Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Žukauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs nuteistojo A. R. (A. R.) skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutarties, kuria trijų mėnesių laikotarpiui nuo 2019 m. gegužės 20 d. pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į A. R. priklausantį turtą – 1000 Lt (289,62 Eur),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Priimant skundžiamą nutartį Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje A. R. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimus, nustatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 2 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 216 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 6 d. nuosprendžiu A. R. pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, bei išteisino jį dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 202 straipsnio 2 dalyje ir 216 straipsnio 1 dalyje. Nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs.

2. Siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros skyriaus prokuroro 2013 m. vasario 18 d. nutarimu laikinai apribota A. R. teisė į 1 000 Lt (289,62 Eur), paimtų iš jo namų 2011 m. balandžio 12 d. kratos metu. Vilniaus apygardos teismo nutartimis šio laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas buvo tęsiamas ir, pasibaigus jo terminui, naujai paskiriamas bei vėl pratęsiamas jo terminas.

3. Siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą, skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartimi trijų mėnesių laikotarpiui nuo 2019 m. gegužės 20 d. pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į nurodytas tuometiniam kaltinamajam A. R. priklausančias pinigines lėšas.

Motyvuojamoji dalis

II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai

4. Nuteistasis A. R. skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartį. Nurodo, kad skundžiama nutartis yra nepagrįsta, neteisėta, nemotyvuota, prieštaraujanti proporcingumo principui, todėl turi būti panaikinta. Nuteistasis mano, kad apygardos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrindė laikino nuosavybės teisės apribojimo mąsto ir pobūdžio, taip pat nenurodė, kokia apimtimi gali būti konfiskuojamas A. R. priklausantis turtas.

5. Nuteistasis pažymi, jog liudytoja A. R. dar 2015 m. rugsėjo 7 d. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2011 m. balandžio 12 d. kratos metu iš jos namų paimti pinigai priklauso jai. Šiuos pinigus ji gavo iš draudimo bendrovės kaip draudimo išmoką dėl žalos atlyginimo. Teismui buvo pateikti visi šį faktą patvirtinantys įrodymai, tačiau į juos nebuvo atsižvelgta. Nuteistasis mano, kad nėra pagrindo abejoti liudytojos A. R. nurodytomis aplinkybėmis apie minėtų pinigų priklausomybę. Byloje nėra šias aplinkybes paneigiančių duomenų.

6. Nuteistasis atkreipia dėmesį, jog 2011 m. balandžio 12 d. kratos protokole padaryti pakeitimai, kurie nėra aptarti protokole: aiškiai matyti taisymai iš 1800 Lt į 1000 Lt. Nuteistojo nuomone, kadangi kratos protokolo pakeitimai nėra aptarti protokole ir nepasirašyti, protokolas ir jo pagrindu taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra neteisėti.

7. Nuteistasis skunde taip pat nurodo argumentus, susijusius su kaltinamojo akto trūkumais ir Vilniaus apygardos teismo padarytais procesiniais pažeidimais nagrinėjant jo baudžiamąją bylą.

8. 2019 m. liepos 8 d. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gauti nuteistojo A. R. papildomi paaiškinimai, kuriuose jis pateikė analogišką prašymą, kaip ir skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutarties. Nuteistasis nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 6 d. nuosprendžiu išteisino jį dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 202 straipsnio 2 dalyje ir 216 straipsnio 1 dalyje. Todėl taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, kuris skundžiama nutartimi buvo pratęstas laikotarpiui po nuosprendžio priėmimo, turi būti panaikintas. Nuteistasis pažymi, kad apygardos teismas minėtame nuosprendyje nepagrįstai nusprendė pratęsti laikiną nuosavybės teisių apribojimą A. R. priklausančioms piniginėms lėšoms iki sprendimo dėl jo atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ANK) 123 straipsnio 2 dalį, 3 dalį įsiteisėjimo. Nuteistasis mano, kad tokiu būdu buvo viršytos bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcijos ribos.

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

9. Nuteistojo A. R. skundas atmetamas.

10. BPK 151 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. BPK 151 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Nei BPK 151 straipsnis, nei kiti procesiniai įstatymai bylą perdavus teismui laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo trukmės neapriboja.

10.1. Taigi, ši procesinė prievartos priemonė yra taikoma esant bent vienam iš baudžiamojo proceso įstatyme numatytų pagrindų, t. y. kai procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, galimas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato jokių išlygų ar papildomų sąlygų šiam apribojimui taikyti. Laikinai apribojant nuosavybės teisę pagrindinis tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra laikina procesinė prievartos priemonė, kurios taikymas gali būti panaikintas, nepasitvirtinus įtarimams (kaltinimams) arba paaiškėjus kitoms priežastims, dėl kurių šios prievartos priemonės taikymas būtų netikslingas (BPK 151 straipsnio 8 dalis).

11. Šioje baudžiamojoje byloje priimant skundžiamą nutartį A. R. buvo kaltinamas pagal BK 202 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 216 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį tuo, kad vertėsi uždrausta komercine veikla; siekdamas legalizuoti nusikalstamu būdu gautas lėšas, neteisėtai įgijo bei panaudojo svetimas E. P. (E. P.), H. A. (H. A.) ir M. T. (M. T.) vardu išduotas elektronines mokėjimo priemones; legalizavo nusikalstamu būdu gautas lėšas; suklastojo tikrą dokumentą ir panaudojo žinomai suklastotą tikrą dokumentą.

12. Nuteistasis skunde nurodo, kad 2011 m. balandžio 12 d. kratos metu rasti ir paimti pinigai priklauso A. R., kuri šiuos pinigus gavo iš draudimo bendrovės kaip draudimo išmoką dėl žalos atlyginimo. Šie skundo argumentai atmetami.

12.1. Pažymėtina, kad BPK X dalyje nustatyta tvarka skundą nagrinėjantis aukštesnysis teismas patikrina tik skundžiamos nutarties pratęsti laikiną nuosavybės teisės apribojimo termino teisėtumą ir pagrįstumą. Iš bylos medžiagos matyti, kad priimant skundžiamą nutartį byloje buvo pakankamai duomenų, užfiksuotų liudytojų apklausos protokoluose, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo, daiktų ir dokumentų pateikimo, kratos protokoluose, kitoje baudžiamosios bylos medžiagoje, suteikusių pagrindą manyti, kad A. R. galėjo padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Be to, nagrinėdamas skundą dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo – paskyrimo ar jos termino pratęsimo teismas byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenis kaltinti jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu. Tačiau aukštesnysis teismas iš esmės nesprendžia kaltės klausimo, taip pat ar byloje bus taikomas turto konfiskavimas (tarp jo ir klausimas dėl konfiskuotino turto priklausomybės tuometiniam kaltinamajam, jo motinai ar kitiems asmenims). Tai daroma nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme.

12.2. Kaltininko galimo pasipelnymo iš nusikalstamos veikos faktas ir dydis yra baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, nes jos susijusios su baudžiamojo įstatymo taikymu. Baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios turto konfiskavimą ir / ar išplėstinį turto konfiskavimą, leidžia teismui taikyti tokio pobūdžio procesinę prievartos priemonę (BK 72 ir 72³ straipsniai). Tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir nustačius, jog tuometiniam kaltinamajam A. R. priklausančios piniginės lėšos, kurioms šiuo metu yra taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, yra šio asmens padarytos nusikalstamos veikos rezultatas, jos gali būti konfiskuotos BK 72 ar 72³ straipsniuose numatyta tvarka. BPK 151 straipsnyje numatyta procesinė prievartos priemonė yra taikoma siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą, taigi akivaizdu, jog įstatymas leidžia taikyti šią procesinę prievartos priemonę esant manymui, o ne vien surinkus nenuginčijamus įrodymus, jog asmens turimas turtas, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, yra gautas nusikalstamu būdu. Nagrinėjamu atveju atsižvelgus į A. R. inkriminuotų nusikalstamų veikų pobūdį, į tai, kad jis dėl savo galimai neteisėtų veiksmų buvo gavęs pinigines lėšas, kaip galimai nusikalstamų veikų rezultatą, priimant skundžiamą nutartį buvo pagrindas manyti, jog A. R. gali būti taikomas turto konfiskavimas. Dėl šios priežasties laikinas nuosavybės teisės apribojimas tuometiniam kaltinamajam, siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą, buvo taikytas pagrįstai ir skundžiamos nutarties priėmimo metu šis procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindas nebuvo išnykęs.

