apribojimas į kaltinamojo A. G. turtą negali būti vertinamas kaip per griežta procesinė prievartos priemonė, ji yra proporcinga jos taikymu siekiamiems tikslams. Šioje proceso stadijoje netaikant procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo į kaltinamojo turtą – gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomas nuosprendžio dalies dėl civilinių ieškinių įvykdymas. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tokio masto ir griežtumo procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas kaltinamojo turtui - varžo jo teises akivaizdžiai labiau, nei reikia tokios rūšies procesine prievartos priemone siekiamiems tikslams pasiekti. Tokių duomenų skunde nepateikia ir kaltinamasis. Be to, nuosavybės teisių apribojimui iš esmės būdingas laikinas pobūdis ir ši procesinė prievartos priemonė gali būti panaikinta teismo nutartimi, vos tik šios prievartos priemonės taikymas taps netikslingas.

5.8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamą Panevėžio apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį naikinti kaltinamojo skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo A. G. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.