Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Z. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Skomė“, uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Arms“ ir likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „FF lizingas“ ieškinį atsakovui Z. V. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovės uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ kreipėsi į teismą su netiesioginiu ieškiniu, prašydamos priteisti likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei (toliau – LUAB) „FF lizingas“ iš atsakovo Z. V. 630 860,11 Eur žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teisme vėliau pateiktas modifikuotas ieškinys, kuriuo į bylos procesą kaip ieškovė įstojo LUAB „FF lizingas“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Admivita“.

2. Ieškovės nurodė, kad ieškiniu reikalaujamą atlyginti žalą sudaro: 1) 83 240,64 Eur delspinigiai ir vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacijos už uždelstą atsiskaityti su darbuotojais (LUAB „FF lizingas“ pirmosios eilės kreditoriais) laiką; 2) 5 786,42 Eur delspinigiai už LUAB „FF lizingas“ laiku nesumokėtus mokesčius; 3) 491 557,61 Eur (1 697 250,10 Lt) žala pagal LUAB „FF lizingas“ ir akcinės bendrovės (toliau – AB) DNB banko (dabar – Luminor Bank AB; sutarties pasirašymo momentu – AB „DnB NORD“ bankas) 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo sutartį; 4) 50 275,45 Eur (173 591,06 Lt) žala pagal LUAB „FF lizingas“ ir AB „GVK“ 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį.

3. Ieškovių vertinimu, atsakovui kilo pareiga atlyginti pirmiau minėtą su darbo santykiais susijusią pinigų sumą, kadangi jis, kaip LUAB „FF lizingas“ vadovas, neužtikrino, kad darbuotojams būtų laiku mokamas darbo užmokestis ir kitos išmokos, susijusios su darbo teisiniais santykiais. Taip bankrutavusi bendrovė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė žalą, kuri pasireiškė darbuotojams mokėtinų delspinigių ir kompensacijų už uždelstą atsiskaityti laiką forma. Atsakovas taip pat buvo asmeniškai atsakingas, kad visi LUAB „FF lizingas“ privalomi mokėti mokesčiai ir įmokos būtų mokami nustatytu laiku. Atsakovas nevykdė įstatymais nustatytų mokestinių prievolių, todėl privalo atlyginti žalą, pasireiškusią delspinigiais, kurie apskaičiuoti už mokestines nepriemokas.

4. LUAB „FF lizingas“ 2007 m. gruodžio 10 d. sutartimi įsipareigojo atsakyti AB DNB bankui visu savo turtu, jeigu skolininkė UAB „Prie vingio“ neįvykdys savo prievolių pagal 2005 m. lapkričio 30 d. sudarytą kreditavimo sutartį su AB DNB banku arba šias prievoles įvykdys netinkamai. Ieškovių vertinimu, joks sąžiningas ir rūpestingas ūkio subjekto vadovas nebūtų sudaręs 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo sutarties, nes jau sudarant šią sutartį buvo žinoma, kad UAB „Prie vingio“ nėra pajėgi vykdyti bankui savo prievolių ir LUAB „FF lizingas“ patirs žalą. UAB „Prie vingio“ negrąžino AB DNB bankui 182 876,38 Eur (631 435,57 Lt) kredito dalies. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 12 d. nutartimi patvirtino AB DNB banko 491 557,61 Eur (1 697 250,10 Lt) finansinį reikalavimą, kurį sudaro 182 876,38 Eur (631 435,57 Lt) negrąžinta kredito dalis bei 308 681,22 Eur (1 065 814,53 Lt) palūkanos ir delspinigiai.

5. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 10 d. nutartimi patvirtino AB „GVK“ 50 275,45 Eur (173 591,06 Lt) finansinį reikalavimą, kurį sudaro 42 977,51 Eur (148 392,75 Lt) skola ir 7 297,94 Eur (25 198,31 Lt) delspinigiai. Šio finansinio reikalavimo pagrindas – LUAB „FF lizingas“ ir AB „GVK“ sudaryta 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartis. AB „GVK“ šia sutartimi perleido LUAB „FF lizingas“ 43 411,94 Eur (149 892,75 Lt) reikalavimo teisę į UAB „Prie vingio“. Taigi, LUAB „FF lizingas“ aptariama sutartimi įsigijo už nominalią vertę reikalavimo teisę į prievolių bankui nevykdantį ūkio subjektą, už kurį jau buvo laidavusi tam pačiam bankui. Ieškovių teigimu, sudarant 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, buvo akivaizdu, kad UAB „Prie vingio“ negalės įvykdyti savo įsipareigojimų, todėl joks sąžiningas, protingas ir rūpestingas ūkio subjekto vadovas nebūtų sudaręs tokios sutarties. Dėl šios priežasties iš atsakovo taip pat priteistinas žalos atlyginimas, atitinkantis Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartimi patvirtinto AB „GVK“ finansinio reikalavimo dydį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 29 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – teismas priteisė LUAB „FF lizingas“ iš atsakovo 619 003,28 Eur žalos atlyginimą, procesines palūkanas, priteisė ieškovei UAB „Skomė“ iš atsakovo 7 000 Eur advokato pagalbai apmokėti. Likusius reikalavimus teismas atmetė. Teismas 2017 m. birželio 7 d. nutartimi ištaisė rašymo apsirikimus ir aritmetines klaidas 2017 m. gegužės 29 d. sprendime – ieškinį tenkino, priteisė LUAB „FF lizingas“ iš atsakovo 630 860,11 Eur žalos atlyginimą, procesines palūkanas, priteisė ieškovei UAB „Skomė“ iš atsakovo 7 000 Eur advokato pagalbai apmokėti. Teismas 2017 m. birželio 23 d. papildomu sprendimu iš atsakovo valstybei priteisė 7 466,74 Eur žyminio mokesčio, o LUAB „FF lizingas“ 1 000 Eur advokato pagalbai apmokėti.

7. Teismas pažymėjo, kad darbdavio pareigą mokėti darbo užmokestį nustato tiek viešosios teisės normos, tiek vidiniai įmonės dokumentai bei darbo sutartys. Bendrovės vadovas yra asmeniškai atsakingas, kad darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos darbuotojams būtų mokamos laiku. Atsakovas laiku nemokėjo darbuotojams darbo užmokesčio arba mokėjo ne visą darbo užmokestį, todėl vėliau darbuotojams buvo priskaičiuoti delspinigiai ir vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką. Tokiu būdu atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, todėl jam kyla pareiga atlyginti juridiniam asmeniui padarytą žalą.

8. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, jog atsakovas, būdamas bankrutavusios bendrovės vadovu, nevykdė įstatymais nustatytų mokestinių prievolių ir laiku nemokėjo mokesčių, valstybės nustatytų rinkliavų, todėl atsakovas privalo atlyginti žalą, kurią sudaro 5 786,42 Eur delspinigiai, apskaičiuoti už mokestines nepriemokas.

9. Teismas pritarė ieškovių argumentams, kad sąžiningas, protingas ir rūpestingas ūkio subjekto vadovas nebūtų sudaręs 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo sutarties, kadangi buvo akivaizdu, jog ši sutartis negalėjo duoti bankrutavusiai bendrovei naudos. Atsakovas neneigė, kad jam buvo suprantama laidavimo sutarties esmė, be to, atsakovui neabejotinai buvo žinoma, kad UAB „Prie vingio“ yra neįvykdžiusi AB DNB bankui savo įsipareigojimų pagal 2005 m. lapkričio 25 d. sutartį. Teismo vertinimu, joks sąžiningas, protingas ir rūpestingas įmonės vadovas nebūtų prisiėmęs tokių įsipareigojimų, žinodamas, kad asmuo, už kurį laiduojama, negali įvykdyti kreditoriams savo prievolių ir laiduotojui įvykdžius prievolę už skolininką, nebus jokių galimybių atgauti iš skolininko bent dalį sumokėtos sumos. Atsakovas privalo atlyginti 491 557,60 Eur (1 697 250,10 Lt) žalą, kurią bankrutavusi bendrovė patyrė dėl jo neteisėtų veiksmų.

10. Teismas pripažino, kad sąžiningas, protingas ir rūpestingas ūkio subjekto vadovas nebūtų sudaręs ir 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties, nes buvo akivaizdu, jog ši sutartis negali duoti bankrutavusiai bendrovei ekonominės naudos. LUAB „FF lizingas“ šia sutartimi įgijo reikalavimo teisę į bankui prievolių nevykdantį ūkio subjektą, už kurį ji laidavo AB DNB bankui pagal 2007 m. gruodžio 10 d. sutartį. Atsakovui buvo žinoma aplinkybė, kad UAB „Prie vingio“ turėjo finansinių sunkumų, o 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo perleidimo sutartis buvo visiškai nebūdinga bankrutavusios bendrovės įprastai ūkinei komercinei veiklai. Teismas konstatavo, kad atsakovas privalo atlyginti 50 275,45 Eur žalą, kuri atsirado dėl jo neteisėtų veiksmų.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai, apeliacinės instancijos teismo argumentai pirmąjį kartą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, kasacinio teismo argumentai

11. Atsakovas Z. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo bylą nutraukti pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 1 dalies 1 ar 9 punktus ar ieškinį palikti nenagrinėtu pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 ar 12 punktus, nenutraukus bylos, ieškinį atmesti. Atsakovas apeliaciniame skunde suformulavo ir procesinio pobūdžio prašymus dėl naujų įrodymų priėmimo ir kt.

12. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Patikslintas ieškinys negalėjo būti priimtas nagrinėti, o priimtas turėjo būti paliktas nenagrinėtu. Ieškovės UAB „Baltic arms“ ir UAB „Skomė“ neteko teisės reikšti netiesioginį ieškinį, kadangi patikslintu ieškiniu tuos pačius reikalavimus pareiškė jų skolininkė LUAB „FF lizingas“. Savo ruožtu LUAB „FF lizingas“ neturi teisės reikšti netiesioginio ieškinio, o būtent toks ieškinys buvo pateiktas byloje. Atsižvelgiant į tai, byla nutrauktina pagal CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktą (byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka) arba ieškinys paliktinas nenagrinėtu pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 ar 12 punktus, nes patikslintas ieškinys neatitinka ieškinio turiniui keliamų reikalavimų – yra pareikšti keli ieškiniai, nagrinėtini skirtingose bylose, kurių nagrinėjimas vienoje byloje neatitinka CPK ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) reikalavimų. Teismas nevertino ir kitų atsakovo argumentų, pagrindžiančių, kad ieškovės UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic arms“ neturi teisės reikšti netiesioginį ieškinį.

12.2. Teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią kiekvienai iš ieškovių ir nevertino atsakovo įrodymų ir paaiškinimų, pagrindžiančių, kad ieškovės pateikė ieškinį praleidusios ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti.

12.3. Teismas neįvertino dalies atsakovo išdėstytų argumentų ir aplinkybių, pažeidė betarpiškumo principą, nes neištyrė atsakovo pateiktų esminių įrodymų ir paaiškinimų, teismui pritrūko specialiųjų žinių, nes, vertindamas kai kuriuos atsakovo argumentus, teismas pasisakė ne dėl jų, o dėl kitokių argumentų, tariamai pateiktų atsakovo. Teismas sprendime išdėstė motyvus tik dėl atsakovo kaltės ir dalies galimų nuostolių dydžio, o kitų dviejų privalomų civilinės atsakomybės sąlygų (veiksmų neteisėtumo, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, tariamos žalos dėl sandorio su AB „GVK“) nenustatinėjo.

12.4. Teiginys, kad 2010 m. gruodžio 6 d. UAB „GVK“ ir LUAB „FF lizingas“ sudaryta reikalavimo teisės perleidimo sutartimi buvo padaryta žala LUAB „FF lizingas“, nepagrįstas įrodymais ir neatitinka tikrovės. Po šios sutarties pasirašymo 2010 m. gruodžio 28 d. LUAB „FF lizingas“ raštu Nr.01-1689 dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo visiškai atsiskaitė su UAB „Prie vingio“ už pirktus tris žemės sklypus. Dėl šio atsiskaitymo LUAB „FF lizingas“ neišleido jokių lėšų ir išvengė sankcijų dėl vėluojančio atsiskaitymo, nes įsipareigojimus dėl įgytų sklypų taip pat privaloma vykdyti. Teismas nesuprato, kad 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi LUAB „FF lizingas“ įgijo reikalavimą į savo kreditorę UAB „Prie vingio“ ir tuo pagrindu atsiskaitė su šia tos pačios trečios eilės kreditore. Vienos trečios eilės kreditorės pakeitimas kita trečios eilės kreditore niekaip negali pabloginti LUAB „FF lizingas“ ir jos kreditorių padėties, o ieškovės nepateikė įrodymų, kad bankrutavusiai įmonei buvo padaryta žala. Teismas taip pat nevertino atsakovo paaiškinimų, kad nebuvo pažeistas LUAB „FF lizingas“ mokėjimų eiliškumas, kuriuo savo reikalavimą grindė ieškovai. CK 6.930¹ straipsnis ir iki jo priėmimo 1999–2009 m. galiojęs Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas reglamentavo atsiskaitymus grynaisiais ir negrynaisiais pinigais, bet ne priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Ieškovėms suklaidinus teismą, atsakovas prašo skirti specialisto – Lietuvos auditorių rūmų – konsultaciją ar ekonominę ekspertizę, kuri atsakytų į klausimą, kaip dėl 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo ir 2010 m. gruodžio 28 d. įvykdyto priešpriešinių tarpusavio įsipareigojimų atsiskaitymo pasikeitė UAB „FF lizingas“ turtinė padėtis, t. y. ar įmonė dėl šių sandorių patyrė nuostolių, jei patyrė – kokio dydžio.

12.5. Teismas nepateikė argumentų dėl atsakovo reikalavimo įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis UAB „Skomė“ valdybos narius, 2007 m. lapkričio 27 d. UAB „Parex lizingas“ valdybos posėdyje balsavusius už sandorio su AB DNB banku sudarymą.

12.6. Atsakovas negali būti kaltas dėl to, kad jis LUAB „FF lizingas“ vardu sudarė 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo ir reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuria bankui laiduota už UAB „Prie vingio“ įsipareigojimų vykdymą pagal 2005 m. lapkričio 25 d. kreditavimo sutartį. Civilinėje byloje Nr. 2-3366-232/2014 gauti duomenys patvirtina, kad bankas paskolą UAB „Prie vingio“ išdavė ne pagal 2005 m. lapkričio 25 d. kreditavimo sutartį, už kurios įvykdymą laidavo UAB „FF lizingas“, tačiau pagal kitą sandorį Nr.P24-201158, už kurio įvykdymą LUAB „FF lizingas“ nelaidavo. Dėl to, kad AB DNB banko reikalavimas LUAB „FF Lizingas“ buvo patvirtintas teisme, kaltas ne atsakovas, o bankroto administratorė UAB „Admivita“, dėl kurios veiksmų AB DNB banko reikalavimas LUAB „FF lizingas“ buvo patvirtintas.

12.7. LUAB „FF lizingas“ darbuotojai buvo tikri, kad jų kreditoriniai reikalavimai bus patenkinti, nes žinojo apie LUAB „FF lizingas“ finansinę būklę ir turimą turtą. Todėl dalis darbuotojų net nepateikė tvirtinti reikalavimų dėl netesybų priteisimo. J. I., R. N., V. G. ir K. M. prieš jų atleidimą iš darbo turėjo prastovą. Juos tenkino tokia padėtis, nes, neatliekant darbo, jiems buvo skaičiuojama 2/3 darbo užmokesčio. Darbuotojų atleidimo atveju būtų atsiradusi darbdavio pareiga mokėti visą darbo užmokestį, todėl, darbdaviui neturint lėšų, tai buvo pats racionaliausias ir ekonomiškai įmonei naudingiausias sprendimas. Tik atšaukus J. I. iš prastovų, ji pateikė prašymą atleisti ją iš darbo. Su darbuotojais atsakovas sutarė, kad jų darbo užmokestis nebus mažinamas, o pardavus bendrovės turtą bus atsiskaityta su jais ir kitais kreditoriais.

12.8. UAB „Parex lizingas“ valdyba 2006 m. rugpjūčio 25 d. protokolu įpareigojo atsakovą padidinti bendrovėje likusių darbuotojų darbo užmokestį. LUAB „FF lizingas“ turto administravimo laikotarpiu (2003–2007 m.) administratorė UAB „Tigesta“ sudarė UAB „Parex lizingas“ ir jos darbuotojų kolektyvinę sutartį, pagal kurią atleidžiamiems darbuotojams būtų tekę mokėti daug didesnes sumas, nei ieškinyje suskaičiuoti delspinigiai. Kadangi šia kolektyvine sutartimi disponuoja UAB „Admivita“, atsakovas prašė ją išreikalauti, tačiau teismas to nepadarė.

12.9. Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1226-413/2017 buvo sumažinta Z. V. pirmos eilės finansinio reikalavimo dalis dėl delspinigių. Atsakovas yra pateikęs dėl šios nutarties atskirąjį skundą. Ši aplinkybė daro tiesioginę įtaką teismo sprendimui šioje byloje. Todėl nagrinėjama byla stabdytina iki tol, kol įsiteisės teismo nutartis dėl Z. V. pirmos eilės finansinio reikalavimo LUAB „FF lizingas“ dėl delspinigių.

12.10. Teismas neišreikalavo duomenų dėl skolų Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, savivaldybėms ir kitiems tretiesiems asmenims atsiradimo momentų. Nuolat vyko derybos su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriumi, patikrinimai, pasirašyta sutartis dėl vėluojančių mokėjimų atidėjimo, siūlytas ir areštuotas įsipareigojimo užtikrinimui nekilnojamasis turtas, siūlyta įstoti į antstolės R. V. vykdomąją bylą Nr. 0074/13/22154, kurioje įsiskolinimą siūlyta padengti iš šios antstolės vykdomo priverstinio turto pardavimo varžytinėse. Nuolat vyko derybos su VMI, skolų iki pat bankroto bylos iškėlimo nebuvo, buvo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) permoka, tačiau nesąžininga bankroto administratorė šių duomenų nepateikė teismui. Įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimu byloje Nr. 1-657-386/2012 buvo atmestos nepagrįstos Palangos miesto rinkliavų centro pretenzijos LUAB „FF lizingas“, tačiau, identiškoje situacijoje pareiškus reikalavimus dėl nepagrįstai LUAB „FF Lizingas“ priskaičiuotų rinkliavų kitais kalendoriniais metais, UAB „Admivita“ neginčijo šių reikalavimų.

12.11. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovo kaltę patvirtina tai, jog jis, kaip LUAB „FF lizingas“ direktorius, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas prašė teismo įvertinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-6773-516/2013 pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (LUAB „FF lizingas“ buvo pritaikytas 6,911 mln. Lt (2 mln. Eur) dydžio nekilnojamojo turto areštas, faktiškai sustabdęs įmonės veiklą ) įtaką, vertinant atsakovo kaltės ir visų keturių privalomų sąlygų žalai priteisti buvimą ar nebuvimą. Atsakovas negali būti kaltas dėl to, kad teisme ginčijo nepagrįstus ir žinomai melagingus Lietuvos Respublikos finansų ministerijos paaiškinimus, dėl kurių LUAB „FF lizingas“ buvo iškelta bankroto byla. Teismas sprendime to nevertino.

