Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Civilinė byla Nr. e2A-649-524/2026Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07146-2025-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.4.4.2; 2.3.4.4.3; 2.3.5.2.1 (S)

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Valantienės,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo IES1 apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 patikslintą ieškinį atsakovei ATS1 dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo nepilnamečiui vaikui pakeitimo, bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku pakeitimo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.Teismasnustatė:Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 621 straipsnio 2 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.I. Ginčo esmėIeškovas IES1 kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovei ATS1 prašydamas:pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-547-1090/2020 patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 1 punktu nustatytą nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą, bendravimo su vaiku ir jo išlaikymo tvarką taip:nustatyti šalių nepilnamečio vaiko KTA3 gyvenamąją vietą neporiniais metais su ieškovu – tėvu IES1, o poriniais metais su motina – atsakove ATS1;nustatyti, kad nė vienas iš tėvų neturi teisės vienasmenišku sprendimu pakeisti vaiko gyvenamosios vietos išsikeliant iš Vilniaus miesto (rajono);nustatyti ieškinyje nurodytą tėvų bendravimo su vaikų tvarką, pagal bendravimo modelį 50:50 principu (savaitė su tėvu, savaitė su motina) su numatytomis išimtimis gimtadienių, švenčių dienomis, atostogų, vaiko ligos laikotarpiais ir kitomis sąlygomis (informavimas, disponavimas vaiko dokumentais, sveikatos priežiūra, ugdymas ir kt.);nustatyti vaiko išlaikymo tvarką pagal kurią: i) kiekviena šalis savo bendravimo su sūnumi laiku vaiko išlaikymo išlaidas dengia iš savo lėšų, todėl išlaikymas vaikui iš skyrium gyvenančio tėvo nėra priteisiamas; ii) visos valstybės skiriamos išmokos ar kompensacijos vaikui ar susijusios su vaiko slauga mokamos į to tėvo banko sąskaitą, su kuriuo tais metais nustatyta vaiko gyvenamoji vieta; iii) visų valstybės skiriamų išmokų ar kompensacijų vaikui valdytojai uzufrukto teise yra abu tėvai, todėl tas iš tėvų, į kurio banko sąskaitą pervedamos valstybės išmokos ar kompensacijos iki einamojo mėnesio pabaigos turi pervesti į kito tėvo banko sąskaitą 1/2 visų valstybės išmokėtų išmokų ar kompensacijų vaikui (tiek periodinių tiek vienkartinių); iv) vaiko poreikiams tenkinti reikalingos išlaidos ugdymui, medicinos paslaugoms ar prekėms, įskaitant kineziterapines, odontologines, okulisto paslaugas ir reikalingas priemones vaiko sveikatai, telefonui, kompiuteriui ir kitoms informacinėms technologijoms, viršutiniams rūbams, avalynei, tėvų turi būti apmokėtos lygiomis dalimis;priteisti bylinėjimosi išlaidas.Ieškovas ieškinyje ir teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad šalys turi nepilnametį sūnų KTA3, gimusį (duomenys neskelbtini), kuris yra neįgalus. Vaikui yra autizmo spektro sutrikimas, stebimas cerebrinis paralyžius, hidrocefalija, epilepsija. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-547-1090/2020 patvirtino šalių 2019 m. gruodžio 16 d. sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria šalys susitarė dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečio vaiko išlaikymo, bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymu, kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų išsprendimo – vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su vaiko motina, vaiko išlaikymui nustatyta 500 Eur dydžio kasmėnesinė išmoka ieškovo mokama atsakovei, nustatyta tėvo bendravimo su vaiku tvarka. Tačiau teismo sprendimu nustatyta bendravimo tvarka nepakankamai apibrėžta, nėra aiški ir kelianti nuolatinius šalių tarpusavio nesutarimus, nebeatitinka ir geriausių vaiko interesų, jo teisės bendrauti su abiem tėvais, šalių interesų, kas sąlygoja poreikį keisti bendravimo tvarką iš esmės nustatant tėvų ir vaiko bendravimo modelį 50:50 principu – savaitė su tėvu, savaitė su motina ir ją išdėstant nauja redakcija. Taip pat būtina keisti sprendimu nustatytą vaiko išlaikymo dydį ir tvarką, kas susiję ir su bendravimo su vaiku tvarkos keitimu. Taip pat būtina peržiūrėti nustatytos vaiko gyvenamosios vietos su motina klausimą, nes tėvas nori dalyvauti lygiomis teisėmis dėl sprendimų esminiais vaiko gyvenimo klausimais priėmimo (sveikata, ugdymas, popamokinė veikla, sportas, mityba ir kt.).Atsakovė atsiliepimu į ieškinį prašė pareikštą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.Atsakovė atsiliepime į ieškinį ir teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad su ieškovo argumentais nesutinka, ieškovo veiksmai tiek reiškiant šį nepagrįstą ieškinį, tiek ir kitus ieškinius kitose bylose, yra kryptingas siekis žlugdyti atsakovę, kenkti atsakovei, o taip pat vaikui. Šiuo metu vaikui yra nustatytas neįgalumas iki (duomenys neskelbtini) (iki sukaks 18 metų). Atsakovė pabrėžia, kad visais vaiko gerovės bei kitais klausimais rūpinasi tik ji viena. Vaikas dėl komunikacijos sutrikimų negali žodžiu išreikšti savo nepasitenkinimo ar diskomforto – jo emocinę būklę reikia vertinti per elgesį, kūno kalbą, ir atsakovė, būdama nuolat su vaiku, geba tai tiksliai atpažinti ir atliepti. Vaikas stipriai reaguoja į režimo ar aplinkos pokyčius. Ieškovas negeba tinkamai įvertinti vaiko ribų, nepaiso specialiųjų poreikių, veikia impulsyviai ir nepasitaręs su atsakove. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-547-1090/2020 patvirtinta šalių taikos sutarties dalis dėl vaiko bendravimo su tėvu – ieškovu yra aiški, subalansuota ir atitinkanti vaiko interesus, tačiau sistemingai buvo pažeidžiama būtent ieškovo iniciatyva.Išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) pateiktoje išvadoje ir šios institucijos atstovė teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad abiejų tėvų buitinės sąlygos tinkamos, tėvai sugeba užtikrinti vaiko poreikių patenkinimą. Tarnybos vertinimu, faktinės aplinkybės nėra pasikeitusios. Vaikas gyvena su mama. Vaikas paaugo ir nori bendrauti su abiem tėvais. Vaikas turi specialių poreikių, todėl dėl sveikatos specifikos gyvenamosios vietos pakeitimas ir bendravimas 50:50 principu (po savaitę) neatitinka vaiko interesų ir nebūtinas. Vaikui svarbu saugumas ir stabilumas. Bendravimo su tėvu tvarka gali būti praplėsta (kelios valandos per darbo dieną 1 dieną kiekvieną savaitę pasibaigus užsiėmimams iki 20 val. bei pusę vasaros atostogų).II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėVilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei iš ieškovo 3 993 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas nurodė, kad iš byloje pateiktų įrodymų visumos seka išvada, kad šiuo metu abu tėvai daugiau ar mažiau užtikrina nepilnamečio sūnaus KTA3 tiek specialių, tiek įprastų poreikių tenkinimą, berniuką myli, turi su juo ryšį, turi tinkamas gyvenimo sąlygas ir materialinius išteklius, juo visapusiškai rūpinasi, pasiruošusios užtikrinti vaikui sąlygas gyventi su kiekvienu iš tėvų. Tačiau iš detaliai sprendime aprašytų šalių procesinių dokumentuose nurodytų faktinių aplinkybių darytina išvada, kad tarp tėvų vyksta nuolatiniai konfliktai ir abipusis nepasitikėjimas, šalys geruoju negali susitarti dėl vaiko auklėjimo ir priežiūros praktiškai nei vienu klausimu. Tokiu būdu, vaikas tokioje tėvų konfrontacijoje negali jaustis saugiai ir stabiliai. Tarnybos procesiniai dokumentai įrodo, kad vaiko teisės yra pažeidžiamos tuo aspektu, kad tėvai nesutaria, tuo kelia įtampą vaikui. Rizikos veiksnys nustatomas tiek vaiko motinai, tiek vaiko tėvui (nesutarimas vaiko situacijai svarbiais klausimais). Teismui nėra jokio pagrindo pritarti šalių argumentams dėl tėvo ar motinos netinkamos vaiko priežiūros ar vaiko teisių įgyvendinimo. Atsižvelgtina ir į tai, kad KTA3 gyvena šeimoje su seserimis, iš esmės, byloje nesurinkta objektyvių duomenų, kad šalių nepilnamečiui vaikui nesaugu gyventi su atsakove (motina) ir nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su tėvu. Teismas nenustatė, kad esanti aplinka šalių nepilnamečio sūnaus tapo nesaugi, kelia grėsmę ar nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka joms būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Gyvenimas su atsakove bei seserimis atitinka berniuko interesus. Šioje dalyje ieškovas savo reikalavimų pagrįstumo neįrodė. Atsakovė tinkamai įgyvendina tėvų valdžią berniuko atžvilgiu, užtikrina visapusišką vaiko fizinių bei emocinių psichologinių poreikių tenkinimą, rūpinasi vaiko mokymu, ugdymu, sveikatos priežiūra, yra sudariusi geras buitines sąlygas vaikui, tarp motinos ir sūnaus yra susiklostę vaikui reikšmingi, tvirti ir saugūs ryšiai, ji nesudaro kliūčių vaikui palaikyti santykius su tėvu, nesiekia formuoti vaikui neigiamų nuostatų tėvo atžvilgiu, kiek tai įmanoma atsižvelgiant į paties ieškovo elgesį ir asmenines nuostatas bei įsitikinimus.Teismas pažymėjo, jog vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas lemtų reikšmingą papildomą emocinę, psichologinę naštą berniukui, kuriam ir taip jau ilgą laiką tenka patirti daug neigiamų išgyvenimų, nulemtų daug metų besitęsiančių tėvų nesutarimų, nuolat lydimų policijos, Tarnybos bei kitų specialistų intervencijos į šeimos gyvenimą. Vaikas dėl savo amžiaus ir nustatytų ligų nėra pajėgūs savarankiškai kritiškai vertinti situaciją, jam itin didelę įtaką daro tėvai, vaikas yra labiau veikiamas tėvų tarpusavio priešiškumo, galinčio sąlygoti vaiko išgyvenamą lojalumo konfliktą, ko pasėkoje kyla rizika ir vaiko tarpusavio santykiams. Vaiko sutrikimų visuma atskleidžia, kad jam būtina ne tik priežiūra, bet ir aukštos kvalifikacijos, ilgalaikę patirtį sukaupusio asmens įsitraukimas. Atsakovė šią priežiūrą užtikrina kasdien ir nepertraukiamai. Jos sukaupta patirtis leidžia laiku pastebėti net menkiausius vaiko būklės pokyčius, o nuolatinis bendravimas su gydytojais ir specialiaisiais pedagogais leidžia tiksliai įgyvendinti gydymo rekomendacijas. Teismas visiškai pritaria, kad vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas prieštarauja jo interesams, nėra esminių aplinkybių pasikeitimo, pablogins vaiko buitinės sąlygas, vaikui saugu gyventi su motina, kuri tinkamai užtikrina visų sūnaus poreikių tenkinimą. Ieškovo nurodoma tėvų bendravimo tvarka, t. y. laikantis 50:50 proporcijos, t. y. po lygiai tėvams bendraujant su vaiku prieštarauja tiek medicininėms rekomendacijoms, tiek vaiko interesams. Vaiko kasdienė aplinka motinos namuose yra ne tik stabili, bet ir specialiai pritaikyta jo poreikiams, ką pažymėjo ir Tarnyba. Tomas gali saugiai gyventi nuolat stebimas, kad prireikus jam būtų suteikta reikalinga pagalba. Taigi, akivaizdu, kad atsakovės buitinės sąlygos yra geresnės nei ieškovo. Tokių sąlygų neįmanoma užtikrinti taikant ieškovo siūlomą vaiko gyvenimo modelį 50:50, kai vaikas būtų priverstas nuolat keisti gyvenamąją vietą ir prisitaikyti prie skirtingų tėvų gyvenimo ritmų. Dėl vaiko sveikatos ypatumų būtina nuosekli priežiūra, griežtas režimo laikymasis ir emocinis stabilumas, ką iki šiol užtikrina motina. Tėvo noras dalyvauti vaiko gyvenime savaime nėra pakankamas pagrindas keisti priežiūros modelį, o vaiko interesai reikalauja ne formalios tėvų lygybės, o realių gebėjimų vertinimo. Bylos duomenimis, vaikas itin stipriai reaguoja į aplinkos pokyčius. Teismas, spręsdamas vaiko gyvenamąją vietą ir priežiūros tvarką, pirmiausia vertintų ne tėvų siekius, o vaiko interesus — jo sveikatą, saugumą, emocinę gerovę ir aplinkos stabilumą. Teismo vertinimu, ieškovo ieškinio reikalavimas dėl bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo 50:50 modeliui prieštarauja vaiko interesams, yra pernelyg intensyvi, atsižvelgiant į vaiko priežiūros specifiką, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 13 d. sprendimu byloje Nr. e2-547-1090/2020 patvirtinta tėvo ir sūnaus bendravimo tvarka nekeistina. Byloje nepakanka duomenų, kad tėvo bendravimo su vaiku tvarka būtų praplėsta Tarnybos specialistės siūlymu 2025 m. spalio 14 d. teisminio nagrinėjimo metu, nes su ja nesutiko šalys (nei ieškovas nei atsakovė), nurodant, kaip nepriimtina, o vaiko poreikius geriausiai žino tėvai. Atmetus šį ieškinio reikalavimą atmetamas ir kitas pareikštas išvestinis reikalavimas dėl priteisto išlaikymo pakeitimo.III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentaiIeškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 29 d. sprendimą priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinio reikalavimus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat apeliaciniu skundu prašoma:priimti ir prijungti prie bylos 2025 m. spalio 29 d. teisės psichologijos specialistų (KTA2 ir teisės psichologijos daktaro KTA1) išvadą – tyrimą ir 2026 m. sausio 16 d. Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą;liudytoju šaukti teisės psichologą KTA2, ir kviesti psichologę KTA4 ir teisės psichologą KTA2 į liudytojų akistatą;išreikalauti iš ATS1 mokėjimus už psichologo konsultacijas patvirtinančius dokumentus – grynųjų pinigų priėmimo kvitus išrašytus KTA4;bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šalių vaikas turi sunkią negalią, nepaisant savo amžiaus (tuoj sukaks 12 metų) jis negali išsakyti savo nuomonės ir norų su kuo nori gyventi ir kaip nori bendrauti su tėvais. Tačiau vaikas išsako savo pagrindinius poreikius ir moka reikšti įvairias emocijas, jis nesėdi vežimėlyje, nėra prikaustytas prie lovos, vaikšto, lanko ugdymo įstaigą, užsiima popamokine veikla, yra socialus, mėgsta ir nori bendrauti su vaikas ir kitais žmonėmis, kurių net nepažįsta ir nebijo kontakto su jais. Tačiau ši neįgalumo aplinkybė negali reikšti, kad gyvenamosios vietos keitimas ir bendravimo tvarka principu 50:50 negali būti taikoma, nes priešingas aiškinimas reikštų, kad skyrybų atvejų jeigu vaikas yra neįgalus, tėvas ne savo noru pašalinamas iš vaiko gyvenimo ir jam lieka tik vaiko ir net jo motinos (nes ji tariamai negali dirbti dėl vaiko neįgalumo) išlaikymo funkcija. Teismas nevertino to, kad būtent atsakingo, rūpestingo tėvo eliminavimas iš vaiko gyvenimo ar jo vaidmens sumažinimas iki minimumo pažeidžia vaiko interesus. Teismas skundžiamą sprendimą ir išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos keitimo negalimumo grindė išskirtinai tik atsakovės pateikta psichologės psichoterapeutės išvada ir jos kaip liudytojos paaiškinimais, nors ieškovo pateiktos teisės psichologų išvados yra labiau patikimos ir kvalifikuotos. Šios dvi išvados yra kardinaliai priešingos, tačiau teismas nepagrįstai suteikė prioritetą atsakovės išvadai ir nepašalino prieštaravimų vykdant šių psichologų kaip liudytojų akistatą. Tarnybos išvada grindžiama ta pačia nepatikima, nepagrįsta, šališka ir net neprofesionalia atsakovės pateikta psichologės išvada ir išskirtinai tik motinos pasakojimais. Tarnyba ignoravo tiek jai, tiek ir teismui pateiktus akivaizdžius įrodymus (susirašinėjimą su vaiko motina), kurie patvirtina, kad motina riboja tėvo bendravimą su vaiku. Tarnyba rekomenduoja nesutarimus tėvams spręsti tokiu būdu, kuris pažeidžia vaiko interesus ir teises. Taigi, Tarnybos darbas yra atmestinis, formalus, o teikiamos išvados neobjektyvios, neprofesionalios, nepagrįstos ir neišsamios ir labai tendencingai palaikančios motinos poziciją, nes Tarnyba savo išvadas grindžia išskirtinai motinos žodžiais ir pasakojimais, kurie yra subjektyvūs ir neatskleidžia objektyvios tiesos, ir visiškai ignoruoja tėvo paaiškinimus, kurie pagrindžiami rašytiniais įrodymais. Teismas sumenkino ir nesivadovavo byloje liudijusių vaiko mokytojų paaiškinimais. Vaiko pedagogės kategoriškai paneigė visus motinos ir jos psichologės teiginius.Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas skundžiamą sprendimą nekeisti gyvenamosios vietos grindė ir neteisingais teiginiais, prieštaraujančiais byloje esantiems įrodymams. Atsakovės dukros iš pirmos santuokos yra pilnametės (vienai apie 30 metų, kitai apie 24 metus) ir jos gyvena savarankiškus gyvenimus. Teismas neteisingai nurodė, kad vaikas nuo gimimo gyvena su motina ir seserimis ir kad su ieškovu iki ieškinio pateikimo vaikas negyveno, nes ieškovas nuo pat vaiko gimimo (duomenys neskelbtini) m. iki 2018 m. nuolat gyveno su vaiku, aktyviai dalyvavo jo gydymo procese, žino visus vaiko sveikatos niuansus ir žino kaip reaguoti į vaiko sveikatos sutrikimus, buvo su vaiku kartu daugiau nei vaiko motina ir jų ryšys buvo stipresnis nei vaiko ir motinos. Ieškovas būdamas su vaiku ligoninėje ir patyręs itin baisius išgyvenimus ir emociškai išsekęs, nusprendė nebekovoti teismuose dėl vaiko globos, nors buvo pateikęs ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su juo ir bendravimo lygiomis dalimis ir skyrybų procese sutiko sudaryti taikos sutartį, kad kuo greičiau būtų užbaigti procesai. Akivaizdu, kad tai buvo didelė klaida, nes vaiko motina šia situacija naudojasi dabar. Ieškovas ir po skyrybų nuolat ir ne tik kas antrą savaitgalį leisdavo laiką su vaiku. Ieškovo gyvenimo sąlygos yra lygiai tokios pat tinkamos vaikui kaip ir pas atsakovę. Vaikas vienodai saugiai jaučiasi tiek su tėvu tiek su motina, todėl nori būti su mama ir su tėčiu, todėl ieškovo siūlomas gyvenamosios vietos keitimas kas metai yra teisingas ir protingas atitinka vaiko ir tėvų interesus. Ieškovo materialinė padėtis yra pakankama, jis gauna nuolatines pajamas, darbo grafikas lankstus, jis pats be kitų (auklių) pagalbos gali pasirūpinti ir užtikrinti vaiko poreikius.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovas neįrodė esminių sąlygų pasikeitimo, dėl kurių vaiko gyvenamoji vieta turėtų būti keičiama. Vaiko amžius, prasidedantis brendimas (vaikui tuoj sukaks 12 metų) yra itin svarbu ir reikšminga įvertinus vaiko lytį – berniukas, dėl ko tėvo vaidmuo šiame vaiko gyvenimo etape ir toliau darosi vis svarbesnis vaiko raidai ir jo vystymuisi. Abu tėvai turi būti lygiai integruoti į neįgalaus vaiko priežiūrą ir auginimą būtent dėl paties vaiko interesų ir saugumo, nes vaiko neįgalumas bus iki jo gyvenimo pabaigos. Gyvenamosios vietos keitimo klausimas negali būti atsietas nuo pateikto ieškovo reikalavimo keisti bendravimo su vaiku tvarką 50:50 principu, nes tokia nustatyta tvarka ir būtų esminis aplinkybių pasikeitimas gyvenamosios vietos keitimui siūlomu būdu (kas antri metai). Tai užtikrintų vaiko teisę bendrauti su artimais giminaičiais ir iš tėvo pusės, tokiu būdu gerinant ir vaiko socializacijos įgūdžius ir patiriant močiutės ir tetos, pusseserių meilę ir dėmesį. Vaikas pas tėvą gyvena ramioje, saugioje ir sveikoje aplinkoje, o atsakovė visą laiką daug rūkė ir galimai iki šiol šio žalingo įpročio neatsisakė (taip pat rūkė ir namuose). Įvertinus tai, kad ji jokių pajamų negauna, šio žalingo poreikio įgyvendinimui naudoja vaiko išlaikymui skirtas lėšas. Ieškovas stengiasi, kad vaikas vaikščiotų, lankytų kineziterapinius užsiėmimus, tačiau atsakovė draudžia tai, nes neva vaikui tai nepatinka, visiškai nevertindama to, kad nejudrus vaiko gyvenimo būdas blogina vaiko judėjimo galimybes ir sveikatos būklę, vaikas turi antsvorį, todėl judėjimas vaikui būtinas.Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas pripažįsta, kad šiuo metu abu tėvai daugiau ar mažiau užtikrina nepilnamečio sūnaus tiek specialių, tiek įprastų poreikių tenkinimą, berniuką myli, turi su juo ryšį, turi tinkamas gyvenimo sąlygas ir materialinius išteklius, juo visapusiškai rūpinasi, pasiruošusios užtikrinti vaikui sąlygas gyventi su kiekvienu iš tėvų. Teismas niekaip nepagrindė kodėl toks gyvenimas kas antrą savaitę su tėvu ir su motina nėra laikomas vaikui rutinišku, stabiliu ir saugiu, nes būtent šių faktorių svarbą akcentuoja specialistai. Vaiko saugumą ir jo norą bendrauti su tėvu patvirtina teisės psichologų išvados, vaiko mokytojų liudijimai. Vaikas ne kartą yra praleidęs su tėvu netgi ilgesnį laiką nei 7 dienas. Patvirtinta galiojanti tvarka yra minimali, neišsami, nekonkreti ir nuolat kelia ginčus tarp šalių. Kas antras savaitgalis nėra pakankamas laikas ieškovo kaip tėvo teisių ir pareigų įgyvendinimui, kad būtų užtikrintas pilnavertis ir visapusiškas vaiko ir tėvo ryšys. Tačiau teismo siūlomas tėvo bendravimas su vaiku viduryje savaitės prieštarauja patiems teismo teiginiams, kad dažni aplinkos pokyčiai vaikui nėra galimi. Vaiko motina riboja ieškovo dalyvavimą vaiko gyvenime. Kokios aplinkybės pasikeitė ieškovas nurodė teikdamas argumentus dėl gyvenamosios vietos keitimo.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad keičiant bendravimo tvarką principu 50:50 būtina keisti ir galiojančią išlaikymo tvarką. Sprendimu patvirtinta sutartimi vaiko išlaikymui nustatyta 500 Eur dydžio kasmėnesinė išmoka ieškovo mokama atsakovei. Šiai dienai ieškovas moka indeksuotą išlaikymą – 695 Eur. Be šio ieškovo teikiamo išlaikymo vaikui atsakovė gauna apie 1 100 Eur vaikui skiriamų išmokų iš valstybės. Taigi, atsakovės gaunamas išlaikymas yra apie 1 800 Eur, o 2026 m. bus dar didesnis, be to, ji iš valstybės gauna vienkartinių išmokų vaiko poreikiams (telefonui, kompiuteriui, transporto priemonės atnaujinimui, kompensacijos būstui ir kt.). Teismui teikiamas reikalavimas pakeisti vaiko išlaikymo tvarką (išlaikymas nėra mažinamas tik perskirstomas ir seka paskui vaiką), kuri buvo nustatyta 2020 m. sausio mėnesį. Ginčo atveju vaikui išlaikymo suma turi būti peržiūrima ir perskirstoma, įvertinant reikalaujamą keisti bendravimo su vaiku tvarką 50:50, taip pat įvertinus papildomai skiriamas valstybės išmokas vaikui, kurių nebuvo priimant sprendimą ir susitariant dėl ieškovo kasmėnesinio išlaikymo dydžio, atsakovės nededamas pastangas gauti pajamų, užtikrinant ir jos indėlį vaiko išlaikymui. Ginčo atveju jokių papildomų išlaidų, kurių nepadengia valstybės skiriamos išmokos nėra. Valstybės skiriamos išmokos net nėra panaudojamos tik vaiko poreikių tenkinimui – iš šių išmokų atsakovė dengia ir savo asmenines išlaidas. Vaiko būklė stabilizavosi – pastaraisiais metais nebepatiria epilepsijos priepuolių (2024 m. nuimti ir vaistai nuo epilepsijos), nebeguli ligoninėse, lanko ugdymo įstaigą. Jokių kitų poreikių, dėl kurių išlaidos vaikui padidėjo, nėra. Išlaidų reikalaujantys vaiko poreikiai šiai dienai yra būstas, maistas, vaistai susirgus, pramogos, rūbai. Nustačius bendravimo tvarką 50:50 vaiko poreikius turės tenkinti abu tėvai, todėl abu tėvai turi teisę vaikui patiriamas išlaidas dengti iš valstybės gaunamų išmokų ir išmokos turi būti dalinamos abiem tėvams, todėl valstybės išmokų vaikui valdytojai uzufrukto teisėmis yra abu tėvai.Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, taip pat netenkinti ieškovo prašymų dėl žodinio bylos nagrinėjimo, įrodymų prijungimo, jų išreikalavimo bei liudytojų apklausos.Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad ieškovas skundu nepagrindžia, jog didžioji dalis skunde minimų naujų įrodymų ir prašymų buvo pavėluotai teikti pirmosios instancijos teismui ir pagrįstai nepriimti dėl proceso stadijos, koncentracijos ir ekonomiškumo, taip pat dėl jų perteklinio pobūdžio. Vienintelis po sprendimo priimtas dokumentas nėra reikšmingas sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos. Ieškovas nenurodo jokių naujų liudytojų, kurie nebūtų buvę išklausyti pirmosios instancijos teisme, taip pat neįvardija, kokias konkrečias faktines aplinkybes būtina tirti žodiniame apeliacinės instancijos posėdyje, kokių prieštaravimų bylos medžiagoje neįmanoma pašalinti rašytine tvarka ar kokie proceso formos pažeidimai galėjo lemti neteisingą sprendimą. Dėl šių priežasčių ieškovo prašymai dėl naujų įrodymų priėmimo, liudytojo šaukimo ir įrodymų išreikalavimo netenkintini, nėra jokio reikalo skirti bylą nagrinėti žodiniame posėdyje.Atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, jog įvertinus skundą bei jo argumentus ir visą byloje surinktą medžiagą, darytina išvada, kad ieškovas nepateikia nei esminių pasikeitusių aplinkybių, nei teisinių argumentų, kurie paneigtų sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą: pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis vaiko interesų prioriteto principu, pagrįstai sprendimo ašimi laikė vaiko išskirtinai sudėtingą sveikatos būklę ir specialiuosius poreikius, dėl kurių vaikui būtina pastovi, vientisa, prognozuojama priežiūra, nuosekli rutina ir maksimalus streso bei aplinkos fragmentavimo vengimas, nes vaikas dėl intelekto ir raidos sutrikimų nepajėgia adekvačiai komunikuoti savijautos, o bet koks priežiūros nenuoseklumas kelia realias medicinines rizikas. Būtent todėl teismas teisėtai atmetė tiek gyvenamosios vietos keitimą, tiek 50:50 bendravimo modelį, kuris tokiam vaikui reikštų nuolatinį bazinės aplinkos, taisyklių ir priežiūros praktikų kaitaliojimą, didinantį regresijos ir sveikatos pablogėjimo tikimybę, o kartu pagrįstai atmestinas ir išvestinis reikalavimas dėl išlaikymo tvarkos. Apeliacinis skundas iš esmės apsiriboja deklaratyviu nesutikimu su įrodymų vertinimu ir bandymu taikyti 50:50 modelį neįgalaus vaiko situacijai, nors ieškovo cituojama kasacinė praktika sprendė iš esmės kitokį faktinį kontekstą (sveikų vaikų adaptaciją) ir ji negali pakeisti šioje byloje lemiančio kriterijaus – medicininio saugumo ir specialiųjų poreikių vaiko stabilumo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas.Teismaskonstatuoja:Apeliacinis skundas atmestinas.IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvadosDėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkosBylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymo nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Apeliantas prašymą nagrinėti žodinio proceso tvarka grindžia liudytojo KTA2 apklausa bei psichologės KTA4 ir teisės psichologo KTA2 akistata, tačiau dėl šis prašymas nutarties 32-33 punktuose nurodytais motyvais atmestas.Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).Atsižvelgiant į tai netenkintinas apeliacinio skundo prašymas bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmėNagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 29 d. sprendimas, kuriuo atmestas ieškovo IES1 ieškinys atsakovei ATS1, kuriuo buvo prašoma pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-547-1090/2020 patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 1 punktu nustatytą šalių nepilnamečio vaiko KTA3 gyvenamąją vietą, bendravimo su vaiku ir jo išlaikymo tvarką.Apeliacinis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamas sprendimas priimtas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjus byloje esančius įrodymus, nevertinant ir nepriimant reikšmingų įrodymų, skundžiamame sprendime pateikiant neteisingą informaciją ir skundžiamą sprendimą grindžiant išskirtinai atsakovės žodžiais ir teiginiais, nepatikima ir mokslinei metodikai prieštaraujančia psichologės išvada, taip pat šia psichologės išvada grindžiama išvadą byloje teikiančios institucijos išvada. Teigiama, jog teismas skundžiamu sprendimu pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.169 ir 6.170 straipsnius ir jų pagrindu suformuotą kasacinio teismo praktiką dėl gyvenamosios vietos keitimo ir bendravimo su vaiku tvarkos 50:50 principu.Dėl naujų įrodymų priėmimo ir išreikalavimo, liudytojų apklausosIeškovas apeliacinius skundu be kita ko prašo:priimti ir prijungti prie bylos 2025 m. spalio 29 d. teisės psichologijos specialistų (KTA2 ir teisės psichologijos daktaro KTA1) išvadą – tyrimą ir 2026 m. sausio 16 d. Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą;liudytoju šaukti teisės psichologą KTA2, ir kviesti psichologę KTA4 ir teisės psichologą KTA2 į liudytojų akistatą;išreikalauti iš ATS1 mokėjimus už psichologo konsultacijas patvirtinančius dokumentus – grynųjų pinigų priėmimo kvitus išrašytus KTA4.Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, nagrinėja fakto ir teisės klausimus, tačiau yra saistomas ne tik byloje pareikšto reikalavimo ribų, bet ir apelianto pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo apeliaciniame procese ir negali peržengti apeliaciniu skundu nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Proceso įstatymai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą įvertinti visas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui reikšmingas aplinkybes, buvusias nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teismui tiriant ir vertinant ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių visumą, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui numato ribojimo išlygas. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti nuspręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018).Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis – jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).CPK 189 straipsnio 1 dalis nustato, kad liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, nesvarbu, koks jo amžius ir giminystės ryšiai su byloje dalyvaujančiais asmenimis, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios ryšį su byla. Teismo posėdžio pirmininkas, siekdamas tinkamai įgyvendinti CPK 158 straipsnyje nustatytas pareigas, gali dalyvaujančių byloje asmenų prašymu išreikalauti iš kitų asmenų įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti (CPK 160 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu teisėjas taip pat atlieka kitus procesinius veiksmus, būtinus tinkamai parengti bylą nagrinėti teisme (išreikalauja įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti, renka įrodymus savo iniciatyva, kai tokia teismo teisė numatyta CPK, ir kitus) (CPK 227 straipsnio 4 dalis). Taigi, visa bylos medžiaga suformuojama parengiamojoje stadijoje, kad bylą galima būtų išnagrinėti per vieną teismo posėdį, atitinkamai CPK įtvirtintas ribojimas vėliau, jau paskyrus bylą į teismo posėdį, teikti naujus įrodymus. Vėliau pateiktus įrodymus teismas turi teisę atsisakyti priimti arba atmesti prašymą juos išreikalauti, jeigu vėlesnis įrodymų pateikimas užvilkins sprendimo byloje priėmimą ir (ar) įrodymai ar prašymas dėl jų išreikalavimo galėjo būti pateikti anksčiau (CPK 181 straipsnio 2 dalis, 251 straipsnio 2 dalis).Pirmiausia, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ir prijungti prie bylos 2025 m. spalio 29 d. teisės psichologijos specialistų (KTA2 ir teisės psichologijos daktaro KTA1) išvadą – tyrimą, liudytoju šaukti teisės psichologą KTA2, išreikalauti iš ATS1 mokėjimus už psichologo konsultacijas patvirtinančius dokumentus – grynųjų pinigų priėmimo kvitus išrašytus KTA4. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai atsisakęs priimti ir išreikalauti minėtus įrodymus, apklausti liudytoją. Be to, pažymėtina, kad civilinį procesą reglamentuojančios teisės normos apskritai nenumato tokio procesinio veiksmo kaip liudytojų akistata ir toks institutas būdingas baudžiamajam procesui.Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad pareiškėjo teikiama 2025 m. spalio 29 d. teisės psichologijos specialistų (KTA2 ir teisės psichologijos daktaro KTA1) išvada – tyrimas ir prašomi išreikalauti įrodymai, reikalavimas apklausti liudytoją, kuri buvo apklausta pirmosios instancijos teisme, ir apklausti kitą liudytoją, surengti jų akistatą, laikytini pertekliniais. Pirmosios instancijos teismui teikiami įrodymai buvo teikiami nesavalaikiai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apskritai jų pateikimas neturi reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, kadangi iš esmės jų pagrindu ieškovas siekia tik paneigti atsakovės pirmosios instancijos teismui pateiktą psichologės – psichoterapeutės KTA4 2025 m. balandžio 1 d. išvadą, kad nagrinėjamu atveju 50:50 globos modelis nerekomenduotinas. Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi ne vien šia išvada, be to, tai tėra rekomendacinė išvada, kuria teismas vertina kartu vertindamas pateiktų įrodymų visumą. Vilniaus apygardos prokuratūros 2026 m. sausio 16 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą taip pat laikytinas pertekliniu ir neturinčiu esminės reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui įrodymu, kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė, kad šiuo metu ieškovo atžvilgiu jokių ikiteisminių tyrimų neatliekama ir kad tai reiškia, jog atsakovės nurodytas vienas iš ieškinio atmetimo pagrindų – ikiteisminis tyrimas yra nepagrįstas. Ši pirmosios instancijos teismo išvada nėra ginčijama.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, netenkintini ieškovo apeliacinio skundo prašymai:priimti ir prijungti prie bylos 2025 m. spalio 29 d. teisės psichologijos specialistų (KTA2 ir teisės psichologijos daktaro KTA1) išvadą – tyrimą ir 2026 m. sausio 16 d. Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą;liudytoju šaukti teisės psichologą KTA2, ir kviesti psichologę KTA4 ir teisės psichologą KTA2 į liudytojų akistatą;išreikalauti iš ATS1 mokėjimus už psichologo konsultacijas patvirtinančius dokumentus – grynųjų pinigų priėmimo kvitus išrašytus KTA4.Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumoTiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytiems motyvams ir argumentams.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021).Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes teismas gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas ir patikimas, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018).Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022).Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovas IES1 ir atsakovė ATS1 turi nepilnametį sūnų KTA3, gimusį (duomenys neskelbtini), kuris yra neįgalus. Vaikui yra autizmo spektro sutrikimas, stebimas cerebrinis paralyžius, hidrocefalija, epilepsija. Šiuo metu vaikui yra nustatytas neįgalumas iki (duomenys neskelbtini) (iki sukaks 18 metų).Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-547-1090/2020 patvirtino šalių 2019 m. gruodžio 16 d. sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria šalys susitarė dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečio vaiko išlaikymo, bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymu, kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų išsprendimo – vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su vaiko motina, vaiko išlaikymui nustatyta 500 Eur dydžio kasmėnesinė išmoka ieškovo mokama atsakovei iki vaiko pilnametystės, motina tvarko nepilnamečio vaiko išlaikymui gaunamas lėšas uzufrukto teise, nustatyta tėvo bendravimo su vaiku tvarka, pagal kurią ieškovas su vaiku bendraują iš esmės kas antrą savaitgalį su numatytomis išimtimis gimtadienių, švenčių dienomis, atostogų, vaiko ligos laikotarpiais ir kitomis sąlygomis (informavimas, disponavimas vaiko dokumentais, sveikatos priežiūra, ugdymas ir kt.);Ieškovas IES1 kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovei ATS1 prašydamas pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-547-1090/2020 patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 1 punktu nustatytą nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą, bendravimo su vaiku ir jo išlaikymo tvarką taip:nustatyti šalių nepilnamečio vaiko KTA3 gyvenamąją vietą neporiniais metais su ieškovu – tėvu IES1, o poriniais metais su motina – atsakove ATS1;nustatyti, kad nė vienas iš tėvų neturi teisės vienasmenišku sprendimu pakeisti vaiko gyvenamosios vietos išsikeliant iš Vilniaus miesto (rajono);nustatyti ieškinyje nurodytą tėvų bendravimo su vaikų tvarką, pagal bendravimo modelį 50:50 principu (savaitė su tėvu, savaitė su motina) su numatytomis išimtimis gimtadienių, švenčių dienomis, atostogų, vaiko ligos laikotarpiais ir kitomis sąlygomis (informavimas, disponavimas vaiko dokumentais, sveikatos priežiūra, ugdymas ir kt.);nustatyti vaiko išlaikymo tvarką pagal kurią: i) kiekviena šalis savo bendravimo su sūnumi laiku vaiko išlaikymo išlaidas dengia iš savo lėšų, todėl išlaikymas vaikui iš skyrium gyvenančio tėvo nėra priteisiamas; ii) visos valstybės skiriamos išmokos ar kompensacijos vaikui ar susijusios su vaiko slauga mokamos į to tėvo banko sąskaitą, su kuriuo tais metais nustatyta vaiko gyvenamoji vieta; iii) visų valstybės skiriamų išmokų ar kompensacijų vaikui valdytojai uzufrukto teise yra abu tėvai, todėl tas iš tėvų, į kurio banko sąskaitą pervedamos valstybės išmokos ar kompensacijos iki einamojo mėnesio pabaigos turi pervesti į kito tėvo banko sąskaitą 1/2 visų valstybės išmokėtų išmokų ar kompensacijų vaikui (tiek periodinių tiek vienkartinių); iv) vaiko poreikiams tenkinti reikalingos išlaidos ugdymui, medicinos paslaugoms ar prekėms, įskaitant kineziterapines, odontologines, okulisto paslaugas ir reikalingas priemones vaiko sveikatai, telefonui, kompiuteriui ir kitoms informacinėms technologijoms, viršutiniams rūbams, avalynei, tėvų turi būti apmokėtos lygiomis dalimis.Pažymėtina, kad kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetinių nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu įtvirtintu Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.3 straipsnyje. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinių vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateikiamais išaiškinimais, vienas esminių tėvų valdžios (globos teisių) elementų – teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą (CK 3.168 straipsnis, 2.14 straipsnis). Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019). Kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu (CK 3.169 straipsnio 1 dalis). Jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų (CK 3.169 straipsnio 2 dalis).Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu. Tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis). Vienas iš tokių teismo kompetencijai priskirtinų spręsti klausimų – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, kai tėvai gyvena skyrium ir nesutaria, su kuriuo iš jų turėtų gyventi nepilnametis vaikas (CK 3.169 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019).Sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti ir aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi, ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006, 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008, 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013). Kasacinio teismo praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013) nurodoma, kad, sprendžiant dėl to, ar esama aplinka užtikrina vaiko poreikius, jo galimybes sveikai augti ir vystytis, būtina, be kita ko, atsižvelgti į bendruosius vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš skyrium gyvenančių tėvų kriterijus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad, aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi: nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2007, 2010 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010), vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-49/2009).Esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar jos pakeitimo, yra vaiko interesai. Jis grindžiamas nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų garantuojamu prioritetinės vaiko teisių bei interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas), kuris reiškia, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus. Teismai, nagrinėdami vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš skyriumi gyvenančių tėvų bylas, turi įvertinti kiekvieno iš jų pastangas bei galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas, t. y. tas sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, vaiko norus ir pažiūras, kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2008, 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010, 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2011).Pažymėtina, kad tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006, 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008, 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010). Vaiko interesai pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti pagal amžių jam reikalingais dalykais, ugdytis, lavintis ir pan. Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl, kai vaikas daugiau kaip vienus metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019).CK 3.164 straipsnyje nustatyta, kad tuo atveju, kai sprendžiamas bet koks su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą ir, priimant sprendimą, turi būti atsižvelgta į jo norus, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. CK 3.177 straipsnyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Vis dėlto, EŽTT, be kita ko, yra nurodęs, kad vaiko nuomonė nėra visa lemianti, svarbiausia – geriausių vaiko interesų užtikrinimas, o teismai, nuspręsdami dėl vaiko gyvenamosios vietos, turi atsižvelgti į atitinkamų aplinkybių visumą; vaiko nuomonė yra viena iš jų, tačiau vien ji nėra lemiama, o galutinis sprendimas turi būti grindžiamas geriausiais vaiko interesais (pvz., EŽTT 2023 m. vasario 14 d. sprendimas byloje Byčenko prieš Lietuvą, peticijos Nr. 10477/21). EŽTT praktikoje laikomasi pozicijos, kad vaiko noras yra tik vienas iš reikšmingų įrodymų, būtina įvertinti ir kitas svarbias aplinkybes (EŽTT Didžiosios kolegijos 2006 m. gegužės 9 d. sprendimas byloje C. prieš Suomiją, peticijos Nr. 18249/02). EŽTT yra nurodęs, kad sprendimą priima teismas, nes vaikas ir pati vaiko nuomonė gali ir neatitikti teismo nuomonės, koks sprendimas būtų tinkamiausias byloje (EŽTT 2013 m. kovo 7 d. sprendimas byloje Raw ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 10131/11).Pirmiausia, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šalių vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, esant ginčui tarp vaiko tėvų, pažymi, jog tiek pagal įstatymą, tiek pagal kasacinio teismo praktiką vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma tik su vienu iš tėvų (CK 3.169 straipsnio 2 dalis). Tokio modelio kaip vaiko gyvenamosios vietos teismo sprendimu nustatymas su abiem tėvais ar besikeičianti gyvenamoji vieta kas metus ir pan. nei teisės aktai nei teismų praktika nenumato. Teismų praktikoje, faktinė (ne juridinė) vaiko gyvenamoji vieta pas abu tėvus įtvirtinama tik nustatant bendravimo tvarką su skyrium gyvenančiu tėvu pagal 50:50 principą (pavyzdžiui, savaitė su tėvu, savaitė su motina). Taigi, jau vien dėl šios priežasties ieškovo ieškinio reikalavimas nustatyti šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą neporiniais metais su ieškovu – tėvu, o poriniais metais su motina – atsakove atmestinas kaip nepagrįstas.Antra, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šalių vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, pažymi, kad ieškovas neprašo nustatyti vaiko gyvenamosios vietos tik su juo. Kita vertus, ieškovas pats pripažįsta, jog nuolat su vaiku gyveno iki 2018 m. Taigi, iki šios dienos šalių vaikas gyvena su mama jau apie 8 metus. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje esantys įrodymai (psichologų išvados, liudytojų parodymai) patvirtina, kad vaikas vienodai saugiai jaučiasi tiek su tėvu tiek su motina. Teigiama, jog ieškovas ir atsakovė yra skirtingos asmenybės, tačiau abi vienodai siekia tik gero vaikui ir nedarys jam jokio neigiamo poveikio. Nurodoma, kad ieškovas lygiai kaip ir atsakovė gali užtikrinti vaiko teises gyventi saugiai ir pagal jo būklę ir galimybes vystytis. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, neturi pagrindo nesutikti su paties ieškovo argumentais, bent jau kiek tai susiję su atsakove. Taigi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad esanti aplinka šalių vaikui gyvenant su atsakove tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų šalių vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su ieškovu, tuo labiau, kad tokia aplinka jam bus sukurta keitinėjant gyvenamąją vietą kas metus. Šalys patvirtina, kad šalių vaikas dėl sveikatos, komunikacijos sutrikimų žodžiais negali išreikšti savo nuomonės ir norų nei dėl gyvenamosios vietos, nei dėl bendravimo tvarkos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju didelių specialių poreikių turinčiam šalių vaikui teismų praktikoje įtvirtintas aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra dar labiau reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, nei įprastu atveju. Taigi, gyvenamosios vietos keitimas, o tuo labiau nuolatinis keitinėjimas, akivaizdu kad gali kelti riziką vaiko psichologinei būklei. Darytina išvada, kad nagrinėjamu konkrečiu atveju, nėra sąlygų tenkinti reikalavimą nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno daug ilgiau nei vienus metus.Pagal CK 3.161 straipsnio nuostatas kaip viena iš vaiko teisių įvardyta vaiko teisė bendrauti su tėvais, nesvarbu, tėvai gyvena kartu ar skyrium, jei tai nekenkia vaiko interesams. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK 3.170 straipsnio 2 dalis). CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio, 3.170 straipsnio 1 dalis). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bet kuris iš tėvų, esant svarbioms priežastims, dėl kurių negalima vykdyti teismo nutartimi patvirtintos bendravimo su vaikais tvarkos, t. y. konkrečiu joje įtvirtintu būdu, turi galimybę kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti kitokią bendravimo su vaikais tvarką nei teismo nustatyta. Tokį prašymą gali reikšti abi bylos šalys, t. y. tiek vaikų motina, tiek tėvas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-943/2021, 42 punktas). Atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka turi būti vykdoma, tačiau ji turi būti vykdoma ne tik formaliai, bet ir pagal ja siekiamus tikslus išlaikyti sveikus, saugius atskirai gyvenančio tėvo (motinos) ir vaiko šeiminius ryšius. Todėl, esant poreikiui, tėvai bendru sutarimu gali keisti teismo sprendimu nustatytą atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, o esant nesutarimui arba kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bendravimo tvarkos pakeitimo, arba sankcijų už teismo sprendimo nevykdymą taikymo. Tiek vieną, tiek kitą prašymą nagrinėjantis teismas turi galimybę įvertinti, ar tėvo (motinos) nuogąstavimai dėl teismo sprendimu nustatytos atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos vykdymo buvo pagrįsti ir yra pakankamas pagrindas taikyti pirmiau nurodytas priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-916/2021, 36 punktas).Santykiai dėl bendravimo su vaikais ir auklėjimo tvarkos yra tęstinio pobūdžio, todėl, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, tėvo ar motinos bendravimo su vaikais ir dalyvavimo jį auklėjant būdui ar sąlygoms, kurie neatitiktų vaiko interesų ir pan., kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą dėl nustatytos bendravimo su vaikais tvarkos pakeitimo, o teismas, nustatęs, kad tai atitiktų vaiko interesus, gali pakeisti nustatytą skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-663/2004).Pagal CK 3.175 straipsnio 2 dalį teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad minimalus bendravimas gali būti nustatytas, jei dažni susitikimai ir bendravimas su antruoju iš tėvų traumuoja vaiką psichologiškai, neatitinka vaiko individualių interesų, norų ir pažiūrų, daroma įtaka vaiko brandai ir pasaulėžiūrai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005). Taigi minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Tačiau pabrėžtina, jog tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius, norus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).Pagal EŽTT formuojamą praktiką vaiko ir tėvų tarpusavio ryšys yra vertybė, saugoma Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje. Pasitenkinimo jausmas, kurį jaučia tėvai ir vaikai dėl tarpusavio ryšio bei bendravimo, yra fundamentalus šeimos gyvenimo elementas, todėl visos valstybių vidaus priemonės, kaip nors kliudančios šiam pasitenkinimo jausmui, laikomos kišimusi į teisę, ginamą Konvencijos 8 straipsnyje. Todėl tais atvejais, kada tėvai kartu nebegyvena, vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) teisė bendrauti privalo būti išsaugota. Kartu būtina pažymėti, kad skyrium gyvenančio tėvo (motinos) teisė bendrauti su vaiku nėra laikoma absoliučia. Tačiau bet koks valstybės sprendimas, kuriuo ši teisė paneigiama ar ribojama, laikytinas Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės į pagarbą šeimos gyvenimui apribojimu, todėl jis privalo išplaukti iš įstatymo, juo turi būti siekiama vieno ar kelių Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje nurodytų teisėtų tikslų ir jis turi būtinas demokratinėje visuomenėje. Kadangi nustatant minėtus apribojimus valstybėms suteikiamos veiklos laisvės ribos yra siauresnės nei kitose panašaus pobūdžio bylose, nacionaliniams teismams kiekvienu atveju būtina itin kruopščiai pasverti visas aplinkybes, siekiant nustatyti teisingą konkuruojančių interesų balansą. Šiuo atveju proporcingumo principas reikalauja, kad skyrium gyvenančio tėvo (motinos) ir vaiko abipusis bendravimas gali būti apribotas tik esant ypač svariems pagrindams, kurie privalo būti susiję su vaiko interesų gynimu (žr. EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Johansen prieš Norvegiją, peticijos Nr. 17383/90).Vis dėlto tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai nereiškia, kad, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas; pažymėtina, kad tokiais atvejais teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą. Tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus dalyvavimo auklėjant vaiką principai nereiškia, kad pagal teismo nustatytą skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką vaikas turėtų kas antrą dieną pakaitomis gyventi su kiekvienu iš skyrium gyvenančių tėvų. Nors tokios skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo galimybė iš esmės negali būti absoliučiai paneigta, pažymėtina, kad ji teismo sprendimu galėtų būti nustatoma tik išskirtiniais atvejais, kai, pirma, dėl jos sutaria abu tėvai, antra, teismas nustato, kad būtent tokia tvarka geriausiai atitiks vaiko interesus, trečia, su tokia tvarka sutinka vaikas, sugebantis išreikšti savo pažiūras. Aptariamu aspektu vertinant vaiko interesus teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis laikytini vaiko amžius ir poreikiai, sveikatos būklė, lankomų ugdymo įstaigų buvimo vieta, faktinė vaiko tėvų gyvenamoji vieta, nulemianti vaiko kilnojimosi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą poreikį, tėvų galimybės įgyvendinti teismo nustatytą bendravimo tvarką ir kt. Tokia teisės aiškinimo taisyklė grindžiama vaiko poreikiu turėti stabilią namų aplinką, kurio neatitiktų pernelyg dažnas gyvenamosios vietos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 38 punktas).Tačiau, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016 pasisakyta tik dėl vienos iš vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu modelio, pagal kurį vaikas praleidžia su skyrium gyvenančiu tėvu tiek pat laiko, kiek ir su motina, su kuria nustatyta vaiko gyvenamoji vieta („50:50 procentų laiko“ modelis), įgyvendinimo formų, pagal kurią vaikas kas antrą dieną pakaitomis gyventų su kiekvienu iš skyrium gyvenančių tėvų, nustatymo sąlygų, konstatuojant, kad tokia aptariamo modelio įgyvendinimo forma gali būti nustatoma tik išskirtiniais atvejais. Tuo tarpu dėl kitokių, ne tokių kraštutinių, „50:50 procentų laiko“ modelio įgyvendinimo formų galimumo ir jų nustatymo sąlygų minėtoje byloje kasacinis teismas nesprendė. Todėl, pavyzdžiui, vėlesnėje praktikoje pasisakydamas dėl teismo nustatytos skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarkos, pagal kurią vaikas realiai pakaitomis gyvena su kiekvienu iš tėvų po savaitę, kasacinis teismas nurodė, kad ji nereikalauja kasdieninio vaiko kilnojimosi iš vieno tėvo pas kitą, todėl ji nesukelia vaikui tiek streso, nereikalauja tiek tėvų resursų, todėl gali būti taikoma ir nesant vienos iš nutartyje Nr. 3K-3-99-969/2016 nurodytų sąlygų – tėvų sutarimo dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-969/2019).Pirma, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovo bendravimo su šalių vaiku tvarkos nustatymo, pažymi, kad ieškovas tokios bendravimo su vaiku tvarkos pagal 50:50 principą nustatymą išimtinai sieja su šalių vaiko gyvenamosios vietos nustatymu su abiem tėvais keičiantis kas metus. Kita vertus, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, šalys (nei ieškovas, nei atsakovė) 2025 m. spalio 14 d. teisminio nagrinėjimo metu nesutiko, kad tėvo bendravimo su vaiku tvarka būtų praplėsta Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlymu (kelios valandos per darbo dieną 1 dieną kiekvieną savaitę pasibaigus užsiėmimams iki 20 val. bei pusę vasaros atostogų), nurodant, kaip nepriimtiną. Šalys šios aplinkybės neginčija. Taigi šalys dėl šios ieškovo bendravimo tvarkos praplėtimo galimybės iš esmės sutaria, t. y. kad ji nereikalinga. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti ar bent iš dalies tenkinti (praplečiant nustatytą bendravimo tvarką) ieškovo ieškinio reikalavimo pakeisti teismo patvirtintą ieškovo bendravimo su vaiku tvarką.Antra, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovo bendravimo su šalių vaiku tvarkos nustatymo, pažymi, kad nėra pagrindo išvadai, jog nagrinėjamas atvejis yra išskirtinis, kai pirma, dėl tokios ieškovo bendravimo su vaiku tvarkos pagal 50:50 principą sutaria abu tėvai, antra, teismas nustato, kad būtent tokia tvarka geriausiai atitiks vaiko interesus, trečia, su tokia tvarka sutinka vaikas, sugebantis išreikšti savo pažiūras. Nėra ne tik vienos iš nutartyje Nr. 3K-3-99-969/2016 nurodytų sąlygų – tėvų sutarimo dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos, bet ir kitų dviejų sąlygų. Kaip minėta, šalių vaikas dėl sveikatos, komunikacijos sutrikimų negali žodžiais negali išreikšti savo nuomonės ir norų nei dėl gyvenamosios vietos nei dėl bendravimo tvarkos.Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą itin išsamiai išnagrinėjo byloje pateiktus įrodymus ir atsižvelgdamas į teisės aktuose ir teismų praktikoje įtvirtintus kriterijus pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu būtent tokia ieškovo bendravimo su vaiku tvarka pagal 50:50 principą neatitiks geriausių vaiko interesų. Sutiktina, kad ieškovo argumentai apie vaiko brendimą ir tėvo vaidmens didėjimą vertintini kaip bendro pobūdžio samprotavimai, kurie negali pakeisti vaiko interesų vertinimo pagal realius vaiko poreikius ir sveikatos būklės specifiką. Vaikas yra neįgalus, turintis kompleksines diagnozes – sunkų protinį atsilikimą, autizmo spektro sutrikimą, sunkią simptominę epilepsiją, cerebrinį paralyžių ir hidrocefaliją. Byloje nėra ginčo, kad šalių vaikas dėl sveikatos, komunikacijos sutrikimų negali žodžiu išreikšti savo nepasitenkinimo ar diskomforto, žodžiais negali išreikšti savo nuomonės ir norų. Vaikui atliktos galvos operacijos, galvoje įvestas šuntas, todėl bet koks priežiūros nenuoseklumas kelia realias rizikas sveikatai. Sutiktina, kad šių aplinkybių kontekste prioritetas teiktinas ne abstrakčiam bręstančio vaiko modeliui, o realiai kasdieninei slaugai, medicininei priežiūrai, rutinos stabilumui ir gebėjimui atpažinti būklės pokyčius, kai vaikas negali adekvačiai komunikuoti skausmo ar diskomforto. Ieškovo bandymas brendimą pateikti kaip pakankamą esminį pasikeitimą paneigia pačios bylos duomenis, jog vaiko interesų centras yra stabilumas ir saugumas.Kaip nurodo pats ieškovas jis dirba, turi verslą, tenka važinėti verslo reikalais į kitus miestus. Tuo tarpu, atsakovė nedirba ir visą dėmesį gali skirti vaikui, turi sukaupusi ilgametę šalių vaiko priežiūros gyvenant kartu patirtį. Sutiktina, kad vaikas yra išskirtinai sudėtingos sveikatos būklės, o kasdienė priežiūra reikalauja patirties ir gebėjimo laiku pastebėti menkiausius sveikatos pokyčius. Įvardytos diagnozės kompleksiškai veikia vaiko savijautą ir kelia tiesioginę riziką, jei priežiūra nėra vientisa ir pastovi. Sutiktina, kad byloje nustatytos aplinkybės rodo, jog tėvas pats deklaruoja siekį taikyti kitokį vaiko ugdymo ir auklėjimo modelį nei taiko motina. Nors kaip nurodo atsakovė, jai pavyko pasiekti – vaikas neturi pykčio ir agresijos priepuolių, dabar sūnus nedaužo galvos į sieną. Ieškovas taip pat nurodo, kad vaiko būklė stabilizavosi, pastaraisiais metais nebepatiria epilepsijos priepuolių (2024 m. nuimti ir vaistai nuo epilepsijos), vaikas nebeguli ligoninėse, lanko ugdymo įstaigą. Taigi, taip pat sutiktina, kad ieškovo argumentai apie galiojančios bendravimo tvarkos minimalumą ir nekonkretumą nėra pagrindas savaime drastiškai pereiti į 50:50 ir jei ieškovas mano, kad praktikoje kyla ginčų dėl konkrečių nustatytos bendravimo tvarkos nuostatų (pvz., perdavimo laiko, papildomų dienų ir pan.), tai gali būti sprendžiama tvarkos patikslinimu, aiškesnėmis perdavimo taisyklėmis ar nuoseklesniu grafiku, bet ne drastiškais pasikeitimais, kurie didina medicinines ir emocines rizikas. Be to, atsakovei nevykdant ar kliudant vykdyti nustatytą bendravimo su vaiku tvarką, ieškovas neįtraukiant į konfliktą vaiko, turi galimybę kreiptis į antstolį.CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus. Dėl vaikams teikiamo išlaikymo formos ir dydžio tėvai gali susitarti (CK 3.192 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria ir vienas iš jų nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu (CK 3.194 straipsnis, 3.196 straipsnis). Įstatymas nereglamentuoja, kokio dydžio išlaikymą turi teikti kiekvienas iš tėvų, todėl, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis).CK 3.192 straipsnio 2 dalyje numatytoms būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, higienai, lavinimuisi, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Išlaikymas savo prigimtimi skirtas vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016). Visapusiškam vaiko vystymuisi ne tik turi būti tenkinami jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet ir skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad jie abu turi lygias pareigas išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, nepriklausomai nuo to, gyvena su jais kartu ar skyrium (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013). Vaikų išlaikymas (išlaikymo teikimo tvarka, forma ir dydis) pirmiausia yra tėvų susitarimo reikalas (CK 3.192 straipsnio 1 dalis, 3.193 straipsnis). Tėvams ar vienam jų nevykdant išlaikymo pareigos, išlaikymo forma ir dydis nustatomi teismo sprendimu (CK 3.194, 3.196 straipsniai). Pirma, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimo pakeisti šalių vaiko išlaikymo tvarką, pažymi, jog ieškovas šį reikalavimą taip pat išimtinai siejo su šalių vaiko gyvenamosios vietos nustatymu su abiem tėvais keičiantis kas metus ir su bendravimo su šalių vaiku tvarkos pagal 50:50 principą nustatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai konstatavo, jog atmetus ieškinio reikalavimą dėl ieškovo bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, atmestinas ir kitas pareikštas išvestinis reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo. Ieškovas apeliaciniu skundu iš esmės šio pirmosios instancijos teismo argumento neginčija. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti ieškovo ieškinio reikalavimo pakeisti teismo patvirtintą vaiko išlaikymo tvarką.Pirma, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimo pakeisti šalių vaiko išlaikymo tvarką, pažymi, jog teismų praktikoje orientaciniu kriterijumi, nustatant priteistino išlaikymo dydį, laikoma CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimaliąją mėnesinę algą (toliau – ir MMA) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004, 2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2006 ir kt.). Pagal kasacinio teismo praktiką, teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą ir Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir šalpos pensijomis, tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-687/2020, 33 punktas). Tačiau tai nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas privalomai turėtų būti mažinamas išmokų suma ir tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius. Tokiu atveju valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020, 46 punktas).Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2025 m. spalio 16 d. nutarimą Nr. 700 „Dėl 2026 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“, 2026 m. minimali mėnesinė alga buvo 1 153 Eur dydžio, neatskaičius mokesčių, o atskaičius mokesčius sudaro 846,96 Eur, išlaikymo orientacinis dydis 2026 m. yra pusė šios sumos – 423,48 Eur. Pažymėtina, kad, kaip minėta, ieškovas nurodo, jog turi verslą, gauna pakankamas pajamas. Įvertinus, tai kad atsakovei kartu gyvenant su didelių poreikių turinčiu šalių vaiku be materialinio išlaikymo ir taip tenka didesnė vaikų priežiūros našta, manytina, jog ieškovo atsakovei mokamas 695 Eur per mėnesį išlaikymo dydis nėra neproporcingas. Išlaikymo dydis atitinka tiek šalių, tiek vaiko interesų pusiausvyrą.Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus atsakyta. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai ir argumentai, įskaitant ir, pavyzdžiui, dėl pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytos klaidos dėl atsakovės dukrų iš pirmos santuokos (vaiko seserų) gyvenimo kartu su vaiku fakto, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.