Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo J. G. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 10 d. nutarties dalies, kuria laikinas nuosavybės teisės apribojimas, taikomas kaltinamajam J. G. priklausančiam nekilnojamajam turtui ir banko sąskaitose esančioms ir įplauksiančioms piniginėms lėšoms, pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2020 m. birželio 11 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kuri 2017 m. liepos 7 d. nutartimi perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje ir kurioje J. G. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 3 ir 4 dalis, 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 209 straipsnį tuo, kad, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – bankroto administratoriumi ir UAB „duomenys neskelbtini“ administracijos vadovu – direktoriumi, kuriam suteikta teisė atlikti bankroto procedūras, nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d. Panevėžyje, bankroto procedūrų vykdymo teritorijoje, veikdamas bendrininkų grupe kartu su bankroto administratoriais ir darbuotojais – G. K. ir A. G. bei bendrininkaudamas kartu su UAB „L.“ direktoriumi M. Š., organizavo per G. K. bei padedant A. G. piktnaudžiavimą ir pats tiesiogine tyčia atliko neteisėtus veiksmus, piktnaudžiavimą savo, kaip UAB „duomenys neskelbtini“ bankroto administratoriaus, tarnybine padėtimi, atlikdamas neteisminę UAB „L.“ bankroto procedūrą priešingai savo tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui, siekdamas asmeninės ir turtinės naudos, taip padėjo UAB „L.“ direktoriui M. Š. pradėti dirbtinį įmonės neteisminį bankrotą ir išvengti jam turtinės prievolės savo įmonei ir, eliminavus iš bankroto procedūros įmonės kreditorius, savo bei G. K. ir A. G. veiksmais padarė didelę turtinę žalą UAB „L.“ kreditoriams ir didelę neturtinę žalą valstybei.

2. Be to, J. G. taip pat kaltinamas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį tuo, kad, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – bankroto administratoriumi ir UAB „duomenys neskelbtini“ administracijos vadovu – direktoriumi, kuriam suteikta teisė atlikti bankroto procedūras, nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d. Panevėžyje, bankroto procedūrų vykdymo teritorijoje, atlikdamas UAB „L.“ direktoriaus M. Š. prašymu neteisminę bankroto procedūrą ir tokiu būdu būdamas faktiniu UAB „L.“ vadovu, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 14 straipsnio 2 dalį bei 21 straipsnio 1 ir 2 dalis, būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą bei buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, nepaskirdamas bendrovėje buhalterio ir pats tvarkydamas apskaitą, neregistruodamas apskaitos registruose sandorių ir nepateikdamas dokumentų, aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „L.“ buhalterinę apskaitą, pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalį (į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu) ir 16 straipsnio 1 dalį (ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose), nes tapęs UAB „L.“ bankroto administratoriumi nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d. ūkinių operacijų neregistravo apskaitos registruose ir jų nefiksavo apskaitoje. Taip dėl nustatytų pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti BUAB „L.“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d.

3. Panevėžio apygardos teisme 2019 m. gruodžio 12 d. vykusiame teisiamajame posėdyje prokuroras pateikė prašymą dėl kaltinime nurodytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių ir jų kvalifikavimo pakeitimo teisme. Jame prokuroras prašė kaltinamiesiems J. G., A. G., G. K. ir juridiniam asmeniui UAB „duomenys neskelbtini“ pakeisti pareikštų kaltinimų aplinkybes, tai yra pašalinti aplinkybes dėl BK 209 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo, taip pat kaltinamiesiems J. G., G. K. ir M. Š. pašalinti aplinkybes dėl netikro dokumento – UAB „L.“ 2016 m. gegužės 2 d. kreditorių sąrašo – pagaminimo.

4. Ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. vasario 7 d. prokuroro nutarimu siekiant užtikrinti civilinius ieškinius ir galimą turto konfiskavimą bei išplėstinį turto konfiskavimą, J. G. paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas jam priklausančiam nekilnojamajam turtui ir banko sąskaitose esančioms piniginėms lėšoms. Vėlesniais teismo procesiniais sprendimais laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas buvo tęsiamas iki 2018 m. rugpjūčio 7 d. Šią dieną, tai yra 2018 m. rugpjūčio 7 d., pasibaigus laikino nuosavybės teisės apribojimo terminui ir šio termino nepratęsus, Panevėžio apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartimi konstatavus, kad šio instituto taikymo pagrindai nėra išnykę, pasikeitę ar pasibaigę, J. G. paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas jam priklausančiam nekilnojamajam turtui ir banko sąskaitose esančioms piniginėms lėšoms. Vėlesniais teismo procesiniais sprendimais laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas buvo tęsiamas.

