Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo Z. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl praleisto termino atnaujinimo bei atsisakyta priimti atsakovo atskirąjį skundą, civilinėje byloje pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Skomė“, uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Arms“, bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „FF Lizingas“ ieškinį atsakovui Z. V. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2017 m. liepos 20 d. Vilniaus apygardos teismui atsakovas pateikė skundą dėl 2017 m. balandžio 20 d. protokolinės nutarties. Atsakovas, remdamasis CPK 78 straipsniu, prašė atnaujinti terminą skundui pateikti.

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 26 d. nutartimi netenkino atsakovo prašymo dėl termino atnaujinimo bei atsisakė priimti atsakovo pateiktą skundą dėl 2017 m. balandžio 20 d. protokolinės nutarties.Visų pirma, pirmosios instancijos teismas kvalifikavo atsakovo pateiktą dokumentą kaip atskirąjį, o ne kaip nurodyta pačiame skunde – apeliacinį, skundą. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti atskirojo skundo dalį dėl teismo nutarties, kuria netenkintas atsakovo prašymas dėl ekspertizės skyrimo, nes tokios nutartys negali būti skundžiamos (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).Pasisakydamas dėl atsakovo prašymo atnaujinti terminą atskirajam skundui pateikti, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovo argumentai nesudaro pagrindo terminui atnaujinti. Atsakovo prašymu teismas 2017 m. gegužės 3 d. jam išsiuntė 2017 m. balandžio 20 d. teismo posėdžio, kurio metu buvo priimta skundžiama protokolinė nutartis, informacinę pažymą ir posėdžio garso įrašą. Atsakovas byloje teikdamas įvairius prašymus aktyviai gynė savo teises, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovui skirtas gydymas būtų sudaręs jam realias kliūtis pasinaudoti įstatyme numatyta apeliacijos teise.

Atskirajame skunde atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį ir klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismui nesuteikta teisė spręsti kokį procesinį dokumentą pateikė proceso dalyvis, todėl skundas nepagrįstai laikytas atskiruoju, o ne apeliaciniu skundu. Šis skundas yra apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimo papildymas. Prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimo turi būti sprendžiamas nutartimi, o ne protokoline nutartimi. Atitinkamai turėjo būti sprendžiamas ir prašymas dėl medicininės ekspertizės skyrimo, kad teismas nurodytų sutikimo ar nesutikimo motyvus su pateiktu prašymu, kuriuos atsakovas galėtų skųsti. Kadangi tai nebuvo padaryta, atsakovo teisės buvo šiurkščiai pažeistos. Teismas neturi kompetencijos spręsti, ar atsakovo sveikatos būklė leido jam tinkamai ginti savo teises. Be to, teismas visiškai neatsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo pirmininko nustatytą aplinkybę, kuri turi prejudicinį ryšį šioje byloje.Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovės UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ prašo apeliacinį procesą nutraukti arba atmesti atsakovo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutarties ir nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Atskirasis skundas yra surašytas ir pasirašytas tik apelianto, t. y. fizinio asmens, neturinčio aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo (CPK 306 straipsnio 3 dalis, 338 straipsnis. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis procesas turi būti nutrauktas.Teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą tinkamai kvalifikuoti dalyvaujančio byloje asmens pateiktą procesinį dokumentą (CPK 115 straipsnio 4 dalis). Kadangi skundas pagal savo esmę yra atskirasis skundas, tai pirmosios instancijos teismas turėjo teisę šį procesinį dokumentą taip ir kvalifikuoti. Ieškovės atkreipia dėmesį, kad apelianto pozicija, jog šis skundas yra apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimo apskritai yra nepagrįsta, nes apeliacinis skundas negali būti pildomas (CPK 323 straipsnis).Atsakovo prašymas dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo buvo išspręstas rašytine Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartimi ir atmestas, todėl atsakovas turėjo galimybę šią nutartį skųsti apeliacine tvarka, tačiau ieškovės neturi duomenų, ar šia teise atsakovas pasinaudojo. Prašymas dėl ekspertizės skyrimo taip pat buvo išspręstas 2017 m. kovo 17 d. nutartimi, o atsakovas argumentus, susijusius dėl ekspertizės neskyrimo, įtraukė į apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimo. Pasisakydamos dėl atsakovo argumentų dėl termino atnaujinimo, ieškovės atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi byloje Nr. 3P-1362/2017 atsisakė atnaujinti praleistą terminą kasaciniam skundui paduoti pagal Z. V. prašymą, kuriame buvo nurodytos analogiškos aplinkybės, susijusios su jo sveikatos būkle.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atsakovo atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl advokato teisinės pagalbos bylose pagal atskiruosius skundus

Byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė nagrinėti atsakovo Z. V. atskirąjį skundą. Ieškovių vertinimu, atsakovas, kaip fizinis asmuo neturintis teisinio išsilavinimo, neturi teisės pasirašyti ir pateikti atskirąjį skundą, todėl apeliacinis procesas pagal tokį skundą turi būti nutrauktas (CPK 306 straipsnio 3 dalis, 315 straipsnio 5 dalis, 338 straipsnis). 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo 2016 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo įstatymu Nr. XII-2751 pakeistos kai kurios atstovavimo apeliacinės instancijos teisme nuostatos. Šiuo įstatymu CPK 306 straipsnis buvo papildytas 3 dalimi, kuri nustato, kad „Apeliacinį skundą surašo advokatas. Juridinio asmens apeliacinį skundą taip pat gali surašyti juridinio asmens darbuotojai ar valstybės tarnautojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Jeigu apeliantas yra fizinis asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, surašyti apeliacinį skundą turi teisę jis pats. Be to, apeliacinį skundą gali surašyti šio Kodekso 56 straipsnio 1 dalies 4, 5, 6 ir 7 punktuose nurodyti asmenys. Apeliacinį skundą pasirašo jį paduodantis asmuo ir skundą surašęs asmuo“. Taip pat minėtu pakeitimu CPK papildytas 320¹ straipsniu, kuris reglamentuoja atstovavimo apeliacinės instancijos teisme tvarką. Taigi, šiais pakeitimais nustatyta, kad tik advokatas gali surašyti apeliacinį skundą ir atstovauti apeliacinės instancijos teisme, išskyrus minėtose normose nurodytas išimtis.CPK 338 straipsnyje įtvirtinta norma, nustatanti, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje nustatytas išimtis. Sprendžiant klausimą, ar minėtos naujai įsigaliojusios teisės normos taip pat mutatis mutandis taikomos ir atskirųjų skundų padavimui ir nagrinėjimui, būtina atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) išaiškinimus dėl asmens teisės kreiptis į teismą. Pagal EŽTT praktiką teisė į teismą nėra absoliuti – galimi tam tikri šios teisės apribojimai, nes jo pobūdis (prigimtis) lemia valstybinio reguliavimo poreikį. Užtikrinant bylos šalims efektyvią teisę kreiptis į teismus dėl „civilinio pobūdžio teisių ir pareigų“ klausimo išsprendimo Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje valstybei suteikta galimybė pasirinkti taikytinas priemones šiame kontekste, pabrėžiant, kad yra svarbu tai, jog taikomi apribojimai nesuvaržytų ar nesumažintų pareiškėjui suteiktos teisės kreiptis į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kuri pažeistų teisės į teismą esmę. Taikomi apribojimai suderinami su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, jeigu atitiks teisėtą tikslą ir egzistuos pagrįstas proporcingas ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (Golder v. United Kingdom, Nr. 4451/70, 1975 m. vasario 21 d. sprendimas).Bylose pagal atskiruosius skundus nagrinėjami procesiniai klausimai, kurie susiję išimtinai su bylos nagrinėjimo procesu pirmosios instancijos teisme (pvz., dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, trūkumų šalinimo instituto, civilinės bylos sustabdymo ir kt.), todėl CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta teisė pirmosios instancijos teismui, sutinkančiam su atskiruoju skundu, rašytinio proceso tvarka per 3 darbo dienas nuo atskirojo skundo gavimo pačiam panaikinti skundžiamą nutartį (išskyrus atvejus, kai skundas paduodamas dėl nutarties, priimtos CPK 293 straipsnyje numatytais atvejais). Atsižvelgiant į bylų pagal atskiruosius skundus prigimtį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tokių apribojimų taikymas ir atskirųjų skundų padavimui nepagrįstai suvaržytų asmens teisę kreiptis į teismą, o tokių ribojimų taikymas, lyginant juos su siekiamais tikslais, neatitiktų proporcingumo kriterijaus. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo atskirąjį skundą priėmė ir apeliacinės instancijos teismui persiuntė nagrinėti pagrįstai ir teisėtai, o ieškovių pozicija dėl apeliacinio proceso nutraukimo atmestina kaip nepagrįsta.

Dėl termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis

Apeliacinės instancijos teismas pasisako tik byloje sprendžiamu klausimu dėl procesinio termino atskirajam skundui pateikti atnaujinimo, o atsakovo argumentai, susiję su siekiamų apskųsti teismo nutarčių pagrįstumu, nevertintini, nes jais yra peržengiamos šios bylos nagrinėjimo ribos.CPK 78 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Taigi, pareiškimas dėl termino atnaujinimo turi būti motyvuotas, prie tokio pareiškimo turi būti pridedami įrodymai, pagrindžiantys praleisto termino atnaujinimo būtinumą (CPK 78 straipsnio 4 dalis).Apeliantas nurodė, kad 2016 m. birželio 29 d. patyrė sudėtingas traumas, dėl kurių vis dar gydosi. Tai lemia, kad apeliantas neturi galimybės susipažinti su byla, o šias aplinkybes patvirtina medicininė pažyma (t. 8,b. l. 94). Pirmosios instancijos teismas šių priežasčių nelaikė svarbiomis terminui atnaujinti ir pažymėjo, kad nuo teismo posėdžio, kurio metu priimtas protokolines nutartis apeliantas siekia apskųsti, iki skundo pateikimo jis aktyviai gynė savo teises: teikė įvairius prašymus, atskiruosius ir apeliacinius skundus. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovo nurodyta priežastis – skirtas gydymas – nesudarė jam kliūčių pasinaudoti įstatyme numatyta apeliacijos teise.Nesutikdamas su skundžiamos nutarties motyvais dėl atsisakymo atnaujinti terminą, apeliantas pažymi, kad teismo išvada yra nepagrįsta, nes atsakovą gydantys medikai ir šiuo metu neleidžia jam dalyvauti teisme bei tęsia jo gydymą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad atsakovas nagrinėjamoje byloje yra itin aktyvus savo interesų gynėjas, o pirmosios instancijos teismas atsakovo nurodytą termino praleidimo priežastį įvertino bendrame civilinės bylos nagrinėjimo (joje atliekamų atsakovo procesinių veiksmų) kontekste. Pažymėtina, kad atsakovas procese aktyviai gina savo teises, todėl spręsti, jog jo sveikatos būklė ar trauma jam šiuo konkrečiu atveju sukliudė laiku pateikti skundą nėra pagrindo. Priešingas atsakovo sveikatos būklės įtakos procesinių teisių įgyvendinimui įvertinimas būtų selektyvus, kadangi teismas tik atsakovo nurodytais atvejais turėtų vertinti jo sveikatos būklę kaip kliūtį pasinaudoti šiomis teisėmis, nekreipdamas dėmesio į tuo pačiu metu toje pačioje byloje atsakovo atliekamus procesinius veiksmus.Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės perkvalifikuoti apelianto pateiktą apeliacinį skundą bei laikyti jį atskiruoju skundu. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimo 2017 m. liepos 3 d. pateikė apeliacinį skundą, o CPK 323 straipsnyje įtvirtintas imperatyvas, draudžiantis, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, jį keisti (papildyti). Taigi, atsakovo argumentas, kad teismas neturėjo teisės perkvalifikuoti jo pateikto skundo, yra teisiškai nereikšmingas, nes bet kuriuo atveju toks apelianto skundas (ar skundo papildymas) negali būti priimtas ir nagrinėjamas teisme. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apelianto nurodytos termino praleidimo priežastys nėra laikytinos svarbiomis, todėl jį atnaujinti nėra pagrindo. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti ginčijamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį palikti nepakeistą.