Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Aloyzas Kruopys,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo A. R. (A. R.) skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. nutarties, kuria laikino nuosavybės teisių apribojimo terminas iš šio kaltinamojo namų kratos metu paimtiems 1000 Lt (289,62 Eur) pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant nuo 2015 m. liepos 5 d.

Teisėjas, susipažinęs su skundui nagrinėti pateikta bylos medžiaga ir išnagrinėjęs skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje A. R. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 216 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį.

Skunde kaltinamasis tvirtina, kad 2013 m. sausio 30 d. pakeistas kaltinimas, kuriame nėra nurodomos pažeistos teisės normos ir faktinės aplinkybės. Pažymi, kad byloje civilinis ieškinys nepareikštas, o laikino nuosavybės teisės apribojimo pagrindas – galimas turto konfiskavimas nėra paremtas bylos duomenimis. Byloje nėra nustatyta nusikalstamos veikos pajamų, tačiau yra nustatyta, kad visos kaltinamojo pajamos yra teisėtos ir nustatyta tvarka deklaruotos ir apmokestintos pajamų mokesčiu. Kitokių duomenų kaltinimo pusė nėra pateikusi.

Teigia, kad teismas, taikydamas procesines prievartos priemones, pažeidė proporcingumo, pagrįstumo, nuosavybės neliečiamumo principus, nes lėšos, kurioms taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, priklauso A. R., kuri jas gavo kaip draudimo išmoką iš PZU Lietuva draudimo bendrovės. Nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. vasario 13 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1N-29/2014 pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartį ir leido kaltinamajam kas mėnesį disponuoti 1 200 Lt, esančiomis banko sąskaitose, šeimai išlaikyti. Pirmosios instancijos teismas 2015 m. sausio 5 d. nutartimi nepagrįstai išplečia laikiną nuosavybės teisių apribojimo taikymą, tuo pažeidžia proporcingumo principą, taikant procesines prievartos priemones lėšoms, kurios priklauso kaltinamojo šeimos nariams.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo A. R. skundas atmetamas.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš Lietuvos Respublikos BPK numatytų procesinės prievartos priemonių. Lietuvos Respublikos BPK 151 straipsnio 1 dalis numato, jog civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui ar išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam arba pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinosios nuosavybės teisės apribojimas.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas gali būti paskirtas, o jo terminas pratęstas, esant bent vienam iš dviejų pagrindų: civilinio ieškinio užtikrinimas baudžiamajame procese arba galimas turto konfiskavimas. Skundžiamoje nutartyje konstatuotas neišnykęs Lietuvos Respublikos BPK 151 straipsnio 1 dalyje nustatytas laikino nuosavybės teisės apribojimo pagrindas – turto konfiskavimas.

Byloje surinkti duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamajam A. R. gali būti taikomas turto konfiskavimas. Nors A. R. skunde tvirtina, kad jam pareikšti kaltinimai ir galimas turo konfiskavimas nepagrįsti bylos duomenimis, apeliacinės instancijos teismas šioje baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijoje nevertina faktinių bylos aplinkybių, nesprendžia iš esmės kaltinamojo kaltės klausimo, taip pat, ar byloje realiai bus taikomas Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnyje numatytas turto konfiskavimas, nes visi šie klausimai bus išspręsti bylą išnagrinėjus teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnis numato, kad konfiskuojamas tiek pas kaltininką, tiek pas jo bendrininką (-us) ar kitus asmenis esantis turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonės ar rezultatas. Taigi kaltinamojo nurodomos aplinkybės, dėl kratos metu paimtų lėšų gavimo ir priklausomumo, bus vertinamos nagrinėjant bylą iš esmės ir tik ištyrus ir įvertinus visus byloje esančius duomenis dėl to bus galima daryti išvadą. Neginčytina, kad taikant procesines prievartos priemones visais atvejais yra suvaržomos asmens konstitucinės teisės, tačiau toks sprendimas yra priimamas siekiant visuomenės požiūriu svarbių tikslų. Šioje proceso stadijoje netaikant procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo iš kaltinamojo A. R. namų kratos metu paimtiems 1000 Lt (289,62 Eur), gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomu nuosprendžio dalis dėl turto konfiskavimo įvykdymas.