12.12. Nėra pagrindo sutikti su formaliu teismo argumentu, kad esant nemokumui, įmonės vadovas nedelsdamas turi kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Bankroto procedūrų pradžios (2013 m. lapkričio 13 d.) LUAB „FF lizingas“ balansas patvirtina, kad įmonės nemokumo nebuvo – balanse apskaitoma 13,3 mln. Lt turto ir 2,2 mln. Lt įsipareigojimų (ne visi pradelsti). Tai patvirtina ir bankroto administratorės sudaryti Juridinių asmenų registrui pateikti 2013 m. ir 2014 m. metiniai LUAB „FF lizingas“ balansai, kuriuose taip pat įmonės įsipareigojimai nesiekia 50 procentų balanse apskaitomo turto.

12.13. Atsakovo, žinančio LUAB „FF lizingas“ bankroto procesą, dalyvavimas nagrinėjant bylą būtų užkirtęs kelią ieškovių atstovų žinomai melagingų paaiškinimų teismui teikimui. Tačiau teismas netinkamai ir be motyvų vertino atsakovo sunkaus sužalojimo 2016 m. birželio 29 d. aplinkybes, atsakovui pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir ginčų su atsakovu teismuose visumą, neatsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2017 m. kovo 10 d. nutartyje išdėstytas aplinkybes ir nestabdė bylos ar neatidėjo bylos nagrinėjimo iš esmės. Tokiu būdu buvo pažeista atsakovo konstitucinė teisė į teisminę gynybą.

12.14. Civilinėje byloje Nr. 2-1280-235/2016, atstovaudamas UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic arms“, advokatas V. B. 2016 m. sausio 14 d. teismo posėdyje pateikė žinomai melagingus paaiškinimus, kad nėra ikiteisminio tyrimo Nr.10-9-00139-12, jame pritaikytų laikinųjų nuosavybės teisių apribojimų UAB „Skomė“ akcijų paketams, kad nėra šiame ikiteisminiame tyrime tiriamo J. M. ir bendrovės „Ellora Ltd“ elektroninio susirašinėjimo. Teismas civilinėje byloje Nr. 2-1280-235/2016 nevertino šių aplinkybių. Dėl šių priežasčių atsakovas kreipėsi į Lietuvos advokatūrą. Todėl teismas šioje byloje negali leisti advokatui V. B. atstovauti ieškoves UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic arms“.

12.15. Civilinėje byloje Nr. B2-866-413/2016 vyksta teisminiai LUAB „FF lizingas“ kreditoriaus Z. V. ir bankroto administratorės ginčai dėl neteisėtų mokėjimų advokatui P. V., todėl advokato P. V. atstovavimo ieškovėms išlaidos negali būti pripažintos bylinėjimosi išlaidomis šioje byloje. Atsakovas prašo teismo išreikalauti iš antstolių R. K. ir D. B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų videoįrašus, kuriuose užfiksuota, kaip 2016 m. vasario pradžioje įniršęs advokatas P. V. bando smūgiuoti atsakovui ir išvaryti jį lietui lyjant į lauką iš UAB „Admivita“ ir advokato P. V. bendros buveinės. Advokatų P. V. ir V. B. atstovavimo išlaidoms taikytinos CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatos, numatančios, kad teismas gali nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi civilinėse bylose Nr. 2-2066-330/2016 ir Nr. 2-2067-330/2016 nepripažino advokato P. V. atstovavimo išlaidų UAB „Admivita“ bylinėjimosi išlaidomis.

12.16. Advokatas P. V. ir I. K., atstovaudami LUAB „FF lizingas“ šioje byloje, pateko į asmeninį interesų konfliktą. Civilinėje byloje Nr. e2-11241-779/2016 nagrinėjamas UAB „Admivita“ ieškinys atsakovui Z. V. dėl UAB „Admivita“ tariamai patirtos žalos, kadangi atsakovas viešai paskelbė, kad įmonių bankroto administratorių grupuotė ir UAB „Admivita“ bei UAB „Ius Positivum“ 2015 m. dirbtinai įregistravo net 55 šia veikla užsiimančias įmones tam, kad administruotų daugiau bankrutuojančių įmonių. Tarp šių asmenų yra ir advokato P. V. brolis J. V., kuris bendrame UAB „Admivita“ ir UAB „Ius Positivum“ biure įsteigė ir vadovauja 20 tokių įmonių, o I. K. – 3 tokioms įmonėms. Todėl bankroto administratorė I. K. ir advokatas P. V. neturi teisės atstovauti LUAB „FF lizingas“ teisme nagrinėjamose bylose prieš atsakovą.

12.17. Atsakovas teismui pateikė įrodymus, kad ieškovės yra PVM mokėtojos. Todėl jų prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidų dalį, kuri pagal joms išrašytas PVM sąskaitas – faktūras yra PVM, yra nesąžiningas piktnaudžiavimas procesine teise ir siekis nepagrįstai praturtėti. PVM negali būti teismo pripažįstamas bylinėjimosi išlaidomis.

12.18. UAB „Skomė“ priteista 7 000 Eur atstovavimo išlaidų suma neatitinka Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos), nurodytų dydžių. Teismas net nevertino šioje byloje prašomų priteisti atstovavimo išlaidų atitikties Rekomendacijoms. Paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas teismas nevertino atsakovo argumentų, kad UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic arms“ direktorius J. M. nuo 1993 m. turi teisingumo ministro išduotą licenciją teikti teisininko paslaugas, yra nepraktikuojantis advokatas, kuriam teisinė pagalba tikrai nėra būtina. Todėl bylinėjimosi išlaidos yra mažintinos bent du kartus.

13. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovės UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic arms“ prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Visos ieškovės turėjo teisę reikšti teisme reikalavimus dėl ieškovei LUAB „FF lizingas“ padarytos žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nei nutraukti bylą pagal CPK 293 straipsnio 1 punktą (byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka), kadangi ginčai dėl žalos atlyginimo tarp bankrutavusios įmonės bei jos kreditorių (iš vienos pusės) ir buvusio bankrutavusios įmonės vadovo (iš kitos pusės) nagrinėtini būtent teisme, nei ieškinį palikti nenagrinėtu pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punktą (jeigu bylos nagrinėjimo metu paaiškėja, kad pareiškimas neatitinka ieškinio turiniui keliamų reikalavimų), kadangi ieškinys atitiko visus ieškinio turiniui keliamus reikalavimus. Tarp ieškovių UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ bei ieškovės LUAB „FF lizingas“ reiškiamų ieškinio reikalavimų nėra jokios konkurencijos – ieškovės nurodė tą patį ieškinio faktinį ir teisinį pagrindą bei reiškė iš esmės tą patį materialinį teisinį reikalavimą – prašė iš apelianto priteisti ieškovei LUAB „FF lizingas“ 630 483,71 Eur žalai atlyginti.

13.2. Atsakovo argumentas, kad ieškovės praleido ieškinio senaties terminą, nėra pagrįstas. Kadangi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartis iškelti LUAB „FF lizingas“ bankroto bylą įsiteisėjo 2013 m. lapkričio 13 d., ieškovei LUAB „FF lizingas“ ieškinio senaties terminas skaičiuotinas anksčiausiai nuo 2013 m. lapkričio 13 d., o ieškovėms UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ ieškinio senaties terminas anksčiausiai skaičiuotinas nuo 2014 m. birželio 12 d., kai buvo patvirtinti ieškovės LUAB „FF lizingas“ kreditorių finansiniai reikalavimai. Pradinis ieškinys pareikštas 2014 m. rugsėjo 29 d., patikslintas ieškinys – 2016 m. gegužės 3 d., taigi, ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.

13.3. Atsakovas LUAB „FF lizingas“ direktoriumi nepertraukiamai dirbo nuo 1997 m. gegužės 12 d. iki 2013 m. gruodžio 12 d. Darbo užmokestis LUAB „FF lizingas“ darbuotojams nebuvo mokamas ar buvo mokamas tik iš dalies vėliausiai nuo 2007 m. Įstatymų leidėjas ne tik imperatyviai nustatė griežtą darbo užmokesčio mokėjimo tvarką, bet ir nustatė administracinę bei civilinę atsakomybę už darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos pažeidimus. Teismas pagrįstai pripažino, kad tuo atveju, jeigu LUAB „FF lizingas“ negalėjo mokėti su darbo santykiais susijusių mokėjimų dėl to, kad įmonė buvo nemoki ir negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų, apeliantas privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos LUAB „FF lizingas“ iškėlimo.

13.4. Teismas iš apelianto pagrįstai priteisė 5 786,42 Eur žalą, kurią LUAB „FF lizingas“ patyrė dėl to, kad apeliantas nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su mokesčių mokėjimu. LUAB „FF lizingas“ paskutinį kartą 75 Lt socialinio draudimo įmoką sumokėjo 2010 m. liepos 19 d. už 2010 m. gegužės mėn., o nuo 2010 m. birželio mėn. mokėtinų socialinio draudimo įmokų geruoju nemokėjo. Įmokos būdavo išieškomos per tiesioginio debeto nurodymus, per antstolius ir pan.

13.5. Teismas pagrįstai iš apelianto priteisė 491 557,60 Eur žalą, kurią UAB „FF lizingas“ patyrė dėl 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo ir reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 12 d. nutartimi patvirtino AB DNB banko trečios eilės kreditorinį reikalavimą 491 557,60 Eur sumai, iš jų 631 435,57 Lt pagrindinio įsiskolinimo ir 1 065 814,53 Lt palūkanų bei delspinigių. Kadangi AB DNB kreditorinio reikalavimo dydis nustatytas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, teisiškai nereikšmingi apelianto samprotavimai, susiję su LUAB „FF lizingas“ administratorės veiksmais, teikiant tvirtinti AB DNB bankas kreditorinį reikalavimą, samprotavimai, susiję su apelianto įsivaizduojamomis nusikalstamomis veikomis, ir kt.

13.6. Teismas pagrįstai iš apelianto priteisė 50 275,45 Eur žalą, kurią LUAB „FF lizingas“ patyrė apeliantui sudarius 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį su susijusiu juridiniu asmeniu AB „GVK“. Ūkinėje komercinėje veikloje įprasta, kad pelno siekiantys juridiniai asmenys sudaro sandorius ir prisiima įsipareigojimus tik siekdami gauti ekonominės naudos, t. y. gauti pelno, išvengti nuostolių ir pan. Joks sąžiningas, protingas ir rūpestingas ūkio subjekto vadovas nebūtų sudaręs 2010 m. gruodžio 6 d. sutarties, kadangi iš anksto buvo aišku, kad jokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis 2010 m. gruodžio 6 d. sutartis laiduotojui negali duoti jokios ekvivalentiškos ekonominės naudos. Sudarius šį aiškiai nenaudingą sandorį, UAB „FF lizingas“ turtas sumažėjo iš pradžių 149 892,75 Lt, o su delspinigiais – 50 275,45 Eur, t. y. įmonei buvo padaryta tokio dydžio reali žala.

13.7. Teismas, nagrinėdamas bylą 2017 m. balandžio 20 d. teismo posėdyje nedalyvaujant atsakovui, nepažeidė proceso teisės normų. Teismas pagrįstai konstatavo, kad bylos nagrinėjimas ne kartą buvo atidėtas, apeliantui buvo siūloma pasirūpinti atstovavimu, tačiau apeliantas šia galimybe nepasinaudojo, taip pat nepasinaudojo galimybe kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad apeliantas pateikė išsamius ir didelės apimties atsikirtimus, paaiškinimus ir prašymus, aktyviai prisidėjo ruošiantis bylos nagrinėjimui. Nuo 2016 m. birželio 29 d., kai apeliantas pats susižalojo, jis visą laiką nepertraukiamai teikė teismams ir kitoms institucijoms procesinius ir kitus dokumentus – skundus, pareiškimus, prašymus ir kt., tiek šioje civilinėje byloje, tiek kitose bylose. Po susižalojimo apeliantas aktyviai dalyvavo ir dalyvauja viešuose renginiuose, filmuojasi televizijos laidose, aktyviai reiškiasi socialiniuose tinkluose ir pan. Tai reiškia, kad apelianto sveikatos būklė nėra tokia bloga. Apeliantas, negalėdamas ar nenorėdamas pats dalyvauti teismo posėdžiuose, galėjo ir privalėjo pasirūpinti atstovavimu, juo labiau kad apeliantas ne tik turi tokią galimybę, bet kitose bylose naudojasi net kelių advokatų pagalba.

13.8. Kadangi ieškinys buvo patenkintas, bylinėjimosi išlaidos pagrįstai buvo priteistos iš apelianto. Priteista suma iš esmės neviršijo Rekomendacijose nurodytų rekomenduojamų dydžių, o įvertinant parengtų procesinių dokumentų apimtį, problemos sudėtingumą, ši suma vertintina kaip pagrįsta ir protinga. Ieškovė UAB „Skomė“ prašė priteisti 9 263,50 Eur išlaidų advokato pagalbai. Teismas priteisė 7 000 Eur.

14. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė LUAB „FF lizingas“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Admivita“, prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad egzistuoja visos sąlygos ieškovių UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ netiesioginiam ieškiniui reikšti, kadangi šių ieškovių bei kitų LUAB „FF lizingas“ kreditorių finansiniai reikalavimai iki šiol nėra patenkinti, UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ yra LUAB „FF lizingas“ kreditorės, kurios turi neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę savo skolininkei LUAB „ FF lizingas“ pagal CK 6.68 straipsnio 1 dalį. Į bylą įstojus LUAB „FF lizingas“ bankroto administratorei, kreditorės, pareiškusios netiesioginį ieškinį, tebeturėjo teisę likti bendraieškėmis ir palaikyti anksčiau byloje savo pareikštus reikalavimus. Netiesioginiu ieškiniu ginamos ne tik ieškovių UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“, bet ir pačios LUAB „FF lizingas“ bei jos kreditorių teisės ir teisėti interesai.

14.2. Apelianto prašymai dėl bylos nutraukimo ir / ar pareiškimo palikimo nenagrinėtu buvo pateikti ir išspręsti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu iki skundžiamo sprendimo priėmimo.

14.3. Teismas pagrįstai nustatė, kad netiesioginį ieškinį ieškovės pareiškė 2014 m. rugsėjo 29 d., t. y. praėjus mažiau nei vieneriems metams po bankroto bylos LUAB „FF lizingas“ iškėlimo ir pusei metų nuo kreditorių finansinių reikalavimų LUAB „FF lizingas“ bankroto byloje patvirtinimo, todėl ieškovės nepraleido ieškinio senaties termino netiesioginiam ieškiniui pareikšti. Apelianto samprotavimai apie tai, kad ieškovėms ieškinio senaties terminai skaičiuotini nuo 2008 m. ir 2011 m., t. y. nuo LUAB „FF lizingas“ akcininkų susirinkimų, nutarčiai dėl bankroto bylos LUAB „FF lizingas“ iškėlimo įsiteisėjus tik 2013 m. lapkričio 13 d., neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

14.4. Sudarant 2010 m. gruodžio 6 d. sutartį visiems, taip pat ir apeliantui, buvo vienareikšmiškai aišku, kad UAB „Prie vingio“ ilgą laiką nevykdo savo finansinių įsipareigojimų bankui ir kad ateityje negalės įvykdyti savo įsipareigojimų nei bankui, nei kitiems kreditoriams. Nepaisant to, apeliantas sudarė 2010 m. gruodžio 6 d. sutartį, kuri buvo visiškai nebūdinga įprastai ieškovės ūkinei komercinei veiklai. Teismas pasisakė tiek dėl apelianto veiksmų neteisėtumo, tiek dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nurodydamas, kad, nepaisydamas šių aplinkybių atsakovas, veikdamas kaip LUAB „FF lizingas“ vadovas, su AB „GVK“ 2010 m. gruodžio 6 d. sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį, taigi veikė neteisėtai, neprotingai, ne pagal objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą.

14.5. Teismas pagrįstai įvertino, kad joks sąžiningas, protingas ir rūpestingas ūkio subjekto vadovas nebūtų sudaręs 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo sutarties, nes akivaizdu, jog ši sutartis negalėjo duoti jokios naudos laiduotojui, juo labiau kad laidavimo sutartis buvo neatlygintinė, o tai iš esmės prieštarauja juridinio asmens, siekiančio pelno, ir teikiančio finansinės nuomos paslaugas, veiklos tikslams. Apelianto argumentai dėl neva neteisėtai patvirtinto AB DNB banko finansinio reikalavimo ir neva LUAB „FF lizingas“ bankroto administratorės kaltės dėl tokio finansinio reikalavimo patvirtinimo buvo paneigti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1833/2014, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-774-178/2016.

14.6. Atsakovas, laiku nemokėdamas darbo užmokesčio LUAB „FF lizingas“ darbuotojams arba mokėdamas ne visą darbo užmokestį, dėl ko darbuotojams vėliau buvo priskaičiuoti delspinigiai ir vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką, atliko neteisėtus veiksmus. Apelianto deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kad neva darbuotojai nereikalavo mokėti darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų, nepaneigia teisės aktuose įtvirtintų darbdavio pareigų, susijusių su darbo užmokesčio mokėjimu.

15. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. vasario 2 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

15.1. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiga mokėti darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas pagal įstatymą tenka darbdaviui, šiuo atveju – LUAB „FF lizingas“. Tai, kad atsakovas, kaip vadovas, buvo atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą ir jos tikslų įgyvendinimą, nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad jis buvo asmeniškai atsakingas už tai, kad darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos būtų mokamos laiku, t. y. kad ši darbdavio pareiga gali būti prilyginama asmeninei atsakovo prievolei, kurią jis turėtų vykdyti savo, o ne įmonės lėšomis. Atsakovo kaltė dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų uždelsto mokėjimo galėtų būti konstatuota tik tada, jeigu būtų nustatyta, kad tokios išmokos darbuotojams laiku nebuvo mokamos būtent dėl atsakovo sąmoningų veiksmų, o ne kitų priežasčių. Be to, net ir konstatavęs atsakovo neteisėtus veiksmus, teismas turi įvertinti, kiek šie neteisėti veiksmai lėmė žalos įmonei padarymą.

15.2. Atsakovas pirmosios instancijos teisme pateikė atsikirtimus, kad bankrutavusios bendrovės veikla buvo suvaržyta, pritaikius jai laikinąsias apsaugos priemones ir areštavus beveik 7 mln. Lt (2 027 340,13 Eur) sumą, kad ne viso darbo užmokesčio darbuotojams mokėjimas buvo racionalus sprendimas, nes įmonei trūko lėšų atsiskaityti su darbuotojais, o pagal kolektyvinę sutartį atleidžiamiems darbuotojams būtų tekę mokėti daug didesnes sumas nei apskaičiuoti delspinigiai. Didžioji delspinigių ir kompensacijų už uždelstą atsiskaityti laiką dalis susidarė 2010–2013 metais, todėl vien dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo išvada dėl priežastinio ryšio tarp bankrutavusiai bendrovei taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir vėlavimo atsiskaityti su darbuotojais nebuvimo negali būti pripažinta pakankamai pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bankrutavusi bendrovė iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galėjo atsiskaityti su darbuotojais, nors netyrė ir nevertino, kokia konkreti skolos darbuotojams dalis galėjo būti padengta iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, be to, teismas nevertino, ar bankrutavusios bendrovės turto pardavimas ir atsiskaitymas su darbuotojais šiuo atveju būtų buvusi racionaliausia priemonė, turint omenyje tai, kad įmonės turimas turtas įprastai yra reikalingas jos veiklai vykdyti. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad LUAB „FF lizingas“ iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo nemoki ir kad tolesnis jos veiklos tęsimas buvo neracionalus ir neteisėtas.

