Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Aloyzas Kruopys rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo J. G. (J. G.) skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. kovo 10 d. nutarties, kuria trims mėnesiams pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į kaltinamajam J. G. priklausantį nekilnojamąjį turtą ir į jo banko sąskaitose esančias ir įplauksiančias pinigines lėšas, šį terminą skaičiuojant nuo 2020 m. kovo 11 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-3-491/2020, kurioje J. G. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 3 ir 4 dalis, 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 209 straipsnį tuo, kad, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – bankroto administratoriumi ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ administracijos vadovu – direktoriumi, kuriai suteikta teisė atlikti bankroto procedūras, nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d. P., bankroto procedūrų vykdymo teritorijoje, veikdamas bendrininkų grupe kartu su bankroto administratoriais ir darbuotojais – G. K. ir A. G. bei bendrininkaudamas kartu su UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi M. Š., organizavo per G. K. bei padedant A. G. piktnaudžiavimą ir pats tiesiogine tyčia atliko neteisėtus veiksmus, piktnaudžiavimą savo, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriaus, tarnybine padėtimi, atlikdamas neteisminę BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procedūrą priešingais savo tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui, siekdamas asmeninės ir turtinės naudos, taip padėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui M. Š. pradėti dirbtinį įmonės neteisminį bankrotą ir išvengti jam turtinės prievolės savo įmonei ir, eliminavus iš bankroto procedūros įmonės kreditorius, savo bei G. K. ir A. G. veiksmais padarė didelę turtinę žalą UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriams ir didelę neturtinę žalą valstybei.

2. Be to, J. G. yra kaltinamas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį tuo, kad, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – bankroto administratoriumi ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ administracijos vadovu – direktoriumi, kuriam suteikta teisė atlikti bankroto procedūras, nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d. P., bankroto procedūrų vykdymo teritorijoje, atlikdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus M. Š. prašymu neteisminę bankroto procedūrą, tokiu būdu būdamas faktiniu UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 14 straipsnio 2 dalį bei 21 straipsnio 1 ir 2 dalis, būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą bei buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, nepaskirdamas bendrovėje buhalterio ir taip pats tvarkydamas apskaitą, neregistruodamas apskaitos registruose sandorių ir nepateikdamas dokumentų, aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalį (į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu) ir 16 straipsnio 1 dalį (ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose), nes tapus BUAB „(duomenys neskelbtini)” bankroto administratoriumi nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d. ūkinių operacijų neregistravo apskaitos registruose ir jų nefiksavo apskaitoje. Taip dėl nustatytų pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti BUAB „(duomenys neskelbtini)” turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d.

3. Ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. vasario 7 d. prokuroro nutarimu J. G. paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į jam priklausantį nekilnojamąjį turtą ir banko sąskaitose esančias pinigines lėšas. Vėlesniais teismo procesiniais sprendimais laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas buvo tęsiamas. Skundžiama Panevėžio apygardos teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartimi laikinas nuosavybės teisės apribojimo terminas į J. G. priklausantį nekilnojamąjį turtą ir į jo banko sąskaitose esančias ir įplauksiančias pinigines lėšas dar kartą pratęstas, šį terminą skaičiuojant nuo 2020 m. kovo 11 d. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimo terminas pratęsiamas, siekiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 151 straipsnio 1 dalyje numatytų tikslų.

4. Kaltinamasis J. G. skunde prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir apie tai informuoti Turto areštų registrą.

4.1. Skunde nurodoma, kad J. G. neskundė prokuroro 2017 m. vasario 7 d. nutarimų, kuriais buvo paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, nes šiuos nutarimus jis gavo pavėluotai ir nesitikėjo, kad aukštesnysis prokuroras patenkins prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Be to, kaltinamojo teigimu, jis tikėjosi, kad nepagrįstai pareikšti įtarimai tiek jam, tiek kitiems kaltinamiesiems bus panaikinti, nes jie nepadarė jokių nusikalstamų veikų. Tačiau, prokurorui surašius kaltinamąjį aktą ir jį su bylos medžiaga perdavus teismui, teismas, pasak kaltinamojo, toliau tęsia nepagrįstą nuosavybės teisės apribojimą.

