Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo Z. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-271-881/2017 pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Skomė“, uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Arms“ ir bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „FF lizingas“ ieškinį atsakovui Z. V. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovės UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ kreipėsi į teismą su netiesioginiu ieškiniu, prašydamos priteisti iš atsakovo Z. V. BUAB ,,FF lizingas“ 630 860,11 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės paaiškino, kad jos yra BUAB „FF lizingas“ kreditorės, kurių finansiniai reikalavimai patvirtinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartimi BUAB „FF lizingas“ bankroto byloje. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartimi BUAB „FF lizingas“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Ieškovių UAB „Skomė“ ir UAB ,,Baltic Arms“ bei kitų BUAB „FF lizingas“ kreditorių finansiniai reikalavimai iki šiol nėra patenkinti. Atsakovas Z. V. į UAB „FF lizingas“ direktoriaus pareigas buvo priimtas 1997 m. gegužės 29 d. ir nepertraukiamai dirbo iki 2003 m. lapkričio 21 d., kuomet buvo atleistas iš užimamų pareigų. 2006 m. sausio 3 d. atsakovas vėl buvo priimtas į darbą ir nepertraukiamai dirbo iki 2013 m. gruodžio 10 d. Pagal teismų formuojamą praktiką bankrutuojanti įmonė gali reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo buvusiam vadovui už tai, kad jis netinkamai vykdė savo pareigas – nevykdė pareigų mokėti mokesčius, sudarė įmonei aiškiai nenaudingus sandorius, nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir kt., todėl ieškovių UAB „Skomė“ bei UAB „Baltic Arms“ skolininkė BUAB „FF lizingas“ yra atsakovo kreditorė. BUAB „FF lizingas“ administratorė į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo nesikreipė. 2016 m. gegužės 3 d. ieškovės pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo bendraieške į bylą įstojo bankroto administratorės UAB „Admivita“ atstovaujama BUAB „FF lizingas“. Patikslintas ieškinys buvo priimtas 2016 m. gegužės 9 d. pirmosios instancijos teismo teisėjos rezoliucija. Ieškovės nurodė, kad prašomos iš atsakovo priteisti žalos dydį sudaro teismo patvirtinta 83 240,64 Eur delspinigių ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką suma BUAB „FF lizingas“ pirmos eilės kreditoriams Z. V., L. K., D. V., R. N., J. I., Č. S. K., I. L., V. G., R. I., S. M., E. Š., 5 786,42 Eur delspinigių nuo BUAB „FF lizingas“ laiku nesumokėtų mokesčių, 1 697 250,10 Lt (491 557,61 Eur) žalos atlyginimo pagal 2007 m. gruodžio 10 d. Laidavimo sutartį su AB DNB banku ir 173 591,06 Lt (50 275,45 Eur) žalos atlyginimo pagal 2010 m. gruodžio 6 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį su AB „GVK“. Ieškovės paaiškino, kad darbo užmokestis UAB „FF lizingas“ darbuotojams nebuvo mokamas arba buvo mokamas nevisas labai ilgą laikotarpį, t. y. jau nuo 2009 m. Darbdavio pareigą mokėti darbuotojams darbo užmokestį nustato tiek viešosios teisės normos, tiek vidiniai įmonės dokumentai ir darbo sutartys. Bendrovės vadovas yra asmeniškai atsakingas už tai, kad darbuotojams laiku būtų mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos. Atsakovas neužtikrino, kad UAB „FF lizingas“ darbuotojams laiku būtų mokamas darbo užmokestis ir dėl to UAB „FF lizingas“ patyrė žalą darbuotojams mokėtinų delspinigių ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką formomis. Ieškovių vertinimu, jei darbo užmokestis darbuotojams nebuvo mokamas dėl to, kad UAB „FF lizingas“ buvo nemoki, atsakomybė už tai taip pat tenka atsakovui, kadangi jis, kaip įmonės vadovas, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „FF lizingas“ iškėlimo, tačiau to nepadarė. Ieškovės taip pat nurodė, kad atsakovas, kaip UAB „FF lizingas“ vadovas, buvo asmeniškai atsakingas už tai, kad bendrovė laiku mokėtų visus mokesčius – pridėtinės vertės, gyventojų pajamų, socialinio draudimo, valstybinės žemės nuomos ir kt. Atsakovas nevykdė įstatymais nustatytų mokestinių prievolių – laiku nemokėjo mokesčių VMI, VSDFV, valstybinės žemės mokesčio Vilniaus, Mažeikių ir Palangos savivaldybėms ir nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos UAB „FF lizingas“ iškėlimo. Dėl šios priežasties iš atsakovo taip pat turi būti priteista 5 786,42 Eur delspinigių nuo BUAB „FF lizingas“ laiku nesumokėtų mokesčių sumų. Ieškovių teigimu, atsakovas taip pat privalo atlyginti 1 697 250,10 Lt (491 557,61 Eur) žalą, kuri atsirado UAB „FF lizingas“ sudarius 2007 m. gruodžio 10 d. Laidavimo ir reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. 326-07L. Šia sutartimi UAB ,,FF lizingas“ prisiėmė įsipareigojimą atsakyti visu savo turtu, jei skolininkė UAB „Prie vingio“ neįvykdys arba netinkamai įvykdys prievoles pagal 2005 m. lapkričio 30 d. kreditavimo sutartį su AB DNB banku. Ieškovių vertinimu, joks sąžiningas ir rūpestingas ūkio subjekto vadovas 2007 m. gruodžio 10 d. Laidavimo sutarties nebūtų sudaręs, kadangi jos sudarymo metu jau buvo žinoma, kad UAB „Prie vingio“ nėra pajėgi vykdyti savo prievolių bankui, kad dėl šios sutarties sudarymo BUAB „FF lizingas“ patirs žalą, ir kad Laidavimo sutartis laiduotojui negali duoti jokios ekonominės naudos. UAB „Prie vingio“ 631 435,57 Lt kredito dalies AB DNB bankui negrąžino, todėl AB DNB bankas laiduotojai UAB „FF lizingas“ pareiškė, o Vilniaus apygardos teismas 2014 m birželio 12 d. nutartimi BUAB „FF lizingas“ bankroto byloje patvirtino, 1 697 250,10 Lt AB DNB banko finansinį reikalavimą, kurį sudaro 631 435,57 Lt negrąžinto kredito ir 1 065 814,53 Lt palūkanų bei delspinigių. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 10 d. nutartimi taip pat patvirtino AB „GVK“ trečios eilės 173 591,06 Lt (50 275,45 Eur) finansinį reikalavimą, kurį sudaro 148 392,75 Lt pagrindinio įsiskolinimo ir 25 198,31 Lt delspinigių. AB „GVK“ kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas todėl, kad UAB „FF lizingas“ ir AB „GVK“ 2010 m. gruodžio 6 d. sudarė Reikalavimo teisės perleidimo sutartį, pagal kurią pradinė kreditorė AB „GVK“ perleido UAB „FF lizingas“ reikalavimo teisę 149 892,75 Lt sumai į UAB „Prie vingio“. Šia sutartimi UAB „FF lizingas“ už nominalią vertę įsigijo reikalavimo teisę į prievolių bankui nevykdantį ūkio subjektą, už kurį jau buvo laidavusi AB DNB bankui. Sudarant 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį buvo akivaizdu, kad UAB „Prie vingio“ savo įsipareigojimų įvykdyti negalės, todėl joks sąžiningas, protingas ir rūpestingas ūkio subjekto vadovas tokios sutarties nebūtų sudaręs. Dėl šios priežasties iš atsakovo taip pat priteistinas žalos atlyginimas, atitinkantis Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartimi patvirtintą AB „GVK“ kreditorinio reikalavimo dydį. Atsakovas Z. V. nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti taikomas trejų metų senaties terminas, o dėl procesinių palūkanų – dar ir penkerių metų ieškinio senaties terminas, kurį ieškovės yra praleidusios. Įrodinėdamos privalomąją žalos atlyginimo sąlygą – tariamą atsakovo nesąžiningumą – ieškovės remiasi ir actio Pauliana institutu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnis), todėl turi būti taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą su patikslintu ieškiniu. Ieškovės neprašė teismo atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl, vadovaujantis CK 1.126 straipsniu ir 1.131 straipsniu, turi būti taikoma ieškinio senatis ir ieškinys vien šiuo pagrindu turi būti atmetamas. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovės UAB „Baltic Arms“ 71 737,30 Lt finansinis reikalavimas yra užtikrintas BUAB „FF lizingas“ turto įkeitimu, o šio turto rinkos kaina pagal UAB „Admivita“ užsakytą įvertinimą yra 184 9819,89 Lt, taigi ankstesnė BUAB ,,FF lizingas“ veikla nepažeidžia ieškovės UAB „Baltic Arms“ teisių. Kitose bylose teismų priimti sprendimai patvirtina, kad BUAB ,,FF lizingas“ visiškai atsiskaitė su UAB ,,Skomė“, todėl ieškovė UAB „Skomė“ yra BUAB „FF lizingas“ debitorė, o ne kreditorė. Atsakovo teigimu, BUAB „FF lizingas“ bankroto administratorė neturėjo pagrindo teikti teismui, o teismas tvirtinti, AB DNB banko finansinio reikalavimo 1 697 250,10 Lt sumai, kadangi bankas paskolą UAB ,,Prie vingio“ išdavė ne pagal 2005 m. lapkričio 25 d. kreditavimo sutartį, už kurios įvykdymą laidavo UAB ,,FF lizingas“, bet pagal kitą sandorį Nr. p24-201158, už kurio įvykdymą UAB ,,FF lizingas“ nelaidavo. Be to, 2007 m. gruodžio 10 d. Laidavimo sutartį atsakovas pasirašė vykdydamas UAB „Parex lizingas“ (dabar – UAB ,,FF lizingas“) valdybos nutarimą. Atsakovas paaiškino, kad UAB „FF lizingas“ darbuotojai, kaip pirmos eilės kreditoriai, buvo ramūs dėl jų finansinių reikalavimų patenkinimo, nes žinojo apie UAB „FF lizingas“ finansinę būklę ir turimą turtą. Tačiau UAB „Skomė“ direktorius J. M. susitarė su buvusia UAB „FF lizingas“ vyr. finansininke E. Š., kad ši inicijuotų UAB „FF lizingas“ bankroto bylą. Dalis darbuotojų net nepateikė reikalavimų dėl netesybomis grindžiamų reikalavimų tvirtinimo, dalis darbuotojų neprašė priskaičiuoti netesybų. Atsakovo teigimu, darbuotojai ir UAB „FF lizingas“ buvo susitarę dėl kitų darbo užmokesčio išmokėjimo terminų, suvokdami UAB „FF lizingas“ sunkią finansinę padėtį, atsiradusią dėl UAB „Skomė“ ir Finansų ministerijos neteisėtų veiksmų, teikiant teismams, pritaikiusiems UAB „FF lizingas“ turtui areštus, melagingus paaiškinimus. Atsakovo teigimu, BUAB „FF lizingas“ bankroto administratorė, neįsitikinusi VMI, Sodros ir savivaldybių reikalavimų pagrįstumu, nepagrįstai juos pateikė teismui tvirtinti. Su VSDFV Vilniaus skyriumi nuolat vyko derybos, patikrinimai, buvo pasirašyta sutartis dėl vėluojančių mokėjimų atidėjimo, siūlytas ir areštuotas įsipareigojimo užtikrinimui nekilnojamasis turtas, siūlyta įstoti į antstolės vykdomąją bylą, kurioje įsiskolinimą siūlyta padengti iš šios antstolės vykdomo priverstinio turto pardavimo varžytinėse. Atsakovas nurodė, kad ieškovių teiginiai, jog 2010 m. gruodžio 6 d. UAB ,,GVK“ ir UAB „FF lizingas“ sudaryta reikalavimo teisės perleidimo sutartimi, kuria UAB „GVK“ perleido naujajai kreditorei UAB „FF lizingas“ reikalavimą į UAB „Prie vingio“, buvo padaryta žala UAB „FF lizingas“, nepagrįsta įrodymais ir neatitinka tikrovės. Po šios sutarties pasirašymo 2010 m. gruodžio 28 d. UAB ,,FF lizingas“, įskaitydama priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, visiškai atsiskaitė su UAB „Prie vingio“ už pirktus tris žemės sklypus. Dėl šio atsiskaitymo UAB „FF lizingas“ neišleido jokių lėšų, o išvengė sankcijų dėl vėluojančio atsiskaitymo – įsipareigojimus dėl įgytų sklypų taip pat buvo privalu vykdyti. Pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus šią bylą ir išėjus į pasitarimų kambarį priimti sprendimo, atsakovas pateikė teismui prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Nurodė, kad dėl sveikatos būklės ir finansinės padėties neturi galimybės gausiose prieš jį pradėtose bylose turėti atstovus. Proceso dalyviai teikia teismui melagingus paaiškinimus ir pasirinktus įrodymus, galimai nusikalstamu būdu slepia įrodymus nuo teismo ir atsakovo. Dėl šios priežasties atsakovo dalyvavimas teismo posėdžiuose yra būtinas, tačiau dėl sunkios sveikatos būklės jis tokios galimybės neturi. Ieškovės siekia prisiteisti milžiniškas sumas iš atsakovo, tačiau atsakovas neturi realios galimybės gintis nuo pareikšto ieškinio. Galimybės dalyvauti teismo posėdyje atsakovui nesudarymas grubiai pažeidžia atsakovo konstitucines teises. Pagal paskutinės chirurginės operacijos pooperacinę eigą ir operacijos pobūdį, atsakovo pasveikimas prognozuojamas liepos – rugpjūčio mėnesiais, todėl bylos nagrinėjimas turėtų būti atnaujintas, o teismo posėdis paskiriamas rugsėjo mėnesį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo ieškovei BUAB ,,FF lizingas“ 619 003,28 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 619 003,28 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2014 m. spalio 13 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė ieškovei UAB ,,Skomė“ iš atsakovo 7 000 Eur advokato pagalbai apmokėti. Kitus ieškinio reikalavimus teismas atmetė.Teismas netenkino atsakovo prašymo dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo ir nurodė, kad dėl sunkios atsakovo traumos bylos nagrinėjimas jau ne kartą buvo atidėtas. Teismas siūlė atsakovui pasirūpinti atstovavimu šioje civilinėje byloje, tačiau atsakovas šia galimybe nepasinaudojo. Teismas taip pat išaiškino atsakovui galimybę kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia teise atsakovas taip pat nesinaudojo. Be to, atsakovas, ruošiantis šios bylos nagrinėjimui, teikė išsamius ir didelės apimties paaiškinimus ir prašymus, aktyviai prisidėjo ruošiantis bylos nagrinėjimui, išdėstė išsamią poziciją teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, todėl atsakovui buvo sudarytos visos galimybės atsikirsti į byloje jam reiškiamus reikalavimus.Teismas sprendė, kad egzistuoja visos sąlygos ieškovių UAB „Skomė“ ir UAB ,,Baltic Arms“ netiesioginiam ieškiniui reikšti, kadangi Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 12 d. nutartimi patvirtino BUAB „FF lizingas“ kreditorių finansinius reikalavimus, tarp jų 339 836,27 Lt UAB „Skomė“ trečios eilės finansinį reikalavimą ir 71 737,30 Lt UAB „Baltic Arms“ trečios eilės finansinį reikalavimą. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi UAB „Skomė“ finansinį reikalavimą sumažino iki 200 385,86 Lt. Kadangi ieškovių UAB „Skomė“ ir UAB ,,Baltic Arms“ bei kitų BUAB „FF lizingas“ kreditorių finansiniai reikalavimai iki šiol nėra patenkinti, UAB „Skomė“ ir UAB ,,Baltic Arms“ yra BUAB „FF lizingas“ kreditorės, kurios turi neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę savo skolininkei BUAB „FF lizingas“ CK 6.68 straipsnio 1 dalies prasme. Teismas pažymėjo, kad bankrutuojančios įmonės interesų gynimas kartu yra ir kreditorių visumos interesų gynimas, todėl bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių visumos interesai iš esmės sutampa ir neturi būti priešinami. Bankrutuojančios įmonės administratoriui Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatos suteikia teisę reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo buvusiam vadovui dėl to, kad šis netinkamai vykdė savo pareigas – nevykdė pareigų mokėti mokesčius, sudarė įmonei aiškiai nenaudingus sandorius, neįvykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir kt. Netiesioginis ieškinys buvo pareikštas todėl, kad BUAB „FF lizingas“ bankroto administratorė anksčiau nesikreipė į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo (skolininkė neįgyvendino savo teisės reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo buvusiam įmonės vadovui). Vėlesniame bylos etape, į bylą įstojus BUAB ,,FF lizingas“ bankroto administratorei, kreditorės, reiškiančios netiesioginį ieškinį už BUAB ,,FF lizingas“, turėjo teisę likti bendraieškėmis ir palaikyti anksčiau byloje pareikštus reikalavimus, juolab atsižvelgiant į tai, kad reiškiamu ieškiniu prašoma žalą priteisti ne asmeniškai kreditorėms UAB ,,Skomė“ ir UAB ,,Baltic Arms“, bet dėl bankroto likviduojamai bendrovei BUAB ,,FF lizingas“. Teismas nurodė, kad, pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šiuo atveju netiesioginis ieškinys grindžiamas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1680-560/2014 patvirtintais BUAB „FF lizingas“ kreditorių finansiniais reikalavimais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, netiesioginį ieškinį ieškovės UAB ,,Skomė“ ir UAB ,,Baltic Arms“ pareiškė 2014 m. rugsėjo 29 d., t. y. praėjus nepilniems vieneriems metams po bankroto bylos BUAB ,,FF lizingas“ iškėlimo ir pusei metų nuo ieškovių finansinių reikalavimų BUAB ,,FF lizingas“ bankroto byloje patvirtinimo, todėl ieškovės nepraleido ieškinio senaties termino. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės tik kaip papildomą argumentą nurodo apslinkybę, kad atsakovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos BUAB ,,FF lizingas“ iškėlimo, tačiau neįrodinėja, kada UAB ,,FF lizingas“ tapo nemokia. Ieškiniu reikalaujamą priteisti žalą ieškovės iš esmės kildina iš netinkamo darbo užmokesčio darbuotojams bei mokesčių valstybės ir savivaldybių biudžetams mokėjimo, taip pat nenaudingų, prieštaraujančių įmonės tikslams, sandorių sudarymo. Atsižvelgdamas į tai teismas nurodė atskirai neanalizuosiantis pavėluoto kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kaip savarankiško teisinio pagrindo žalai priteisti, ir nenustatinėsiantis momento, kada UAB ,,FF lizingas“ tapo nemokia ir atsakovui atsirado pareiga kreiptis į teismą, o analizuosiantis tuos atsakovo veiksmus, kuriuos ieškovės įvardijo kaip neteisėtus, ir pasisakysiantis dėl jų, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, vertinimo.Teismas nustatė, kad darbo užmokestis UAB ,,FF lizingas“ darbuotojams nebuvo mokamas ar mokamas tik iš dalies jau nuo 2007 m. Pagal 2012 m. UAB ,,FF lizingas“ balansą UAB „FF lizingas“ 2012 m. pabaigoje turėjo net 667 264 Lt su darbo santykiais susijusių įsipareigojimų. Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog UAB „FF lizingas“ dirbo tik apie dešimt darbuotojų, toks didelis darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų įsiskolinimas reiškia, kad darbuotojams ne visas darbo užmokestis buvo mokamas daug metų. Teismas nurodė, kad darbdavio pareigą mokėti darbo užmokestį nustato tiek viešosios teisės normos, tiek vidiniai įmonės dokumentai bei darbo sutartys. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, o ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1 punkte nustatyta, kad bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą. Tai reiškia, kad bendrovės vadovas yra asmeniškai atsakingas už tai, kad bendrovės darbuotojams laiku būtų mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos (išeitinės kompensacijos, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir kt.). Atsakovas, laiku nemokėdamas darbo užmokesčio UAB ,,FF lizingas“ darbuotojams arba mokėdamas ne visą darbo užmokestį, dėl ko darbuotojų naudai vėliau buvo priskaičiuoti delspinigiai bei vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką, atliko neteisėtus veiksmus, kaip tai yra suprantama pagal teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir vertinant pagal objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Kadangi atsakovas netinkamai vykdė CK 2.87 straipsnyje ir steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, jam kyla pareiga atlyginti juridiniam asmeniui padarytą žalą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Teismas sprendė, kad būtent dėl to, jog atsakovas, kaip UAB „FF lizingas“ vienasmenis valdymo organas, neužtikrino, kad darbuotojams būtų laiku mokamas darbo užmokestis, buvo priskaičiuoti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 207 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatyme numatyti delspinigiai. Paminėto įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad darbo užmokesčio lėšos, panaudotos delspinigiams išmokėti, išieškomos iš kaltų dėl pavėluotai išmokėto darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų juridinių ar fizinių asmenų įstatymo nustatyta tvarka, taigi, nagrinėjamu atveju, iš atsakovo. Teismas nustatė, kad atsakovas ne tik neužtikrino darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimo dirbantiems darbuotojams, tačiau ir įstatymu ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nustatytais terminais nemokėjo darbo užmokesčio darbuotojams, darbo sutartys su kuriais buvo nutrauktos. J. I. iš darbo buvo atleista 2013 m. gegužės 9 d., Č. S. K. iš darbo buvo atleista 2010 m. spalio 28 d., pagal susitarimą su ja turėjo būti atsiskaityta 2010 m. gruodžio 31 d., I. L. nedirbo nuo 2012 m. balandžio 10 d., UAB „FF lizingas“ įsipareigojo su ja atsiskaityti iki 2012 m. birželio 10 d., tačiau nei J. I., nei Č. S. K., nei I. L. UAB „FF lizingas“ darbo užmokesčio ir kitų su tuo susijusių sumų nesumokėjo. Dėl šių UAB ,,FF lizingas“ veiksmų yra kaltas buvęs vadovas, todėl iš atsakovo taip pat priteistinos sumos, kurios pagal DK 141 straipsnio 3 dalį buvo priskaičiuotos buvusiems UAB ,,FF lizingas“ darbuotojams už uždelsimo atsiskaityti laiką. Teismo vertinimu, ieškovės įrodė visas būtinąsias sąlygas atsakovo civilinei atsakomybei kilti šiame epizode, tačiau ieškovių reikalavimą tenkino iš dalies nustatęs, kad delspinigių ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką suma yra 71 383,81 Eur (13 303,57 Eur + 14 636,10 Eur + 6 140,56 Eur + 5 563 Eur + 5 067,16 Eur + 5 388,18 Eur + 7 621,25 Eur + 4 060,88 Eur + 4 333,84 Eur + 435,27 Eur + 4 834 Eur = 71 383,81 Eur), o ne 83 240,64 Eur, kaip nurodė ieškovės. Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, jog atsakovas, būdamas UAB ,,FF lizingas“ vadovu, nevykdė įstatymais nustatytų mokestinių prievolių ir laiku nemokėjo mokesčių Valstybinei mokesčių inspekcijai, VSDFV, valstybinės žemės nuomos mokesčio Vilniaus, Mažeikių ir Palangos savivaldybėms. Pareiga mokėti pridėtinės vertės mokestį ir gyventojų pajamų mokestį yra nustatyta Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme. Atsakovas, laiku nemokėdamas mokesčių ir valstybės nustatytų rinkliavų, atliko neteisėtus veiksmus, kaip tai yra suprantama paminėtame teisiniame reguliavime, teismų praktikoje ir pagal objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Būtent dėl to, kad atsakovas, kaip UAB „FF lizingas“ vienasmenis valdymo organas, neužtikrino, kad būtų tinkamai vykdoma įmonės kasdienė veikla ir mokami mokesčiai, jis privalo atlyginti žalą, kurią patyrė bendrovė. Atsižvelgdamas į tai, kad dėl atsakovo kaltės laiku nesumokėjus minėtų mokesčių ir rinkliavų buvo papildomai apskaičiuota 5 786,42 Eur (19 979,35 Lt) delspinigių nuo UAB „FF lizingas“ laiku nesumokėtų mokesčių, teismas šią sumą priteisė iš atsakovo ieškovei UAB ,,FF lizingas“. Teismas nustatė, kad AB DNB banko 1 697 250,10 Lt finansinis reikalavimas buvo patvirtintas todėl, jog UAB „Prie vingio“ 2005 m. lapkričio 25 d. su AB DNB banku (tuo metu – AB DnB NORD bankas) sudarė kreditavimo sutartį Nr. 5424-051L, pagal kurią AB DNB bankas paskolino UAB „Prie vingio“ 1 800 000 Lt, mokant kintamąsias palūkanas – šešių mėnesių VILIBOR plius 2 proc. marža. Prievolės įvykdymas buvo užtikrintas UAB „Prie vingio“ nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto – 3,52 ha ploto žemės sklypo, hipoteka. UAB „Prie vingio“ 2005 m. lapkričio 25 d. kreditavimo sutartį Nr. 5424-051L vykdė netinkamai ir grąžino tik nedidelę dalį kredito. UAB „FF lizingas“, atstovaujama atsakovo, ir AB DNB bankas 2007 m. gruodžio 10 d. sudarė Laidavimo ir reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. 326-07L, pagal kurią UAB ,,FF lizingas“ (tuometinis pavadinimas – UAB „Parex lizingas“) prisiėmė įsipareigojimą atsakyti visu savo turtu, jei skolininkė UAB „Prie vingio“ neįvykdys arba netinkamai įvykdys savo prievoles pagal 2005 m. lapkričio 30 d. sutartį Nr. 5424-05IV. Antstolio I. G. 2013 m. birželio 26 d. patvarkymas vykdomojoje byloje Nr. 0008/11/03378 patvirtina, kad įkeistas nekilnojamasis turtas buvo parduotas už 865 200 Lt, iš kurių išieškotojui AB DNB bankui buvo pervesta 830 736,71 Lt. Ši suma buvo įskaityta kaip kredito grąžinimas, todėl liko negrąžinta 631 435,57 Lt (1 462 172,28 Lt – 830 736,71 Lt) kredito dalis. AB DNB bankas solidariajai skolininkei UAB „FF lizingas“, kuri laidavo pagal 2007 m. gruodžio 10 d. sutartį Nr. 326-07L, pareiškė, o Vilniaus apygardos teismas 2014 m birželio 12 d. nutartimi patvirtino, finansinį reikalavimą 1 697 250,10 Lt sumai, kurį sudaro 631 435,57 Lt negrąžinto kredito ir 1 065 814,53 Lt palūkanų bei delspinigių. Teismas pritarė ieškovių argumentams, kad sąžiningas, protingas ir rūpestingas ūkio subjekto vadovas nebūtų sudaręs 2007 m. gruodžio 10 d. Laidavimo sutarties Nr. 326-07L, nes akivaizdu, kad ši sutartis negalėjo duoti jokios naudos laiduotojui, juolab, kad laidavimo sutartis buvo neatlygintinė, o tai, teismo vertinimu, iš esmės prieštarauja juridinio asmens, siekiančio pelno, ir teikiančio finansinės nuomos paslaugas, veiklos tikslams. Atsakovas neneigė, kad jam buvo suprantama laidavimo sutarties esmė, be to, sudarant 2007 m. gruodžio 10 d. sutartį Nr. 326-07L, atsakovui neabejotinai buvo žinoma, kad UAB „Prie vingio“ yra neįvykdžiusi įsipareigojimų AB DNB bankui ir negrąžinusi paskolos pagal 2005 m. lapkričio 25 d. sutartį Nr. 5424-051L. Teismo vertinimu, joks sąžiningas, protingas ir rūpestingas įmonės vadovas nebūtų prisiėmęs tokios apimties įsipareigojimų už įsipareigojimų bankui nevykdantį asmenį, žinodamas, kad asmuo, už kurį laiduojama, negali įvykdyti prievolių savo kreditoriams, ir kad laiduotojui už skolininką įvykdžius prievolę, nebus jokių galimybių atgauti bent dalį sumokėtos sumos iš asmens, už kurį laiduojama. Teismas sprendė, kad atsakovas neteisėtai sudarė laidavimo sandorį, kuris pažeidė juridinio asmens veiklos tikslus ir neatitiko atsakingo vadovo elgesio standartų, prisiimant bendrovės vardu nepamatuotai didelę riziką. Kadangi 491 557,60 Eur (1 697 250,10 Lt) žala BUAB „FF lizingas“ kilo dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, jis privalo atlyginti šią žalą. Teismas nustatė, kad AB „GVK“ finansinio reikalavimo tvirtinimo pagrindas – BUAB „FF lizingas“ ir AB „GVK“ 2010 m. gruodžio 6 d. sudaryta Reikalavimo teisės perleidimo sutartis, pagal kurią pradinė kreditorė AB „GVK“ perleido UAB „FF lizingas“ reikalavimo teisę 149 892,75 Lt sumai į UAB „Prie vingio“. UAB „FF lizingas“ reikalavimo teisę į UAB „Prie vingio“ įsigijo už reikalavimo nominalią vertę, t. y. už 149 892,75 Lt. Šia sutartimi UAB ,,FF lizingas“ įsipareigojo 149 892,75 Lt sumą sumokėti iki 2011 m. sausio 15 d.Teismas pripažino, kad sąžiningas, protingas ir rūpestingas ūkio subjekto vadovas nebūtų sudaręs 2010 m. gruodžio 6 d. sutarties, kadangi buvo akivaizdu, jog sudaryta sutartis negali duoti jokios ekonominės naudos UAB ,,FF lizingas“. Sutartimi UAB „FF lizingas“ įsigijo reikalavimo teisę į prievolių bankui nevykdantį ūkio subjektą, už kurį ieškovė UAB „FF lizingas“ jau buvo laidavusi AB DNB bankui pagal 2007 m. gruodžio 10 d. sutartį Nr. 326-07L. Nėra jokių duomenų, kad 2006 m. spalio 2 d. ir 2007 m. gruodžio 7 d. paskolos sutartyse, pagal kurias ieškovė UAB „FF lizingas“ perėmė reikalavimo teisę pagal 2010 m. gruodžio 6 d. sutartį, būtų buvę nustatytos palūkanos ar delspinigiai. Nepareikalaudamas jokių prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių, atsakovas, kaip UAB ,,FF lizingas“ vadovas, veikė neatsakingai ir nelojaliai juridinio asmens atžvilgiu, neįvertindamas realių tokio sandorio padarinių juridiniam asmeniui, kuriam atstovavo. Teismas nurodė, kad tai, jog UAB ,,Prie vingio“ turėjo finansinių sunkumų ir atsakovui ši aplinkybė buvo žinoma, patvirtina 2005 m. lapkričio 25 d. kreditavimo sutarties Nr. 5424- 051L netinkamas vykdymas bei tai, kad AB DNB bankas dar 2010 m. sausio 14 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl skolos iš laiduotojos – ieškovės UAB „FF lizingas“, priteisimo. Atsakovas šioje byloje UAB „FF lizingas“ vardu teikė atsiliepimą į ieškinį. Be to, AB DNB bankas 2010 m. kovo 22 d. raštu pranešė UAB „FF lizingas“, kad skolininkė UAB „Prie vingio“ neįvykdė įsipareigojimų pagal 2005 m. lapkričio 25 d. kreditavimo sutartį Nr. 5424-051L ir kad jeigu laiduotoja UAB „FF lizingas“ neįvykdys įsipareigojimų pagal 2007 m. gruodžio 10 d. sutartį Nr. 326-07L, bankas kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nepasydamas šių aplinkybių, atsakovas, veikdamas kaip UAB ,,FF lizingas“ vadovas, su AB „GVK“ 2010 m. gruodžio 6 d. sudarė Reikalavimo teisės perleidimo sutartį, taigi veikė neteisėtai, neprotingai, ne pagal objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Tai, kad 2010 m. gruodžio 6 d. sutartis buvo sudaryta atsakovui veikiant nesąžiningai UAB ,,FF lizingas“ atžvilgiu, t. y. akivaizdžiai siekiant naudos susijusiai įmonei AB „GVK“, teismo vertinimu, patvirtina ir šios sutarties 1 punktas, kuriame nurodyta, kad sumų, į kurias perleidžiama reikalavimo teisė, mokėjimo terminai yra suėję. Teismo vertinimu, 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo perleidimo sutartis buvo visiškai nebūdinga įprastai UAB ,,FF lizingas“ ūkinei – komercinei veiklai. Kadangi 50 275,45 Eur (173 591,06 Lt) žala BUAB „FF lizingas“ kilo dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, jis privalo atlyginti šią žalą. Teismas nurodė, kad šioje byloje nėra nagrinėjami BUAB „FF lizingas“ administratorės UAB „Admivita“ galimai neteisėti veiksmai, susiję su BUAB ,,FF lizingas“ bankroto procedūrų vykdymu, taip pat bankroto bylos BUAB „FF lizingas“ iškėlimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimas, todėl atskirai nepasisakė dėl su tuo susijusių atsakovo argumentų, pripažinęs juos teisiškai nereikšmingais nagrinėjamam ginčui teisingai išspręsti. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovės UAB „Skomė“ ir kitų BUAB ,,FF lizingas“ kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumo klausimas yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl iš naujo šioje byloje neanalizuotinas. Pasak pirmosios instancijos teismo, šioje byloje nėra nagrinėjami ir antstolio A. Z. veiksmai, areštuojant ir įvertinant UAB „FF lizingas“ turtą 2009 m. lapkričio 26 d. patvarkymu, vykdant Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2690-262/2013, ar klausimai, susiję su BAB „Oruva“ bankroto byla. Be to, kaip nurodo pats atsakovas, Finansų ministerijos ieškinys dėl 6 911 101,06 Lt priteisimo buvo pareikštas tik 2011 m. rugpjūčio 12 d., o laikinosios apsaugos priemonės taikytos dar vėliau. Tai reiškia, kad iki laikinųjų apsaugos priemonių nurodytoje byloje taikymo UAB „FF lizingas“ turėjo neribotą teisę disponuoti turtu, taip pat parduoti ar kitaip perleisti šį turtą ir atsiskaityti su darbuotojais ir kitais kreditoriais. Atsižvelgdamas į tai, kad didžioji dalis ieškinio reikalavimų buvo tenkinta, įvertinęs Teisingumo ministro 2015 m. kovo d. įsakymu Nr. 1R–77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8 straipsnyje įtvirtintus advokato teikiamos teisinės pagalbos maksimalius dydžius, bylos sudėtingumą ir kitas aplinkybes, teismas ieškovei UAB ,,Skomė“ iš atsakovo priteisė 7 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas Z. V. apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: bylą nutraukti pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 293 straipsnio 9 punktą ar 1 dalies 1 punktą ar ieškinį palikti nenagrinėtu pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 ar 12 punktus; 2) priimti naujus įrodymus; 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar galima buvo nagrinėti bylą iš esmės teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme, jei atsakovas dėl sveikatos būklės ir finansinės padėties negalėjo dalyvauti bylos nagrinėjime ir negalėjo laiku susirasti atstovo; 4) bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka ir pripažinti būtinais E. D. ir I. D. dalyvavimą; 5) priimti atskirąją nutartį dėl žinomai melagingų paaiškinimų teismui teikimo ir galimai suklastoto 2014 m. spalio 23 d. UAB „Admivita“ įgaliojimo panaudojimo teisme bei apie tai pranešti prokurorui; 6) priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas; 7) neleisti advokatams P. V., V. B., I. D. ir I. K. atstovauti ieškoves; 8) skirti ieškovėms baudas už piktnaudžiavimą procesu, 50 procentų baudos skiriant atsakovui Z. V.; 9) išreikalauti dokumentus iš UAB „FF lizingas“; 10) skirti ekonominę ekspertizę; 11) prijungti prie bylos Vilniaus apygardos teismo civilines bylas Nr. 2-3366-232/2014 ir Nr. 2-44-160/2013; 12) sustabdyti šios bylos nagrinėjimą pagal CPK 164 straipsnio 4 punktą iki atsakovo ligos pabaigos ir iki teismo sprendimo dalies dėl Z. V. finansinio reikalavimo UAB „FF lizingas“ dėl delspinigių priteisimo įsiteisėjimo civilinėje byloje Nr. B2-1226-413/2017. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Pirmosios instancijos teismas išaiškino, kad pagal CK 6.68 straipsnio 1 dalį ieškovės UAB „Baltic arms“ ir UAB „Skomė“ turėjo teisę kreiptis į teismą su netiesioginiu ieškiniu, nes UAB „FF Lizingas“ nesikreipė, tačiau nevertino atsakovo argumento, kad patikslintu ieškiniu šių ieškovių skolininkė UAB „FF lizingas“ taip pat pareiškė bendrą patikslintą ieškinį. Teismo nuomonė, kad UAB „FF lizingas“ tik vėliau įstojo į bylą, neatitinka bylos medžiagos, nes pradiniame ieškinyje UAB „FF lizingas“ yra įtraukta trečiuoju asmeniu ieškovių pusėje. Patikslintas ieškinys negalėjo būti priimtas nagrinėti, o priimtas turėjo būti paliktas nenagrinėtu, nes ieškovės UAB „Baltic arms“ ir UAB „Skomė“ neteko teisės reikšti netiesioginį ieškinį, kadangi patikslintu ieškiniu tą patį ieškinį pareiškė jų skolininkė BUAB „FF lizingas“, o pastaroji neturi teisės reikšti netiesioginio ieškinio, koks yra ir patikslintas ieškinys. Byla nutrauktina pagal CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktą (byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka) arba ieškinys paliktinas nenagrinėtu pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 ar 12 punktus, nes patikslintas ieškinys neatitinka ieškinio turiniui keliamų reikalavimų – tai yra keli ieškiniai, nagrinėtini skirtingose bylose, kurių nagrinėjimas vienoje byloje neatitinka CPK ir CK reikalavimų. Teismas nepasisakė dėl atsakovo argumentų, kad ieškovės UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic arms“ neturi teisės reikšti netiesioginį ieškinį, nes nepažeistos jų teisės. Teismas nevertino atsakovo argumentų, kad UAB „Baltic arms“ įgijo nedidelį finansinį reikalavimą 2013 m. lapkričio 21 d., t. y. po Vilniaus apygardos teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo, todėl UAB „Baltic arms“ teisių negali pažeisti UAB „FF lizingas“ veikla, vykdyta iki bankroto procedūrų pradžios. Be to, UAB „Baltic arms“ kreditorinis reikalavimas yra užtikrintas hipoteka. Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-420-413/2017 patvirtinta, kad, pardavus įkeistą turtą, UAB „Baltic arms“ reikalavimas patenkintas ir ši ieškovė išbraukta iš UAB „FF lizingas“ kreditorių sąrašo. Ieškovės šios nutarties teismui nepateikė. Teismas nevertino atsakovo argumentų, kad UAB „Skomė“ į šią bylą įstojo teismui pateikusi žinomai melagingus paaiškinimus, kad tariamai ji yra atsakovo kreditorė. Po UAB „FF Lizingas“ bankroto bylos procedūrų pradžios įsiteisėjo teismo sprendimai, patvirtinantys, kad UAB „Skomė“ yra UAB „FF lizingas“ skolininkė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1284/2014, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2068-798/2014, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1284/2014). Teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią ieškovėms UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic arms“. Kadangi UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic arms“ direktorius ginčo įvykių metu ir dabar yra tas pats J. M., terminas šioms ieškovėms skaičiuotinas vienodai. Teismas nevertino atsakovo įrodymų ir paaiškinimų, kad ieškovių direktorius J. M. nuo 1997 m. yra UAB „FF lizingas“ steigėjas ir akcininkas. Pradiniam ieškiniui, kurį 2014 m. rugsėjo 19 d. pagal CK 6.66 straipsnį pareiškė kreditorės, buvo suėję daugiau nei vieneri metai, nes UAB „Skomė“ į UAB „FF lizingas“ bankroto bylą įstojo bendraieške, pateikdama prašymą 2013 m. kovo 21 d., o AB DNB bankas pateikė į bankroto bylą 2007 m. gruodžio 10 d. AB DNB banko ir UAB „Parex lizingas“ Laidavimo ir reikalavimo teisės perleidimo sutartį kartu su 2013 m. balandžio 2 d. prašymu dėl įtraukimo trečiuoju asmeniu. Teismas nevertino atsakovo pateiktų įrodymų ir argumentų, kad UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic arms“ direktorius J. M. su bendrininkais, galimai nusikalstamai ir neteisėtai 2009 m. gegužę perėmę UAB „Skomė“ valdymą iš Z. V., R. V., UAB „Infoverslas“ ir Ellora 4522899 Ltd., apie 2007 m. ir 2010 m. sudarytus UAB „FF lizingas“ sandorius ir visą veiklą žinojo bent jau po einamųjų kalendorinių metų sušauktų eilinių UAB „FF Lizingas“ akcininkų susirinkimų. J. M., J. M. (vėliau perleidusi akcijas savo sūnui M. M.), Č. A. ir L. R. aktyviai domėjosi šios bendrovės veikla. Ginčo laikotarpiu tie patys asmenys ir jų sutuoktiniai buvo trijų juridinių asmenų – UAB „Skomė“, UAB „Baltic Arms“ ir UAB „FF lizingas“ vadovai, akcininkai ir valdybų nariai. L. R., kaip UAB „FF lizingas“ valdybos narė, balsavo už UAB „FF lizingas“ sandorį su AB DNB banku. Ieškovės UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic arms“ negalėjo nežinoti apie UAB „FF lizingas“ sandorius, nes visi valdymo organai buvo persipynę, dėl to nebuvo galimybės vienam iš nurodytų juridinių asmenų sudaryti sandorį be kitų žinios. Teismas nevertino 2010 m. gegužės 28 d. UAB „FF lizingas“ akcininkų J. M., M. M., Č. A. prašymų dėl informacijos apie UAB „FF lizingas“ veiklą pateikimo, jų aktyvaus dalyvavimo svarstant šią veiklą. Todėl senaties terminą ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti dėl atsakovo nuo 2008 m. sudarytų sandorių būtina skaičiuoti bent nuo 2008 m. ir 2011 m. UAB „FF lizingas“ akcininkų susirinkimų, kuriuose ieškovių vadovas J. M. pats, ar per atstovus – advokatus, dalyvavo, balsavo teikė pastabas. Kadangi UAB „FF lizingas“ patikslintą ieškinį pateikė bendrai su UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic arms“, tai šiam bendram trijų ieškovių ieškiniui senaties terminas taip pat skaičiuotinas nuo atitinkamų kalendorinių metų UAB „FF lizingas“ veiklos svarstymų akcininkų susirinkimuose datų. Teismas nepasisakė dėl atsakovo prašymo priimti atskirąją nutartį ir nubausti UAB „Admivita“ ir jos atstovę I. K. dėl žinomai melagingų paaiškinimų teismui teikimo. Teismas taip pat nepasisakė dėl 2017 m. gegužės 8 d. atsakovo prašymo atnaujinti bylos nagrinėjimą argumentų ir galimai neprijungė jo pateiktų įrodymų. Todėl atsakovas juos teikia kartu su apeliaciniu skundu. UAB „Admivita“ atstovė I. K. žinomai melagingai paaiškino teismui, kad atsakovas nėra perdavęs bankroto administratorei UAB ‚FF lizingas“ valdybos posėdžių ir akcininkų susirinkimų protokolų bei medžiagos, kad atsakovas yra susipažinęs su visais pageidaujamais UAB „FF lizingas“ dokumentais. Dėl UAB „FF lizingas“ valdybos posėdžių ir akcininkų susirinkimų protokolų nepateikimo teismui, jų slėpimo, į bylą nebuvo įtraukti tretieji asmenys (UAB „FF lizingas“ valdybos nariai), kurie balsavo už sandorius su AB DNB banku ir AB „GVK“. Žalos iš atsakovo priteisimo atveju teismo sprendimas daro įtaką valdybos narių teisėms ir pareigoms. Dėl to teismas sprendime nepasisakė. Tai kvalifikuotina kaip ieškovių piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis kreiptis į teismą (CPK 95 straipsnis), o žinomai melagingų paaiškinimų teikimas teismui vertintinas pagal CPK 299 ir 300 straipsnius. Ieškovės disponavo UAB „FF lizingas“ valdybos posėdžių ir visuotinių akcininkų susirinkimų protokolais ir visa jų medžiaga dar nuo 2013 m. gruodžio 6 d., kada atsakovas 2013 m. gruodžio 2 d. dokumentų ir turto perdavimo aktu pasirašytinai UAB „Admivita“ įgaliotiniui A. G. perdavė UAB „FF lizingas“ valdybos posėdžių protokolus ir medžiagą bei visuotinių akcininkų susirinkimų protokolus ir medžiagą. Paaiškėjo tikrosios priežastys, kodėl bankroto administratorė UAB „Admivita“ neteikia šioje ir kitose bylose UAB „FF lizingas“ apskaitos duomenų, be kurių teismas negali tinkamai ir visapusiškai išnagrinėti bylų. UAB „Admivita“ pasiūlė ir 2015 m. rugpjūčio 18 d. kreditorių komitetas pritarė UAB „FF lizingas“ buhalterinės apskaitos programos nurašymui, todėl iki 2015 m. rugsėjo 10 d. šios programos buvo sunaikintos. Pagal ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalį turtas, neturintis rinkos vertės, kreditorių sprendimu gali būti nurašytas tik po 24 mėn. po įmonės pripažinimo likviduojama, t. y. tik po 2017 m. birželio 4 d., kada įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 1 d. nutartis dėl UAB „FF lizingas“ pripažinimo bankrutavusia ir dėl bankroto likviduojama įmone. Tai patvirtina ieškovių (UAB „Baltic arms“ yra už tai balsavusi kreditorių komiteto pirmininkė), sąmoningai sunaikinusių apskaitos programas, piktnaudžiavimą savo padėtimi – ieškovės teikia tuos įrodymus, kurie joms yra naudingi ir slepia nuo teismo ir atsakovo įrodymus, kurie joms nėra naudingi. Be UAB „FF lizingas“ apskaitos duomenų ši byla negalėjo būti nagrinėjama. Teismas vykdo teisingumą ir negali padėti akivaizdžiai nesąžiningais ir neteisėtais, net nusikalstamais, būdais ieškovėms piktnaudžiauti padėtimi ir neleisti atsakovui gauti įrodymus. Teismas pažeidė betarpiškumo principą, nes privalėjo, tačiau neištyrė, atsakovo esminių įrodymų ir paaiškinimų, kad ieškovės klaidina teismą. Be to, teismui pritrūko specialiųjų žinių, nes, vertindamas kai kuriuos atsakovo argumentus, teismas pasisakė ne dėl jų, o dėl kitokių argumentų, tariamai pateiktų atsakovo. CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas įpareigoja teismą sprendime nurodyti motyvus, dėl kurių nevertino esminių atsakovo pateiktų įrodymų ir paaiškinimų. Teismas pažeidė ir CPK 17 straipsnio reikalavimus dėl procesinio lygiateisiškumo, atmesdamas atsakovo prašymus leisti susipažinti su UAB „FF lizingas“ dokumentais, reikalingais šioje byloje, išreikalauti juos.Sprendime teismas nepagrįstai atsisakė vertinti atsakovo argumentus, kad J. M. vadovaujamos ieškovės su BUAB „FF lizingas“ bankroto administratore ieškiniu siekia kitų tikslų, nei tie, kurie deklaruoti ieškiniuose. Prašymas teismui areštuoti atsakovo, iš kurio galimai nusikalstamomis ieškovių direktoriaus veikomis pasisavintas visas turtas, turtą ir lėšas patvirtina tikruosius ieškovių ir jų direktoriaus J. M. tikslus. Atsakovo argumentai ir pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovių vadovas J. M., žinodamas visas faktines aplinkybes ir bandydamas jas nuslėpti nuo teismo, siekė išvengti asmeninės atsakomybės ir UAB „Skomė“, kaip UAB „FF Lizingas“ skolininkės, dirbtinai nepripažinusios ir vilkinusios skolos sumokėjimą UAB „FF Lizingas“ ir siekusios kuo greičiau likviduoti UAB „FF lizingas“, atsakomybės. Patikslintas ieškinys pareikštas piktnaudžiaujant savo procesinėmis teisėmis bei siekiant kitų tikslų, įskaitant ir laikinųjų apsaugos priemonių atsakovui pritaikymo pakartotiniu prašymu. Įsiteisėję Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 4 d. ir 2015 m. birželio 15 d. sprendimai civilinėje byloje Nr. 2A-12-275/2015, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-908-614/2015, ikiteisminio tyrimo Nr. 10-9-00139-12 medžiaga, patvirtina tikruosius J. M. ir jo bendrininkų, įskaitant ir UAB „Admivita“, siekius.Teismas nevertino atsakovo argumentų ir įrodymų, kad BUAB „FF lizingas“ bankroto administratorė 2016 m. kovo 7 d. ir 2016 m. gruodžio 21 d. raštais be teisinio pagrindo sulaikė Z. V. jo pirmos ir trečios eilės finansinių reikalavimų tenkinimą, motyvuodama padaryta 13,2 tūkst. Eur žala įmonei. Po sprendimo priėmimo paaiškėjo naujos aplinkybės. Neįsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-821-912/2017, vietoje 13,3 tūkst. Eur tariamos žalos, priteista 835,47 Eur žalos atlyginimo. Neteisėtas atsakovo lėšų sulaikymas yra sudėtinė finansinio, psichologinio ir moralinio susidorojimo su atsakovu dalis. Todėl teismas pagal CK 1.137 straipsnio 6 dalį turi atsisakyti ginti tokias apsimestines ieškovių teises ir bylą nutraukti arba palikti ieškinį nenagrinėtu. Tačiau teismas atsisakė tai daryti, motyvuodamas tuo, kad tai yra BUAB „FF lizingas“ bankroto bylos ginčo dalykas. UAB „Skomė“ akcininkų tarpusavio ginčai nėra BUAB „FF lizingas“ bankroto bylos ginčo dalykas. Teismas pasisakė tik dėl atsakovo kaltės ir dalies galimų nuostolių dydžio, o kitų dviejų privalomų civilinės atsakomybės sąlygų (veiksmų neteisėtumo, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, tariamos žalos dėl sandorio su AB „GVK“) nenustatinėjo. Teiginys, kad 2010 m. gruodžio 6 d. UAB „GVK“ ir UAB „FF lizingas“ sudaryta Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi buvo padaryta žala UAB „FF lizingas“, nepagrįstas įrodymais ir neatitinka tikrovės. Siekdamos suklaidinti teismą, ieškovės sunaikino UAB „FF lizingas“ buhalterinės apskaitos programą su duomenimis. Po šios sutarties pasirašymo 2010 m. gruodžio 28 d. UAB „FF lizingas“ raštu Nr.01-1689 dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo visiškai atsiskaitė su UAB „Prie vingio“ už pirktus tris žemės sklypus. Dėl šio atsiskaitymo UAB „FF lizingas“ neišleido jokių lėšų ir išvengė sankcijų dėl vėluojančio atsiskaitymo, nes įsipareigojimus dėl įgytų sklypų taip pat privalu vykdyti. Kadangi UAB „Admivita“ vienašališkai perėmė UAB „FF lizingas“ buveinę ir dokumentus, tarpusavio atsiskaitymų su UAB „Prie vingio“ ir AB „GVK“ apskaitos duomenys ir pirminiai dokumentai išsireikalautini iš UAB „FF Lizingas“. Teismas nepasisakė dėl atsakovo argumento, kad jis jau nuo 2009 m. pavasario nebėra UAB „Prie vingio“ ir AB „GVK“ valdybos nariu, nebuvo ir nėra ir šių įmonių akcininku, t. y. neturi jokio interesų konflikto. Teismui pritrūko specialiųjų buhalterinės apskaitos žinių, kad priimtų teisingą ir teisėtą sprendimą šioje byloje. Teismas nesuprato, kad 2010 m. gruodžio 6 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi UAB „FF lizingas“ įgijo reikalavimą į savo kreditorę UAB „Prie vingio“ ir tuo pagrindu atsiskaitė su šia tos pačios trečios eilės kreditore. Vienos trečios eilės kreditorės pakeitimas į kitą trečios eilės kreditorę niekaip negali pabloginti UAB „FF lizingas“ ir jos kreditorių padėties. Ieškovės nepateikė įrodymų, kad bankrutavusiais įmonei buvo padaryta žala. Teismas taip pat nevertino atsakovo paaiškinimų, kad nebuvo pažeistas UAB „FF lizingas“ mokėjimų eiliškumas, kuriuo savo reikalavimą grindė ieškovai. CK 6.930¹ straipsnis ir iki jo priėmimo 1999 – 2009 m. galiojęs Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas reglamentavo atsiskaitymus grynaisiais ir negrynaisiais pinigais, bet ne priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Ieškovėms suklaidinus teismą, atsakovas prašo skirti specialisto – Lietuvos auditorių rūmų, konsultaciją ar ekonominę ekspertizę, kurios atsakytų į klausimą, kaip dėl 2010 m. gruodžio 6 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo ir 2010 m. gruodžio 28 d. įvykdyto priešpriešinių tarpusavio įsipareigojimų atsiskaitymo pasikeitė UAB „FF lizingas“ turtinė padėtis, t. y. patyrė ar nepatyrė įmonė dėl šių sandorių nuostolius ir, jei patyrė – kokio dydžio.Teismas nepasisakė dėl atsakovo reikalavimo įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis UAB „Skomė“ valdybos narius, 2007 m. lapkričio 27 d. UAB „Parex lizingas“ valdybos posėdyje balsavusius už sandorio su AB DNB banku sudarymą. Atsakovas negali būti kaltas dėl to, kad jis UAB „FF lizingas“ vardu sudarė 2007 m. gruodžio 10 d. Laidavimo ir reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuria bankui laiduota už UAB „Prie vingio“ įsipareigojimų vykdymą pagal 2005 m. lapkričio 25 d. kreditavimo sutartį. Civilinėje byloje Nr.2-3366-232/2014 gauti duomenys patvirtina, kad bankas paskolą UAB „Prie vingio“ išdavė ne pagal 2005 m. lapkričio 25 d. kreditavimo sutartį, už kurios įvykdymą laidavo UAB „FF lizingas“, tačiau pagal kitą sandorį Nr.P24-201158, už kurio įvykdymą UAB „FF lizingas“ nelaidavo. Tai patvirtina AB banko NORD LB Lietuva Utenos skyriaus 2005 m. gruodžio 7 d. suvestinis memorialinis orderis Nr.07100645. Civilinėje byloje Nr. 2-3366-232/2014 UAB „Admivita“ visiškai negynė atsakovės BUAB „FF lizingas“ ir jos kreditorių interesų, tenkino visus AB DNB banko prašymus ir pageidavimus. Dėl AB DNB banko reikalavimo BUAB „FF Lizingas“ patvirtinimo teisme kaltas yra ne atsakovas, o bankroto administratorė UAB „Admivita“, dėl kurios veiksmų AB DNB banko reikalavimas BUAB „FF lizingas“ buvo patvirtintas.UAB „FF lizingas“ darbuotojai buvo užtikrinti dėl jų kreditorinių reikalavimų patenkinimo, nes žinojo apie UAB „FF lizingas“ finansinę būklę ir turimą turtą. Todėl dalis darbuotojų net nepateikė netesybomis grindžiamų reikalavimų tvirtinimui. J. I., R. N., V. G. ir K. M. prieš jų atleidimą iš darbo buvo pravaikštose. Juos tenkino tokia jų padėtis, nes, neatliekant darbo, jiems buvo skaičiuojama 2/3 darbo užmokesčio. Darbuotojų atleidimo atveju būtų atsiradusi darbdavio pareiga mokėti visą darbo užmokestį, todėl, darbdaviui neturint lėšų, tai buvo pats racionaliausias ir ekonomiškai įmonei naudingiausias sprendimas. Tik atšaukus J. I. iš prastovų, ji pateikė prašymą atleisti ją iš darbo. Su darbuotojais atsakovas sutarė, kad jų darbo užmokestis nebus mažinamas, o pardavus bendrovės turtą bus atsiskaityta su jais ir kitais kreditoriais. UAB „Parex lizingas“ valdyba 2006 m. rugpjūčio 25 d. protokolu įpareigojo atsakovą padidinti bendrovėje likusių darbuotojų darbo užmokestį. UAB „FF lizingas“ turto administravimo laikotarpiu (2003 – 2007 m.) administratorė UAB „Tigesta“ sudarė UAB „Parex lizingas“ ir jos darbuotojų kolektyvinę sutartį, pagal kurią atleidžiamiems darbuotojams būtų tekę mokėti daug didesnes sumas, nei ieškinyje suskaičiuoti delspinigiai. Kadangi šia kolektyvine sutartimi disponuoja UAB „Admivita“, atsakovas prašė ją išreikalauti, tačiau teismas to nepadarė. Teismas taip pat neišreikalavo UAB „FF lizingas“ apskaitos duomenų, todėl negalėjo nustatyti tariamos žalos dydžio.Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1226-413/2017 buvo sumažinta Z. V. pirmos eilės finansinio reikalavimo dalis dėl delspinigių. Atsakovas yra pateikęs dėl šios nutarties atskirąjį skundą. Ši aplinkybė daro tiesioginę įtaką teismo sprendimui šioje byloje. Todėl nagrinėjama byla stabdytina iki tol, kol įsiteisės teismo nutartis dėl Z. V. pirmos eilės finansinio reikalavimo UAB „FF lizingas“ dėl delspinigių.Teismas neišreikalavo duomenų dėl skolų VMI, Sodrai ir savivaldybėms bei kitiems tretiesiems asmenims atsiradimo momentų. Nuolat vyko derybos su VSDFV Vilniaus skyriumi, patikrinimai, pasirašyta sutartis dėl vėluojančių mokėjimų atidėjimo, siūlytas ir areštuotas įsipareigojimo užtikrinimui nekilnojamasis turtas, siūlyta įstoti į antstolės R. V. vykdomąją bylą Nr.0074/13/22154, kurioje įsiskolinimą siūlyta padengti iš šios antstolės vykdomo priverstinio turto pardavimo varžytinėse. Nuolat vyko derybos su VMI, skolų iki pat bankroto bylos iškėlimo nebuvo, buvo PVM mokesčio permoka, tačiau nesąžininga bankroto administratorė šių duomenų nepateikė teismui. Įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimu byloje Nr. 1-657-386/2012 buvo atmestos nepagrįstos Palangos miesto rinkliavų centro pretenzijos UAB „FF lizingas“, tačiau, identiškoje situacijoje pareiškus reikalavimus dėl nepagrįstai UAB „FF Lizingas“ priskaičiuotų rinkliavų kitais kalendoriniais metais, UAB „Admivita“ neginčijo šių reikalavimų.Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-192-157/2017 iš pirmosios instancijos teismo nutarties dėl UAB „FF lizingas“ bankroto pripažinimo tyčiniu pašalinti visi argumentai dėl verslo sandorių, šie sandoriai pripažinti normalia verslo rizika. Be to, nurodytoje byloje bankroto administratorė teismui pateikė žinomai melagingus paaiškinimus, kad Z. V. sunaikino UAB „FF lizingas“ buhalterinės apskaitos programą, bankroto administratorei neperdavė pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, UAB „FF lizingas“ valdybos posėdžių ir akcininkų susirinkimų protokolų, trumpalaikio turto, kurio balansinė vertė apie 2,4 mln. Eur, kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nutartį. Šiuos žinomai melagingus bankroto administratorės paaiškinimus paneigia UAB „FF lizingas“ bankroto byloje ir šioje byloje esantys įrodymai. UAB „Admivita“ atvirai ir įžūliai teismui pateikė žinomai melagingus paaiškinimus, t. y. įvykdė nusikaltimą, o teismas, nagrinėjantis ir šią ir UAB „FF lizingas“ bankroto bylą, neturėjo teisės tuo remtis, priimdamas skundžiamą sprendimą šioje byloje, o dėl nusikalstamų veikų privalėjo pasisakyti.Teismas nevertino atsakovo argumentų dėl to, kad I. D. nebuvo tinkamai įgaliota perimti UAB „FF Lizingas“ turtą ir dokumentus. Šios aplinkybės svarbios ne tik dėl UAB „FF lizingas“ dokumentų perėmimo iš atsakovo (teismas tai taip pat vertino šioje byloje), bet ir dėl to, kad teismas, nustatęs, jog UAB „FF lizingas“ yra atstovaujamas I. D. galimai suklastoto dokumento pagrindu, privalėjo tai įvertinti.Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovo kaltę patvirtina tai, jog jis, kaip UAB „FF lizingas“ direktorius, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas prašė teismo įvertinti civilinėje byloje Nr. 2-6773-516/2013 Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių įtaką, vertinant atsakovo kaltės ir visų keturių privalomų sąlygų žalai priteisti buvimą ar nebuvimą – UAB „FF lizingas“ 6,911 mln. Lt (2 mln. Eur) dydžio nekilnojamojo turto areštą, faktiškai sustabdžiusį įmonės veiklą. Minima civilinė byla buvo inicijuota žinomai melagingų Finansų ministerijos atstovų paaiškinimų pagrindu, kad UAB „FF lizingas“ iš BAB „Oruva“ šiai sumai pirko tariamai Finansų ministerijai įkeistą turtą. Vieši hipotekos duomenys patvirtino, kad toks įkeitimas hipotekoje neregistruotas. Lietuvos apeliaciniam teismui 2013 m. lapkričio 6 d. nutartimi grąžinus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, pati Finansų ministerija patikslintu ieškiniu sumažino savo reikalavimą UAB „FF lizingas“ iki 86 428 Lt, tuo pripažindama, kad pradinio ieškinio užtikrinimui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo nepagrįstos. Atsakovas negali būti kaltas dėl to, kad teisme ginčijo nepagrįstus ir žinomai melagingus Finansų ministerijos paaiškinimus, dėl kurių UAB „FF lizingas“ buvo iškelta bankroto byla. Teismas sprendime to nevertino. Teismas nepasisakė dėl atsakovo reikalavimo skirti byloje ekonominę ekspertizę, kuri pateiktų teismui atsakymus į šiuos klausimus: ar būtų buvusi galimybė UAB „FF lizingas“ atsiskaityti su kreditoriais, jei nebūtų buvusios Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2-6773-516/2011 pritaikytos 6,911 mln. Lt dydžio laikinosios apsaugos priemonės ir UAB „FF lizingas“ nuo 2011 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. būtų galėjusi parduoti už rinkos kainas šia teismo nutartimi areštuotą turtą; už kokią rinkos kainą galima buvo tikėtis vykdomojoje byloje Nr. 0074/13/22154 priverstine tvarka varžytinėse parduoti UAB „FF lizingas“ komercines patalpas (duomenys neskelbtini), 2013 m. rugsėjo mėn.Nėra pagrindo sutikti su formaliu teismo argumentu, kad esant nemokumui, įmonės vadovas nedelsiant turi kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Bankroto procedūrų pradžios (2013 m. lapkričio 13 d.) UAB „FF lizingas“ balansas patvirtina, kad įmonės nemokumo nebuvo – balanse apskaitoma UAB „FF lizingas“ 13,3 mln. Lt turto ir 2,2 mln. Lt įsipareigojimų (ne visi pradelsti). Tai patvirtina ir bankroto administratorės sudaryti ir Juridinių asmenų registrui pateikti 2013 m. ir 2014 m. metiniai UAB „FF lizingas“ balansai, kuriuose taip pat įmonės įsipareigojimai nesiekia 50 procentų balanse apskaitomo turto.Apeliacinio skundo argumentai patvirtina, kad atsakovo, žinančio UAB „FF lizingas“ bankroto procesą, dalyvavimas būtų užkirtęs kelią ieškovių atstovų žinomai melagingų paaiškinimų teismui teikimui. Tačiau teismas neatidėjo bylos nagrinėjimo. Teismas netinkamai ir be motyvų vertino atsakovo sunkaus sužalojimo 2016 m. birželio 29 d. aplinkybes, atsakovui pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir ginčų su atsakovu teismuose visumą. Po sunkios traumos atsakovas ne tik negalėjo susipažinti su bylos medžiaga, bet ir buvo priverstas teismo prašyti dokumentų, kurių UAB „Admivita“ sąmoningai jam neteikė. Atsakovas neturi galimybės pasinaudoti atstovo pagalba teismuose nagrinėjamose bylose. Vilniaus apygardos teismo pirmininkas V. Z. 2017 m. kovo 10 d. nutartimi sutiko, kad atsakovo pateikti įrodymai apie patirtas politraumas, kartu su duomenimis apie teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis bylos nagrinėjimo laikotarpiui apribota atsakovo teisė disponuoti savo turtu ir gaunamomis pajamomis iki 1 MMA, sudaro pakankamą pagrindą dėl sudėtingos sveikatos ir turtinės padėties atleisti atsakovą nuo baudos paskyrimo. Teismas šių aplinkybių neįvertino, bylos nagrinėjimo iš esmės neatidėjo ir nestabdė. Todėl buvo pažeista ir atsakovo konstitucinė teisė į teisminę gynybą. Civilinėje byloje Nr.2-1280-235/2016, atstovaudamas UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic arms“, advokatas V. B. 2016 m. sausio 14 d. teismo posėdyje pateikė žinomai melagingus paaiškinimus, kad nėra ikiteisminio tyrimo Nr.10-9-00139-12, jame pritaikytų laikinųjų nuosavybės teisių apribojimų UAB „Skomė“ akcijų paketams, kad nėra šiame ikiteisminiam tyrime tiriamo J. M. ir Ellora Ltd elektroninio susirašinėjimo. Teismas civilinėje byloje Nr. 2-1280-235/2016 nevertino šių aplinkybių. Dėl šių priežasčių atsakovas kreipėsi į Lietuvos advokatūrą. Todėl teismas šioje byloje negali leisti advokatui V. B. atstovauti ieškoves UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic arms“.Civilinėje byloje Nr.B2-866-413/2016 vyksta teisminiai UAB „FF lizingas“ kreditoriaus Z. V. ir bankroto administratorės ginčai dėl neteisėtų mokėjimų advokatui P. V., todėl advokato P. V. atstovavimo ieškovėms išlaidos negali būti pripažintos bylinėjimosi išlaidomis šioje byloje. Atsakovas prašo teismo išreikalauti iš UAB „FF lizingas“ antstolių R. K. ir D. B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų videoįrašus, kuriuose užfiksuota, kaip 2016 m. vasario pradžioje įniršęs advokatas P. V. bando smūgiuoti atsakovui ir išvaryti jį lietui lyjant į lauką iš UAB „Admivita“ ir advokato P. V. bendros buveinės. Advokatų P. V. ir V. B. atstovavimo išlaidoms taikytinos CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatos, numatančios, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi civilinėse bylose Nr. 2-2066-330/2016 ir Nr. 2-2067-330/2016 nepripažino advokato P. V. atstovavimo išlaidų UAB „Admivita“ bylinėjimosi išlaidomis.Advokatas P. V. ir I. K., atstovaudami UAB „FF lizingas“ šioje byloje, pateko į asmeninį interesų konfliktą. Civilinėje byloje Nr. e2-11241-779/2016 nagrinėjamas UAB „Admivita“ ieškinys atsakovui Z. V. dėl UAB „Admivita“ tariamai patirtos žalos, kadangi atsakovas viešai paskelbė, jog įmonių bankroto administratorių grupuotė ir UAB „Admivita“ bei UAB „lus Positivum“ 2015 m. dirbtinai įregistravo net 55 šia veikla užsiimančias įmones tam, kad administruotų daugiau bankrutuojančių įmonių. Tarp šių asmenų yra ir advokato P. V. brolis J. V., kuris bendrame UAB „Admivita“ ir UAB „lus Positivum“ biure įsteigė ir vadovauja 20 tokių įmonių, o I. K. – 3 tokioms įmonėms. Todėl bankroto administratorė I. K. ir advokatas P. V. neturi teisės atstovauti UAB „FF lizingas“ teisme nagrinėjamose bylose prieš atsakovą.Atsakovas teismui pateikė įrodymus, kad ieškovės yra PVM mokėtojos. Todėl jų prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidų dalį, kuri pagal joms išrašytas PVM sąskaitas – faktūras yra PVM, yra nesąžiningas piktnaudžiavimas procesine teise ir siekis nepagrįstai praturtėti. PVM negali būti teismo pripažįstamas bylinėjimosi išlaidomis. UAB „Skomė“ naudai priteista 7 000 Eur atstovavimo išlaidų suma neatitinka Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą civilinėse bylose dydžių. Teismas net nevertino šios bylos atstovavimo išlaidų atitikimo minėtoms rekomendacijoms. Paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas teismas nevertino ir atsakovo argumentų, kad UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic arms“ direktorius J. M. nuo 1993 m. turi Teisingumo ministro išduotą licenciją teikti teisininko paslaugas, yra nepraktikuojantis advokatas, kuriam teisinė pagalba tikrai nėra būtina. Todėl bylinėjimosi išlaidos yra mažintinos bent du kartus. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovės UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic arms“ prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti UAB „Skomė“ iš atsakovo 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais: Didžioji apeliacinio skundo argumentų dalis apskritai nesusijusi su šioje byloje pareikšto ieškinio pagrindu ir dalyku, o atitinkamai ir su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Apeliantas pasisako dėl bankroto bylos UAB „FF lizingas“ iškėlimo aplinkybių, ginčija Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartį iškelti UAB „FF lizingas“ bankroto bylą, ginčija Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartį BUAB „FF lizingas“ bankrotą pripažinti tyčiniu, kritikuoja BUAB „FF lizingas“ administratorės UAB „Admivita“ veiklą, ginčija BUAB „FF lizingas“ kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto sprendimus ir kt. Apeliaciniame skunde taip pat daug dėmesio skiriama kitoms byloms, kuriose dalyvauja apeliantas, pateikiamas ieškovės UAB „Skomė“ vadovo J. M. ir ieškovių atstovų asmenybių ir veiklos vertinimas. Tačiau visa tai negali būti apeliacijos dalyku, kadangi šioje byloje buvo nagrinėjamas tik ieškovių ieškinys atsakovui dėl žalos atlyginimo. Jokie klausimai, susiję su BUAB „FF lizingas“ bankroto procesu, šioje byloje nebuvo ir negalėjo būti nagrinėjami, tokie apeliacinio skundo argumentai nepatenka į bylos nagrinėjimo ribas. Tiek ieškovės UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“, tiek ieškovė BUAB „FF lizingas“ turėjo teisę reikšti ieškinio reikalavimus apeliantui dėl ieškovei BUAB „FF lizingas“ padarytos žalos atlyginimo. Bylos nutraukti pagal CPK 293 straipsnio 1 punktą (byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka) nėra pagrindo. Ginčai dėl žalos atlyginimo tarp bankrutavusios įmonės bei jos kreditorių (iš vienos pusės) ir buvusio bankrutavusios įmonės vadovo (iš kitos pusės) nagrinėtini būtent teisme, o ne kur nors kitur. Ieškinį palikti nenagrinėtu pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punktą (jeigu bylos nagrinėjimo metu paaiškėja, kad pareiškimas neatitinka ieškinio turiniui keliamų reikalavimų) taip pat nėra pagrindo, kadangi ieškinys atitiko visus ieškinio turiniui keliamus reikalavimus, jame nurodyti ne tik ieškinio dalykas ir išsamus ieškinio faktinis pagrindas, bet ir ieškinio teisinis pagrindas, teismų praktika. Nėra jokios konkurencijos tarp ieškovių UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ bei tarp ieškovės BUAB „FF lizingas“ reiškiamų ieškinio reikalavimų. Ieškovės nurodė tą patį ieškinio faktinį ir teisinį pagrindą ir reiškė iš esmės tą patį materialinį teisinį reikalavimą – prašė iš apelianto priteisti 630 483,71 Eur žalos atlyginimo ieškovei BUAB „FF lizingas“. Apelianto samprotavimai, esą ieškovės UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, siekia kažkokių kitų tikslų, ir pan., neturi jokio pagrindo. Kadangi ieškovių kreditoriniai reikalavimai BUAB „FF lizingas“ iki šiol nėra visiškai patenkinti (pagal BUAB „FF lizingas“ kreditorių komiteto 2017 m. birželio 20 d. nutarimu patvirtintą administratoriaus veiklos ataskaitą, 2017 m. birželio 13 d. nepatenkinti UAB „Skomė“ kreditoriniai reikalavimai sudarė 52 792,17 Eur sumą, nepatenkinti UAB „Baltic Arms“ kreditoriniai reikalavimai sudarė 18 767,04 Eur sumą), jos turėjo ir turi visas kreditorių teises, taip pat ir teisę reikšti netiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bankrutuojančios įmonės interesais. Bankrutuojančios įmonės kreditoriaus teisė reikšti netiesioginį ieškinį siejama su kreditorinių reikalavimų faktu ir jų patvirtinimu teisme, o ne su kreditorinių reikalavimų dydžiu, jų atsiradimo momentu ar kitomis aplinkybėmis. Ieškovė UAB „Baltic Arms“ reikalavimo teisę į BUAB „FF lizingas“ įsigijo pagal 2013 m. lapkričio 21 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį iš M. M. ir yra visų jo teisių ir pareigų perėmėja. M. M. BUAB „FF lizingas“ kreditoriumi tapo iki bankroto bylos iškėlimo, pagal 2011 m. liepos 20 d. paskolos sutartį. Kai naujasis kreditorius ginčija sudarytus skolininko sandorius actio Pauliana pagrindu, tai vertinant, ar šie sandoriai nepažeidžia kreditoriaus teisių, visų pirma vertinama, ar šie sandoriai nepažeidė pradinio kreditoriaus teisių, atsižvelgiant į pradinio kreditoriaus teisinę padėtį. Ši taisyklė taikytina ir situacijoje, kai netiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bankrutuojančios įmonės vardu reiškia šios įmonės pradinio kreditoriaus teisių perėmėjas. Tai, kad UAB „Baltic Arms“ yra hipotekos kreditorė, yra teisiškai nereikšminga, kadangi nėra jokių apribojimų hipotekos kreditoriui reikšti netiesioginį ieškinį bankrutuojančios įmonės interesais. Be to, UAB „Baltic Arms“ yra ir trečios eilės kreditorė su iki šiol nepatenkintu 18 767,04 Eur kreditoriniu reikalavimu. Atsakovo teiginys, kad ieškinio senaties termino eiga ieškovėms UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ prasidėjo nuo 2008 m. ir 2011 m. UAB „FF lizingas“ akcininkų susirinkimų, nuo kurių praėjo atitinkamai daugiau kaip vieneri ir treji metai, yra nepagrįstas. Bankrutuojančios įmonės galimybė reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo (tuo pačiu ir bankrutuojančios įmonės kreditorių galimybė reikšti netiesioginį ieškinį) visų pirma susijusi su bankroto bylos iškėlimu, o taip pat su dokumentų bankrutuojančios įmonės administratoriui perdavimo momentu, t. y. ieškinio senaties terminas negali prasidėti anksčiau, nei bankrutuojančiai įmonei iškelta bankroto byla ir administratoriui perduoti bankrutuojančios įmonės dokumentai. Tai atitinka CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Be to, kai ieškiniai reiškiami bankrutuojančios įmonės interesais, prioritetas teiktinas ne civilinių teisinių santykių stabilumui (taikant ieškinio senaties institutą), tačiau bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių teisėms ir teisėtiems interesams. Vertinant apelianto argumentų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą, atsižvelgtina į tai, kad, nors Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi įpareigojo apeliantą ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti įmonės bankroto administratoriui įmonės turtą ir visus dokumentus, tačiau apeliantas visų dokumentų ir turto neperdavė. Apelianto teiginiai, kad apie 2007 m. gruodžio 10 d. Laidavimo sutarties ir apie 2010 m. gruodžio 6 d. sutarties su AB „GVK“ sudarymu BUAB „FF lizingas“ padarytą žalą UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ sužinojo anksčiau, nei BUAB „FF lizingas“ buvo iškelta bankroto byla, neturi jokio pagrindo. J. M., Č. A., M. M., L. R. iš tikrųjų yra UAB „FF lizingas“ akcininkai, tačiau jie yra smulkieji akcininkai, kuriems UAB „FF lizingas“ ir jos buvęs vadovas (apeliantas) jokios informacijos apie Laidavimo sutarties ir 2010 m. gruodžio 6 d. sutarties su AB „GVK“ sudarymą niekada neteikė. Atsakovui keliamos administracinės bylos dėl informacijos akcininkams neteikimo ir kitų akcininkų teisių pažeidimų. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad byloje taikytinas CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Ieškovės šioje byloje nereiškė actio Pauliana ieškinio, o reiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo, kuriam taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Kadangi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartis iškelti UAB „FF lizingas“ bankroto bylą įsiteisėjo 2013 m. lapkričio 13 d., ieškovei BUAB „FF lizingas“ ieškinio senaties terminas skaičiuotinas anksčiausiai nuo 2013 m. lapkričio 13 d., o ieškovėms UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ ieškinio senaties terminas anksčiausiai skaičiuotinas nuo 2014 m. birželio 12 d., kai buvo patvirtinti ieškovės BUAB „FF lizingas“ kreditorių finansiniai reikalavimai. Kadangi pradinis ieškinys pareikštas 2014 m. rugsėjo 29 d., patikslintas ieškinys – 2016 m. gegužės 3 d., tai reiškia, kad ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.Apeliantas UAB „FF lizingas“ direktoriumi nepertraukiamai dirbo nuo 1997 m. gegužės 12 d. iki 2013 m. gruodžio 12 d. Darbo užmokestis UAB „FF lizingas“ darbuotojams nebuvo mokamas, ar mokamas tik iš dalies, vėliausiai nuo 2007 m. Įstatymų leidėjas ne tik imperatyviai nustatė griežtą darbo užmokesčio mokėjimo tvarką, bet ir nustatė administracinę ir civilinę atsakomybę už darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos pažeidimus. Atsakovo teiginiai, kad darbuotojus tenkino tokia padėtis, jie korektiškai ir kantriai laukė atsiskaitymo su jais ir patys prašė jiems nemokėti darbo užmokesčio, yra ne tik nepagrįsti, bet ir ciniški, kadangi apeliantas metų metais nemokėjo darbo užmokesčių ir kitų su darbo santykiais susijusių mokėjimų nuo jo priklausomiems darbuotojams. Be to, jeigu darbo sutarčių nenutraukusiems darbuotojams retkarčiais dar būdavo sumokamos nedidelės sumos, tai darbo sutartis nutraukusiems darbuotojams iš viso nebūdavo mokama.Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1226-413/2017 13 303,57 Eur dydžiu sumažintas atsakovo kreditorinis reikalavimas BUAB „FF lizingas“ dalyje dėl delspinigių. Teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė ir negalėjo atsižvelgti, kadangi Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutartis priimta tą pačią dieną, kaip ir skundžiamas sprendimas, be to, ši nutartis nėra įsiteisėjusi. Jeigu ateityje, įsiteisėjus Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutarčiai, būtų pripažinta, kad apeliantui neturėjo būti priskaičiuota 13 303,57 Eur delspinigių, ar turi būti priskaičiuota mažesnė suma, atitinkamai turėtų būti sumažintas iš apelianto priteistinas žalos atlyginimas.Teismas pagrįstai pripažino, kad, jeigu UAB „FF lizingas“ negalėjo mokėti su darbo santykiais susijusių mokėjimų todėl, kad įmonė buvo nemoki ir negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų, apeliantas privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „FF lizingas“ iškėlimo. Pagal teismų praktiką vėlavimo išmokėti darbuotojams atlyginimą faktas yra savarankiška sąlyga, kurią nustatęs teismas turi iškelti įmonei bankroto bylą, nepriklausomai nuo įmonės mokumo ar nemokumo. Kasacinis teismas, aiškindamas tyčinio bankroto požymius, yra pažymėjęs ir tai, kad, jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Šiuo atveju apeliantas didino UAB „FF lizingas“ įsipareigojimus, neatsiskaitydamas su jau atleistais iš darbo darbuotojais, taip pat nemokėdamas darbo užmokesčio dirbantiems darbuotojams.Teismas iš apelianto pagrįstai priteisė 5 786,42 Eur žalos, kurią UAB „FF lizingas“ patyrė dėl to, kad apeliantas nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su mokesčių mokėjimu, atlyginimo. UAB „FF lizingas“ paskutinį kartą 75 Lt socialinio draudimo įmoką sumokėjo 2010 m. liepos 19 d. už 2010 m. gegužės mėn., o nuo 2010 m. birželio mėn. mokėtinų socialinio draudimo įmokų geruoju nemokėjo. Įmokos būdavo išieškomos per tiesioginio debeto nurodymus, per antstolius ir pan. Imperatyvi pareiga mokėti mokesčius ir kitus mokėjimus valstybei ir savivaldybėms yra visuotinai žinoma ir suprantama, todėl nemokėti mokesčių ir kitų mokėjimų valstybei galima tik tyčia. Teisiškai nereikšmingi apelianto samprotavimai apie derybas bei susirašinėjimą su VSDFV ir savivaldybėmis, kadangi 2012 m. liepos 10 d. sutartis su VSDFV iš viso nebuvo vykdoma, o VMI, VSDFV ir savivaldybių kreditoriniai reikalavimai BUAB „FF lizingas“ bankroto byloje patvirtinti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. Todėl nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, kad teismas turėjo išsireikalauti pirminius apskaitos dokumentus ir pan.Teismas pagrįstai iš apelianto priteisė 491 557,60 Eur žalos, kurią UAB „FF lizingas“ patyrė dėl 2007 m. gruodžio 10 d. Laidavimo ir reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo, atlyginimą. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 12 d. nutartimi patvirtino AB DNB banko trečios eilės kreditorinį reikalavimą 491 557,60 Eur sumai, iš jų 631 435,57 Lt pagrindinio įsiskolinimo ir 1 065 814,53 Lt palūkanų bei delspinigių. Taigi, AB DNB kreditorinio reikalavimo dydis nustatytas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, todėl teisiškai nereikšmingi apelianto samprotavimai, susiję su UAB „FF lizingas“ administratorės veiksmais, teikiant tvirtinti AB DNB bankas kreditorinį reikalavimą, samprotavimai, susiję su tik apelianto įsivaizduojamomis nusikalstamomis veikomis, ir kt. Įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais yra pripažinta, kad apeliantas, piktnaudžiaudamas procesinėmis teisėmis, reikšdamas absurdiškas versijas, nepagrįstus prašymus, nušalinimus ir kt., vilkino kitos, t. y. Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos pagal AB DNB banko ieškinį BUAB „FF lizingas“ ir UAB „Prie vingio“ nagrinėjimą. Jeigu apeliantas nebūtų piktnaudžiavęs procesinėmis teisėmis, teismų procesiniai sprendimai būtų priimti žymiai anksčiau ir UAB „FF lizingas“ nebūtų priskaičiuota tokio dydžio palūkanų ir delspinigių. Apeliantas vėl nurodo tuos pačius motyvus (kad AB DNB bankas paskolą išdavė ne pagal 2005 m. lapkričio 25 d. sutartį Nr. 5424-051L ir pan.), kurie teismų procesiniais sprendimais jau buvo pripažinti nepagristais ir absurdiškais. Kitaip, kaip piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, tokio apelianto elgesio pavadinti negalima.Teismas pagrįstai iš apelianto priteisė 50 275,45 Eur žalos, kurią UAB „FF lizingas“ patyrė apeliantui sudarius 2010 m. gruodžio 6 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį su susijusiu juridiniu asmeniu AB „GVK“, atlyginimo. Ūkinėje – komercinėje veikloje įprasta, kad pelno siekiantys juridiniai asmenys sudaro sandorius ir prisiima įsipareigojimus tik esant tam tikroms sąlygoms – siekdami gauti ekonominės naudos, t. y. gauti pelno, išvengti nuostolių ir pan. Šiuo atveju joks sąžiningas, protingas ir rūpestingas ūkio subjekto vadovas nebūtų sudaręs 2010 m. gruodžio 6 d. sutarties, kadangi iš anksto buvo aišku, jog jokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis 2010 m. gruodžio 6 d. sutartis laiduotojui negali duoti jokios ekvivalentiškos ekonominės naudos. Sudarius šį aiškiai nenaudingą sandorį UAB „FF lizingas“ turtas sumažėjo iš pradžių 149 892,75 Lt, o su delspinigiais – 50 275,45 Eur, t. y. įmonei buvo padaryta tokio dydžio reali žala. Teismas, 2017 m. balandžio 20 d. teismo posėdyje nagrinėdamas bylą nedalyvaujant apeliantui, proceso teisės normų nepažeidė. Teismas pagrįstai konstatavo, kad bylos nagrinėjimas ne kartą buvo atidėtas, apeliantui buvo siūloma pasirūpinti atstovavimu, tačiau apeliantas šia galimybe nepasinaudojo, taip pat nepasinaudojo galimybe kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo. Teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad apeliantas pateikė išsamius ir didelės apimties atsikirtimus, paaiškinimus ir prašymus, aktyviai prisidėjo ruošiantis bylos nagrinėjimui. Nuo 2016 m. birželio 29 d., kai apeliantas pats susižalojo, jis visą laiką nepertraukiamai teikia teismams ir kitoms institucijoms procesinius ir kitus dokumentus – skundus, pareiškimus, prašymus ir kt., tiek šioje civilinėje byloje, tiek kitose bylose. Po susižalojimo apeliantas aktyviai dalyvavo ir dalyvauja viešuose renginiuose, filmuojasi televizijos laidose, aktyviai reiškiasi socialiniuose tinkluose ir pan. Tai reiškia, kad apelianto sveikatos būklė nėra tokia bloga.Apeliantas, negalėdamas ar nenorėdamas pats dalyvauti teismo posėdžiuose, galėjo ir privalėjo pasirūpinti atstovavimu, juo labiau, kad apeliantas ne tik turi tokia galimybę, bet kitose bylose naudojasi net kelių advokatų pagalba. Apeliantą Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėse bylose Nr. e2-821-912/2017. Nr. e2-1320-155/2017 ir Nr. e2-1321-807/2017 atstovauja advokatas R. B.. Kiti ieškovių turimi duomenys patvirtina, kad apeliantas dar nuo 2016 m. liepos 29 d. naudojasi mokamomis advokatų paslaugomis, o teisinių paslaugų sutartys sudarytos 2016 m. liepos ir spalio mėn., t. y. po apelianto susižalojimo ir po laikinųjų apsaugos priemonių šioje byloje taikymo (laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aplinkybe apeliantas nesąžiningai motyvuoja savo teiginius, esą jis neturi lėšų advokatams samdyti).Apeliantas mini Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2017 m. kovo 10 d. nutartį šioje civilinėje byloje, tačiau pateikia neegzistuojančias teismo procesinio dokumento citatas. Nors Vilniaus apygardos teismo pirmininkas 2017 m. kovo 10 d. nutartimi šioje civilinėje byloje panaikino apeliantui už piktnaudžiavimą nušalinimo teise paskirtą baudą, tačiau nutartyje nebuvo pripažinta, kad apeliantas turi teisę nedalyvauti teismo posėdžiuose, arba kad teismai neturi teisės nagrinėti bylų nedalyvaujant apeliantui. Priešingai, teismas pagrįstai nustatė, kad byla gali būti nagrinėjama bylą vedant per atstovą ir kad apeliantas siekia, jog byla jokiomis aplinkybėmis nebūtų nagrinėjama be jo dalyvavimo teismo posėdžiuose. Vilniaus apygardos teismo pirmininkas 2017 m. kovo 10 d. nutartyje pripažino, kad apeliantas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis.Kadangi ieškinys buvo patenkintas, bylinėjimosi išlaidos pagrįstai buvo priteistos iš apelianto. Priteista suma iš esmės neviršijo Rekomendacijose nurodytų rekomenduojamų dydžių, o įvertinant parengtų procesinių dokumentų apimtį, problemos sudėtingumą, ši suma vertintina kaip pagrįsta ir protinga. Ieškovė UAB „Skomė“ prašė priteisti 9 263,50 Eur išlaidų advokato pagalbai. Teismas priteisė 7 000 Eur. Pagal teismų praktiką, kadangi advokatų paslaugos apmokestinamos PVM, atitinkamai klientai turi pareigą apmokėti advokatų priskaičiuotą PVM ir turi teisę pagal CPK 93 ir 98 straipsnius gauti visų bylinėjimosi išlaidų (įskaitant sumokėtą PVM) atlyginimą iš bylą pralaimėjusios šalies.Apeliantas prašo prie bylos prijungti papildomus įrodymus, kurie daugiausia susiję su UAB „FF lizingas“ bankroto byla, todėl šis apelianto prašymas netenkintinas, nes šioje byloje nagrinėjamas ieškovių ieškinys apeliantui dėl žalos atlyginimo. Netenkintinas ir apelianto prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar galima buvo nagrinėti bylą iš esmės teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme. Konstitucinis Teismas neteikia jokių išaiškinimų ar konsultacijų civilinėse bylose apie tai, ar pirmosios instancijos teismas galėjo nagrinėti bylą teismo posėdyje neatvykus dalyvaujančiam byloje asmeniui. Taip pat nėra pagrindo pripažinti ieškovės BUAB „FF lizingas“ bankroto administratorės UAB „Admivita“ vadovo E. D. ir jo sutuoktinės I. D. dalyvavimą byloje būtinu, kadangi jų darbinės funkcijos, šeimyninė padėtis neturi jokios įtakos šios bylos išsprendimui. Nėra pagrindo svarstyti leisti ar neleisti advokatui V. B. atstovauti ieškoves UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“, kadangi procesiniai įstatymai nenumato dalyvaujančio byloje asmens galimybės pasirinkti kitos šalies atstovą, ar nušalinti atstovą nuo kitos šalies atstovavimo. Apelianto nepagrįstos pretenzijos dėl advokato V. B. veiklos buvo atmestos ir Lietuvos advokatų tarybos 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu.Netenkintinas atsakovo prašymas skirti Lietuvos auditorių rūmų konsultaciją. Apeliaciniame skunde neatskleidžiama, kokį ryšį su nagrinėjama byla turi, ar bent hipotetiškai gali turėti, Lietuvos auditorių rūmai. Netenkintinas ir atsakovo prašymas skirti byloje ekonominę ekspertizę. Apeliantas savo klausimais ekspertui siekia, kad iš naujo būtų vertinamas bankroto bylos UAB „FF lizingas“ iškėlimo pagrįstumas ir teisėtumas. Tačiau šioje byloje nagrinėjamas ieškovių ieškinys dėl žalos, kurią apeliantas padarė ieškovei BUAB „FF lizingas“, būdamas jos vadovu iki 2013 m. lapkričio 13 d., atlyginimo. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė BUAB „FF lizingas“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Admivita“, prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą nepakeistą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais: Ieškovė nepasisako dėl atsakovo nurodomų, tačiau nei teisiškai, nei faktiškai su skundžiamu sprendimu ir jo teisėtumu nesusijusių aplinkybių ir teiginių, tokių kaip: apelianto sveikatos būklė, apelianto negalėjimas sudaryti sutarties dėl teisinės pagalbos ir turėti atstovo, dėl kitų nagrinėjamų teisminių ginčų, kurių šalis yra atsakovas, dėl atsakovo fiziniams ir juridiniams asmenims inkriminuojamo neteisėto bendrininkavimo, melagingų paaiškinimų, ikiteisminių tyrimų, dėl laikinųjų apsaugos priemonių, pritaikytų šioje civilinėje byloje, dėl minimų kitų asmenų, kurie nėra šios bylos dalyviai. Atsakovas ne dėl nežinojimo, suklydimo, o sąmoningai formuluoja prašymus ir argumentus, susijusius su kitomis teismuose nagrinėjamomis civilinėmis bylomis, reiškia prašymus, dėl kurių ankstesniuose teismų procesiniuose sprendimuose jam jau ne kartą buvo išsamiai ir aiškiai išaiškinta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad egzistuoja visos sąlygos ieškovių UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ netiesioginiam ieškiniui reikšti, kadangi šių ieškovių bei kitų BUAB „FF lizingas“ kreditorių finansiniai reikalavimai iki šiol nėra patenkinti, UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ yra BUAB „FF lizingas“ kreditorės, kurios turi neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę savo skolininkei BUAB „ FF lizingas“ pagal CK 6.68 straipsnio 1 dalį. Į bylą įstojus BUAB „FF lizingas“ bankroto administratorei, kreditorės, pareiškusios netiesioginį ieškinį, tebeturėjo teisę likti bendraieškėmis ir palaikyti anksčiau byloje savo pareikštus reikalavimus. Netiesioginiu ieškiniu ginamos ne tik ieškovių UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“, bet ir pačios BUAB „FF lizingas“ bei jos kreditorių teisės ir teisėti interesai. Apelianto prašymai dėl bylos nutraukimo ir/ar pareiškimo palikimo nenagrinėtu buvo pateikti ir išspręsti bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu iki skundžiamo sprendimo priėmimo, būtent, buvo netenkinti 2016 m. liepos 26 d. rašytine nutartimi, konstatuojant, kad ieškiniai dėl žalos atlyginimo yra nagrinėtini teisme. Teismas taip pat nenustatė jokių pagrindų, kuriais remiantis ieškinys turėtų būti paliktas nenagrinėtu. Teismas pagrįstai nustatė, kad netiesioginį ieškinį ieškovės pareiškė 2014 m. rugsėjo 29 d., t. y. praėjus mažiau nei vieneriems metams po bankroto bylos BUAB „FF lizingas“ iškėlimo ir pusei metų nuo kreditorių finansinių reikalavimų BUAB „FF lizingas“ bankroto byloje patvirtinimo, todėl ieškovės nepraleido ieškinio senaties termino netiesioginiam ieškiniui pareikšti. Apelianto samprotavimai apie tai, kad ieškovėms ieškinio senaties terminai skaičiuotini nuo 2008 m. ir 2011 m., t. y. nuo UAB „FF lizingas“ akcininkų susirinkimų, nutarčiai dėl bankroto bylos UAB „FF lizingas“ iškėlimo įsiteisėjus tik 2013 m. lapkričio 13 d., neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Teismas bylos nagrinėjimo metu ne kartą protokolinėmis ir rašytinėmis nutartimis netenkino apelianto prašymų dėl įrodymų išreikalavimo, kadangi pagrįstai konstatavo, jog prašomi išreikalauti įrodymai arba nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku, arba apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad prašomais išreikalauti įrodymais nedisponuoja pats ar, kad apeliantas dokumentų negalėtų gauti bendra tvarka, arba atsakovas formuluoja prašymus dėl dokumentų itin abstrakčiai, nenurodydamas prašomų išreikalauti įrodymų reikšmės šiai bylai. Teismas skundžiamu sprendimu nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, jas įvertino ir ištyrė, o apelianto subjektyvūs teiginiai dėl teismo sprendimo nepakankamo motyvavimo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti ir nesudarantys nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Sudarant 2010 m. gruodžio 6 d. sutartį visiems, taip pat ir apeliantui, buvo vienareikšmiškai aišku, kad UAB „Prie vingio“ ilgą laiką nevykdo savo finansinių įsipareigojimų bankui ir kad ateityje negalės įvykdyti savo įsipareigojimų nei bankui, nei kitiems kreditoriams. Nepaisant to, apeliantas sudarė 2010 m. gruodžio 6 d. sutartį, kuri buvo visiškai nebūdinga įprastai ieškovės ūkinei – komercinei veiklai. Teismas pasisakė tiek dėl apelianto veiksmų neteisėtumo, tiek dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nurodydamas, kad, nepaisydamas šių aplinkybių atsakovas, veikdamas kaip UAB „FF lizingas“ vadovas, su AB „GVK“ 2010 m. gruodžio 6 d. sudarė Reikalavimo teisės perleidimo sutartį, taigi veikė neteisėtai, neprotingai, ne pagal objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Teismas taip pat pagrįstai įvertino, kad egzistuoja pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog joks sąžiningas, protingas ir rūpestingas ūkio subjekto vadovas nebūtų sudaręs 2007 m. gruodžio 10 d. Laidavimo sutarties Nr. 326-07L, nes akivaizdu, kad ši sutartis negalėjo duoti jokios naudos laiduotojui, juolab, kad laidavimo sutartis buvo neatlygintinė, o tai iš esmės prieštarauja juridinio asmens, siekiančio pelno, ir teikiančio finansinės nuomos paslaugas, veiklos tikslams. Apelianto argumentai dėl neva neteisėtai patvirtinto AB DNB banko finansinio reikalavimo ir neva BUAB „FF lizingas“ bankroto administratorės kaltės dėl tokio finansinio reikalavimo patvirtinimo buvo paneigti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1833/2014, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-774-178/2016. Atsakovas, laiku nemokėdamas darbo užmokesčio UAB „FF lizingas“ darbuotojams arba mokėdamas ne visą darbo užmokestį, dėl ko darbuotojų naudai vėliau buvo priskaičiuoti delspinigiai bei vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką, atliko neteisėtus veiksmus. Apelianto deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kad neva darbuotojai nereikalavo mokėti darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų, nepaneigia teisės aktuose įtvirtintų darbdavio pareigų, susijusių su darbo užmokesčio mokėjimu. Subjektyvūs apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai, kad apeliantas nesutiko su kai kurių antros eilės BUAB „FF lizingas“ kreditorių finansiniais reikalavimais, nėra ir negali būti teisiniais argumentais, siekiant panaikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, taip pat nepaneigia apelianto, kaip BUAB „FF lizingas“ vadovo, pareigų laiku mokėti įstatymuose reglamentuotus mokesčius.Apelianto pateikti įrodymai neturi jokio teisinio ar faktinio ryšio su šioje civilinėje byloje nagrinėjamo ginčo dalyku, be to, jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai, neegzistuoja joks teisinis ir (ar) faktinis pagrindas tenkinti apelianto prašymą prijungti prie šios civilinės bylos naujai pateiktus įrodymus.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš apelianto – buvusio BUAB ,,FF lizingas“ vadovo, priteistas žalos atlyginimas BUAB ,,FF lizingas“ pagal pačios BUAB ,,FF lizingas“ ir jos kreditorių pareikštą ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nagrinėja laikydamasi apeliacinio skundo ribų. Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė (CPK 320 straipsnis).