15.3. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad prievolė mokėti su darbo santykiais susijusias išmokas laiku nebuvo vykdoma dėl įmonės nemokumo, galėtų būti keliamas klausimas dėl atsakovo atsakomybės už Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nustatytos pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą ir jo pareigos atlyginti šiais neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neanalizavo pirmiau įvardyto ieškinio pagrindo, todėl yra nenustatytos šiam pagrindui taikyti reikšmingos faktinės aplinkybės, t. y. atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentas, taip pat konkretus šios pareigos pažeidimu padarytos žalos dydis.

15.4. Apeliacinis teismas, remdamasis tais pačiais argumentais, pripažino nepagrįstomis ir pirmosios instancijos teismo išvadas dėl atsakovo civilinės atsakomybės už žalą, pasireiškusią delspinigiais, apskaičiuotais už bankrutavusios bendrovės mokestines nepriemokas. Šios ieškovių reikalavimo dalies pagrįstumo klausimui išspręsti būtina nustatyti, už kokį konkretų laikotarpį susidarė ginčo delspinigių suma, kokios priežastys nulėmė mokestinių prievolių nevykdymą, be to, ar tuo metu, kai atitinkamos mokestinės prievolės nebuvo tinkamai vykdomos, egzistavo atsakovo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

15.5. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pirmojo ir antrojo ieškinio reikalavimo pagrįstumo, nenustatė šiems klausimams išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių, todėl nurodytos sprendimo dalys naikintinos ir pirmiau nurodyti klausimai perduotini iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kadangi jie dėl naujai tirtinų aplinkybių apimties ir pobūdžio negali būti išspręsti apeliacinės instancijos teisme.

15.6. Vertindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria išspręstas trečiojo ieškinio reikalavimo, kildinamo iš rangos sutarties, pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįstais atsakovo argumentus dėl bankrutavusios bendrovės valdybos narių įtraukimo į šios bylos procesą. Teismas nustatė, kad valdybos sprendimu buvo nutarta garantuoti ar laiduoti už UAB „Prie vingio“ prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymą AB DNB bankui. Atsakovas buvo ne tik LUAB „FF lizingas“ vadovas, bet ir valdybos pirmininkas, todėl nėra pagrindo spręsti, kad valdybos sprendimas dėl atitinkamo sandorio sudarymo galėtų apskritai pašalinti atsakovo civilinę atsakomybę. Tačiau pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, ar atsakovui, kaip vadovui, ir valdybai tenkanti atsakomybė yra dalinė ar solidari, jeigu dalinė – tai kokia yra atsakovui tenkanti atsakomybės dalis atsižvelgiant į jo elgesio įtaką žalai atsirasti ir jo, kaip valdybos pirmininko, statusą. Šis klausimas buvo išnagrinėtas neįtraukus į bylos procesą kitų valdybos narių, balsavusių už sandorio, iš kurio kildinamas žalos atsiradimas, sudarymą, nors teismo priimtas sprendimas gali turėti įtakos šių asmenų teisėms ir pareigoms. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir remdamasis tuo, kad tretieji asmenys negali būti įtraukiami į bylos procesą apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas panaikino aptariamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir perdavė šio reikalavimo pagrįstumo klausimą iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.

15.7. Vertindamas ieškovių ketvirtojo reikalavimo pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad byloje yra LUAB „FF lizingas“ 2010 m. gruodžio 28 d. raštas, kuriame nurodyta, jog LUAB „FF lizingas“ vienašališkai įskaito 35 781,84 Eur (123 547,54 Lt) priešpriešinius vienarūšius reikalavimus su UAB „Prie vingio“. Pirmosios instancijos teismas visiškai neaptarė šio įrodymo ir atsakovo argumentų, susijusių su priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu, todėl teismo išvada, kad, sudarant 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį bankrutavusiai bendrovei padaryta 43 411,94 Eur (149 892,75 Lt) žala, negali būti pripažinta pagrįsta. Tuo atveju, jeigu bendrovės skola vienam kreditoriui reikalavimo perleidimo sutartimi ir priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu yra keičiama tokio paties dydžio skola kitam kreditoriui, nėra pagrindo konstatuoti, kad bendrovei tokiais veiksmais padaroma žala, nes kreditorių pasikeitimas pats savaime nelemia bendrovės turto sumažėjimo ar įsipareigojimų padidėjimo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir faktinių aplinkybių, susijusių su 2010 m. gruodžio 28 d. atlikto įskaitymo pagrindu, t. y. 2008 m. rugsėjo 22 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartimi. Šios bylos procese nėra nustatyta, ar 2010 m. gruodžio 28 d. egzistavo bankrutavusios bendrovės 35 781,84 Eur (123 547,54 Lt) skola UAB „Prie vingio“ pagal minėtą sutartį, t. y. ar apskritai egzistavo įskaitymo pagrindas. Be to, nenustatyta, kokios netesybos už pavėluotą atsiskaitymą pagal pirmiau nurodytą žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį buvo taikomos LUAB „FF lizingas“. Kadangi pirmiau įvardytos faktinės aplinkybės apskritai nebuvo analizuojamos pirmosios instancijos teisme, šių aplinkybių analizė apeliacinės instancijos teisme iš esmės reikštų šio klausimo nagrinėjimą visiškai naujais aspektais, todėl apeliacinės instancijos teismas panaikino aptariamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir perdavė šį klausimą iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.

16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018 Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 2 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo šiam teismui dėl tokių pagrindinių argumentų:

16.1. Kasacinis teismas pažymėjo, kad prievolė laiku mokėti išmokas, susijusias su darbo santykiais, ir mokesčius – tai pačios bendrovės, kaip atitinkamai darbdavio ir mokesčių mokėtojo, prievolės, o ne bendrovės vadovo asmeninės prievolės, todėl atsakovo, kaip bendrovės vadovo, civilinė atsakomybė už šių prievolių nevykdymą yra galima nebent atsakomybės už fiduciarinių pareigų bendrovei nevykdymą forma. Nors byloje nustatyta, kad objektyviąja prasme egzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai, nes jo vadovaujama bendrovė, kuriai jis turi fiduciarines pareigas, tinkamai nevykdė savo prievolių, atsirandančių pagal įstatymus, vadovo civilinės atsakomybės dėl fiduciarinių pareigų pažeidimo atvejais reikalaujama kvalifikuota kaltės forma (didelis neatsargumas arba tyčia). Atsakovas, siekdamas paneigti savo kaltę, kuri yra preziumuojama, pateikė argumentus, kad piniginės prievolės darbuotojams, valstybei ir kitiems atitinkamiems subjektams nebuvo vykdomos dėl to, kad bendrovei buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės (buvo areštuotas bendrovės turtas), be to, ne viso darbo užmokesčio mokėjimas darbuotojams buvo racionalus sprendimas, nes bendrovei trūko lėšų atsiskaitymams su darbuotojais vykdyti, o pagal kolektyvinę sutartį atleidžiamiems darbuotojams būtų tekę mokėti didesnes išmokas nei apskaičiuoti delspinigiai. Šios aplinkybės gali būti teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio bei žalos (jos dydžio) – egzistavimo, todėl apeliacinės instancijos teismo išvados, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti reikšmingų faktinių aplinkybių, yra pagrįstos. Vis dėlto, kasacinio teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra procesinių kliūčių, kurios eliminuotų galimybę išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme ieškovo pirmąjį ir antrąjį ieškinio reikalavimus, todėl apeliacinės instancijos teismas be pagrindo perdavė bylos dalis pagal šiuos ieškinio reikalavimus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16.2. Kasacinis teismas pažymėjo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepateikė argumentų dėl tyčinio bankroto byloje nustatytų faktinių aplinkybių reikšmės nagrinėjamai civilinei bylai, nors abiem teismams buvo žinomas tyčinio bankroto bylos išnagrinėjimo faktas. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylos dalis pagal pirmąjį ir antrąjį ieškinio reikalavimus, privalo patikrinti ir kartu pasisakyti, ar egzistuoja kasacinio teismo praktikoje išskirtos sąlygos laikyti faktines aplinkybes, nustatytas tyčinio bankroto byloje, turinčiomis prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, kaip prejudicialumas suprantamas pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą ir 279 straipsnio 4 dalį. Be to, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl tyčinio bankroto byloje nustatytų faktinių aplinkybių prejudicialumo, turi, inter alia (be kita ko), įvertinti, ar tos faktinės aplinkybės, kurios yra nurodytos kaip žalos atlyginimo prievolių (pirmasis ir antrasis ieškinio reikalavimai) pagrindas, sudarė tyčinio bankroto bylos nagrinėjimo dalyką (kaip žinoma, apie tyčinio bankroto požymių egzistavimą sprendžiama pagal bendrovės valdymo veiksmų visumą, o ne pagal atskirus valdymo epizodus).

16.3. Kasacinis teismas, vertindamas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl trečiojo ieškovių reikalavimo, kildinamo iš laidavimo sutarties, pažymėjo, kad atsakovas buvo ne tik bankrutavusios bendrovės vadovas, bet ir valdybos narys. Ieškinio pagrindas suformuluotas taip, kad iš jo nėra visiškai aišku, ar trečiasis ieškinio reikalavimas dėl žalos, kurios atsiradimo pagrindu nurodyta 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo sutartis, yra pareikštas atsakovui kaip bendrovės vadovui ar kaip vadovui ir kartu valdybos nariui, tačiau abu bylą nagrinėję teismai neidentifikavo pirmiau nurodyto neaiškumo ir kartu nesiėmė priemonių aptariamam neaiškumui pašalinti. Nors kasacinis teismas sutiko su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tretieji asmenys negali būti įtraukti į bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, tačiau pažymėjo, jog apeliacinės instancijos teismas, pirmiausia, turėjo pasitikslinti, ar reikalavimas dėl žalos, kurios atsiradimo pagrindu nurodyta 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo sutartis, yra pareikštas atsakovui kaip bendrovės vadovui ar kaip vadovui ir kartu valdybos nariui, ir tik tada, priklausomai nuo tokio patikslinimo rezultato, svarstyti, ar šio ieškinio reikalavimo pagrįstumo klausimui išspręsti yra būtinas kitų valdybos narių įtraukimas ir dalyvavimas šios bylos procese. Kasacinis teismas vertino, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl būtinybės įtraukti kitus valdybos narius į šios bylos nagrinėjimą padaryta neišsiaiškinus aspekto, teisiškai reikšmingo tokiai išvadai padaryti, ir yra nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria išspręstas trečiojo ieškinio reikalavimo pagrįstumo klausimas, ir kartu be pagrindo perdavė bylos dalį pagal šį ieškinio reikalavimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16.4. Kasacinio teismo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ketvirtojo ieškinio reikalavimo, visiškai nevertino byloje nustatytų faktinių aplinkybių, patvirtinančių priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, o šios faktinės aplinkybės turi teisinę reikšmę sprendžiant, ar bankrutavusi bendrovė, sudariusi 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, patyrė žalą. Kasacinis teismas taip pat sutiko su apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad sprendžiant, ar egzistuoja pastaroji civilinės atsakomybės taikymo sąlyga (ar bankrutavusi bendrovė patyrė žalą), svarbu išsiaiškinti, ar LUAB „FF lizingas“ vėluojant atsiskaityti pagal 2008 m. rugsėjo 22 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu buvo atliktas pirmiau minėtas įskaitymas, buvo skaičiuojamos ir reikalaujamos netesybos, nes netesybos buvo skaičiuojamos ir reikalaujamos pagal 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį. Vis dėlto, kasacinis teismas vertino, kad pats apeliacinės instancijos teismas, pasinaudodamas jam suteiktomis procesinėmis teisėmis, turėjo galimybę atskleisti šios bylos dalies esmę, todėl ši bylos dalis be pagrindo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinės instancijos teismui pateiktų šalių rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų bei procesinių prašymų

17. Kasaciniam teismui perdavus bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, šalys teismui teikė rašytinius paaiškinimus, naujus įrodymus, procesinio pobūdžio prašymus, kurie buvo išspręsti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 25 d., 2019 m. birželio 4 d., 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartimis.

18. 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismas priėmė ieškovės LUAB „FF Lizingas“ 2019 m. liepos 12 d. pateikus dokumentus, nutarė juos išsiųsti susipažinti atsakovui, įpareigojo ieškovę LUAB „FF Lizingas“ iki 2019 m. rugpjūčio 16 d. pateikti teismui 2010 – 2013 metų banko sąskaitų išrašus (originalius dokumentus arba tinkamai patvirtintas jų kopijas), o dalyvaujantiems byloje asmenims išaiškino jų teisę iki 2019 m. rugsėjo 23 d. pateikti teismui rašytinius paaiškinimus dėl naujai pateiktų į bylą įrodymų. Kartu teismas netenkino atsakovo 2019 m. liepos 29 d. prašymo dėl žodinio bylos nagrinėjimo.

19. Ieškovė LUAB „FF Lizingas“, vykdydama Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, 2019 m. rugpjūčio 13 d. pateikė teismui ieškovės banko sąskaitų AB Swedbank, AB DnB NORD banke, AB SEB banke 2010 – 2013 metų originalius išrašus. Teismas išaiškino dalyvaujantiems byloje asmenims teisę susipažinti su naujai pateiktais dokumentais.

20. Ieškovės UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“, atsižvelgdamos į Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, 2019 m. rugsėjo 18 d. pateikė papildomus paaiškinimus bei priedą prie jų – antstolio V. M. 2013 m. rugsėjo 25 d. išieškotų piniginių lėšų patvarkymą.

21. Atsakovas, atsižvelgdamas į Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, pateikė 2019 m. rugsėjo 23 d. paaiškinimus dėl į bylą pateiktų naujų įrodymų, kuriuose suformulavo įvairių procesinio pobūdžio prašymų, taip pat pateikė naujų įrodymų. Atsakovo 2019 m. rugsėjo 23 d. paaiškinimai su priedais buvo išsiųsti ieškovėms, pasiūlant pareikšti nuomonę dėl atsakovo prašymų. Ieškovės pateikė nuomonę dėl atsakovo prašymų.

22. Atsakovas 2019 m. spalio 11 d. pateikė prašymą, kuriame išdėstė argumentus dėl ieškovių UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ 2019 m. rugsėjo 18 d. papildomų paaiškinimų, taip pat suformulavo prašymą išreikalauti iš ieškovės UAB „FF Lizingas“ pirminius kasos dokumentus, pridėjo naujus įrodymus. Be to, atsakovas 2019 m. spalio 14 d. pateikė paaiškinimus, kuriuose papildomai pagrindė 2019 m. rugsėjo 23 d. paaiškinimuose išdėstytus prašymus.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi, atsižvelgdamas į apeliacinės instancijos teismui pateiktų naujų įrodymų apimtį, dalyvaujantiems byloje asmenims išaiškino jų teisę pateikti teismui rašytinius paaiškinimus dėl naujai į bylą pateiktų įrodymų. Ieškovės UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ bei atsakovas realizavo šią savo teisę, pateikė apeliacinės instancijos teismui 2019 m. rugsėjo 18 d. ir 2019 m. rugsėjo 23 d. paaiškinimus, kuriuos teismas išsiuntė šalims susipažinti. Esant tokioms aplinkybėms, šie rašytiniai paaiškinimai priimami.

24. Kaip minėta, ieškovės UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“, kartu su 2019 m. rugsėjo 18 d. papildomais paaiškinimais pateikė naują įrodymą – antstolio V. M. 2013 m. rugsėjo 25 d. išieškotų piniginių lėšų patvarkymą.

25. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią normą, yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

26. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. vasario 2 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartimi pripažino, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo nustatytos ne visos teisiškai reikšmingos aplinkybės. Lietuvos apeliacinis teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, 2019 m. balandžio 25 d. nutartyje, be kita ko, nurodė, kad reikia išanalizuoti LUAB „FF Lizingas“ buvusią turtinę padėtį tuo laikotarpiu, kai nebuvo laiku vykdomos prievolės mokėti darbo išmokas ir mokesčius.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovių pateiktas naujas įrodymas susijęs su siekiamomis nustatyti LUAB „FF Lizingas“ veiklos aplinkybėmis, jis atsakovui, buvusiam bendrovės vadovui, žinomas, dėl šio įrodymo reikšmės atsakovas pasisakė 2019 m. spalio 11 d. prašyme, todėl teisėjų kolegija šį įrodymą priima.

28. Atsakovas kartu su 2019 m. rugsėjo 23 d. paaiškinimais į bylą pateikė naujų įrodymų – raštą dėl dokumentų pateikimo bankroto administratorei, pažymą apie atsiskaitomąsias sąskaitas, LUAB „FF Lizingas“ 2017 m. vasario 15 d. raštą apie realizuotą bendrovės turtą bankroto proceso metu, 2017 m. sausio 8 d. R. S. patvirtinimą dėl aplinkybių, kuriomis šis asmuo paskolino bendrovei apie 150 000 Lt, dokumentų perdavimo aktą bankroto administratorei, UAB „Skomė“ akcininkų sąrašą, UAB „Skomė“ visuotinio akcininkų susirinkimo dalyvių sąrašą, Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktą, UAB „Skomė“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, UAB „Skomė“ akcijų sertifikatą, skolų suderinimo aktą tarp UAB „Skomė“ ir „Ellora Ltd“, anglų kalba surašytus „Ellora Ltd“ dokumentus, 2012 m. kovo 23 d. UAB „Skomė“ akcininkų sąrašą, tarptautinio mokėjimo nurodymą, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 23 d. sprendimą byloje Nr. 2-2-565/2014, 2014 m. vasario 3 d. UAB „Skomė“ akcininkų sąrašą, „Divine Consult Ltd“ likvidavimo pažymėjimą, UAB „Baltic Arms“ ir UAB „Skomė“ dubliką, teiktą Vilniaus miesto apylinkės teismo byloje Nr. e2-24900-235/2018, duomenis apie atsakovo sąskaitoje esančias pinigines lėšas.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis CPK 180 straipsniu, teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Įrodymais konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, su LUAB „FF Lizingas“ veiklos aplinkybėmis tuo laikotarpiu, kai nebuvo laiku vykdomos prievolės mokėti darbo išmokas ir mokesčius, susijusiais įrodymais gali būti pripažinta tik atsakovo pateikta pažyma apie atsiskaitomąsias sąskaitas, LUAB „FF Lizingas“ 2017 m. vasario 15 d. raštas apie realizuotą bendrovės turtą bankroto proceso metu, 2017 m. sausio 8 d. R. S. patvirtinimas dėl aplinkybių, kuriomis šis asmuo paskolino bendrovei apie 150 000 Lt. Kadangi su šiais įrodymais ieškovės turėjo galimybę susipažinti iki teismo posėdžio pradžios, jie priimami. Likę atsakovo pateikti įrodymai neturi sąsajos su byloje nustatinėjamomis aplinkybėmis, todėl juos atsisakoma priimti.