4.2. Skunde nurodoma, kad skundžiamą nutartį priėmęs teismas neatsižvelgė, jog dalis kaltinamųjų nusikalstamą veiką galimai padarė, veikdami kaip specialūs subjektai – bankroto administratoriai, kurių profesinė civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo reikalavimus yra apdrausta privalomuoju draudimu. Kaltinamasis nurodo, kad bendra jo ir kitų kaltinamųjų draudimų suma sudaro 579 200 Eur, ir ši suma yra žymiai didesnė nei byloje pareikštų civilinių ieškinių suma, kuri yra 239 218,83 Eur. J. G. teigimu, byloje pareikšti civiliniai ieškiniai jau šiuo metu yra užtikrinti privalomaisiais civilinės atsakomybės draudimais, todėl nėra jokios būtinybės taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į kaltinamiesiems priklausantį asmeninį turtą. Kaltinamasis skunde šį savo argumentą grindžia ir cituodamas Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Skunde nurodoma, kad šioje byloje tik kaltinamajam M. Š. gali būti taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, nes jis nusikalstamas veikas galimai padarė kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ administracijos vadovas ir tuo atveju, jei teismas patenkintų civilinius ieškinius, jis juos atlyginti turėtų iš savo asmeninių lėšų.

4.3. Kaltinamajam nesuprantama, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, kad „matyti, jog yra galimas turto konfiskavimas arba išplėstinis turto konfiskavimas“. Skunde, cituojant BK 72 straipsnio 2 dalį, teigiama, kad baigiamajame teismo sprendime turi būti išdėstyti motyvai, pagrindžiantys, koks ir kodėl konfiskuojamas turtas yra pripažintinas nusikalstamos veikos įrankiu, priemone ar rezultatu.

4.4. Skunde pažymima, kad juridinio asmens, kuris yra bankroto administratorius, sąskaitų areštavimas galimas tik išimtiniais atvejais, nes tai yra susiję ne tik su to juridinio asmens, bet ir su jo administruojamų įmonių ir kreditorių interesais. Toks išaiškinimas yra nurodytas ir minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje Nr. (duomenys neskelbtini). Kaltinamasis nurodo, kad jis ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip bankroto administratoriai, administruoja daug kitų juridinių asmenų (tai patvirtina tinklapyje (duomenys neskelbtini) esantys duomenys), o tuo tarpu BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procesas, dėl kurio kreditoriai pareiškė civilinius ieškinius, jau seniai yra pabaigtas.

4.5. Kaltinamasis atkreipia dėmesį, kad skundžiamą nutartį priėmęs teisėjas V. M. negalėjo spręsti šioje byloje nagrinėjamo klausimo, nes kitame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-48507-19, kuriame įtariamuoju yra jis (J. G.), šis teisėjas yra (arba bus) pripažintas nukentėjusiuoju. Todėl, pasak kaltinamojo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, taip pat teismų praktika (Panavėžio apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje 1S-233-337/2017, 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje 1S-233-491/2017, 2018 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-453-755/2018) bei Teisėjų garbės teismo sprendimais, skundžiamą nutartį priėmęs teisėjas turėjo nusišalinti nuo šio klausimo nagrinėjimo.

5. Kaltinamojo J. G. skundas atmetamas.

6. BPK 151 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Taigi ši procesinė prievartos priemonė yra taikoma esant bent vienam iš baudžiamojo proceso įstatyme numatytų pagrindų, t. y. kai procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, galimas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas. Laikinai apribojant nuosavybės teisę pagrindinis tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra laikina procesinė prievartos priemonė, kurios taikymas gali būti panaikintas, nepasitvirtinus įtarimams (kaltinimams) arba paaiškėjus kitoms priežastims, dėl kurių šios prievartos priemonės taikymas būtų netikslingas (BPK 151 straipsnio 8 dalis).

7. Kaip jau buvo minėta ir ankstesnėse Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl J. G. taikomo laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo, šioje baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijoje J. G. kaltės klausimas nesprendžiamas ir faktinės bylos aplinkybės nevertinamos. Šioje proceso stadijoje svarbu yra tai, kad baudžiamojoje byloje yra duomenų, patvirtinančių, jog kaltinamasis J. G. galimai padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Šie duomenys yra užfiksuoti liudytojo G. G., specialistės I. K., kaltinamojo M. Š. parodymuose, byloje pateiktoje specialisto išvadoje dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos ir kitoje baudžiamosios bylos medžiagoje. Be to, nagrinėjamu atveju, įvertinus J. G. inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdį, t. y. kad jis dėl savo galimai neteisėtų veiksmų – piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, siekdamas asmeninės ir turtinės naudos, padėjo pradėti dirbtinį įmonės neteisminį bankrotą, išvengti turtinės prievolės ir pan., yra pagrindas manyti, kad jam gali būti taikomas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas. Tik išnagrinėjus bylą iš esmės galės būti nustatyta ir atsakyta, koks konkrečiai turtas ir kodėl laikytinas (arba nelaikytinas) BK uždraustos veikos įrankiu, priemone ir rezultatu kaip tai numato BK 72 straipsnio 2 dalis ir savo skunde nurodo kaltinamasis J. G..

8. Skunde nepagrįstai nurodoma, kad nėra pagrindo J. G. turtui taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą, nes pastarojo, kaip bankroto administratoriaus, civilinė atsakomybė yra apdrausta privalomuoju profesinės civilinės atsakomybės draudimu, todėl byloje patenkinus civilinius ieškinius, priteistą žalą atlygintų draudimo bendrovės.

8.1. Ankstesnėse Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse taip pat buvo išsamiai pasisakyta dėl Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatų, susijusių su privalomuoju bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės draudimu, taip pat pasisakyta ir dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1K-143 patvirtintų Bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės atliekant įmonių bankroto procedūras privalomojo draudimo taisyklių, papildomai atkreipiant kaltinamojo J. G. dėmesį į tai, kad šiose taisyklėse, be kita ko, nurodyta, kad sudarius draudimo sutartį, minėtose taisyklėse nustatytos draudimo sutarties sąlygos tampa draudimo sutarties dalimi; taisyklių 8.3. punkte įtvirtinta, kad draudėjui ar draudikui pareikštas reikalavimas atlyginti žalą laikomas netinkamu, kai jis teikiamas dėl žalos, kuri padaryta veika, užtraukiančia draudėjo ir (ar) jo darbuotojo baudžiamąją atsakomybę. Taigi dar kartą pažymėtina, kad Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamoje byloje yra pareikšti (duomenys neskelbtini) ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo, kurią civilinės ieškovės galimai patyrė ir dėl kaltinamojo J. G. galimai padarytų veikų, galinčių užtraukti jam baudžiamąją atsakomybę. Todėl priešingai nei nurodoma skunde, šioje byloje, jeigu J. G. būtų pripažintas kaltu ir iš jo būtų priteistas turtinės žalos atlyginimas, tokios civilinių ieškovių patirtos žalos draudimo bendrovės negalėtų atlyginti, nes reikalavimas atlyginti žalą nebūtų laikomas tinkamu, kaip tai nurodyta minėtų taisyklių 8 punkte.

8.2. Panaikinti taikomą laikiną nuosavybės teisės apribojimą šioje byloje nėra pagrindo ir atsižvelgiant į skunde minimą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Kaip taip pat buvo nurodyta ir ankstesnėse Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, skunde minimoje civilinėje byloje faktinės bylos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo J. G. baudžiamosios bylos faktinių aplinkybių, t. y. minėtoje civilinėje byloje privalomuoju profesinės civilinės atsakomybės draudimu apsidraudęs atsakovas, bankroto administratorius, nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už jo paties galimai atliktus veiksmus kaip tai yra dėl J. G. nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Todėl civilinę bylą nagrinėjęs teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra grėsmės, kad ieškinio tenkinimo atveju, teismo sprendimas nebus įvykdytas, kadangi žalą atlygintų draudikai. Be to, skunde nepagrįstai nurodoma, kad J. G. turtui taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas pažeidžia kitų juridinių asmenų, kurias, kaip bankroto administratorius, administruoja J. G., interesus. Pažymėtina, kad taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas asmeniniam kaltinamojo turtui ir asmeninėms piniginėms banko sąskaitose esančioms lėšoms niekaip nepažeidžia jo, kaip bankroto administratoriaus, administruojamų kitų juridinių asmenų interesų. Taikomas laikinas kaltinamojo J. G. nuosavybės teisės apribojimas ir toliau yra būtinas byloje pareikštų civilinių ieškinių užtikrinimui. Nagrinėjant kaltinamojo J. G. skundą dėl jam taikomos procesinės prievartos priemonės termino pratęsimo pagrįstumo, nesprendžiamas klausimas, ar ši procesinė prievartos priemonė pagrįstai taikoma (tęsiamas jos terminas) ir kitiems kaltinamiesiems.

9. Skunde nepagrįstai nurodoma, kad skundžiamą nutartį priėmęs teisėjas negalėjo spręsti klausimo dėl J. G. taikomos procesinės prievartos priemonės termino pratęsimo, nes kitame ikiteisminiame tyrime, kuriame J. G. yra įtariamasis, šis teisėjas yra (arba bus) pripažintas nukentėjusiuoju. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kurioje priimta skundžiama nutartis, nėra jokių duomenų, susijusių su minėtais skundo teiginiais, taip pat apeliacinės instancijos teismas neturi jokių kitų duomenų, kad skundžiamą nutartį priėmęs teisėjas būtų negalėjęs nagrinėti klausimo dėl J. G. taikomos procesinės prievartos priemonės termino pratęsimo ir turėjo nuo šio klausimo nagrinėjimo nusišalinti.

10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, daroma išvada, jog skundžiama nutartis, kuria pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į kaltinamajam J. G. priklausantį nekilnojamąjį turtą bei į jo banko sąskaitose esančias ir įplauksiančias pinigines lėšas, yra teisėta bei pagrįsta, todėl nėra teisinio pagrindo jos naikinti.

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti kaltinamojo J. G. skundą ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.