Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-774-178/2016

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-11-15
Bylos Nr.: 2A-774-178/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00368-2015-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Konstantinas Gurinas, Dalia Kačinskienė, Alvydas Poškus
Ieškovas: Z. V.
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Admivita“, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos

Civilinė byla Nr. 2A-774-178/2016Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00368-2015-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.10.2.4.1; 2.5.10.5.2. (S)

LI ETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Dalios Kačinskienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Z. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Z. V. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Admivita“ ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „FF Lizingas“ ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl netiesioginio ieškinio tenkinimo sąlygų. Ieškovas netiesioginiame (patikslintame) ieškinyje prašė priteisti trečiojo asmens BUAB „FF Lizingas“ naudai solidariai iš atsakovių UAB „Admivita“ ir Lietuvos Respublikos 491 557,61 Eur žalos atlyginimo, 6 proc. procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas.Ieškovas, būdamas BUAB „FF Lizingas“ kreditoriumi ir pagrindiniu akcininku (apie 85 proc.), reiškia netiesioginį ieškinį, nes dėl UAB „Admivita“ ir Vilniaus apygardos teismo teisėjo D. R., kuris 2014 m. birželio 12 d. nutartimi patvirtino nepagrįstą trečiosios eilės AB DnB banko (toliau – Bankas) 1 697 250,10 Lt finansinį reikalavimą, veiksmų buvo padaryta žala BUAB „FF Lizingas“, jos kreditoriams ir akcininkams. Minėtas teisėjas, 2015 m. gegužės 27 d. nusišalinęs nuo BUAB „FF Lizingas“ bankroto bylos nagrinėjimo, pripažino, kad negali užtikrinti nepriklausomo ir nešališko teismo proceso. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. birželio 18 d. ir 2015 m. birželio 30 d. nutartimis patvirtino viso Vilniaus apygardos teismo nusišalinimą nuo BUAB „FF Lizingas“ bankroto bylos nagrinėjimo. Žala bankrutuojančiai bendrovei padaryta bendrais administratoriaus ir bankroto bylą nagrinėjusio teisėjo veiksmais, todėl atsakovių atsakomybė yra solidari.UAB „Admivita“ neturėjo teisės teismui teikti tvirtinti Banko 1 697 250,10 Lt kreditorinio reikalavimo, o teisėjas D. R. jį nagrinėti, nes Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-3366-232/2014 pagal Banko ieškinį UAB „FF Lizingas“ dėl skolos priteisimo. Todėl nebuvo teisinio pagrindo ne tik tvirtinti, bet ir svarstyti Banko kreditorinio reikalavimo, kol nebuvo įsiteisėjusio teismo sprendimo minėtoje byloje. Bankroto administratorius teismui tvirtinti ir neteikė kitų kreditorių - E. Š. ir Finansų ministerijos, kurių ginčai taip pat buvo nagrinėjami teisme, finansinių reikalavimų. Dėl sąmoningų ir suderintų Banko, UAB „Admivita“ ir teisėjo D. R. veiksmų UAB „Admivita“ be motyvų sutiko su Banko reikalavimais visa apimtimi, nors tam nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo, negynė BUAB „FF Lizingas“ ir jos kreditorių interesų civilinėje byloje Nr. 2-3366-232/2014, o BUAB „FF Lizingas“ bankroto byloje teismui pateikė tvirtinti Banko kreditorinį 1 697 250,10 Lt reikalavimą. Tokiu būdu Bankas neteisėtai ir galimai nusikalstamai įgijo didelės vertės turtą – 1 697 250,10 Lt kreditorinį reikalavimą, taip padarant BUAB „FF Lizingas“ turtinę žalą, nes Bankas įgijo teisę į lėšas, kurias gaus BUAB „FF Lizingas“ Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka pardavus turtą. Tokiu būdu pažeisti kitų kreditorių teisėti interesai patenkinti savo reikalavimus, nes atsirado didžiausias kreditorius Bankas, darantis esminę įtaką BUAB „FF Lizingas“ valdymui. Bankroto administratoriaus atžvilgiu taikytinos CK 6.230 straipsnio nuostatos, nes UAB „FF Lizingas“ reikalai buvo tvarkomi prieš jos valią. Pasikeitus atstovui byloje pagal Banko ieškinį ir į bylą įstojus bankroto administratoriui, nuomonė dėl ieškinio pagrįstumo pasikeitė, todėl bankroto administratoriui, taip tvarkant bendrovės reikalus, atsirado pareiga atlyginti jai padarytą žalą. Civilinėje byloje 2-3366-232/2014 jau buvo išreikšta UAB „FF Lizingas“ pozicija dėl nesutikimo su Banko ieškiniu, tačiau administratorius dėl savo kitokios pozicijos jokių motyvų nenurodė. UAB „Admivita“ ir teisėjo D. R. veiksmai atitinka CK 6.245 straipsnyje numatytus deliktinės atsakomybės pagrindus – reikalauti atlyginti UAB „FF Lizingas“ naudai iš atsakovių nuostolius, o atsakovės – prievolė juos atlyginti. UAB „Admivita“ ir teisėjas D. R. veikė ne tik neatidžiai ir nerūpestingai, bet sąmoningai neteisėtai ir galimai nusikalstamai, todėl šie veiksmai atitinka CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Ieškiniu reikalaujama atlyginti tik tuos nuostolius, kurie dėl minėtų asmenų veiksmų nulėmė jų atsakomybę, todėl yra priežastinis ryšys (CK 6.247 str.). UAB „Admivita“ ir teisėjo D. R. veiksmai patvirtina ir jų kaltę (CK 6.248 str.). Prašoma priteisti žala atitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalį ir kitus reikalavimus, nes UAB „Admivita“ ir teisėjo D. R. veiksmais neteisėtai patvirtintas Banko reikalavimas, dėl ko ieškinio suma sumažėjo BUAB „FF Lizingas“ turtas. Taigi, yra visi įstatymo nustatyti pagrindai reikalaujamai deliktinei atsakomybei taikyti (CK 6.263 str.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2016 m. kovo 7 d. sprendimu ieškinio netenkino, priteisė iš ieškovo atsakovei UAB „Admivita“ 2 200 Eur, tretiesiems asmenims BUAB „FF Lizingas“ 1 331 Eur ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“ 240 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas sprendė, kad ieškovas turi teisę netiesioginio ieškinio būdu inicijuoti civilinį ginčą teisme. Tačiau ieškovas neįrodė kitų būtinų įstatymo nustatytų sąlygų netiesioginiam ieškiniui pareikšti (CK 6.68 str. CPK 12, 178 str.). Ieškovas neįrodė, kad jo skolininkė BUAB „FF Lizingas“ turi tam tikrą turtinę teisę į atsakovus ir jos neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti, o atsakovai turi pareigą vykdyti savo prievolę.UAB „Admivita“ administruoti BUAB „FF Lizingas“ yra paskirta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi ir jos veiksmus atstovaujant administruojamą įmonę teisme reglamentuoja ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 9 punktas. Su bankroto administratoriumi kreditoriai sudaro pavedimo sutartį (ĮBĮ 11 str. 7 d.). Todėl bankroto administratoriaus veikimas vykdant pareigas bankroto procedūrų metu nesietinas su kito asmens reikalų tvarkymu, ir teismas plačiau dėl šio instituto sąlygų buvimo nepasisakė (CK 6.229 str. 1 d.).UAB „Admivita“ 2014 m. gegužės 5 d. pateikė teismui prašymą patvirtinti kreditorių sąrašą ir jų 4 639 089,05 Lt finansinius reikalavimus. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 12 d. nutartimi patvirtino trečiosios eilės kreditoriaus Banko 491 557,61 Eur (1 697 250,10 Lt) kreditorinį reikalavimą. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. spalio 27 d. nutartimi, išnagrinėjęs ieškovo atskiruosius skundus, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas Banko reikalavimas, paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos komisijos 2015 m. sausio 30 d. nutartimi atsisakyta priimti ieškovo kasacinį skundą. Todėl nagrinėjamoje byloje nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios nustatytos įsiteisėjusiomis Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartimis (prejudiciniai faktai) (CPK 182 str. 2 p.). Bankas kreditorinį reikalavimą grindė tais pačiais įrodymais, todėl tvirtinti, kad administratorius elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai ir, neturėdamas pagrindo sutiko su kreditoriaus reikalavimu, jo neginčijo, negalima.Administratoriaus pareigą pateikti teismui tvirtinti kreditorių finansinius reikalavimus įsakmiai reglamentuoja ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 10 punktas. Šią pareigą Bankas vykdė nepriklausomai nuo to, kad buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-3366-232/2014. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 15 d. nutartimi minėtoje civilinėje byloje ieškinys paliktas nenagrinėtu, nes patvirtinus Banko kreditorinį reikalavimą, Bankas ieškinį atsiėmė. 2014 m. birželio 12 d. nutartimi buvo įgyvendinama viena iš bankroto procedūrų, kurias reglamentuoja specialusis ĮBĮ – patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai (ĮBĮ 26 str. 1 d.). Todėl nėra pagrindo sutikti su ieškovu, kad Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjamos dvi tapačios bylos (bankroto byla ir civilinė byla Nr. 2-3366-232/2014). CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktas negalėjo būti taikomas bankroto byloje, kurioje teismas turi įstatyminį pagrindą išspręsti klausimą dėl kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo. Todėl teismas nepritarė ieškovui, kad priėmus Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartį, bankroto administratorius, teikdamas tvirtinti Banko kreditorinį reikalavimą, o teisėjas jį patvirtinęs, nepaisė įstatymo nuostatų. Be to, Lietuvos apeliacinis teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartimi nebuvo konstatuoti jokie procesinės teisės pažeidimai, kurie suponuotų pareigą deliktinės atsakomybės pagrindu atlyginti bankrutuojančiai bendrovei žalą. Banko kreditorinis reikalavimas ĮBĮ 35 straipsnio tvarka nėra patenkintas, todėl BUAB „FF Lizingas“ ieškinyje reikalaujamos realios žalos nepatyrė. Kreditoriaus turtinė teisė patvirtinta 2014 m. birželio 12 d. nutartimi, tačiau jos patenkinimas priklauso nuo bankrutuojančios bendrovės turimo turto ir kreditorių reikalavimų apimties santykio. Todėl ieškovas neįrodė ir žalos, kaip vienos iš deliktinės atsakomybės sąlygos. Nenustačius atsakovų neteisėtų veiksmų ir žalos, nėra įrodytos ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos (priežastinis ryšys, kaltė). Pagal ieškinyje nurodytas aplinkybes nėra pagrindo nustatyti, kad atsakovai savo neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarė žalą bankrutuojančiai bendrovei, t. y. ieškovas neįrodė, jog jo skolininkė BUAB „FF Lizingas“ turi tam tikrą turtinę teisę į atsakovus ir jos neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti, o atsakovai turi pareigą vykdyti savo prievolę. Todėl ieškovo netiesioginis ieškinys nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 178 str., CK 6.68 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų teisiniai argumentai

Ieškovas (toliau – apeliantas) apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; priteisti bylinėjimosi išlaidas; prijungti pridedamus įrodymus; iš Vilniaus apygardos teismo gauti informaciją apie civilines bylas, kuriose teisėjas D. R. bankroto ir turto administratoriumi skyrė UAB „Admivita“ ir UAB „Ius Positivum“; apklausti liudytoju teisėją D. R.; priimti atskirąją nutartį ir apie galimai nusikalstamas veikas pranešti Generaliniam prokurorui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Sprendimas dalyje dėl atsakovės Lietuvos Respublikos naikintinas absoliučiais negaliojimo pagrindais, nes teismas nepasisakė dėl teisėjo D. R. veiksmų (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Teisėjas D. R. be motyvų (nenagrinėjus iš esmės) patvirtino 2014 m. birželio 12 d. nutartimi Banko finansinį reikalavimą, taip pat žinojo, kad dėl šio kreditorinio reikalavimo vyksta teisminis ginčas civilinėje byloje Nr. 2-3366-232/2014. Teisėjas neturėjo teisės tvirtinti šio reikalavimo, o privalėjo pateiktą administratoriaus prašymą palikti nenagrinėtą (CPK 296 str. 1 d. 4 p.). Teisėjo veiksmai laikytini akivaizdžiu piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino. Teisėjo veiksmai buvo ne tik neapdairūs ir nerūpestingi, niekuo nepagrįsti, bet ir patvirtino jo ir bankroto administratoriaus šališkumą, jų abiejų galimai nusikalstamą ir sąmoningą bendrininkavimą, dirbtinai darant žalą BUAB „FF Lizingas“. Teismas nevertino ieškinio argumentų, kad teisėjo D. R. iki jo nusišalinimo BUAB „FF Lizingas“ bankroto byloje priimtos nutartys turi pagrindus būti patikrintos ir peržiūrėtos atnaujinus procesą atitinkamoje bankroto bylos dalyje. Teismas nepagrįstai konstatavo prejudicinį ryšį, nenurodė, kuo tai pasireiškia. UAB „Admivita“ ir teisėjo D. R. veiksmų dėka Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartimi galimai nusikalstamai BUAB „FF Lizingas“ bankroto byloje buvo patvirtintas Banko kreditorinis reikalavimas. Tai, kad minėta nutartis įsiteisėjusi, nereiškia, kad UAB „Admivita“ ir teisėjo D. R. veiksmai buvo teisėti. Nepagrįstas teismo argumentas, kad BUAB „FF Lizingas“ nepatyrė žalos. Žala patirta, todėl yra prašoma ją atlyginti, nes ji padaryta UAB „Admivita“ ir teisėjo D. R. galimai nusikalstamais veiksmais. Minėtas reikalavimas apskaitytas UAB „FF Lizingas“ balanse, šios žalos dydžiu sumažėjo balanse apskaitomas bendrovės turtas, todėl jo (ne)patenkinimas esmės nekeičia. Kreditorinio reikalavimo patenkinimas bus vykdomas iš parduoto bendrovės turto gautų pajamų, kurios turėtų atitekti kitiems kreditoriams, o patenkinus kreditorių reikalavimus – bendrovės akcininkams. UAB „Admivita“ kaip bankroto administratorius nesikreipė į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovių, nes yra šališkas dėl to, kad ieškiniu prašoma priteisti žalą, padarytą dėl jo paties veiksmų. Todėl yra sąlyga netiesioginiam ieškiniui reikšti – skolininkas neįgyvendina savo teisių reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo savo skolininkui, t. y. pačiam sau (CK 6.68 str. 1 d.). Tai reiškia, kad ieškovo skolininkas UAB „FF Lizingas“ yra atsakovų kreditorius. Teismas nepasisakė dėl ieškovo prašymo priimti atskirąją nutartį ir pranešti prokurorui, nes byloje yra galimai nusikalstamos veikos, turinčios BK 182, 228 ir 304 straipsnių požymių. Atmestini teismo aiškinimai dėl ieškinio neatitikimo CK 6.229 straipsnio 1 dalies pagrindams dėl asmens, tvarkančio kito asmens reikalus, pareigas. UAB „Admivita“, veikdama su Banku, vengė civilinės bylos Nr. 2-3366-232/2014 nagrinėjimo ir, toje byloje nepareiškusi savo nuomonės dėl Banko reikalavimo (ne)pagrįstumo, pateikė jį teismui tvirtinti kitoje byloje (BUAB „FF Lizingas“ bankroto byloje), nenurodydama jokių motyvų, kodėl sutinka su šiuo reikalavimu. Byloje nustatyti visi įstatymo pagrindai, kurie išsamiai nurodyti apelianto procesiniuose dokumentuose, ieškinyje nurodomai deliktinei atsakomybei taikyti,. Be to, teismas nepasisakė dėl atsakovių atsakomybės solidarumo (CK 6.279 str.). Teismas be motyvų atmetė apelianto prašymą dėl UAB „Admivita“ ir jos atstovų neleidimo atstovauti trečiojo asmens BUAB „FF Lizingas“, kurių interesai yra priešingi. Teismas šių aplinkybių nevertino, bet dar ir priteisė iš apelianto jo pusėje veikiančios BUAB „FF Lizingas“ naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios nustatytos įsiteisėjusiomis Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartimis (prejudiciniai faktai) (CPK 182 str. 2 p.). Apeliantas skunde vėl ginčija teismo procesinius sprendimus bankroto byloje, kurie yra įsiteisėję ir šioje byloje negali būti peržiūrimi. Apeliantas pats patvirtina, kad byloje siekiama peržiūrėti teismo procesinius sprendimus bankroto byloje, nes nurodo, jog bankroto byloje priimtos teismo nutartys turi būti patikrintos ir peržiūrėtos atnaujinus procesą atitinkamoje BUAB „FF Lizingas“ bankroto bylos dalyje. Tai apeliantas gali padaryti atnaujinus procesą, bet ne šioje byloje. Atsakovė UAB „Admivita“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Apelianto pateikti nauji įrodymai neturi jokio teisinio ryšio su nagrinėjamos bylos dalyku, todėl jie prie bylos neprijungtini. Apeliantas skunde nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių, kad pirmosios instancijos teismas būtų neištyręs šiai bylai reikšmingų aplinkybių ar kurių neįvertinimas būtų lėmęs netinkamą bylos išnagrinėjimą. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų ir/ar objektyvių argumentų, rodančių, jog priimant sprendimą būtų pažeistos procesinės ar materialinės teisės normos. Atsižvelgiant į faktinę situaciją, prejudicinius faktus, nustatytus Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartimis, akivaizdu, kad pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog UAB „Admivita“ nėra atlikusi neteisėtų veiksmų. Apeliantas nenurodė objektyvių motyvų dėl neva egzistuojančios žalos BUAB „FF Lizingas“. Teismas pagrįstai konstatavo, kad Banko turima turtinė teisė yra patvirtinta įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartimi, tačiau jos patenkinimas priklauso nuo bankrutuojančios bendrovės turto ir kreditorių reikalavimų apimties santykio. Nesant patenkinam Banko kreditoriniam reikalavimui ĮBĮ nustatyta tvarka, žala neegzistuoja. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nenustačius atsakovių neteisėtų veiksmų ir žalos, nėra įrodytos ir kitos sąlygos (priežastinis ryšys, kaltė), kurios nulemtų civilinę atsakomybę. Nėra tenkinamos CK 6.229 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos, kad bankroto administratoriaus ir bankrutavusios bendrovės santykį būtų galima kvalifikuoti kaip kito asmens reikalų tvarkymą, dėl ko apelianto teiginiai dėl CK 6.230 straipsnio 1 dalies taikymo yra atmestini kaip nepagrįsti ir deklaratyvaus pobūdžio. Trečiasis asmuo BUAB „FF Lizingas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:UAB „Admivita“ ĮBĮ nuostatų yra įpareigota atlikti tam tikrus veiksmus vykdant BUAB „FF Lizingas“ bankroto procedūras, taip pat ir ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 9 punkte numatytą pareigą atstovauti arba įgalioti kitą asmenį atstovauti bankrutuojančiai įmonei. Dėl to sprendime pagrįstai konstatuota, jog CK 6.229 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos nesietinos su administratoriaus veikimu vykdant BUAB „FF Lizingas“ bankroto procedūras, atitinkamai apelianto argumentai dėl CK 6.230 straipsnio 1 dalies taikymo atmestini kaip nepagrįsti. UAB „Admivita“ atžvilgiu nėra pagrindo taikyti deliktinės atsakomybės, nes Banko kreditorinis reikalavimas yra galiojantis ir patvirtintas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartimi, t. y. nenustatyti neteisėti veiksmai. Neįrodyta ir kita sąlyga – žala, nes Banko įsiteisėjusia nutartimi patvirtintas reikalavimas nėra patenkintas. Nenustačius neteisėtų veiksmų ir žalos, skundo argumentai dėl priežastinio ryšio ir kaltės taip pat neįrodyti. Apeliantas neįrodė, jog jo skolininkė BUAB „FF Lizingas“ turi tam tikrą turtinę teisę į atsakoves ir jos neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti, o atsakovės turi pareigą vykdyti prievolę. Todėl apelianto netiesioginis ieškinys yra nepagrįstas ir neįrodytas. Sprendime įvertinti teisėjo D. R. veiksmai, todėl nėra absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. Teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje neįrodytos būtinos deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos Teisingumo ministerijos atžvilgiu. Apelianto procesiniai prašymai nepagrįsti, todėl neturėtų būti tenkinami. Trečiasis asmuo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Teisėjo D. R. veiksmai, priimant 2014 m. birželio 12 d. nutartį, jau buvo įvertinti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartimi, t. y. aukštesnės instancijos teismo, todėl šioje byloje nenagrinėtini (prejudiciniai faktai). Teismas pagrįstai konstatavo, kad BUAB „FF Lizingas“ realios žalos nepatyrė, nes Bankas, patvirtinus jo finansinį reikalavimą bankroto byloje, įgijo tik teisę į faktinį tokio reikalavimo patenkinimą. Atmestini apelianto argumentai dėl UAB „Admivita“ tariamai kilusios prievolės atlyginti bankrutuojančiai įmonei tariamai padarytą žalą CK 6.229 straipsnio pagrindu. Byloje nėra pagrindo išvadai, kad bankroto administratoriaus veiksmai vykdant pareigas bankroto procedūrų metu yra sietini su kito asmens reikalų tvarkymu. Šias aplinkybes pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi UAB „FF Lizingas“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirta UAB „Admivita“. 2014 m. birželio 12 d. nutartimi patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, tarp kurių ir trečios eilės kreditoriaus Banko kreditorinis reikalavimas 1 697 250,10 Lt (491 557,61 Eur) sumai, kildinamas iš UAB „FF lizingas“ laidavimo sutarties. Apeliantas kaip BUAB „FF Lizingas“ kreditorius pareiškė netiesioginį ieškinį bankroto administratoriui ir Lietuvos Respublikai dėl žalos bendrovei atlyginimo, ieškinio pagrindas - bankroto administratoriaus ir teisėjo, patvirtinusio Banko kreditorinį reikalavimą, pareigų netinkamas vykdymas. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs visų būtinų sąlygų netiesioginiam ieškiniui pareikšti, ieškinį atmetė. Apeliantas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

Apeliantas apeliacinį skundą grindžia, be kita ko, tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Teigia, kad nepasisakyta dėl teisėjo D. R. veiksmų, t. y. dėl ieškinio reikalavimų atsakovės Lietuvos Respublikos atžvilgiu. Su šiais apelianto argumentais nesutiktina.Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką net ir nepakankamas teismo sprendimo motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas yra visiškai be motyvų. Tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 str. 1 d.). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; kt.). Nagrinėjamu atveju sprendimo motyvuojamojoje dalyje išsamiai yra išdėstytos teismo nustatytos esminės bylos aplinkybės, faktiniai ir teisiniai argumentai (CPK 270 str. 4 d.). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus bei byloje esančius įrodymus, konstatavo visų būtinų sąlygų netiesioginiam ieškiniui pareikšti tiek bankroto administratoriaus, tiek ir Lietuvos Respublikos (dėl teisėjo D. R. veiksmų) atžvilgiu nebuvimą. Taip pat šių atsakovų atžvilgiu sprendime konstatuotas ir deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų nebuvimas. Su pirmosios instancijos teismo motyvais, jų išsamumu galima sutikti arba nesutikti, tačiau negalima pripažinti, kad nagrinėjamu atveju teismo sprendimas yra be motyvų. Taigi, nėra pagrindo išvadai, kad yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Nenustačius absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas pareikšto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl apelianto pareikštų procesinių prašymų

Apeliantas prašo prijungti su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus: 2016 m. kovo 29 d. apelianto prašymą Vilniaus miesto apylinkės teismui iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą ir skirti nuobaudą bei 2016 m. vasario 22 d. apelianto prašymą Kauno apygardos teismui dėl administratoriaus UAB „Admivita“ veiksmų įvertinimo. Apeliantas taip pat pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų: išrašų iš apelianto medicininių dokumentų, medicininės pažymos, UAB „Admivita“ įgaliojimų I. D. (galimai suklastota ir pirminė versija), apelianto 2014 m. prašymų BUAB „FF Lizingas“ bei UAB „Admivita“ įgaliojimų I. K., advokatui P. V., G. O. prijungimo prie bylos. CPK 314 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi, įstatyme numatyta ribota galimybė teikti įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Be to, teismas priima tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 str.). Apelianto prašomi prijungti įrodymai – jo paties parengti procesiniai dokumentai kitose bylose bei pateikti prašymai BUAB „FF Lizingas“ neturi įrodomosios reikšmės sprendžiant dėl atsakovių (anot apelianto) neteisėtais veiksmais – Banko kreditorinio reikalavimo patvirtinimu – (ne)padarytos žalos, be to, jų dalis yra rengti dar 2014 m., dėl ko apeliantas šią dalį dokumentų galėjo teikti ir pirmosios instancijos teismui. Todėl juos priimti atsisakytina (CPK 314 str.). Taip pat sprendžiant dėl atsakovių veiksmais (ne)padarytos žalos bankroto administratoriui teikiant, o teismui tvirtinant Banko kreditorinį reikalavimą bei dėl netiesioginio ieškinio pareiškimo galimybių, neturi esminės reikšmės ir apelianto pateikti įrodymai, susiję su jo sveikatos būkle bei UAB „Admivita“ išduoti įgaliojimai. Todėl juos taip pat atsisakytina priimti (CPK 314 str.). Apeliantas prašo gauti iš Vilniaus apygardos teismo informaciją apie civilines bylas, kuriose teisėjas D. R. bankroto administratoriumi skyrė UAB „Admivita“ ir UAB „Ius Positivum“. Iš bylos medžiagos matyti, kad toks apelianto prašymas buvo pareikštas ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kuris 2016 m. sausio 18 d. protokoline nutartimi netenkintas, nenustačius ryšio su nagrinėjama byla. Teisėjų kolegija sutinka, kad apeliantas neįrodė, jog ši informacija turėtų reikšmės nagrinėjamai bylai bei būtų susijusi su byloje kilusiu ginču dėl Banko reikalavimo patvirtinimo (ne)pagrįstumo. Todėl prašymas netenkintinas (CPK 180 str., 197 str., 199 str.). Apeliantas taip pat prašo liudytoju apklausti teisėją D. R. bei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pripažinti UAB „Admivita“ direktoriaus E. D. ir darbuotojų I. D., I. K., advokato P. V. dalyvavimą būtinu. Bylos duomenimis apelianto prašymas liudytoju apklausti D. R. buvo sprendžiamas pirmosios instancijos teisme ir 2016 m. sausio 18 d. protokoline nutartimi netenkintas. Jo tenkinti neturi pagrindo ir apeliacinės instancijos teismas. Pažymėtina, kad dalyvaujantis byloje asmuo, prašantis teismo šaukti liudytoją, privalo nurodyti tas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti (CPK 190 str.). Prašyme nenurodžius, kokias bylai reikšmingas aplinkybes gali patvirtinti ar paneigti liudytojas, teismas turi teisę atsisakyti tenkinti tokį prašymą. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pareikštas prašymas apklausti liudytojus gali būti tenkinamas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2014). Apeliantas nenurodė bei nepagrindė, kokias konkrečias reikšmingas bylai aplinkybes, kurios netirtos ir nevertintos pirmosios instancijos teisme, galėtų šis liudytojas patvirtinti ar paneigti. Juolab, kad apelianto nurodyti argumentai dėl teisėjo D. R. veiksmų (neveikimo) išnagrinėti ir įvertinti pirmosios instancijos teismo, todėl neaišku, kokias papildomas aplinkybes apeliantas siekia įrodyti jo kaip liudytojo apklausa.

Atmestinas ir apelianto prašymas pripažinti būtinu UAB „Admivita“ direktoriaus E. D. ir darbuotojų I. D., I. K., advokato P. V. dalyvavimą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nes apeliantas nepagrindė šio procesinio veiksmo reikalingumo kilusio ginčo iš esmės išsprendimui. Jo prašyme dėstomi argumentai dėl interesų konflikto atstovaujant UAB „Admivita“ ir BUAB „FF lizingas“ tuo aspektu, kad pagal tuos pačius UAB „Admivita“ įgaliojimus I. K. ir G. O. atstovavo administratorių (UAB „Admivita“) ir, anot apelianto, priešingą interesą turintį ir apelianto pusėje veikiantį trečiąjį asmenį BUAB „FF lizingas“, yra nepagrįsti, nes pastarojo pozicija byloje buvo ir yra būtent priešinga apelianto pozicijai. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad BUAB „FF lizingas“ veikia apelianto pusėje vien dėl to, kad šis teigia veikiąs bendrovės naudai.

Apeliantas taip pat prašo atidėti bylos nagrinėjimą bei bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013). Nagrinėjamu atveju, netenkinus apelianto prašymų dėl liudytojo apklausos ir UAB „Admivita“ darbuotojų būtino dalyvavimo nagrinėjant bylą, ir apeliantui nenurodžius kitų išskirtinių aplinkybių, dėl kurių būtų reikalingas žodinis bylos nagrinėjimas, teisėjų kolegija sprendžia, kad būtinumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nėra. Juolab, kad šalys savo argumentus išsamiai yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, joms buvo sudarytos galimybės teikti žodinius paaiškinimus pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka tikrintina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė reikšmingas faktines aplinkybes, vertino įrodymus, kurie jau buvo pateikti į bylą, ar nustatytų faktinių aplinkybių bei įrodymų pagrindu padarė tinkamas išvadas. Todėl poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį nėra, nes teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas galės bus pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis.Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, nėra pagrindo ir atidėti bylos nagrinėjimą. Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, byloje dalyvaujantys asmenys į posėdį nekviečiami ir jame nedalyvauja, todėl apelianto sveikatos būklė nelaikytina priežastimi bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka atidėjimui.

Dėl netiesioginio ieškinio pareiškimui būtinųjų sąlygų egzistavimo

Apeliantas pareikštą netiesioginį ieškinį grindžia BUAB „FF Lizingas“ bankroto administratoriaus UAB „Admivita“ ir Vilniaus apygardos teismo teisėjo D. R. neteisėtais veiksmais, dėl kurių BUAB „FF Lizingas“, jos kreditoriams ir akcininkams padaryta žala. Teigia, kad UAB „Admivita“ neturėjo teisės teikti teismui tvirtinti nepagrįsto Banko 1 697 250,10 Lt kreditorinio reikalavimo, o teisėjas D. R. – jį nagrinėti, nes nebuvo priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-3366-232/2014 pagal Banko ieškinį UAB „FF Lizingas“ dėl skolos priteisimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad neįrodyta, jog atsakovės savo neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarė žalą BUAB „FF Lizingas“, todėl BUAB „FF Lizingas“ neturi turtinės teisės į atsakoves, t. y. apeliantas neturėjo teisės atsakovėms reikšti netiesioginio ieškinio. Netiesioginio ieškinio instituto tikslas – apsaugoti kreditorių nuo nesąžiningo skolininko veiksmų tais atvejais, kai skolininkas yra nesuinteresuotas savo subjektinės teisės įgyvendinimu dėl to, kad kreditorius į prisiteistą turtą nukreips savo reikalavimų patenkinimą. CK 6.68 straipsnyje nustatytas vienas kreditoriaus interesų gynimo būdų, pagal kurį kreditorius už skolininką jo vardu turi teisę pareikšti reikalavimą kitiems asmenims, jeigu skolininkas pats šių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus. Tokiu atveju kreditorius priverstinai įgyvendina skolininko reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį pareikšdamas netiesioginį ieškinį (skolininko skolininkui). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis suformuota kasacinio teismo praktika aiškinant ir taikant CK 6.68 straipsnį, išsamiai sprendime nurodė, kad netiesioginį ieškinį pareikšti galima tik esant visoms būtinosioms įstatymo nustatytoms sąlygoms: (1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę, (2) skolininkas privalo turėti tam tikrą turtinę teisę, kurios neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti, (3) skolininko turtinė teisė, kurios jis neįgyvendina, taip pat turi būti neabejotina, galiojanti ir vykdytina, (4) tokiu skolininko neveikimu ar atsisakymu veikti pažeidžiami kreditoriaus interesai (CK 6.68 str. 2 d.).Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantas yra trečiojo asmens BUAB „FF Lizingas“ kreditorius, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę. Nesant dėl to byloje ginčo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad egzistuoja pirmoji būtinųjų netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlyga. Antroji bei trečioji netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygos – skolininkas (trečiasis asmuo BUAB „FF Lizingas“) turi turėti neabejotiną, galiojančią ir vykdytiną teisę reikalauti iš savo skolininko(ų) (šiuo atveju - UAB „Admivita“ ir Lietuvos Respublikos) turtinės prievolės įvykdymo ir jos neįgyvendina/atsisako įgyvendinti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantas neįrodė, kad jo skolininkė BUAB „FF Lizingas“ turi tam tikrą turtinę teisę į atsakoves ir jos neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti, o atsakovės turi pareigą vykdyti savo prievolę. Apeliantas, kvestionuodamas šią teismo išvadą, teigia, kad dėl UAB „Admivita“ ir teisėjo D. R. neteisėtų veiksmų Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartimi galimai nusikalstamai BUAB „FF Lizingas“ bankroto byloje buvo patvirtintas nepagrįstas Banko kreditorinis reikalavimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu.Ieškinyje yra reikalaujama priteisti žalos atlyginimą iš atsakovių deliktinę atsakomybę suponuojančiais argumentais – anot apelianto, tiek viena, tiek kita (atsakinga už neteisėtus teismo veiksmus) atsakovė atliko neteisėtus veiksmus (UAB „Admivita“ nepagrįstai teikė tvirtinti Banko kreditorinį reikalavimą, teismas nepagrįstai jį patvirtino), dėl ko BUAB „FF lizingas“ padaryta žala. Tokiu atveju spręstina, ar yra nustatytos tokios atsakomybės taikymo sąlygos (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Pagal įrodinėjimo taisykles deliktinės atsakomybės bylose ieškovas turi žalos atsiradimo faktą ir dydį, neteisėtus veiksmus ir jų priežastinį ryšį su atitinkamo dydžio žalos kilimu (CPK 12, 178 str.), o tai įrodžius atsakovo kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.).Apeliantas, be kita ko, teigia, kad tvirtinti Banko kreditorinį reikalavimą nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Jei tokio pobūdžio apelianto teiginiai būtų pagrįsti ir dėl Banko kreditorinio reikalavimo patvirtinimo įmonė/jos kreditoriai patyrė žalą, iš tikrųjų būtų pagrindas spręsti apie atsakovėms taikytiną deliktinę atsakomybę. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad bylos duomenys nepatvirtina nei atsakovių neteisėtų veiksmų, nei žalos atsiradimo dėl to, kad kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutarties, kuria patvirtintas Banko 1 697 250,10 Lt kreditorinis reikalavimas, teisėtumas bei pagrįstumas patikrintas ir apeliacine tvarka - Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartimi minėta pirmosios instancijos teismo nutarties dalis palikta nepakeista (1 t., b.l. 16-18, 38-43). Šiame kontekste pabrėžtina, kad 2014 m. balandžio 12 d. nutartimi patvirtinto Banko kreditorinio reikalavimo pagrįstumą tuomet ir ginčijo būtent apeliantas, savo atskirajame skunde nurodęs nesutikimo su juo argumentus inter alia ir dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3366-232/2014 nebuvimo, t. y. atskirasis skundas, be kita ko, buvo grindžiamas tomis pat aplinkybėmis, kuriomis yra grindžiami atsakovių neteisėti veiksmai ir nagrinėjamoje byloje. Lietuvos apeliacinis teismas nesutiko su apelianto argumentais ir konstatavo, jog Banko pareikštas kreditorinis reikalavimas yra patvirtintas pagrįstai bei nenustatė jokių jo tvirtinimo procesinių pažeidimų. Todėl ir nagrinėjamoje byloje atmestini apelianto argumentai, kad tvirtinti tokį kreditorinį reikalavimą nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Vien tai, kad apeliantas vis tiek mano kitaip, tokios išvados nepaneigia. Įsiteisėjusi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutarties dalis dėl Banko kreditorinio reikalavimo patvirtinimo įgijo res judicata galią, kas reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas ginčo šalims turi įstatymo galią. Žala yra asmens turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos (CK 6.249 str. 1 d.). Taigi, pirmiau konstatavus, kad Banko reikalavimas BUAB „FF lizingas“ buvo pagrįstas ir teisėtas, kitaip tariant, kad pagal laidavimo sutartį UAB „FF lizingas“ prievolė Bankui egzistuoja, žala (įmonės turto realizavimo ir dalies gautų lėšų Bankui atitekimo atveju) įmonei/jos kreditoriams galėtų atsirasti tik dėl to, kad laidavimo sutartis buvo sudaryta, o ne dėl to, kad patvirtintas iš jos kylantis kreditorinis Banko reikalavimas. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad vien jau dėl 40, 41 punktuose nurodytų motyvų ieškinys turėtų būti atmestas. Tačiau, atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl kitos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų, teisėjų kolegija pasisako ir dėl jų.Visų pirma pažymėtina, kad būtent pagrįsto kreditorinio reikalavimo neteikimas tvirtinti ir jo netvirtinimas būtų neteisėta veika ir, priešingai, tokio reikalavimo teikimas tvirtinimui ir tvirtinimas yra teisėtas veiksmas. Antra, pripažintini iš esmės nepagrįstais apelianto argumentai, susiję su netinkamu administratoriaus elgesiu – Banko kreditorinio reikalavimo pripažinimu bankroto byloje, kai kitoje byloje Nr. 2-3366-232/2014 UAB „FF lizingas“ iki bankroto bylos iškėlimo ginčijo savo prievoles pagal laidavimo sutartį, taip pat su teismo elgesiu – Banko kreditorinio reikalavimo patvirtinimu nesibaigus paminėtai civilinei bylai. Aplinkybė, kad UAB „FF lizingas“ (vadovaujant apeliantui) iki bankroto bylos iškėlimo kvestionavo savo prievoles pagal laidavimo sutartį, savaime nesukelia pareigos administratoriui tokios pat pozicijos laikytis po to, kai apeliantas nustojo eiti įmonės vadovo pareigas (kaip ir apeliantui vadovaujant įmonė neprivalėtų laikytis savo pirminės pozicijos per visą bylos Nr. 2-3366-232/2014 nagrinėjimo laikotarpį) (CPK 13 str.). Kaip minėta, Banko kreditorinis reikalavimas yra pripažintas pagrįstu įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi), beje, patikrintu apeliacine tvarka pagal apelianto atskirąjį skundą inter alia nagrinėjamoje byloje teikiamais argumentais. Todėl nėra pagrindo manyti, kad tuo atveju, jei administratorius byloje Nr. 2-3366-232/2014 būtų užėmęs kitokią poziciją, t.y. tokią pat kaip apelianto vadovavimo įmonei metu, įmonės prievolė Bankui būtų nuginčyta (tokių įrodymų apeliantas nepateikia). Apelianto nurodomos aplinkybės, kad Banko kreditorinis reikalavimas bankroto byloje buvo pripažintas ir patvirtintas nesibaigus bylos Nr. 2-3366-232/2014 nagrinėjimui, pastaroji byla nebuvo perduota prijungimui prie bankroto bylos, neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant atsakovių civilinės atsakomybės klausimą, nepaisant jų (ne)vertinimo (ne)teisėtumo aspektu, nes akivaizdu, kad pagrįstas kreditorinis reikalavimas bet kuriuo atveju turėjo būti patvirtintas ir vienokia ar kitokia procedūrų eiga negalėtų nulemti priešingai. Kaip jau minėta 34 punkte, teismų praktikoje nurodoma, kad pagal CK 6.68 straipsnio 1 dalį viena iš sąlygų reikšti netiesioginį ieškinį yra tiek kreditoriaus, tiek skolininko, kurio vardu kreditorius reiškia ieškinį, galiojančios ir vykdytinos reikalavimo teisės turėjimas; skolininko, kaip kito asmens kreditoriaus, reikalavimas negali kelti abejonių ir negali būti ginčijamas netiesioginio ieškinio pareiškimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2008; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamos bylos atveju netiesioginiu ieškiniu apeliantas tik nepagrįstai siekia sukurti trečiojo asmens BUAB „FF Lizingas“ turtinę teisę į atsakoves, kai faktiškai nėra jokio pagrindo pripažinti, kad BUAB „FF Lizingas“ turi galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę į atsakoves. Kadangi atsakovės nėra trečiojo asmens BUAB „FF Lizingas“ skolininkėmis, tai taip pat nėra ir kitos netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygos – kreditoriaus interesų pažeidimo, nes trečiojo asmens ieškinio nepareiškimo teisės neįgyvendinimas nepažeidžia apelianto kaip kreditoriaus interesų. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas neturėjo teisės CK 6.68 straipsnio pagrindu atsakovėms reikšti netiesioginio ieškinio, nes trečiasis asmuo BUAB „FF Lizingas“ neturi turtinės teisės į atsakoves, nėra atsakovių kreditorius, o atsakovės nėra jo skolininkėmis ir neturi jokių pareigų jo atžvilgiu, yra pagrįsta. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės ginčo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.Apeliantas prašė priimti atskirąją nutartį ir dėl galimai nusikalstamų administratoriaus bei teisėjo D. R. veikų pranešti Generaliniam prokurorui. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė, todėl toks apelianto prašymas atmestinas.Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir įrodymus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo. Todėl Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Netenkinus apeliacinio skundo, iš apelianto byloje dalyvaujantiems asmenims priteistinos išlaidos už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1d.). Atsakovė UAB „Admivita“ pateikė įrodymus dėl 600 Eur (3 t., b.l. 157-159), o trečiasis asmuo BUAB „FF Lizingas“ dėl 726 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo (3 t., b.l. 147-148). CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pateikimo (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas 1,3 koeficientas nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Remiantis statistikos departamento pateikta informacija vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2015 m. ketvirtąjį ketvirtį (atsiliepimai į apeliacinį skundą surašyti 2016 m. antrąjį ketvirtį.) sudarė 756,90 Eur, taigi, atsakovės ir trečiojo asmens prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija sumos, gaunamos pritaikius minėtą koeficientą. Todėl iš apelianto priteistina atsakovei UAB „Admivita“ 600 Eur, o trečiajam asmeniui BUAB „FF Lizingas“ 726 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme apmokėti (CPK 93 str., 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Z. V. (duomenys neskelbtini) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Admivita“ (juridinio asmens kodas 125841325) 600 Eur, o trečiajam asmeniui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „FF Lizingas“ (juridinio asmens kodas 110774988) 726 Eur išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Konstantinas GurinasDalia KačinskienėAlvydas Poškus