31. Atsakovas 2019 m. rugsėjo 23 d. paaiškinimuose pateikė daug procesinio pobūdžio prašymų. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad kai kurie atsakovo pateikti prašymai teismo jau buvo išspręsti, o atsakovas nepateikia naujų argumentų, sudarančių pagrindą juos spręsti kitaip. Todėl tokie prašymai – iš ieškovių išreikalauti įrodymus, kad K. M. buvo ar yra su atsakovu susijęs giminystės ar svainystės ryšiais, skirti žodinį bylos nagrinėjimą, ieškinį palikti nenagrinėtu arba bylą nutraukti, prijungti prie bylos Vilniaus apygardos teismo civilinę bylą Nr. 2-3366-232/2014 pagal ieškovo AB DnB banko ieškinį UAB „FF Lizingas“ – netenkinami.

32. Dalis atsakovo 2019 m. rugsėjo 23 d. paaiškinimuose pateiktų prašymų yra susiję su LUAB „FF Lizingas“ veiklos aplinkybėmis dar iki to laikotarpio, kai nebuvo laiku vykdomos prievolės mokėti darbo išmokas ir mokesčius, dėl kurių buvo skaičiuojami delspinigiai (prašymai išreikalauti UAB „FF Lizingas“ 2007 metų kasos dokumentą, patvirtinantį R. S. pagal 2007 m. rugpjūčio 1 d. UAB „FF Lizingas“ ir R. S. reikalavimo teisės perleidimo sutartį į bankrutuojančią BUAB „Nidos rūtą“, UAB „FF Lizingas“ 2008 m. sausio 21, 23, 24 d. ir kitus kasos pajamų orderius, 2008 m. sausio 24 d., du 2008 m. sausio 25 d. kasos išlaidų orderius dėl lėšų įnešimo į banką, apklausti liudytoju R. S., išreikalauti dokumentus dėl UAB „Marigora“ investicinio gamybinio projekto ieškovės Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai teiktus dokumentus, UAB „Marigora“ paskolos sutartį ieškovei 2008 – 2009 metais, dokumentus, kad UAB „Marigora“ neatsiskaitė su ieškove už reikalavimo teisę į UAB „Saugus tiekimas“, UAB „FF Lizingas“ 2009 metų pranešimus skolininkei UAB „Skomė“ dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, visas UAB „FF Lizingas“ sudarytas sutartis su Ellora Ltd), todėl tokie prašymai netenkinami.

33. Atsakovo 2019 m. rugsėjo 23 d. paaiškinimuose pateiktas prašymas išreikalauti iš ieškovės LUAB „FF Lizingas“ darbuotojų L. R., M. G. ir kitų darbo sutartis bei su jų atleidimu susijusius susitarimus, netenkinamas, nes byloje yra pateikta bendrovėje galiojusi kolektyvinė sutartis, todėl byloje pakanka duomenų įvertinti atsakovo atsikirtimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylai teisingai išnagrinėti duomenys apie daugelio buvusių ieškovės darbuotojų atleidimo aplinkybes nėra būtini. Ieškovė LUAB „FF Lizingas“ pateikė darbo laiko apskaitos žiniaraščius, kuriuose užfiksuotos darbuotojų prastovos, todėl atsakovo prašymas išreikalauti įsakymus dėl darbuotojų prastovų ir jų atšaukimo yra perteklinis. Atsakovo prašymas išreikalauti įrodymus, kada LUAB „FF Lizingas“ vadovu buvo atsakovas, nėra susijęs su atsakovo reiškiamais atsikirtimais į ieškinį, be to, byloje yra duomenys iš Juridinių asmenų registro apie laikotarpius, kada atsakovas buvo bendrovės vadovu.

34. Atsakovo prašymas išreikalauti bendrovės 2010 – 2013 metų dokumentus apie atsiskaitymus AB Nordea banke, AB Citadele banke, UAB „Medicinos banke“, AB Danske banke ir Baltic International Banke (Rygoje), netenkinamas, nes, kaip nurodė ieškovė LUAB „FF Lizingas“, ji AB Citadele banko ir AB Danske banko dokumentais nedisponuoja, o kitų bankų dokumentai yra neaktualaus ginčui laikotarpio. Pastebėtina, kad aplinkybės dėl bendrovės 2011 m. liepos 21 d. pirkimo – pardavimo sutarties su M. Ž. sudarymo pakankamai aiškios, joms nustatyti duomenys apie atsiskaitymą su M. Ž. nėra būtini, todėl toks atsakovo prašymas netenkinamas.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti pagal šalių procesiniuose dokumentuose nustatytas ginčo ribas pakanka byloje jau surinktų ir teismo papildomai išreikalautų įrodymų, todėl atsakovo prašymai išreikalauti įrodymus apie 2011 m. rugpjūčio 26 d. Vilniaus apygardos nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių vykdymą ir trukmę, įrodymus dėl įmonei taikytų apribojimų Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2726-451/2010, Vilniaus apygardos teismo civilinėse bylose Nr. 2-28480-852/2013 ir 2-7240-262/2009, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1060-430/2010, 2011 m. lapkričio 16 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus nutartį, 2011 m. gegužės 31 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. L2-4431-811/2011, 2012 m. balandžio 5 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-7616-809/2012, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pritaikytus apribojimus ir taikos sutartį, trečiojo žemės sklypo Palangoje pirkimo – pardavimo sutartį, atsiskaitymo pagal ją dokumentus, UAB „Prie vingio“ ir AB „GVK“ netesybų priskaičiavimo dokumentus, netenkinami.

36. Kadangi netenkinami minėti atsakovo prašymai, tampa neaktualus atsakovo prašymų išreikalauti įrodymus, kad UAB „Admivita“ perdavė įmonėms UAB „Prie vingio“ ir AB „GVK“ jų dokumentus, buvusius jų ofise, o šiuos įrodymus išreikalauti iš UAB „Prie vingio“ ir AB „GVK“ direktorės V. V., dėl šių aplinkybių apklausti V. V. liudytoja, išsprendimas.

37. Atsakovo 2019 m. rugsėjo 23 d. paaiškinimuose pateikti prašymai kreiptis į Šiaulių apylinkės prokuratūrą dėl 2019 m. birželio 11 d. atsakovo ir A. G. kryžminės apklausos protokolo ikiteisminiame tyrime Nr. 40-9-00392-14 pateikimo, stabdyti bylos nagrinėjimą iki procesinio dokumento ikiteisminiame tyrime Nr. 40-9-00392-14 ar teismo nuosprendžio priėmimo, netenkinami. Kaip galima suprasti iš atsakovo pozicijos, pateiktos paaiškinimuose, nurodomame ikiteisminiame tyrime sprendžiami klausimai, susiję su ieškovės turto, buvusio Mažeikiuose, galima vagyste. Tačiau, kaip teisingai nurodo ieškovės, šioje byloje atsakovui nėra reiškiami reikalavimai tuo pagrindu, kad jis neperdavė bankroto administratorei kokio nors bendrovės turto. Taigi, šie atsakovo prašymai nėra susiję su byloje nustatinėjamomis aplinkybėmis.

38. Netenkinami atsakovo prašymai iš UAB „Skomė“, VĮ Turto banko ir AB DNB banko (dabar –Luminor Bank AB) išreikalauti tarpusavio susirašinėjimą dėl UAB „FF Lizingas“, išreikalauti iš banko sandorį Nr. P24-201158, kurio pagrindu buvo išduota paskola UAB „Prie vingio“. Aplinkybės, susiję su paskolos išdavimu, tarpusavio susirašinėjimu, teisiškai nereikšmingos, nustačius, kad AB DNB banko kreditorinis reikalavimas yra patvirtintas bankroto byloje.

39. Teisėjų kolegija nenustatė, kad ieškovės vėlavo teismui pateikti dokumentus, teikė melagingus paaiškinimus, piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, todėl atsakovo prašymai atsisakyti ginti apsimestines ieškovių teises ir ieškoves dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis teikiant teismui ieškinius nubausti baudomis, netenkinami.

40. Atsakovas 2019 m. spalio 11 d. pateikė prašymą, kuriame prašo išreikalauti iš ieškovės UAB „FF Lizingas“ pirminius kasos dokumentus. Teisėjų kolegija netenkina šio prašymo, kadangi bylai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti pakanka byloje jau surinktų įrodymų.

41. Atsakovas kartu su 2019 m. spalio 11 d. prašymu pateikė L. K. reikalavimą, pateiktą bankroto byloje, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartį dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo LUAB „FF Lizingas“ bankroto byloje. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie dokumentai jau yra bylos medžiagoje (1 t., b. l. 44–45, 66, 68), todėl jų priėmimo klausimas nėra aktualus.

Dėl patikslinto ieškinio priėmimo, ieškovių reikalavimo teisės, ieškinio senaties termino, proceso teisės normų pažeidimo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme

42. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė argumentus, kad patikslintas ieškinys negalėjo būti priimtas nagrinėti, o priimtas turėjo būti paliktas nenagrinėtu. Atsakovo tvirtinimu, ieškovės UAB „Baltic arms“ ir UAB „Skomė“ neteko teisės reikšti netiesioginį ieškinį, kadangi patikslintu ieškiniu tuos pačius reikalavimus pareiškė jų skolininkė LUAB „FF lizingas“. Atsakovo nuomone, LUAB „FF lizingas“ neturėjo teisės reikšti netiesioginio ieškinio, o būtent toks ieškinys buvo pateiktas byloje. Dėl šių argumentų atsakovas mano, kad byla turi būti nutraukta pagal CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktą arba ieškinys paliktas nenagrinėtu pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 ar 12 punktus. Be to, atsakovas nurodė, kad ieškovės UAB „Baltic Arms“ ir UAB „Skomė“ neturėjo teisės reikšti netiesioginio ieškinio, kadangi jų teisės nebuvo pažeistos, t. y. UAB „Baltic Arms“ reikalavimas buvo užtikrintas hipoteka, ši bendrovė Kauno apygardos teismo nutartimi išbraukta iš LUAB „FF Lizingas“ kreditorių sąrašo, o UAB „Skomė“ yra LUAB „FF Lizingas“ skolininke, ne kreditore. Atsakovas taip pat teigė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią kiekvienai iš ieškovių, nevertino atsakovo įrodymų ir paaiškinimų, pagrindžiančių, kad ieškovės pateikė ieškinį praleidusios ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. vasario 2 d. nutartyje jau įvertino šiuos atsakovo argumentus (žr. nutarties 61 – 76) ir juos motyvuotai pripažino nepagrįstais. Atsakovas Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 2 d. nutarties kasacine tvarka neskundė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartimi perdavė bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui ne dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai sprendė dėl šių atsakovo argumentų, bet dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai bylą grąžino pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegija, pakartotinai nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, neturi pagrindo kitaip, nei teismas įvertino 2018 m. vasario 2 d. nutartyje, spręsti dėl atsakovo paminėtų argumentų. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad tiesioginio ir netiesioginio ieškinio reikalavimai gali būti sujungti į vieną procesinį dokumentą (ieškinio pareiškimą), kadangi jų tikslas tapatus – išreikalauti iš atsakovo turtą, kuris bus įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų kreditorių reikalavimams tenkinti, be to, jie reiškiami tapačiu faktiniu pagrindu. Iš LUAB „FF Lizingas“ bankroto bylos duomenų matyti, kad joje yra patvirtinti ieškovių UAB „Baltic Arms“ ir UAB „Skomė“ kreditorių reikalavimai, ir šiuo metu nėra duomenų, kad jie būtų patenkinti. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, ieškovių reikalavimai yra įtraukti į Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartimi patikslintą kreditorių reikalavimų sąrašą, todėl šios ieškovės, kaip LUAB „FF Lizingas“ kreditorės, yra suinteresuotos ieškinio patenkinimu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad ieškovės praleido ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 1.125 straipsnio 3 dalyje reikalavimams dėl žalos atlyginimo reikšti, nes ieškovės UAB „Baltic Arms“ ir UAB „Skomė“ į teismą kreipėsi praėjus mažiau nei metams nuo nutarties iškelti bankroto bylą LUAB „FF Lizingas“ įsiteisėjimo, o byloje nėra duomenų, kad ieškovėms anksčiau nei prieš dvejus metus iki bankroto bylos iškėlimo buvo žinoma ar turėjo būti žinoma apie bendrovės nemokumą ar kitas aplinkybes, suteikiančias teisę kreiptis į teismą su netiesioginiu ieškiniu.

44. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. vasario 2 d. nutartyje yra įvertinęs ir atsakovo argumentus dėl jo pažeistos teisės į teisminę gynybą, pirmosios instancijos teismui atsisakius atidėti bylos nagrinėjimą (nutarties 101 – 111 punktai). Teisėjų kolegija, pakartotinai nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, neturi pagrindo kitaip, nei teismas įvertino 2018 m. vasario 2 d. nutartyje, spręsti dėl šių atsakovo argumentų. Asmens liga ne visais atvejais sudaro pagrindą atidėti bylos nagrinėjimą. Kiekvienu atveju neatvykimo priežasčių svarbą turi įvertinti teismas, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo stadiją, dalyvaujančio byloje asmens ir jo atstovo ankstesnį procesinį elgesį ir kitas svarbias aplinkybes. Šiuo atveju dėl atsakovo traumos buvo atidėtas ne vienas pirmosios instancijos teismo posėdis, dėl šios priežasties bylos nagrinėjimas nevyko ilgą laikotarpį, teismas siūlė atsakovui pasirūpinti atstovavimu byloje, tačiau šiuo siūlymu jis nepasinaudojo. Iš bylos medžiagos matyti, kad net ir po patirtos traumos atsakovas teikė teismui įvairius procesinius dokumentus, prašymus, atsakovo pozicija ginče pirmosios instancijos teismui iš esmės buvo išdėstyta. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs atsakovui nedalyvaujant, nepažeidė jo teisės į teisminę gynybą.

Dėl ieškovių reikalavimo dalies, susijusios su delspinigiais ir vidutiniu darbo užmokesčiu už uždelstą atsiskaityti laiką

45. UAB „FF Lizingas“ (buvusi UAB „Parex lizingas“) buvo įsteigta 1997 m. gegužės 12 d., jos valdymo organais buvo valdyba ir administracijos vadovas. Juridinių asmenų registro duomenys patvirtina, kad atsakovas nuo 1997 m. gegužės 12 d. ėjo bendrovės administracijos vadovo pareigas (nuo 2003 m. lapkričio 10 d. iki 2006 m. liepos 19 d. buvo nustatytas turto administravimas, suteikiant turto administratoriui bendrovės vadovo teises).

46. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi, kuri buvo palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi, iškėlė LUAB „FF Lizingas“ bankroto bylą. 2014 m. birželio 12 d. teismo nutartimi buvo patvirtintas kreditorių reikalavimų sąrašas, pagal kurį bendra kreditorių reikalavimų suma sudarė 4 701 843,45 Lt (1 361 747,99 Eur). Vėlesnėmis teismo nutartimis kreditorių reikalavimų sąrašas buvo tikslinamas. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 14 d. nutartimi LUAB „FF lizingas“ pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi, kuri pakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-192-157/2017 (pašalinant iš pirmosios instancijos teismo nutarties tam tikrus argumentus), LUAB „FF Lizingas“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.

47. Tarp teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų buvo patvirtinti 83 240,64 Eur reikalavimai, kuriuos sudarė darbuotojams mokėtini delspinigiai už laiku nesumokėtą darbo užmokestį ir vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti su atleidžiamais darbuotojais laiką, bei 5 786,42 Eur reikalavimai, kuriuos sudarė delspinigiai už laiku neįvykdytas mokestines prievoles. Ieškovės minėtas delspinigių ir vidutinio darbo užmokesčio sumas vertina kaip atsakovo (buvusio bendrovės vadovo) neteisėtais veiksmais LUAB „FF Lizingas“ padarytą žalą ir reikalauja ją priteisti iš atsakovo. Ieškovės šį ieškinio reikalavimą grindžia imperatyvių Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) normų, įpareigojančių laiku mokėti darbuotojams darbo užmokestį ir kitais su darbo santykiais susijusias išmokas, pažeidimu, įstatymais nustatytų prievolių mokėti mokesčius pažeidimu. Taip pat ieškovės šį ieškinio reikalavimą grindžia ĮBĮ įtvirtintos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimu.

48. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkino ieškovių reikalavimą dėl žalos, padarytos laiku nemokėjus darbo užmokestį ir mokesčius, priteisimo, konstatavęs, kad atsakovas netinkamai vykdė CK 2.87 straipsnyje nustatytas pareigas ir jam kyla pareiga atlyginti bendrovei padarytą žalą. Teismas atsakovo veiksmuose nustatė visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas.

49. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, be kita ko, teigdamas, kad piniginės prievolės darbuotojams, valstybei nebuvo vykdomos dėl tos priežasties, jog bendrovei buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. buvo areštuotas bendrovės turtas (turto arešto mastas sudarė virš 2 mln. Eur). Be to, atsakovo teigimu, ne viso darbo užmokesčio mokėjimas darbuotojams buvo racionalus sprendimas, nes bendrovei trūko lėšų atsiskaitymams su darbuotojais vykdyti, tačiau darbuotojai žinojo, kad pagal bendrovės turtinę padėtį jų reikalavimai bus patenkinti. Atsakovo tvirtinimu, dalis darbuotojų buvo prastovose, sprendimas nemokėti darbo užmokesčio buvo racionalus, nes pagal kolektyvinę sutartį atleidžiamiems darbuotojams būtų tekę mokėti didesnes išmokas nei apskaičiuoti delspinigiai.

50. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. vasario 2 d. nutartimi perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, be kita ko, nurodęs, kad atsakovo kaltė dėl nesavalaikio darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimo teismo gali būti konstatuota tik tada, jei yra nustatoma, kad tokios išmokos darbuotojams laiku nebuvo mokamos būtent dėl atsakovo sąmoningų veiksmų, o ne kitų priežasčių. Be to, net ir konstatavus neteisėtus atsakovo veiksmus, teismo turi būti įvertinama, kiek šie neteisėti veiksmai lėmė žalos įmonei atsiradimą.

51. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartimi, panaikindamas Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 2 d. nutartį, ir perduodamas bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, nurodė, kad prievolės laiku mokėti išmokas, susijusias su darbo santykiais, ir mokesčius yra pačios bendrovės prievolės, jos nėra bendrovės vadovo asmeninės prievolės, todėl atsakovo civilinė atsakomybė dėl žalos, atsiradusios bendrovei nevykdant aptariamų prievolių, nėra galima vien tik vadovo veikloje įstatymu nustatytų pareigų pažeidimo pagrindu. Kasacinis teismas nurodė, kad atsakovo, kaip bendrovės vadovo, civilinė atsakomybė už bendrovės prievolių, susijusių su darbo užmokesčio ir kitų išmokų darbo santykių kontekste mokėjimu ir mokesčių valstybei mokėjimu, nevykdymą yra galima nebent atsakomybės už fiduciarinių pareigų bendrovei nevykdymą forma (žr. kasacinio teismo nutarties 44 – 45 punktus). Kasacinis teismas išaiškino, kad vadovas pagal savo kompetenciją yra atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą, jis tiek, kiek objektyviai įmanoma, privalo užtikrinti, kad jo vadovaujama bendrovė veiktų pagal įstatymų reikalavimus, inter alia (be kita ko), vykdytų įstatymuose įtvirtintas pareigas laiku mokėti darbuotojams darbo užmokestį ir kitas išmokas, susijusias su darbo santykiais, laiku mokėtų mokesčius. Kasacinio teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju objektyviąja prasme egzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai, nes jo vadovaujama bendrovė, kuriai jis turi fiduciarines pareigas, tinkamai nevykdė savo prievolių, atsirandančių pagal įstatymus (žr. nutarties 48 punktą).

52. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartyje taip pat nurodė, kad bendrovės vadovas, kaip vienasmenis valdymo organas, atsako tik už savo kaltus veiksmus, be to, vadovo civilinės atsakomybės dėl fiduciarinių pareigų pažeidimo atvejais reikalaujama kvalifikuota kaltės forma, t. y. civilinei atsakomybei atsirasti nepakanka paprasto neatsargumo – taikytinas aukštesnis kaltės laipsnis (didelis neatsargumas arba tyčia). Kasacinis teismas nurodė, kad kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama, kita vertus, atsakovas, siekdamas paneigti savo kaltę, pateikė pirmosios instancijos teisme argumentus, kad piniginės prievolės darbuotojams, valstybei ir kitiems atitinkamiems subjektams nebuvo vykdomos dėl tos priežasties, kad bendrovei buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. buvo areštuotas bendrovės turtas, be to, ne viso darbo užmokesčio mokėjimas darbuotojams buvo racionalus sprendimas, nes bendrovei trūko lėšų atsiskaitymams su darbuotojais vykdyti, o pagal kolektyvinę sutartį atleidžiamiems darbuotojams būtų tekę mokėti didesnes išmokas nei apskaičiuoti delspinigiai. Kasacinio teismo vertinimu, faktinės aplinkybės, sudarančios pirmiau įvardytų atsakovo atsikirtimų pagrindą, gali būti teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio bei žalos (jos dydžio) – egzistavimo. Kasacinio teismo vertinimu, nėra procesinių kliūčių, iš esmės išnagrinėti šią bylos dalį apeliacinės instancijos teisme.

53. Be to, kasacinis teismas pažymėjo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepasisakė dėl tyčinio bankroto byloje nustatytų faktinių aplinkybių reikšmės nagrinėjamai civilinei bylai. Kasacinis teismas nurodė iš naujo nagrinėjant bylą patikrinti ir pasisakyti, ar egzistuoja kasacinio teismo praktikoje išskirtos sąlygos laikyti faktines aplinkybes, nustatytas tyčinio bankroto byloje, turinčiomis prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, kaip prejudicialumas suprantamas pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą ir 279 straipsnio 4 dalį.

54. CPK 362 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstytų išaiškinimų teisinė galia pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį reiškia, jog bylą iš naujo nagrinėjantis žemesnės instancijos teismas turi atsižvelgti į kasacinio teismo nutartyje išdėstytus ginčo santykiams taikytinos teisės išaiškinimus, materialiosios ir (ar) proceso teisės normų prasmės atskleidimą. Tokie teismo išaiškinimai ir motyvai nereiškia, kad kasacinis teismas nurodo žemesnės instancijos teismui, kaip išspręsti bylą, tačiau, atsižvelgiant į CPK 362 straipsnio 2 dalį, įpareigoja teismą teisingai išaiškinti ir taikyti ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, jeigu būtina – dar kartą analizuoti bylos medžiagą, pakartotinai tirti ir vertinti bylos faktus. Pagal kasacinio teismo teisės išaiškinimus bylai teisingai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymą ir jų teisinį įvertinimą atlieka tas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, kuriam byla grąžinta nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-701/2016, 17 punktas; 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-366-701/2018, 38 punktas; ir kt.).

55. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į kasacinio teismo šioje byloje pateiktus išaiškinimus ir nurodymus, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl atsakovo neteisėtų veiksmų atlikimo, kurie pasireiškė fiduciarinių pareigų pažeidimu atsakovui neužtikrinus, kad jo vadovaujama bendrovė įstatymų nustatyta tvarka ir terminais mokėtų su darbo santykiais susijusias išmokas, mokesčius valstybei, t. y. atsakovas objektyviąja prasme atliko neteisėtus veiksmus. Tačiau, kaip minėta, kasacinis teismas šioje byloje išaiškino, kad pats savaime aptariamų prievolių nevykdymas ir fiduciarinių pareigų įmonei pažeidimas negali užtraukti vadovo civilinės atsakomybės, nes tam dar būtina nustatyti ir kitas civilinės atsakomybės sąlygas – kaltę, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį.

56. Kaip minėta, kasacinis teismas 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartyje nurodė, kad fiduciarinių pareigų įmonei pažeidimo atveju yra reikalaujamas aukštesnis kaltės laipsnis (didelis neatsargumas arba tyčia). Toks išaiškinimas atitinka ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje įtvirtintas teisės aiškinimo taisykles, pagal kurias bendrovės vadovas (fiduciarinių pareigų pažeidimo atvejais) atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2013, kt.).

57. Taigi, nagrinėjamoje byloje siekiant nustatyti, ar atsakovo veiksmuose, jam neužtikrinus savalaikio darbo užmokesčio darbuotojams ir privalomų mokesčių mokėjimo, yra kaltės sąlyga, būtina įvertinti, ar atsakovo veiksmai buvo susiję su įprasta ūkinės komercinės veiklos rizika, ar jie gali būti kvalifikuojami kaip atlikti tyčia arba aiškiai ir nepateisinamai aplaidžiai, tuo pažeidžiant kreditorių (darbuotojų ir valstybės) interesus. Kaip jau minėta, pareiga paneigti kaltės prezumpciją šioje byloje tenka atsakovui.

58. Jau minėta, kad atsakovas, siekdamas paneigti savo kaltės buvimą, byloje teikė šioje nutartyje aptartus argumentus, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimas darbuotojams buvo racionalus sprendimas. Kasacinis teismas apeliacinės instancijos teismui nurodė įvertinti tokius atsakovo argumentus, kartu pažymėdamas, kad būtina įvertinti ir tyčinio bankroto byloje nustatytų faktinių aplinkybių reikšmę nagrinėjamai civilinei bylai.

59. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinio teismo jurisprudencijoje dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo yra suformuluotos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-499-403/2017 16 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

60. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas); 3) pati formuluotė „tyčinis bankrotas“ patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018 22 punktas).

61. Kaip minėta, Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi, kuri pakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-192-157/2017 (pašalinant iš pirmosios instancijos teismo nutarties tam tikrus argumentus), LUAB „FF Lizingas“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Iš teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad šioje byloje pareiškėjais, pateikusiais prašymą pripažinti LUAB „FF Lizingas“ bankrotą tyčiniu, buvo kreditoriai UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“, atsakove buvo LUAB „FF Lizingas“, o suinteresuotu asmeniu – Z. V.. Taigi, tyčinio bankroto byloje dalyvavo tie patys asmenys, kurie dalyvauja ir nagrinėjamoje byloje dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo.

62. Kreditorių prašymas pripažinti LUAB „FF Lizingas“ bankrotą tyčiniu buvo grindžiamas, be kita ko, aplinkybėmis, kad darbuotojams ilgą laiką nebuvo mokamas darbo užmokestis, nevykdomos mokestinės prievolės. Z. V. tyčinio bankroto byloje teikė atsikirtimus, kad neatsiskaitymą su darbuotojais lėmė ne įmonės vadovo kaltė, bet tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-6773-516/2011 įmonės turtui taikė laikinąsias apsaugos priemones, todėl tai praktiškai sustabdė įmonės veiklą, be to, nesavalaikį atsiskaitymą su darbuotojais lėmė 2008 metais buvusi ekonomikos krizė, dėl kurios sustojo nekilnojamojo turto pardavimai, įmonei pradėjo trūkti apyvartinių lėšų. Z. V. tyčinio bankroto byloje taip pat teigė, kad buvo sutaręs su darbuotojais ir kitais kreditoriais atsiskaityti pardavus įmonės turtą. Taigi, LUAB „FF Lizingas“ tyčinio bankroto byloje įrodinėjimo dalyku buvo įmonės veiklos aplinkybės, dėl kurių šioje byloje atsakovui yra pareikštas reikalavimas dėl žalos atlyginimo.

63. Iš teismų procesinių sprendimų tyčinio bankroto byloje matyti, kad LUAB „FF Lizingas“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu nustačius ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte (atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos), 2 dalies 1, 4 punktuose (įmonės valdymo organas nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto) nurodytas sąlygas.

64. Teismai tyčinio bankroto byloje nustatė, kad darbo užmokestis darbuotojams buvo nemokamas ar buvo mokamas dalinai dar nuo 2009 m., kadangi įmonė 2009 m. pabaigoje turėjo 101 222 Lt su darbo santykiais susijusių įsipareigojimų, šie įsipareigojimai augo – 2010 m. pabaigoje sudarė 142 645 Lt, 2011 m. pabaigoje – 375 340 Lt, 2012 m. pabaigoje – 667 264 Lt, nors darbuotojų skaičius mažėjo. Teismai nustatė, kad darbo užmokesčio nemokėjimas buvo vienas iš savarankiškų pagrindų iškelti įmonei bankroto bylą. Teismai atkreipė dėmesį, kad bankroto byloje patvirtintų pirmos eilės kreditorių reikalavimų suma sudarė net 949 538,03 Lt. Teismai, vertindami Z. V. atsikirtimus, kad neatsiskaitymą su darbuotojais lėmė ne įmonės vadovo kaltė, bet taikytos laikinosios apsaugos priemonės, 2008 metais buvusi ekonomikos krizė, atmetė šiuos atsakovo argumentus ir pažymėjo, kad įmonės bankrotą nulėmė sąmoningas imperatyvių darbo teisės normų pažeidimas, netinkamas įmonės valdymas. Teismai kaip siekį tyčia privesti įmonę prie bankroto įvertino vadovo veiksmus, kada įmonei neturint finansinių galimybių atsiskaityti su įmonės darbuotojais, jis nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Z. V., būdamas įmonės administracijos vadovu, žinodamas savo pareigas įmonei, pažeidė imperatyvią darbdavio pareigą mokėti darbo užmokestį ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį, dėl to bankroto byloje buvo apskaičiuoti delspinigiai ir vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką.

65. Teismai, tyčinio bankroto byloje pasisakydami dėl privalomų mokesčių valstybei nemokėjimo, nustatė, kad įmonė laiku nemokėdavo pridėtinės vertės, gyventojų pajamų mokesčių, socialinio draudimo įmokų; įmonė nuo 2010 m. birželio mėn. nesilaikė įmokų mokėjimo tvarkos, o nuo 2011 m. liepos mėn. mokėjimo nurodymai nebuvo vykdomi. Teismai atkreipė dėmesį, kad šiuo laikotarpiu įmonės vadovas skolino lėšas tretiesiems asmenims (R. S., UAB „Marigora“, I. V.), atsiskaitinėjo su trečios eilės kreditoriumi (M. Ž.). Teismų vertinimu, įmonės valdymo organų elgesys, kai įmonė, būdama faktiškai nemoki, didindama įsipareigojimus pirmos ir antros eilės kreditoriams, atsiskaito su paskesnės eilės kreditoriais, kai, gavusi lėšų iš kitų asmenų, jas panaudoja perskolinimui tretiesiems asmenims, bet ne atsiskaitymui su darbuotojais ir valstybe, vertintinas kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto.

66. Kaip jau minėta, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Be to, kaip yra nurodęs kasacinis teismas, juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šią kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl tyčinio bankroto byloje nustatytų faktinių aplinkybių įrodomosios reikšmės, sprendžia, kad LUAB „FF Lizingas“ tyčinio bankroto byloje nustatytos aplinkybės, kad Z. V. tyčia privedė LUAB „FF Lizingas“ prie bankroto, kai jis, įmonei neturint finansinių galimybių atsiskaityti su darbuotojais, nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat kai įmonė, būdama faktiškai nemoki, didindama įsipareigojimus pirmos ir antros eilės kreditoriams, atsiskaitė su paskesnės eilės kreditoriais (M. Ž.) ir kai, gavusi lėšų iš kitų asmenų, jas panaudojo perskolinimui tretiesiems asmenims (R. S., UAB „Marigora“, I. V.), bet ne atsiskaitymui su darbuotojais ir valstybe, laikytinos prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje, pagrindžiančiais ne tik atsakovo neteisėtus veiksmus, bet ir kaltę dėl tokių neteisėtų veiksmų atlikimo.

67. Teisėjų kolegija pastebi, kad Z. V. tyčinio bankroto byloje teikė iš esmės tokius pat atsikirtimus dėl jo kaltės nebuvimo, kaip ir nagrinėjamoje byloje, t. y. kad neatsiskaitymą lėmė pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kad dėl 2008 m. buvusios ekonomikos krizės sustojo nekilnojamojo turto pardavimai, kad buvo susitarimas su darbuotojais atsiskaityti pardavus įmonės turtą. Tačiau, kaip minėta, tyčinio bankroto bylą nagrinėję teismai šiuos atsakovo atsikirtimus atmetė kaip nepagrįstus ir nepaneigiančius tyčinio įmonės privedimo prie bankroto. Kitais žodžiais tariant, tyčinio bankroto byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovo veiksmai jam neužtikrinus savalaikio darbo užmokesčio darbuotojams ir privalomų mokesčių mokėjimo, buvo susiję ne su įprasta ūkine komercine rizika, nepasiteisinusiu verslu ar pan., bet su aiškiai netinkamu bendrovės vadovo pareigų nevykdymu, nepateisinamu aplaidumu kreditorių (darbuotojų ir valstybės) interesų atžvilgiu. Taigi, tyčinio bankroto byloje nustatytos aplinkybės iš esmės gali būti vertinamos kaip paneigiančios atsakovo argumentus dėl prievolių darbuotojams ir valstybei nevykdymo priežasčių ir prejudicinių faktų forma patvirtinančios atsakovo kaltę nagrinėjamoje byloje dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo.

68. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vykdydama kasacinio teismo nurodymą įvertinti atsakovo argumentus, kuriais jis siekia paneigti savo kaltės buvimą, tenkino atsakovo prašymus ir išreikalavo iš ieškovės papildomus įrodymus apie bendrovės veiklos aplinkybes. Tačiau byloje surinktų įrodymų visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, ne paneigia, bet, priešingai, patvirtina atsakovo kaltę dėl fiduciarinių pareigų pažeidimo, t. y. kad prievolės darbuotojams ir valstybei buvo nevykdomos dėl aiškiai netinkamo bendrovės vadovo pareigų nevykdymo, nepateisinamo aplaidumo šių kreditorių atžvilgiu.

69. Ieškovių kaip žala vertinamos delspinigių ir vidutinio darbo užmokesčio sumos buvo skaičiuojamos darbuotojams nuo 2010 m. birželio mėn. Iš delspinigių apskaičiavimų, kreditorių reikalavimų, pažymų (1 t., b. l. 66–110, 116–147) matyti, kad darbuotojui L. K. buvo apskaičiuota 50 535,52 Lt (14 636,10 Eur) delspinigių suma nuo 2010 m. birželio 22 d., D. V. apskaičiuota 21 202,13 Lt (6 140,56 Eur) delspinigių suma taip pat nuo 2010 m. birželio 22 d., R. N. apskaičiuota 19 207,92 Lt (5 563 Eur) delspinigių suma nuo 2010 m. birželio 15 d., V. G. buvo apskaičiuota 14 021,42 Lt (4 060,88 Eur) delspinigių suma nuo 2010 m. rugpjūčio 23 d., R. I. apskaičiuota 14 963,87 Lt (4 333,84 Eur) delspinigių suma nuo 2010 m. birželio 23 d., S. M. (S. M.) apskaičiuota 1 502,91 Lt (435,27 Eur) delspinigių suma nuo 2010 m. rugpjūčio 22 d. Šių reikalavimų pagrįstumas buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartimi. J. I. 4 486,54 Eur delspinigių suma buvo skaičiuojama nuo 2010 m. birželio 23 d., o 580,62 Eur vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką suma buvo skaičiuojama nuo 2013 m. gegužės 9 d. (šių reikalavimų pagrįstumas buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutartimi). Č. S. K. 5 388,18 Eur vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti laiką suma buvo skaičiuojama nuo 2011 m. sausio 1 d. (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 2 d. nutartis). Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 2 d. nutartimi buvo patvirtintas I. L. reikalavimas dėl 7 621,25 Eur vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti nuo 2012 m. birželio 11 d., Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 30 d. nutartimi buvo patvirtintas E. Š. reikalavimas dėl 7 489,54 Eur delspinigių bei 9 201,29 Eur vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti nuo 2013 m. gegužės 27 d. Ieškovių kaip žala vertinama 5 786,42 Eur delspinigių už laiku nevykdytas mokestines prievoles suma, kaip matoma iš pateiktų kreditorių reikalavimų ir prie jų pridėtų dokumentų (1 t., b. l. 148–164), susideda iš Valstybinės mokesčių inspekcijos apskaičiuotų 1 477,44 Lt delspinigių dėl laiku nemokėtų pridėtinės vertės ir gyventojų pajamų mokesčių, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apskaičiuotų 17 272,31 Lt delspinigių dėl laiku nemokėtų socialinio draudimo įmokų ir pažeistos bei 2012 m. gruodžio 20 d. nutrauktos 2012 m. liepos 10 d. valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutarties (delspinigiai buvo skaičiuojami nuo 2010 m. spalio 1 d.), Palangos miesto savivaldybės administracijos apskaičiuotų 928,52 Lt delspinigių dėl 2011 – 2012 metais nemokėto valstybinės žemės nuomos mokesčio, Mažeikių rajono savivaldybės apskaičiuotų 255,34 Lt delspinigių dėl 2012 ir 2013 metais nemokėto valstybinės žemės nuomos mokesčio, ir Vilniaus miesto savivaldybės apskaičiuotų 45,74 Lt delspinigių dėl laiku nesumokėto valstybinės žemės nuomos mokesčio.

70. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad LUAB „FF Lizingas“ apyvartinių lėšų ėmė trūkti dar prieš tai, kai Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-6773-516/2011 įmonės turtui taikė laikinąsias apsaugos priemones. Kaip jau buvo nustatyta bendrovės tyčinio bankroto byloje, tai matoma ir iš bendrovės balansų duomenų (13 t., b. l. 3), įmonės darbuotojams darbo užmokestis buvo nemokamas ar buvo mokamas dalinai dar nuo 2009 m., kadangi įmonė 2009 m. pabaigoje turėjo 101 222 Lt su darbo santykiais susijusių įsipareigojimų, jie nuolat augo. Iš bendrovės sąskaitų bankuose išrašų matoma, kad bendrovė tinkamai nevykdė prievolių mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, o nuo 2010 m. birželio mėn. bendrovės sąskaitos buvo nuolat suvaržytos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus teikiamais nurodymais nurašyti pinigines lėšas. Nuo 2010 m. birželio mėn. iš esmės dauguma bendrovės į sąskaitas gaunamų pajamų būdavo nurašoma pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pateiktus debeto mokėjimo nurodymus.

71. Šioje byloje papildomai išreikalauti įrodymai patvirtina, kad bendrovei susiduriant su mokumo problemomis ir turint pradelstų įsipareigojimų darbuotojams bei valstybei, bendrovė gavo paskolą apyvartinėms lėšoms, tačiau didelę jos dalį panaudojo ne pagal paskirtį, o perskolino kitiems asmenims.

72. Iš kasos knygos duomenų matoma, kad 2010 m. sausio 27 d. bendrovė iš UAB „Mabuta“ į kasą gavo 300 000 Lt. Iš bendrovės sąskaitos AB SEB banke išrašo matoma, kad į bendrovės sąskaitą 2010 m. sausio 28 d. UAB „Mabuta“ pervedė dar 200 000 Lt kaip paskolą. Iš į bylą pateiktų duomenų galima spręsti, kad didžioji dalis šių piniginių lėšų buvo panaudotos ne atsiskaityti su darbuotojais ar Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriumi, bet kitiems tikslams. Bendrovė 2010 m. sausio 29 d. sudarė paskolos sutartį dėl 150 000 Lt paskolos suteikimo R. S., 2010 m. vasario 1 d. sudarė paskolos sutartį dėl 50 000 Lt paskolos suteikimo I. V., tą pačią dieną sudarė paskolos sutartį dėl 100 000 Lt paskolos suteikimo UAB „Marigora“. Iš kasos knygos duomenų matyti, kad minėtos paskolų sumos R. S. ir I. V. buvo išmokėtos iš bendrovės kasos, taip pat 2010 m. kovo 10 d. buvo išmokėta 96 000 Lt suma „Ellora Ltd“. R. S. 2017 m. sausio 8 d. patvirtinimas (14 t., b. l. 157), kad jis 150 000 Lt sumą iš bendrovės gavo kaip jo 2008 m. suteiktos paskolos grąžinimą, neatitinka 2010 m. sausio 29 d. sudarytos paskolos sutarties turinio.

73. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų matyti, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. spalio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-947-464/2017, kuria Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą, nustatė aplinkybes, kad atsakovas, kaip bendrovės vadovas, vykdydamas 2010 m. sausio 26 d. valdybos posėdžio sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta sudaryti paskolos sutartį (sutartis), siekiant gauti kuo didesnę sumą įmonės apyvartinėms lėšoms (paskolos tikslinė paskirtis), 2010 m. sausio 27 d. sudarė paskolos sutartį su UAB „Mabuta“, kuria ieškovei suteikta 500 000 Lt suma. Sutartimi prisiimtų prievolių įvykdymo užtikrinimui UAB „Mabuta“ naudai hipoteka buvo įkeistas ieškovui priklausantis nekilnojamasis turtas, esantis Vilniaus pl. 8, Klaipėdoje. Tačiau vos po kelių dienų didžiąją paskolintų lėšų sumą atsakovas, kaip bendrovės vadovas, perskolino tretiesiems asmenims. Tokiu būdu atsakovas paskolos dalies pagal tą tikslinę paskirtį, dėl kurios buvo nuspręsta skolintis – turėti galimybę laisvai disponuoti kuo didesne piniginių lėšų suma, trūkstant įmonėje apyvartinių lėšų, nepanaudojo. Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje byloje nustatė ir tai, kad atsakovas, perskolindamas pinigines lėšas, nepasirūpino prievolių įvykdymo užtikrinimu, nepasidomėjo trečiųjų asmenų finansine padėtimi, suėjus paskolų grąžinimo terminui, nesiėmė jokių teisinių veiksmų jas atgauti.

74. Iš bendrovės sąskaitos AB SEB banke išrašo nustatyta, kad dalį iš UAB „Mabuta“ gautos paskolos (190 000 Lt) atsakovas 2010 m. sausio 28 d. iš sąskaitos nuėmė kaip avansą ūkinėms išlaidoms. Iš bendrovės sąskaitos AB Swedbank matoma, kad atsakovas į bendrovės sąskaitą grąžino tam tikras pinigines lėšas – 2010 m. vasario 4 d. grąžino 15 000 Lt nepanaudoto avanso, 2010 m. vasario 8 d. – 10 000 Lt, 2010 m. vasario 12 d. – 2 000 Lt, 2010 m. kovo 9 d. – 10 000 Lt, 2010 m. kovo 15 d. – 25 000 Lt, 2010 m. kovo 30 d. – 3 000 Lt, 2010 m. balandžio 9 d. – 16 000 Lt. Nors šios atsakovo grąžinto avanso sumos buvo naudojamos įvairiems bendrovės atsiskaitymams, tačiau nei bendrovės sąskaitų išrašuose, nei kasos knygoje nėra užfiksuota, kad likusi atsakovo paimta iš sąskaitos avanso suma būtų buvusi panaudota mažinti įsiskolinimams darbuotojams ar valstybei.

75. Be to, teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad nors bendrovė, 2010 – 2013 metais trūkstant apyvartinių lėšų ir esant įsiskolinimams darbuotojams bei valstybei, gaudavo pajamų iš bendrovės veiklos (lizingo, išperkamosios nuomos, patalpų nuomos), tačiau didesnę dalį gautų pajamų naudojo einamojo pobūdžio mokėjimams, taip pat mokėjimams už trečiuosius asmenis, taip pažeisdama darbuotojų ir valstybės, kurių reikalavimai susiformavo anksčiau ir kurie turėjo prioritetą tiek pagal galiojusio CK 6.923 straipsnio, tiek pagal ĮBĮ nuostatas, interesus.

76. Teisėjų kolegija, įvertinusi bendrovės sąskaitų bankuose išrašų duomenis, pastebi, kad nuo 2010 m. birželio mėn., kai bendrovėje trūko apyvartinių lėšų ir buvo pradelsti mokėjimai darbuotojams (tais laikotarpiais, kai sąskaitose esančiomis piniginėmis lėšomis bendrovė galėjo laisvai disponuoti, nes nebuvo galiojančių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus debeto mokėjimo nurodymų), buvo atliekami mokėjimai ne tik už komunalines paslaugas, energijos išteklius, apsaugos, telekomunikacijų ir pan. paslaugas, tačiau ir mokėjimai kitiems asmenims, taip pat mokėjimai už trečiuosius asmenis. Pavyzdžiui, iš bendrovės sąskaitos AB SEB banke išrašų matoma, kad bendrovė atliko mokėjimus D. L. (2010 m. spalio 8, 19 d. už patalpų nuomą), mokėjo už advokatų paslaugas (pvz., 2010 m. spalio 21, 22 d. mokėjimai), vykdė mokėjimus UAB „RUBINTA IR KO“ (2011 m. vasario 15 d. mokėjimas). Iš bendrovės sąskaitos AB Swedbank išrašų matoma, kad bendrovė mokėjo V. V. pagal UAB „Prie vingio“ prašymą (2010 m. birželio 19 d. mokėjimas), UAB „Nemuno vandens pristatymas“ (2010 m. liepos 19 d., 2010 m. spalio 15 d.), už advokatų paslaugas (2010 m. liepos 22 d., 2010 m. spalio 21 d.), D. L. (2010 m. liepos 22 d.), UAB „Prometecus“ (2010 m. rugpjūčio 17 d.), atliko mokėjimus už kitos įmonės UAB „Prie vingio“ prievoles (2010 m. rugpjūčio 17 d., 2010 m. rugsėjo 10, 21 d., 2010 m. spalio 15 d.), mokėjo UAB „Libra Vitalis“ (2010 m. rugsėjo 21 d.), UAB „Renaldvika“ (2010 m. spalio 18 d.), UAB „RUBINTA IR KO“ (2011 m. vasario 11 d.), UAB „dsk lt“ (2011 m. kovo 18 d.).

77. Teisėjų kolegija, įvertinusi bendrovės kasos knygos duomenis, nustatė, kad nuo 2010 m. birželio mėn., kai bendrovėje trūko apyvartinių lėšų ir buvo pradelsti mokėjimai darbuotojams, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, taip pat valstybinio žemės nuomos mokesčio mokėjimai, bendrovė iš kasos vykdė mokėjimus už energijos išteklius, telekomunikacijų, apsaugos ir pan. paslaugas, taip pat įvairius mokėjimus kitiems subjektams, pavyzdžiui, 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. rugpjūčio 8 d. atliko mokėjimus UAB „ERGO LIETUVA“, 2010 m. birželio 30 d., 2010 m. liepos 26 d., 2010 m. rugpjūčio 3, 24 d., 2010 m. rugsėjo 1, 15, 16, 24, 30 d., 2010 m. spalio 8, 14, 27 d., 2010 m. lapkričio 3, 23 d., 2010 m. gruodžio 7, 22, 29 d., 2011 m. vasario 18 d. atliko mokėjimus E. L., 2010 m. liepos 7 d., 2010 m. gruodžio 10 d. atliko mokėjimus V. B. kontorai, 2010 m. liepos 19 d., 2010 m. rugpjūčio 31 d., 2010 m. rugsėjo 30 d., 2011 m. kovo 21 d. atliko mokėjimus UAB „Renaldvika“, 2010 m. liepos 30 d. atliko mokėjimą UAB „Riverlita“, 2010 m. rugpjūčio 3 d., 2010 m. rugsėjo 10, 27 d., 2010 m. spalio 18, 28 d., 2010 m. gruodžio 3 d. vykdė mokėjimus UAB „Prie vingio“, 2010 m. rugpjūčio 11 d. mokėjo UAB „Libra Vitalis“, 2010 m. rugpjūčio 17, 18 d. mokėjo UAB „Prometecus“, UAB „Industrijos garantas“, 2010 m. rugpjūčio 24 d. mokėjo UAB „Renaldvika“, 2010 m. rugsėjo 2 d. mokėjo Ž. U., 2010 m. rugsėjo 13 d. mokėjo UAB „Industrijos garantas“, UAB „Tonerga aptarnavimo sistemos“, 2010 m. rugsėjo 30 d. mokėjo UADB „Seesam Lietuva“, 2010 m. spalio 4 d., 2011 m. sausio 5 d., 2011 m. kovo 14, 25 d., 2011 m. gegužės 18 d., 2011 m. birželio 28 d., 2011 m. liepos 11 d., 2011 m. rugpjūčio 17 d. mokėjo UAB „RUBINTA IR KO“, 2010 m. spalio 18 d. mokėjo UAB „Kripa“, 2011 m. kovo 28, 30 d., 2011 m. liepos 21 d., 2011 m. rugpjūčio 19 d., 2011 m. spalio 19 d. mokėjo dideles sumas „Ellora Ltd“, 2011 m. gegužės 24 d., 2011 m. birželio 21 d., 2011 m. liepos 20 d., 2011 m. rugpjūčio 17 d., 2011 m. lapkričio 23 d. mokėjo AB „GVK“. Pabrėžtina, kad iš kasos knygos duomenų matoma, jog iš kasos iki pat bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi ženklūs piniginių lėšų paėmimai ūkinėms išlaidoms bei kasos knygoje neidentifikuotoms įvairioms kitoms reikmėms.

78. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti ir tokie duomenys, kad bendrovė nuo 2011 metų (taigi, bendrovėje trūkstant apyvartinių lėšų, esant pradelstų mokėjimų darbuotojams ir valstybei) teikė savo skolininkams prašymus pervesti bendrovei mokėtinas sumas ne į bendrovės sąskaitą ar į kasą, bet tiesiogiai tretiesiems asmenims, teikiantiems apsaugos, telekomunikacijų paslaugas, energijos išteklius, taip pat kitiems tretiesiems asmenims (UAB „JDS line“, UAB „Konica Minolta Baltia“, UAB „RUBINTA IR KO“, UAB „Imsta“). Be to, tokiu būdu buvo išmokamas avansas ūkinėms reikmėms darbuotojams R. I., L. K.. Atskirai paminėtina, kad pagal bendrovės 2013 m. balandžio 22 d. prašymą UAB „Aibė logistika“ 6 931,73 Lt sumą pervedė Z. V. personalinei įmonei. Pastebėtina ir tai, kad bendrovės darbuotojui L. K. pagal bendrovės prašymus buvo nuolat išmokamos didelės (siekiančios keletą tūkstančių litų) piniginės lėšos. Nors iš kasos knygos duomenų matyti, kad šis asmuo jam pervestas pinigines lėšas įnešdavo į bendrovės kasą, tačiau iš kasos jos būdavo paimamos tiek paties L. K., tiek atsakovo, tiek naudojamos ūkinėms išlaidoms ar įvairioms, kasos knygoje neidentifikuotoms, reikmėms, ir tik dalis jų buvo išmokamos darbuotojams, o privalomiesiems mokesčiams mokėti jos apskritai nebuvo naudojamos.

79. Atsakovas byloje teigė, kad LUAB „FF lizingas“ darbuotojai buvo tikri, jog jų kreditoriniai reikalavimai bus patenkinti, nes žinojo apie LUAB „FF lizingas“ finansinę būklę ir turimą turtą. Iš byloje pateiktų bendrovės balansų duomenų matyti, kad 2009 m. pabaigoje bendrovė apskaitė apie 6,4 mln. Lt vertės ilgalaikio turto, iš jo apie 3,8 mln. Lt vertės materialaus turto, 2010 m. pabaigoje apie 6 mln. Lt vertės ilgalaikio turto, iš jo apie 3,6 mln. Lt vertės materialaus turto, 2011 m. pabaigoje apie 3,3 mln. Lt vertės ilgalaikio turto, iš jo apie 2,8 mln. Lt vertės materialaus turto, 2012 m. pabaigoje apie 3,1 mln. Lt vertės ilgalaikio turto, iš jo apie 2,6 mln. Lt vertės materialaus turto. Be to, bendrovė apskaitė didelės vertės trumpalaikį turtą – 2009 m. pabaigoje ir 2010 m. pabaigoje apskaitė daugiau nei 12,5 mln. Lt vertės trumpalaikį turtą, 2011 m. pabaigoje – 10,5 mln. Lt vertės trumpalaikį turtą, 2012 m. pabaigoje – daugiau nei 10 mln. Lt vertės trumpalaikį turtą, kurio struktūroje didžiąją dalį šio turto sudarė atsargos (prekės, skirtos perparduoti). Iš į bylą pateiktų duomenų iš Nekilnojamojo turto registro matyti, kad bendrovė nuosavybės teise valdė įvairius nekilnojamojo turto objektus – ofiso patalpas, esančias Danės g. 21, Klaipėdoje (šis turtas 2007 metais buvo apsunkintas hipoteka), neįrengtos pastogės dalį M. M. al. 9A, Klaipėdoje, pastatus Vilniaus pl. 8, Klaipėdoje (dalis jų buvo apsunkinta hipoteka pagal 2010 m. sausio 27 d. paskolos sutartį su UAB „Mabuta“), pastatus Skuodo 8A, Mažeikiuose, inžinerinius tinklus Mažeikiuose, katilinę, restoraną Vytauto g. 64, Palangoje, žemės sklypus Lubinų g. 9, Arklių g. 27 ir 28, Palangoje, vaisvandenių cechą Čekoniškių k., Vilniaus rajone, parduotuvę Žirmūnų g. 84, Vilniuje.

80. Teisėjų kolegija pastebi, kad nors bendrovei trūko apyvartinių lėšų ir buvo susiformavę įsipareigojimai darbuotojams bei valstybei, tačiau atsakovas, kaip bendrovės vadovas, siekdamas gauti lėšų, nesiėmė veiksmų parduoti bendrovės turimo turto. Pastebėtina, kad 2009 m. birželio 9 d. bendrovės valdyba priėmė sprendimą už rinkos kainą parduoti objektus Vilniaus pl. 8, Klaipėdoje, Danės g. 21, Klaipėdoje, Vytauto g. 64, Palangoje, Žirmūnų g. 84, Vilniuje, vaisvandenių cechą Čekoniškių k., Vilniaus rajone, Skuodo g. 8A. Mažeikiuose, taip pat priėmė 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimą (3 t., b. l. 185–188) parduoti už rinkos kainą objektus, esančius Vilniaus pl. 8, Klaipėdoje ir Žirmūnų g. 84, Vilniuje, tačiau jų atsakovas, kaip bendrovės vadovas, neįgyvendino (išskyrus dėl objektų, esančių (duomenys neskelbtini), piniginių lėšų tam, kad atsiskaityti su bendrovės darbuotojais ir valstybės biudžetu, negavo. Tik daliniam atsiskaitymui su darbuotojais R. I., D. V. ir L. K. atsakovas panaudojo bendrovės turimą turtą (automobilius) (11 t., b. l. 65–71).

81. Pažymėtina, kad bendrovei turint mokumo problemų ir negalint atsiskaityti su darbuotojais bei mokėti įmokų į biudžetą, bendrovė 2011 m. liepos 21 d. pardavė M. Ž. patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) ir tą pačią dieną sudarė skolų tarpusavio įskaitymo aktą, pagal kurį įskaitė M. Ž. įsiskolinimą pagal patalpų pirkimo – pardavimo sutartį į bendrovės skolą M. Ž., tuo būdu gautinų už parduotą turtą lėšų nepanaudodama dengti įsiskolinimams, bet suteikdama prioritetą pastarajam kreditoriui prieš bendrovės darbuotojus ir valstybę. Tuo buvo akivaizdžiai pažeisti pastarųjų bendrovės kreditorių interesai, tą galima nustatyti ir iš tos aplinkybės, kad, kaip matyti iš bendrovės banko sąskaitų išrašų, 2011 m. liepos 21 d. buvo pateikti antstolių ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus nurodymai nurašyti daugiau kaip 18 tūkst. Lt nuo bendrovės sąskaitų.

82. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors Vilniaus apygardos teismas, ieškovės Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymu 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo bendrovės valdomą nekilnojamąjį turtą (13 t., b. l. 81–83), todėl šis turtas negalėjo būti naudojamas siekiant jį parduoti ir gauti už jį apyvartinių lėšų, tai negalėjo sukliudyti atsakovui atsiskaityti su darbuotojais ir valstybe. Iš šioje nutartyje jau aptartų faktinių aplinkybių galima spręsti, kad, nepaisydama nekilnojamojo turto arešto, bendrovė būtų galėjusi atsiskaityti su šiais kreditoriais, jeigu ji paskolą, gautą apyvartinėms lėšoms papildyti, būtų panaudojusi pagal tiesioginę jos paskirtį, taip pat jeigu ji nebūtų įskaičiusi M. Ž. įsiskolinimo, galiausiai, jeigu ji gaunamas pajamas būtų naudojusi ne įvairiems savo pobūdžiu einamiesiems mokėjimams atlikti, bet dengusi pradelstas prievoles darbuotojams ir valstybei (pastebėtina, kad bendrovės atlikti mokėjimai iš sąskaitos, kasos ir pagal bendrovės prašymus skolininkų atlikti mokėjimai tiesiogiai tretiesiems asmenims po laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo pakankamai reikšmingi), taip pat jeigu ji atsiskaitymui su kreditoriais būtų naudojusi kitą bendrovės turtą. Pastebėtina, kad atsakovas apeliaciniame skunde prašo skirti ekonominę ekspertizę, kuri atsakytų į klausimą, ar būtų buvusi galimybė bendrovei atsiskaityti su kreditoriais, jeigu nebūtų buvusios pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokios ekspertizės paskyrimas nėra tikslingas, nes aplinkybes dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių įtakos bendrovės atsiskaitymo su darbuotojais ir valstybe galimybėms gali nustatyti pats teismas pagal byloje surinktų įrodymų visumą.

83. Atsakovas, siekdamas paneigti savo kaltę, pateikė argumentus, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimas darbuotojams buvo racionalus sprendimas, nes pagal kolektyvinę sutartį atleidžiamiems darbuotojams būtų tekę mokėti didesnes išmokas nei apskaičiuoti delspinigiai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, siekdama įvertinti šį atsakovo argumentą, išreikalavo iš ieškovės duomenis apie bendrovėje galiojusią kolektyvinę sutartį, iš kurių matyti, kad bendrovėje kolektyvinė sutartis buvo sudaryta 2005 m. vasario 18 d. penkerių metų laikotarpiui (13 t., b. l. 121–130). Nors šios sutarties 10.3 papunktyje buvo numatyta, kad sutartis galioja iki naujos kolektyvinės sutarties pasirašymo, o dėl sutarties atnaujinimo šalys pradeda derybas likus 2 mėn. iki sutarties galiojimo termino pabaigos, tačiau byloje duomenų, kad dėl sutarties atnaujinimo šalys būtų pradėję derybas, nėra. Vadinasi, šios sutarties galiojimas baigėsi 2010 m. vasario 18 d. Byloje nėra duomenų, kad po šios dienos atleistiems bendrovės darbuotojams būtų apskaičiuotos ar mokamos kolektyvinėje sutartyje numatytos papildomos, lyginant su įstatymuose numatytomis, kompensacijos. Antai, iš Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 2 d. nutarties, kuria patvirtintas Č. S. K. reikalavimas, matyti, kad šią darbuotoją atleidus iš darbo 2010 m. spalio 28 d., jai buvo apskaičiuota 760 Lt išeitinė kompensacija. Atsakovas nurodo, kad ženkliai didesnė išeitinė kompensacija pagal kolektyvinę sutartį buvo apskaičiuota buvusiai darbuotojai L. R., taip pat nurodo, kad šias aplinkybes patvirtinantys duomenys yra civilinėje byloje pagal šios buvusios darbuotojos ieškinį bendrovei (teismas iš informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė, kad tai galėtų būti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-1960-430/2010). Tačiau iš į bylą pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenų matyti, kad ši darbuotoja bendrovėje nedirba jau nuo 2008 m. rugpjūčio mėn. Vadinasi, jos atleidimo iš bendrovės metu kolektyvinė sutartis dar galiojo, todėl tai, kad galbūt šiai darbuotojai buvo apskaičiuota kolektyvinėje sutartyje numatyta išeitinė išmoka, negali pagrįsti, jog po 2010 m. vasario 18 d. bendrovėje buvo taikoma kolektyvinė sutartis.

84. Dėl išdėstytų aplinkybių atsakovo argumentai, kad pagal kolektyvinę sutartį atleidžiamiems darbuotojams būtų tekę mokėti didesnes išmokas nei apskaičiuoti delspinigiai, atmestinas. Teisėjų kolegija pastebi, kad tuo atveju, jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs savo, kaip bendrovės vadovo, pareigas, nebūtų susiformavę dideli įsiskolinimai darbuotojams, bendrovei būtų pakakę lėšų atsiskaityti su atleidžiamais darbuotojais. Jeigu darbuotojai, kuriems bendrovė negalėjo suteikti darbo, būtų laiku atleisti, bendrovei nebūtų reikėję mokėti jiems darbo užmokesčio, taigi bendrovė būtų sutaupiusi piniginių lėšų. Iš teismui pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad daliai darbuotojų bendrovė ilgą laiką nesuteikė jokio darbo ir jie buvo ilgalaikėse prastovose dėl darbdavio kaltės. Antai, J. I. buvo prastovoje nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. vasario mėn., R. N. – nuo 2011 m. rugsėjo mėn. iki bendrovės bankroto, V. G. ir K. M. – nuo 2011 m. spalio mėn. iki bendrovės bankroto. Vadinasi, šiems darbuotojams ilgą prastovų laiką turėjo būti mokamas galiojusio DK 195 straipsnyje nustatytas darbo užmokestis, nors bendrovė jiems negalėjo suteikti darbo. Pastebėtina ir tai, kad, kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 2 d. nutartyje nustatytų aplinkybių, bendrovė, atleidusi Č. S. K., sudarė susitarimą su šia darbuotoja dėl galutinio atsiskaitymo iki 2010 m. gruodžio 31 d., tačiau šio susitarimo neįvykdė, dėl to šiai darbuotojai buvo apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką.

85. Teisėjų kolegija, apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad atsakovas, kaip bendrovės vadovas, nevykdydamas prievolių darbuotojams ir valstybei, aiškiai netinkamai atliko bendrovės vadovo pareigas ir elgėsi itin aplaidžiai šių kreditorių interesų atžvilgiu. Nežiūrint į tai, kad šios prievolės nebuvo vykdomos ilgą laiką, atsakovas gautą apyvartinėms lėšoms papildyti paskolą perskolino tretiesiems asmenims nepasirūpinęs prievolių įvykdymo užtikrinimu, nesidomėjo trečiųjų asmenų finansine padėtimi, suėjus paskolų grąžinimo terminui, nesiėmė jokių teisinių veiksmų jas atgauti, taip pat jis, pardavęs didelės vertės turtą, gautinų už parduotą turtą lėšų nepanaudojo dengti įsiskolinimams, taip pat jis bendrovės gaunamas pajamas naudojo einamojo pobūdžio mokėjimams, taip pat mokėjimams už trečiuosius asmenis, be to, jis neįvykdė bendrovės valdybos sprendimų, nesiėmė parduoti bendrovės valdomo nekilnojamojo turto, taip pat bendrovės apskaitoje apskaitomo kito turto, jis nesiėmė spręsti darbuotojų atleidimo klausimo, nors bendrovė ilgą laiką negalėjo jiems suteikti darbo. Šios aplinkybės paneigia atsakovo argumentus, kuriais jis siekė paneigti savo kaltę dėl nevykdomų prievolių darbuotojams ir valstybei.

86. Nustačius atsakovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę, kaip būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, byloje turi būti nustatyta, ar neteisėti atsakovo veiksmai lėmė ieškovų nurodomos žalos atsiradimą, t. y. byloje turi būti nustatoma, ar yra priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima išskirti į du etapus. Pirma, nustatomas faktinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. sprendžiama, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo (neveikimo). Antra, nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010; 2013 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2013; 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015 ir kt.).

87. Kad bendrovė turėjo objektyvią galimybę tinkamai įvykdyti prievoles darbuotojams ir valstybei, matoma iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos (be kita ko, atsižvelgiant į bendrovės gautų pajamų 2010 – 2013 metais sumą, bendrovės valdyto nekilnojamojo ir kilnojamojo turto vertę ir kt.). Iš atsakovo atsikirtimų byloje galima matyti, kad sprendimas nevykdyti aptariamų prievolių arba jas vykdyti iš dalies atsakovo buvo priimtas sąmoningai, subjektyviai tikintis su šia kreditorių grupe susitarti, atsiskaityti vėliau ar pan. Teisėjų kolegija vertina, kad tuo atveju, jeigu atsakovas būtų elgęsis pagal rūpestingo ir atsakingo vadovo standartą bei siekęs, kad bendrovė tinkamai vykdytų įstatymuose nustatytas prievoles darbuotojams ir valstybei, nebūtų kilusios neigiamos pasekmės ir dėl ilgą laiką nevykdytų prievolių bendrovei nebūtų tekusi pareiga mokėti delspinigių bei vidutinio darbo užmokesčio. Įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą, egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis atsakovo neteisėtų veiksmų ryšys su kilusiais neigiamais padariniais.

88. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino visų teisiškai reikšmingų aplinkybių dėl šios ginčo dalies, tačiau padarė iš esmės teisingą išvadą, jog atsakovo veiksmuose yra visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Taigi, pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą dėl bendrovei apskaičiuotų delspinigių ir vidutinio darbo užmokesčio sumų tinkamai neįvykdžius prievolių, kylančių iš darbo teisinių santykių, ir prievolių valstybei. Kartu pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas kaip žalą vertino ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartimi patvirtintą paties atsakovo kreditoriaus reikalavimą dėl 13 303,57 Eur delspinigių priteisimo iš bendrovės. Tačiau Kauno apygardos teismas 2017 m. gegužės 29 d. nutartimi, kuri buvo palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1806-241/2017, atsakovo kreditoriaus reikalavimą sumažino šia delspinigių suma, todėl ši suma negali būti vertinama kaip bendrovei padaryta žala. Dėl šios priežasties aptariama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina, sumažinant šia suma teismo priteistą žalos atlyginimą.

Dėl ieškovių reikalavimų dalies, susijusios su 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo sutartimi

89. Byloje nustatyta, kad 2015 m. lapkričio 25 d. UAB „Prie vingio“ su AB DNB banku (dabar – Luminor Bank AB) sudarė kreditavimo sutartį, kurios pagrindu UAB „Prie vingio“ buvo suteiktas 1,8 mln. Lt kreditas žemės sklypo įsigijimui. Prievolių pagal šią kreditavimo sutartį tinkamai įvykdymui užtikrinti bankui buvo įkeistas perkamas žemės sklypas. Kreditavimo sutartyje buvo nustatytas kredito grąžinimo terminas – 2007 m. lapkričio 24 d.

90. Iš 2007 m. lapkričio 27 d. UAB „Parex lizingas“ valdybos protokolo Nr. 133 matyti, kad ieškovės valdyba šiame posėdyje svarstė UAB „Prie vingio“ prašymą garantuoti ar laiduoti už šios įmonės prievolių įvykdymą AB DNB bankui pagal 2005 m. lapkričio 25 d. kreditavimo sutartį. Ieškovės valdyba šiuo klausimu nusprendė garantuoti ar laiduoti už UAB „Prie vingio“ prievolių įvykdymą AB DNB bankui pagal 2005 m. lapkričio 25 d. kreditavimo sutartį su sąlyga, kad ši paskola pratęsiama iki 2008 m. lapkričio 22 d., įgalioti bendrovės direktorių Z. V. atstovauti UAB „Parex lizingas“ pasirašant su AB DNB banku atitinkamą garantavimo ar laidavimo sutartį.

91. 2007 m. gruodžio 10 d. UAB „Prie vingio“ su AB DNB banku sudarė susitarimą pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas ir pratęsti kredito grąžinimo terminus iki 2008 m. lapkričio 22 d. Susitarime buvo numatyta, kad prievolių tinkamo įvykdymo užtikrinimo priemonė – ir UAB „Parex lizingas“ laidavimas.

92. 2007 m. gruodžio 10 d. tarp UAB „Prie vingio“, AB DNB banko ir UAB „Parex lizingas“ buvo sudaryta laidavimo ir reikalavimo teisės perleidimo sutartis, kuria UAB „Parex lizingas“ prisiėmė įsipareigojimus atsakyti bankui, jeigu skolininkas UAB „Prie vingio“ neįvykdys arba netinkamai įvykdys prievoles pagal kreditavimo sutartį.

93. 2009 m. vasario 18 d., 2009 m. balandžio 6 d., 2009 m. rugsėjo 17 d. susitarimai tarp AB DNB banko ir UAB „FF Lizingas“ patvirtina, kad skolininkas tinkamai nevykdė prievolių pagal kreditavimo sutartį ir jo skola bankui 2009 m. balandžio 6 d. buvo 1 462 174,28 Lt. Šiais susitarimais buvo pratęstas laidavimo terminas ir jais bankas įsipareigojo nesiimti priverstinio skolos išieškojimo prieš laiduotoją iki 2009 m. spalio 16 d.

94. AB DNB bankas 2010 m. sausio 15 d. padavė Vilniaus apygardos teismui ieškinį, prašydamas iš atsakovų UAB „Prie vingio“ ir UAB „FF Lizingas“ solidariai priteisti 1 462 172,28 Lt negrąžinto kredito, 277 106,40 Lt nesumokėtų palūkanų, 18 777,55 Lt delspinigių. Savo ruožtu UAB „FF Lizingas“ padavė ieškinį Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui, prašydamas pripažinti 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo ir reikalavimo teisės perleidimo sutartį nutraukta dėl banko kaltės. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2611-433/2013, kuris buvo paliktas nepakeistu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-3278-345/2013, UAB „FF Lizingas“ ieškinys buvo atmestas. LUAB „FF Lizingas“ bankroto byloje buvo patvirtintas AB DNB banko kreditorinis reikalavimas, kylantis iš minėtos laidavimo ir reikalavimo teisės perleidimo sutarties, kurį sudarė 631 435,57 Lt skola ir 1 065 814,53 Lt palūkanos, viso 1 697 250,10 Lt (arba 491 557,56 Eur). Tuo tarpu banko ieškinys, paduotas Vilniaus apygardos teismui, buvo paliktas nenagrinėtu.

95. Ieškovės minėtą 491 557,61 Eur sumą pirmosios instancijos teisme prašė priteisti iš atsakovo kaip žalą, padarytą bendrovei, nes, jų manymu, atsakovas sudarė akivaizdžiai LUAB „FF lizingas“ nenaudingą, nebūdingą pagrindinei veiklai, sandorį (2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo ir reikalavimo teisės perleidimo sutartį). Ieškovių teigimu, sandorio sudarymo metu turėjo būti aišku, kad šis sandoris laiduotojui negali duoti jokios ekonominės naudos, kad UAB „Prie vingio“ neįvykdys prievolių kreditoriui, sudarant sandorį nebuvo taikyta jokių UAB „Prie vingio“ prievolių prieš laiduotoją įvykdymo užtikrinimo priemonių, UAB „Prie vingio“ buvo susijusi su UAB „FF Lizingas“ įvairiais santykiais bendrovė. Be to, atsakovas, kreditoriui pareiškus ieškinį, vilkino bylos nagrinėjimą, ir tai lėmė palūkanų skaičiavimą.

96. Atsakovas, nesutikdamas su ieškovių reikalavimu, teigė, kad AB DNB banko kreditoriaus reikalavimas LUAB ,,FF lizingas“ patvirtintas nepagrįstai, todėl dėl atitinkamo dydžio žalos LUAB ,,FF lizingas“ atsiradimo yra atsakingas ne atsakovas, o AB DNB banko reikalavimo neginčijusi LUAB ,,FF lizingas“ bankroto administratorė. Be to, sandoris buvo sudarytas valdybos sprendimu.

97. Pirmosios instancijos teismas tenkino šį ieškovių reikalavimą, konstatavęs, kad joks sąžiningas, protingas ir rūpestingas ūkio subjekto vadovas nebūtų sudaręs 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo ir reikalavimo teisės perleidimo sutarties, nes akivaizdu, kad sutartis negalėjo duoti naudos laiduotojui, buvo neatlygintinė, tai prieštaravo juridinio asmens, teikiančio finansines paslaugas, veiklos tikslams.

98. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. vasario 2 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo tenkinti aptariamą ieškovių reikalavimą dalį ir perdavė ją nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nurodęs, kad garantuoti ar laiduoti už UAB „Prie vingio“ prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymą AB DNB bankui buvo nuspręsta UAB „Parex lizingas“ valdybos sprendimu. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nenustatė, ar konkrečiu atveju atsakovui, kaip bendrovės vadovui, ir valdybai tenkanti atsakomybė yra dalinė, ar solidari, taip pat, jei būtų nuspręsta, kad atsakomybė konkrečiu atveju yra dalinė – kokia yra atsakovui tenkanti atsakomybės dalis, atsižvelgiant į jo elgesio įtaką žalos atsiradimui ir jo kaip valdybos pirmininko statusą. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad šis klausimas teismo buvo išnagrinėtas neįtraukus į bylos nagrinėjimą kitų UAB „Parex lizingas“ valdybos narių, balsavusių už sandorio, iš kurio kildinamas žalos atsiradimas, sudarymą, nors teismo priimtas sprendimas gali turėti įtakos šių asmenų teisėms ir pareigoms.

99. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartimi panaikino šią apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis teismas pažymėjo, kad bendrovės vadovas ir valdyba, nepaisant tam tikrų panašumų, egzistuojančių tarp šių subjektų teisinio statuso, yra atskiri valdymo organai, turintys savarankišką teisinį subjektiškumą, todėl skiriasi šių valdymo organų civilinės atsakomybės pagrindai. Kasacinio teismo teigimu, galimos tokios situacijos, kai bendrovės vadovas kartu yra ir valdybos narys, tačiau tokia valdymo organų faktinė sutaptis nelemia kompetencijų ir kartu civilinės atsakomybės pagrindų sutapties. Kasacinis teismas konstatavo, kad kai ieškinys dėl žalos atlyginimo yra reiškiamas asmeniui, kuris eina ir bendrovės vadovo, ir valdybos nario pareigas, ieškinio pagrindas turi būti suformuluotas taip, kad teisine prasme būtų aiškus subjektas, kuriam yra reiškiamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, t. y. ar asmuo pagal pareikštą ieškinį turi atsakyti kaip bendrovės vadovas ar kaip valdymo organo narys. Kasacinio teismo vertinimu, šiuo atveju ieškinio pagrindas buvo suformuluotas taip, jog nėra visiškai aišku, ar reikalavimas dėl žalos, kurios atsiradimo pagrindu nurodyta 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo sutartis, yra pareikštas atsakovui kaip bendrovės vadovui ar kaip vadovui ir kartu valdybos nariui. Kasacinis teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas pirmiausia turėjo pasitikslinti, ar reikalavimas dėl žalos, kurios atsiradimo pagrindu nurodyta 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo sutartis, yra pareikštas atsakovui kaip bendrovės vadovui ar kaip vadovui ir kartu valdybos nariui, ir tik tada, priklausomai nuo tokio patikslinimo rezultato, svarstyti, ar šio ieškinio reikalavimo pagrįstumo klausimui išspręsti yra būtinas kitų valdybos narių įtraukimas ir dalyvavimas šios bylos procese.

100. Bylą iš naujo nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ieškovės pateikė 2018 m. lapkričio 18 d. paaiškinimus ir juose patikslino, kad ieškinys atsakovui reiškiamas kaip bendrovės vadovui, bet ne kaip valdybos pirmininkui. Ieškovai nurodė, kad kadangi ieškinys reiškiamas atsakovui kaip bendrovės vadovui, nėra pagrindo į bylos nagrinėjimą įtraukti valdybos narių. Ieškovių tvirtinimu, valdybos narių dalyvavimas 2007 m. lapkričio 27 d. valdybos posėdyje buvo tik formalus veiksmas, šią aplinkybę ieškovės grindžia apeliacinės instancijos teismui pateiktais buvusių valdybos narių rašytiniais paaiškinimais. Ieškovai taip pat detalizavo, kad atsakovo atsakomybė kyla, be kita ko, dėl to, kad jis nuo valdybos narių nuslėpė esminę aplinkybę, jog subjektas, už kurį laiduojama, ilgą laiką nevykdo įsipareigojimų kreditoriui AB DNB bankui, be to, jis valdybos nariams nepateikė ir kitos reikšmingos informacijos (kad jis yra susijęs su UAB „Prie vingio“ ir veikia interesų konflikto situacijoje). Ieškovai taip pat detalizavo, kad atsakovo atsakomybė kyla dar ir dėl to, kad jis pasirinko sudaryti mažiau naudingą prievolių įvykdymo užtikrinimo sandorį, taip pat neįvykdė valdybos nustatytos sąlygos sudaryti garantijos ar laidavimo sutartį tik tuo atveju, jeigu paskolos grąžinimas pratęsiamas iki 2008 m. lapkričio 22 d.

101. Taigi, pagal ieškovių patikslintą ieškinio pagrindą byloje turi būti sprendžiama dėl atsakovo, kaip LUAB „FF Lizingas“ vadovo, civilinės atsakomybės. Nors sprendimą sudaryti sandorį priėmė bendrovės valdyba, ieškovės detalizavo, kad atsakovo atsakomybė kyla, nes jis, kaip bendrovės vadovas, neatskleidė valdybai reikšmingos informacijos, veikė ne pagal valdybos sprendimą, pasirinko sudaryti mažiau naudingą sandorį ir kt.

102. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jei pareiškiamas reikalavimas atlyginti žalą dėl sandorio, kurį sudarė bendrovės vadovas, bet kuriam buvo gautas valdybos pritarimas, atsakomybė už tokį sandorį tenka bendrovės valdybai, jei nėra vadovo kaltės (bendrovės vadovas atskleidė su sandoriu susijusią informaciją, kt.), arba jei vadovas irgi kaltas, atsakomybė tarp vadovo ir valdybos yra dalinė, pagal kiekvieno jų kaltės laipsnį. Bendrovės vadovo, pasiūliusio svarstyti šį sprendimą valdybai, atsakomybė tokiu atveju kyla už tinkamos informacijos nepateikimą, valdybos suklaidinimą, interesų konfliktų neatskleidimą ar kitų vadovo pareigų pažeidimą. Kai bendrovės vadovas įgyvendina kito valdymo organo arba dalyvių susirinkimo priimtą sprendimą, jo atsakomybė galima taip pat ir už bendrovės vadovui suteiktų įgaliojimų viršijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

103. Kadangi nagrinėjamu atveju sprendimą garantuoti ar laiduoti už UAB „Prie vingio“ prievolių įvykdymą AB DNB bankui pagal 2005 m. lapkričio 25 d. kreditavimo sutartį priėmė UAB „Parex lizingas“ valdyba, byloje sprendžiant dėl atsakovui pareikšto ieškinio reikalavimo pagrįstumo turi būti nagrinėjamas klausimas, ar už šio sandorio sudarymu padarytą žalą bendrovei (nustačius civilinės atsakomybės sąlygas) ieškovių nurodytu pagrindu turėtų atsakyti vien bendrovės vadovas, ar vien bendrovės valdyba, ar abu šie subjektai pagal dalinių prievolių taisykles proporcingai jų elgesio įtakai žalos atsiradimui. Šių klausimų nagrinėjimas susijęs su valdybos vaidmens sudarant aptariamą sandorį įvertinimu, jos priimto sprendimo įtakos žalos atsiradimui nustatymu. Teismui darant išvadas šiais klausimais į bylos nagrinėjimą neįtraukus valdybos narių, būtų pažeistos jų procesinės teisės ir nuspręsta dėl jų materialiųjų teisių ir pareigų, kaip tai suprantama kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018 91 punktą). Spręsti dėl kitiems asmenims tenkančios civilinės atsakomybės jų neįtraukus į bylos nagrinėjimą nėra galima. Atsižvelgdama į tai, kad tretieji asmenys į bylą apeliacinės instancijos teisme negali būti įtraukiami, teisėjų kolegija panaikina aptariamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir grąžina šią bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

104. Teisėjų kolegija tokį procesinį sprendimą priima dar ir dėl tos priežasties, kad ieškovės 2018 m. lapkričio 18 d. paaiškinimuose ne tik patikslino aptariamo ieškinio reikalavimo pagrindą kasacinio teismo nurodytu aspektu, tačiau ir jį išplėtė su šiuo patikslinimu susijusiomis kitomis faktinėmis aplinkybėmis dėl atsakovo, kaip bendrovės vadovo, veiksmų neteisėtumo santykyje su valdybos sprendimu, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, pvz., kad atsakovo civilinė atsakomybė kyla tuo pagrindu, jog jis nuo valdybos narių nuslėpė tam tikrą informaciją, jog jis pasirinko sudaryti mažiau naudingą prievolių įvykdymo užtikrinimo sandorį, taip pat neįvykdė valdybos nustatytų sąlygų. Tokių aplinkybių aiškinimasis apeliacinės instancijos teisme, kai pirmosios instancijos teisme jos apskritai nebuvo nurodytos ir analizuojamos, iš esmės nėra galimas. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo procese gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą.

Dėl ieškovių reikalavimo dalies, susijusios su 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi

105. UAB „FF Lizingas“ su AB „GVK“ 2010 m. gruodžio 6 d. sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį, pagal kurią UAB „FF Lizingas“ įgijo iš AB „GVK“ jos turėtą reikalavimo teisę į UAB „Prie vingio“ dėl 149 892,75 Lt skolos sumokėjimo pagal paskolos sutartis. Aptariamoje reikalavimo teisės perleidimo sutartyje numatyta, kad reikalavimas UAB „FF Lizingas“ perleidžiamas už 149 892,75 Lt sumą.

106. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartimi UAB „FF Lizingas“ bankroto byloje buvo patvirtintas AB „GVK“ kreditoriaus reikalavimas dėl 148 392,75 Lt pagrindinės skolos ir 25 198,31 Lt metinių palūkanų už uždelstą atsiskaityti laiką, viso 173 591,06 Lt (arba 50 275 Eur) pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį.

107. Ieškovės šią sumą vertina kaip atsakovo veiksmais LUAB „FF Lizingas“ padarytą žalą, kadangi atsakovo sprendimas sudaryti su AB „GVK“ reikalavimo teisės į UAB „Prie vingio“ perleidimo sutartį negalėjo duoti bendrovei jokios naudos ir buvo iš anksto aišku, kad bendrovė patirs žalos, nes UAB „Prie vingio“ buvo prievolių bankui nevykdantis subjektas, nėra duomenų, jog paskolos sutartyse, pagal kurias buvo perimtos prievolės, buvo numatytas palūkanų ar delspinigių skaičiavimas, taip pat UAB „Prie vingio“ prievolių tinkamas vykdymas nebuvo užtikrintas jokiomis priemonėmis.

108. Atsakovas su šiuo ieškinio reikalavimu nesutiko ir nurodė aplinkybes, kad po reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo UAB „FF Lizingas“ 2010 m. gruodžio 28 d. raštu, adresuotu UAB „Prie vingio“, įskaitė priešpriešinius vienarūšius reikalavimus ir tuo būdu atsiskaitė su UAB „Prie vingio“ už pirktus žemės sklypus.

109. Pirmosios instancijos teismas tenkino šį ieškovių reikalavimą, konstatavęs, kad sudarydamas sutartį atsakovas žinojo, jog dėl šios sutarties sudarymo bendrovė patirs materialinės žalos, tačiau to nepaisydamas, sudarė sutartį ir įgijo reikalavimo teisę į prievolių bankui nevykdantį ūkio subjektą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovės įrodė visas būtinąsias atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas.

110. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. vasario 2 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo tenkinti aptariamą ieškovių reikalavimą dalį ir perdavė ją nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nurodęs, kad teismas priimdamas sprendimą, atsakovo argumentų, susijusių su priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu, visiškai neaptarė, todėl išvada, kad sudarant 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį LUAB „FF lizingas“ buvo padaryta 149 892,75 Lt dydžio žala, nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tuo atveju, jei reikalavimo perleidimo sutartimi ir po jo sekančiu priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu bendrovės įsiskolinimas vienam kreditoriui keičiamas tokio pat dydžio įsiskolinimu kitam kreditoriui, nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog tokiais veiksmais bendrovei padaroma žala. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad byloje nenustatyta, ar iš tiesų 2010 m. gruodžio 28 d. egzistavo 123 547,54 Lt UAB „FF lizingas“ įsiskolinimas UAB „Prie vingio“ pagal paminėtą sutartį, t. y. ar apskritai egzistavo įskaitymo pagrindas. Be to, nenustatyta, kokio dydžio netesybos už pavėluotą atsiskaitymą pagal paminėtą žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartį buvo taikomos UAB „FF lizingas“. Ši aplinkybė reikšminga atsižvelgiant į tai, kad 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartyje už pavėluotą atsiskaitymą UAB „FF lizingas“ buvo numatyti delspinigiai, todėl, siekiant nustatyti, kokio dydžio žala UAB „FF lizingas“ 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi buvo padaryta (jei buvo padaryta), būtina įvertinti, ar po įskaitymo pasikeitus kreditoriams padidėjo ar sumažėjo su netesybų sumokėjimu susijusios UAB „FF lizingas“ prievolės. Dėl šių argumentų apeliacinės instancijos teismas grąžino klausimą iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.

111. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartimi panaikino šią apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis teismas sutiko su apeliacinės instancijos teismu, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl faktinių aplinkybių, patvirtinančių priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, o šios faktinės aplinkybės turi teisinę reikšmę sprendžiant, ar bankrutavusi bendrovė, sudariusi 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, patyrė žalą. Be to, kasacinis teismas sutiko su apeliacinės instancijos teismu, kad, sprendžiant, ar bankrutavusi bendrovė patyrė žalą, svarbu išsiaiškinti, ar, bankrutavusiai bendrovei vėluojant atsiskaityti pagal 2008 m. rugsėjo 22 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu buvo atliktas pirmiau minėtas įskaitymas, buvo skaičiuojamos ir reikalaujamos netesybos, nes netesybos buvo skaičiuojamos ir reikalaujamos pagal 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį. Vis dėlto, kasacinis teismas sprendė, kad nėra procesinių kliūčių pačiam apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti šią bylos dalį.

112. Teisėjų kolegija, iš naujo nagrinėdama šią bylos dalį, nustatė, kad po to, kai UAB „FF Lizingas“ iš AB „GVK“ pagal 2010 m. gruodžio 6 d. sudarytą reikalavimo teisės perleidimo sutartį įgijo jos turėtą reikalavimo teisę į UAB „Prie vingio“, ji 2010 m. gruodžio 28 d. raštu UAB „Prie vingio“ (11 t., b. l. 84) pranešė, kad UAB „FF Lizingas“ yra skolinga UAB „Prie vingio“ 123 547,54 Lt pagal 2008 m. rugsėjo 22 d. žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartį, todėl šiuo vienašališku pareiškimu įskaito 123 547,54 Lt sumą į įsigytą iš AB „GVK“ reikalavimo teisę į 149 892,75 Lt skolą, o po šio įskaitymo UAB „Prie vingio“ lieka skolinga UAB „FF Lizingas“ 26 345,21 Lt. UAB „Prie vingio“ 2010 m. gruodžio 29 d. raštu (11 t., b. l. 85) patvirtino, kad UAB „FF Lizingas“ visiškai atsiskaitė pagal 2008 m. rugsėjo 22 d. žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartį.

113. Teisėjų kolegija į bylą išreikalavo 2008 m. rugsėjo 22 d. tarp UAB „Prie vingio“ ir UAB „FF Lizingas“ sudarytą žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartį (11 t., b. l. 86–91), pagal kurią UAB „FF Lizingas“ įsigijo nuosavybės teise žemės sklypus, esančius Arklių g. 27 ir 28, Palangoje už 212 400 Lt sumą. Šioje sutartyje buvo numatyta, kad pirkėjas kainą sumoka pardavėjai iki 2008 m. spalio 2 d. (sutarties 3.1 papunktis). Pastebėtina, kad šioje sutartyje nebuvo numatytos netesybos už netinkamą pirkėjo prievolės sumokėti kainą įvykdymą. Taip pat pastebėtina, kad nei ieškovė LUAB „FF Lizingas“, nei kiti dalyvaujantys byloje asmenys nepateikė duomenų, kad UAB „FF Lizingas“ buvo atsiskaičiusi pagal pirkimo – pardavimo sutartį iki 2010 m. gruodžio 28 d. įvykusio prievolių įskaitymo.

114. Nors atsakovui neabejotinai turėjo būti žinoma sunki UAB „Prie vingio“ finansinė padėtis, kadangi UAB „FF Lizingas“ pagal 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo sutartį buvo laidavęs už UAB „Prie vingio“ prievolių AB DNB bankui tinkamą vykdymą ir žinojo, kad UAB „Prie vingio“ šių prievolių tinkamai neįvykdė, o bankas, siekdamas prisiteisti skolą iš skolininko ir jo laiduotojo, jau buvo kreipęsis į teismą, tačiau 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymas gali būti pateisinamas atsakovo siekiu atsiskaityti su UAB „Prie vingio“ už pirktus žemės sklypus. Reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo metu UAB „FF Lizingas“, kaip laiduotojas, nebuvo įvykęs prievolių bankui už UAB „Prie vingio“, todėl nepagrįsti ieškovių 2018 m. lapkričio 13 d. paaiškinimuose išdėstyti argumentai, kad atsiskaitymui už žemės sklypus galėjo būti įskaityti priešpriešiniai reikalavimai pagal laidavimo sutartį.

115. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymas sukėlė UAB „FF Lizingas“ žalą, kadangi reikalavimo teisę į UAB „Prie vingio“ bendrovė įsigijo už nominalią jos kainą, kuri buvo didesnė negu jos turima skola už žemės sklypus. Kaip nurodyta UAB „FF Lizingas“ 2010 m. gruodžio 28 d. rašte, po įskaitymo UAB „Prie vingio“ liko skolinga UAB „FF Lizingas“ 26 345,21 Lt skolą. Kaip minėta, atsakovui ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo būti žinoma sunki UAB „Prie vingio“ finansinė padėtis, todėl jis, priėmęs sprendimą įsigyti UAB „Prie vingio“ skolą už nominalią jos kainą, elgėsi itin neapdairiai ir neatsakingai savo vadovaujamos bendrovės atžvilgiu ir padarė jai žalą.

116. Pastebėtina ir tai, kad kadangi atsakovas tinkamai nevykdė prievolių pagal 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartimi UAB „FF Lizingas“ bankroto byloje buvo patvirtintas AB „GVK“ kreditoriaus reikalavimas ne tik dėl pagrindinės skolos, bet ir dėl palūkanų už uždelstą atsiskaityti laiką. Kaip minėta, 2008 m. rugsėjo 22 d. UAB „Prie vingio“ ir UAB „FF Lizingas“ sudarytoje žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartyje nebuvo numatytos netesybos už netinkamą pirkėjo prievolės sumokėti kainą įvykdymą, nėra duomenų, kad jos būtų buvusios iš UAB „FF Lizingas“ reikalaujamos (nors pirkėjas pagal šią sutartį turėjo atsiskaityti dar iki 2008 m. spalio 2 d). Ieškovės LUAB „FF Lizingas“ bankroto administratorė 2019 m. gegužės 31 d. lydraštyje teismui patvirtino, kad įvertinusi perimtus bendrovės dokumentus nenustatė, jog buvo skaičiuojamos ir reikalaujamos netesybos ar palūkanos pagal 2008 m. rugsėjo 22 d. žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartį (11 t., b. l. 56). Tokių duomenų nėra matoma ir UAB „Prie vingio“ 2010 m. gruodžio 29 d. rašte. Vadinasi, tuo atveju, jeigu atsakovas nebūtų priėmęs sprendimo iš AB „GVK“ įsigyti reikalavimo teisės į UAB „Prie vingio“, UAB „FF Lizingas“ skolos už įsigytus žemės sklypus dydis būtų išlikęs toks pat. Todėl 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties pagrindu UAB „FF Lizingas“ apskaičiuotos palūkanos vertintinos kaip atsakovo veiksmais bendrovei padaryta žala (prievolių apimties padidėjimas). Teisėjų kolegijos vertinimu, bendra dėl 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo bendrovei padaryta žala sudaro suma, gauta iš Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartimi UAB „FF Lizingas“ bankroto byloje patvirtinto AB „GVK“ kreditoriaus reikalavimo sumos 173 591,06 Lt atėmus 2010 m. gruodžio 28 d. raštu įskaitytą 123 547,54 Lt skolą pagal 2008 m. rugsėjo 22 d. žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartį, viso 50 043,52 Lt (arba 14 493,61 Eur).

117. Kadangi pirmosios instancijos teismas šioje ginčo dalyje neįvertino žalos dydžiui nustatyti teisiškai reikšmingų aplinkybių, ši apskųstojo teismo sprendimo dalis keistina, sumažinant priteistą žalos atlyginimo dydį iki 14 493,61 Eur.

Dėl procesinės bylos baigties

118. Teisėjų kolegija, apibendrindama byloje padarytas išvadas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei LUAB „FF Lizingas“ iš atsakovo buvo priteistas 89 027,06 Eur žalos atlyginimas, susijęs su delspinigiais ir vidutiniu darbo užmokesčiu už uždelstą atsiskaityti laiką (83 240,64 + 5 786,42), keistina, sumažinant priteistą sumą iki 75 723,49 Eur (89 027,06 – 13 303,57). Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei LUAB „FF Lizingas“ iš atsakovo buvo priteistas 50 275 Eur žalos atlyginimas, susijęs su 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymu, taip pat keistina, sumažinant priteistą sumą iki 14 493,61 Eur. Teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei LUAB „FF Lizingas“ iš atsakovo buvo priteistos 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo šia nutartimi sumažintos priteistos sumos, paliktina nepakeista. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei LUAB „FF Lizingas“ iš atsakovo buvo priteistas 491 557,61 Eur žalos atlyginimas, susijęs su 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo sutarties sudarymu, ir procesinės palūkanos nuo šios sumos, naikinama ir ši bylos dalis perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kadangi dėl bylinėjimosi išlaidų teisingo paskirstymo bus galima nuspręsti tik bylą iš naujo išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, pirmosios instancijos teismo spendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų bei 2017 m. birželio 23 d. papildomas sprendimas naikinami, o klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei likviduojamai uždarajai akcinei bendrovei „FF Lizingas“ iš atsakovo Z. V. buvo priteistas 89 027,06 Eur žalos atlyginimas, susijęs su delspinigiais ir vidutiniu darbo užmokesčiu už uždelstą atsiskaityti laiką, pakeisti, sumažinant priteistą sumą iki 75 723,49 Eur, o likusią šio ieškinio reikalavimo dalį atmetant.

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei likviduojamai uždarajai akcinei bendrovei „FF Lizingas“ iš atsakovo Z. V. buvo priteistas 50 275 Eur žalos atlyginimas, susijęs su 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymu, pakeisti, sumažinant priteistą sumą iki 14 493,61 Eur, o likusią šio ieškinio reikalavimo dalį atmetant.

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei likviduojamai uždarajai akcinei bendrovei „FF Lizingas“ iš atsakovo Z. V. buvo priteistos 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo šia nutartimi sumažintos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2014 m. spalio 13 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei likviduojamai uždarajai akcinei bendrovei „FF Lizingas“ iš atsakovo Z. V. buvo priteistas 491 557,61 Eur žalos atlyginimas, susijęs su 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo sutarties sudarymu, ir 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo šios sumos, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 23 d. papildomą sprendimą panaikinti, o klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui.