Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Skomė“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Arms“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 13 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-5812-258/2014 (2015 m. bylos Nr. 2-452-258/2015) pradėtoje pagal nurodytų ieškovų ieškinį atsakovui Z. V. dėl 2 176 934,16 Lt dydžio žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „FF lizingas“, atstovaujamas bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Admivita“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo 2 176 934,16 Lt vertės turtą, areštuojant atsakovo nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai areštuojant atsakovui priklausantį kilnojamąjį ir kitą turtą, turtines teises, priklausančias atsakovui ar esančias pas trečiuosius asmenins, o jo nesant ar nepakankant, areštuoti atsakovo banko sąskaitose esančias lėšas. Nurodė, kad ieškinio suma yra didelė, atsakovas yra kreipęsis dėl valstybinės signataro rentos skyrimo, nes neturi jokių draudžiamųjų pajamų, todėl yra pagrindas pripažinti, jog reikalavimų suma atsakovui yra didelė ir suponuoja pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskirajame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinio reikalavimų užtikrinimui netaikė laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi tiek reiškiamo reikalavimo suma (2 176 934,16 Lt), tiek asmens, kurio interesais ieškinys pareikštas, statusas (bankrutavusi įmonė), tiek ir reiškiamų reikalavimų pagrįstumas lemia, jog buvo visos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Administratoriaus teigimu, šiuo metu atsakovas vis dar nėra perdavęs įmonės bankroto administratoriui visų įmonės buhalterinių dokumentų, dėl ko nėra galimybės nustatyti, ar įmonės turto pakaks kreditorių reikalavimams patenkinti, todėl būtina byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti pareikšto ieškinio patenkinimo galimybę.

Civilinę bylą pagal ieškovų atskirąjį skundą perdavus nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui ir nustačius bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje datą, 2015 m. vasario 23 d. buvo gautas atsakovo Z. V. atsiliepimas į atskirąjį skundą. Atsiliepimu į ieškovų atskirąjį skundą atsakovas Z. V. prašo atmesti jį kaip nepagrįstą ir palikti galioti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartį nepakeistą.

Skunde nurodoma, kad 2014 m. spalio 23 d. teismo pranešimas, kuriuo atsakovas buvo informuojamas apie priimtą atskirąjį skundą buvo gautas tik 2014 m. lapkričio 11 d., t. y. jau pasibaigus 14 dienų terminui, atsiliepimui į skundą pateikti, todėl terminą atsiliepimui pateikti prašoma pratęsti. Skundu taip pat prašoma nutraukti civilinę bylą, pradėtą pagal ieškovų atskirąjį skundą, kadangi nėra sumokėtas už skundo padavimą mokėtinas žyminis mokestis; prijungti prie bylos teikiamus įrodymus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje atskiruoju skundu keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas ieškovų prašymas taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovo Z. V. turtą, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Tačiau prieš vertinant atskirojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas visų pirma pasisako dėl pareiškėjo Z. V. apeliacinės instancijos teismui pateikto, praleidus įstatymo nustatytą terminą, atsiliepimo į atskirąjį skundą priėmimo.

Dėl atsakovo atsiliepimo į atskirąjį skundą priėmimo.

Siekiant įgyvendinti visų asmenų lygią teisę naudotis teismine gynyba, taip pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka nustatyta CPK ir kituose įstatymuose. Todėl asmuo, siekdamas pasinaudoti jam suteikta teise į teisminę gynybą, turi laikytis įstatymų nustatytų sąlygų tokiai teisei įgyvendinti. Teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlygos susideda ne tik iš tinkamo procesinio dokumento parengimo, bet ir iš jo pateikimo teismui per įstatymo nustatytą terminą. Įstatymo leidėjas, siekdamas užkirsti kelią byloje dalyvaujantiems asmenims piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis ir tokiu būdu nepagrįstai vilkinti bylų nagrinėjimą, byloje dalyvaujančių asmenų procesiniams veiksmams atlikti nustatė konkrečius terminus (CPK 73 str. 1 d.). Vienas iš tokių procesinių veiksmų, kuriam atlikti įstatymo leidėjas taip pat įtvirtino procesinį terminą, yra teisės paduoti atsiliepimą į atskirąjį skundą įgyvendinimas. CPK 335 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsiliepimai į atskiruosius skundus gali būti pateikiami pirmosios instancijos teismui per keturiolika dienų nuo atskirojo skundo kopijų išsiuntimo dienos. Remiantis CPK 78 straipsnio 1 dalimi, asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Svarbiomis šio procesinio termino praleidimo priežastimis gali būti laikomos tik tos aplinkybės, kurios kiekvienu individualiu atveju asmeniui sutrukdė arba atėmė galimybę įgyvendinti procesinę teisę per įstatyme nustatytą terminą ir kurios galėtų pateisinti termino praleidimo laikotarpį.

Nustatyta, kad ieškovams 2014 m. spalio 22 d. pateikus atskirąjį skundą dėl 2014 m. spalio 13 d. nutarties, jis 2014 m. spalio 23 d. kartu su teismo pranešimu apie teisę per keturiolika dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos pateikti atsiliepimą į skundą buvo išsiųstas atsakovui. Atsakovas teigia, jog jam skirti procesiniai dokumentai buvo gauti tik 2014 m. lapkričio 11 d., dėl ko jis nespėjo laiku pasinaudoti teise teikti atsiliepimą į atskirąjį skundą. Teismas visų pirma pažymi, jog įrodymai apie tai, kad atsakovas procesinius dokumentus gavo būtent 2014 m. lapkričio 11 d. teismui nepateikti, todėl nėra galimybių įvertinti, ar atsakovo prašyme dėstomos aplinkybės atitinka tikrovę. Kita ne mažiau svarbi aplinkybė, vertinant atsakovo prašymą priimti atsiliepimą, atsakovo siekis, kad ir pavėluoti, tačiau per įmanomai trumpiausią terminą įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą, nepažeidžiant kitų proceso dalyvių teisių ir proceso eigos. Atsakovas pripažįsta, kad teismo pranešimą, kartu su ieškovų atskiruoju skundu jis gavo 2014 m. lapkričio 11 d., tačiau atsiliepimą teismui pateikė tik 2015 m. vasario 23 d., t. y. daugiau nei po trijų mėnesių, kas laikytina nepateisinamai ilgu vengimu įgyvendinti savo teises. Atsakovas, pateisindamas nepagrįstai ilgą delsimą pateikti atsiliepimą, grindė tai didele ieškinio apimtimi ir jame keliamų faktinių aplinkybių gausa. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad terminas buvo nustatytas atsiliepimui į atskirąjį skundą, o ne į ieškinį, pateikti, kas teismo vertinimu, atsižvelgus ir į atsakovo pateikto atsiliepimo apimtį ir jame dėstomų faktų gausą, neturėjo užtrukti daugiau nei tris mėnesius.

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, teismas laiko, kad atsakovo dėstomos aplinkybės, nelaikytinos svarbiomis ir nesudaro pagrindo atnaujinti teismui praleistą terminą atsiliepimui pateikti, todėl atsiliepimą atsisakoma priimti, o jame išdėstyti prašymai nevertinami. Teismas nemano, kad tokiu būdu bus pažeistos atsakovo teisės į teisminę gynybą, kadangi teikiamu atsiliepimu prašoma teismo imtis tam tikrų procesinių veiksmų (nutraukti bylą, prijungti įrodymus), o ne iš esmės pasisakyti dėl ieškovų pateikto atskirojo skundo. Atkreiptinas atsakovo dėmesys ir į tai, kad prašymas prijungti prie bylos kartu su atsiliepimu teikiamus įrodymus, kurie atsakovo manymu, vertintini nagrinėjant bylą ir joje pareikštus reikalavimus iš esmės, turi būti teikiamas ne apeliacinės instancijos teismui, kuris vertina tik teismo nutarties, priimtos atskiru procesiniu klausimu, teisėtumą, o pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam bylą iš esmės.

Dėl atskirojo skundo argumentų

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nustatė, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesant duomenų apie tai, kokio dydžio yra bankrutavusios įmonės turto vertė ir ar jo pakaks kreditorių reikalavimams patenkinti, negalima įvertinti ar ieškovų reikalavimai bus tenkinti visa apimtimi, dėl ko ir reiškiamo reikalavimo sumai areštuoti atsakovo turtą nėra poreikio.

Atskiruoju skundu ginčijamos šios teismo išvados ir siekiama įtikinti, kad ieškovai tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus, kurių suma sudaro savarankišką pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų - ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Tai nereiškia, kad teismas, nagrinėdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi įsitikinti ieškovo reikalavimo pagrįstumu. Ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, kad ieškovai tikėtinai nepagrindė savo reikalavimo pagrįstumo, priimta susipažinus ne tik su ieškovų reikalavimais, bet ir atlikus platesnį šalis siejančių teisinių santykių įvertinimą.

Nustatyta, kad ieškovai reiškia atsakovui, kaip bankrutavusios įmonės vadovui, reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kurią sieja su neįvykdytais įsipareigojimais darbuotojams, valstybės biudžetui ir kitais privalomais mokėjimais, kurių, ieškovų teigimu, nepavyks padengti iš bankrutavusios įmonės turto. Ieškiniu teigiama, kad atsakovas, kaip įmonės vadovas turi atlyginti žalą 2 176 934,16 Lt apimtimi, t. y. ta apimtimi, kuria bankrutavusiai įmonei yra pareikšti pirmos ir antros eilės kreditorių reikalavimai.

Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014, 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai konstatavo, jog šioje proceso stadijoje, nėra pagrindo prielaidai, jog kreditorių reikalavimai nebus patenkinti iš bendrovės turto ir tam įtakos turėjo ieškovo nurodomi atsakovo, galbūt, neteisėti veiksmai, todėl pripažino, kad ieškovų ieškinyje nurodoma aplinkybė dėl ieškinio sumos, ieškovų siejama ne su faktiškai padarytos žalos dydžiu, o su teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma.

Teismas papildomai pažymi, jog nagrinėjamos bylos šalis, o kartu ir ginčo situaciją reikia vertinti platesniu mastu, kadangi tarp šalių yra susiklostę kompleksiniai teisiniai santykiai, o nagrinėjamos bylos sprendimo rezultatas gali būti susijęs ir su kitų bylų išnagrinėjimo rezultatais. Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad ieškinyje nurodytų kreditorių, kurių reikalavimų užtikrinimui prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, reikalavimai yra ginčijami: ieškiniu teigiama, kad BUAB „FF lizingas“ pirmos eilės kreditorių J. I. ir Č. S. K. reikalavimai patvirtinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d., nutartimi, tačiau minėta nutartis yra panaikinta ir šių kreditorių reikalavimų įmonei pagrįstumas vertinamas civilinėse bylose Nr. 2-3314-881/2015 ir 2-3311-881/2015. Įvertinus šias aplinkybes, sutiktina, su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neturint duomenų apie įmonės turto vertę (šią aplinkybę atsiliepime į atskirąjį skundą pripažino ir pats įmonės bankroto administratorius) nėra pagrindo teigti, jog ieškovų ieškinio reikalavimai bus tenkinti pilna apimtimi ir kad yra poreikis taikant ieškinio įvykdymo užtikrinimą areštuoti atsakovo turtą nurodytai sumai. Ieškinys šioje byloje pareikštas nelaukiant kitų bylų baigties, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tokioje situacijoje netikslingas, kadangi priklausomai nuo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos gali kisti, kas atitinkamai reikštų ir ieškovų reiškiamo reikalavimo tikslinimą.

Teismas pažymi, kad minėta žalos atlyginimo suma bus nagrinėjamos bylos vertinimo dalyku, todėl tik išnagrinėjus ieškinį ir jį pagrindžiančius įrodymus, bus galima spręsti apie prašomos priteisti sumos pagrįstumą. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės negali varžyti atsakovo teisių labiau negu konkrečiu atveju yra būtina (CPK 145 str. 2 d.), teismas sprendžia, kad prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo metu neatitiktų šalių interesų pusiausvyros ir ekonomiškumo principų, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovų prašymą areštuoti atsakovo turtą.

Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina dviejų sąlygų (ieškinio tikėtino pagrįstumo ir grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui) sutaptis, nesant bent vienos iš jų, prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, netenkinamas, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismui nustačius, kad ieškinio reikalavimai nėra tikėtinai pagrįsti, neturėjo pagrindo vien tik remiantis didelės ieškinio sumos pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl ir atskirojo skundo argumentai šiuo pagrindu nevertinami pažymint, kad tai, ar suma yra didelė, turi būti vertinama priklausomai nuo konkrečios bylos aplinkybių, atsižvelgiant į šalių padėtį, byloje pareikštus reikalavimus ir kitą ginčo specifiką. Šiuo atveju kaip jau minėta, ieškinio suma gali kisti priklausomai nuo daugelio aplinkybių (kitų bylų išnagrinėjimo rezultato, nustatytos bankrutavusios įmonės turto vertės), todėl šioje bylos nagrinėjimo stadijoje ir esant išvardintoms aplinkybėms teismas neturi pagrindo laikyti, kad ieškinio suma yra apibrėžta ir sudaro pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutarties. Atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartį.