Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Agnės Tikniūtės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,FF lizingas“, uždarosios akcinės bendrovės ,,Skomė“, uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltic arms“, atsakovo Z. V. ir trečiųjų asmenų E. Š., L. R. ir K. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių bankrutuavusios uždarosios akcinės bendrovės „FF lizingas“, uždarosios akcinės bendrovės „Skomė“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Arms“ ieškinį atsakovui Z. V. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys E. Š., L. R. ir K. M..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

30.5. Tretieji asmenys nepasisako dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių, nesusijusių su nagrinėjamu ginču.

30.6. Nėra pagrindo atsakovo atsiliepimo į trečiųjų asmenų apeliacinį skundą laikyti sudėtine jo apeliacinio skundo dalimi. Atsakovui teikiant atsiliepimą, terminas apeliaciniam skundui pateikti jau buvo pasibaigęs.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

31. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

33. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią normą, yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

34. Kolegija, susipažinusi su apelianto naujai teikiamais įrodymais, sprendžia, kad BUAB „FF lizingas“ ir UAB „Baltic arms“ 2020 m. gegužės 14 d. reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta dėl antstolio vykdomų išieškojimų iš BUAB „FF lizingas“ skolininkų, todėl sutartis nesusijusi su nagrinėjamos bylos dalyku ir prašomas pridėti įrodymas neatitinka būtinojo sąsajumo reikalavimo. Be to, sutartis galėjo būti pateikta pirmosios instancijos teismui, o apeliantas nenurodė objektyvių aplinkybių, dėl kurių šio įrodymo nepateikė pirmosios instancijos teismui. Todėl nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymą ir prijungti šį įrodymą prie bylos.

35. Teisėjų kolegija taip pat atsisako priimti apelianto pateiktą 2020 m. rugsėjo 11 d. pranešimą apie įtarimus J. M.. Nors šis dokumentas buvo sudarytas po skundžiamo sprendimo priėmimo, tačiau pažymėtina, kad šioje byloje nėra nagrinėjami jokie reikalavimai dėl BUAB „FF lizingas“ akcininko J. M. veiksmų, todėl minėtas įrodymas neatitinka įrodymų sąsajumo reikalavimo, įtvirtinto CPK 180 straipsnyje.

36. Teisėjų kolegija priima apelianto Z. V. kartu su skundu pateiktas medicinines pažymas, kadangi jos sudarytos po skundžiamo sprendimo priėmimo ir jomis apeliantas grindžia aplinkybes dėl negalėjimo dalyvauti teismo posėdyje. Pažymėtina, kad ieškovės ir tretieji asmenys, gavę apelianto skundą, turėjo galimybę su šiais įrodymais susipažinti ir pateikti nuomonę dėl jų.

37. Kiti apelianto Z. V. pateikti įrodymai nėra susiję su byloje kilusio ginčo dalyku, taigi taip pat neatitinka įrodymų sąsajumo reikalavimų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija kitų apelianto teikiamų naujų įrodymų nepriima ir dėl jų nepasisako.

Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo

38. Apeliantės E. Š. ir L. R. apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus paaiškinimus. Apeliantas Z. V. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl procesinių veiksmų atlikimo, kuriame išdėstė papildomus paaiškinimus ir pateikė naujus įrodymus, taip pat pateikė ir prašymą skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

39. CPK 323 straipsnyje nustatyta, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui draudžiamas apeliacinio skundo argumentų papildymas, nesvarbu, kokia procesine forma jis būtų pateikiamas. Procesinė šalių teisė teikti teismui rašytinius paaiškinimus turi būti aiškinama atsižvelgiant į CPK 323 straipsnio nuostatas. Vadovaudamasi šiais argumentais teisėjų kolegija apeliantų prašymuose išdėstytų papildomų paaiškinimų dėl bylos esmės nepriima, nevertina ir dėl jų nepasisako. Nepriėmus procesinio dokumento, nepriimami ir prie jo pridedami rašytiniai įrodymai, kuriais siekiama patvirtinti tame procesiniame dokumente nurodomas aplinkybes. Be to, priėmus pavėluotai, likus dienai iki byloje paskirto teismo posėdžio, pateiktus įrodymus, būtų būtina atidėti teismo posėdį, suteikiant kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims su šiais įrodymais susipažinti, taip būtų užvilkintas bylos nagrinėjimas. Nėra duomenų, kad visais pateiktais įrodymais apeliantas nedisponavo ar negalėjo disponuoti ir dėl to negalėjo jų pateikti teismui anksčiau. Todėl teisėjų kolegija su 2020 m. sausio 11 d. apeliacinės instancijos teismui pateiktu prašymu teikiamus įrodymus atsisako priimti.

Dėl kitų apelianto Z. V. procesinių prašymų

40. Apeliantas Z. V. prašo jo atsiliepimo į trečiųjų asmenų L. R., E. Š. ir K. M. apeliacinį skundą sudėtine šio skundo dalimi. Kaip jau buvo minėta, pagal CPK 323 straipsnį, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui draudžiami bet kokie apeliacinio skundo argumentų papildymai, nesvarbu, kokia procesine forma jie būtų pateikiami. Kadangi apeliantas Z. V. atsiliepimą į atsiliepimo į trečiųjų asmenų L. R., E. Š. ir K. M. apeliacinį skundą pateikė pasibaigus apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimo pateikimui, todėl toks apelianto prašymas netenkintinas.

41. Teisėjų kolegija netenkina apelianto Z. V. prašymo pranešti prokuratūrai dėl galimai nusikalstamo Banko kreditorinio reikalavimo patvirtinimo BUAB „FF lizingas“ bankroto byloje bei apie neteisėtą ir galimai nusikalstamą UAB „FF lizingas“ bankroto bylos panaudojimą informacijos apie atsakovą ir jo šeimos narius, jų veiklą, asmeninį gyvenimą rinkimui. Pagal CPK 300 straipsnio 1 dalį, jeigu bet kurioje civilinio proceso stadijoje paaiškėja, kad byloje dalyvaujančio asmens arba kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokurorui. Teisėjų kolegija apelianto nurodytuose UAB „Admivita“ veiksmuose nemato akivaizdžių, be papildomo tyrimo galimų nustatyti nusikalstamos veikos požymių, apelianto nurodomos aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo prašymą kreiptis į prokurorą, nesudaro nagrinėjamos bylos dalyko ir nėra tiriamos šioje byloje.

42. Teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti apelianto Z. V. prašymo neleisti šioje byloje BUAB „FF lizingas“ administratorę UAB „Admivita“ atstovauti ieškovę BUAB „FF lizingas“, o J. M. - ieškoves UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic arms“. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi UAB „Admivita“ buvo paskirta administruoti BUAB „FF lizingas“. UAB „Admivita“ esant paskirtai BUAB „FF lizingas“ bankroto administratore, teismas neturi teisinio pagrindo neleisti jai atstovauti BUAB „FF lizingas“, kadangi tai prieštarautų Juridinių asmenų nemokumo įstatymo nuostatoms, pagal kurias būtent administratorius įgaliotas atstovauti bankrutuojančią įmonę teismuose. Dėl bankrutuojančios įmonės administratoriaus paskyrimo ir atstatydinimo sprendžia bankroto bylą nagrinėjantis teismas (JANĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 34 straipsnis, 39 straipsnis).

43. CPK 55 straipsnyje numatyta, kad bylas juridinių asmenų vardu teisme veda jų vienasmeniai valdymo organai, o įstatymuose ir steigimo dokumentuose nustatyta tvarka – kitų organų nariai ir dalyviai fiziniai asmenys, veikiantys pagal įstatymuose ir steigimo dokumentuose jiems suteiktas teises ir pareigas. Šiais atvejais laikoma, kad bylą veda pats juridinis asmuo. Todėl, priešingai nei teigia apeliantas Z. V., ieškoves UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic arms“ turi teisę atstovauti jų direktorius J. M..

44. Apeliantas Z. V. prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir pripažinti būtinu E. D. ir I. D., trečiųjų asmenų dalyvavimą.

45. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Toks įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo iniciatyva, tiek ir šalių prašymo pagrindu nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka poreikio, kita vertus, ši teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas tik išimtiniais atvejais, t. y. esant išimtinėms aplinkybėms, dėl kurių akivaizdu, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Kasacinis teismas šiuo aspektu taip pat yra pasisakęs, kad bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui; byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

46. Nors apeliantas skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir pripažinti E. D. ir I. D. ir trečiųjų asmenų dalyvavimą byloje būtinu, tačiau tokio prašymo negrindžia jokiais motyvais. Būtinumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nenustatė ir teisėjų kolegija. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas aktyviai savo teises ir teisėtus interesus gynė bylos procese pirmosios instancijos teisme: teikė procesinius dokumentus, juose detaliai išdėstė savo poziciją kiekvienu klausimu ir teikė ją grindžiančius argumentus, taip pat kitus procesinio pobūdžio prašymus. Apeliantui Z. V. buvo sudaryta galimybė pačiam arba per savo atstovą dalyvauti žodiniame bylos nagrinėjime bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, duoti žodinius paaiškinimus betarpiškai teismui, dalyvauti tiriant įrodymus. Tačiau apeliantas į teismo posėdžius nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neatvyko, nors nurodė, kad negalėjo dalyvauti teismo posėdžuose dėl patirtų sužalojimų, bet nepateikė teismui įtikinamų įrodymų, kad negalėjo teismo posėdžiuose dalyvauti tokį ilgą laiko tarpą, kurį buvo skiriami teismo posedžiai pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nustatytos aplinkybės, nesudaro pagrindo nukrypti nuo bendrosios taisyklės ir bylą pagal apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei E. D. ir I. D. ir trečiųjų asmenų dalyvavimą pripažinti būtinu (CPK 185 straipsnis, 322 straipsnis).

47. Apeliantas Z. V. prašo prijungti prie bylos Vilniaus apygardos teismo civilinę bylą Nr. 2-3366-232/2014, kurioje buvo nagrinėjamas Banko ieškinys atsakovei UAB „FF lizingas“ dėl skolos priteisimo. Apeliantas Z. V. nepagrindžia, kuo nagrinėjamai bylai gali būti reikšminga civilinėje byloje Nr. 2-3366-232/2014 esanti medžiaga, ypač atsižvelgiant į tai, kad Banko kreditorinis reikalavimas šiuo metu yra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, todėl šio reikalavimo pagrįstumas nagrinėjamoje byloje iš naujo nebegali būti ginčijamas (CPK 18 straipsnis, 279 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad atsakovas prašymą prijungti civilinę bylą Nr. 2-3366-232/2014 byloje teikia pakartotinai ir toks prašymas jau buvo atmestas. Apeliantas Z. V. nepateikė jokių naujų argumentų dėl būtinybės prijungti minėtą civilinę bylą, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šį apelianto prašymą atmeta.

48. Kolegija taip pat atmeta apelianto prašymą prijungti prie nagrinėjamos bylos Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-1060-430/2010 pagal ieškovės L. R. ieškinį atsakovei UAB „FF lizingas“ dėl skolos priteismo, kadangi apeliantas aiškiai nepagrindė paminėtos bylos ir joje esančių įrodymų sąsajų su šios bylos ginčo dalyku.

49. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto Z. V. prašymą išreikalauti iš Banko sutartį Nr. P24-201158, kurios pagrindu apeliantas Z. V. kelia abejones dėl Banko kreditorinio reikalavimo BUAB „FF lizingas“ bankroto byloje pagrįstumo. Kaip minėta, Banko kreditorinis reikalavimas šiuo metu yra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu ir šio reikalavimo pagrįstumas nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas, todėl aplinkybės, susijusios su paskolos išdavimu, sprendžiamam ginčui nėra reikšmingos.

50. Apeliantas Z. V. prašo stabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki įsiteisės galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 1-2678-716/2020 (ikiteisminio tyrimo Nr. 1-01-2-00059-2017-8).

51. CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Šis privalomas civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas tada, kai yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis nagrinėjamos bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje ryšys, kai kitoje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2012).

52. Atsakovas prašymą sustabdyti civilinę bylą motyvuoja aplinkybe, kad baudžiamosios bylos Nr. 1-2678-716/2020 dalykas ir šios civilinės bylos dalykai yra tarpusavyje glaudžiai susiję, tačiau nedetalizuoja, kokios baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustatytos faktinės aplinkybės gali būti reikšmingos šios civilinės bylos nagrinėjimui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų, kurių pagrindu galima tinkamai išspręsti ginčą dėl žalos atlyginimo. Taigi civilinės bylos nagrinėjimo sustabdymas, apeliantui aiškiai nemotyvuojant, kokią įtaką baudžiamojoje byloje esantys duomenys ar nustatytos faktinės aplinkybės turi nagrinėjamai bylai, neužtikrintų civilinio proceso operatyvumo principo.

54. Apeliantas prašo prijungti prie bylos 2013 m. tyrimo medžiagą Nr. AT-10-1-48-162. Kaip galima suprasti iš apelianto pozicijos, pateiktos atsiliepime į trečiųjų asmenų apeliacinį skundą, nurodomame ikiteisminiame tyrime sprendžiami klausimai, susiję su ieškovės UAB „FF lizingas“ turto galima vagyste. Tačiau šioje byloje apeliantui nėra reiškiami reikalavimai tuo pagrindu, kad jis neperdavė bankroto administratorei kokio nors bendrovės turto. Taigi, šis apelianto prašymas nėra susijęs su byloje nustatinėjamomis aplinkybėmis.

55. Apeliantas Z. V. prašo išreikalauti iš UAB „FF lizingas“ duomenis apie L. R. ir R. R. parduotus automobilį Škoda Fabia ir UAB „Nidos Rūta“ vieną iš apartamentų Nidoje; išreikalauti iš UAB „FF lizingas“ duomenis apie E. Š. darbo užmokestį prieš jos paskyrimą vyr. finansininke ir po šio paskyrimo, dėl šių aplinkybių liudytoju apklausti L. K.; išreikalauti iš UAB „FF lizingas“ duomenis apie reikalavimų į atsakovą ir Ellora 4522899 Ltd perleidimus ir jų kainas, gautas lėšas bei jų paskirstymą. Apeliantas Z. V. niekaip nepagrindė tokių įrodymų ryšio su nagrinėjama byla ir joje nustatinėtinomis reikšmingomis aplinkybėmis, todėl teisėjų kolegija šių apelianto prašymų netenkina.

56. Apelianto Z. V. prašymas atsisakyti ginti apsimestines ieškovių teises ir ieškinį palikti nenagrinėtą arba civilinę bylą nutraukti netenkinamas, nenustačius CPK 293 ir 296 straipsniuose nurodytų pagrindų, o byla apeliacine tvarka nagrinėjama iš esmės.

Dėl ieškinio senaties termino, proceso teisės normų pažeidimo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme

58. Nagrinėjamoje byloje ieškovės yra pareiškusios ieškinį dėl žalos atlyginimo, kuriam pareikšti pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį taikytinas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas.

59. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 6.68 straipsnis kreditoriaus teisių pažeidimą, kaip būtiną sąlygą netiesioginiam ieškiniui pareikšti, sieja su ypatingais atvejais, tokiais kaip skolininko nemokumas, bankrotas, ir pan. Jei skolininkas turi pakankamai turto kreditoriaus reikalavimui patenkinti, kreditorius neturi teisės reikšti netiesioginio ieškinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012). Kadangi nuostolingo sandorio sudarymas pats savaime nereiškia, kad skolininkas jau šio sandorio sudarymo metu nebeturi turto atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi, nėra pagrindo teigti, kad ieškovių UAB „Baltic arms“ ir UAB „Skomė“ teisių pažeidimas, sudarantis šioms kreditorėms prielaidas pareikšti netiesioginį ieškinį, savaime atsirado šioje byloje ginčijamos Laidavimo sutarties, iš kurios ieškovės kildina žalos atsiradimą, sudarymo metu.

60. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad nutartis iškelti BUAB „FF lizingas“ bankroto bylą įsiteisėjo 2013 m. lapkričio 13 d., dėl bankroto bylos BUAB „FF lizingas“ iškėlimo į teismą buvo kreiptasi 2013 m. kovo 6 d. Ieškovės pradinį ieškinį šioje byloje pareiškė 2014 m. rugsėjo 29 d. Taigi, ieškovės ieškinį teismui pateikė nepraleidusios trejų metų ieškinio senaties termino. Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovėms UAB „Baltic arms“ ir UAB „Skomė“ iki 2011 m. rugsėjo 29 d., t. y. anksčiau negu trejus metus iki ieškinio pareiškimo ir daugiau negu dvejus metus iki BUAB „FF lizingas“ bankroto bylos iškėlimo, buvo žinoma ar turėjo būti žinoma apie šios bendrovės nepajėgumą vykdyti savo pinigines prievoles - aplinkybes, suteikiančias teisę šioms ieškovėms kreiptis į teismą su netiesioginiu ieškiniu. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės UAB „Baltic arms“ ir UAB „Skomė“ ieškinio senaties termino nepraleido.

62. Teisėjų kolegija, įvertinusi procesą pirmosios instancijos teisme, esminių proceso pažeidimų nenustatė (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas Z. V., nepaisant jo sveikatos būklės, šioje byloje veikė aktyviai, teikė prašymus tiek dėl procesinių terminų veiksmams atlikti pratęsimo, tiek pačius procesinius dokumentus su įrodymais, kuriuose išdėstyta jo gynybinė pozicija. Iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad bylos nagrinėjimo metu apeliantas, nors ir teigdamas, kad dėl sveikatos būklės negalėjo dalyvauti teismo posėdyje, dalyvavo savo organizuotose spaudos konferencijose Lietuvos Respublikos Seime. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas užkirto jam kelią dalyvauti bylos nagrinėjime ir pažeidė jo teisę būti išklausytam, nepagrindė, kaip konkrečiai buvo suvaržytos jo teisės, o pateikė tik deklaratyvius teiginius. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad dėl atsakovo ligos 2020 m. vasario 28 d. teismo posėdis buvo atidėtas. Dėl Lietuvos Respublikoje paskelbto karantino 2020 m. kovo 31 d. turėjęs vykti posėdis buvo perkeltas.

63. CPK 7 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta byloje dalyvaujančio asmens pareiga rūpintis greitu bylos nagrinėjimu, inter alia, pasirūpinti, kad byloje jam būtų tinkamai atstovaujama tais atvejais, kai dėl užtrukusios ligos jis ilgą laiką neturi galimybės asmeniškai dalyvauti teismo posėdžiuose. Byla teisme nagrinėjama nuo 2014 metų, apeliantui teismas ne kartą siūlė pasirūpinti atstovavimu, išaiškino galimybę kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia teise apeliantas nesinaudojo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių užtikrinti apelianto teisės būti išklausytam teisme – apeliantui buvo suteikta pakankamai laiko ir galimybių tinkamai save atstovauti pačiam ir (ar) per atstovą. Vien pats faktas, kad byla išnagrinėta teismo posėdyje į šį posėdį apeliantui neatvykus, apie kurį jam tinkamai pranešta, nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą.

64. Apeliantas Z. V. skunde nurodo, kad teismas, neišsprendęs atsakovo priešieškinio priėmimo klausimo, supažindino su jo turiniu bylos dalyvius. Be to, pasak apelianto, jis iki šiol negavo iš teismo informacijos dėl priešieškinio priėmimo.

65. CPK 143 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad atsakovas turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo pareikšti ieškovui priešieškinį, kad jis būtų išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu. Vėlesnis priešieškinio priėmimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo.

66. Iš bylos duomenų nustatyta, kad apeliantas Z. V. priešieškinį pateikė teismui 2020 m. liepos 7 d. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. rugpjūčio 28 d. posėdyje nutarė netenkinti prašymo dėl priešieškinio priėmimo, pripažinęs, kad jis pateiktas akivaizdžiai per vėlai ir nesusijęs su nagrinėjama byla. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu neturi pagrindo nesutikti. Iš bylos duomenų matyti, kad byla nagrinėjama nuo 2014 metų, taigi priešieškinio pateikimas praėjus beveik 6 metams nuo ieškinio pateikimo yra akivaizdžiai pavėluotas. Be to, apeliantas nenurodė argumentų ir motyvų, kurie pagrįstų, kad priešieškinio pateikimo būtinumas iškilo vėliau. Iš pateikto priešieškinio taip pat matyti, kad jis pareikštas ne ieškovėms, o UAB „Admivita“, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad jis nėra pakankamai glaudžiai susijęs su byla ir gali būti išnagrinėtas atskirai.

67. Aplinkybė, kad ieškovėms buvo išsiųstos priešieškinio kopijos, nesudaro pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismo proceso normų pažeidimą. Kadangi priešieškinis buvo pateiktas jau po nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje, viena iš sąlygų jo priėmimui yra ieškovo pritarimas (CPK 143 straipsnio 1 dalis).

Dėl atsakingų už žalą asmenų

68. Byloje nustatyta, kad 2005 m. lapkričio 25 d. UAB „Prie vingio“ su Banku sudarė kreditavimo sutartį, kurios pagrindu UAB „Prie vingio“ buvo suteiktas 1 800 000 Lt kreditas žemės sklypo įsigijimui. Prievolių pagal šią kreditavimo sutartį tinkamam įvykdymui užtikrinti bankui buvo įkeistas perkamas žemės sklypas. Kreditavimo sutartyje buvo nustatytas kredito grąžinimo terminas – 2007 m. lapkričio 24 d.

69. Iš 2007 m. lapkričio 27 d. UAB „FF lizingas“ (buvęs pavadinimas – UAB „Parex lizingas“) valdybos protokolo Nr. 133 matyti, kad UAB „FF lizingas“ valdyba šiame posėdyje svarstė UAB „Prie vingio“ prašymą garantuoti ar laiduoti už šios įmonės prievolių įvykdymą Bankui pagal 2005 m. lapkričio 25 d. kreditavimo sutartį. UAB „FF lizingas“ valdyba šiuo klausimu nusprendė garantuoti ar laiduoti už UAB „Prie vingio“ prievolių įvykdymą Bankui pagal 2005 m. lapkričio 25 d. kreditavimo sutartį su sąlyga, kad ši paskola pratęsiama iki 2008 m. lapkričio 22 d., įgalioti bendrovės direktorių Z. V. atstovauti UAB „FF lizingas“ pasirašant su Banku atitinkamą garantavimo ar laidavimo sutartį.

70. UAB „Prie vingio“ su Banku 2007 m. gruodžio 10 d. sudarė susitarimą pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas ir pratęsti kredito grąžinimo terminus iki 2008 m. lapkričio 22 d. Susitarime buvo numatyta, kad prievolių tinkamo įvykdymo užtikrinimo priemonė – ir UAB „FF lizingas“ laidavimas.

71. Tarp UAB „Prie vingio“, Banko ir UAB „FF lizingas“ 2007 m. gruodžio 10 d. buvo sudaryta laidavimo ir reikalavimo teisės perleidimo sutartis, kuria UAB „FF lizingas“ prisiėmė įsipareigojimus atsakyti Bankui, jeigu skolininkas UAB „Prie vingio“ neįvykdys arba netinkamai įvykdys prievoles pagal kreditavimo sutartį.

72. Susitarimai tarp Banko ir UAB „FF Lizingas“, sudaryti 2009 m. vasario 18 d., 2009 m. balandžio 6 d. ir 2009 m. rugsėjo 17 d. patvirtina, kad skolininkas tinkamai nevykdė prievolių pagal kreditavimo sutartį ir jo skola Bankui 2009 m. balandžio 6 d. buvo 1 462 174,28 Lt. Šiais susitarimais buvo pratęstas laidavimo terminas ir jais bankas įsipareigojo nesiimti priverstinio skolos išieškojimo prieš laiduotoją iki 2009 m. spalio 16 d.

73. Bankas 2010 m. sausio 15 d. Vilniaus apygardos teisme pareiškė ieškinį, prašydamas iš atsakovų UAB „Prie vingio“ ir UAB „FF Lizingas“ solidariai priteisti 1 462 172,28 Lt negrąžinto kredito, 277 106,40 Lt nesumokėtų palūkanų, 18 777,55 Lt delspinigių. Savo ruožtu UAB „FF Lizingas“ padavė ieškinį Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui, prašydamas pripažinti 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo ir reikalavimo teisės perleidimo sutartį nutraukta dėl banko kaltės. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2611-433/2013, kuris buvo paliktas nepakeistu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-3278-345/2013, UAB „FF Lizingas“ ieškinys buvo atmestas. BUAB „FF Lizingas“ bankroto byloje buvo patvirtintas Banko kreditorinis reikalavimas, kylantis iš minėtos laidavimo ir reikalavimo teisės perleidimo sutarties, kurį sudarė 631 435,57 Lt skola ir 1 065 814,53 Lt palūkanos, viso 1 697 250,10 Lt (arba 491 557,56 Eur). Tuo tarpu banko ieškinys, paduotas Vilniaus apygardos teismui, buvo paliktas nenagrinėtu.

74. Apeliantės BUAB „FF lizingas“, UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic arms“ minėtą 491 557,61 Eur sumą pirmosios instancijos teisme prašė priteisti iš atsakovo kaip žalą, padarytą bendrovei, nes, jų manymu, atsakovas sudarė akivaizdžiai BUAB „FF lizingas“ nenaudingą, nebūdingą pagrindinei veiklai, sandorį (2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo ir reikalavimo teisės perleidimo sutartį). Apeliančių teigimu, sandorio sudarymo metu turėjo būti aišku, kad šis sandoris laiduotojui negali duoti jokios ekonominės naudos, kad UAB „Prie vingio“ neįvykdys prievolių kreditoriui, sudarant sandorį nebuvo taikyta jokių skolininko UAB „Prie vingio“ prievolių laiduotojui įvykdymo užtikrinimo priemonių, UAB „Prie vingio“ buvo susijusi su UAB „FF Lizingas“ įvairiais santykiais bendrovė. Be to, apeliantas Z. V., būdamas UAB „FF Lizingas“ vadovu, kreditoriui pareiškus ieškinį, vilkino bylos nagrinėjimą, ir tai lėmė palūkanų skaičiavimą.

75. Apeliantas Z. V., nesutikdamas su ieškovių reikalavimu, teigė, kad Banko kreditoriaus reikalavimas BUAB ,,FF lizingas“ patvirtintas nepagrįstai, todėl dėl atitinkamo dydžio žalos BUAB ,,FF lizingas“ atsiradimo yra atsakingas ne atsakovas, o Banko reikalavimo neginčijusi BUAB ,,FF lizingas“ bankroto administratorė. Be to, sandoris buvo sudarytas valdybos sprendimu.

76. Šią bylą kasacine tvarka nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartyje pažymėjo, kad bendrovės vadovas ir valdyba, nepaisant tam tikrų panašumų, egzistuojančių tarp šių subjektų teisinio statuso, yra atskiri valdymo organai, turintys savarankišką teisinį subjektiškumą, todėl skiriasi šių valdymo organų civilinės atsakomybės pagrindai. Kasacinio teismo teigimu, galimos tokios situacijos, kai bendrovės vadovas kartu yra ir valdybos narys, tačiau tokia valdymo organų faktinė sutaptis nelemia kompetencijų ir kartu civilinės atsakomybės pagrindų sutapties. Kasacinis teismas konstatavo, kad kai ieškinys dėl žalos atlyginimo yra reiškiamas asmeniui, kuris eina ir bendrovės vadovo, ir valdybos nario pareigas, ieškinio pagrindas turi būti suformuluotas taip, kad teisine prasme būtų aiškus subjektas, kuriam yra reiškiamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, t. y. ar asmuo pagal pareikštą ieškinį turi atsakyti kaip bendrovės vadovas ar kaip valdymo organo narys.

77. Bylą teisme nagrinėjant pakartotinai, ieškovės patikslino, kad ieškinys atsakovui reiškiamas kaip bendrovės vadovui, bet ne kaip valdybos pirmininkui. Ieškovių tvirtinimu, valdybos narių dalyvavimas 2007 m. lapkričio 27 d. valdybos posėdyje buvo tik formalus veiksmas. Ieškovės taip pat detalizavo, kad atsakovo atsakomybė kyla dar ir dėl to, kad jis pasirinko sudaryti mažiau naudingą prievolių įvykdymo užtikrinimo sandorį, taip pat neįvykdė valdybos nustatytos sąlygos sudaryti garantijos ar laidavimo sutartį tik tuo atveju, jeigu paskolos grąžinimas pratęsiamas iki 2008 m. lapkričio 22 d. Nors sprendimą sudaryti sandorį priėmė bendrovės valdyba, ieškovės detalizavo, kad atsakovo atsakomybė kyla, nes jis, kaip bendrovės vadovas, neatskleidė valdybai reikšmingos informacijos, veikė ne pagal valdybos sprendimą, pasirinko sudaryti mažiau naudingą sandorį ir kt.

78. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jei pareiškiamas reikalavimas atlyginti žalą dėl sandorio, kurį sudarė bendrovės vadovas, bet kuriam buvo gautas valdybos pritarimas, atsakomybė už tokį sandorį tenka bendrovės valdybai, jei nėra vadovo kaltės (bendrovės vadovas atskleidė su sandoriu susijusią informaciją, kt.), arba jei vadovas irgi kaltas, atsakomybė tarp vadovo ir valdybos yra dalinė, pagal kiekvieno jų kaltės laipsnį. Bendrovės vadovo, pasiūliusio svarstyti šį sprendimą valdybai, atsakomybė tokiu atveju kyla už tinkamos informacijos nepateikimą, valdybos suklaidinimą, interesų konfliktų neatskleidimą ar kitų vadovo pareigų pažeidimą. Kai bendrovės vadovas įgyvendina kito valdymo organo arba dalyvių susirinkimo priimtą sprendimą, jo atsakomybė galima taip pat ir už bendrovės vadovui suteiktų įgaliojimų viršijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

79. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad Laidavimo sutarčiai sudaryti buvo būtinas UAB „FF Lizingas“ valdybos sprendimas, nes Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 5 punkte (redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu) buvo nustatyta, kad valdyba priima sprendimus dėl kitų asmenų prievolių, kurių suma didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, įvykdymo laidavimo ar garantavimo, o laidavimo dėl 1 800 000 Lt skolininko prievolės metu UAB „FF Lizingas“ įstatinis kapitalas buvo 3 768 000 Lt (1/20 įstatinio kapitalo sudarė 188 400 Lt).

80. Tretieji asmenys pripažįsta, kad Sprendimą priėmė negavę ir nereikalavę dokumentų ir informacijos, reikalingų Sprendimui priimti – kokios yra Kredito sutarties sąlygos, ar Kredito sutartis jau yra vykdoma ir ar tinkamai vykdoma, kokia yra UAB „Prie vingio“ finansinė padėtis ir galimybės tinkamai įvykdyti Kredito sutartį, ar Kredito sutarties įvykdymas yra užtikrintas kitomis prievolių vykdymo užtikrinimo priemonėmis, kuo Sprendimas yra naudingas UAB „FF lizingas“ ir kt. Iš byloje esančių įrodymų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad svarstyti klausimą dėl Sprendimo priėmimo valdybai pateikė atsakovas, tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovas valdybos nariams pateikė dokumentus ir informaciją, reikalingą Sprendimui priimti.

81. Atsižvelgiant į civilinio proceso įrodinėjimo taisykles, nustatančias teigiančio buvus kokią nors aplinkybę dalyvaujančio byloje asmens pareigą tokią aplinkybę įrodyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, atsakovas, siekdamas paneigti trečiųjų asmenų teiginius, kad jiems kaip valdybos nariams nebuvo atskleista ir nuslėpta reikšminga priimant Sprendimą informacija, privalėjo į bylą pateikti įrodymus, kad tokią informaciją atskleidė (CPK 178 straipsnis). Tačiau atsakovas tokių įrodymų nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus ir jo kaltę dėl nuostolių atsiradimo. Atsakovas, kaip Laiduotojo vadovas, akcininkas ir valdybos narys, kartu būdamas skolininko, už kurio prievolių įvykdymą laiduota ginčo Laidavimo sutartimi, valdybos narys, veikė interesų konflikto sąlygomis, nevykdė savo fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo ir protingumo) bendrovei UAB „FF Lizingas“. Sudarydamas Laidavimo sutartį, pagal kurią sutartinė civilinė atsakomybė akivaizdžiai ir neišvengiamai turėjo atsirasti, peržengė protingos ūkinės komercinės rizikos ir verslo sprendimo (protingos rizikos) ribas, akivaizdžiai veikė prieš savo vadovaujamos įmonės interesus. Kadangi sudaryta Laidavimo sutartimi UAB „FF Lizingas“ be jokio šioje byloje atskleisto sau galimai naudingo intereso prisiėmė atitinkamas prievoles ir dėl to, jas iš dalies įvykdžiusi, patyrė nuostolius, atsakovui pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrįstai nustatyta civilinė atsakomybė CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu.

82. Apeliaciniuose skunduose ieškovės ir tretieji asmenys su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl trečiųjų asmenų atsakomybės dalies nesutinka ir nurodo, byloje yra neginčijamai nustatyti atsakovo Z. V. neteisėti veiksmai trečiųjų asmenų E. Š., L. R. atžvilgiu, kurie patvirtinti įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir, apeliantų teigimu, šalina trečiųjų asmenų atsakomybę. Apeliantai pažymi, kad K. M. teismo posėdyje davė paaiškinimus, jog valdybos posėdį inicijavo atsakovas, kad valdybos posėdyje atsakovas nepateikė informacijos apie UAB „Prie vingio“ finansinę būklę, kredito sutarties, susitarimo dėl kredito sutarties pakeitimo, kitų dokumentų, reikalingų sprendimui priimti. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad trečiųjų asmenų E. Š. ir L. R. teiginiai apie UAB „FF lizingas“ valdybos veiklos fiktyvumą, valdybos narių baimę priimti sprendimus, priešingus atsakovo nuomonei, atsižvelgiant į valdybos paskirtį ir kompetenciją priimti didelę reikšmę bendrovės veiklai turinčius sprendimus, nėra pakankami pateisinti Sprendimo priėmimą nesiaiškinus, ar šis Sprendimas atitinka UAB „FF lizingas“ interesus, nes nepašalina valdybos narių pareigos veikti pagal įstatymų ir įstatų reikalavimus. Vien aplinkybės, kad tarp trečiojo asmens E. Š. ir UAB „FF lizingas“, o tarp trečiojo asmens L. R. ir Z. V. buvo kilę teisminiai ginčai ir susiklostė konfliktiniai santykiai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina, kad Sprendimo priėmimo metu trečiųjų asmenų galimybės gauti su Sprendimu susijusią informaciją buvo apribotos, o net ir esant galimybėms apribotoms – kad tretieji asmenys dėl to neprivalėjo vykdyti savo, kaip valdybos narių pareigas įsitikinti Sprendimo nauda savo valdomai bendrovei, patikrinti galimas rizikas. Nors tretieji asmenys nurodo, kad patyrė neteisėtą poveikį, atsakovo spaudimą priimti Sprendimą, tačiau trečiųjų asmenų nurodomos aplinkybės nėra pakankamos, kad būtų paneigta jų kaltė vykdant neteisėtus veiksmus – priimant Sprendimą. Tretieji asmenys priėmė Sprendimą, siekdami išsaugoti savo kaip valdybos narių pareigas, gauti naudą iš tokių pareigų vykdymo, taip supriešino savo kaip samdomų valdybos narių interesus ir bendrovės valdymo organų narių pareigas ir dėl to šių pareigų savo dėl asmeninių interesų nevykdė. Į bylą nepateikta jokių įrodymų, kad atsakovai patyrė tokio intensyvumo poveikį, kad dėl grasinimų negalėjo atsisakyti valdybos nario statuso, nusišalinti nuo Sprendimo priėmimo ir/arba nebalsuoti dėl didelę reikšmę bendrovės veiklai turinčio Sprendimo, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad Sprendimu nebuvo išreikšta tikroji valdybos narių valia. Turėdami pareigą būti lojalūs bendrovei, jos atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnis) ir veikti bendrovės naudai (Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalis), valdybos nariai, negavę pakankamos informacijos apie sandorį, dėl pritarimo kuriam sprendė, turėjo pareigą Sprendimu nepritarti tokiam sandoriui, o jam pritarę – veikė pažeisdami jiems įstatymuose nustatytas pareigas. Todėl, dėl trečiųjų asmenų – valdybos narių neteisėto pritarimo sandoriui, kuriuo buvo padaryta žala bendrovei, valdybos nariams kartu su reikšmingos informacijos apie sandorį valdybai neatskleidusiu ir sandorį sudariusiu bendrovės vadovu kyla civilinė atsakomybė (CK 2.87 straipsnio 7 dalis), kurios dalis pagrįstai ir teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas.

83. Priimant Sprendimą ir sudarant Laidavimo sutartį vadovo ir valdybos veiksmai buvo atskiri, nors nevienijami bendro tikslo, tačiau vienodai būtini nuostoliams atsirasti. Vadovo ir valdybos narių neteisėti veiksmai buvo vykdomi kaip du savarankiški ir vienodai reikšmingi procedūriniai bendro sprendimo, kurio pagrindu buvo sudaryta nuostolinga laidavimo sutartis, priėmimo etapai, atsakovui ir tretiesiems asmenims objektyviai bendrininkaujant padarant žalą. Nors atsakovo kaltė pasireiškė tyčios forma, o trečiųjų asmenų – dideliu neatsargumu, atsižvelgiant į tai, kad iš trečiųjų asmenų sudaryta valdyba veikė kaip kolektyvinis valdymo organas, dalinės atsakomybės proporcijos pirmos instancijos teismo sprendimo laikomos nustatytos tinkamai. Todėl skundžiamu sprendimu teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovo atsakomybė dėl UAB „FF lizingas“ nenaudingo Sprendimo priėmimo ir Laidavimo sutarties sudarymo sudaro 50 procentų, o trečiųjų asmenų atsakomybė priimant UAB „FF lizingas“ nenaudingą Sprendimą, sudariusį pagrindą Laidavimo sutarčiai sudaryti, taip pat turi būti vertinama 50 procentų.

84. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas valdybai tenkančią 50 proc. atsakomybės dalį nustatė valdybos nariams tretiesiems asmenims E. Š., L. R. ir K. M.. Nustatęs trims valdybos nariams tenkančią atsakomybės dalį, teismas skundžiamu sprendimu nenustatė apelianto Z. V., ne kaip įmonės vadovo, bet kaip valdybos nario atsakomybės. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje reiškiamas būtent taip ieškovų suformuluotas reikalavimas dėl žalos atlyginimo iš atsakovo Z. V. kaip įmonės vadovo, ir nėra reiškiamas reikalavimas priteisti žalą iš valdybos narių, o apeliaciniai skundai nėra grindžiami atitinkamais motyvais, atsakomybės už žalą, tenkančios apeliantui Z. V. kaip valdybos nariui, nustatymas šioje byloje nėra reikšmingas. Tačiau nėra pagrindo daryti išvadą, kad skundžiamu sprendimu teismas pasisakė dėl civilinės atsakomybės atsakovui Z. V. kaip valdybos nariui taikymo negalimumo.

85. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliančių BUAB „FF lizingas“, UAB „Baltic arms“, UAB „Skomė“ argumentais, kad Sprendimas buvo sąlyginis, kadangi buvo nuspręsta laiduoti arba garantuoti už UAB „Prie vingio“ su sąlyga, kad paskolos grąžinimas pratęsiamas iki 2008 m. lapkričio 22 d., todėl Laidavimo sutartis, apeliančių teigimu, neatitiko Sprendimo sąlygų. Be to, pasak apeliančių, sprendimą vienasmeniškai priėmė apeliantas Z. V., kadangi pats pasirinko laiduoti, o ne garantuoti už UAB „Prie vingio“ prievoles Bankui. Teisėjų kolegija pažymi, kad valdybos sprendimas, toks kokį priėmė apeliantas Z. V. kartu su apeliantais E. Š., L. R. ir K. M. leido bendrovės vadovui pasirinkti, sudaryti laidavimo ar garantijos sutartį. Todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliantas Z. V. veikė viršydamas jam suteiktus įgaliojimas. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš Sprendimo teksto nėra aišku, jog būtent visos kredito sumos grąžinimas ne ankščiau kaip iki 2008 m. lapkričio 22 d. buvo esminė Sprendimo priėmimo sąlyga. Nėra duomenų, kad būtent šios sąlygos buvimas lėmė apeliantų E. Š., L. R. ir K. M. apsisprendimą balsuoti už Sprendimo priėmimą. Taip pat nėra jokių įrodymų, kad tokios Sprendimo sąlygos pažeidimas ir ankstesnis kredito dalies grąžinimo termino nustatymas nulėmė skolininko prievolių nevykdymą kreditoriui ir laiduotojo atsakomybę. Be to, byloje pirmosios instancijos teismo pagrįstai konstatuota, kad Sprendimą tretieji asmenys priėmė nesiaiškindami, ar šis Sprendimas apskritai atitinka UAB „FF lizingas“ interesus, todėl aplinkybė, kad jame buvo numatyta sąlyga dėl paskolos grąžinimo pratęsimo iki 2008 m. lapkričio 22 d., nėra reikšminga. Galiausiai, kitoks šios aplinkybės reikšmingumo aiškinimas prieštarautų pačių trečiųjų asmenų teiginiui, kad Sprendimą jie priėmė atsakovo veikiami, t. y. ne vykdydami savo pareigas bendrovei, ne tikrindami sandorio reikalingumą, ne nustatydami reikšmingus būsimo laidavimo arba garantijos sandorio saugiklius bendrovės naudai, o veikdami priešingai bendrovės interesams, kaip patys teigia, bendrovės vadovo paliepimu, ne nustatydami vadovui ribojimus ir įpareigojimus sudarant sandorį, o besąlygiškai priimdami vadovo pasiūlytą bendrovės prievolinį įsipareigojimą.

86. Apeliantas Z. V. su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl jam, kaip bendrovės vadovui, tenkančios civilinės atsakomybės dalies taip pat nesutinka ir teigia, kad nenustatyta jo kaltė. Pasak apelianto, Banko reikalavimas BUAB „FF lizingas“ bankroto byloje patvirtintas ne dėl jo, bet dėl bankroto administratorės kaltės. Kaip minėta, Banko kreditorinis reikalavimas yra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, todėl šio reikalavimo pagrįstumas nagrinėjamoje byloje nebegali būti peržiūrimas. Ieškinys grindžiamas atsakovo neteisėtais veiksmais ir su jais susijusia kalte sudarant laidavimo sutartį bei tokiais veiksmais nuostolių atsakovo vadovaujamai bendrovei padarymu, o ne veiksmais bankroto bylos procese tvirtinant kreditorinį reikalavimą. Todėl apelianto argumentai, susiję su Banko kreditorinio reikalavimo tvirtinimo aplinkybėmis neturi įtakos nagrinėjamam ginčui ir atmetami.

87. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad svarstyti klausimą dėl Sprendimo priėmimo valdybai pateikė apeliantas Z. V.. Į bylą nėra pateikta įrodymų, kad apeliantas Z. V. valdybos nariams pateikė informaciją, reikalingą Sprendimui priimti. Tretieji asmenys nurodė, kad apeliantas juos klaidindamas teigė, jog UAB „Prie vingio“ finansinė būklė yra gera, be to, UAB „Prie vingio“ turi žemės sklypą Riešėje, kurį pardavus bus galima įvykdyti laiduojamą prievolę, be to, nuslėpė nuo valdybos narių reikšmingas Sprendimo priėmimui aplinkybes – savo sąsajas su skolininku, paskolos sutarties nevykdymo faktą.

88. CK 2.87 straipsnyje įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, nepainioti juridinio asmens turto su savo turtu ir kt. Valdymo organų pareiga veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų, vadovautis bendrovės įstatais nustatyta ir Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 19 straipsnio 8 dalyje.

89. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad apelianto Z. V. teiginiai, kad UAB „Prie vingio“ finansinė būklė yra gera, taip pat kad UAB „Prie vingio“ turi žemės sklypą Riešėje, kurį pardavus bus galima įvykdyti laiduojamą prievolę, buvo klaidinantys, nes UAB „Prie vingio“ negrąžino kredito pradiniu Kredito sutartyje nustatytu terminu, negrąžino kredito ir pratęsus kredito grąžinimo terminą Susitarimu dėl Kredito sutarties pakeitimo. Į bylą nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Prie vingio“ finansinė padėtis Sprendimo priėmimo metu leido pagrįstai tikėtis tinkamo Kredito sutarties vykdymo. Apeliantas Z. V. neneigė, kad jam buvo suprantama neatlygintinio laidavimo sutarties esmė, kuomet laidavimo sutartimi laiduotojas neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdo visos ar dalies savo prievolės. CK 6.81 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsakovo kreditoriui atsako kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Laidavimo sutarties 4.3 punkte buvo nustatyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki visiško skolininko UAB „Prie vingio“ prievolių įvykdymo, taip pat nustatyta, kad sutartis pasirašoma drauge su kreditavimo sutarties pratęsimu iki 2008 m. lapkričio 22 d. Taigi, sudarant Laidavimo sutartį, atsakovui neabejotinai buvo žinoma, kad UAB „Prie vingio“ yra neįvykdęs įsipareigojimų Bankui ir negrąžinęs paskolos pagal 2005 m. lapkričio 25 d. Kredito sutartį ir kad beveik neišvengiamai jo vadovaujamai bendrovei kils sutartinė atsakomybė kreditoriui pagal sudaromą sutartį.

90. Pažymėtina, kad apeliantas Z. V. neginčija, jog Sprendimo priėmimo metu buvo ir UAB „Prie vingio“ valdybos narys, todėl šios įmonės finansinė padėtis ir galimybės tinkamai vykdyti Kredito sutartį neabejotinai turėjo ir galėjo būti žinomos. Byloje nėra duomenų, kad apie savo ryšį su UAB „Prie vingio“ apeliantas informavo kitus valdybos narius.

91. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad visą juridinio asmens veiklos laikotarpį juridinio asmens valdymo organai, atlikdami tiek konkrečias įstatyme nustatytas, tiek fiduciarines pareigas, turi veikti taip, kad juridinis asmuo gautų kuo didesnę ekonominę naudą iš verslo veiklos ir kad jam nebūtų padaryta žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013). Apelianto, kaip įmonės vadovo, tikslas bet kokiu atveju turėjo būti orientuotas į pelno (naudos) gavimą. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apelianto Z. V. veiksmai, kuomet jis pateikė valdybai svarstyti akivaizdžiai nenaudingą įmonei Sprendimą, nepateikdamas pakankamai informacijos kitiems valdybos nariams apie Sprendimo priėmimo riziką, laikytini priešingais įmonės interesams, veiklos tikslams ir žalingi, todėl apeliantui, kaip bendrovės vadovui, pateikusiam valdybai svarstyti tokį sprendimą nesuteikiant pakankamai informacijos ir dalį informacijos nuslepiant, kyla pareiga atlyginti bendrovei žalą.

92. Apeliantas, skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl žalos atlyginimo iš jo, kaip įmonės vadovo, priteisimo, savo apeliaciniame skunde remiasi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-192-157/2017, kurioje buvo sprendžiamas BUAB „FF lizingas“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas. Nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų pašalino visus argumentus dėl apelianto, kaip įmonės vadovo, sudarytų sutarčių, tarp jų ir Laidavimo sutarties. Šie sandoriai, pasak apelianto, pripažinti įprasta verslo rizika.

93. Teisėjų kolegija iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatė, kad Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs Z. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-866-413/2016 pagal kreditorių UAB ,,Skomė“ ir UAB ,,Baltic Arms“ prašymą dėl atsakovės BUAB „FF lizingas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, taip pat kreditorių UAB ,,Skomė“ ir UAB ,,Baltic Arms“, atsakovės BUAB ,,FF lizingas“, suinteresuotojo asmens Z. V. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. papildomos nutarties šioje byloje, paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria tyčinio bankroto faktas konstatuotas, visiškai sutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija. Nors iš teismo nutarties motyvuojamosios dalies, kaip teisingai nurodo apeliantas, apeliacinės instancijos teismas ir pašalino pirmosios instancijos teismo argumentus, susijusius su Z. V. veiksmų, sudarant BUAB „FF lizingas“ ir AB DNB banko 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo sutartį, vien minėtų motyvų pašalinimas iš bankroto byloje priimtos nutarties nekliudo šiuos sandorius įvertinti žalos atlyginimo kontekste nagrinėjamoje byloje, kadangi nagrinėjant tyčinio bankroto klausimą pagal 2016 metais galiojusias ĮBĮ normas neturėjo būti nustatomi konkretaus asmens kalti veiksmai, nulėmę tyčinį bankrotą, todėl nurodytų argumentų pašalinimas konkrečiu atveju negali būti vertinamas kaip prejudicinių faktų nustatymas.

94. Be to, iš Lietuvos apeliacinio teismo nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-192-157/2017, motyvų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo motyvus, susijusius su nenaudingų, įmonės veiklai nebūdingų sandorių sudarymu, pašalino ne kaip faktiškai ir teisiškai nepagrįstus, o kaip toje konkrečioje byloje perteklinius, nes nustatė, kad teismuose jau nagrinėjamos kitos bylos, kuriose keliami klausimai dėl BUAB „FF lizingas“ buvusio direktoriaus Z. V. veiksmų, atliktų vadovaujant bendrovei, įvertinimo ir žalos atlyginimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, t. y. jų teisinis įvertinimas paliktas nagrinėti pagal atskirose bylose pareikštus reikalavimus.

95. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-192-157/2017, nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados paneigia apelianto, kaip įmonės vadovo, netinkamą veikimą, žalos įmonės kreditoriams padarymą.

Dėl padarytos žalos dydžio

96. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 12 d. nutartimi patvirtintas 1 697 250,10 Lt (491 557,61 Eur) Banko kreditorinis reikalavimas UAB „FF lizingas“, kylantis iš Kredito ir Laidavimo sutarčių, yra iš dalies patenkintas: 32 806,66 Eur Banko naudai vykdymo procese buvo išieškoti iš UAB „Prie vingio“, o 46 096,05 Eur Bankui buvo pervesti BUAB „FF lizingas“ bankroto procese iš BUAB „FF lizingas“ lėšų.

97. Žala yra asmens turto netekimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Nors padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai (CK 6.251 straipsnio 1 dalis), vis dėlto kasacinio teismo praktikoje tiesioginiai nuostoliai yra suprantami kaip realiai patirti nuostoliai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2011). Nuostolių, kaip piniginės žalos išraiškos, turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo prarado dėl neteisėtų žalą padariusio asmens veiksmų, nes toks atlyginimas atitinka žalos kompensavimo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis Nr. 3K-3-127/2012).

98. Ieškovai reikalauja iš atsakovo priteisti UAB „FF lizingas“ patirtus tiesioginius nuostolius – lėšas, kurias dėl Laidavimo sutarties sudarymo ir jos vykdymo prarado ši bankrutavusi bendrovė. Kadangi, kaip minėta, nuostolių atlyginimo institutas atlieka kompensavimo funkciją, kai siekiama atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį, ieškovai negali reikalauti priteisti daugiau, negu realiai BUAB „FF Lizingas“ patyrė nuostolių. Todėl priteisiant iš atsakovo nuostolius, turi būti įvertinta, kiek iš tikrųjų BUAB „FF Lizingas“ prarado lėšų, vykdydamas Laidavimo sutartį. Tokia lėšų suma gali būti apskaičiuota nustačius, kokia apimtimi įvykdyta Laidavimo sutartis ir kokios tolesnio įvykdymo perspektyvos, atsižvelgiant į BUAB „FF Lizingas“ bankroto proceso baigiamąją stadiją, atsakovo mokumo galimybes ir administravimo lėšų apmokėjimo pirmiau kreditorių reikalavimų patenkinimo taisyklę bankroto byloje.

99. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko, taip pat jų gali atsirasti ateityje. Tokiais atvejais pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis Nr. 3K-3-13/2012).

100. Byloje nekilo ginčas, kad iš BUAB “FF Lizingas” vykdant laidavimo sutartį yra išieškota 46 096,05 Eur ir dėl to būtent tokia yra reali jau patirtų nuostolių suma. Ieškovai teigia, kad ateityje gali būti įvykdyta didesnė prievolės pagal Laidavimo sutartį dalis, todėl nuostolių suma ateityje gali padidėti.

101. Kaip minėta, įvertindamas būsimą žalą, teismas turi nustatyti, kiek reali jos atsiradimo tikimybė.

102. Apeliantės BUAB „FF lizingas“ administratorė patvirtino, kad BUAB „FF lizingas“ bankroto procesas yra baigiamoje stadijoje, šiuo metu nerealizuoto UAB „FF lizingas“ turto nėra, teismuose dar vyksta ginčai dėl žalos atlyginimo priteisimo ir (ar) reikalavimo teisių nustatymo bylose, kuriose atsakovas yra apeliantas Z. V.. Skundžiamame sprendime nustatyta, kad byloje nėra duomenų apie reikšmingą apelianto Z. V. turimą turtą, be to, iš apelianto jau vykdomas 90 217,10 Eur išieškojimas pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 26 d. pagrindu išduotą vykdomąjį raštą. BUAB „FF Lizingas“ bankroto byloje teismo 2020 m. sausio 28 d. nutartimi patvirtinus kreditorinius reikalavimus, nurodyta, kad pirmos eilės kreditoriniai reikalavimai sudaro 110 615,57 Eur, antros eilės - 21 200,89 Eur, o Banko kreditorinis reikalavimas yra trečios eilės. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad reali galimybė išieškoti iš apelianto visas priteistas ir (ar) priteistinas sumas UAB „FF lizingas“ bankroto proceso metu ir taip padidinti bankrutavusios įmonės turtą, dėl ko iš jos būtų Banko naudai išieškotos papildomos, dar neišieškotos lėšos vykdant Laidavimo sutartį, yra nykstamai maža, o net ir išieškojus nurodytus 90 217,10 Eur ar pardavus teismo patvirtintas reikalavimo teises į apeliantą, iš šių sumų visų pirma būtu padengtos administravimo išlaidos ir pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai, todėl Banko naudai išieškotų lėšų suma nepadidėtų. Todėl nėra pagrindo teigti, kad UAB „FF lizingas“, kaip laiduotojo, prievolė Bankui pagal Laidavimo sutartį gali būti realiai įvykdyta didesne apimtimi, negu jau nagrinėjamu metu yra įvykdyta - 46 096,05 Eur. Apeliantės BUAB „FF lizingas“, UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ nepateikė jokių argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas. Iš apelianto priteisus visą ieškovų reikalaujamą Banko BUAB „FF lizingas“ bankroto byloje patvirtinto dydžio kreditorinio reikalavimo sumą, būtų patvirtinta BUAB „FF lizingas“ teisė į didesnį žalos atlyginimą, negu patirtas ir tikėtinas ateityje patirsimas nuostolis, o tai prieštarautų kompensacinei žalos atlyginimo instituto paskirčiai.

Dėl bylos procesinės baigties

103. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, teisingai nustatė faktines kilusio ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir jų pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl ginčo esmės. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi apeliacinių skundų argumentus, nenustatė pagrindų naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

104. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

105. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, atsižvelgiant į bylos rezultatą – apeliacinių skundų atmetimą, apeliantams už jų apeliacinių skundų parengimą nepriteistinas (CPK 93 straipsnis).

106. Ieškovė UAB „Baltic arms“ pateikė duomenis apie patirtas 1 815 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą parengiant atsiliepimą į atsakovo Z. V. apeliacinį skundą. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių užmokesčio dydžių, todėl šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš atsakovo ieškovės UAB „Baltic arms“ naudai.

Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Z. V. ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic arms“ naudai 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidų.