- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-17
- Bylos Nr.
- 2-1227-330/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00090-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Artūras Driukas, Goda Ambrasaitė-Balynienė
- Pareiškėjas
- akcinės bendrovės DNB banko
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Artūro Driuko ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės DNB banko atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutarties dalies, kuria atmestas pareiškėjo akcinės bendrovės DNB banko prašymas patvirtinti finansinį reikalavimą, priimtos uždarosios akcinės bendrovės ,,Vėtrūna“ restruktūrizavimo byloje Nr. B2-427-160/2016.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
RUAB „Vėtrūna“ administratorė UAB „Ius positivum“ pirmosios instancijos teismo prašė patvirtinti patikslintą restruktūrizuojamos įmonės kreditorių sąrašą. Bankroto administratorė nurodė, kad įmonės restruktūrizavimo metu kreditorių UAB „Eurofortas“ ir UAB „Gipura“ reikalavimai buvo perleisti naujajam kreditoriui UAB „Skolų departamentas“, UAB „Cramo“ perleido dalį savo reikalavimo UAB „Ontra“, be to, buvo gautas kreditoriaus AB DNB banko prašymas patvirtinti finansinį reikalavimą. Nurodė, kad restruktūrizavimo byloje ankstesne teismo nutartimi buvo patvirtintas 6 332 360,15 Eur hipoteka (įkeitimu) užtikrintas AB DNB banko finansinis reikalavimas. Administratorė nurodė gavusi AB DNB banko prašymą patvirtinti 1 099 368,40 Eur dydžio finansinį reikalavimą, kuris grindžiamas tuo, jog UAB „Vėtrūna“ 2007 m. liepos 9 d. išdavė garantiją, pagal kurią įsipareigojo atsakyti AB DNB bankui visu savo turtu, jeigu skolininkė AB „Elektros kapitalas“ neįvykdys visų ar dalies, arba įvykdys netinkamai savo įsipareigojimus bankui pagal 2005 m. gruodžio 21 d. kreditavimo sutartį. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 12 d. nutartimi AB „Elektros kapitalas“ buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto įmone, o neįvykdyta prievolė pagal kreditavimo sutartį šiuo metu sudaro 1 099 368,40 Eur. RUAB „Vėtrūna“ administratorės nuomone, AB DNB banko prašymas dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo įmonės restruktūrizavimo byloje yra pagristas, todėl tenkintinas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 13 d. nutartimi RUAB „Vėtrūna“ administratorės UAB „Ius positivum“ prašymą dėl patikslinto įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašo patvirtinimo tenkino iš dalies: iš RUAB „Vėtrūna“ kreditorių sąrašo išbraukė antros eilės kreditores UAB „Eurofortas“ ir UAB „Gipura“ bei patvirtino bendrą antros eilės kreditorės UAB „Skolų departamentas“ 34 470,90 Eur dydžio finansinį reikalavimą; kreditorės UAB „Cramo“ finansinį reikalavimą sumažino iki 108 431,99 Eur sumos, iš kurios 2 662,25 Eur sudaro palūkanos ir delspinigiai; antros eilės kreditorės UAB „Ontra“ finansinį reikalavimą padidino iki 267 606,37 Eur sumos, iš kurios 2 835,68 Eur sudaro palūkanos ir delspinigiai; netenkino prašymo įtraukti AB DNB banką į antros eilės kreditorių sąrašą su 1 099 368,40 Eur dydžio finansiniu reikalavimu.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad įmonės restruktūrizavimo metu kreditoriaus reikalavimai gali būti perleisti kitam kreditoriui arba asmeniui, todėl nusprendė, kad administratorės prašymas patvirtinti kreditorių sąrašo pakeitimus, kuriuos sąlygojo reikalavimo teisių perleidimas, yra pagrįstas.
Spręsdamas AB DNB banko finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad banko finansinis reikalavimas atsirado jau po UAB „Vėtrūna“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Atkreipė dėmesį į tai, jog Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 10 d. nutartimi restruktūrizavimo byloje buvo patvirtintas 6 659 841,75 Eur hipoteka (įkeitimu) užtikrintas banko finansinis reikalavimas. Pažymėjo, kad bankas šio (papildomo) finansinio reikalavimo nepareiškė nei iki restruktūrizavimo plano, nei iki patikslinto restruktūrizavimo plano patvirtinimo. Teismas darė išvadą, kad prašymas patvirtinti banko finansinį reikalavimą buvo pareikštas suėjus įstatyme nustatytam terminui kreditorių reikalavimams pareikšti, kuris laikytinas naikinamuoju. Teismas konstatavo, jog pasibaigus naikinamajam terminui, AB DNB bankas neteko teisės reikšti papildomus reikalavimus atsakovės restruktūrizavimo byloje, nepriklausomai nuo termino praleidimo priežasčių svarbos. Teismas akcentavo, jog pasibaigus RUAB „Vėtrūna“ restruktūrizavimo bylai, bankas turės teisę pareikšti savo reikalavimą UAB „Vėtrūna“ kitokiu pasirinktu teisiniu būdu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas AB DNB bankas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutarties dalį, kuria netenkintas prašymas įtraukti AB DNB banką į antros eilės kreditorių sąrašą su 1 099 368,40 Eur dydžio finansiniu reikalavimu, ir šioje dalyje priimti naują nutartį – įtraukti į antros eilės kreditorių sąrašą AB DNB banką su 1 099 368,40 Eur dydžio finansinių reikalavimu, iš kurio 11 131,93 Eur sudaro netesybos. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad banko reikalavimas atsirado jau po restruktūrizavimo bylos UAB „Vėtrūna“ iškėlimo, tačiau nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 23 straipsnio 3 dalies nuostatas. UAB „Vėtrūna“ garantijoje nustatyta, kad garanto pareigos sumokėti garantijos sumą atsiradimui yra būtinas atitinkamo reikalavimo iš banko gavimas, todėl tik bankui pateikus atitinkamą reikalavimą 2016 m. kovo 1 d., kilo RUAB „Vėtrūna“ prievolė pagal garantiją. Net ir tuo atveju, jeigu banko reikalavimo atsiradimo momentas būtų siejamas su bankroto bylos iškėlimu AB „Elektros kapitalas“ ar banko reikalavimo tos įmonės bankroto byloje patvirtinimu, vis tiek tai reiškia, kad banko reikalavimas atsirado po UAB „Vėtrūna“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir po patikslinto restruktūrizavimo plano patvirtinimo. Teismas neturėjo pagrindo taikyti ĮRĮ 23 straipsnio 3 dalies nuostatų.
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė ĮRĮ 23 straipsnio 7 dalies nuostatų dėl finansinių reikalavimų, atsiradusių po restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tvirtinimo. Nors ši teisės norma kalba apie kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų tikslinimus, susijusius su restruktūrizavimu, tačiau pagal analogiją, užpildant įstatymo spragą, ji galėtų būti taikoma ir tiems reikalavimams, kurie atsiranda po restruktūrizavimo bylos iškėlimo.
3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikėsi nuostatos, kad ĮRĮ 23 straipsnio 3 dalyje nustatytas naikinamasis terminas. Iš šios normos neišplaukia, jog pasibaigus nurodytam terminui finansiniai reikalavimai negali būti tvirtinami. Naikinamasis terminas turėtų būti nustatytas aiškiai. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodyta, kad finansiniai reikalavimai tvirtintini net po nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo.
4. Teismas turėjo vertinti termino praleidimo priežastis. Teismas aplinkybių dėl termino praleidimo neturėtų vertinti formaliai. Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į aplinkybę, jog administratorė banko finansinio reikalavimo neginčija.
