Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algimantas Valantinas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs nuteistojo A. R. (A. R.) skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutarčių, kuriomis laikino nuosavybės teisės apribojimo, taikomo A. R. nekilnojamajam turtui ir piniginėms lėšoms, terminas pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2019 m. gegužės 20 d.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-5-497/2019, kurioje A. R. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 202 straipsnio 1 dalį. Šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu prokuroro nutarimais, vėliau ir teismo nutartimis buvo laikinai apribota A. R. nuosavybės teisė:

1.1. į nekilnojamąjį turtą: 3 000/15 000 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir šiame sklype esantį sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir šiame sklype esantį sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

1.2. į pinigines lėšas, esančias sąskaitose Nordea Bank Finland PLC Lietuvos skyriuje, AB DnB NORD banke, AB SEB banke, AB „Citadele“ banke, kredito unijoje „Vilniaus taupomoji kasa“, AB Ūkio banko Vilniaus filiale, AB banke „Snoras“.

2. Skundžiamomis Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartimis laikino nuosavybės teisės į nuteistojo nekilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas apribojimo terminas pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2019 m. gegužės 20 d. Teismas nutartyse nurodė, kad procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas –nuteistajam taikoma siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą, šiuo metu šios procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindas nėra išnykęs, tolesnis šios priemonės taikymas yra proporcingas.

3. A. R. po skundžiamų 2019 m. gegužės 16 d. nutarčių, kuriomis buvo pratęstas laikino nuosavybės teisės į jo turtą apribojimo terminas, priėmimo, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, išteisintas pagal BK 202 straipsnio 2 dalį, 216 straipsnio 1 dalį teismui konstatavus, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendžiu laikino nuosavybės teisės apribojimo, taikomo A. R. nekilnojamajam turtui ir piniginėms lėšoms sąskaitose, terminas buvo pratęstas iki sprendimo dėl jo atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 123 straipsnio 2 ir 3 dalis įsiteisėjimo.

5. Lietuvos apeliaciniame teisme 2019 m. liepos 8 d. buvo gautas nuteistojo A. R. prašymas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis. Prašyme nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisintas pagal BK 202 straipsnio 2 dalį, todėl laikinas nuosavybės teisės apribojimas jo turtui taikomas nepagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. R. skundas atmetamas.

6. Nors A. R. nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nuosprendžiu jis buvo išteisintas pagal BK 202 straipsnio 2 dalį, tad tolesnis laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymas jo turtui yra negalimas, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuteistojo skundžiamos nutartys, kurių teisėtumo ir pagrįstumo klausimas sprendžiamas nagrinėjamu atveju, buvo priimtos dar iki teismo nuosprendžio A. R. paskelbimo ir, atitinkamai, jo išteisinimo pagal BK 202 straipsnio 2 dalį. Pratęsdamas nuteistajam taikomos procesinės prievartos priemonės terminą, apygardos teismas pagrįstai vadovavosi šių nutarčių priėmimo metu – 2019 m. gegužės 16 d. – egzistavusiomis šio klausimo sprendimui reikšmingomis aplinkybėmis, kurias, nagrinėdamas gautą A. R. skundą, vertina ir apeliacinės instancijos teismas. Nuteistojo dėmesys atkreipiamas į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nuosprendžio dalies, kuria pratęstas aptariamos procesinės prievartos priemonės taikymo terminas, teisėtumas ir pagrįstumas nėra šio skundo nagrinėjimo dalykas. Šiuo klausimu galės pasisakyti tik baudžiamąją bylą pagal A. R. apeliacinį skundą dėl pastarojo teismo nuosprendžio išnagrinėjęs teismas.

7. Susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad joje buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad nuteistasis A. R. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Šie duomenys yra užfiksuoti liudytojų parodymuose, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo, daiktų ir dokumentų pateikimo, kratos protokoluose ir kitoje baudžiamosios bylos medžiagoje. Procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas – taikoma skundžiamose apygardos teismo nutartyse nurodytam nuteistojo A. R. nekilnojamajam turtui ir piniginėms lėšoms bankų bei kitų kredito įstaigų sąskaitose siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas.

