Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi buvo patenkinti pareiškėjų E. Š., UAB „Skomė“, Č. S. K., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, J. I. pareiškimai ir atsakovei UAB „FF lizingas“ (ankstesnis pavadinimas – UAB „Parex lizingas“) buvo iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi buvo paskirta UAB „Admivita“; ši teismo nutartis įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi atsisakius patenkinti kreditorės AB „GVK“ ir atsakovės atskiruosius skundus. Teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, o Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartimi ši teismo nutartis palikta nepakeista (civilinė byla Nr. B2-420-413/2017).Kreditoriai UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti UAB „FF lizingas“ bankrotą tyčiniu (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1-4 punktų ir 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Nurodė, kad įmonės bankrotą nulėmė suinteresuotojo asmens buvusio bendrovės vadovo Z. V. tyčiniai veiksmai, kuriais daug metų kryptingai ir nuosekliai buvo siekiama ne tik išvengti įsipareigojimų daugumai kreditorių vykdymo, bet ir iššvaistyti bendrovės turtą. Pareiškėjų teigimu, nuo 2009 m. darbo užmokestis įmonės darbuotojams nebuvo mokamas ar mokamas tik iš dalies, iš teismo nutartimi patvirtintų 949 538,03 Lt finansinių reikalavimų 663 424,38 Lt sudarė darbo užmokestis ir kitos išmokos, susijusios su darbo santykiais. Įmonė, būdama skolinga darbuotojams, skolinosi dideles pinigų sumas (pvz.: 2010 m. sausio 27 d. iš UAB „Mabuta“ pasiskolino 500 000 Lt), kurias perskolino kitoms įmonėms ar fiziniams asmenims, ir iš kurių jų neatgavo. Pasak pareiškėjų, įmonės vadovas Z. V. nevykdė arba netinkamai vykdė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme bei Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatytų pareigų laiku mokėti valstybei pridėtinės vertės, gyventojų pajamų ir socialinio draudimo mokesčius. Taip pat teigė, kad buvo sudaromi įmonei nenaudingi, nuostolingi sandoriai: 2007 m. gruodžio 10 d. UAB „FF lizingas“ laidavimo sutartis su DNB banku UAB „Prie vingio“ naudai, – ją pasirašydamas vadovas Z. V. iš anksto žinojo, kad ši bendrovė jau yra laiku neįvykdžiusi savo įsipareigojimų; 2010 m. gruodžio 6 d. UAB „FF lizingas“ reikalavimo teisės perleidimo sutartis su AB „GVK“, – pastaroji atsakovei UAB „FF Lizingas“ perleido reikalavimą į UAB „Prie vingio“ skolą, nors šiai buvo žinoma, kad UAB „Prie vingio“ įsipareigojimai pradiniam kreditoriui AB „GVK“ nebuvo užtikrinti jokiomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis; kad dar prieš sudarant minėtą sandorį – 2010 m. kovo 22 d., AB DNB bankas atsakovę raštu buvo informavęs, jog UAB „Prie vingio“ neįvykdė įsipareigojimų pagal 2005 m. lapkričio 25 d. kredito sutartį, jog atsakovei neįvykdžius savo įsipareigojimų pagal 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo sutartį Nr. 326-07L bankas kreipsis į teismą dėl jos bankroto bylos iškėlimo, – taigi įmonės vadovui Z. V. iš anksto buvo žinoma, kad dėl šios sutarties įmonė patirs nuostolius; 2009 m. birželio 15 d. UAB „FF lizingas“ mainų sutartis su V. G. bei R. G., – atsakovė kitai mainų sutarties šaliai perdavė Vilniaus miesto centre esantį turtą ir reikalavimo teisę į skolininkę D. F., kurių vertė sandorio sudarymo metu buvo mažiausiai 749 685,76 Lt, o įgijo 850 vnt. UAB „Palviga“ akcijų (vienos akcijos nominali vertė 100 Lt), – taigi už išmainytą įmonės turtą įsigijo 6,1 karto mažesnės vertės turtą; 2009 m. liepos 24 d. UAB „FF lizingas“ reikalavimo teisės perleidimo sutartis su UAB „Palviga“, – už šį sandorį įmonė nieko negavo, patyrė tiesioginę žalą, jį sudarant vadovui neabejotinai buvo žinoma, kad UAB „RRD“ neįvykdys savo įsipareigojimų pagal 2009 m. liepos 24 d., nes ji nevykdė savo įsipareigojimų ir pagal anksčiau sudarytas 2004 m. rugsėjo 27 d. ir 2005 m. vasario 15 d. lizingo sutartis; paskolos sutartys, kurias UAB „FF lizingas“ sudarė su R. S., LUAB „Marigora“, I. V. – nuo 2011 m. sausio 1 d. Z. V. nesiėmė jokių priemonių dėl šiems asmenims suteiktų ir negrąžintų skolų išreikalavimo. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad bendrovės direktorius nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, – BUAB „FF lizingas“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai; nors į balansą įrašytos net 8 287 124 Lt (2 400 117,01 Eur) vertės atsargos, tačiau bankroto administratoriui jis nepateikė nei šių atsargų sąrašo, nei nurodė, kur jos faktiškai yra, todėl pareiškėjai tvirtino, kad yra pagrindas manyti, jog arba į atsakovės balansą buvo įrašytas didelės vertės turtas, kuris praktiškai neegzistuoja, arba – jeigu toks turtas ar jo dalis egzistavo, – pagal buhalterinės apskaitos duomenis nėra galimybės nustatyti nei turto sudėties, nei jo buvimo vietos. Atsiliepime į pareiškimą atsakovės BUAB „FF lizingas“ kreditoriai UAB „Mabuta“, R. I., E. Š., VSDFV, o taip pat bankroto administratorius sutiko su prašymu, prašė įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Apibendrintu atsiliepimu ir jo papildymais į šį pareiškimą suinteresuotas asmuo Z. V. prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjai neįrodė, jog ginčo dalykas pažeidžia jų teises ir interesus, nes kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo. Nagrinėjamu atveju UAB „Baltic Arms“ reikalavimas atsakovei atsirado po bankroto bylos įmonei iškėlimo, todėl bankroto bylos iškėlimo faktas nepažeidžia šio kreditoriaus interesų, tuo tarpu UAB „Skomė“ yra ne atsakovės kreditorė, o skolininkė (debitorė). Pažymėjo, kad bankroto bylos iškėlimą lėmė bendrovės neatsiskaitymai su darbuotojais, tačiau tai įvyko ne dėl įmonės vadovo kaltės, o dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-6773-516/2011 įmonės atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Pareiškėjų nurodytos sutartys, kurios neva bendrovei buvo nenaudingos, sudarytos vykdant bendrovės valdybos sprendimus. Pareiškėjo nuomone, nurodyti sandoriai nebuvo pagrindine įmonės bankroto bylos iškėlimo priežastimi, nes jos iškėlimą nulėmė nesąžiningi Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, UAB „Skomė“ ir AB DNB banko atstovų veiksmai, jų žinomai melagingi paaiškinimai. Pažymėjo, kad įmonė siekė gauti apyvartinių lėšų, todėl su UAB „Mabuta“ sudaryta paskolos sutartis su sąlyga, kad dalis lėšų bus perskolinta R. S., I. V. ir UAB „Marigora“, jog šie baigtų ruošti investicinį projektą, susijusį su ES lėšų pritraukimu. Civilinėje byloje Nr. 2-4818-603/2015 nagrinėjamas BUAB „FF Lizingas“ ieškinys dėl skolos iš R. S. priteisimo, o civilinėje byloje Nr. 2-24214-600/2015 – BUAB „FF Lizingas“ ieškinys dėl skolos iš I. V. priteisimo. Suinteresuoto asmens nuomone, kol nebus priimti įsiteisėję teismo sprendimai šiose bylose ir išieškotos priteistos skolos (jei jos bus priteistos), nėra pagrindo teigti, kad šie sandoriai buvo žalingi UAB „FF Lizingas“. Nepagrįstas pareiškimo argumentas, kad 2010 m. gruodžio 6 d. UAB „GVK“ ir UAB „FF Lizingas“ reikalavimo teisės perleidimo sutartimi, pagal kurią įsigyta reikalavimo teisė į UAB „Prie vingio“, buvo padaryta įmonei žala, nes po minėtos sutarties pasirašymo – 2010 m. gruodžio 28 d., atsakovė raštu Nr.01-1689, adresuotu UAB „Prie vingio“, dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, visiškai atsiskaitė su UAB „Prie vingio“ už pirktus sklypus ir išvengė sankcijų dėl vėluojančio atsiskaitymo. Suinteresuotas asmuo taip pat tvirtino, kad nepagrįsti pareiškėjų argumentai dėl įsipareigojimų nevykdymo VMI, Sodrai ir savivaldybėms bei kitiems tretiesiems asmenims – iki pat bankroto bylos pradžios teisme nebuvo gauta jokių darbuotojų pretenzijų dėl vėluojančio darbo užmokesčio, nuolat vyko derybos su VSDFV Vilniaus skyriumi, buvo vykdomi patikrinimai, pasirašyta sutartis dėl vėluojančių mokėjimų atidėjimo, pasiūlytas ir areštuotas nekilnojamasis turtas įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui, siūlyta įstoti į antstolės R. V. vykdomąją bylą Nr. 0074/13/22154 ir skolą išsiieškoti šios vykdomo priverstinio turto pardavimo varžytynėse, kurio įvykdyti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi šioje byloje neleido teisėjas Dainius Rinkevičius. Z. V. tvirtino, kad pareiškėjų argumentai dėl tyčinio bankroto yra nepagrįsti, nes teismui nepateikti visi atsakovės buhalterinės apskaitos duomenys – antstoliai vykdo išieškojimus bendrovės naudai iš skolininkų, o bankroto administratorius jų neapskaito; kad administratorius per dvejus metus kreipėsi į teismą tik dėl skolos priteisimo iš atsakovų R. S., I. V. ir UAB „Bana“, neteisėtai sutiko su nepagristais bei neteisėtais AB DNB banko, VĮ Turto banko, Finansų ministerijos, Č. S. K., Lingės, J. I., E. Š. ir AB „Klaipėdos energijos“ kreditoriniais reikalavimais.