Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Regina Pocienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo J. G. (J. G.) skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. nutarties dalies, kuria 3 (trims) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2020 m. rugsėjo 11 d., pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į kaltinamajam J. G. priklausantį nekilnojamąjį turtą, banko sąskaitose esančias ir įplauksiančias lėšas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. J. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 3 ir 4 dalis, 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 209 straipsnį kaltinamas tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – bankroto administratoriumi ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ administracijos vadovu – direktoriumi, kuriam suteikta teisė atlikti bankroto procedūras, nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d. Panevėžyje, bankroto procedūrų vykdymo teritorijoje, veikdamas bendrininkų grupe kartu su bankroto administratoriais ir darbuotojais – G. K. ir A. G. bei bendrininkaudamas kartu su UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi M. Š., per G. K. bei padedant A. G., organizavo piktnaudžiavimą ir pats tiesiogine tyčia atliko neteisėtus veiksmus: piktnaudžiaudamas savo, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriaus, tarnybine padėtimi, atlikdamas neteisminę UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procedūrą priešingai savo tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui, siekdamas asmeninės ir turtinės naudos, padėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui M. Š. pradėti dirbtinį įmonės neteisminį bankrotą, išvengti turtinės prievolės savo įmonei ir, tokiu būdu eliminavus iš bankroto procedūros įmonės kreditorius, bendrais veiksmais su G. K. ir A. G. padarė didelę turtinę žalą UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriams bei didelę neturtinę žalą valstybei.

2. J. G. taip pat kaltinamas ir pagal BK 223 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – bankroto administratoriumi ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ administracijos vadovu – direktoriumi, kuriam suteikta teisė atlikti bankroto procedūras, nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d. Panevėžyje, bankroto procedūrų vykdymo teritorijoje, atlikdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus M. Š. prašymu neteisminę bankroto procedūrą ir tokiu būdu būdamas faktiniu UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 14 straipsnio 2 dalį bei 21 straipsnio 1 ir 2 dalis, atsakingu už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą bei buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, nepaskirdamas bendrovėje buhalterio ir pats tvarkydamas apskaitą, neregistruodamas apskaitos registruose sandorių ir nepateikdamas dokumentų, aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, t. y. pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalį (į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu) ir 16 straipsnio 1 dalį (ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose), nes tapęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriumi nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d. ūkinių operacijų neregistravo apskaitos registruose ir jų nefiksavo apskaitoje, todėl nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d. dėl nustatytų pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti BUAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

3. Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro 2017 m. vasario 7 d. nutarimu, siekiant užtikrinti civilinius ieškinius, galimą turto konfiskavimą ir išplėstinį turto konfiskavimą, J. G. priklausančiam nekilnojamajam turtui, jo banko sąskaitose esančioms bei įplauksiančioms piniginėms lėšoms paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Perdavus bylą su kaltinamuoju aktu Panevėžio apygardos teismui, šio teismo nutartimis aptariamos procesinės prievartos priemonės terminas buvo tęsiamas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Panevėžio apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 10 d. nutartimi 3 (trims) mėnesiams pratęsė laikino nuosavybės teisių apribojimo terminą į pirmiau nurodytą nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, kad būtų išnykę sąlygos ir pagrindai, kuriems esant šioje baudžiamojoje byloje taikoma procesinė prievartos priemonė, taip pat atsižvelgęs į tai, jog byloje yra pareikšti Panevėžio rajono (duomenys neskelbtini) ŽUB 104 497,23 Eur dydžio, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ 90 000 Eur dydžio ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo iš kaltinamojo kartu su bendrininkais ir byloje nėra duomenų, kad prašoma priteisti turtinė žala būtų atlyginta, konstatavo, jog esamoje baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijoje, siekiant baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų tikslų, yra pagrindas J. G. turtui tęsti laikino nuosavybės teisių apribojimo terminą dar 3 (trims) mėnesiams. Apygardos teismas pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje, kaip ir nagrinėjamoje, dėl sunkių nusikaltimų laikino nuosavybės teisių apribojimo pratęsimų skaičius nėra ribojimas. Jis panaikinamas, kai tampa nebereikalingas. Antai, aplinkybių, kad tokia priemonė konkrečiu atveju jau tapo nebereikalinga, teismo manymu, byloje nėra. Nepaisant to, kad procesinės prievartos priemonės taikymas šioje baudžiamojoje byloje trunka ilgą laiką, tačiau, teismo vertinimu, tai neleidžia teigti, jog taikoma priemonė yra per griežta ir neproporcinga kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiui, sunkumui bei prieštarauja ja siekiamiems baudžiamojo proceso įstatymo tikslams.