Dėl procesinių apelianto prašymų

Apeliantas apeliaciniu skundu ir vėliau apeliacinės instancijos teismui pateiktais prašymais prašo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar galima buvo nagrinėti bylą iš esmės pirmosios instancijos teismo posėdyje, jei atsakovas dėl sveikatos būklės ir finansinės padėties negalėjo dalyvauti bylos nagrinėjime ir negalėjo laiku susirasti atstovo; 2) bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka ir pripažinti būtinais E. D. ir I. D. dalyvavimą; 3) priimti atskirąją nutartį dėl žinomai melagingų paaiškinimų teismui teikimo ir galimai suklastoto 2014 m. spalio 23 d. UAB „Admivita“ įgaliojimo panaudojimo teisme ir pranešti prokurorui; 4) neleisti advokatams P. V., V. B., I. D. ir I. K. atstovauti ieškoves; 5) nepripažinti advokatų P. V. ir V. B. atstovavimo išlaidų, o dėl ieškovių piktnaudžiavimo, siekiant šias išlaidas prisiteisti, skirti ieškovėms baudą; 6) prijungti prie bylos Vilniaus apygardos teismo civilines bylas Nr. 2-3366-232/2014 ir Nr. 2-44-160/2013; 7) sustabdyti bylos nagrinėjimą pagal CPK 164 straipsnio 4 punktą iki atsakovo ligos pabaigos ir iki teismo sprendimo dalies dėl Z. V. finansinio reikalavimo UAB „FF lizingas“ dalies dėl delspinigių priteisimo įsiteisėjimo civilinėje byloje Nr. B2-1226-413/2017. Apeliantas taip pat teikia prašymus dėl naujų įrodymų prijungimo, įrodymų išreikalavimo, specialisto konsultacijos ir ekspertizės byloje skyrimo. Pasisakydama dėl pirmojo apelianto prašymo Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1 straipsnis). Jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus (CPK 3 straipsnio 3 dalis). Taigi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai priskirta teisės aktų teisėtumo kontrolės funkcija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nevykdo bendrosios kompetencijos teismų procesinių sprendimų instancinės kontrolės ir nesprendžia, ar bendrosios kompetencijos teismo konkrečioje byloje atliktas procesinis veiksmas (šiuo atveju – atsisakymas atidėti teismo posėdį) yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismo procesinių veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę vykdo tik aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai proceso įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, apelianto prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl konkrečioje byloje pirmosios instancijos teismo atlikto procesinio veiksmo teisėtumo tyrimo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos atmetamas kaip nepagrįstas, pateiktas neatsižvelgiant į įstatyme numatytą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis numato, kad apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą, arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas. Taigi, vien apelianto pageidavimas dėl žodinės proceso formos, nesant tokios proceso formos būtinybę pagrindžiančių objektyvių aplinkybių, nėra pagrindas apeliacinės instancijos teismui skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Apeliantas savo prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka grindžia tuo, kad ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš jo priteista suma yra labai didelė, todėl, apelianto vertinimu, ginčas dėl tokio dydžio sumos priteisimo apskritai negali būti nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Be to, apelianto vertinimu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pažeista jo teisė būti išklausytam, kadangi teismas bylą iš esmės išnagrinėjo apeliantui nedalyvaujant. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad ginčijamos sumos dydis pats savaime gali būti kriterijumi, suteikiančiu pagrindą teismui nukrypti nuo rašytinės bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme formos. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad ginčijama suma pati savaime nelemia nei byloje nustatinėtinų aplinkybių, nei tirtinų įrodymų, pobūdžio, tuo tarpu būtent šios aplinkybės yra esminės apeliacinės instancijos teismui sprendžiant, ar byla apeliacinės instancijos teisme konkrečiu atveju gali būti teisingai išnagrinėta rašytinio proceso tvarka. Žodinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme gali būti skiriamas tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad būtina byloje apklausti liudytojus, nustatyti naujas faktines aplinkybes, dėl kurių proceso šalys nebuvo davusios paaiškinimų pirmosios instancijos teismui ir kurios negali būti tinkamai nustatytos tik rašytinių šalių paaiškinimų forma, ir pan. Tokio pobūdžio aplinkybių kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė. Dėl apelianto argumentų, susijusių su jo teisės būti išklausytam pažeidimu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nepagrįstumo kolegija detaliau pasisako šios nutarties 105 – 111 punktuose. Papildomai pažymėtina, kad dėl šioje byloje kolegijos priimamo procesinio sprendimo pobūdžio (bylos grąžinimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui) žodinė apelianto apklausa apeliacinės instancijos teisme nėra tikslinga. Apeliantas apeliaciniu skundu taip pat prašo pripažinti būtinu E. D. ir I. D. dalyvavimą byloje, tačiau nepateikia jokių tokį savo prašymą pagrindžiančių argumentų. Apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu, pagal šioje byloje pareikštų reikalavimų pobūdį, asmeninis šių asmenų dalyvavimas byloje nepadėtų nustatyti jokių šiai bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, todėl šis apelianto prašymas kolegijos atmetamas kaip nepagrįstas. Apelianto prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo civilinėje byloje Nr. B2-1226-413/2017 buvo patenkintas Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartimi. 2017 m. gruodžio 6 d. nutartimi bylos nagrinėjimas atnaujintas, išnykus bylos sustabdymo pagrindui. Prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą iki apelianto ligos pabaigos kolegijos atmetamas, atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama rašytinio proceso tvarka pagal apelianto pateikto apeliacinio skundo teisinį ir faktinį pagrindą (CPK 320 straipsnis), t. y. bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nėra reikalingas apelianto dalyvavimas teismo posėdyje, o papildomų procesinių dokumentų teikimas apribotas įstatymo (CPK 323 straipsnis), todėl apelianto sveikatos būklė objektyviai negali būti kliūtimi apeliaciniam procesui byloje vykti. Apeliantas taip pat prašo prie nagrinėjamos bylos prijungti civilinę bylą Nr. 2-3366-232/2014, kurioje buvo nagrinėjamas ieškovo AB DNB banko ieškinys atsakovei UAB „FF lizingas“ dėl skolos priteisimo. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad nurodyta byla užbaigta Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 15 d. nutartimi, kuria ieškovo ieškinys paliktas nenagrinėtu ieškovui atsiėmus ieškinį dėl to, jog Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.B2-1680-560/2014 buvo patvirtintas AB DNB banko kreditorinis reikalavimas. Apeliantas nepagrindžia, kuo nagrinėjamai bylai gali būti reikšminga civilinėje byloje Nr. 2-3366-232/2014 esanti medžiaga, ypač atsižvelgiant į tai, kad AB DNB banko kreditorinis reikalavimas šiuo metu yra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, todėl šio reikalavimo pagrįstumas nagrinėjamoje byloje iš naujo nebegali būti ginčijamas (CPK 18 straipsnis, 279 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgdama į tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šį apelianto prašymą atmeta. Kolegija taip pat atmeta apelianto prašymą prijungti prie nagrinėjamos bylos civilinę bylą Nr. 2-44-160/2013 pagal Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, ieškinį BUAB „FF lizingas“ dėl skolos priteisimo, kadangi apeliantas aiškiai nepagrindė paminėtos bylos ir joje esančių įrodymų sąsajų su šios bylos ginčo dalyku. Kolegija pažymi, kad dėl tapačiais argumentais, kaip šioje byloje, grindžiamų apelianto prašymų neleisti advokatams P. V., V. B., I. D. ir I. K. atstovauti ieškoves, nepripažinti advokatų P. V. ir V. B. atstovavimo išlaidų nepagrįstumo jau yra pasisakyta įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais kitose bylose, kuriose dalyvavo apeliantas, inter alia (lot. be kita ko) Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-192-157/2017, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-191-157/2017. Kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti šių apelianto prašymų, nei tai jau yra padaryta įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. Tuo pačiu nėra pagrindo tenkinti ir apelianto prašymo dėl baudos ieškovėms skyrimo už prašymus priteisti nurodytų advokatų atstovavimo išlaidas, kadangi procesinio prašymo priteisti atstovavimo išlaidas teismui pateikimas (procesinės teisės į bylinėjimosi išlaidų priteisimą įgyvendinimas) pats savaime negali būti laikomas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Pagal CPK 332 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas šio kodekso 299 straipsnio numatytais atvejais ir tvarka gali priimti atskirąją nutartį. Atsiroji nutartis gali būti priimama, jei teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, padaro išvadą, kad asmenys pažeidė įstatymus ar kitas teisės normas (CPK 299 straipsnis). Taigi, įstatymas suteikia teismui diskrecijos teisę spręsti, ar konkrečioje byloje yra pagrindas atskirajai nutarčiai priimti, o byloje dalyvaujančių asmenų reikalavimai tokią nutartį priimti teismui nėra privalomi. Kolegijos nuomone, apelianto argumentai, kuriais jis grindžia atskirosios nutarties šioje byloje priėmimo būtinybę, yra paremti išimtinai subjektyviu apelianto vertinimu, nesant jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių tokią apelianto poziciją, todėl pagrindo atskirosios nutarties priėmimui šioje byloje nėra. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantas pateikė naujus įrodymus, kuriuos prašo prijungti prie nagrinėjamos bylos. Kolegija, susipažinusi su apelianto naujai teikiamais įrodymais, sprendžia, kad šie įrodymai, išskyrus 2007 m. lapkričio 27 d. valdybos posėdžio protokolą ir apelianto medicininę pažymą, nėra susiję su šioje byloje kilusio ginčo dalyku, taigi neatitinka įrodymų sąsajumo reikalavimų. Kaip pagrįstai pažymėjo ir bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, šioje byloje nėra nagrinėjami BUAB „FF lizingas“ bankroto administratorės veiksmai, susiję su BUAB „FF lizingas“ administravimu ir jos interesų gynimo tinkamumu, kadangi jokie reikalavimai BUAB „FF lizingas“ bankroto administratorei šioje byloje nėra reiškiami. Byloje taip pat nėra nagrinėjami jokie reikalavimai dėl BUAB „FF lizingas“ akcininko J. M. veiksmų. Apelianto subjektyvi pozicija, kad BUAB „FF lizingas“ bankroto administratorės veiksmų teisėtumo vertinimas nagrinėjamai bylai yra teisiškai reikšmingas, nesaisto bylą nagrinėjančio teismo, kuris savarankiškai, pagal byloje pareikšto ieškinio faktinį pagrindą, nustato bylai taikytinas teisės normas ir jų pagrindu – įrodinėjimo dalyką, t. y. tas aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkretaus ieškovo pareikšto reikalavimo tenkinimo galimybėms. Atsižvelgdama į tai kolegija apelianto kartu su apeliaciniu skundu teikiamų naujų įrodymų, išskyrus 2007 m. lapkričio 27 d. valdybos posėdžio protokolą ir apelianto medicininę pažymą, nepriima ir dėl jų nepasisako. Kartu su apeliaciniu skundu pateiktą 2007 m. lapkričio 27 d. valdybos posėdžio protokolą ir apelianto medicininę pažymą kolegija priima, atsižvelgdama į šių įrodymų ryšį su apeliacinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis, taip pat į tai, kad šių įrodymų turinys yra žinomas kitoms proceso šalims ir jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Dieną prieš byloje paskirtą apeliacinės instancijos teismo posėdį apeliantas pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą skirti žodinį bylos nagrinėjimą kartu su papildomais paaiškinimais ir įrodymais. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal CPK 323 straipsnį, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui draudžiami bet kokie apeliacinio skundo argumentų papildymai, nesvarbu, kokia procesine forma jie būtų pateikiami. Procesinė šalių teisė teikti teismui rašytinius paaiškinimus turi būti aiškinama atsižvelgiant į CPK 323 straipsnio nuostatas. Vadovaudamasi šiais argumentais teisėjų kolegija apelianto prašyme išdėstytų papildomų paaiškinimų dėl bylos esmės nevertina ir dėl jų nepasisako. Apelianto kartu su prašymu teikiami nauji įrodymai, kolegijos vertinimu, yra pateikti pavėluotai, t . y. likus dienai iki byloje paskirto teismo posėdžio, nors visais pateiktais įrodymais, išskyrus 2018 m. sausio 8 d. pareiškimo generaliniam prokurorui pirmąjį lapą, kolegijos vertinimu, neturintį jokios įrodomosios reikšmės nagrinėjamai bylai, apeliantas disponavo gerokai anksčiau (vėliausiai 2017 m. rugpjūtį, pagal teikiamuose dokumentuose nurodytas jų surašymo datas). Atsižvelgdama į tai, taip pat į tai, kad priėmus apelianto naujai pateiktus įrodymus būtų būtina atidėti teismo posėdį, suteikiant kitai proceso šaliai galimybę su šiais dokumentais susipažinti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su 2018 m. sausio 8 d. apeliacinės instancijos teismui pateiktu prašymu teikiamus įrodymus atsisako priimti. Kolegija nesprendžia apelianto apeliaciniame skunde pateiktų procesinių prašymų dėl naujų įrodymų išreikalavimo ir ekspertizės byloje skyrimo, atsižvelgdama į tai, kad šia nutartimi dėl toliau joje dėstomų motyvų byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kuris, nagrinėdamas bylą iš naujo, ir turės spręsti dėl atitinkamų apelianto prašymų pagrįstumo. Kartu kolegija dar sykį atkreipia apelianto dėmesį į šioje byloje kilusio ginčo nagrinėjimo ribas ir tai, kad tiek byloje dalyvaujančio asmens teikiami, tiek prašomi išreikalauti įrodymai, turi būti susiję su šiai bylai teisiškai reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Kolegija netenkina apelianto prašymo į nagrinėjamą bylą trečiaisiais asmenimis įtraukti BUAB „FF lizingas“ valdybos narius, kadangi nauji asmenys į bylą apeliacinės instancijos teisme negali būti įtraukiami. Įtraukus naują byloje dalyvaujantį asmenį į bylą apeliacinės instancijos teisme, būtų pažeista šio asmens teisė į teismo procesą pirmojoje teismo instancijoje. Tuo tarpu dėl BUAB „FF lizingas“ valdybos narių dalyvavimo šioje byloje poreikio kolegija detaliau pasisako analizuodama apelianto argumentus, susijusius su ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumu (šios nutarties 88 – 93 punktai). Apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus bylą ir nutarus procesinį sprendimą byloje skelbti 2018 m. vasario 2 d., apeliantas 2018 m. vasario 1 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą dėl procesinių veiksmų, kuriuo teikia naujus įrodymus, prašo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nauji įrodymai teismui teikiami jau pasibaigus bylos nagrinėjimui, t. y. toje proceso stadijoje, kurioje jokių naujų reikalavimų ir/ar įrodymų teismas priimti ir nagrinėti negali, apelianto 2018 m. vasario 1 d. prašymo nepriima ir dėl jame esančių argumentų bei kartu su juo teikiamų įrodymų nepasisako.

Dėl apelianto argumentų, susijusių su patikslinto ieškinio priėmimo teisėtumu

Kai įmonė tampa nemoki ĮBĮ prasme ir jai iškeliama bankroto byla, pagrindinis subjektas, turintis teisę pareikšti ieškinį nemokios įmonės vadovui dėl žalos atlyginimo yra įmonės bankroto administratorius. Jeigu bankroto administratorius neįgyvendina ĮBĮ nustatytos pareigos kreiptis į teismą, gindamas kreditoriaus interesus, teisę kreiptis į teismą su netiesioginiu ieškiniu įgyja bendrovės kreditorius. Tokiu atveju, patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti (CK 6.68 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjama byla pradėta pagal BUAB „FF lizingas“ kreditorių UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ netiesioginį ieškinį. Bylos nagrinėjimo metu reikalavimus atsakovui pareiškė ir pati BUAB „FF lizingas“, atstovaujama bankroto administratorės. Visų ieškovių reikalavimai buvo sujungti į pirmosios instancijos teismui 2016 m. gegužės 3 d. pateiktą patikslintą ieškinį. Apelianto teigimu, patikslintas ieškinys negalėjo būti priimtas nagrinėti, o priimtas turėjo būti paliktas nenagrinėtu, nes ieškovės UAB „Baltic arms“ ir UAB „Skomė“ neteko teisės reikšti netiesioginį ieškinį, kadangi patikslintu ieškiniu tą patį ieškinį pareiškė jų skolininkė BUAB „FF lizingas“, o pastaroji neturi teisės reikšti netiesioginio ieškinio, koks yra ir patikslintas ieškinys. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais. Pagal CPK 136 straipsnį, sujungtus reikalavimus teismui gali pareikšti keli ieškovai. Nors teisei pareikšti netiesioginį ieškinį keliamos papildomos sąlygos (ieškovas turi pagrįsti savo kaip kreditoriaus statusą, taip pat aplinkybę, kad skolininko bankroto administratorius neįgyvendina ĮBĮ nustatytos pareigos kreiptis į teismą, gindamas kreditoriaus interesus), kreditoriaus reiškiamo netiesioginio ieškinio ir bankrutuojančios bendrovės reiškiamo tiesioginio ieškinio tikslas yra tapatus: išreikalauti iš atsakovo turtą, kuris bus įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „Baltic arms“ ir UAB „Skomė“ pareikšto netiesioginio ieškinio ir BUAB „FF lizingas“ tiesioginio ieškinio dalykas ir faktinis pagrindas iš esmės sutampa. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, visų ieškovių reikalavimus buvo tikslinga nagrinėti vienoje civilinėje byloje, kadangi dviejų iš esmės tapačių ieškinių nagrinėjimas dviejose bylose neatitiktų proceso koncentruotumo ir ekonomijos principų reikalavimų. Sujungus ieškovių reikalavimus, BUAB „FF lizingas“ reiškiamas ieškinys netapo netiesioginiu ieškiniu – jis išliko tiesioginiu ieškiniu, pateiktu viename procesiniame dokumente su UAB „Baltic arms“ ir UAB „Skomė“ netiesioginiu ieškiniu. Ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai pažymi, kad įstatyme nėra įtvirtintas draudimas į vieną procesinį dokumentą (ieškinio pareiškimą) sujungti tiesioginio ir netiesioginio ieškinio reikalavimus. Kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygas, tokia galimybė priklauso nuo to, kurioje proceso stadijoje šis sujungimas atliekamas. Inicijuojant teismo procesą, toks sujungimas nėra galimas, kadangi skolininko ieškinio pareiškimas pašalina vieną iš netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygų – skolininko vengimą ar atsisakymą įgyvendinti jam priklausančią teisę. Tuo tarpu skolininkui vėliau, t. y. jau po kreditoriaus netiesioginio ieškinio pareiškimo, pareiškus atsakovui savarankiškus reikalavimus, byla pagal pradinio ieškovo ieškinį negali būti nutraukiama, kadangi kreditoriaus, teisėtai pareiškusio netiesioginį ieškinį, teisinis suinteresuotumas šio ieškinio patenkinimu, skolininkui pareiškus savarankišką reikalavimą, neišnyksta – jis ir toliau išlieka suinteresuotas atitinkamos pinigų sumos, kurią siekiama prisiteisti iš atsakovo, įskaitymu į skolininko turto masę ir panaudojimo skolininko kreditorių, taip pat ir jo paties, reikalavimų tenkinimui. Šiuo atveju neginčytina, kad tuo metu, kai ieškovės UAB „Baltic arms“ ir UAB „Skomė“ kreipėsi į teismą su netiesioginiu ieškiniu šioje byloje, BUAB „FF lizingas“ tiesioginio ieškinio dėl žalos atlyginimo atsakovui nebuvo pareiškusi, taigi ši netiesioginio ieškinio sąlyga (skolininkas delsia ar atsisako įgyvendinti turimą teisę) buvo tenkinama. Šios išvados nepaneigia apelianto nurodoma aplinkybė, kad pradiniame ieškinyje BUAB „FF lizingas“ buvo įtraukta trečiuoju asmeniu ieškovių pusėje, kadangi trečiasis asmuo jokių savarankiškų materialinių teisinių reikalavimų atsakovui nereiškia ir todėl negali būti laikomas savarankiškai įgyvendinančiu turimą teisę. Teisėtai inicijavusios civilinę bylą, ieškovės UAB „Baltic arms“ ir UAB „Skomė“ turėjo procesinę teisę vėliau tikslinti pareikšto ieškinio reikalavimus (CPK 42 straipsnis), tuo tarpu ieškovė BUAB „FF lizingas“ – pareikšti savarankiškus reikalavimus atsakovui, juos sujungdama su ieškovių UAB „Baltic arms“ ir UAB „Skomė“ byloje jau pareikštais reikalavimais. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais apelianto teiginius, kad patikslintas ieškinys šioje byloje pirmosios instancijos teismo negalėjo būti priimtas, o jį priėmus turėjo būti paliktas nenagrinėtu arba byla turėjo būti nutraukta, kaip nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka.

Dėl ieškovių UAB „Baltic arms“ ir UAB „Skomė“ reikalavimo teisės

Apelianto teigimu, ieškovės UAB „Baltic arms“ ir UAB „Skomė“ neturėjo teisės reikšti netiesioginio ieškinio, kadangi jų teisės nebuvo pažeistos, t. y. UAB „Baltic arms“ reikalavimas buvo užtikrintas hipoteka, Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-420-413/2017 ši kreditorė išbraukta iš BUAB „FF lizingas“ kreditorių sąrašo, o UAB „Skomė“ yra BUAB „FF lizingas“ skolininkė, o ne kreditorė. Apeliantas taip pat nurodo, kad UAB „Baltic arms“ įgijo nedidelį finansinį reikalavimą UAB „FF lizingas“ 2013 m. lapkričio 21 d., t. y. po Vilniaus apygardos teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo, todėl UAB „Baltic arms“ teisių negali pažeisti UAB „FF lizingas“ veikla, vykdyta iki bankroto bylos procedūrų pradžios. Kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka. Pirma, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia apeliantas, Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-420-413/2017 UAB „Baltic arms“ nebuvo išbraukta iš BUAB „FF lizingas“ kreditorių sąrašo – šia nutartimi UAB „Baltic arms“ perkelta iš hipotekos kreditorių sąrašo į trečios eilės kreditorių sąrašą su 8 107,80 Eur finansiniu reikalavimu. Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartimi patvirtintas patikslintas 19 831,09 Eur šios kreditorės reikalavimas, taip pat UAB „Skomė“ 54 611,13 Eur trečios eilės kreditorinis reikalavimas. Duomenų apie tai, kad šių kreditorių reikalavimai būtų visiškai patenkinti, byloje nėra. Taigi, abi nurodytos ieškovės yra BUAB „FF lizingas“ kreditorės, suinteresuotos savo reikalavimų, o kartu ir šioje byloje pareikšto ieškinio, patenkinimu. Apelianto argumentai, kad UAB „Skomė“ yra BUAB „FF lizingas“ skolininkė, o ne kreditorė, prieštarauja įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuriuo patvirtintas šios kreditorės reikalavimas, turiniui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos atmetami kaip nepagrįsti, jų detaliau neanalizuojant. Kolegija taip pat pažymi, kad CK 6.68 straipsnis nereikalauja, jog ieškovas būtų įgijęs skolininko kreditoriaus statusą skolininko teisės atsiradimo (atsakovo neteisėtų veiksmų atlikimo) metu. Kitaip nei taikant actio Pauliana institutą, netiesioginiam ieškiniu pareikšti pakanka, kad ieškovas turėtų skolininko kreditoriaus statusą ieškinio pareiškimo momentu. Tokia išvada išplaukia iš pačios netiesioginio ieškinio esmės ir paskirties – netiesioginiu ieškiniu siekiama, kad skolininkas atsiskaitytų su ieškinio pareiškimo metu esamu kreditoriumi iš lėšų, gautų realizavus skolininkui priklausančią teisę. Aplinkybė, kad tiek UAB „Baltic arms“, tiek UAB „Skomė“ kreditoriniai reikalavimai buvo patvirtinti ieškinio šioje byloje pareiškimo metu, byloje yra nustatyta, taigi ieškovės kreipimosi į teismą metu buvo BUAB „FF lizingas“ kreditorės.

Dėl ieškinio senaties

Nagrinėjamoje byloje ieškovės yra pareiškusios ieškinį dėl žalos atlyginimo, kuriam pareikšti pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas. Priešingai nei teigia apeliantas, ieškovės šioje byloje neprašė taikyti actio Pauliana instituto, neprašė teismo panaikinti BUAB „FF lizingas“ sudarytų sandorių, todėl apelianto argumentai, susiję su actio Pauliana ieškiniui pareikšti taikytinu 1 metų ieškinio senaties terminu, yra nepagrįsti. Procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo ieškinio priėmimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Teisė į procesines palūkanas visais atvejais yra susijusi su ieškinio pareiškimu teisme, todėl taip pat atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad procesinių palūkanų priteisimui turėtų būti taikomas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytas penkerių metų senaties terminas, taikomas reikalavimui dėl materialinių palūkanų priteisimo. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 6.68 straipsnis kreditoriaus teisių pažeidimą, kaip būtiną sąlygą netiesioginiam ieškiniui pareikšti, sieja su ypatingais atvejais, tokiais kaip skolininko nemokumas, bankrotas, ir pan. Jei skolininkas turi pakankamai turto kreditoriaus reikalavimui patenkinti, kreditorius neturi teisės reikšti netiesioginio ieškinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012). Atsižvelgdama į tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovių UAB „Baltic arms“ ir UAB „Skomė“ teisių pažeidimas, sudarantis šioms kreditorėms prielaidas pareikšti netiesioginį ieškinį, negalėjo atsirasti sandorių, iš kurių kildinamas žalos atsiradimas, sudarymo metu, kadangi nuostolingų sandorių sudarymas pats savaime nereiškia, kad skolininkas jau šių sandorių sudarymo metu nebeturi turto atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi. Esant tokioms aplinkybėms kolegija detaliau nepasisako dėl šalių argumentų, susijusių su UAB „Baltic arms“ ir UAB „Skomė“ galimybėmis apie sandorius, iš kurių kildinamas žalos atsiradimas, sužinoti jau tuo metu, kai šie sandoriai buvo sudaryti. Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas UAB „Baltic arms“ ir UAB „Skomė“ reikalavimams pareikšti prasidėjo teismui patvirtinus šių kreditorių reikalavimus BUAB „FF lizingas“ bankroto byloje, kadangi CK 6.68 straipsnis galiojančios ir vykdytinos kreditoriaus reikalavimo teisės nesieja vien tik su šios teisės patvirtinimu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Kita vertus, šių ieškovių teisių pažeidimas negalėjo atsirasti anksčiau, nei šioms kreditorėms tapo žinoma tiek apie atsakovo veiksmus, sudarančius pagrindą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, tiek apie BUAB „FF lizingas“ nemokumą, kaip vieną iš netiesioginio ieškinio pareiškimo prielaidų. Iš bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad nutartis iškelti BUAB „FF lizingas“ bankroto bylą įsiteisėjo 2013 m. lapkričio 13 d., dėl bankroto bylos BUAB „FF lizingas“ iškėlimo į teismą buvo kreiptasi 2013 m. kovo 6 d. Pradinis ieškovių ieškinys šioje byloje pareikštas 2014 m. rugsėjo 29 d., Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovės į teismą su ieškiniu kreipėsi nepraėjus nei metams nuo bankroto bylos BUAB „FF lizingas“ iškėlimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad ieškovėms anksčiau nei prieš dvejus metus iki bankroto bylos BUAB „FF lizingas“ iškėlimo galėjo būti žinoma apie BUAB „FF lizingas“ nemokumą ar kitas ypatingas aplinkybes, suteikiančias šioms kreditorėms teisę reikšti netiesioginį ieškinį, tokių aplinkybių savo skunde nenurodo ir apeliantas. Atsižvelgdama į šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovės UAB „Baltic arms“ ir UAB „Skomė“ ieškinio senaties termino nepraleido. Pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino bankroto administratoriaus reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ta aplinkybė, jog administratorius, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesus ginantis subjektas, ieškinį reiškia dėl įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytos žalos atlyginimo, sudaro pagrindą ieškinio senaties terminą skaičiuoti būtent nuo to momento, kai apie tokią žalą sužino ar turėjo sužinoti bankroto administratorius. Priešingu atveju, laikant, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo sandorių sudarymo momento, iš esmės būtų paneigiama galimybė ginti kreditorių ir pačios įmonės teises, pareiškiant tokį ieškinį, jei nuo sandorių sudarymo iki bankroto bylos iškėlimo būtų praėjęs laiko tarpas, lygus įstatymo nustatytam ieškinio senaties terminui tokiam reikalavimui pareikšti. Bankrutuojančios įmonės administratorius sužino apie įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytą žalą ne anksčiau, negu įsiteisėja nutartis iškelti įmonei bankroto bylą ir paskirti jos bankroto administratorių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-421/2016). Kadangi nutartis iškelti BUAB „FF lizingas“ bankroto bylą įsiteisėjo 2013 m. lapkričio 13 d., o patikslintas ieškinys pareikštas 2016 m. gegužės 3 d., laikytina, kad BUAB „FF lizingas“ ieškinio senaties termino taip pat nėra praleidusi.

Dėl ieškovių reikalavimo dalies, susijusios su delspinigiais ir vidutiniu darbo užmokesčiu už uždelstą atsiskaityti laiką

Kaip ne kartą yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Paneigti kaltės prezumpciją pareiga tenka bendrovės vadovui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Reikalavimo dalį, susijusią su 83 240,64 Eur delspinigių ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką suma, ieškovės grindė imperatyvių DK normų, įpareigojančių laiku mokėti darbuotojams darbo užmokestį ir kitais su darbo santykiais susijusias išmokas, pažeidimu. Alternatyviai kaip atsakovo neteisėtus veiksmus ieškovės nurodė ĮBĮ įtvirtintos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą. Pastarojo pagrindo pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neanalizavo, konstatuodamas, kad DK nuostatų, susijusių su pareiga mokėti darbuotojams darbo užmokestį ir kitais su darbo santykiais susijusias išmokas pažeidimas šiuo atveju yra pakankamas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygoms pagrįsti. Kolegija nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareigą mokėti darbuotojams darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas nustato tiek viešosios teisės normos, tiek vidiniai įmonės dokumentai bei darbo sutartys. Tačiau pareiga mokėti darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas pagal įstatymą tenka darbdaviui, kuris šiuo atveju yra BUAB „FF lizingas“, o ne atsakovas. Tai, kad atsakovas, kaip BUAB „FF lizingas“ vadovas, buvo atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, nesudaro pakankamo pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovas buvo asmeniškai atsakingas už darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų savalaikį mokėjimą, t. y. kad ši darbdavio pareiga gali būti prilyginama asmeninei atsakovo prievolei, kurią atsakovas turėtų vykdyti iš asmeninių, o ne įmonės, lėšų. Darbo užmokestis darbuotojams laiku gali nebūti mokamas dėl įvairių priežasčių – dėl sunkios įmonės finansinės būklės, jos lėšoms taikytų apribojimų, įmonės valdymo organų sprendimų turimas lėšas nukreipti kitiems tikslams, pavyzdžiui, atsiskaitymui su kitais įmonės kreditoriais. Atsakovo kaltė dėl nesavalaikio darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimo teismo gali būti konstatuota tik tada, jei yra nustatoma, kad tokios išmokos darbuotojams laiku nebuvo mokamos būtent dėl atsakovo sąmoningų veiksmų, o ne kitų priežasčių. Be to, net ir konstatavus neteisėtus atsakovo veiksmus (pavyzdžiui, sprendimą iš turimų lėšų atsiskaityti ne su darbuotojais, o su kitais kreditoriais, pažeidžiant įstatyme nustatytą atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą), teismo turi būti įvertinama, kiek šie neteisėti veiksmai lėmė žalos įmonei atsiradimą. Šiuo atveju nepakanka konstatuoti pareigos mokėti delspinigius už pavėluotą su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimą atsiradimą, kadangi, įmonei atsiskaitant su kitais kreditoriais, įmonė taip pat galėjo gauti naudos. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, jei dėl neteisėtų vadovo veiksmų bendrovė patyrė ne tik žalą, bet ir gavo naudos, tada žalos dydis nustatomas išskaičiuojant gautą naudą iš patirtų nuostolių sumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152-686/2015).Atsakovas, gindamasis nuo jam pareikštų reikalavimų, nurodė, kad BUAB „FF lizingas“ veikla buvo suvaržyta beveik 7 mln. Lt turto areštu, pritaikytu Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-44-160/2014 pagal Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį dėl 6 911 101,06 Lt priteisimo. Taip pat atsakovas įrodinėjo, kad neviso darbo užmokesčio mokėjimas darbuotojams buvo racionalus sprendimas, kadangi įmonei trūko lėšų atsiskaitymams su darbuotojais, o pagal UAB „Parex lizingas“ ir jos darbuotojų kolektyvinę sutartį atleidžiamiems darbuotojams būtų tekę mokėti daug didesnes sumas, nei ieškinyje suskaičiuoti delspinigiai. Pirmosios instancijos teismas pirmąjį atsakovo argumentą pripažino nepagrįstu nustatęs, kad Finansų ministerijos ieškinys dėl 6 911 101,06 Lt priteisimo buvo pareikštas tik 2011 m. rugpjūčio 12 d., laikinosios apsaugos priemonės taikytos dar vėliau, todėl iki laikinųjų apsaugos priemonių nurodytoje byloje taikymo UAB „FF lizingas“ turėjo neribotą teisę disponuoti savo turtu, taip pat jį parduoti ar kitaip perleisti ir atsiskaityti su darbuotojais. Tuo tarpu dėl antrojo atsakovo argumento pirmosios instancijos teismas apskritai nepasisakė, nors, kolegijos vertinimu, šis argumentas yra reikšmingas sprendžiant dėl atsakovo bendrovei galimai padarytos žalos dydžio. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, atsižvelgiant į civilinės atsakomybės instituto esmę, įmonės vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Kolegija pažymi, kad iš bylos duomenų matyti, jog didžioji dalis 83 240,64 Eur delspinigių ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką sumos yra susidariusi 2010 – 2013 metais, tad jau vien dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo išvada dėl priežastinio ryšio tarp BUAB „FF lizingas“ taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir BUAB „FF lizingas“ vėlavimo atsiskaityti su darbuotojais nebuvimo negali būti pripažinta pakankamai pagrįsta. Konstatuodamas, kad iki laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo BUAB „FF lizingas“ galėjo atsiskaityti su darbuotojais, teismas nenustatinėjo konkrečios skolos darbuotojams dalies, kuri, teismo vertinimu, galėjo būti padengta iki laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo. Kita vertus, teismas nevertino ir neanalizavo, ar BUAB „FF lizingas“ turto pardavimas ir atsiskaitymas su darbuotojais šiuo atveju būtų buvusi racionaliausia priemonė, žvelgiant iš tolimesnės įmonės veiklos perspektyvų, atsižvelgiant į tai, kad įmonės turimas turtas įprastai yra reikalingas jos veiklai vykdyti. Šiuo atžvilgiu svarbu tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog iki laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo BUAB „FF lizingas“ būtu buvusi nemoki ir kad tolimesnis jos veiklos tęsimas, užuot inicijavus bankroto procesą, buvo neracionalus ir neteisėtas. Kolegija sutinka su ieškovių teiginiais, kad tuo atveju, jei būtų nustatyta, jog prievolė mokėti su darbo santykiais susijusias išmokas laiku nebuvo vykdoma dėl BUAB „FF lizingas“ nemokumo, gali būti keliamas klausimas dėl atsakovo atsakomybės už ĮBĮ nustatytos pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos BUAB „FF lizingas“ iškėlimo pažeidimą ir jo pareigos atlyginti šiais neteisėtais veiksmais padarytą žalą, inter alia, pasireiškiančią kaip delspinigių už pavėluotą su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimą atsiradimas ir/ar padidėjimas. Tačiau, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, šio ieškovių nurodyto ieškinio pagrindo neanalizavo, todėl byloje liko nenustatytos šio pagrindo taikymui reikšmingos faktinės aplinkybės – atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentas, taip pat konkretus šios pareigos pažeidimu padarytos žalos dydis, kuris, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, nustatomas ne pagal konkretaus kreditoriaus reikalavimo padidėjimo aplinkybę, bet pagal tai, ar dėl vadovo neteisėtų veiksmų išaugo visi įmonės įsipareigojimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014, 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Dėl aptartų argumentų kolegija taip pat pripažįsta nepagrįstomis ir pirmosios instancijos teismo išvadas dėl atsakovo civilinės atsakomybės už žalą, pasireiškiančią kaip 5 786,42 Eur delspinigių nuo BUAB „FF lizingas“ laiku nesumokėtų mokesčių sumų. Šio ieškovių reikalavimo pagrįstumui įvertinti būtina nustatyti, už kokį konkrečiai laikotarpį susidarė nurodyta delspinigių suma, dėl kokių priežasčių (išimtinai atsakovo sprendimų, ar disponavimo įmonės lėšomis apribojimų) mokestinės BUAB „FF lizingas“ prievolės nebuvo vykdomos laiku, taip pat tai, ar tuo metu, kai atitinkamos mokestinės prievolės nebuvo tinkamai vykdomos, egzistavo atsakovo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos BUAB „FF lizingas“ iškėlimo. Tuo atveju, jei teismas konstatuotų atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą, teismo turi būti nustatytas dėl šio pažeidimo padarytos žalos dydis, t. y. bendras per delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovių reikalavimo dalies, susijusios su delspinigiais ir vidutiniu darbo užmokesčiu už uždelstą atsiskaityti laiką, nenustatė šios reikalavimo dalies pagrįstumui įvertinti reikšmingų faktinių aplinkybių, todėl nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikinama ir šis klausimas grąžinamas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kadangi dėl naujai nustatinėtinų aplinkybių apimties ir pobūdžio šis klausimas negali būti išspręstas apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl ieškovių reikalavimo dalies, susijusios su 2007 m. gruodžio 10 d. Laidavimo sutartimi

491 557,61 Eur reikalavimo dalį ieškovės grindė žala, atsiradusia atsakovui sudarius akivaizdžiai BUAB „FF lizingas“ nenaudingą sandorį – 2007 m. gruodžio 10 d. Laidavimo ir reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. 326-07L, kuria BUAB ,,FF lizingas“ prisiėmė įsipareigojimą atsakyti visu savo turtu, jei skolininkė UAB „Prie vingio“ neįvykdys arba netinkamai įvykdys prievoles pagal 2005 m. lapkričio 30 d. kreditavimo sutartį su AB DNB banku. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada dėl nurodytos ieškovių reikalavimo dalies pagrįstumo, teigia, kad su šia sutartimi susijęs AB DNB banko kreditorinis reikalavimas BUAB ,,FF lizingas“ patvirtintas nepagrįstai, todėl dėl atitinkamo dydžio žalos BUAB ,,FF lizingas“ atsiradimo yra atsakingas ne atsakovas, o AB DNB banko reikalavimo neginčijusi BUAB ,,FF lizingas“ bankroto administratorė. Be to, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovo reikalavimo įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis UAB „Skomė“ valdybos narius, 2007 m. lapkričio 27 d. UAB „Parex lizingas“ valdybos posėdyje balsavusius už sandorio su AB DNB banku sudarymą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad AB DNB banko kreditorinis reikalavimas BUAB ,,FF lizingas“ yra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, todėl šioje byloje nebegali būti ginčijamas (CPK 279 straipsnio 4 dalis, 18 straipsnis), apelianto argumentų, susijusių su AB DNB banko kreditorinio reikalavimo pagrįstumu nevertina ir dėl jų nepasisako. Tuo tarpu apelianto argumentus dėl UAB „Parex lizingas“ valdybos narių įtraukimo į nagrinėjamą bylą kolegija pripažįsta pagrįstais. Į bylą pateiktas 2007 m. lapkričio 27 d. UAB „Parex lizingas“ valdybos posėdžio protokolas, iš kurio matyti, kad garantuoti ar laiduoti už UAB „Prie vingio“ prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymą AB DnB Nord bankui buvo nuspręsta UAB „Parex lizingas“ valdybos sprendimu. Sprendimas buvo priimtas su sąlyga, kad paskola bus pratęsta iki 2008 m. lapkričio 22 d. Valdybos sprendimu atsakovas įgaliotas atstovauti UAB „Parex lizingas“, pasirašant atitinkamą laidavimo ar garantavimo sutartį su AB DnB Nord banku. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bendrovės vadovo ir valdybos atsakomybės atribojimo, yra pažymėjęs, kad bendrovės valdyba ir vadovas yra savarankiški valdymo organai, kurių kompetencija iš dalies dubliuojasi, be to, ji gali būti perskirstyta įstatais. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tiek vienasmeniam (bendrovės administracijos vadovui), tiek ir kolegialiam (valdyba) valdymo organui. Kai sprendžiamas šių abiejų valdymo organų civilinės atsakomybės klausimas, tai, nustatant civilinės atsakomybės sąlygų buvimą, būtina atsižvelgti į kiekvieno valdymo organo įstatyme, kituose teisės aktuose ir bendrovės dokumentuose jam nustatytą kompetenciją, apibrėžiančią valdymo organo atsakomybės ribas už konkrečių veiksmų atlikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013). Kai valdyba priima įstatyme ar steigimo dokumentuose jos kompetencijai priskirtus sprendimus, bendrovės vadovas už tokius sprendimus neatsako. Jei kilusią žalą nulėmė ne tik vienasmenio valdymo organo, bet ir kitų valdymo organų sprendimai, vienasmeniam organui tenkanti atsakomybė turi būti įvertinta pagal dalinių prievolių taisykles proporcingai jo elgesio įtakai žalos atsiradimui, išskyrus atvejus, kai valdymo organų narių atsakomybė pagal įstatymus arba steigimo dokumentus yra solidari (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jei pareiškiamas reikalavimas atlyginti žalą dėl sandorio, kurį sudarė bendrovės vadovas, bet kuriam buvo gautas valdybos pritarimas, atsakomybė už tokį sandorį tenka bendrovės valdybai, jei nėra vadovo kaltės (bendrovės vadovas atskleidė su sandoriu susijusią informaciją, kt.), arba jei vadovas irgi kaltas, atsakomybė tarp vadovo ir valdybos yra dalinė, pagal kiekvieno jų kaltės laipsnį. Bendrovės vadovo, pasiūliusio svarstyti šį sprendimą valdybai, atsakomybė tokiu atveju kyla už tinkamos informacijos nepateikimą, valdybos suklaidinimą, interesų konfliktų neatskleidimą ar kitų vadovo pareigų pažeidimą. Kai bendrovės vadovas įgyvendina kito valdymo organo arba dalyvių susirinkimo priimtą sprendimą, jo atsakomybė galima taip pat ir už bendrovės vadovui suteiktų įgaliojimų viršijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Šiuo atveju, kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas buvo ne tik UAB „Parex lizingas“ vadovu, bet ir valdybos pirmininku, todėl nėra pagrindo spręsti, kad valdybos sprendimas dėl atitinkamo sandorio sudarymo galėtų apskritai pašalinti atsakovo civilinę atsakomybę. Kita vertus, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nenustatė, ar konkrečiu atveju atsakovui kaip bendrovės vadovui ir valdybai tenkanti atsakomybė yra dalinė, ar solidari, taip pat, jei būtų nuspręsta, kad atsakomybė konkrečiu atveju yra dalinė – kokia yra atsakovui tenkanti atsakomybės dalis, atsižvelgiant į jo elgesio įtaką žalos atsiradimui ir jo kaip valdybos pirmininko statusą. Be to, šis klausimas teismo buvo išnagrinėtas neįtraukus į bylos nagrinėjimą kitų UAB „Parex lizingas“ valdybos narių, balsavusių už sandorio, iš kurio kildinamas žalos atsiradimas, sudarymą, nors, kaip pagrįstai pažymi apeliantas, teismo priimtas sprendimas gali turėti įtakos šių asmenų teisėms ir pareigoms. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, taip pat į tą aplinkybę, kad tretieji asmenys į bylą apeliacinės instancijos teisme negali būti įtraukiami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija panaikina aptariamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir grąžina šį klausimą iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.

Dėl ieškovių reikalavimo dalies, susijusios su 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi

50 275,45 Eur reikalavimo dalį ieškovės grindė BUAB „FF lizingas“ ir AB „GVK“ 2010 m. gruodžio 6 d. sudaryta reikalavimo teisės perleidimo sutartimi, pagal kurią pradinė kreditorė AB „GVK“ perleido BUAB „FF lizingas“ reikalavimo teisę 149 892,75 Lt sumai į UAB „Prie vingio“ už šios reikalavimo teisės nominalią kainą. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada dėl šios ieškovių reikalavimo dalies pagrįstumo, nurodo, kad, po 2010 m. gruodžio 6 d. sutarties pasirašymo, 2010 m. gruodžio 28 d,. UAB „FF lizingas“ raštu Nr.01-1689 dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo visiškai atsiskaitė su UAB „Prie vingio“ už pirktus 3 žemės sklypus, t. y. dėl 2010 m. gruodžio 6 d. sutarties sudarymo jokia žala BUAB „FF lizingas“ neatsirado, tik vietoje vienos trečios eilės kreditorės atsirado kita trečios eilės kreditorė. Į bylą pateiktas 2010 m. gruodžio 28 d. UAB „FF lizingas“ raštas Nr.01-1689, kuriuo UAB „FF lizingas“ vienašališkai įskaito 123 547,54 Lt priešpriešinius vienarūšius reikalavimus su UAB „Prie vingio“. Kadangi pagal CK 6.131 straipsnio 1 dalies nuostatas įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, priešingai nei nurodo ieškovės, įskaitymą patvirtinantys įrodymai į bylą yra pateikti. Nurodyto rašto kaip įrodymo tikrumo ieškovės neginčija. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, paminėto įrodymo ir apelianto argumentų, susijusių su priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu, visiškai neaptarė, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad, sudarant 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, BUAB „FF lizingas“ buvo padaryta 149 892,75 Lt dydžio žala, negali būti pripažinta pagrįsta. Kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad tuo atveju, jei reikalavimo perleidimo sutartimi ir po jo sekančiu priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu bendrovės įsiskolinimas vienam kreditoriui keičiamas tokio pat dydžio įsiskolinimu kitam kreditoriui, nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog tokiais veiksmais bendrovei padaroma žala, kadangi kreditorių pasikeitimas pats savaime nelemia bendrovės turto sumažėjimo ar įsipareigojimų padidėjimo. Galimas atsiskaitymų tvarkos pažeidimas tokiu įskaitymu nėra pakankamas spręsti, kad bendrovei dėl to buvo padaryta žala. Tačiau iš paminėto 2010 m. gruodžio 28 d. UAB „FF lizingas“ rašto Nr. 01-1689 matyti, kad po priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo UAB „Prie vingio“ liko skolinga UAB „FF lizingas“ 26 345,21 Lt sumą. Taigi, 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi UAB „FF lizingas“ įgijo didesnį reikalavimą į UAB „Prie vingio“, nei UAB „FF lizingas“ skola šiai įmonei. Konkrečių argumentų, susijusių su likusia neįskaityta skolos dalimi, apeliantas nepateikia. Pirmosios instancijos teismas, ginčijamu sprendimu nepasisakydamas dėl apelianto argumentų, susijusių su priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu, taip pat neanalizavo aplinkybių, susijusių su 2010 m. gruodžio 28 d. įvykusio įskaitymo pagrindu, t. y. 2008 m. rugsėjo 22 d. žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartimi. Byloje nenustatyta, ar iš tiesų 2010 m. gruodžio 28 d. egzistavo 123 547,54 Lt UAB „FF lizingas“ įsiskolinimas UAB „Prie vingio“ pagal paminėtą sutartį, t. y. ar apskritai egzistavo įskaitymo pagrindas. Be to, nenustatyta, kokio dydžio netesybos už pavėluotą atsiskaitymą pagal paminėtą žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartį buvo taikomos UAB „FF lizingas“. Ši aplinkybė reikšminga atsižvelgiant į tai, kad 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartyje už pavėluotą atsiskaitymą UAB „FF lizingas“ buvo numatyti delspinigiai, todėl, siekiant nustatyti, kokio dydžio žala UAB „FF lizingas“ 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi buvo padaryta (jei buvo padaryta), būtina įvertinti, ar po įskaitymo pasikeitus kreditoriams padidėjo ar sumažėjo su netesybų sumokėjimu susijusios UAB „FF lizingas“ prievolės. Atsižvelgdama į tai, kad šios nutarties 98 – 99 punktuose nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo apskritai nebuvo analizuojamos, o jų analizė apeliacinės instancijos teisme iš esmės reikštų šio klausimo nagrinėjimą visiškai naujais aspektais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, panaikinusi aptariamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, grąžina šį klausimą iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl proceso teisės normų pažeidimo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme

Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat nurodo eilę proceso teisės normų pažeidimų, jo vertinimu, padarytų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais įrodymais bei ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turiniu, sprendžia, kad kitų proceso teisės normų pažeidimų, nei tie, kurie jau buvo aptarti šioje nutartyje, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepadarė. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga motyvuoti priimamą procesinį sprendimą nereiškia pareigos detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalies argumentą, todėl vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, atskirai neaptarė kai kurių apelianto argumentų, savaime nereiškia, kad teismas pažeidė sprendimo motyvavimo pareigą. Tai ypač pasakytina apie tas aplinkybes ir argumentus, kurie pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinti nesusijusiais su šioje byloje nagrinėjamais klausimais. Kolegija šioje nutartyje jau pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad BUAB „FF lizingas“ bankroto administratorės veiksmų teisėtumo tyrimas nėra nagrinėjamos bylos objektu, todėl su tuo susijusių apelianto argumentų detalus neanalizavimas teismo sprendime proceso teisės nuostatų nepažeidžia. Proceso teisės nuostatų taip pat nepažeidžia ir teismo nenurodymas, kodėl atsisakoma priimti atskirąją nutartį pagal apelianto prašymą, kadangi proceso įstatymai numato teismo teisę, bet ne pareigą, tokią nutartį priimti ir nenumato byloje dalyvaujančio asmens procesinės teisės reikalauti atskirosios nutarties priėmimo. Galiausiai, teismas neprivalėjo detaliai analizuoti apelianto argumentų, kuriais ginčijamos įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytos aplinkybės, kadangi tokias aplinkybes ginčyti draudžia įstatymas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad proceso įstatymuose įtvirtinta teismo pareiga išspręsti byloje dalyvaujančio asmens pareikštus prašymus negali būti suprantama kaip teismo pareiga šiuos prašymus spręsti būtent baigiamajame teismo akte. Pagal CPK 290 straipsnio 1 dalį, klausimais, kuriais byla nėra išsprendžiama iš esmės, teismas gali priimti žodines arba rašytines nutartis. Iš bylos duomenų matyti, kad dalis apelianto bylos nagrinėjimo metu pareikštų prašymų teismo buvo išspręsti nutartimis dar iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl teismo sprendime šių klausimų sprendimo rezultatas neprivalėjo būti iš naujo nurodytas. Pagal CPK 162² straipsnį, bylos nagrinėjimas gali būti atidedamas dėl svarbių priežasčių. Byloje dalyvaujančio asmens neatvykimo į teismo posėdį svarbą įvertina teismas, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo stadiją, byloje dalyvaujančio asmens ankstesnį procesinį elgesį ir kitas svarbias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo 2017 m. balandžio 20 d. teismo posėdžio metu galiojusi CPK 162² straipsnio redakcija taip pat numatė, kad svarbiomis priežastimis paprastai nelaikomas neatvykimas dėl ligos ir atstovo užimtumas kitose bylose. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas dieną prieš byloje paskirtą pirmosios instancijos teismo posėdį pateikė teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą iki 2017 m. rugsėjo mėnesio, motyvuodamas šį prašymą savo sveikatos būkle ir galimybių turėti atstovą byloje apribojimu, susijusiu su apelianto turtine padėtimi. Pirmosios instancijos teismas šį apelianto prašymą atmetė, nurodęs, kad dėl apelianto patirtos traumos bylos nagrinėjimas jau ne kartą buvo atidėtas, o teismo pasiūlymu pasirūpinti atstovavimu apeliantas nepasinaudojo, taip pat nesikreipė ir dėl nemokamos teisinės pagalbos jam suteikimo. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad byla nagrinėjama jau trejus metus, o apeliantas yra išsamiai išdėstęs savo atsikirtimus į ieškovių reikalavimus teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Apeliantas, nesutikdamas su tokiu teismo procesiniu sprendimu, teigia, kad, teismui atsisakius atidėti bylos nagrinėjimą, buvo grubiai pažeista jo procesinė teisė būti išklausytam ir teisė į teisminę gynybą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis įtvirtina kiekvieno asmens teisę, kad jo byla būtų išnagrinėta per protingą terminą. Pažymėtina, kad šią teisę turi tiek ieškovas, tiek atsakovas. Pagal CPK 7 straipsnio 1 dalį teismas yra įpareigotas imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti ir siekti, kad byla būtų išnagrinėta vieno teismo posėdžio metu, jei tai nekenkia tinkamam bylos išnagrinėjimui. Taigi, įstatymas įpareigoja teismą siekti tinkamos pusiausvyros tarp proceso operatyvumo ir būtinybės teisingai išspręsti kilusį ginčą. Byloje dalyvaujančio asmens liga gali būti kliūtimi šiam asmeniui asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje. Tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad byloje dalyvaujančio asmens liga visais atvejais sudaro pagrindą teismui atidėti bylos nagrinėjimą. Atidėti teismo posėdį dėl byloje dalyvaujančio asmens neatvykimo būtina tais atvejais, kai be asmeninio šio asmens dalyvavimo teismas negali išspręsti bylos, t. y. teismui nėra žinoma šio asmens pozicija dėl byloje pareikštų reikalavimų. Bylos nagrinėjimas dėl byloje dalyvaujančio asmens ligos, trukdančios jam dalyvauti teismo posėdyje, taip pat turėtų būti atidedamas tais atvejais, kai dėl šios priežasties teismo procesas nėra iš esmės užvilkinamas, o asmuo pageidauja asmeniškai dalyvauti bylos nagrinėjime, t. y. būti teismo išklausytas žodžiu. Tuo tarpu tais atvejais, kai byloje dalyvaujančio asmens liga trunka ilgą laiką, teismui yra žinoma šio asmens pozicija dėl byloje pareikštų reikalavimų, t. y. šio asmens neatvykimas nekliudo teismui teisingai išnagrinėti bylą, atidėti teismo posėdį nėra teisinio pagrindo, nes tokiu būdu būtų nepagrįstai pažeidžiama kitos proceso šalies teisė į operatyvų kilusio ginčo nagrinėjimą. Tokia išvada darytina, be kita ko, atsižvelgiant į CPK 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą byloje dalyvaujančio asmens pareigą rūpintis greitu bylos nagrinėjimu, inter alia, pasirūpinti, kad byloje jam būtų tinkamai atstovaujama tais atvejais, kai dėl užtrukusios ligos jis ilgą laiką neturi galimybės asmeniškai dalyvauti teismo posėdžiuose. Kaip pagrįstai ginčijamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, įstatymas numato galimybę asmeniui, kurio turtinė padėtis neleidžia jam pasisamdyti byloje advokato, kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo įstatyme numatytais pagrindais ir tvarka. Kolegija pažymi, kad nors tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, tiek CPK nuostatos teikia prioritetą žodiniam bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme, ši aplinkybė nereiškia, kad byloje dalyvaujančio asmens teisė būti išklausytam gali būti realizuojama tik šiam asmeniui teikiant teismui paaiškinimus žodžiu. Asmuo gali realizuoti savo teisę būti išklausytam ir teikdamas teismui rašytinius paaiškinimus, nebent būtų nustatyta, kad dėl byloje tirtinų aplinkybių pobūdžio arba byloje dalyvaujančio asmens negebėjimo raštu tinkamai suformuluoti savo poziciją, rašytinė paaiškinimų forma konkrečiu atveju akivaizdžiai nėra tinkama. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad dėl apelianto patirtos politraumos buvo atidėti 2016 m. liepos 8 d., 2016 m. spalio 12 d., 2017 m. vasario 3 d. teismo posėdžiai, t. y. dėl šios priežasties bylos nagrinėjimas nevyko beveik metus. Dar 2016 m. spalio 12 d. vykusio teismo posėdžio metu teismas pasiūlė apeliantui pasirūpinti atstovavimu byloje, tačiau apeliantas šia teise nepasinaudojo. Kartu, kaip pagrįstai ginčijamame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantas savo poziciją teismui buvo išdėstęs eilėje teismui teiktų procesinių dokumentų, taigi apelianto pozicija ginčo klausimu pirmosios instancijos teismui buvo žinoma. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde apeliantas nenurodo iš esmės naujų aplinkybių, kurių jis nebūtų išdėstęs (nebūtų galėjęs išdėstyti) raštu bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti apelianto prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, pažeidė proceso teisės normas ar nepagrįstai apribojo apelianto procesines teises. Apelianto pageidavimas būti išklausytam žodžiu, atsižvelgiant į kolegijos jau aptartas aplinkybes, šiuo atveju nebuvo pakankamas pagrindas teismui tenkinti apelianto prašymą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Grąžindama bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neanalizuoja apelianto argumentų, susijusių su bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų priteisimo pagrįstumu ir šių išlaidų dydžiu, kadangi šis klausimas turės būti iš naujo sprendžiamas pirmosios instancijos teismo, išnagrinėjus bylą iš esmės.

Vadovaudamasi išdėstytais argumentais ir CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.