Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-273-1007/2026Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25873-2025-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.4; (S) 1.1.8.1.1; 1.1.8.7.9; 1.2.26.2; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.4ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASN U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2026 m. spalio 27 d.ŠiauliaiŠiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Domeikienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Martyno Galvičiaus ir Ilonos Jakubėnienės,sekretoriaujant Sonatai Rimdžiutei,dalyvaujant prokurorei Rasai Liniauskienei,nuteistojo A. A. gynėjai advokatei Violetai Savickienei,viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje, ir jam paskirta bausmė 60 parų arešto.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 6 dalies 6, 7, 8 10 punktais, paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, paskiriant intensyvią priežiūrą probacijos tarnybai nurodytoje gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 val. iki 6.00 val. A. A. įpareigotas visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką:- dalyvauti elgesio pataisos programoje; - neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi; - neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; - nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (įskaitant alkoholį).Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.A. A. pripažintas recidyvistu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 27 straipsnio 1 dalis).Nuspręsta A. A. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti, pradėjus vykdyti nuosprendį. Nukentėjusiojo R. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš A. A. jam priteista 1200 Eur (vienas tūkstantis du šimtai eurų).Nukentėjusiosios I. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš A. A. jai priteista 200 Eur (du šimtai eurų).Išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybėsA. A. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnį nuteistas už tai, kad 2025 m. liepos 18 d., apie 23 val., viešoje vietoje – picerijoje (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, lankytojų salėje, pašalinių asmenų akivaizdoje įžūliais veiksmais – naudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo R. K. atžvilgiu, tai yra nukentėjusiajam R. K. tyčia du kartus spyrė į veidą ir vieną kartą kumščiu sudavė į veidą, taip padarė R. K. kraujosruvą viršutinės lūpos gleivinėje, t. y. sužalojimą, kvalifikuojamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, bei išgąsdino konfliktą mačiusią nukentėjusiąją I. K., ir tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymaiApeliaciniu skundu nuteistasis A. A. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. birželio 9 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti nustačius, kad veika buvo padaryta veikiant būtinosios ginties situacijoje (BK 28 straipsnio 2 dalis), arba atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu, pripažinus jo veiką mažareikšme, nukentėjusiųjų civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.Nurodo netinkamą duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3 dalies, 305 straipsnio 1 dalies pažeidimus. Pabrėžia, kad duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pavyzdžiui, 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messeguė ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfher prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).Teigia, kad skundžiamame nuosprendyje teismas pripažino nuosekliais ir patikimais nukentėjusiųjų parodymus (atmesdamas reikšmingiausią jų dalį, kurioje nukentėjusieji pripažino, kad pats R. K. neapsikentęs priėjo prie kaltinamojo iš nugaros, pastarajam nematant, ir kaip jie įvardina „patapšnojo“ tris kartus per petį kaltinamajam, norėdamas tik nuraminti). Taip pat, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas netinkamai įvertintais liudytojos J. N. parodymais, dalimi S. B. parodymų, nepagrįstai visiškai atmesti tiek paties apelianto, tiek liudytojų L. G., A. Z. parodymai. Nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų.Apelianto nuomone, proceso eigoje kaltinamojo duoti parodymai, kaip ir visi kiti bylos duomenys, turi būti vertinami tiek atskirai, tiek kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, lyginant juos tarpusavyje ir darant apibendrinančias išvadas. Teigia, kad kaltinamojo parodymai buvo atmesti kaip nenuoseklūs, tačiau visiškai nemotyvuojant kuo remiantis teismas negalėjo jais remtis, ir atvirkščiai, nukentėjusiųjų parodymus vertino kaip tinkamus, kas rodo teismo subjektyvumą, turint išankstinę nuomonę. Jo parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklus – nurodė, kad vaišino prie stalelio sėdinčius du vyrus alumi, tuo tarpu nukentėjusieji, kurie prisėdo prie jų, pradėjo reikšti nepasitenkinimą jo atžvilgiu, keldami konfliktą, ką patvirtino liudytoja J. N., po ko, nukentėjusysis R. K. pats priėjo iš nugaros ir tris kartus smogė jam (tą patvirtina ir nukentėjusioji „gerai matė, kaip jos vyras priėjo kaltinamajam už nugaros, tris kartus pliaukštelėjo jam“), dėl to suveikė būtinoji gintis. Tą patvirtina ir vaizdo įrašuose užfiksuota medžiaga, todėl lieka visiškai neaišku, kurioje vietoje jo parodymai buvo nenuoseklūs ir kokie byloje esantys parodymai, pirmosios instancijos teismui liudija kitokias aplinkybes.Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu (skundžiamo nuosprendžio 22 p.), kur nurodoma, kad A. A. keitė parodymus, tačiau visiškai neaišku, kurioje vietoje parodymai buvo keičiami. Teismo nekompetencija ir nemokėjimas nei pagrįsti, nei paneigti kaltinamojo parodymų, kelia visišką nepasitikėjimo teismu instituto panaudojimą, kuris apeliacinės instancijos teismo turėtų būti preciziškai įvertintas. Šiuo atveju net ir teisėjo vidinis įsitikinimas parodymų vertinime, nenurungia teisėjo negebos įrodymų vertinimo prasme.Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl byloje minimų vienų iš svarbiausių liudytojų – prie staliuko sėdėjusių dviejų vyrų, kuriuos kaltinamasis tą vakarą vaišino alumi ir su kuriais, kaip akivaizdu, jokio konflikto nevyko, kai tuo tarpu, nukentėjusysis pats inicijavo konfliktą. Teismas taip pat nevertino, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kad ikiteisminis tyrimas buvo vedamas aplaidžiai ir nei pats siekė išsiaiškinti aplinkybes dėl liudytojų tapatybės nustatymo, nei įpareigojo tokius veiksmus atlikti ikiteisminį tyrimų vedusiai prokurorei. Nurodo, kad pagal BPK 44 straipsnio 6 dalį visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymo, kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.Apeliantas dėl nukentėjusiųjų parodymų pažymi, kad pats nukentėjusysis, duodamas parodymus, patvirtino, kad kaltinamasis paėmė nenustatytų dviejų liudytojų bokalus su noru pakeisti juos pilnais, bei tai, kad minimi liudytojai su A. A. buvo mandagūs. R. K. nurodė, kad jo žmona palydėjo A. A. prie staliuko, dar kartą buvo priėjusi prie kaltinamojo staliuko, todėl keista, jei A. A. buvo toks agresyvus, kodėl I. K. net porą kartų pati ėjo link kaltinamojo, kai tuo tarpu A. A. sėdėjo prie staliuko. Teismas tokias aplinkybes ignoravo, nevertindamas pačių nukentėjusiųjų konfliktiško elgesio su kaltinamuoju.Vertindamas nukentėjusiųjų parodymus teigia, kad R. K. pripažino, kad pats pirmas netikėtai sudavė jam delnu tris kartus, tačiau pirmosios instancijos teismui tokie nukentėjusiojo veiksmai nesukėlė jokių abejonių dėl tokio elgesio teisėtumo, o atvirkščiai, kaltinamasis, kuris gynėsi, lieka kaltu. R. K. iš pradžių nurodė, kad bijojo, kad žmonos atžvilgiu nebūtų imtasi agresyvesnių veiksmų, todėl priėjo prie kaltinamojo ir jam tris kartus sudavė, tačiau vėlesniuose parodymuose, jau siekdamas mažinti savo kaltę, nurodo, kad, tiesiog, ėjo į tualetą, neturėdamas tikslo prieiti prie kaltinamojo, tačiau stabtelėjo, priėjo, ir tik uždėjo ranką bei tris kartus sustukseno per petį. I. K. parodymai patvirtina, kad R. K. siekis priėjus prie kaltinamojo buvo naudoti fizinį smurtą (vyras nebeištvėrė, eidamas į tualetą priėjo prie kaltinamojo, ir iš delno tris kartus suplojo kaltinamajam per petį). Apie tai, kad būtent nukentėjusysis pirmas pradėjo fizinius veiksmus ir dar iš nugaros apelianto atžvilgiu, patvirtina visų liudytojų parodymai: S. B. parodė, kad R. K. atsistojo nuo stalo, ėjo link kaltinamojo stalo ginti savo moters, įskaitant ir teismo nevertintų liudytojų L. G. ir A. Z. parodymai. Nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas tokius nukentėjusiojo parodymus vertina kaip nuoseklius. Nurodo, kad vertinant nukentėjusiųjų subjektyvius parodymus buvo padaryta klaidų dėl jų turinio. Minėtų asmenų parodymai buvo savaip interpretuojami. Nukentėjusiųjų parodymų nenuoseklumą patvirtina ir pareiškime nurodyta aplinkybė, kad prie jų staliuko priėjo nepažįstamas asmuo, pradėjo jį įžeidinėti, įvyko žodinis konfliktas, dėl ko dešinės rankos kumščiu jam sudavė į veido sritį. Taip pat tarnybiniame pranešime užfiksuota aplinkybė, kad I. K. parodė, kad R. K. einant į tualetą, prie jo priėjo A. A. ir trenkė vieną kartą į nosį. Teigia, kad tai visiškai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, bet ir tai pirmosios instancijos teismo vertinimu, laikytina nuosekliais nukentėjusiųjų parodymais. Šiuo atveju atkreipia dėmesį į skundžiamo nuosprendžio 24 p. ir 28 p., kur teismas vertina, kad tokie nukentėjusiųjų parodymai atitinka pareiškime nurodytas aplinkybes. Pažymi, kad liudytojas A. B. parodė, kad konfliktą – muštynes pradėjo nukentėjusieji, nes nukentėjusysis atsistojo ir nuėjo prie kaltinamojo stalo. Jei nukentėjusysis nebūtų pats priėjęs prie A. A., nieko nebūtų įvykę. Jei jis atsistojo ir ėjo link kaltinamojo, reiškia, kažkokia intencija vis tik buvo prieš kaltinamąjį. Pastarojo parodymus patvirtina ir liudytojos J. N. bei kaltinamojo parodymai. Liudytoja J. N. parodė, kad nukentėjusieji nuo pat atėjimo į kavinę buvo nepatenkinti, nes nebuvo laisvų staliukų. Elgėsi konfliktiškai. Atsisėdo prie kitų žmonių (byloje nenustatytų liudytojų). Taip pat, kad atsilavinus staliukui, nenustatyti liudytojai, persėdo prie kito staliuko, nurodydami, kad patys nukentėjusieji užsirovė, patys kviečiasi policiją. Nurodė ir tai, kad ten buvo labiau susistumdymas, nei muštynės. Tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusieji buvo vienodai išgėrę. Iki to laiko su kaltinamuoju nėra buvę jokių problemų ar agresyvaus elgesio. Tai, kad I. K. buvo agresyviai nusiteikusi, patvirtina liudytojų J. N. (I. K. pati šaukė per visą salę ant A. A.) ir A. Z. (moteris buvo labai agresyviai nusiteikusi) parodymai.Apelianto manymu, dar vienas svarbus teismo įrodymų vertinimas, visiškai neatitinkantis protingumo kriterijų, yra tai, kad teismas daro išvadą, kad peržiūrėjus vaizdo medžiagą, nukentėjusiųjų parodymai vertinami kaip pilnai atitinkantys jų parodymus, tačiau neaišku, kurioje vietoje vaizdo įrašas paneigia jo parodymus, kurie priešingai nei nukentėjusiųjų, buvo nuoseklūs viso proceso metu, bei patvirtinti kitų byloje apklaustų liudytojų parodymų. Teismas nurodo, kad nukentėjusysis kaltinamąjį palietė instinktyviai, kad sureaguotų. Apeliantas nesutinka su tuo ir teigia, kad nukentėjusiojo veiksmai, kai jis ėjo į tualetą, prieš jį nebuvo panaudoti jokie fiziniai veiksmai, jis pats iš nugaros užsipuolė kaltinamąjį ir jam smūgiavo be jokios priežasties, negali gali būti laikomi instinktyviais. Teigia, kad apeliacinės instancijos teismas turėtų itin preciziškai įvertinti pirmosios instancijos teismo