III. Skundo argumentai

5. Skunde kaltinamasis J. G. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. nutarties dalį, kurioje jo turtui ir piniginėms lėšoms pratęstas laikino nuosavybės teisių apribojimo terminas, ir apie šį panaikinimą informuoti Turto areštų registrą.

5.1. Kaltinamasis tvirtina, kad šioje baudžiamojoje byloje taikyti procesinę prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisių apribojimą jo turtui ir piniginėms lėšoms nėra jokio pagrindo, nes tiek jis, tiek kiti kaltinamieji, kaip bankroto administratoriai, savo veiklą yra apdraudę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Bendra jo ir kitų kaltinamųjų draudimų suma sudaro 579 200 Eur. Taigi, ši suma yra daug didesnė, negu byloje pareikštų civilinių ieškinių suma, kuri yra 239 218,83 Eur. Kaltinamojo vertinimu, vadovaujantis formuojama Lietuvos apeliacinio teismo praktika, tik kaltinamajam M. Š. gali būti taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, nes jis nusikalstamas veikas galimai padarė kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ administracijos vadovas, todėl padarytą žalą, patenkinus byloje pareikštus civilinius ieškinius, turėtų atlyginti iš asmeninių lėšų.

5.2. Be to, vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo formuojama praktika, pasak kaltinamojo, šioje baudžiamojoje byloje taikyti aptariamą procesinę prievartos priemonę nėra pagrindo ir todėl, kad juridinio asmens – bankroto administratoriaus – sąskaitų areštavimas galimas tik išimtiniais atvejais, nes tai susiję ne tik su juridinio asmens, bet ir su jo administruojamų įmonių ir kreditorių interesais. Kaltinamasis ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip bankroto administratoriai, administruoja daug kitų juridinių asmenų, o BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procesas, dėl kurio kreditoriai pareiškė civilinius ieškinius, jau seniai pabaigtas.

5.3. Kaltinamasis taip pat nurodo, kad apygardos teismas visiškai nepagrindė išvados, jog yra pagrindas tęsti laikiną nuosavybės teisės apribojimo terminą dėl galimo turto konfiskavimo ar išplėstinio turto konfiskavimo. Tokiu būdu teismas pažeidė BK 72 straipsnio 2 dalį, pagal kurią baigiamajame teismo sprendime turi būti išdėstyti motyvai, pagrindžiantys, koks ir kodėl konfiskuojamas turtas yra pripažintinas nusikalstamos veikos įrankiu, priemone ar rezultatu.

Atsiliepimų į skundą, pareiškimų dėl nušalinimo, prašymų negauta.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Kaltinamojo J. G. skundas atmetamas.

6. Panevėžio apygardos teismas, pratęsdamas 3 (trims) mėnesiams laikino nuosavybės teisių apribojimo terminą į J. G. nekilnojamąjį turtą (patalpas, esančias prekybos centre) ir pinigines lėšas (esamas ir įplauksiančias), laikėsi bendrųjų ir specialiųjų šios procesinės prievartos priemonės taikymo reikalavimų, nepažeidė baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtintų nuostatų dėl asmens nuosavybės neliečiamumo ir procesinių prievartos priemonių taikymo būtinybės tik siekiant įstatyme numatytų tikslų.

7. Baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad J. G. galimai padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tokie duomenys yra užfiksuoti kaltinamojo M. Š., liudytojo G. G. parodymuose, specialistės I. K. byloje pateiktoje specialisto išvadoje dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos bei kituose rašytiniuose dokumentuose, esančiuose baudžiamosios bylos medžiagoje. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šiuos duomenis ir vertindamas jų pakankamumą klaidų nepadarė.