13. Aukštesniojo teismo vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje pratęsiant laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą proporcingumo principas pažeistas nebuvo. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami nacionaliniais įstatymais, šiuo atveju - BPK ir yra galimi. Šios procesinės prievartos priemonės taikymu buvo siekiama svarbių BPK numatytų tikslų, šiuo atveju – užtikrinti galimą turto konfiskavimą. Todėl laikinas nuosavybės teisių apribojimas į tuometinio kaltinamojo A. R. turtą negali būti vertinamas kaip per griežta procesinė prievartos priemonė, ji buvo proporcinga jos taikymu siektiems tikslams. Toje proceso stadijoje, kai buvo priimama skundžiama nutartis, buvo pakankamas pagrindas manyti, kad netaikant procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo į A. R. turtą, gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomu nuosprendžio dalies dėl turto konfiskavimo įvykdymas. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tokio masto ir griežtumo procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas – A. R. priklausančioms piniginėms lėšoms varžo jo teises akivaizdžiai labiau, nei reikia tokios rūšies procesine prievartos priemone siekiamiems tikslams pasiekti. Tokių duomenų skunde nepateikia ir nuteistasis.

14. Nuteistasis skunde nurodo, kad 2011 m. balandžio 12 d. kratos protokole padaryti pakeitimai, kurie nėra aptarti protokole, aiškiai matyti taisymai iš 1800 Lt į 1000 Lt. Nuteistojo nuomone, kadangi kratos protokolo pakeitimai nėra aptarti protokole ir nepasirašyti, protokolas ir jo pagrindu taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra neteisėti. Aukštesniojo teismo vertinimu, šios aplinkybės nėra pagrindas naikinti skundžiamą apygardos teismo nutartį. Pažymėtina, jog nuteistasis neginčija to, kad 2011 m. balandžio 12 d. kratos metu jo namuose buvo paimta 1000 Lt (289,62 Eur), dėl šių paimtų lėšų laikino nuosavybės teisių apribojimo buvo priimtas prokuroro nutarimas, vėliau – žemesnės ir aukštesnės instancijos teismų nutartys, kuriomis laikinas nuosavybės teisių apribojimas į nurodytas pinigines lėšas buvo tęsiamas ar skiriamas iš naujo. Be to, aukštesnės instancijos teismas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesprendžia dėl byloje esančių duomenų patikimumo, šis klausimas turi būti išspręstas pirmosios instancijos teismui priimant galutinį procesinį sprendimą.

15. Aukštesnysis teismas nepasisako dėl skundo argumentų, susijusių su kaltinamojo akto trūkumais, Vilniaus apygardos teismo padarytais procesiniais pažeidimais nagrinėjant jo baudžiamąją bylą, nes šiuo atveju sprendžiamas skundžiamos nutarties dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo teisėtumo klausimas. Taip pat nepasisakoma dėl A. R. papildomuose paaiškinimuose nurodomų argumentų, susijusių su Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nuosprendžiu, kadangi į juos bus atsakyta apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl šio nuosprendžio.

16. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl A. R. laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo, nepažeidė šios procesinės prievartos priemonės taikymo reikalavimų. Priimant skundžiamą nutartį nurodytas nuosavybės teisės apribojimo pagrindas nebuvo išnykęs ar pasikeitęs, jo nepaneigia ir skunde nurodyti nuteistojo argumentai. Laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas tuometinio kaltinamojo turtui Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartimi pratęstas pagrįstai. Taigi, skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 16 d. yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo A. R. (A. R.) skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.