kompetencijos trūkumą ne tik parodymų vertinimo nenuoseklume, bet ir pačių situacijų iškreipime priešinga linkme.Teigia, kad patį faktą, kad R. K. nebuvo užpultas, kad būtent jis pats puolė kaltinamąjį atėjęs prie jo staliuko, kad kaltinamasis tik gynėsi, kad nukertėjusysis ir toliau puolė, o ne buvo mušamas, patvirtina vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad R. K. suduoda kaltinamajam, kaltinamajam besiginant, priartėjęs bando trenkti, kad pats atlieka puolimo veiksmus, tačiau žemesniojo teismo sprendimu, tik jo (A. A.) veiksmai vertinami BK 284 straipsnio kontekste, nukentėjusiojo puolamuosius fizinius veiksmus visiškai eliminuojant iš įvykusio konflikto.Sutinka, kad teismas, vertindamas liudytojo A. B. parodymus, pripažįsta, kad R. K. pats elgėsi provokuojančiai ir tai pripažįsta kaltinamojo lengvinančia aplinkybe, tačiau visos bylos kontekste, apie tokį nukentėjusiojo elgesį niekur neargumentuoja ir nevertina, nelaiko, kad paties nukentėjusiojo veiksmai sukėlė BK 284 straipsnyje numatytus padarinius, tačiau subjektyviai visus parodymus vertina kaltinamojo nenaudai.Teigia, kad aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, teismas privalo padaryti vienareikšmes išvadas apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-110/2013, 2K-540/2013).Apeliantas taip pat pažymi, kad negalima praleisti ir nuosprendžio 30 p. teismo motyvų, kur nurodoma, kad kaltinamojo elgesys su nepažįstamu asmeniu viešoje vietoje be jokios dingsties naudojant prieš jį fizinį smurtą, patvirtina kaltinamojo tyčią. Teigia, kad šioje vietoje akivaizdu, kad teismas pats tyčiojasi iš savęs, nes dar tik 29 p. nurodo, kad nukentėjusysis elgėsi provokuojančiai ir pirmas smurtavo, tačiau jau 30 p. kaltinamojo veiksmus vertina kaip be jokios dingsties. Apeliantas svarsto, kaip įrodymai ir paties teismo motyvacija gali būti tokie prieštaringi vieni kitiems. Ar R. K. atliko neteisėtus fizinius veiksmus, įtakojusius kaltinamojo gynybą, kas buvo pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe, ar teismas pats pasimetė savo parodymų vertinime, ir jau sekančioje pastraipoje persigalvoja ir įrodymus vertina kardinaliai priešingai. Iškelia klausimą, nuo ko ir kaip tuomet apeliantui gintis? Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesugeba tinkamai vertinti jo veiksmų, nurodo tiesioginę tyčia be dingsties, kai pripažįsta ir tai, kad jis naudojo gynybą, nes buvo užpultas nukentėjusiojo.Apeliantas akcentuoja, kad teismo kompetencijos trūkumą akivaizdžiai parodo byloje esančių liudytojų parodymų dėstymas, kai parodymai, tiesiog, sukelti iš kiekvieno posėdžio, jų nesutrumpinant, nenurodant esminių parodymų detalių, abejoja tokio teismo kompetencija juos vertinant.Cituoja teismų praktiką ir BK 284 straipsnio sudėtį, kad įžūlus elgesys, be kita ko, reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9- 594/2023, 2K-73-654/2024 ir kt.). Nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl būtina nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-310-942/2016, 2K-28- 976/2018, 2K-160-697/2019, 2K-239-697/2022 ir kt.). Nurodo, kad 31 p. teismas argumentuoja, kad, nors kavinės veikla nebuvo sutrikdyta, pretenzijų darbuotojos neturėjo, tačiau dėl kaltinamojo suduotų smūgių, nors pirmas smūgius sudavė būtent R. K., kilo BK 284 straipsnyje numatyti padariniai. Apeliantas akcentuoja, kad žalos dėl R. K. veiksmų, po ko apeliantas turėjo gintis, nepatyrė ne tik kavinė ir jos darbuotojos, kas užfiksuota tarnybiniame pranešime, tačiau ir pats R. K. nurodė, kad liudytojai gal neišsigando, nes konfliktas vyko tik tarp jo ir kaltinamojo. Liudytoja S. B. nurodė, kad kažkokių emocijų jiems šis įvykis nesukėlė, liudytojas A. B. taip pat nurodė, kad matė eilinį susipešimą ir tiek, kuris emocijų nesukėlė. Pažymi, kad 32 p. teismas ir toliau akcentuoja, kad jis (A. A.) be aiškios motyvacijos sudavė smūgius nukentėjusiajam, nutyli apie tai, kad būtent pirmuosius R. K. suduotus smūgius matė aplinkiniai, tačiau argumentuoja, kad aplinkiniai matė tik jo smūgius prieš nukentėjusiuosius ir tik pastaruosius vertina neigiamai apelianto atžvilgiu. Nuosprendis suponuoja išvadą, kad tik nukentėjusiajam leistina smurtauti prieš kaltinamąjį, o kaltinamajam, tiesiog, reikia priimti smūgius ir vos ne atsiprašyti nukentėjusiojo už tai, kad pastarasis prieš jį naudoja fizinius puolamuosius veiksmus. Nurodo, kad teismas dar akcentuoja, kad aplinkiniai asmenys buvo susijaudinę ir išsigandę, tačiau nenurodo, kurie tai asmenys, nes iš bylos medžiagos išsigandusių asmenų nenustatyta. Teigia, kad bandant pagrįsti kaltinimą aplinkinių reakcija, kaip teismų praktikoje nusistovėjęs viešosios tvarkos pažeidimo požymis, neturėtų būti taikomas abstrakčiai, nenurodant konkrečių asmenų, patyrusių viešosios tvarkos padarinius.Apeliantas pažymi, kad viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori, asmuo suvokia savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-384-788/2018,2K-23 4-895/2020, 2K-159- 976/2021,2K-164-387/2022 ir kt.). Teigia, kad šioje byloje akivaizdu, kad jis neinicijavo jokių neteisėtų veiksmų nukentėjusiųjų atžvilgiu, iki tol, kol pats nukentėjusiuoju byloje laikomas R. K. nepriėjo ir pats pirmas jam nesudavė, nekilo jokių pasekmių dėl kaltinamojo veiksmų, todėl vertinti, kad jo veiksmai, laikytini pakankami BK 284 straipsnio prasme, yra visiškai neteisėta ir peržengia visus protingumo kriterijus.Apeliantas akcentuoja, kad svarbu yra tai, kad jau ikiteisminio tyrimo metu prokurorė, tyrusi nutarimą, buvo priėmusi sprendimų nutraukti ikiteisminį tyrimų nesant nusikalstamos veikos, tačiau R. K. nesutikus, nes turėjo įtakos turtinės naudos gavimas per neturtinės žalos atlyginimo institutą, tyrimas pakrypo visiškai kita linkme. Teigia, kad vertinant tiek prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, tiek aukštesniojo prokuroro nutarimą naikinti apskųstą nutarimą, pirmenybė turėtų būti teikiama procesinio sprendimo turiniui, atskiras sprendimo dalis vertinant kaip visumą. Be to, prokurorų sprendimai negali būti vertinami atsietai nuo baudžiamosios bylos konteksto ir proceso eigos. Kaip matyti iš nutarimo, aukštesnysis prokuroras, susipažinęs su nutraukto ikiteisminio tyrimo medžiaga, nustatė, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas neišsamiai – nebuvo atlikti visi reikiami ikiteisminio tyrimo veiksmai ir neišnaudotos visos galimybės nustatyti bylai reikšmingas įvykio aplinkybes. Aukštesnysis prokuroras, konstatuodamas, kad nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą nepagrįstas, savo nutarime nurodė, kurie ikiteisminio tyrimo veiksmai galėtų būti atlikti, ir konstatavo, kad galutinį procesinį sprendimą galima priimti tik įvertinus surinktų duomenų visumą. Teigia, kad svarbu ir tai, kad praktiškai neatlikus papildomų ikiteisminio tyrimo veiksmų, staiga procesas perkeliamas į teismą su kaltinamuoju aktu, kas negali būti nelaikytina teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis sprendžiant klausimą dėl atnaujinto ikiteisminio tyrimo ribų. Teisiškai reikšmingas ir visiškai aiškus yra prokuroro priimtas sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimų.Nurodo, kad būtinoji gintis yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kuri BK 28 straipsnyje apibrėžta kaip situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos.Teigia, kad šiuo atveju nustatytos visos būtinąją gintį sudarančios sąlygos: R. K. priėjo jam iš nugaros, dėl ko negalėjo matyti kokių veiksmų pastarasis imsis, kad galėtų apsiginti, kėsinimasis buvo realus (kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma ir jos grėsmė yra visiškai aiški) – R. K. sudavė jam į gyvybiškai svarbų kūno organą – kaklą, nors vizualiai matomų liekamųjų reiškinių, išskyrus paraudimą, ant jo nebuvo, to netikrino ir į įvykio vietą atvykę pareigūnai, tačiau sukeltas skausmas buvo stiprus. Pagal bylos duomenis matyti, kad ant R. K. veido po besiginant instinktyviai suduoto smūgio, liko fiziškai matomas paraudimas, tačiau A. A. veiksmai atlikti neperžengus būtinosios ginties ribos, nes nukentėjusiam nepadaryti sunkūs ir liekamųjų reiškinių sukėlę sveikatos sužalojimai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 59/2010, 2K-423/2011, 2K-7-326/2013, 2K-350-222/2015, 2K-31-788/2015, 2K-96- 303/2020, 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020, 2K-73-495/2022, 2K-128-648/2023, 2K-7-48- 495/2024). Nurodo kasacinio teismo praktiką dėl būtinosios ginties ribų peržengimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428//2010, 2K-7-48-495/2024, Nr. 2K-13-507/2017).Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 34 p. argumentuoja, kad nenustatyta duomenų, kad R. K. atliko kokius nors smurtinius veiksmus kaltinamojo atžvilgiu ir kaltinamojo duotus parodymus, kad R. K. jam sudavė, vertina kaip iškeltą versiją, nors pastarieji R. K. veiksmai užfiksuoti ne tik vaizdo įraše, bet ir byloje apklaustų pačių nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais. Apeliantas nesutinka su teismo motyvais, kad nukentėjusysis jokių grasinimų neišsakė ir smurto nevartojo. Apeliantui kyla klausimas, kaip vertinti R. K. veiksmus, kai jis suduoda iš nugaros sėdinčiam kaltinamajam, ar tai vertintina kaip visuomenėje priimtinas elgesys kėsintis į svetimą kūną. Teigia, kad šiuo atveju akivaizdu, kad kaltinamasis buvo besiginantis asmuo, puolančioji pusė buvo R. K.. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog būtent nukentėjusysis priėjo prie kaltinamojo ir pirmas sudavė 3 smūgius kaltinamajam, kurio veiksmai kėlė realų pavojų kaltinamajam. Pažymi, kad teisėjų kolegija turėtų įvertinti tai, kad nukentėjusysis buvo aktyvus konflikto iniciatorius ir dalyvis, kuris sąmoningai išprovokavo konfliktą ir jį aktyviai eskalavo pirmas suduodamas smūgius, todėl negalima laikyti, kad būtent kaltinamasis yra kaltas BK 284 straipsnio prasme ir kad jo gynyboje neatsirado BK 28 straipsnyje numatyti požymiai. Akcentuoja, kad jo veiksmai negali būti vertinami kaip itin agresyvūs ar šokiruojantys aplinkinius, nes niekas nebuvo nei itin išgąsdinti ar šokiruoti, po įvykio toliau kavinė, tiesiog, tęsė darbą, liudytojai liko sėdėti prie staliukų, todėl akivaizdu, kad tokiais savo gynybos veiksmais jis nesukėlė BK 284 straipsnyje numatytų padarinių.Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nustatyti jo veiksmai negali būti laikomi pakankamai įžūliais, agresyviais ir pavojingais, kad galėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Nors jo elgesys nepateisinamas, tačiau nepasižymėjo ypatingu įžūlumu, agresyvumu ir intensyvumu (truko neilgai), nenustatytos aplinkybės, pavirtinančios, kad kilo įstatyme reikalaujami padariniai – buvo sutrikdyta viešoji tvarka. Apelianto neteisėtas elgesys pagal savo pobūdį ir pavojingumo laipsnį nesiekia ribos, tokių jo veiksmų kriminalizavimas būtų aiškiai neproporcingas. Net ir darant prielaidą, kad jo veiksmai pažeidė teisėto elgesio viešoje vietoje reikalavimus, svarstytina, kad galėjo būti padaryti Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse (toliau – ANK) įtvirtinti teisės pažeidimai, o ne BK 284 straipsnyje nurodytas nusikaltimas.Teigia, kad atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, naudota gynyba praktiškai atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą, todėl jis turi būti išteisintas, baudžiamoji byla nutraukta nustačius BK 28 straipsnio sudėtį.Nurodo, kad nors pagal specialisto išvadą R. K. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau byloje esantys duomenys neleidžia neabejotinai spręsti, jog šie sužalojimai atsirado dėl tyčinių apelianto smurtinių veiksmų, siekiant demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką bei sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą. Teigia, kad nesant galimybių pašalinti byloje kylančių neaiškumų ir abejonių, taip pat neatmetant to, kad nukentėjusysis elgdamasis agresyviai ir netinkamai galėjo susižaloti ir pats, kaltinamasis išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas). BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte pažymima, jog baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu egzistuoja BK V skyriuje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Viena iš tokių aplinkybių – būtinoji gintis. BPK 327 straipsnio 1 punkte nurodyta, jog apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukia bylą, jeigu yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 3-7 punktuose numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Kadangi pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą procesas turi būti nutrauktas, jeigu asmuo neperžengdamas būtinosios ginties ribų padarė baudžiamajame įstatymu numatyto nusikaltimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis, apeliacinis teismas turėtų apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti, o baudžiamąją bylą nutraukti (kasacinė nutartis Nr. 2K-37-788/2025).Teigia, kad kadangi apeliaciniu skundu prašo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį, dėl bausmės skyrimo plačiau nepasisakytina, tačiau atkreipia dėmesį ir čia į pirmosios instancijos teismo nekompetenciją.Nurodo, kad BK 59 straipsnis neturi 6 dalies, o yra BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas, kuriame reglamentuojama, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra „provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, kuris turėjo įtakos veikos padarymui“ arba „aplinkybė, apibūdinanti objektyvias nusikalstamos veikos padarymo prielaidas“. Provokuojantis elgesys yra nukentėjusiojo siekis išprovokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką prieš jį, tai galėtų būti smurtas, įžeidinėjimai, patyčios ir t. t. Vertinant atsakomybę sunkinančią aplinkybę nurodo, kad nusikalstamas veikas, kai realiai kaltinimas reiškiamas dėl vienos nusikalstamos veikos.Pakartotinai pažymi, kad nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodytini, tačiau įvertinus tai, jog apeliaciniu skundu prašoma apeliantą išteisinti, ir jei aukštesnysis teismas manytų kitaip, turėtų būti pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės.Pažymi, jog pagal susiformavusią teismų praktiką, bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą, ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje N r. 2K-7-648/2019). Šiuo atveju ne tik pati bausmė, bet ir paskirti įpareigojimai neatitinka bausmės paskirties ir yra pertekliniai.Apeliantas akcentuoja BK 37 straipsnį, dėl veikos pripažinimo mažareikšme, nurodo teismų praktiką šia tema (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-169-689/2018, 2K-178-303/2019, 2K-101-489/2025). Teigia, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-299-648/2015, 2K-152-689/2021).Nurodo, kad žmogaus sveikata yra vienas iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių, todėl asmuo privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio poveikio. Žinoma, tai neturėtų būti suprantama taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso negali taikyti BK 37 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, tačiau šiose bylose, sprendžiant padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą, turi būti itin kruopščiai įvertintas šio įstatymo saugomo gėrio pažeidimo būdas bei laipsnis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-130-387/2023, 2K-82-648/2026). Teigia, kad atsižvelgiant į tai, kas aptarta, ir į nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo, yra visi pagrindai pripažinti BK 284 straipsnyje numatytą veiką mažareikšme, ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 37 straipsnio nuostatomis.Apeliantas teigia, kad suprantama, kad fizinio smurto pavartojimas, sukėlęs kad ir minimalius nusikalstamus padarinius, mažareikšmiu nusikaltimu gali būti pripažįstamas tik itin retais, išimtiniais atvejais, kai yra ypatingų aplinkybių, tačiau šiuo atveju jo veiksmus sukėlė provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, kas išsamiai aptarta šiame apeliaciniame skunde anksčiau. Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, kad jo veiksmai nėra pasiekę tokio pavojingumo laipsnio, jog, vertinant juos pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas.Apeliantas cituoja Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatas dėl teismo precedento taikymo, nurodo kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-76/2012, 2K-297-303/2019, 2K-168-489/2022. Nurodo, kad kasacinės nutartys Nr. 2K-128-489/2020, 2K-54-976/2023, 2K-36-788/2021, 2K-36-788/2021, 2K-231-976/2017 yra tinkamas precedentas taikytinas nagrinėjamoje byloje. Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kad skundu prašoma išteisinti – bylą nutraukti, civiliniai ieškiniai turėtų būti palikti nenagrinėti, tačiau apygardos teismui nusprendus kitaip, pasisako apie pirmosios instancijos teismo netinkamai pritaikytą BPK 115 straipsnį.Teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam priteista 1200 Eur, nukentėjusiajai 200 Eur, tačiau priteistos žalos visiškai neatitinka teismų praktikos. Išanalizavus šiuo metu aktualią teismų formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo baudžiamosiose bylose pagal BK 284 straipsnį, matyti, kad nukentėjusiesiems asmenims, kuriems nežymiai sutrikdoma sveikata, paprastai priteistinas neturtinės žalos dydis svyruoja apytiksliai nuo 500 Eur iki 1500 Eur (Vilniaus apygardos teismo nutartys ir nuosprendžiai baudžiamosiose bylose Nr. 1A-219-851/2022, 1A-138-1035/2022, 1A-296-1058/2023, 1A-419-873/2023, 1A-83-929/2023, Klaipėdos apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-106-606/2022, Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-281-923/2022, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205-719/2020 ir kt.). Pažymi, kad 1000 Eur ir didesnės sumos priteisiamos tais atvejais, kai nustatytas itin intensyvus smurtas (pavyzdžiui, ne mažiau nei 16 trauminių poveikių), neturtinė žala patiriama ne vien dėl sveikatos sutrikdymo ir kt. (Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-296-1058/2023, kasacinė nutartis Nr. 2K-35-891/2026).Apelianto nuomone, teismas, nustatinėdamas neturtinės žalos dydį, visiškai nevertino specialisto išvados, kurioje nurodyta, kad sužalojimo padarymo galimybė, sritimi, kurioje nustatytas R. K. sužalojimas, lokaliai atsitrenkiant į kietą buką ribotą paviršių turintį daiktą, nėra atmetama. Juo labiau, kūno sužalojimas padarytas 6-9 paros iki apžiūros. Liudytojos J. N. parodymuose nurodyta, kad greitosios ten nereikėjo, nes nebuvo taip, kad kažkas kraujuotų. Nematė sužalotų asmenų. Apylinkės teismas argumentuoja, kad R. K. buvo sukeltas didelis fizinis skausmas, kai tuo tarpu apelianto skausmą teismas ignoruoja, jo parodymus vertindamas kaip bereikšmius. Teigia, kad prie teismo motyvų nurodoma, kad R. K. pajuto pažeminimo jausmą viešoje vietoje, kai tuo tarpu jis pats pirmas pažemino jo garbę ir orumą, suduodamas smūgius arti galvos.Akcentuoja, kad teismas 45 p. nurodo, kad buvo sukeltas ne tik nežymus, bet nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam. Iš to galima spręsti, kad ir neturtinės žalos dydis buvo priteisinėjamas kaip nesunkių sveikatos sutrikdymų bylose, tokiu būdu teismui išeinant visiškai iš kaltinimo ribų.Pažymi, kad nukentėjusiosios neturtinę žalą grindžia tuo, kad ji patyrė išgąstį dėl artimo žmogaus, nors realiai pati visą vakarą elgėsi agresyviai ir dalyvavo apsižodžiuojant su kaltinamuoju, pati ne kartą buvo priėjusi prie staliuko, pati tvirtino, kad jos vyras pirmas priėjo prie kaltinamojo ir jam sudavė, tačiau nepaisant tokio elgesio, I. K. laikoma nukentėjusiąja. Pabrėžia, kad skausmas R. K., o I. K. išgąstis buvo „tokie stiprūs“, kad net po konflikto jie ir toliau liko vakaroti kavinėje.Akcentuoja tai, kad byloje iš tiesų nėra duomenų, jog R. K. ar I. K. būtų gydęsi dėl emocinio sukrėtimo, kad ilgą laiką būtų neatsigavę psichologiškai, ar kad jų emocinė pusiausvyra dėl panaudoto fizinio smurto buvo pažeista negrįžtamai, taip pat nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų, jog dėl įvykio metu patirtų sužalojimų R. K. fizinė sveikata gali blogėti ateityje, kad įvykio metu patirti išgyvenimai bei fiziniai sužeidimai turėjo ar turės įtakos tolimesniam nukentėjusiojo pilnaverčiam gyvenimui, kad jam būtų esmingai apribotos bendravimo galimybės, kilę išgyvenimai būtų žymiai palietę socialinę, šeiminę ar profesinę sritis. Teigia, kad nepaneigiami ir liudytojo L. G. parodymai, kuriais jis tvirtino, kad I. K. nurodė, kad A. A. turės susimokėti, jei norės, kad viskas nurimtų, kadangi žalą nukentėjusieji pareiškė tik prasidėjus procesui teisme.Teigia, kad teismų praktikoje nurodoma, kad asmenims, kuriems baudžiamasis procesas nutraukiamas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį, procese patirtos būtinos ir pagrįstos išlaidos advokato, kuris dalyvavo byloje, kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti atlygintinos iš valstybės, taikant įstatymo analogiją – BPK 106 straipsnio 3 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-128-648/2023).Atsiliepimu į nuteistojo A. A. apeliacinį skundą nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai R. K. ir I. K. prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. birželio 9 d. nuosprendį, nuosprendžio dalį, kuria patenkinti R. K. ir I. K. civiliniai ieškiniai, palikti galioti visa apimtimi.Teigia, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį įrodymai vertinami pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vien tai, kad apeliantas tuos pačius duomenis vertina kitaip, savaime nepatvirtina nuosprendžio nepagrįstumo.Nurodo, kad teismas nesirėmė vien R. K. ir I. K. parodymais. Jų parodymai buvo sugretinti su nepriklausomų liudytojų S. B. ir A. B. parodymais, vaizdo medžiaga, specialisto išvada ir kitais dokumentais. Kartu teismas įvertino ir nuteistajam palankias aplinkybes: R. K. fizinį kontaktą pripažino provokuojančiu ir rizikingu bei į tai atsižvelgė skirdamas bausmę. Tai patvirtina subalansuotą, o ne vienpusišką įrodymų vertinimą. Apeliantas taip pat akcentuoja, kad nebuvo nustatyti du prie nukentėjusiųjų stalo sėdėję vyrai. Tačiau jų nenustatymas savaime nepaneigia kitų, teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų pakankamumo. Teismas sprendimą grindė ne prielaidomis apie šių asmenų galimus parodymus, o faktiškai surinktais ir patikrintais duomenimis.Apeliacinis skundas konflikto pradžią iš esmės sieja su momentu, kai R. K. stabtelėjo prie nuteistojo staliuko. Toks vertinimas neapima iki tol vykusios ilgesnės žodinio konflikto ir nuteistojo elgesio sekos. R. K. nurodė, kad nuteistasis pirmasis priėjo prie staliuko, prie kurio sėdėjo nukentėjusieji ir du nepažįstami vyrai, be paaiškinimo paėmė svetimą alaus bokalą, vėliau pakartotinai priėjo, reiškė nepasitenkinimą, vartojo necenzūrinius žodžius ir kvietė išeiti į lauką aiškintis santykių. I. K. nurodė, kad buvo palydėjusi nuteistąjį atgal prie jo stalo ir prašiusi nekelti konflikto, tačiau šis toliau replikavo ir keikėsi. Šias aplinkybes reikšminga apimtimi patvirtina su šalimis nesusiję liudytojai. S. B. nuteistąjį apibūdino kaip neblaivų ir įkyrų, kelis kartus ėjusį prie nukentėjusiųjų stalo, klausinėjusį apie gėrimus ir vėliau iš savo vietos replikavusį moteriai. Ji pažymėjo, kad prie nukentėjusiųjų stalo buvę asmenys iš pradžių elgėsi ramiai. A. B. nurodė, kad įvykiai prasidėjo nuo nuteistojo nuėjimo prie kito stalo, jis kalbėjo piktai, negeranoriškai ir konfliktą tęsė iš savo vietos. Taigi, pirmojo fizinio kontakto momentas nebuvo konflikto pradžia. R. K. vėlesnis veiksmas, nors ir netinkamas bei teismo pagrįstai įvertintas kaip provokuojantis, nepanaikina ankstesnės konflikto eigos ir savaime nesuteikia teisės panaudoti neproporcingą atsakomąjį smurtą.Apeliacinio skundo 2 puslapyje teigiama, kad pats nukentėjusysis patvirtino, jog nuteistasis paėmė dviejų nenustatytų liudytojų bokalus, norėdamas juos pakeisti pilnais. R. K. tokio nuteistojo tikslo nepatvirtino. Jis nurodė, kad nuteistasis be žodžių paėmė svetimą bokalą, o paprašytas jį padėti ir pasitraukti, supyko bei pradėjo konfliktuoti. L. G. nurodė manantis, kad nuteistasis galėjo norėti pavaišinti. Tai yra liudytojo nuomonė, be to, jis yra senas nuteistojo draugas ir nematė visų prie kito stalo vykusių aplinkybių. Subjektyvi prielaida negali būti priskiriama nukentėjusiojo parodymams ar laikoma byloje nustatyta aplinkybe. Net ir darant prielaidą, kad pradinis ketinimas buvo vaišinti, ši aplinkybė nepaneigia vėlesnių pakartotinių priėjimų, necenzūrinių replikų, kvietimo aiškintis lauke ir fizinio smurto. Todėl ji nėra pakankama nuosprendžio išvadoms paneigti. Ikiteisminio tyrimo metu A. A. teigė, kad R. K. priėjo iš už nugaros, tris kartus sudavė jam į sprandą, jam aptemo akyse, todėl jis neprisiminė, kaip gynėsi, kiek kartų sudavė ar spyrė ir ar pataikė. Papildomoje apklausoje jis tik pakartojo, kad buvo užpultas pirmas, ir ankstesnių parodymų nekeičia. Teisme jo pasakojimas tapo gerokai detalesnis: jis jau aiškino gavęs tris stiprius smūgius, prisiminė atsakomųjų veiksmų pobūdį ir nurodė galėjęs suduoti tris ar šešis kartus. Kartu vienų aplinkybių jis teigė neprisimenąs dėl apsvaigimo, o kitas, jam palankias aplinkybes, pateikė kategoriškai. Toks selektyvus atminties pobūdis pagrįstai vertintas kritiškai. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad po nuteistojo nurodomų trijų stiprių smūgių jam būtų nustatyti kūno sužalojimai, sveikatos sutrikdymas ar kiti objektyvūs fizinio poveikio padariniai. Tai nereiškia, kad jis negalėjo pajusti nemalonaus fizinio pojūčio, tačiau jo teiginiai apie intensyvų ir pavojingą puolimą nėra patvirtinti medicininiais ar kitais objektyviais duomenimis.Nenuoseklumas matomas ir gynybos versiją palaikančiuose parodymuose. Pats nuteistasis tvirtino gavęs tris smūgius, o jo draugas L. G. nurodė matęs tik vieną smūgį, kurį apibūdino fraze „davė žuvį“, ir paaiškino tuo metu valgęs. Jis negalėjo nurodyti, kiek kartų nuteistasis smogė atgal ir kur pataikė. Taigi, net nuteistajam palankūs parodymai nepatvirtina jo versijos apie tris stiprius smūgius.Pagal nukentėjusiojo parodymus, kuriuos teismas pripažino patikimais, R. K. ėjo tualeto link, trumpam stabtelėjo prie nuteistojo ir ragino jį liautis konfliktuoti. Vaizdo įraše užfiksuoti trys trumpi pliaukštelėjimai per peties ar sprando sritį, o ne trys stiprūs kumščio smūgiai, kaip teigiama apeliaciniame skunde.BK 28 straipsnis suteikia teisę gintis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Kasacinėje praktikoje būtinosios ginties teisėtumas siejamas su kėsinimosi pavojingumu, realumu ir akivaizdumu, taip pat su gynybos pobūdžiu ir jos santykiu su konkrečia grėsme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-73-654/2024). R. K. trumpi pliaukštelėjimai buvo netinkami, tačiau bylos duomenys nerodo ilgalaikio, intensyvaus ar gyvybei ir sveikatai pavojingo puolimo. Nukentėjusysis nenaudojo ginklo ar kito pavojingo daikto, o nuteistajam nenustatyta kūno sužalojimų.Nuteistasis neapsiribojo vienu atstūmimu ar kitu veiksmu, būtinu kontaktui nutraukti. Vaizdo medžiagoje užfiksuota, kad jis panaudojo smūgius rankomis ir spyrimus kojomis, įskaitant smūgius į veido sritį. Smurtą nutraukti padėjo kiti asmenys. Tokia veiksmų seka pagal objektyvų pobūdį rodo aktyvų atsakomąjį puolimą, o ne vien kontakto nutraukimą.Būtinosios ginties versija vertintina ir visos konflikto eigos kontekste. Iki fizinio kontakto nuteistasis ilgą laiką palaikė konfliktinę situaciją, vartojo necenzūrinius žodžius ir kvietė nukentėjusįjį aiškintis santykių lauke. Teismas pagrįstai atskyrė dvi aplinkybes: R. K. veiksmus pripažino provokuojančiais ir rizikingais, tačiau nenustatė realaus pavojingo kėsinimosi, kuris pateisintų daug intensyvesnį smurtą. Todėl net ir pripažinus, kad pirmasis fizinis kontaktas nuteistajam buvo netikėtas ir nemalonus, tai savaime nepateisina visų vėlesnių jo smurtinių veiksmų. BK 28 straipsnis nesuteikia teisės keršyti ar bausti už ankstesnį prisilietimą.Apeliantas teigia, kad nėra neabejotinai įrodyta, jog R. K. sužalojimas atsirado dėl nuteistojo veiksmų. Šiam teiginiui prieštarauja tarpusavyje suderinti bylos duomenys. Asmens apžiūros protokole užfiksuotas nosies srities paraudimas ir kraujosruva viršutinės lūpos vidinėje pusėje. Specialisto išvadoje nustatyta viršutinės lūpos gleivinės kraujosruva, padaryta vieno trauminio poveikio metu ir kvalifikuota nežymiu sveikatos sutrikdymu. Vaizdo įraše užfiksuoti nuteistojo smūgiai ir spyriai į nukentėjusiojo veido sritį. Nepriklausomas liudytojas A. B. aiškiai nurodė matęs, kaip nuteistasis pataikė R. K. į lūpą. Nukentėjusieji iš karto po įvykio nurodė skausmą, kraujavimą ir lūpos patinimą. Šie įrodymai sudaro nuoseklią priežastinio ryšio grandinę.Specialisto išvadoje nurodyta abstrakti medicininė galimybė, kad tokio pobūdžio sužalojimas gali atsirasti lokaliai atsitrenkus į kietą buką paviršių. Tačiau byloje nėra konkretaus duomens, kad nukentėjusysis būtų atsitrenkęs į kokį nors daiktą ir būtent taip susižalojęs. Tuo tarpu smūgis į lūpos sritį patvirtintas vaizdo medžiaga ir liudytojo parodymais. Reikalavimas abejones aiškinti kaltinamojo naudai, nereiškia pareigos paneigti kiekvieną teoriškai įmanomą, tačiau jokiais konkrečiais duomenimis neparemtą alternatyvą.Nurodo, kad picerija buvo vieša vieta, kurioje buvo pašalinių lankytojų ir darbuotojų. Konfliktas bei smurtas vyko jų akivaizdoje, šalia kitų stalų, į įvykį teko įsikišti keliems asmenims, buvo iškviesta policija ir greitoji medicinos pagalba. Nuteistasis konfliktinį elgesį tęsė ir laukiant pareigūnų. BK 284 straipsnio taikymui nebūtina, kad būtų visiškai sustabdyta įstaigos veikla ar visi lankytojai vienodai išsigąstų. Vertinami elgesio pobūdis, viešumas, nepagarbos aplinkiniams demonstravimas ir realus poveikis aplinkai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad asmeninė konflikto paskata savaime nepašalina viešosios tvarkos pažeidimo, jeigu smurtinis elgesys peržengia privataus konflikto ribas (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-85-495/2025).Aplinkybė, kad kai kurie liudytojai subjektyviai įvykio nelaikė itin reikšmingu ar šokiruojančiu, nepaneigia objektyviai nustatyto smurto viešoje vietoje, nukentėjusiosios išgąsčio, aplinkinių įsikišimo, medicinos pagalbos ir policijos iškvietimo.Apeliantas remiasi aplinkybe, kad 2025 m. rugsėjo 26 d. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Šis tarpinis procesinis sprendimas vėliau buvo panaikintas aukštesniojo prokuroro, nustačius tyrimo neišsamumą, neapklaustus reikšmingus liudytojus ir neišnaudotas jų nustatymo galimybes.Atnaujinus tyrimą buvo atlikti papildomi proceso veiksmai, apklausti nepriklausomi liudytojai, tyrimas užbaigtas ir byla perduota teismui. Pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė tiesiogiai ir savarankiškai. Todėl panaikintas ankstesnis prokuroro nutarimas negali būti laikomas nuteistojo nekaltumo įrodymu ar paneigti vėlesnio teismo nuosprendžio.Apeliantas alternatyviai prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo. Tam nėra pagrindo. Viešoje vietoje panaudotas daugkartinis smurtas, įskaitant spyrimus į veido sritį, sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą ir viešosios rimties pažeidimą. Teismas įvertino nuteistojo apsvaigimą, ankstesnius teistumus, recidyvą, veikos pobūdį ir padarinius, taip pat nukentėjusiojo provokuojantį elgesį. Paskirta 60 parų arešto bausmė, jos vykdymą atidedant vieneriems metams ir nustatant įpareigojimus, nėra akivaizdžiai per griežta. Nuteistajam suteikta reali galimybė arešto neatlikti, jeigu jis laikysis teismo nustatytų sąlygų.Apeliacinio skundo teiginys – apie tariamą turtinės naudos gavimą per neturtinės žalos atlyginimo institutą – nepagrįstas jokiais konkrečiais bylos duomenimis. Civilinio ieškinio pareiškimas baudžiamajame procese yra įstatymo suteikta nukentėjusiojo teisė. R. K. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, jis patyrė fizinį skausmą, kraujavimą, stresą, viešą pažeminimą ir saugumo jausmo pažeidimą. I. K. tiesiogiai matė sutuoktinio atžvilgiu naudojamą smurtą, pati įsikišo, skirdama konfliktuojančius asmenis, bijojo būti sužalota, matė kraują ir kvietė pagalbos tarnybas. Teismas individualiai įvertino abiejų nukentėjusiųjų patirtus išgyvenimus ir priteisė R. K. 1200 Eur, I. K. 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Šios sumos yra saikingos, proporcingos konkretiems padariniams ir motyvuotos CK 6.250 straipsnyje nustatytais kriterijais.Apibendrinant pažymi, kad apeliacinis skundas nepaneigia esminių nuosprendžio išvadų. Jame konflikto eiga susiaurinama iki pirmojo fizinio kontakto, nors bylos duomenys patvirtina ankstesnę nuteistojo palaikytą konfliktinę situaciją. Nuteistojo versija, apie tris stiprius smūgius ir intensyvų pavojingą puolimą, nesuderinama su vaizdo įrašu, nepriklausomų liudytojų parodymais ir objektyvių sužalojimų nuteistajam nebuvimu.Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo veiksmų nepateisino: juos pripažino provokuojančiais ir rizikingais bei įvertino skirdamas bausmę. Tačiau pagrįstai konstatavo, kad šie veiksmai nesukūrė tokio pavojingo kėsinimosi, kuris pateisintų daug intensyvesnius smūgius ir spyrimus į veidą.Nuosprendis pagrįstas tarpusavyje susijusių įrodymų visuma, jame pateikti pakankami faktiniai ir teisiniai motyvai. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo nuosprendį panaikinti ar pakeisti.Teismo posėdžio metu nuteistojo A. A. gynėja advokatė Violeta Savickienė prašė teismo nuteistojo skundą tenkinti, prokurorė Rasa Liniauskienė prašė nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. birželio 9 d. nuosprendį bei ištaisyti klaidą šio nuosprendžio rezoliucinėje dalyje dėl bausmės vykdymo atidėjimo termino skaičiavimo, nurodant, jog bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (BPK 339 str. 3 d.).III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių aplinkybių vertinimasNuteistojo A. A. apeliacinis skundas tenkinamas iš daliesApeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). Nuteistasis A. A. apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 284 straipsnį, nes veika buvo padaryta veikiant būtinosios ginties situacijoje, arba turi būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pripažinus jo veiką mažareikšme, nukentėjusiųjų civilinius ieškinius paliekant nenagrinėtus. Todėl apeliaciniu skundu prašo teismo nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Dėl įrodymų vertinimo ir A. A. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyjePagal BPK 20 straipsnio nuostatas, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime nerodo BPK normų nesilaikymo, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-7-9-976/2020 ir kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir argumentus, nurodytus apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl A. A. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. A. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė patį nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) A. A., nukentėjusiuosius R. K. ir I. K., liudytojus A. Z., L. G., A. B., S. B., J. N., peržiūrėjo kavinės, kur įvyko nagrinėjamas įvykis, vaizdo įrašą, paskelbė bylos medžiagą, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek A. A. padėtį lengvinančius (liudytojo A. B. parodymus bei vaizdo įraše iš kavinės matomus nukentėjusiojo veiksmus A. A. atžvilgiu), tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – A. A. teisinančius – įrodymus (liudytojų L. G. ir A. Z. parodymus, o paties A. A. parodymais rėmėsi tik iš dalies). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išnagrinėtos laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, suvaržiusių įstatymo garantuotas traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens teises ar sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nebuvo padaryta. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo spręsti, kad teismas vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravo kokias nors esmines bylos aplinkybes. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo A. A. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visuma. BK 284 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) piktybinis tyčiojimasis; 4) vandališki veiksmai. Teismų praktikoje nurodoma, kad įžūlus elgesys, be kita ko, reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-594/2023, 2K-73-654/2024 ir kt.). Be to, įžūlūs veiksmai gali reikšti ir svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą ar vandališkus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160-697/2019, 2K-19-511/2020, 2K-159-976/2021, 2K-164-387/2022, 2K-9-594/2023 ir kt.). BK 284 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl būtina nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Teismų praktikoje visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-310-942/2016, 2K-28-976/2018, 2K-160-697/2019, 2K-239-697/2022 ir kt.). Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo padariniai – būtinasis BK 284 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymis – turi būti konkrečiai įvardyti teismų sprendimuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-371-696/2015, 2K-54-222/2017, 2K-120-628/2018 ir kt.). Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-120/2011, 2K-7-62-489/2015, 2K-159-976/2021, 2K-124-719/2022, 2K-85-495/2025).Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. A. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, nepripažino. Teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis tik norėjo alumi pavaišinti kitus asmenis, sėdinčius prie nukentėjusiųjų staliuko, tačiau nukentėjusysis pradėjo kabinėtis, o po to, kai kavinėje nukentėjusysis priėjęs prie jo iš už nugaros sudavė jam į kaklą tris smūgius, kurie buvo stiprūs ir jam skaudėjo, jis pašoko ir R. K. trenkė atgal, gal tris ar šešis kartus, neatsimena, kiek kartų. Teigė, kad gynėsi nuo nukentėjusiojo, nes į jo gyvybę buvo neseniai pasikėsinta. Taip pat nurodė, kad sėdėjo kalėjime 16 metų, jį tris kartus norėjo nužudyti, jo tokie instinktai, jis save saugo, jo niekas negali liesti (t. 2, b. l. 184-185; t. 3, b. l. 31). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (2025 m. rugpjūčio 13 d.) paaiškino, kad kavinėje norėjo nupirkti iš matymo pažįstamiems dviem vyrams alaus ir apsižodžiavo su pora, sėdinčia prie tų vyrų stalelio. Grįžęs prie savo staliuko, sėdėjo nugara atsisukęs į lankytojų salę, kai pajuto smūgį į sprandą, tačiau nematė nei kas jam sudavė, nei dėl ko sudavė, ir kiek kartų, jis iš karto sureagavo ir pašoko, nes daug metų praleidęs įkalinimo įstaigoje ir yra įpratęs gintis, kai kyla bent kokia grėsmė. Po jam suduoto smūgio, jis daugiau nieko neatsimena, nes dėl turimo savisaugos instinkto, jam užsiblokavo atmintis, todėl nežino ir negali pasakyti kiek kartų ir kam sudavė. Nepažįstamą vyrą galėjo sužaloti, nes gynėsi, jeigu įvykio vietoje būtų buvęs blaivus, greičiausiai, pajutęs smūgį, būtų sureagavęs taip pat. Papildomos apklausos metu (2025 m. rugsėjo 16 d.), peržiūrėjęs vaizdo įrašą paaiškino, kad dėl girtumo ne viską atsimena, prisimena tik vieną smūgį, į kurį sureagavo, smūgis buvo stiprus, sukėlė jam fizinį skausmą, iš karto puolė gintis, neprisimena, kad tam vyrui spyrė koja. Pajutęs grėsmę po to, kai tas vyras jam trinktelėjo plaštaka per sprandą, turbūt netinkamai suprato tokį elgesį ir puolė save ginti. Ne jis pirmas pradėjo konfliktą, nors ir buvo nuėjęs prie to stalelio du kartus, muštynių nepradėjo (t. 2, b. l. 106-107). Nors viso proceso metu A. A. savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo neigė, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo parodymais rėmėsi tik iš dalies, t. y. tik ta jų dalimi, kurioje jo parodymus atitiko kiti byloje surinkti įrodymai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, o teisėjų kolegija įvertinusi A. A. viso proceso metu duotus parodymus neturi pagrindo nesutikti, kad jo parodymai nebuvo nuoseklūs (ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad neatsimena, nes užsiblokavo atmintis, kitoje apklausoje – kad neatsimena dėl girtumo), savo paaiškinimuose akcentavo jam suduotą smūgį (teismo posėdžio metu nurodė tris smūgius) ir savo gynybinę reakciją į juos. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiųjų R. K. ir I. K. parodymais, kuriuos pripažino nuosekliais ir tarpusavyje neprieštaraujančiais, o taip pat rašytine ir vaizdine bylos medžiaga (byloje pateiktais picerijos (duomenys neskelbtini) vaizdo įrašais, iš kurių matoma visa įvykių eiga), ir šių duomenų pagrindu pagrįstai nustatė, kad A. A. atliko viešoje vietoje smurtinius veiksmus nukentėjusiojo R. K. atžvilgiu, nesant būtinosios ginties situacijos. Taip pat skundžiamu nuosprendžiu tinkamai įvertinti liudytojos A. Z. parodymai, kad ji matė, kaip nukentėjusysis ranka vieną kartą trenkė per galvą kaltinamajam, o kaltinamasis nieko nedarė, atgal nukentėjusiajam nedavė, ir, atsižvelgiant į tai, kad liudytoja A. Z. yra kaltinamojo draugė, turi suinteresuotumą duoti palankius parodymus kaltinamojo atžvilgiu, jais remtasi tik tiek, kiek jie atitiko kitus byloje surinktus įrodymus. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino ir nukentėjusiojo R. K. veiksmus ir pagrįstai nustatė, kad nusikalstamai veikai padaryti turėjo įtakos provokuojantis ir rizikingas paties nukentėjusiojo R. K. elgesys bei pripažino tai nuteistojo A. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Nukentėjusieji R. K. ir I. K. apklausti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu davė esminėse detalėse sutampančius parodymus. R. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad konfliktas su kaltinamuoju iš pradžių kilo dėl to, kad jam su žmona sėdint kavinėje prie vieno stalelio su dviem nepažįstamais vyrais, prie jų stalelio priėjęs kaltinamasis nieko nepaaiškindamas ėmė vieno iš tų vyrų alaus bokalą, jo paprašė padėti bokalą ir grįžti prie savo staliuko, po kurio laiko priėjęs vėl darė tą patį, jam griežtai pasakė, kad nesikabinėtų, eitų prie savo staliuko, o jo žmona kaltinamąjį palydėjo prie jo staliuko. Nuo to ir prasidėjo konfliktinė situacija su kaltinamuoju, matėsi, kad jis nusiteikęs agresyviai, sėdėdamas prie savo staliuko atsisukęs į jų pusę, agresyviai bendravo, vartojo necenzūrinius žodžius ir jo žmonos atžvilgiu, kvietė eiti muštis į lauką, pasiaiškinti santykius. Gražiuoju keletą kartų ramino jį, sakė, kad jokių konfliktų nenori, dar jo žmona buvo nuėjusi prie kaltinamojo staliuko, ir kartu buvusių asmenų prašė, kad nuramintų savo draugą. Kaltinamajam nenusiraminus, jis eidamas į tualetą pro kaltinamojo staliuką, bijodamas, kad nebūtų žmonos atžvilgiu imtasi kažkokių agresyvesnių veiksmų, priėjo prie kaltinamojo, pastarasis sėdėjo nugara į jį, ir kaltinamajam uždėjęs ranką pečių zonoje, su delnu patukseno (kitur įvardina, kad patapšnojo), pasakė, kad „liaukis mūsų atžvilgiu agresyviai elgtis“. Nepuolė į konfliktą, nesmūgiavo nei rankomis, nei kojomis, tiesiog, norėjo mandagiai paprašyti, kad žmogus nustotų agresyviai elgtis jų atžvilgiu. Kaltinamasis iš karto pašoko ir puolė muštis. Kaltinamasis jam ranka smūgiavo į veido sritį, jis bandė dengtis, buvo pasilenkęs, tada spyrė su koja. Jam kliuvo daugiau nei vienas smūgis, smūgių neskaičiavo, smūgiai sukėlė skausmą, jam bėgo kraujas, buvo suplėšyti marškinėliai, nuplyšo rankovė. Juos pradėjo skirti jo žmona, paskui prisijungė liudytojas. Atvykus policijos pareigūnams kaltinamasis buvo agresyvus, nevykdė pareigūnų nurodymų, todėl pareigūnai jį sulaikė. Iš karto pareiškimo policijai neteikė, nes buvo neblaivus, juto stresą, paaiškino, kad atvyks kitą dieną rašyti pareiškimą (t. 2, b. l. 196-198). 2025 m. liepos 22 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole R. K. nurodė, kad 2025 m. liepos 18 d., apie 23 val. picerijoje (duomenys neskelbtini) kilo konfliktas su prie stalelio priėjusiu nepažįstamu akivaizdžiai neblaiviu vyru, kuris nuo stalo paėmė kartu sėdėjusio nepažįstamo vyro alaus bokalą, po to tą padarė dar kartą, jam liepė padėti bokalą, nesikabinėti, pakėlęs balsą liepė eiti prie savo stalo. Tas vyras siūlė išeiti lauką, keikė necenzūriniais keiksmais, priėjęs prie konfliktuojančio vyriškio, uždėjęs ranką ant peties draugiškai bandė jį raminti, tačiau tas vyriškis staigiai atsistojo, trenkė jam vieną kartą į veidą kumščiu, griebė už marškinėlių ir juos suplėšė, po smūgio pajuto skausmą nosies ir viršutinės lūpos srityje, pradėjo bėgti kraujas iš nosies ir lūpos, atbėgusi žmona stengėsi nuraminti konfliktuojantį vyriškį, iškvietė policiją bei medikus (t. 1, b. l. 54-57). Nukentėjusioji I. K. pirmosios instancijos teisme patvirtino R. K. parodymus dėl kavinėje įvykusio konflikto su kaltinamuoju ir dėl vėliau sekusių įvykių parodė, kad visą vakarą kaltinamasis kabinėjosi, jos vyras nebeištvėrė, eidamas į tualetą priėjo prie kaltinamojo už nugaros, tris kartus plekštelėjo jam. Mano, kad jos vyro toks poelgis buvo skirtas atkreipti dėmesį kaltinamojo ir paprašyti, kad nusiramintų, tikrai jos vyras kaltinamajam nesudavė. Matė kaltinamojo vyrui suduotus smūgius, kad gavo į nosį, nes iš nosies pasileido kraujas, daugiau smūgių negali sukonkretinti, smūgiai buvo ir iš kojų, ir iš rankų, šoko į tarpą ir juos skyrė, tramdė ir kaltinamojo draugas, ji iškvietė policiją. Kol policija ir greitoji atvažiavo, kaltinamasis vartojo visokius žodžius, skirtus jai ir jos vyrui (t. 2, b. l. 198-199). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji I. K. nurodė iš esmės panašias įvykusio konflikto ir R. K. sužalojimo aplinkybes (t. 1, b. l. 90-92). Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiųjų R. K. ir I. K. viso proceso metu duotus parodymus kitų bylos duomenų kontekste, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais patikėjo ir rėmėsi. Kaip matyti nukentėjusieji esmines R. K. sužalojimo aplinkybes nurodė ikiteisminio tyrimo metu, jas patikslino ir papildė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, jų parodymai dėl esminių aplinkybių yra gana nuoseklūs, neprieštaringi, logiški ir aiškūs, todėl teisėjų kolegija nesutinka ir atmeta apelianto skundo argumentus, dėl nukentėjusiųjų parodymų nenuoseklumo ir patikimumo. Nukentėjusiųjų R. K. ir I. K. duotus parodymus dėl esminių byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis) – tai vaizdo medžiaga iš picerijos (duomenys neskelbtini) (užfiksuoti puolamojo pobūdžio smurtiniai A. A. veiksmai: du kartus koja spyrė į veidą ir vieną kartą kumščiu sudavė į veidą nukentėjusiajam) (t. 1, b. l. 186-189); liudytojos S. B. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai (kad kaltinamasis prisikabino prie nukentėjusiųjų, negražiai kalbėjo apie šviesiaplaukę moterį, negražius žodžius nukentėjusiajai sakė sėdėdamas prie savo staliuko jai už nugaros, per atstumą, o tos moters vyras atsistojo nuo savo stalo, ėjo link kaltinamojo staliuko ginti savo moters, nežino, kuris trenkė pirmas, bet jie ten susikibo, matė vieną smūgį kaltinamojo nukentėjusiajam, ir matė, kad nukentėjusiajam bėgo iš nosies kraujas, buvo nemalonu (t. 1, b. l. 130-134)); 2025 m. rugpjūčio 7 d. kitų objektų apžiūros protokole nurodyti duomenys (užfiksuota I. K. skambučio Bendrajam pagalbos centrui įrašo apžiūra, iš pokalbio turinio nustatyta, kad I. K. iškart po įvykio kvietėsi policijos pagalbos, nes jos vyrą sumušė) (t. 2, b. l. 9-11); 2025 m. rugsėjo 17 d. kitų objektų apžiūros protokole nurodyti duomenys (užfiksuota vaizdo ir garso įrašų, 2025 m. liepos 18 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus 2-ojo poskyrio tyrėjos A. B. mobiliosios tarnybinės kūno kameros vaizdo įrašo apžiūra, kurios metu nustatyta, kad į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams I. K. ir R. K. paaiškino pastarojo sužalojimo aplinkybes, nurodė jį sužalojusį asmenį, R. K. apžiūrėjo Greitosios medicinos pagalbos tarnybos medikai, trumpai apklausti įvykio vietoje buvę asmenys, nustatytas jų neblaivumas, taip pat užfiksuota, kad A. A. nemandagiai ir šiurkščiai bendrauja su pareigūnais, priešiškai nusiteikęs, vartoja necenzūrinius žodžius, dėl to pareigūnų įspėjamas) (t. 2, b. l. 13-16); 2025 m. liepos 22 d. asmens apžiūros protokole ir fotonuotraukose užfiksuoti R. K. veido srities sužalojimai (ant veido, nosies kairėje, matomas paraudimas, ant veido viršutinės lūpos iš vidinės pusės matoma poodinė kraujosruva) (t. 1, b. l. 178-181); 2025 m. liepos 22 d. pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole užfiksuoti duomenys (kad nukentėjusysis kreipėsi į policiją ir pranešė, kad 2025 m. liepos 18 d., apie 23 val. kavinėje (duomenys neskelbtini) po kilusio žodinio konflikto, nepažįstamas vyras dešinės rankos kumščiu sudavė jam į veido sritį, taip sukeldamas jam fizinį skausmą (t. 1, b. l. 54-57); Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus 2025 m. liepos 25 d. specialisto išvadoje Nr. Nr. G 848/2025(04) dėl R. K. nustatytų sužalojimų, jų padarymo būdo ir sveikatos sutrikdymo masto užfiksuoti duomenys (kad R. K. nustatyta kraujosruva viršutinės lūpos gleivinėje, kūno sužalojimas padarytas prieš 6-9 paras iki apžiūros. Nustatytas kūno sužalojimas kontaktuojant su kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu, padarytas 1 trauminio poveikio metu, kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Kūno sužalojimas galėjo būti padarytas suduodant smūgį kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu, sužalojimo padarymo galimybė, sritimi, kurioje nustatytas sužalojimas, lokaliai atsitrenkiant į kietą buką ribotą paviršių turintį daiktą nėra atmetama) (2 t., b. l. 25). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi pirmiau nurodyti duomenys papildo vieni kitus ir kartu su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vientisą įrodymų visumą, kuri patvirtina A. A. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šių įrodymų patikimumu ir jais nesiremti. Apeliaciniame skunde A. A. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl byloje minimų vienų iš svarbiausių liudytojų – prie nukentėjusiųjų staliuko sėdėjusių dviejų vyrų, kuriuos kaltinamasis tą vakarą vaišino alumi, mano, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas aplaidžiai, teismas nesiekė išsiaiškinti aplinkybių dėl liudytojų tapatybės nustatymo, neįpareigojo, kad tokius veiksmus atliktų prokurorė. Su šiais skundo argumentais sutikti negalima. Susipažinus su bylos medžiaga matyti, kad atliekant ikiteisminį tyrimą buvo dėtos pastangos nustatyti šiuos du vyrus ir juos apklausti (pareigūnė papildomai bendravo su kavinės darbuotoja, jai paliko savo kontaktus, kad perduotų šiems vyrams, jei pasirodytų, siekiant nustatyti jų asmenybes informacija perduota visiems Šiaulių apskrities pareigūnams, iš AB „Swedbank“ gauta informacija, siekiant nustatyti mokėjimo kortele atsiskaičiusius asmenis) (t. 1, b. l. 137-138, 143, 150-153). Vien aplinkybė, kad du vyrai nebuvo nustatyti ir apklausti, savaime nereiškia, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas aplaidžiai, o skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas, nes teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad byloje surinkta pakankamai patikimų duomenų, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais, ir kurių visumos pakako tiek įvertinti nukentėjusiojo veiksmus, tiek apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Taip pat, apeliantas akcentuoja liudytojų J. N. (picerijos darbuotojos) ir A. B. parodymus, kad būtent nukentėjusieji pradėjo konfliktą. J. N. teismo posėdžio metu parodė, kad kažkaip atsitiko, kad kaltinamasis su nukentėjusiaisiais sukonfliktavo, dėl ko nežino, neprisimena ar kaltinamasis buvo priėjęs prie nukentėjusiųjų staliuko, nukentėjusioji per salę labai šaukė ant kaltinamojo, nukentėjusieji elgėsi konfliktiškai. Taip pat nurodė, kad pamatė susistumdymą, bet pačio to konflikto nematė, nes buvo užsiėmusi, turėjo kitų darbų. Nematė sužalotų asmenų, nežino, kuris pradėjo pirmas, greitosios niekam nereikėjo, nes kraujas nebėgo. A. B. teismo posėdžio metu parodė, kad kaltinamasis ir nukentėjusieji, tiesiog, apsižodžiavo, pačias muštynes pradėjo nukentėjusysis, nes atsistojo ir nuėjo prie kaltinamojo stalo, jis situacijos nestebėjo, pamatė, kad jau mušasi, matė, kad kažkuriam, greičiausiai nukentėjusiam, bėgo kraujas. Nukentėjusioji konflikto metu bandė skirti vyrus, kvietė policiją, juos sutrikdė muštynės, nes, tiesiog, atėjo pavalgyti. Jo vertinimu, muštynes sukėlė nukentėjusysis, nebūtų pats priėjęs, nieko nebūtų buvę, nematė, ar nukentėjusysis pirmas sudavė kaltinamajam. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių liudytojų parodymai yra reikšmingi, tačiau nevisiškai atitinka byloje nustatytas aplinkybes ir iš dalies yra subjektyvaus pobūdžio, todėl turi būti vertinami atsižvelgiant į kitus byloje surinktus įrodymus. J. N. parodymus, kad konfliktiškai elgėsi nukentėjusieji, paneigia ne tik nukentėjusiųjų, bet ir liudytojos S. B. parodymai, kad kaltinamasis prisikabino prie nukentėjusiųjų, vyko apsižodžiavimas, kaltinamasis negražiai kalbėjo su moterimi; J. N. taip pat teigė, kad sužalotų asmenų nebuvo, kraujas niekam nebėgo, tačiau iš nukentėjusiųjų, liudytojų S. B., A. B. parodymų akivaizdu, kad buvo priešingai. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytoja įvykio metu buvo užsiėmusi tiesioginiu darbu, todėl fiziškai negalėjo matyti visos įvykių eigos. Liudytojo A. B. vertinimas, kad muštynes sukėlė nukentėjusysis, nes pirmas priėjo prie kaltinamojo - „nebūtų pats priėjęs, nieko nebūtų buvę“, laikytinas subjektyvia liudytojo nuomone, atspindinčią jo asmeninį įvykių suvokimą. Visgi šiuos A. B., kaip nesuinteresuoto liudytojo parodymus, kitų įrodymų kontekste (vaizdo įraše iš kavinės matomus nukentėjusiojo veiksmus) pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nukentėjusiojo elgesį provokuojančiu ir rizikingu, vertino A. A. naudai, pripažindamas kaip kaltinamojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę.Apeliantas taip pat teigia, kad jo veiksmai nesukėlė BK 284 straipsnyje numatytų padarinių – viešosios tvarkos sutrikdymo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. A. panaudojo viešoje vietoje, picerijoje (duomenys neskelbtini), kurioje be nuteistojo ir nukentėjusiųjų buvo liudytojai ir kiti kavinės lankytojai, ir, nors kavinės darbuotojos pretenzijų neturėjo, teigė, kad kavinės veikla nebuvo sutrikdyta, tačiau į įvykio vietą buvo iškviesti ir atvyko policijos pareigūnai ir medikai, nukentėjusioji I. K. nurodė, kad ji išsigando, liudytoja S. B. nurodė, kad buvo nemalonu. Pažymėtina, kad teismų praktikoje vien smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad A. A. atlikdamas smurtinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusįjį viešoje vietoje suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimą, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia, ir dėl to kilo BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padariniai, t. y. buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka.Apeliantas nurodo, kad nors pagal specialisto išvadą R. K. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau abejoja, ar sužalojimas atsirado dėl apelianto tyčinių veiksmų, nukentėjusysis galėjo susižaloti ir pats, teigia, kad teismas šios aplinkybės neįvertinto ir nustatinėjant neturtinės žalos dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje neabejotinai nustatyta, kad R. K. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas padarytas nagrinėjamo įvykio metu, tai patvirtina tiek nukentėjusiųjų R. K. ir I. K. parodymai, tiek 14 punkte nurodyti kiti duomenys, patvirtinantys šį faktą. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad specialisto išvadoje R. K. konstatuotas sužalojimas, atsirado ne dėl A. A. veiksmų, todėl minėti nuteistojo teiginiai laikytini nuteistojo pasirinkta gynybine versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.Svarbia aplinkybe apeliantas nurodo tai, kad ikiteisminio tyrimo metu prokurorė buvo priėmusi nutarimą nutraukti bylą, nenustačius nusikalstamos veikos požymių, laiko šį nutarimą teisiškai reikšmingu. Vis tik, šis nutarimas panaikintas aukštesniojo prokuroro, ir, atlikus papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus, byla perduota į teismą, kuris, įvertinęs surinktų duomenų visumą, nusprendė, kad A. A. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje. Taigi, ankstesnis prokuroro nutarimo panaikinimo faktas savaime nepatvirtina nuteistojo nekaltumo ir nepaneigia skundžiamo teismo nuosprendyje padarytų išvadų.Teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentais, kad skundžiamu nuosprendžiu nebuvo įvertinti nukentėjusiojo veiksmai, pasireiškę 3 smūgių sudavimu A. A. į sprandą, kas, pasak nuteistojo, ir išprovokavo jo atsakomuosius gynybinius veiksmus prieš nukentėjusįjį. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad nuo trečiojo stalelio atsistojęs R. K. ateina prie penktojo stalelio sėdinčio A. A., ir tris kartus ranka (delnu) suduoda sėdinčiam A. A. per sprandą (pečius) iš nugaros pusės. Po suduotų smūgių A. A. mosteli ranka atgal, staigiai atsistoja ir tuoj pat smūgiuoja R. K. dešine ranka bei pradeda spardytis kojomis. Spirdamas koja du kartus pataiko R. K. į veidą, nes jis yra pasilenkęs, ir vieną kartą dešinės rankos kumščiu pataiko į veidą. I. K. ir L. G. skiria asmenis, R. K. bando trenkti A. A. į veidą, tačiau nepataiko. Asmenys išsiskiria prie savų stalelių. A. A. vėl nueina prie trečiojo stalelio, bando inicijuoti grumtynes su R. K., tačiau juos vėl išskiria I. K. ir asmenys išsiskirsto prie savo stalelių. A. A. nurodė, kad nukentėjusiojo smūgiai buvo stiprūs, jam sukėlė fizinį skausmą. Teisėjų kolegija, peržiūrėjusi vaizdo įrašą, su šiais apelianto argumentais sutinka iš dalies, kad dėl rankos plaštaka nukentėjusiojo suduotų trijų smūgių per sprandą, nuteistasis galėjo patirti fizinį skausmą. Tačiau, kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių A. A. teiginius, kad smūgiai buvo stiprūs, tai patvirtina tik liudytojo L. G. parodymai, kad „nukentėjusysis trenkė kaltinamajam į sprandą, girdėjo smūgio garsą, garsas buvo didelis, smūgis buvo stiprus“, tačiau ar A. A. sudavė nukentėjusiajam atgal – jau nebežino, teigia, kad nukentėjusysis su A. A. tik apsistumdė. Taip pat ir liudytoja A. Z., kuri nurodė, kad „nukentėjusysis iš rankos trenkė per galvą kaltinamajam, tai tikrai matė, mano, kas smūgis buvo stiprus ir skaudus, smūgis buvo vienas“, tačiau nurodė, kad kaltinamasis nieko nedarė, atgal nedavė. Pažymėtina, kad šiuos liudytojų parodymus teisėjų kolegija vertina kaip subjektyvius, neatitinkančius byloje nustatytų aplinkybių, ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad liudytojai yra A. A. draugai, todėl suinteresuoti duoti palankius parodymus kaltinamojo atžvilgiu. Teisėjų kolegijos nuomone, svarbi aplinkybė ir ta, kad į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams ir paaiškinus A. A., kad jei jam reikalinga medikų pagalba, jis gali paskambinti pagalbos telefonu 112 ir ją išsikviesti, pastarasis atsakė, kad neskambins, nuteistasis pareigūnams nenurodė aplinkybės, kad nukentėjusysis prieš jį smurtavo, o jis tik gynėsi (užfiksuota pareigūnės mobiliosios tarnybinės kūno kameros vaizdo įrašo apžiūroje), be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad A. A. dėl jam suduotų nukentėjusiojo smūgių būtų kreipęsis į medikus, jam būtų nustatyti kūno sužalojimai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, tarp jų – ir vaizdinę bylos medžiagą, neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo prieštarauti apylinkės teismo vertinimui, kad būtent smurtiniai A. A., o ne nukentėjusiojo R. K. veiksmai, buvo puolamojo pobūdžio ir dėl A. A. viešoje vietoje suduotų smūgių nukentėjusiajam R. K., kilo BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padariniai, t. y. buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad aptarti nukentėjusiojo R. K. veiksmai, priešingai nei teigia nuteistasis, nepasižymėjo ypatingu įžūlumu ir agresyvumu, tačiau, kaip pagrįstai nustatyta skundžiamu nuosprendžiu, buvo provokuojantys ir rizikingi.Dėl būtinosios gintiesBūtent šiais aptartais nukentėjusiojo veiksmais A. A. viso proceso metu grindė savo atsakomuosius smurtinius veiksmus prieš R. K., nurodydamas, kad buvo užpultas nukentėjusiojo ir gynėsi, todėl apeliaciniame skunde prašo baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti, nes veika buvo padaryta veikiant būtinosios ginties situacijoje (BK 28 straipsnio 2 dalis).BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020, 2K-73-495/2022). Sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis, be kita ko, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-495/2023). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022). Tik nustačius pirmąsias keturias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, reikia nustatyti, ar buvo ir penktoji, t. y. kad nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022). Pažymėtina ir tai, kad, vertinant būtinosios ginties situaciją, turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo poreikio gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-313/2012, 2K-220-895/2017).Byloje neginčijamai nustatyta, kad įvykus konfliktui su A. A., nukentėjusysis, siekdamas sudrausminti netinkamai besielgiantį nuteistąjį, elgdamasis provokuojamai ir rizikingai, pastarajam rankos plaštaka sudavė tris nestiprius smūgius per sprandą, po ko A. A. smurtavo prieš R. K., spirdamas koja du kartus į veidą ir rankos kumščiu suduodamas vieną smūgį į veidą, smūgiai buvo pakankamai stiprūs, nes nukentėjusiajam pradėjo bėgti kraujas iš nosies, be to, smurtinių veiksmų iš karto nenutraukė ir buvo sustabdytas tik I. K. ir L. G. veiksmais. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad vien šio fakto (nukentėjusiojo netinkamo elgesio) nepakanka konstatuoti, jog nuteistasis A. A. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Kaip jau minėta, kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas įvertinęs anksčiau aptartus įvykio dalyvių veiksmus (taip pat ir duotus parodymus) padarė išvadą, kad jokio kėsinimosi pavojaus kaltinamojo sveikatai ar gyvybei nebuvo, kaltinamajam sužalojimas nepadarytas, nukentėjusysis jokių grasinimų neišsakė, o kaltinamojo veiksmai yra puolamojo pobūdžio ir nustatyta faktinė situacija nesudaro pagrindo spręsti, kad aptariamo įvykio metu kilo būtinosios ginties situacija. Teisėjų kolegija su tuo sutikdama akcentuoja, kad pats A. A. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog nemanė, kad nukentėjusysis gali kėsintis į jo gyvybę, tik remdamasis savo asmenine gyvenimiška patirtimi paaiškino, kodėl buvo tokia jo reakcija į nukentėjusiojo smūgius, nurodydamas, jog yra praleidęs 16 metų įkalinimo įstaigoje, jį buvo bandoma nužudyti, todėl vadovavosi susiformavusiais instinktais, ir laikėsi nuostatos, kad niekas negali jo liesti. Tačiau tokie subjektyvūs nuteistojo įsitikinimai savaime nepagrindžia būtinosios ginties teisėtumo sąlygų buvimo ir nėra pagrindo manyti, kad nukentėjusysis veikė taip pavojingai, kad prieš jį būtų reikėję atlikti tokio pobūdžio smurtinius veiksmus, kuriuos patvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas. Šių apelianto veiksmų, teisėjų kolegijos nuomone, negalima vertinti kaip besiginančio asmens veikimo nuo pavojingo ir besitęsiančio kėsinimosi. Akivaizdu, kad nagrinėjamoje situacijoje nuteistasis A. A., suduodamas nukentėjusiajam ne vieną smūgį koja ir kumščiu į veido sritį, veikė vedamas pykčio ir įniršio, o ne siekdamas apsiginti ar apginti kitus asmenis. Todėl toks A. A. smurtinis elgesys nagrinėjamoje situacijoje negali būti vertinamas kaip adekvatus ir nulemtas būtinosios ginties situacijos, nepaisant aplinkybės, kad nukentėjusiojo R. K. provokuojantis elgesys turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Akivaizdu, kad šiuo atveju nuteistojo A. A. veiksmai – smūgiai koja ir kumščiu į gyvybiškai jautrią žmogaus vietą, į veidą, buvo atlikti tyčia, o ne ginantis nuo realaus, pavojingo ir akivaizdaus kėsinimosi, todėl šiuo atveju pagrindo pripažinti, kad nuteistasis A. A. veikė būtinosios ginties sąlygomis, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra. Be to, smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu nuteistasis atliko viešoje vietoje – kavinėje, kitų lankytojų akivaizdoje, byloje neginčijamai nustatyta, kad kilo BK 284 straipsnyje numatyti padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.Įvertinusi visumą byloje surinktų duomenų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 28 straipsnio nuostatų ir A. A. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį, todėl nutraukti baudžiamąją bylą A. A. nurodytais argumentais, kad veika buvo padaryta veikiant būtinosios ginties situacijoje (BK 28 straipsnio 2 dalis), nėra teisinio pagrindo. Dėl mažareikšmiškumoA. A. skunde taip pat prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu, pripažinus jo veiką mažareikšme. Kaip ypatingą aplinkybę jo veiksmus vertinti kaip mažareikšmius nurodė provokuojantį nukentėjusiojo elgesį.Pagal baudžiamąjį įstatymą padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Vadinasi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449/2012). Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius, negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai. Teismų praktikoje įtvirtinta pozicija, kad BK 37 straipsnis negali būti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-413-895/2016, 2K-230-697/2017). Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį (BK 37 straipsnis). Būtent žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Kartu pažymėtina, kad BK 37 straipsnio formuluotė „ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų“ suponuoja išvadą, jog, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama į visų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271-648/2015, 2K-276-693/2018).Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad dėl viešoje vietoje atliktų smurtinių A. A. veiksmų nukentėjusiajam R. K. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl kraujosruvos viršutinės lūpos gleivinėje (BK 284 straipsnis). Byloje neginčytinai nustatyta, kad konflikto metu nukentėjo būtent R. K., jam trimis smūgiais kumščiu ir kojomis suduota į gyvybiškai svarbią kūno dalį – veidą, sužalojimas padarytas viršutinės lūpos srityje. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės rodo veikos pavojingumą, kurio nemažina ar nepaneigia aplinkybės, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo R. K. elgesys. Smūgiuodamas R. K. į veidą, nuteistasis suprato, jog taip sužalos nukentėjusįjį ir to siekė, smūgiai buvo gana stiprūs, nes iškart po jų nukentėjusiajam iš nosies pradėjo bėgti kraujas bei buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Tokia A. A. padaryta nusikalstama veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą šioje konkrečioje situacijoje, yra tokio pavojingumo laipsnio, kad analizuojant ją BK 37 straipsnio nuostatų kontekste, negali būti pripažįstama tik formaliai atitinkančia BK 284 straipsnyje nurodytą veiką ir vertinama kaip mažareikšmė.Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atleisti A. A. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu pripažinus jo veiką mažareikšme, nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. A. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai vertino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, nagrinėdamas ne tik A. A. atliktus neteisėtus veiksmus, bet ir vertindamas visą susidariusią konfliktinę situaciją. Nuteistojo A. A. apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra nepagrįsti. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam A. A. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti teismo sprendimą.Dėl sunkinančios aplinkybės ir paskirtos bausmėsSkirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, į kaltės formą bei rūšį, į padarytos nusikalstamos veikos motyvus bei tikslus, į nusikalstamos veikos stadiją, į kaltinamojo asmenybę, nusikalstama veika padarytą žalą.Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad kaltinamojo A. A. atsakomybę lengvina tai, kad nusikalstamai veikai padaryti įtakos turėjo nukentėjusiojo provokuojantis ir rizikingas elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), o jo atsakomybę sunkina aplinkybė, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Aplinkybė, kad A. A. nusikalstamos veikos darymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui inkriminuota ir A. A. kaltime (jau perdavus bylą teismui, prokurorė keitė kaltinimą, nurodydama šią aplinkybę (t. 2, b. l. 168-170)). Iš bylos medžiagos matyti, kad iškart po nagrinėjamo įvykio į kavinę atvykę policijos pareigūnai A. A. nustatė 1,98 promilės girtumą (t. 1, b. l. 182-183). Apklausiamas teisme A. A. paaiškino, kad įvykio metu buvo neblaivus, nebuvo tiek girtas, kad neatsimintų įvykių. Ikiteisminio tyrimo metu A. A. nurodė, kad dėl girtumo ne viską atsimena. Nepažįstamą vyrą galėjo sužaloti, nes gynėsi, jeigu įvykio vietoje būtų buvęs blaivus, greičiausiai, pajutęs smūgį, būtų sureagavęs taip pat, nes yra daug metų praleidęs įkalinimo įstaigoje ir yra įpratęs gintis, kai kyla bent kokia grėsmė.Įvertinus šiuos nuteistojo A. A. parodymus, darytina išvada, kad ir būdamas blaivus, nuteistasis nukentėjusiojo atžvilgiu, šiam sudavus tris smūgius A. A. į sprandą, būtų atlikęs tokius pačius ar panašaus pobūdžio smurtinius veiksmus, ir nustatytas neblaivumas tam įtakos nebūtų turėjęs. Pažymėtina, jog byloje nėra kitų įrodymų, keičiančių padarytą išvadą, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi šias nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad A. A. neblaivumo būsena neturėjo įtakos konstatuotos nusikalstamos veikos padarymui. Todėl skundžiamas nuosprendis keistinas, pašalinant iš nuosprendžio aprašomosios dalies nurodytą nusikalstamos veikos faktinę aplinkybę, kad A. A. apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nuteistojo nusikalstamos veikos padarymui, nurodant, kad: A. A., 2025 m. liepos 18 d., apie 23 val., viešoje vietoje – picerijoje (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, lankytojų salėje, pašalinių asmenų akivaizdoje įžūliais veiksmais – naudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo R. K. atžvilgiu, tai yra nukentėjusiajam R. K. tyčia du kartus spyrė į veidą ir vieną kartą kumščiu sudavė į veidą, taip padarė R. K. kraujosruvą viršutinės lūpos gleivinėje, t. y. sužalojimą, kvalifikuojamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, bei išgąsdino konfliktą mačiusią nukentėjusiąją I. K., ir tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Taip pat pašalinant A. A. pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BPK 328 straipsnio, 1 punktas).Vis dėlto šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės pašalinimas, atsižvelgus į teismo nustatytų nuteistojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumą, savaime nerodo žymiai mažesnio asmens pavojingumo ir tai nėra būtina sąlyga švelninti A. A. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, paskirtą bausmę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytos aplinkybės, apibūdinančios nuteistojo padarytą veiką ir asmenybę, atsižvelgiant ir į tai, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė jam panaikintina, nesuteikia pagrindo spręsti, kad A. A. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė nėra teisinga ir turėtų būti švelninama.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes (kad nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kaltinamasis anksčiau teistas 7 kartus, teistumas neišnykęs, jo padaryta nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, nusikaltimas baigtas, padarytas veikiant tiesiogine tyčia, kaltinamasis yra nedirbantis, tačiau registruotas Užimtumo tarnyboje, baustas administracine tvarka) padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo A. A. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą vidutinio griežtumo bausmės rūšį – areštą, nustatant bausmės dydį, didesnį nei BK 49 straipsnyje numatytas bausmės vidurkis. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam A. A. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė (areštas 60 parų) nėra per griežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę nėra teisinio pagrindo. Paskirtos arešto bausmės vykdymas A. A. atidėtas 1 metams, pagrįstai nustačius, kad bausmės tikslai A. A. atžvilgiu bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, kaltinamajam paskiriant įpareigojimus (75 straipsnio 1 dalis, 6 dalies 6, 7, 8 10 punktai).BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam arešto bausme, teismas atidėdamas paskirtos arešto bausmės vykdymą, gali paskirti intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Šiuo atveju nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Teismas taip pat paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. Skundžiamu nuosprendžiu pirmos instancijos teismas A. A. paskyrė arešto bausmę, kurios vykdymą atidėjo 1 metams, ir paskyrė intensyvią priežiūrą nurodytoje gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 val. iki 06.00 val., taip pat įpareigojimus visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką: dalyvauti elgesio pataisos programoje; neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (įskaitant alkoholį).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, arešto bausmės A. A. paskyrimas, jos vykdymą atidedant 1 metams bei paskiriant intensyvią priežiūrą ir BK 75 straipsnio 6 dalyje numatytus įpareigojimus, yra proporcingas tiek nuteistojo asmenybės, tiek ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo kontekste. Tokios bausmės paskyrimas dera ir su teisingumo principo reikalavimais, o skunde nurodyti apelianto argumentai, kad bausmė ir paskirti įpareigojimai neatitinka bausmės paskirties ir yra nepagrįsti, todėl atmetami. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam A. A. už nusikalstamos veikos padarymą paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. birželio 9 d. nuosprendį, dėl nuteistajam paskirtos bausmės nėra pagrindo.Patikslinti skundžiamo nuosprendžio rezoliucinę dalį dėl bausmės vykdymo atidėjimo termino skaičiavimo, nurodant, kad bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (BPK 339 str. 3 d.).Dėl civilinio ieškinioApeliaciniu skundu A. A. prašo nukentėjusiųjų civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Pažymėtina, kad gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, bei atsiradusios žalos turi būti teisinis priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-50-1073/2019, 2K-158-303/2021, 2K-40-648/2024, 2K-82-648/2026). BPK 113 straipsnis nustato, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.Kaip matyti, nukentėjusiųjų R. K. ir I. K. civiliniai ieškiniai pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 181-182). Dėl A. A. įvykdytos nusikalstamos veikos R. K. prašė priteisti 2500 Eur neturtinės žalos, o I. K. 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsniu ir suformuota teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Nagrinėjamu atveju, vertindamas nukentėjusiųjų prašymo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad dėl A. A. veiksmų R. K. patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą, jam buvo sukeltas fizinis skausmas, nukentėjusioji I. K. patyrė išgąstį. Taip pat atsižvelgė į tai, kad A. A. įžūlus elgesys buvo demonstruojamas viešoje vietoje, dėl to nukentėjusysis išties jautėsi nemaloniai ir dėl kaltinamojo veiksmų patyrė nepatogumų, gėdą ir pažeminimą viešoje vietoje, savo žmonos akivaizdoje, kuri dėl to buvo išsigandusi ir susijaudinusi. Tačiau vertino ir tai, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai nesukėlė išskirtinai didelių nepatogumų, kurie leistų itin reikšmingai nukrypti nuo teismų praktikoje priteisiamų neturtinės žalos dydžių už analogiškas nusikalstamas veikas, pažymėjo, kad nukentėjusiesiems R. K. ir I. K. nenustatyta jokių liekamųjų reiškinių sveikatai, bei tai, kad nusikalstamai veika įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Taip pat atsižvelgė į A. A. turtinę padėtį (yra darbingo amžiaus, bet šiuo metu nedirbantis) bei jo galimybes atlyginti turtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, turinčias esminės reikšmės nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, prašomą priteisti sumą neturtinei žalai atlyginti R. K. sumažino nuo 2500 Eur iki 1200 Eur, o nukentėjusiajai I. K. nuo 1500 Eur iki 200 Eur.Teismo kolegijos nuomone, sprendžiant dėl nukentėjusiajai I. K. priteistos neturtinės žalos, be pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, atsižvelgtina ir į tai, kad nukentėjusioji I. K. pakankamai aktyviai dalyvavo vykusiame konflikte (nuo stalelio varė nuteistąjį, jį lydėjo iki kito stalelio, prašė nuteistojo draugų sudrausminti, replikavo), todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas klausimą dėl nukentėjusiosios I. K. patirtos neturtinės žalos išsprendė tinkamai, sumažindamas I. K. priteistos neturtinės žalos dydį, motyvuotai ir pagrįstai iš nuteistojo A. A. priteisė I. K. 200 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Visgi, vertinant priteistą neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam R. K. atsižvelgtina ir į CK 6.282 straipsnio nuostatas, pagal kurias žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas tada, kai paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti. Didelis neatsargumas – tai paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių ignoravimas, kai nukentėjusiojo veiksmai lėmė žalos atsiradimą ar sudarė sąlygas jai atsirasti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205-719/2020). Nagrinėjamu atveju, byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiojo R. K. rizikingas ir provokuojantis elgesys (vykstant žodiniam konfliktui, priėjo prie nuteistojo ir, norėdamas su juo pasikalbėti, rankos plaštaka jam sudavė tris nestiprius smūgius per sprandą) turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo iš A. A. priteista neturtinė žala nukentėjusiajam R. K. yra per didelė, todėl nuo 1200 Eur mažintina iki 500 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši suma geriausiai užtikrins piniginės kompensacijos balansą tarp A. A. padarytos veikos bei jos sukeltų padarinių, o nuteistojo skundo prašymas palikti nukentėjusiųjų civilinius ieškinius nenagrinėtus niekuo nepagrįstas, todėl atmetamas.Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimoPagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios BPK nuostatos galioja ir apeliacinio proceso metu.Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-322/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021).Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi nuteistajam A. A. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatė Violeta Savickienė. Apeliacinės instancijos teismui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2026 m. rugsėjo 28 d. pateikė pažymą Nr. APD-2026-09820, kurioje prašoma priteisti valstybei 141,67 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių teikiant antrinę teisinę pagalbą A. A. pagal 2026 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. KTS-2026-04935 apeliacinės instancijos teisme (3 t., b. l. 99, 105).Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo nuosprendžiu nusprendė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nuteistojo nusikalstamos veikos padarymui, ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, taip pat, nukentėjusiajam R. K. priteistinos neturtinės žalos dydį sumažinti iki 500 Eur. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad antrinė teisinė pagalba nuteistajam šioje byloje buvo teikiama ne jo iniciatyva, o dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo, jo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, sprendžia, kad išlaidos už A. A. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, 331 straipsniu,n u s p r e n d ž i a :Nuteistojo A. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. birželio 9 d. nuosprendį pakeisti.Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies, aprašant A. A. inkriminuotos ir įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nurodytą aplinkybę, kad A. A. apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies A. A. nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.Sumažinti nukentėjusiajam R. K. priteistą neturtinės žalos dydį iki 500 (penkių šimtų) eurų.Patikslinti nuosprendžio rezoliucinę dalį dėl bausmės vykdymo atidėjimo termino skaičiavimo, nurodant, kad bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (BPK 339 str. 3 d.).Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų už nuteistajam A. A. apeliacinės instancijos teisme teiktą antrinę teisinę pagalbą iš nuteistojo A. A. nepriteisti.Teisėjai Daiva Domeikienė Martynas Galvičius Ilona Jakubėnienė