5. Skundžiama Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartimi laikino nuosavybės teisės apribojimo, taikomo J. G. priklausančiam nekilnojamajam turtui ir jo banko sąskaitose esančioms ir įplauksiančioms piniginėms lėšoms, taip pat juridiniam asmeniui UAB „duomenys neskelbtini“ priklausančiam nekilnojamajam turtui, terminas dar kartą pratęstas, šį terminą skaičiuojant nuo 2020 m. birželio 11 d. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas pratęsiamas, siekiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 151 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų.

II. Skundo argumentai

6. Kaltinamasis J. G. skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartį panaikinti ir apie tai informuoti Turto areštų registrą.

6.1. Skunde nurodoma, kad J. G. neskundė prokuroro 2017 m. vasario 7 d. nutarimų, kuriais buvo paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, nes šiuos nutarimus gavo pavėluotai ir nesitikėjo, kad aukštesnysis prokuroras patenkins prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Be to, kaltinamasis teigia, kad jis tikėjosi, jog nepagrįstai pareikšti įtarimai tiek jam, tiek kitiems įtariamiesiems (kaltinamiesiems) bus panaikinti, nes jie nepadarė jokių nusikalstamų veikų. Tačiau, prokurorui surašius kaltinamąjį aktą ir jį su bylos medžiaga perdavus teismui, teismas, pasak kaltinamojo, toliau tęsia nepagrįstą nuosavybės teisės apribojimą.

6.2. Skunde teigiama, kad skundžiamą nutartį priėmęs teismas neatsižvelgė į tai, jog dalis kaltinamųjų nusikalstamą veiką galimai padarė veikdami kaip specialūs subjektai – bankroto administratoriai, kurių profesinė civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo reikalavimus yra apdrausta privalomuoju draudimu. Nagrinėjamoje byloje inkriminuojamos nusikalstamos veikos už administratorių veiklą administruojant bankrutuojančią UAB „L.“. Minėtos įmonės bankroto procesas pradėtas 2016 m. gegužės 16 d., o užbaigtas 2016 m. rugsėjo 28 d. Baudžiamojoje byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad šiuo laikotarpiu bankroto administratoriai buvo apsidraudę privalomuoju draudimu, tai yra turėjo privalomąjį profesinės atsakomybės draudimą. Kaltinamasis nurodo, kad bendra jo ir kitų kaltinamųjų draudimų suma – 579 200 Eur, ir ši suma yra daug didesnė nei byloje pareikštų civilinių ieškinių suma, kuri yra 239 218,83 Eur. J. G. teigimu, byloje pareikšti civiliniai ieškiniai yra užtikrinti privalomaisiais civilinės atsakomybės draudimais, todėl nėra jokios būtinybės taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą kaltinamiesiems priklausančiam asmeniniam turtui. Kaltinamasis skunde cituodamas Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartį Nr. e2-87-236/2017 nurodo, kad šioje byloje tik kaltinamajam M. Š. gali būti taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, nes jis nusikalstamas veikas galimai padarė kaip UAB „L.“ administracijos vadovas, ir tuo atveju, jei teismas patenkintų civilinius ieškinius, jis juos turėtų atlyginti iš savo asmeninių lėšų.

6.3. Skunde pažymima, kad juridinio asmens, kuris yra bankroto administratorius, sąskaitų areštavimas galimas tik išimtiniais atvejais, nes tai susiję ne tik su to juridinio asmens, bet ir su jo administruojamų įmonių ir kreditorių interesais. Toks išaiškinimas nurodytas ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje Nr. e2-87-236/2017. Kaltinamasis nurodo, kad jis ir UAB „duomenys neskelbtini“, kaip bankroto administratoriai, administruoja daug kitų juridinių asmenų (tai patvirtina tinklalapyje www.bankrotodep.lt esantys duomenys), o BUAB „L.“ bankroto procesas, dėl kurio kreditoriai pareiškė civilinius ieškinius, jau seniai pabaigtas.