Skunde nurodomi argumentai, kad A. R. ikiteisminio tyrimo metu teikė prašymus grąžinti jai 1 000 Lt, pateikdama įrodymus, jog tai yra jos teisėtai gauta draudimo išmoka, neduoda pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį. Šie argumentai ir juos pagrindžiantys duomenys gali būti reikšmingi pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą iš esmės. Kaip minėta, tik pirmosios instancijos teismas teisiamojo posėdžio metu, ištyręs bei įvertinęs visus bylos duomenis, tuo pačiu kaltinamojo A. R. ir A. R. teiginius apie 1 000 Lt (289,62 Eur) priklausomumą, nustatys šio turto kilmę (ar gautas teisėtu būdu) ir savininkus (ar jis priklauso A. R.). Tai padaryti, neįvertinus visų byloje esančių duomenų, remiantis išimtinai kaltinamojo ir A. R. pozicija, nėra įmanoma, nes tokios išvados nebūtų objektyvios, nebūtų paremtos visais byloje ištirtais įrodymais. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei tai, kad visa ikiteisminio tyrimo medžiaga jau yra perduota teismui, kaltinamojo A. R. prašymas išreikalauti skunde nurodytą ikiteisminio tyrimo medžiagą, t. y. A. R. prašymus grąžinti jai 1 000 Lt draudimo išmoką ir tai pagrindžiančius įrodymus, netenkintinas.

Skunde nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1N-29/2014 buvo sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutartimi A. R. paskirto laikino nuosavybės teisės apribojimo pratęsimo į jam priklausantį turtą ir pinigines lėšas, esančias įvairių kredito įstaigų sąskaitose, pagrįstumo klausimas. Tuo tarpu šioje byloje skundžiama teismo nutartis, kuria procesinė prievartos priemonė taikyta kaltinamojo A. R. namuose rastoms ir paimtoms lėšoms, t. y. 1 000 Lt. Taigi laikinas nuosavybės teisės apribojimas taikomas skirtingiems objektams (pirmu atveju, turtui ir banko sąskaitose esančioms lėšoms, antru, konkrečiai jo namuose rastiems ir paimtiems 1 000 Lt). Šios taikytos procesinės prievartos priemonės viena kitai neprieštarauja ir jų nekeičia, todėl taikytas apribojimas 1 000 Lt nepanaikina ir niekaip neapriboja minima apeliacinės instancijos teismo nutartimi kaltinamajam suteiktos teisės disponuoti 1200 litų dydžio lėšomis.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad skundžiama nutartimi pratęstas taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas – pinigams, teisėtai ir pagrįstai, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio, Lietuvos Respublikos BPK 11 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinės teisės jurisprudenciją. Kaltinamojo argumentai, susiję dėl lėšų, į kurias laikinai apribota nuosavybės teisė, gavimo ir priklausomumo, nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, nes šie klausimai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir bus išspręsti priėmus galutinį procesinį sprendimą.

Pagal BPK 151 straipsnį, teismo proceso metu dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo sprendžia teismas, turintis bylą savo žinioje. Teisminėje stadijoje laikino nuosavybės apribojimo trukmė (dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų) neribojama, tačiau teismas privalo užtikrinti, kad taikant šią priemonę nebūtų pažeistas proporcingumo principas. Šioje baudžiamojoje byloje pratęsiant laikino nuosavybės teisių apribojimo terminą proporcingumo principas nepažeidžiamas. Tokiu asmens teisių suvaržymu siekiama užtikrinti byloje galimą turto konfiskavimą. Šis tikslas nebūtų pasiektas švelnesnėmis procesinėmis priemonėmis. Atsižvelgiant į kaltinamojo A. R. galimai padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, sunkumą (apysunkiai ir sunkus nusikaltimai), laikinas nuosavybės teisių apribojimas į jo gyvenamojoje vietoje rastus ir paimtus pinigus – 1 000 litų negali būti vertinama kaip per griežta procesinė prievartos priemonė, jos taikymo sąlygos ir pagrindai neišnyko.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaltinamojo A. R. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.