Atsiliepimas
Atsakovė RUAB „Vėtrūna“ prašo pareiškėjo AB DNB banko atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad iš ĮRĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 23 straipsnio 3 dalies išplaukiantis draudimas į restruktūrizavimo planą įtraukti reikalavimus, atsiradusius po restruktūrizavimo bylos iškėlimo, taip pat tuos, kurie atsirado iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tačiau kreditoriai per nustatytą terminą reikalavimų dėl jų nepareiškė, yra pagrįstas siekiant užtikrinti restruktūrizuojamos įmonės veiklos vykdant restruktūrizavimo planą stabilumą. Vertinant banko pareigą laiku pareikšti finansinį reikalavimą, turi būti atsižvelgiama į tai, jog pagal teisinį reguliavimą garantijos turėtojas restruktūrizavimo procese turi dalyvauti jau plano svarstymo stadijoje. Bankas apie restruktūrizavimo procesą buvo informuotas tinkamai, todėl turėjo galimybę reikšti reikalavimus, susijusius su garantijos vykdymu. Atsakovė nurodė, kad ĮRĮ 23 straipsnio 3 dalyje įvirtintas terminas yra naikinamasis, o ĮRĮ 23 straipsnio 7 dalis, kaip išimtis iš bendros taisyklės, negali būti taikoma pagal įstatymo analogiją.
2016 m. birželio 10 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti atsakovės RUAB „Vėtrūna“ rašytiniai paaiškinimai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties dalies, kuria atmestas pareiškėjo akcinės bendrovės DNB banko prašymas patvirtinti jo 1 099 368,40 Eur finansinį reikalavimą RUAB „Vėtrūna“ restruktūrizavimo byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo
2016 m. birželio 10 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti atsakovės RUAB „Vėtrūna“ rašytiniai paaiškinimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atsižvelgiant į CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą, pasibaigus atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo terminui, jį keisti (papildyti) taip pat yra draudžiama. Šios proceso įstatymo ir teismų praktikos nuostatos taikytinos ir nagrinėjant atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis). Įvertinusi rašytinių paaiškinimų turinį teisėjų kolegija pastebi, jog šiuo procesiniu dokumentu papildomai argumentuojama atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstyta atsakovės pozicija ĮRĮ 23 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos normos taikymo klausimu, tačiau nauji (atsiliepime į atskirąjį skundą nenurodyti) argumentai nepateikiami. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovės pateikti rašytiniai paaiškinimai nepažeidžia CPK 323 straipsnio draudimo, todėl priimami.
Dėl ĮRĮ 23 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo
CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Juridinių asmenų restruktūrizavimo procesą (tuo pačiu ir kreditorinių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą) reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymas, kurio 23 straipsnis reglamentuoja kreditorių reikalavimų tvirtinimo tvarką įmonės restruktūrizavimo procese. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditoriai per teismo nustatytą laikotarpį perduoda restruktūrizavimo administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikia juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodo, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą. Restruktūrizavimo administratorius, sutikrinęs teismo nustatytu laikotarpiu pateiktus kreditorių reikalavimus su įmonės buhalterinės apskaitos dokumentais, ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų nuo reikalavimų pateikimo termino pabaigos perduoda juos tvirtinti teismui (ĮRĮ 23 straipsnio 2 dalis).
Įmonės restruktūrizavimu įstatymo leidėjo siekiami tikslai – sudaryti sąlygas išsaugoti ir plėtoti įmonės, kuri turi laikinų finansinių sunkumų, veiklą, sumokėti skolas, atkurti mokumą ir išvengti bankroto. Taigi įmonės restruktūrizavimu siekiama sudaryti sąlygas laikinų finansinių sunkumų turinčioms įmonėms pasinaudoti restruktūrizavimo teikiamomis galimybėmis, tęsiant įmonės veiklą ir sudarant sąlygas išsaugoti darbo vietas, kartu apsaugant tiek įmonės kreditorių, tiek ir pačios įmonės bei jos darbuotojų interesus.