6.4. Skunde kaltinamasis nurodo ir tai, kad skundžiamoje nutartyje teismas nepagrindė išvados dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo termino tęsimo dėl galimo turto konfiskavimo ar išplėstinio turto konfiskavimo. Pasak kaltinamojo, teismas tokią išvadą turėtų pagrįsti, nes pagal BK 72 straipsnio 2 dalį baigiamajame teismo sprendime turi būti išdėstyti motyvai, pagrindžiantys, koks ir kodėl konfiskuojamas turtas yra pripažintinas nusikalstamos veikos įrankiu, priemone ar rezultatu.

6.5. Kaltinamasis atkreipia dėmesį, kad skundžiamą nutartį priėmęs teisėjas Valdas Petras Meidus negalėjo spręsti šioje byloje nagrinėjamo klausimo, nes kitame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-48507-19, kuriame jis (J. G.) yra įtariamasis, šis teisėjas yra (arba bus) pripažintas nukentėjusiuoju. Todėl, pasak kaltinamojo, pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 65 straipsnio 1 dalį, 66 straipsnį, taip pat teismų praktiką (Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-233-337/2017; 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-233-491/2017; 2018 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-453-755/2018) bei Teisėjų garbės teismo sprendimus skundžiamą nutartį priėmęs teisėjas turėjo nusišalinti nuo šio klausimo nagrinėjimo.

III. Teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Kaltinamojo J. G. skundas atmetamas.

7. Skundžiama Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartimi terminas pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo, taikomo J. G. priklausančiam nekilnojamajam turtui ir jo banko sąskaitose esančioms ir įplauksiančioms piniginėms lėšoms, taip pat juridiniam asmeniui UAB „duomenys neskelbtini“ priklausančiam nekilnojamajam turtui. Kaip matyti iš skunde išdėstytų argumentų, kaltinamasis J. G. skundžia nutarties dalį, kuria pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo, taikomo J. G. nekilnojamajam turtui ir banko sąskaitose esančioms bei įplauksiančioms piniginėms lėšoms, terminas. Atsižvelgdamas į pateiktą skundą, aukštesnysis teismas pasisako tik dėl šios skundžiamos nutarties dalies.

8. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 10 d. nutarties ir pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad skundžiamos nutarties dalis, kuria pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamajam J. G. priklausančiam nekilnojamajam turtui ir jo banko sąskaitose esančioms ir įplauksiančioms piniginėms lėšoms, yra teisėta ir pagrįsta.

9. BPK 151 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Taigi, ši procesinė prievartos priemonė taikoma esant bent vienam iš baudžiamojo proceso įstatyme numatytų pagrindų, tai yra kai procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, galimas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas. Laikinai apribojant nuosavybės teisę pagrindinis tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra laikina procesinė prievartos priemonė, kurios taikymas gali būti panaikintas, nepasitvirtinus įtarimams (kaltinimams) arba paaiškėjus kitoms priežastims, dėl kurių šios prievartos priemonės taikymas būtų netikslingas (BPK 151 straipsnio 8 dalis).

10. Baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog kaltinamasis J. G. galimai padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Šie duomenys yra užfiksuoti liudytojo G. G., specialistės I. K., kaltinamojo M. Š. parodymuose, byloje pateiktoje specialisto išvadoje dėl UAB „L.“ ūkinės finansinės veiklos ir kitoje baudžiamosios bylos medžiagoje. Kaip jau buvo minėta ir ankstesnėse Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse (pvz., 2019 m. balandžio 8 d. (t. 23, b. l. 176–178); 2019 m. liepos 2 d. (t. 24, b. l. 104–108); 2019 m. rugsėjo 24 d. (t. 25, b. l. 29–34); 2020 m. sausio 2 d. (t. 25, b. l. 107–111); 2020 m. balandžio 6 d. (t. 26, b. l. 83–87), kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl J. G. taikomo laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo, šioje baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijoje J. G. kaltės klausimas nesprendžiamas ir faktinės bylos aplinkybės nevertinamos, nes tai daroma nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Bylos duomenys vertinami tik tiek, kiek tai susiję su šios procesinės prievartos priemonės taikymo pagrįstumu.

11. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas – J. G. pratęsta siekiant užtikrinti byloje pareikštus civilinius ieškinius, galimą turto konfiskavimą ar galimą išplėstinį turto konfiskavimą.

11.1. BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

11.2. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, (duomenys neskelbtini) byloje pareiškė 104 497,23 Eur dydžio civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo (t. 2, b. l. 5–6, 9–16). Taip pat byloje 134 721,60 Eur dydžio civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo yra pareiškusi ir UAB „M.“ (t. 2, b. l. 65–68, 69–70; t. 18, b. l. 87–91). Bylą nagrinėjant teisme, 2017 m. liepos 19 d. (duomenys neskelbtini) pateikė patikslintą civilinį ieškinį, prašydama kaip atsakovus, be M. Š., įtraukti ir J. G., G. K. bei A. G. (t. 16, b. l. 24–31). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo – taikymo J. G. pagrindai ir sąlygos, byloje pareikštiems civiliniams ieškiniams užtikrinti tokios procesinės prievartos priemonės taikymas yra būtinas (BPK 151 straipsnio 1 ir 7 dalys). Juo labiau kad BPK 116 straipsnio nuostatos teismą įpareigoja imtis priemonių galimam ar pareikštam civiliniam ieškiniui užtikrinti: surasti kaltinamajam arba už kaltinamojo veiksmus materialiai atsakingiems asmenims priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teisę į jį. Be to, šioje proceso stadijoje, nagrinėjant skundą dėl procesinių prievartos priemonių taikymo, nevertinamos aplinkybės, ar pareikšti civiliniai ieškiniai pagrįsti.

11.3. Iš tiesų skundžiamoje nutartyje apygardos teismas plačiau nepasisakė dėl vieno iš procesinės prievartos priemonės pagrindų taikymo – turto konfiskavimo ar išplėstinio turto konfiskavimo, tačiau nagrinėjamu atveju, įvertinus J. G. inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdį, tai yra kad jis, galimai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas asmeninės ir turtinės naudos, leidžia daryti išvadą, kad jam gali būti taikomas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir nustačius, kad buvo padaryta nusikalstama veika (nusikalstamos veikos), gali būti sprendžiama, ar yra visos sąlygos taikyti turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą, ar konkretus turtas atitinka konfiskuotino turto požymius, kaip nustatyta BK 72 straipsnio 2 dalyje ir savo skunde nurodo kaltinamasis J. G.. Šioje baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijoje nesprendžiama, koks konkrečiai turtas ir kodėl yra ar nėra uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas.

12. Skunde, kaip analogiškai ir ankstesniuose skunduose, nepagrįstai nurodoma, kad nėra pagrindo J. G. turtui taikyti laikino nuosavybės teisės apribojimo, nes jo, kaip bankroto administratoriaus, civilinė atsakomybė apdrausta privalomuoju profesinės civilinės atsakomybės draudimu, todėl, byloje patenkinus civilinius ieškinius, priteistą žalą atlygintų draudimo bendrovės.

12.1. Ankstesnėse Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse buvo išsamiai pasisakyta dėl Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatų, susijusių su privalomuoju bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės draudimu, taip pat pasisakyta ir dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1K-143 patvirtintų Bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės atliekant įmonių bankroto procedūras privalomojo draudimo taisyklių, papildomai atkreipiant kaltinamojo J. G. dėmesį į tai, kad šiose taisyklėse, be kita ko, nurodyta, kad sudarius draudimo sutartį minėtose taisyklėse nustatytos draudimo sutarties sąlygos tampa draudimo sutarties dalimi. Šių taisyklių 8.3 papunktyje įtvirtinta, kad draudėjui ar draudikui pareikštas reikalavimas atlyginti žalą laikomas netinkamu, kai jis teikiamas dėl žalos, kuri padaryta veika, užtraukiančia draudėjo ir (ar) jo darbuotojo baudžiamąją atsakomybę. Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra pareikšti Panevėžio rajono Ėriškių žemės ūkio bendrovės ir UAB „Maltosa“ civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos, kurią civilinės ieškovės galimai patyrė ir dėl kaltinamojo J. G. galimai padarytų veikų, galinčių užtraukti jam baudžiamąją atsakomybę, atlyginimo. Todėl priešingai nei nurodoma skunde, šioje byloje, jeigu J. G. būtų pripažintas kaltu ir iš jo būtų priteistas turtinės žalos atlyginimas, tokios civilinių ieškovių patirtos žalos draudimo bendrovės negalėtų atlyginti, nes reikalavimas atlyginti žalą nebūtų laikomas tinkamu, kaip nurodyta minėtų taisyklių 8 punkte.

