Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Viktoras Kažys rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo J. G. (J. G.) skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. nutarties, kuria kaltinamajam J. G. pratęstas laikinas nuosavybės teisių apribojimo terminas į jam priklausantį nekilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas, esančias bankų sąskaitose, šį terminą skaičiuojant nuo 2017 m. rugpjūčio 7 d. iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-94-334/2017, kurioje J. G. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 3 dalį ir 4 dalis, 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 209 straipsnį, 223 straipsnio 1 dalį, A. G. kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 209 straipsnį, G. K. kaltinama pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 209 straipsnį, M. Š. kaltinamas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 209 straipsnį, juridinis asmuo UAB (duomenys neskelbtini) kaltinama pagal BK 20 straipsnį, 24 straipsnio 3 ir 4 dalis, 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnį 223 straipsnio 1 dalį.

2. Ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. vasario 7 d. prokuroro nutarimu J. G. paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į jam priklausantį nekilnojamąjį turtą ir banko sąskaitose esančias pinigines lėšas, apribojimo terminą skaičiuojant nuo 2017 m. vasario 7 d. iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. Laikinas nuosavybės teisių apribojimas skirtas tuo pagrindu, jog byloje yra pateikti civiliniai ieškiniai ir yra galimas turto konfiskavimas arba išplėstinis turto konfiskavimas (t. 14, b. l. 146-159).

3. Skundžiama Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi J. G. pratęstas laikinas nuosavybės teisių apribojimo terminas į jam priklausantį nekilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas, esančias bankų sąskaitose, šį terminą skaičiuojant nuo 2017 m. rugpjūčio 7 d. iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla.

4. Kaltinamasis J. G. skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. nutartį.

4.1. Skunde nurodoma, kad 2017 m. vasario 7 d. prokuroro nutarimą dėl J. G. paskirto laikino nuosavybės teisių apribojimo šis gavo pavėluotai (2017 m. vasario 23 d.), todėl teikiant skundą tektų prašyti atnaujinti praleistus procesinius terminus, o aukštesnysis prokuroras tokių prašymų dažniausiai netenkina, todėl J. G. minėto prokuroro nutarimo neskundė. Be to, pasak kaltinamojo, ikiteisminio tyrimo metu jis tikėjosi, kad jam pareikšti įtarimai šioje byloje bus panaikinti.

4.2. Kaltinamojo teigimu, Panevėžio apygardos teismas neatsižvelgė į kaltinamųjų subjektų specifiškumą ir esamos situacijos ypatumus. J. G., A. G., G. K. ir juridinis asmuo UAB (duomenys neskelbtini), yra kaltinami BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymu (piktnaudžiavimas tarnyba), kadangi jie veikė kaip specialūs subjektai (bankroto administratoriai). Pasak kaltinamojo, kiekvienas bankroto administratorius privalo turėti privalomos profesinės civilinės atsakomybės draudimą. Draustis šios rūšies draudimu administratorius įpareigoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo normos. Administratoriaus profesines civilinės atsakomybės privalomojo draudimo minimali draudimo suma yra 144 800 eurų. Kaltinamasis nurodo, kad nusikaltimai šioje baudžiamoje byloje inkriminuoti už administratorių veiklą administruojant bankrutuojančią UAB (duomenys neskelbtini). Šios įmonės bankroto procesas buvo pradėtas 2016 m. gegužės 16 d., o užbaigtas – 2016 m. rugsėjo 28 d. Tuo metu kaltinamasis J. G. buvo apsidraudęs privalomuoju bankroto administratorių profesinės civilinės atsakomybės draudimu. Anot kaltinamojo, civiliniai ieškiniai yra pareikšti visiems keturiems bankroto administratoriams, kurie administravo BUAB (duomenys neskelbtini) (J. G., A. G., G. K. ir UAB (duomenys neskelbtini)), bendra jų draudimo suma sudaro 579 200 eurų ir ženkliai (daugiau nei keturis kartus) viršija civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) pareikštą ieškinio sumą (104 497,23 Eur), taip pat ženkliai (daugiau nei dvigubai) viršija abiejų civilinių ieškovų ((duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini)) pareikštų civilinių ieškinių sumą (239 218,83 Eur), todėl visą kaltinamųjų padarytą žalą minėtų ieškinių tenkinimo atveju atlygintų draudikai. Pareikšti civiliniai ieškiniai jau yra užtikrinti privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu ir nėra jokios būtinybės laikinai apriboti kaltinamųjų nuosavybės teisių į jiems priklausantį turtą.

4.3. Skunde taip pat nurodoma, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. sausio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-87-236/2017 spręsdamas labai panašią situaciją (buvo bandoma areštuoti bankroto administratoriaus turtą), išaiškino, jog atsakovui bankroto administratoriui apsidraudus privalomuoju profesinės civilinės atsakomybės draudimu nėra grėsmės, kad ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimas nebus įvykdytas, kadangi žalą atlygintų draudikai, ir atmetė atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutarties, kuria atmestas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

4.4. Kaltinamojo manymu, vienintelis kaltinamasis, kurio atžvilgiu teismas iš tiesų galėtų pritaikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą šioje baudžiamoje byloje, yra M. Š., kadangi jis veikė ne kaip bankroto administratorius, o kaip buvęs UAB (duomenys neskelbtini) administracijos vadovas (direktorius), todėl jokio privalomo civilinės atsakomybės draudimo neturi ir teismo priteistą žalą ieškinio tenkinimo atveju jis privalėtų atlyginti iš savo asmeninių lėšų.

4.5. Pasak kaltinamojo, teismas nepaaiškino dėl kokių priežasčių šioje byloje yra galimas turto konfiskavimas arba išplėstinis turto konfiskavimas. Kaltinamojo vertinimu, sąskaitų areštavimas juridiniam asmeniui, kuris yra bankroto administratorius, galimas tik išimtiniais atvejais, nes tai yra susiję ne tik su to juridinio asmens interesais, bet ir su kitų (jo administruojamų įmonių ir jų kreditorių) interesais. Bankroto administratorius J. G. ir juridinis bankroto administratorius UAB (duomenys neskelbtini) administruoja visą eilę kitų juridinių asmenų. Tuo tarpu, BUAB (duomenys neskelbtini), kurios kreditoriai šioje byloje pareiškė civilinius ieškinius, bankroto procesas jau seniai (dar 2016 m. rugsėjo 28 d.) užbaigtas.

4.6. Kaltinamasis pažymi, kad turto konfiskavimo taikymo pagrindas - konfiskuotino turto buvimas pas kaltininką ar kitus BK 72 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus asmenis. Anot kaltinamojo, teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, koks konkrečiai turtas, esantis pas kaltininkus ar kitus asmenis, yra nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas, ir nepaaiškino, kodėl jis (turtas), teismo nuomone, yra nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas.

5. Atsiliepimu į kaltinamojo J. G. skundą civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) įgaliotas atstovas advokatas K. Virketis prašo skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. nutartį.

5.1. Atsiliepime nurodoma, kad trys iš penkių kaltinamųjų byloje yra bankroto administratoriai, dėl kurių tyčinių veiksmų buvo užkirstas kelias kreditoriams apginti savo teises ir išsireikalauti jiems priklausančias pinigines lėšas iš UAB (duomenys neskelbtini).

5.2. Pasak atstovo, ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo, kad kaltinamieji A. G. ir G. K. buvo bankroto administratoriai turėdami teistumus už sunkius tyčinius nusikaltimus. Kadangi teistumai kaltinamiesiems nebuvo išnykę, jie negalėjo būti bankroto administratoriai ir vykdyti bendrovių bankroto procedūrų. Atstovas pažymi, kad ieškovui informavus Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kaltinamiesiems A. G. ir G. K. buvo panaikinti bankroto administratoriaus pažymėjimai. Taigi kyla pagrįstų abejonių, ar kaltinamojo skunde minimas bankroto administratoriaus profesinės atsakomybės draudimas dengtų kaltinamųjų veiksmais padarytą žalą.

5.3. Atsiliepime taip pat nurodoma, jog byloje yra surinkta įrodymų, kad kaltinamasis J. G. yra kaltas ne tik dėl piktnaudžiavimo tarnyba, duomenų klastojimo, teismų sprendimų ignoravimo, bet ir siekė sau asmeninės naudos – pasisavinti turtą, kuris turėjo būti skirtas civilinio ieškovo bei kitų kreditorių reikalavimams tenkinti. Būtent J. G. ignoravo teismų sprendimus, draudžiančius vykdyti UAB (duomenys neskelbtini) bankroto procedūrą ir likvidavo bendrovę, taip užkirsdamas kelią išieškoti žalą iš UAB (duomenys neskelbtini).

6. Kaltinamojo J. G. skundas atmetamas.

6.1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 151 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BPK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Šio straipsnio 6 dalyje numatyta, kad, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Taigi ši procesinė prievartos priemonė yra taikoma esant bent vienam iš baudžiamojo proceso įstatyme numatytų pagrindų, t. y. kai procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, galimas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato jokių išlygų ar papildomų sąlygų šiam apribojimui taikyti. Laikinai apribojant nuosavybės teisę pagrindinis tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra laikina procesinė prievartos priemonė, kurios taikymas gali būti panaikintas, nepasitvirtinus įtarimams (kaltinimams) arba paaiškėjus kitoms priežastims, dėl kurių šios prievartos priemonės taikymas būtų netikslingas (BPK 151 straipsnio 8 dalis).

6.2. Aukštesnysis teismas šioje baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijoje nesprendžia kaltės klausimo, taip pat iš esmės nesprendžia ar byloje bus taikomas BK 72 straipsnyje numatytas turto konfiskavimas ir ar bus tenkinami pareikšti civiliniai ieškiniai, nes tai daroma nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Bylos duomenys vertinami tik tiek, kiek tai susiję su laikino nuosavybės teisių apribojimo termino pratęsimo pagrįstumu. Panevėžio apygardos teismas skundžiamoje nutartyje padarė pagrįstą išvadą, kad šioje proceso stadijoje netaikant laikino nuosavybės teisės apribojimo į kaltinamojo J. G. turtą gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomas nuosprendžio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo bei galimo turto konfiskavimo ar išplėstinio turto konfiskavimo įvykdymas.

6.3. Šioje byloje J. G. kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 3 ir 4 dalis, 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 209 straipsnį tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – bankroto administratoriumi ir UAB (duomenys neskelbtini) (kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) administracijos vadovu - direktoriumi, kuriai suteikta teisė atlikti bankroto procedūras, laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 12 dienos iki 2016 m. lapkričio 11 dienos Panevėžio mieste, bankroto procedūrų vykdymo teritorijoje, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su bankroto administratoriais ir darbuotojais - G. K. ir A. G. bei bendrininkaudamas kartu su UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi M. Š., organizavo per G. K. bei padedant A. G. piktnaudžiavimą ir pats atliko, veikdamas tiesiogine tyčia, neteisėtus veiksmus, piktnaudžiavimą savo kaip UAB (duomenys neskelbtini) bankroto administratoriaus tarnybine padėtimi, atlikdamas neteisminę BUAB (duomenys neskelbtini) bankroto procedūrą priešingais savo tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui, siekdamas asmeninės ir turtinės naudos, taip padėjo UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui M. Š. pradėti dirbtinį bendrovės neteisminį bankrotą ir išvengti jam turtinės prievolės savo bendrovei ir, eliminavus iš bankroto procedūros bendrovės kreditorius, savo bei G. K. ir A. G. veiksmais padarė didelę turtinę žalą UAB (duomenys neskelbtini) kreditoriams ir didelę neturtinę žalą valstybei.

6.4. Be to J. G. kaltinamas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį tuo, kad būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – bankroto administratoriumi ir UAB (duomenys neskelbtini) (kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) administracijos vadovu - direktoriumi, kuriai suteikta teisė atlikti bankroto procedūras, laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 17 dienos iki 2016 m. rugsėjo 28 dienos Panevėžio mieste, bankroto procedūrų vykdymo teritorijoje, atlikdamas UAB (duomenys neskelbtini) (kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) direktoriaus M. Š. prašymu neteisminį bankroto procedūrą, tokiu būdu būdamas faktiniu UAB (duomenys neskelbtini) vadovu, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 14 straipsnio 2 dalį bei 21 straipsnio 1 ir 2 dalis, būdamas atsakingu už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą bei buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, nepaskirdamas bendrovėje buhalterio ir taip pats tvarkydamas apskaitą, neregistruodamas apskaitos registruose sandorių ir nepateikdamas dokumentų, aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalį (į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu) ir 16 straipsnio 1 dalį (ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose), nes tapus BUAB (duomenys neskelbtini) bankroto administratoriumi laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d. ūkinių operacijų neregistravo apskaitos registruose ir jų nefiksavo apskaitoje. Taip dėl nustatytų pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti BUAB (duomenys neskelbtini) turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d.

6.5. BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2016 m. gruodžio 2 d. (duomenys neskelbtini) šioje byloje pareiškė 104 497,23 Eur dydžio civilinį ieškinį dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo (t. 2, b. l. 5, 9-16, 18). 2016 m. gruodžio 6 d. UAB (duomenys neskelbtini) šioje byloje pareiškė 134 721,60 Eur dydžio civilinį ieškinį dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo (t. 2, b. l. 65, 69-70, 73-74). 2017 m. liepos 17 d. (duomenys neskelbtini) pateikė patikslintą civilinį ieškinį, prašydama atsakovais be M. Š. įtraukti ir J. G., G. K. bei A. G. (t. 16, b. l. 24-31).

6.6. Skunde kaltinamasis J. G. nurodo, kad visą kaltinamųjų bankroto administratorių padarytą žalą civilinių ieškinių tenkinimo atveju atlygintų draudikai, nes jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu šie kaltinamieji buvo apsidraudę privalomuoju bankroto administratorių profesinės civilinės atsakomybės draudimu, tačiau toks skundo argumentas yra nepagrįstas. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad administratoriaus profesinė civilinė atsakomybė už atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą draudžiama privalomuoju draudimu. To paties straipsnio 16 dalyje įtvirtinta, kad administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra administratoriaus civilinė atsakomybė už draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų neteisėtais veiksmais, atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras, padarytą žalą. ĮBĮ 11 straipsnio 17 dalyje nurodyta, kad draudžiamuoju įvykiu laikomi draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų atlikti neteisėti veiksmai (veikimas, neveikimas), atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras, kurie yra pagrindas atsirasti apdraustojo civilinei atsakomybei, ir reikalavimo, kuris atitinka administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse numatytas sąlygas, atlyginti žalą pateikimas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1K-143 patvirtintų „Bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės atliekant įmonių bankroto procedūras privalomojo draudimo taisyklių“ 8.3. punktu draudėjui ar draudikui pareikštas reikalavimas atlyginti žalą laikomas netinkamu, kai jis teikiamas dėl žalos, kuri padaryta veika, užtraukiančia draudėjo ir (ar) jo darbuotojo baudžiamąją atsakomybę. (duomenys neskelbtini) šioje byloje pareiškė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, kurioje turtinė žala galėjo būti padaryta ir vieno iš kaltinamųjų J. G. veika, galinčia užtraukti jo baudžiamąją atsakomybę. Taigi toks civilinio ieškovo reikalavimas atlyginti žalą neatitinka bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse numatytų pagrindų, kuriems esant pagal ĮBĮ įvykis laikomas draudžiamuoju ir draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką. Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad kaltinamasis J. G. būtų informavęs draudiką apie draudžiamąjį įvykį, draudikas taip pat nėra proceso dalyvis šioje byloje. Esant aptartoms aplinkybėms, laikinas kaltinamojo J. G. nuosavybės teisių apribojimas ir toliau yra būtinas byloje pareikštų civilinių ieškinių užtikrinimui.

6.7. Kaltinamojo skunde nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-87-236/2017 buvo atmestas ieškovės skundas dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta išreikalauti įrodymus ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Priešingai, negu teigiama kaltinamojo skunde, taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo prašoma byloje, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios baudžiamosios bylos faktinių aplinkybių, t.y. esant pareikštam netiesioginiam ieškiniui dėl žalos atlyginimo civilinėje byloje, kurioje privalomuoju profesinės civilinės atsakomybės draudimu apsidraudęs atsakovas bankroto administratorius nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už jo paties atliktus veiksmus, todėl nustačius draudžiamąjį įvykį byloje nebūtų grėsmės, kad ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimas nebus įvykdytas, nes žalą atlygintų draudikai.

6.8. Laikiną nuosavybės teisių apribojimo terminą J. G. Panevėžio apygardos teismas pratęsė ir tuo pagrindu, jog byloje yra galimas turto konfiskavimas arba išplėstinis turto konfiskavimas. Turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn (BK 72 straipsnio 1 dalis). Konfiskuotinu turtu laikomas BK kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (BK 72 straipsnio 2 dalis). Siekiant taikyti procesinę prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisių apribojimą fizinio asmens turtui ir tokiu būdu užtikrinti galimą turto konfiskavimą, turi būti pagrindas manyti, jog toks turtas susijęs su BK uždrausta veika ir buvo ar yra nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir nustačius, jog kaltinamajam J. G. priklausantis turtas, kuriam šiuo metu yra taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, yra BK uždraustos, šio asmens padarytos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas, jis gali būti konfiskuotas BK 72 straipsnyje numatyta tvarka. BPK 151 straipsnyje numatyta procesinė prievartos priemonė yra taikoma siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą, taigi įstatymas leidžia taikyti šią procesinę prievartos priemonę esant manymui, o ne vien surinkus nenuginčijamus įrodymus, kad kaltinamojo turimas turtas, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, yra nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nagrinėjamu atveju atsižvelgus į J. G. inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdį (piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, siekiant asmeninės ir turtinės naudos, padėjimas pradėti dirbtinį bendrovės neteisminį bankrotą ir išvengti turtinės prievolės ir kt.) yra pagrindas manyti, kad jo turtui ir toliau gali būti taikomas turto konfiskavimas.

6.9. Aukštesniojo teismo vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje pratęsiant laikino nuosavybės teisių apribojimo terminą proporcingumo principas pažeistas nebuvo. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami nacionaliniais įstatymais, šiuo atveju – BPK, ir yra galimi. Šios procesinės prievartos priemonės taikymu yra siekiama svarbių BPK numatytų tikslų – užtikrinti byloje pareikštus civilinius ieškinius arba galimą turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą. Atsižvelgiant į kaltinamajam J. G. inkriminuotų nusikalstamų veikų pobūdį, taip pat į tai, kad pareikšti civiliniai ieškiniai yra pakankamai dideli, laikinas nuosavybės teisių apribojimas į kaltinamojo J. G. turtą negali būti vertinamas kaip per griežta procesinė prievartos priemonė, ji yra proporcinga jos taikymu siekiamiems tikslams. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tokio masto ir griežtumo procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas kaltinamojo turtui - varžo jo teises akivaizdžiai labiau, nei reikia tokios rūšies procesine prievartos priemone siekiamiems tikslams pasiekti. Be to, nuosavybės teisių apribojimui iš esmės būdingas laikinas pobūdis ir ši procesinė prievartos priemonė gali būti panaikinta teismo nutartimi, vos tik šios prievartos priemonės taikymas taps netikslingas.

6.10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamą Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. nutartį naikinti kaltinamojo skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

6.11. Kita vertus, Panevėžio apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam J. G. procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo – taikymo terminą iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla, pažeidė BPK 151 straipsnyje nustatytus procesinės prievartos priemonės taikymo terminus. BPK 151 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad prokuroro nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius. Šis terminas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi gali būti pratęstas, tačiau ne daugiau kaip du kartus po tris mėnesius. Kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. To paties straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog baudžiamosiose bylose dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų arba kai įtariamasis yra pasislėpęs laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimų skaičius neribojamas. Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos nenumato, kad teismas, kurio žinioje yra byla, laikiną nuosavybės teisės apribojimą gali paskirti ar jo terminą pratęsti ilgesniems terminams negu jie nustatyti BPK 151 straipsnyje. Be to, BPK 100 straipsnyje, reglamentuojančiame terminų skaičiavimo tvarką, yra numatyta, kad baudžiamojo proceso terminai skaičiuojami valandomis, dienomis ir mėnesiais. Minėtame straipsnyje nėra numatyta, kad procesinių prievartos priemonių taikymo terminai gali būti siejami su laike neapibrėžtu įvykiu, kaip kad šiuo atveju iki baudžiamosios bylos išnagrinėjimo. Taigi, paskiriant procesinę prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisės apribojimą (pratęsiant jos terminą) privalu nurodyti konkretų laiko matavimo vienetais apibrėžtą terminą, kuris pagal BPK 151 straipsnio 6 dalies nuostatas bei galiojančią teisminę praktiką bylą perdavus teismui negali būti ilgesnis nei trys mėnesiai. Taip pat privaloma nurodyti nuo kada šis terminas skaičiuojamas. Dėl paminėtų aplinkybių skundžiama Panevėžio apygardos teismo nutartis keičiama.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 441 straipsniu ir 442 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti nutarties dalį, kuria kaltinamajam J. G. laikinas nuosavybės teisių apribojimo terminas pratęstas nuo 2017 m. rugpjūčio 7 d. iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla.

Kaltinamajam J. G. paskirto laikino nuosavybės teisių apribojimo terminą pratęsti trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2017 m. rugpjūčio 7 d.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.