8. Skundžiamų apygardos teismo nutarčių priėmimo metu A. R. buvo kaltinamas tuo, kad jis, pažeisdamas teisės aktuose nustatytą tvarką, neįregistravęs individualios rašto darbų rašymo ir pardavimo veiklos, tyčia nepranešęs apie ją mokesčių administratoriui, sąmoningai nuslėpdamas vykdomą veiklą ir iš jos gaunamas pajamas, kitokiu neteisėtu būdu versliškai ir stambiu mastu vertėsi uždrausta komercine veikla, t. y. rašė rašto darbus už atlygį ir iš šios veiklos gavo pajamų (BK 202 straipsnio 2 dalis). Be to, A. R. buvo kaltinamas tuo, kad, siekdamas legalizuoti nusikalstamu būdu gautas lėšas, neteisėtai – piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, įgijo, panaudojo svetimas E. P. (E. P.), H. A. (H. A.) ir M. T. (M. T.) vardais išduotas elektronines mokėjimo priemones (BK 214 straipsnio 1 dalis, 215 straipsnio 1 dalis). Taip pat A. R. kaltinamas nusikalstamu būdu įgytų pinigų legalizavimu (BK 216 straipsnio 1 dalis) bei dokumentų suklastojimu ir jų panaudojimu (BK 300 straipsnio 1 dalis).

9. A. R. pareikšti kaltinimai sudarė pakankamą pagrindą manyti, kad nuteistasis iš nusikalstamų veikų galėjo pasipelnyti. Nuteistojo A. R. galimai iš nusikalstamų veikų įgytas turtas galėjo būti pripažįstamas konfiskuotinu turtu BK 72 straipsnio prasme, todėl nuteistojo A. R. nuosavybės teisė į jam priklausantį nekilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas sąskaitose buvo apribota esant BPK 151 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui – būtinybei užtikrinti byloje galimą turto konfiskavimą. Pažymėtina, jog, spręsdamas dėl aptariamos procesinės prievartos priemonės termino pratęsimo, pirmosios instancijos teismas nesprendė nuteistojo A. R. baudžiamosios atsakomybės klausimo. Šis klausimas bus išspręstas tik įsiteisėjus galutiniam bylą iš esmės išnagrinėjusio teismo sprendimui, o laikinam nuosavybės teisės apribojimui taikyti pakanka nustatyti, kad turto konfiskavimas byloje yra galimas.

10. Nuteistasis A. R. skunde taip pat tvirtina, kad jam taikoma procesinė prievartos priemonė yra neproporcinga. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptariama procesinė prievartos priemonė nuteistajam taikoma ilgą laiką, tačiau proporcingumo principas pratęsus jos taikymo terminą pažeistas nebuvo. Taikant procesines prievartos priemones, visais atvejais suvaržomos tam tikros asmens konstitucinės teisės, tačiau tokių priemonių taikymas pateisinamas jomis siekiamais svarbiais BPK nustatytais tikslais – šiuo atveju siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą. Pažymėtina, jog nuosavybės teisė į nuteistajam priklausantį nekilnojamąjį turtą apygardos teismo skundžiama nutartimi buvo apribota iš dalies – uždraudžiant jį valdyti ir juo disponuoti, tačiau paliekant teisę šiuo turtu naudotis. Taip pat nuteistajam buvo leista kas mėnesį disponuoti 600 Eur dydžio piniginėmis lėšomis, esančiomis kredito unijoje „Vilniaus taupomoji kasa“ atidarytoje jo sąskaitoje. Dėl išdėstytų priežasčių nėra pagrindo daryti išvados, kad A. R. dėl žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo pratęsti laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą patyrė tokius suvaržymus, kurie viršija teisingos pusiausvyros tarp taikomos prievartos priemonės ir jos taikymu siekiamo tikslo ribas.

11. Remdamasis išdėstytų aplinkybių visuma, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamos Vilniaus apygardos teismo nutartys yra teisėtos ir pagrįstos, todėl jos paliekamos galioti, o nuteistojo A. R. skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo A. R. (A. R.) skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis.

Nutartis įsigalioja jos priėmimo dieną ir yra neskundžiama.