12.2. Priešingai nei skunde teigia kaltinamasis, kaip buvo nurodyta ir ankstesnėse Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, skunde minimoje civilinėje byloje Nr. e2-87-236/2017 faktinės bylos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo J. G. baudžiamosios bylos faktinių aplinkybių, tai yra minėtoje civilinėje byloje privalomuoju profesinės civilinės atsakomybės draudimu apsidraudęs atsakovas, bankroto administratorius, nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už jo paties galimai atliktus veiksmus, kaip yra nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Todėl civilinę bylą nagrinėjęs teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra grėsmės, kad ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimas nebus įvykdytas, kadangi žalą atlygintų draudikai.

12.3. Skunde nepagrįstai nurodoma ir tai, kad J. G. turtui taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas pažeidžia kitų juridinių asmenų, kuriuos kaip bankroto administratorius administruoja J. G., interesus. Skundžiama nutartimi pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas taikomas asmeniniam J. G. turtui ir asmeninėms banko sąskaitose esančioms piniginėms lėšoms, todėl jokiu būdu nepažeidžia jo, kaip bankroto administratoriaus, administruojamų kitų juridinių asmenų interesų.

13. Skunde taip pat nepagrįstai nurodoma, kad skundžiamą nutartį priėmęs teisėjas negalėjo spręsti klausimo dėl J. G. taikomos procesinės prievartos priemonės termino pratęsimo, nes kitame ikiteisminiame tyrime, kuriame J. G. yra įtariamasis, skundžiamą nutartį priėmęs teisėjas yra (arba bus) pripažintas nukentėjusiuoju. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kurioje priimta skundžiama nutartis, nėra pateikta jokių duomenų, susijusių su minėtais skundo teiginiais, taip pat apeliacinės instancijos teismas neturi jokių kitų duomenų, kad skundžiamą nutartį priėmęs teisėjas nebūtų galėjęs nagrinėti klausimo dėl J. G. taikomos procesinės prievartos priemonės termino pratęsimo ir turėjo nuo šio klausimo nagrinėjimo nusišalinti. Be to, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, 2020 m. birželio 9 d. Panevėžio apygardos teisme vykusio teisiamojo posėdžio metu kaltinamojo J. G. gynėjas Audrius Leonavičius pateikė pareiškimą dėl baudžiamąją bylą nagrinėjančio teisėjo nušalinimo. Pateiktame pareiškime buvo nurodyti analogiški teisėjo nušalinimo argumentai kaip ir nagrinėjamame skunde. Teismas motyvuotai ir argumentuotai protokoline nutartimi tokį gynėjo pareiškimą atmetė (t. 26, b. l. 167–168).

14. Taikant procesines prievartos priemones visais atvejais suvaržomos tam tikros asmens konstitucinės teisės, tačiau tokių priemonių taikymas pateisinamas jomis siekiamais svarbiais BPK nustatytais tikslais. Kaip jau buvo nurodyta, šiuo atveju siekiama užtikrinti pareikštus civilinius ieškinius ir galimą turto konfiskavimą. Galimybės užtikrinti civilinius ieškinius ir galimą turto konfiskavimą netaikant laikino nuosavybės teisės apribojimo kaltinamojo nekilnojamajam turtui bei piniginėms lėšoms sąskaitose nėra. Taigi, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad tolesnis procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo – taikymas kaltinamajam J. G. yra proporcingas.

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti kaltinamojo J. G. (J. G.) skundą ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 10 d. nutarties dalį, kuria pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo, taikomo kaltinamajam J. G. priklausančiam nekilnojamajam turtui ir jo banko sąskaitose esančioms ir įplauksiančioms piniginėms lėšoms, terminas.

Nutartis įsigalioja jos priėmimo dieną ir yra neskundžiama.