Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Daiva Pranytė-Zalieckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo J. G. (J. G.) skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 6 d. nutarties, kuria laikino nuosavybės teisės apribojimo, taikomo kaltinamajam J. G. priklausančiam nekilnojamajam turtui bei jo banko sąskaitose esančioms piniginėms lėšoms, terminas pratęstas trims mėnesiams nuo 2018 m. vasario 7 d. iki 2018 m. gegužės 7 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje J. G. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 3, 4 dalis, 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 209 straipsnį, 223 straipsnio 1 dalį, A. G. kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 209 straipsnį, G. K. kaltinama pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 209 straipsnį, M. Š. kaltinamas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 209 straipsnį, juridinis asmuo UAB „A“ (duomenys pakeisti) kaltinamas pagal BK 20 straipsnį, 24 straipsnio 3, 4 dalis, 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnį, 233 straipsnio 1 dalį.J. G. šioje byloje pagal BK 24 straipsnio 3, 4 dalis, 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 209 straipsnį kaltinamas tuo, kad būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – bankroto administratoriumi ir UAB „A“ (kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), kuriai suteikta teisė atlikti bankroto procedūras, administracijos vadovu – direktoriumi, laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d. (duomenys neskelbtini), bankroto procedūrų vykdymo teritorijoje, veikdamas bendrininkų grupe su bankroto administratoriais ir darbuotojais G. K. ir A. G. bei bendrininkaudamas su UAB „B“ (duomenys pakeisti) direktoriumi M. Š., organizavo per G. K. bei padedant A. G. piktnaudžiavimą ir pats atliko, veikdamas tiesiogine tyčia, neteisėtus veiksmus, piktnaudžiavimą savo kaip UAB „A“ bankroto administratoriaus tarnybine padėtimi, atlikdamas neteisminę BUAB „B“ bankroto procedūrą priešingai savo tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui, siekdamas asmeninės ir turtinės naudos, taip padėjo UAB „B“ direktoriui M. Š. pradėti dirbtinį bendrovės neteisminį bankrotą ir išvengti jam turtinės prievolės savo bendrovei ir, eleminavus iš bankroto procedūros bendrovės kreditorius, savo bei G. K. ir A. G. veiksmais padarė didelę turtinę žalą UAB „B“ kreditoriams ir didelę neturtinę žalą valstybei. J. G. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – bankroto administratoriumi ir UAB „A“, kuriai suteikta teisė atlikti bankroto procedūras, administracijos vadovu – direktoriumi, laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d. (duomenys neskelbtini), bankroto procedūrų vykdymo teritorijoje, UAB „B“ direktoriaus M. Š. prašymu atlikdamas neteisminę bankroto procedūrą, taip būdamas faktiniu UAB „B“ vadovu, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 14 straipsnio 2 dalį bei 21 straipsnio 1, 2 dalis atsakingu už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą bei buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, nepaskirdamas bendrovėje buhalterio ir pats tvarkydamas apskaitą, neregistruodamas apskaitos registruose sandorių ir nepateikdamas dokumentų, aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „B“ buhalterinę apskaitą, pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį (į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu) ir 16 straipsnio 1 dalį (ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose), nes tapus BUAB „B” bankroto administratoriumi laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d. ūkinių operacijų neregistravo apskaitos registruose ir jų nefiksavo apskaitoje. Dėl nustatytų pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti BUAB „B” turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d. Atliekant ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje 2017 m. vasario 7 d. prokuroro nutarimu, siekiant užtikrinti civilinius ieškinius ir galimą turto konfiskavimą bei išplėstinį turto konfiskavimą, 6 mėnesių terminui buvo laikinai apribota J. G. nuosavybės teisė į jam priklausantį turtą, t. y. patalpas prekybos centrui, esančias (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), prekybos patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jo banko sąskaitose Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (AB SEB