8. Baudžiamojoje byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, kad Panevėžio rajono (duomenys neskelbtini) ŽŪB ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra pareiškusios civilinius ieškinius dėl turtinės žalos atlyginimo, kurių bendra suma sudaro 239 218,83 Eur (t. 2, b. l. 5–6, 9–16, 65–68, 69–70; t. 16, b. l. 24–31; t. 18, b. l. 87–91). Taigi, apygardos teismo išvada, kad siekiant užtikrinti byloje pareikštus civilinius ieškinius, baudžiamojoje byloje reikalinga tęsti J. G. turtui taikomos procesinės prievartos priemonės terminą dar 3 (trims) mėnesiams, pagrįsta bylos duomenimis. Tam neprieštarauja aplinkybė, kad kaltinamasis su bendrininkais, kaip bankroto administratoriai, savo veiklą yra apdraudę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, ir bendra jų draudimų suma sudaro 579 200 Eur. Šiuo aspektu pažymėtina, kad J. G. galimai nusikalstamų veiksmų padarymo metu galiojęs teisinis reguliavimas numatė, jog draudėjui ar draudikui pareikštas reikalavimas atlyginti žalą laikomas netinkamu, kai jis teikiamas dėl žalos, kuri padaryta veika, užtraukiančia draudėjo ir (ar) jo darbuotojo baudžiamąją atsakomybę (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas; Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1K-143 patvirtintos Bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės atliekant įmonių bankroto procedūras privalomojo draudimo taisyklių 8 punktas). Nagrinėjamu atveju civilinės ieškovės prašo atlyginti ne dėl neteisėtų veiksmų, kurie pažeidė sutarties nuostatas, ar dėl delikto atsiradusią turtinę žalą, o dėl draudėjo galimai baudžiamojo įstatymo uždraustų veiksmų. Todėl pripažinti, kad asmeniniam J. G. turtui ir piniginėms lėšoms nėra pagrindo taikyti laikino nuosavybės teisių apribojimo, nes galimai jo atliktais neteisėtais veiksmais padarytą žalą atlygins draudikas, nėra jokių teisinių prielaidų.

9. Kaltinamojo argumentai, kad apskųstoje nutartyje teismas nepasisakė dėl procesinės prievartos priemonės taikymo siekiant užtikrinti turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą, yra pagrįsti, tačiau jie patys savaime nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstąją nutartį. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia kaltinamojo dėmesį į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas, atsakydamas į analogišką jo argumentą, 2020 m. liepos 14 d. nutartyje aiškiai nurodė, jog J. G. galimai padarytų nusikalstamų veikų pobūdis (piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi siekiant asmeninės ir turtinės naudos) suponuoja išvadą, jog šioje baudžiamojoje byloje gali būti taikomas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas, o ar yra visos sąlygos pagal BK 72 ir 72³ straipsnius taikyti turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą, ar konkretus turtas (ne)atitinka konfiskuotino turto požymius, numatytus BK 72 straipsnio 2 dalyje, bus patvirtinta arba paneigta tik išnagrinėjus bylą iš esmės, priimant teismui galutinį baigiamąjį aktą.

10. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, kad, apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl J. G. turtui taikyto laikino nuosavybės teisių apribojimo termino pratęsimo, pažeidė bendruosius ir specialiuosius šios procesinės prievartos priemonės taikymo reikalavimus. Laikinai apribojus kaltinamojo nuosavybės teisę į asmeninį nekilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas, jo teisės suvaržytos teisėtai. Šiuo metu nėra išnykę ar pasikeitę aptariamos procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindai ir sąlygos, todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad jos taikymas konkrečiu atveju yra būtinas (BPK 151 straipsnio 1 ir 7 dalys).

11. Taikant procesines prievartos priemones, visais atvejais yra suvaržomos tam tikros asmens konstitucinės teisės, o jų taikymas pateisinamas jomis siekiamais svarbiais BPK nustatytais tikslais. Nagrinėjamu atveju siekiama užtikrinti civilinius ieškinius, taip pat galimą turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą. Nagrinėjamos bylos kontekste pastebėtina ir tai, kad nuosavybės teisių suvaržymai į J. G. nekilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas yra laikino pobūdžio. Antra vertus, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, o ir kaltinamasis nenurodė, kad dėl nuosavybės teisių apribojimo į nekilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas, kaltinamasis patiria / patirs tokius suvaržymus, kurie viršija teisingos pusiausvyros tarp taikomų prievartos priemonių ir siekiamo tikslo ribas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo į asmeninį J. G. turtą ir pinigines lėšas, jis, kaip bankroto administratorius, patiria tokių suvaržymų, dėl kurių pažeidžiami jo administruojamų juridinių asmenų teisėti interesai. Nors nuosavybės teisių apribojimas į nurodytą turtą trunka ilgiau nei šešis mėnesius, tačiau įvertinus J. G. pateiktų kaltinimų sunkumą ir bylos apimtį, nėra pagrindo teigti, kad taikoma procesinė prievartos priemonė neužtikrina proporcingumo principo.

12. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, sprendžiama, kad apskųstoji pirmosios instancijos teismo nutarties dalis teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama galioti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti kaltinamojo J. G. (J. G.) skundą ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. nutarties dalį, kuria 3 (trims) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2020 m. rugsėjo 11 d., pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į kaltinamajam J. G. priklausantį nekilnojamąjį turtą, taip pat banko sąskaitose esančias ir įplauksiančias lėšas.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.