Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Viktoras Kažys rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo A. R. (A. R.) skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 9 d. nutarties, kuria trims mėnesiams, skaičiuojant nuo 2017 m. sausio 9 d. iki 2017 m. balandžio 9 d., pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į A. R. priklausantį turtą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje A. R. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 216 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį.

Šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu 2011 m. balandžio 12 d. prokuroro nutarimais laikinai apribota A. R. nuosavybės teisė į jam priklausantį nekilnojamąjį turtą. Vėliau laikino nuosavybės teisės apribojimo į kaltinamajam priklausantį turtą terminas buvo tęsiamas.

3000/15000 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir šiame sklype esantį sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir šiame sklype esantį sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Vilniaus apygardos teismas nustatė šiam turtui dalinį nuosavybės teisės apribojimą, uždrausdamas šį turtą valdyti ir juo disponuoti, tačiau leisdamas naudotis šiuo turtu, o turto saugotoju paliko A. R.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo nuosavybės teisę į sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kur yra deklaruota kaltinamojo vaiko gyvenamoji vieta, tokiu būdu apribodamas vaiko teises ir teisėtus interesus gerinti gyvenamąsias sąlygas rekonstruojant esamą sodo pastatą bei užtikrinant geresnes gyvenimo sąlygas vaikui.

Žemės sklypui (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir šiame sklype esančiam sodo pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taikomas banko hipotekos apribojimas, nes turtas įgytas iš banko kredito lėšų.

Kaltinamasis aktas neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kaltinimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas į turtą yra neproporcingas. Teismas nepagrindė apribojimų masto.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo A. R. skundas atmetamas.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš Lietuvos Respublikos BPK numatytų procesinės prievartos priemonių. Lietuvos Respublikos BPK 151 straipsnio 1 dalis numato, jog civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui ar išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam arba pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba Lietuvos Respublikos BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinosios nuosavybės teisės apribojimas. Šio straipsnio 6 dalyje numatyta, kad, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Laikinas nuosavybės teisių apribojimas gali būti paskirtas, o jo terminas pratęstas, esant bent vienam iš dviejų pagrindų: civilinio ieškinio užtikrinimas baudžiamajame procese, galimas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas. Skundžiamoje nutartyje konstatuotas neišnykęs Lietuvos Respublikos BPK 151 straipsnio 1 dalyje nustatytas laikino nuosavybės teisės apribojimo pagrindas – turto konfiskavimas.

Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje A. R. kaltinamas tuo, kad jis, pažeisdamas teisės aktų nustatytą tvarką, neįregistravęs individualios rašto darbų rašymo ir pardavimo veiklos, tyčia nepranešęs apie ją mokesčių administratoriui, sąmoningai nuslėpdamas vykdomą veiklą ir iš jos gaunamas pajamas, kitokiu neteisėtu būdu versliškai ir stambiu mastu ėmėsi komercinės veiklos, kurios metu rašydamas rašto darbus už atlygį, iš šios veiklos gavo 772 452,10 Lt pajamų (Lietuvos Respublikos BK 202 straipsnio 1 dalis). Be to, A. R. kaltinamas tuo, kad siekdamas legalizuoti nusikalstamu būdu gautas lėšas, neteisėtai – piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, įgijo, panaudojo svetimas E. P., H. A. ir M. T. vardais AB „Swedbank bankas“, AB „SEB bankas“, AB „Danske Bank A/S Lietuvos filialas“ išduotas elektronines mokėjimo priemones (Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnio 1 dalis, 215 straipsnio 1 dalis). Taip pat A. R. kaltinamas nusikalstamu būdu įgytų pinigų legalizavimu (Lietuvos Respublikos BK 216 straipsnio 1 dalis) bei dokumentų suklastojimu ir jų panaudojimu (Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjant skundą dėl procesinių prievartos priemonių taikymo termino pratęsimo pagrįstumo bei teisėtumo, kaltinamojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir faktinės bylos aplinkybės nevertinamos. Šie klausimai bus išspręsti pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus baudžiamąją bylą ir priėmus galutinį procesinį sprendimą. Šioje baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijoje bylos duomenys vertinami tik tiek, kiek tai susiję su šios procesinės prievartos priemonės taikymo pagrįstumu. Lietuvos Respublikos BPK 151 straipsnyje numatyta procesinė prievartos priemonė yra taikoma siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą, taigi akivaizdu, jog įstatymas leidžia taikyti šią procesinę prievartos priemonę esant manymui, o ne vien surinkus nenuginčijamus įrodymams, jog kaltinamojo turimas turtas, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, yra gautas nusikalstamu būdu.