bankas), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (AB Swedbank) esančias pingines lėšas, nustatant dalinį nuosavybės teisių apribojimą, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti. Panevėžio apygardos teismo nutartimis laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas buvo tęsiamas iki 2018 m. vasario 7 d. Skundžiama Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 6 d. nutartimi, siekiant užtikrinti C žemės ūkio bendrovės (duomenys pakeisti) ir UAB „D“ (duomenys pakeisti) civilinius ieškinius, taip pat galimą turto konfiskavimą, laikino nuosavybės teisės apribojimo į pirmiau paminėtą kaltinamajam J. G. priklausantį nekilnojamąjį turtą ir jo sąskaitose esančias pinigines lėšas terminas pratęstas dar trims mėnesiams iki 2018 m. gegužės 7 d. Kaltinamasis J. G. skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 6 d. nutartį. Kaltinamasis J. G. nurodo, kad prokuroro nutarimų, kuriais buvo paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, neskundė, nes juos gavo pavėluotai (tik 2017 m. vasario 23 d.), teikiant skundus būtų tekę prašyti atnaujinti pralestus terminus, o aukštesnysis prokuroras tokius prašymus dažnai atmeta. Be to, tikėjosi, kad nepagrįstai pareikšti įtarimai bankroto administratoriui UAB „A“ ir visiems jo įgaliotiems asmenims, t. y. J. G., A. G. ir G. K., netrukus bus panaikinti tuo pagrindu, kad šie asmenys nepadarė jokių baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų. Tačiau nenormali situacija užsitęsė, prokuroras surašė kaltinamąjį aktą ir jį perdavė teismui. Tad dabar teismas tęsia visiškai nepagrįstą nuosavybės teisių apribojimą.Kaltinamasis teigia, jog teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neįvertino, kad tiek juridinis asmuo UAB „A“, tiek J. G., A. G. ir G. K. kaltinami BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu kaip specialūs subjektai – bankroto administratoriai. Kiekvienas bankroto administratorius privalo apsidrausti profesinės civilinės atsakomybės draudimu (Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (toliau – Įmonių bankroto įstatymas) 11 straipsnio 15 dalis, 16, 17 ir 18 straipsniai), minimali šio privalomojo draudimo suma yra 144 800 eurų. Kaltinimai šioje byloje susiję su bankroto administratorių veikla administruojant BUAB „B“. Šios įmonės bankroto procesas buvo pradėtas 2016 m. gegužės 16 d., užbaigtas 2016 m. rugsėjo 28 d. Kad bankroto administratoriai tikrai buvo apsidraudę privalomuoju draudimu, įrodo pateikiami draudimo liudijimai. Kadangi civiliniai ieškiniai pareikšti keturiems administratoriams, administravusiems BUAB „B“, bendra jų draudimo suma sudaro 579 200 eurų, o tai daugiau nei du kartus viršija civilinių ieškovų pareikštų ieškinių sumas. Taigi visą kaltinamųjų padarytą žalą ieškinių tenkinimo atveju atlygins draudikai, pareikšti civiliniai ieškiniai jau yra užtikrinti privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu ir nėra būtinybės apriboti kaltinamųjų nuosavybės teises į jiems priklausantį turtą. Pasak J. G., bandymas areštuoti bankroto administratoriui priklausantį turtą nėra naujas. Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas labai panašią situaciją (skirtumas tik toks, kad kitoje byloje buvo bandoma areštuoti vieno bankroto administratoriaus turtą), išaiškino, jog, esant privalomam profesinės civilinės atsakomybės draudimui, nėra grėsmės, kad ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimas nebus įvykdytas, nes žalą atlygintų draudikai (2017 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-87-236/2017). Vienintelis kaltinamasis, kurio atžvilgiu teismas galėtų pritaikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą šioje baudžiamojoje byloje, skundo autoriaus nuomone, yra M. Š., nes jis veikė ne kaip bankroto administratorius, o kaip buvęs UAB „B“ administracijos vadovas (direktorius), taigi privalomo civilinės atsakomybės draudimo jis neturi ir teismo priteistą žalą ieškinio tenkinimo atveju privalės atlyginti iš savo asmeninių lėšų. Kaltinamasis J. G. taip pat teigia, kad teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, kuo grindžia išvadą dėl galimo turto konfiskavimo arba išplėstinio turto konfiskavimo, nepaaiškino, koks konkrečiai turtas ir kodėl, teismo nuomone, yra nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Kaltinamojo nuomone, tokių duomenų šioje baudžiamojoje byloje nėra, dėl to pirmosios instancijos teismas savo išvadų dėl galimo turto konfiskavimo nedetalizavo ir neargumentavo. Kaltinamasis pažymi, kad sąskaitų areštavimas juridiniam asmeniui, kuris yra bankroto administratorius, galimas tik išimtiniais atvejais, nes tai yra susiję ne tik su to juridinio asmens interesais. Dėl to taip pat yra pasisakęs Lietuvos apeliacinis teismas. Jau minėtoje 2017 m. sausio 26 nutartyje šis teismas nurodė, kad tokiu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neturi pažeisti kitų juridinio bankroto administratoriaus administruojamų įmonių kreditorių interesų. Aplinkybę, kad bankroto administratorius J. G. ir juridinis bankroto administratorius UAB „A“ administruoja daug kitų juridinių asmenų, patvirtina tinklapyje www.bankrotdep.lt esantys duomenys. Tuo tarpu BUAB „B“ bankroto procesas, dėl kurio kreditoriai pareiškė civilinius ieškinius, buvo užbaigtas dar 2016 m. rugsėjo 28 d. Atsiliepimų į skundą, pareiškimų dėl nušalinimo, prašymų negauta.Kaltinamojo J. G. skundas atmetamas.Baudžiamojo proceso įstatymas įpareigoja ikiteisminio tyrimo pareigūnus, prokurorą ir teismą imtis priemonių galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti: surasti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veiksmus materialiai atsakingiems asmenims priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teisę į jį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 116 straipsnis). Vadovaujantis BPK 151 straipsnio 1 dalimi, civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Taigi procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas – gali būti taikoma esant bent vienam iš dviejų pagrindų, t. y. procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys arba turto konfiskavimas. Jokių išlygų ar papildomų sąlygų šios procesinės prievartos priemonės taikymui baudžiamojo proceso įstatymas nenumato. Pagrindinis tikslas laikinai apribojant nuosavybės teisę yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas. Be to, ši procesinė prievartos priemonė yra laikino pobūdžio, jos taikymas gali būti panaikintas nepasitvirtinus kaltinimams arba paaiškėjus kitoms priežastims, dėl kurio jos taikymas būtų netikslingas (BPK 151 straipsnio 8 dalis). Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad šioje proceso stadijoje kaltinamojo kaltės, veikų įrodytumo, kaip ir pareikštų reikalavimų pagrįstumo klausimai nesprendžiami, byloje surinkti duomenys neanalizuojami ir nevertinami BPK 20 straipsnio prasme. Visi šie klausimai bus išspręsti pirmosios instancijos teismui bylą išnagrinėjus iš esmės ir priėmus galutinį procesinį sprendimą. Tai liečia ir turto konfiskavimo taikymo klausimą, nes tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir nustačius, kad buvo padaryta nusikalstama veika (nusikalstamos veikos), gali būti sprendžiama, ar yra visos sąlygos taikyti turto konfiskavimą arba išplėstinį turto konfiskavimą, ar konkretus turtas atitinka konfiskuotino turto požymius. Tuo tarpu BPK 151 straipsnyje įtvirtintos procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo – taikymui pakanka duomenų, leidžiančių manyti, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, o jo turimas turtas galėjo būti nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas arba galėjo būti gautas nusikalstamu būdu, ir (arba) byloje yra pareikštas ar gali būti pareikštas civilinis ieškinys. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje surinkti faktiniai duomenys leidžia manyti, kad J. G. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, dėl kurių, be kita ko, turtinę žalą patyrė UAB „B“ kreditoriai – C žemės ūkio bendrovė ir UAB „D“. Byloje yra C žemės ūkio bendrovės pareikštas ieškinys 104 497,23 Eur sumai (t. 18, b. l. 92-99) ir UAB „D“ ieškinys 90 000 Eur sumai (t. 18, b. l. 87-91). Be to, J. G. inkriminuojamo sunkaus nusikaltimo pobūdis, t. y. piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, siekiant asmeninės ir turtinės naudos, padedant pradėti dirbtinį įmonės neteisminį bankrotą bei išvengti turtinės prievolės, leidžia daryti išvadą, kad šiam kaltinamajam gali būti taikomas turto konfiskavimas. Taigi šiuo atveju egzistuoja du alternatyvūs BPK 151 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai taikyti kaltinamajam J. G. laikiną nuosavybės teisės apribojimą į jam priklausantį turtą.Kaltinamasis J. G. skunde nepagrįstai teigia, kad šioje byloje civilinių ieškovų pareikšti ieškiniai yra užtikrinti kaltinamųjų bankroto administratorių, įskaitant ir jį patį, privalomuoju profesinės civilinės atsakomybės draudimu. Visų pirma, skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad šis argumentas, kuriuo buvo grindžiami ir ankstesni kaltinamojo J. G., taip pat kitų kaltinamųjų šioje byloje skundai dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo, Lietuvos apeliacinio teismo jau ne kartą buvo įvertintas, konstatuojant, kad jis yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo panaikinti taikomą procesinę prievartos priemonę. Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 17 dalimi, draudžiamuoju įvykiu laikomi draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų atlikti neteisėti veiksmai (veikimas, neveikimas), atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras, kurie yra pagrindas atsirasti apdraustojo civilinei atsakomybei, ir reikalavimo, kuris atitinka administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse numatytas sąlygas, atlyginti žalą pateikimas. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1K-143 patvirtintų Bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės atliekant įmonių bankroto procedūras privalomojo draudimo taisyklių, kurios yra ir kartu su skundu pateiktos J. G. draudimo sutarties sudedamoji dalis, 8.3 punkte nustatyta, kad draudėjui ar draudikui pareikštas reikalavimas atlyginti žalą laikomas netinkamu, kai jis teikiamas dėl žalos, kuri padaryta veika, užtraukiančia draudėjo ir (ar) jo darbuotojo baudžiamąją atsakomybę. Šioje byloje J. G. inkriminuojami neteisėti veiksmai, užtraukiantys baudžiamąją atsakomybę. Taigi, tuo atveju, jei J. G. pareikšti kaltinimai pasitvirtintų, vadovaujantis minėtomis taisyklėmis, civilinių ieškovų pareikštas reikalavimas atlyginti žalą būtų laikomas netinkamu, įvykis nebūtų pripažintas draudžiamuoju ir draudimo išmoka nebūtų mokama. Dar kartą atkreiptinas kaltinamojo J. G. dėmesys ir į tai, kad skunde minima Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartis buvo priimta civilinėje byloje, kuri pagal savo faktines aplinkybes iš esmės skiriasi nuo šios baudžiamosios bylos (civilinėje byloje prašoma atlyginti žala nebuvo susijusi su baudžiamojo įstatymo uždraustais bankroto administratoriaus veiksmais), todėl vadovautis šioje nutartyje pateiktais išaiškinimais, sprendžiant klausimą dėl J. G. taikomos procesinės prievartos priemonės termino pratęsimo, nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Pagal BPK 151 straipsnio nuostatas, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo sprendžia teismas, turintis savo žinioje bylą. Teisminio bylos nagrinėjimo stadijoje laikino nuosavybės teisės apribojimo trukmė neribojama, tačiau teismas privalo užtikrinti, kad taikant šią priemonę nebūtų pažeistas proporcingumo principas. Šiuo konkrečiu atveju, įvertinus J. G. inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdį, pareikštų civilinių ieškinių dydį, skundą nagrinėjančio teismo nuomone, pratęsiant laikino nuosavybės teisės apribojimo į kaltinamajam priklausantį turtą terminą, proporcingumo principas nebuvo pažeistas. Taikoma procesine prievartos priemone siekiama svarbių BPK numatytų tikslų – užtikrinti byloje pareikštus civilinius ieškinius ir galimą turto konfiskavimą. Nors kaltinamasis J. G. teigia, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas jam, kaip bankroto administratoriui, gali pažeisti jo administruojamų įmonių kreditorių interesus, Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos tinklapyje www.bankrotodep.lt patalpinta informacija patvirtina, kad, nepaisant nuo 2017 m. vasario 7 d. taikomos procesinės prievartos priemonės, J. G. ir toliau vykdo savo veiklą, t. y. administruoja bankrutuojančias įmones. Objektyvių duomenų, kad dėl taikomos procesinės prievartos priemonės buvo sutrikdyti J. G. administruojamų įmonių bankroto procesai ar yra iškilusi tokia grėsmė, byloje nėra, jų teismui nepateikė ir kaltinamasis J. G..Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad skundžiama nutartis, kuria pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo į kaltinamajam J. G. priklausantį nekilnojamąjį turtą bei jo banko sąskaitose esančias pinigines lėšas terminas, yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti kaltinamojo skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalis 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo J. G. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio 2018 m. vasario 6 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.