Byloje surinkti duomenys, A. R. inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdis, tai, kad kaltinamasis dėl savo galimai neteisėtų veiksmų yra gavęs pinigines lėšas, kaip galimai nusikalstamų veikų rezultatą, duodą pagrindą manyti, kad jam gali būti taikomas turto konfiskavimas. Nors A. R. skunde tvirtina, kad jam pareikšti kaltinimai ir galimas turo konfiskavimas nepagrįsti bylos duomenimis, apeliacinės instancijos teismas šioje baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijoje nevertina faktinių bylos aplinkybių, nesprendžia iš esmės kaltinamojo kaltės klausimo, taip pat, ar byloje realiai bus taikomas Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnyje numatytas turto konfiskavimas, nes visi šie klausimai bus išspręsti bylą išnagrinėjus teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme ir priėmus galutinį procesinį sprendimą. Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnis numato, kad konfiskuojamas tiek pas kaltininką, tiek pas jo bendrininką (-us) ar kitus asmenis esantis turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonės ar rezultatas. Taigi kaltinamojo nurodomos aplinkybės, dėl turto priklausomumo bei jo įgijimo būdo (teisėtai ar neteisėtai), pasipelnymo iš nusikalstamos veikos faktas ir dydis, bus vertinamos nagrinėjant bylą iš esmės ir tik ištyrus ir įvertinus visus byloje esančius duomenis. Šioje byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šiuo metu pagrįstai taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas skundžiamoje nutartyje nurodytam turtui.

Kaltinamasis skunde teigia, kad laikinas nuosavybės teisės į 1 000 Lt (289,62 EUR) apribojimas buvo pratęstas pasibaigus jo taikymo terminui. Baudžiamojo proceso terminų skaičiavimo tvarka yra reglamentuojama Lietuvos Respublikos BPK 100 straipsnyje. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad jeigu terminas pasibaigia ne darbo dieną, paskutine termino diena laikoma pirmoji po jos einanti darbo diena. Ankstesne Vilniaus apygardos teismo nutartimi kaltinamajam laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo pratęstas trijų mėnesių laikotarpiui nuo 2016 m. spalio 8 d. iki 2017 m. sausio 8 d., t. y. terminas pasibaigė ne darbo dieną - sekmadienį. Todėl pirmosios instancijos teismas, pratęsęs laikiną nuosavybės teisės apribojimo terminą iš karto po nedarbo dienos einančią pirmąją darbo dieną, t. y. 2017 m. sausio 9 d. – pirmadienį, nepažeidė terminų skaičiavimo bei pratęsimo tvarkos.

Kaltinamasis skunde nurodo, kad teismas skundžiamoje nutartyje nepateikė jokių taikomų laikinųjų apsaugos priemonių masto motyvų. Pasak kaltinamojo, pagal Registrų centro masinį vertinimą laikinųjų apribojimų suma aiškiai viršija kaltinimo sumos turinį. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis, tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami nacionaliniais įstatymais, šiuo atveju - Lietuvos Respublikos BPK ir yra galimi. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 151 straipsnį, teismo proceso metu dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo sprendžia teismas, turintis bylą savo žinioje. Teisminėje stadijoje laikino nuosavybės apribojimo trukmė (dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų) neribojama, tačiau teismas privalo užtikrinti, kad taikant šią priemonę nebūtų pažeistas proporcingumo principas. Taikant procesines prievartos priemones visais atvejais yra suvaržomos asmens konstitucinės teisės, tačiau toks sprendimas yra priimamas siekiant visuomenės požiūriu svarbių tikslų, šiuo atveju – užtikrinti galimą turto konfiskavimą. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tokio masto ir griežtumo procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas – kaltinamojo nekilnojamajam turtui varžo jo teises akivaizdžiai labiau, nei reikia tokios rūšies procesine prievartos priemone siekiamiems tikslams pasiekti. Teismas, pratęsęs laikino nuosavybės teisių apribojimo terminą ir nustatęs kaltinamajam draudimą valdyti ir disponuoti jam priklausančiu nekilnojamuoju turtu, tačiau palikęs teisę tuo turtu naudotis, proporcingumo principo nepažeidė. Atsižvelgiant į kaltinamojo A. R. galimai padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, sunkumą (apysunkiai ir sunkus nusikaltimai), į tai, kad iš nusikalstamos veikos kaltinamasis galimai gavo 772 452,10 Lt (223 717,59 Eur) pajamų, laikinas nuosavybės teisių apribojimas A. R. nekilnojamam turtui negali būti vertinama kaip per griežta procesinė prievartos priemonė, ji, priešingai nei teigiama skunde, yra proporcinga jos taikymu siekiamiems tikslams. Laikino nuosavybės teisių apribojimo taikymo sąlygos ir pagrindai nėra išnykę. Šioje proceso stadijoje netaikant procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo į kaltinamojo turtą, gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomu nuosprendžio dalies dėl turto konfiskavimo įvykdymas. Tokiu asmens teisių suvaržymu siekiama užtikrinti byloje galimą turto konfiskavimą. Šis tikslas nebūtų pasiektas švelnesnėmis procesinėmis priemonėmis.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad skundžiama nutartimi pratęstas taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas A. R. turtui teisėtai ir pagrįstai, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio, Lietuvos Respublikos BPK 11 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinės teisės jurisprudenciją.

Skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kaltinamojo A. R. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 9 d. nutartį.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.