Esminis dokumentas restruktūrizavimo byloje yra įmonės restruktūrizavimo planas, kurį tvirtina teismas (ĮRĮ 14 straipsnio 6 dalis). ĮRĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte reglamentuojama, kad įmonės restruktūrizavimo plane turi būti nurodytas kreditorių sąrašas, jų reikalavimų sumos ir reikalavimų tenkinimo terminai. Į kreditorių sąrašą įrašomi ir tie asmenys, kurie yra pareiškę įmonei turtinius reikalavimus teisme, tačiau sprendimai civilinėse bylose dar nepriimti arba jie neįsiteisėję, taip pat asmenys, dėl kurių kreditorinių reikalavimų yra paduoti ir dar neišnagrinėti atskirieji skundai. Šių asmenų reikalavimų mastas nustatomas atsižvelgiant į jų pareikštų reikalavimų sumas. Įmonių restruktūrizavimo įstatyme nurodyta, kad iškėlęs įmonės restruktūrizavimo bylą, teismas nustato laikotarpį, ne trumpesnį kaip 30 kalendorinių dienų ir ne ilgesnį kaip 45 kalendorinės dienos, per kurį nuo teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo (ĮRĮ 7 straipsnio 8 dalies 3 punktas). Pagal ĮRĮ 23 straipsnio 1 dalį kreditoriai per teismo nustatytą laikotarpį perduoda restruktūrizavimo administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikia juos pagrindžiančius įrodymus, taip pat nurodo, kaip įmonė užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą. Remiantis ĮRĮ 23 straipsnio 3 dalimi, teismas turi teisę iki nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos priimti iki įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsiradusius kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti praleidus teismo nustatytą terminą, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Kasacinio teismo išaiškinta, jog nurodytose ĮRĮ normose įtvirtintos restruktūrizuojamos įmonės kreditorių teisės ir nustatyti du terminai, per kuriuos jie turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimus, o teismas – juos priimti: 1) per teismo nustatytą laikotarpį, kuris turi būti ne trumpesnis kaip 30 kalendorinių dienų ir ne ilgesnis kaip 45 kalendorinės dienos nuo teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos (atnaujinamasis terminas); 2) ne vėliau kaip iki restruktūrizavimo plano patvirtinimo teisme, jeigu kreditoriai dėl svarbių priežasčių negalėjo reikalavimų pateikti nustatytu laiku (naikinamasis terminas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-684/2016). Šioje kasacinio teismo nutartyje taip pat nurodyta, kad sprendžiant dėl kreditorių teisių apsaugos ir nustatant, koks terminas turi būti taikomas kreditorių reikalavimams, svarbu fiksuoti teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dieną ir kreditorių reikalavimų atsiradimo momentą, nes taikoma teisinė apsauga ir ginami tik įstatymų nustatyta tvarka pareikšti reikalavimai.
Iš teismui pateiktos atskirojo skundo medžiagos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad UAB „Vėtrūna“ restruktūrizavimo byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. nutartimi. Nutartis iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjo 2013 m. vasario 22 d. RUAB „Vėtrūna“ restruktūrizavimo planas patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 3 d. nutartimi. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 10 d. nutartimi RUAB „Vėtrūna“ restruktūrizavimo byloje patvirtintas apelianto AB DNB banko hipoteka užtikrintas 6 659 841,75 Eur finansinis reikalavimas. Apelianto AB DNB banko finansinis reikalavimas, kildinamas iš UAB „Vėtrūna“ 2007 m. liepos 9 d. išduotos garantijos, kurios pagrindu UAB „Vėtrūna“ įsipareigojo atsakyti AB DNB bankui visu savo turtu, jeigu AB „Elektros kapitalas“ neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai savo įsipareigojimus pagal 2005 m. gruodžio 21 d. kreditavimo sutartį, restruktūrizavimo procese administratorei pateiktas 2016 m. kovo 7 d., t. y. jau po teismo nutarties patvirtinti RUAB „Vėtrūna“ restruktūrizavimo planą priėmimo dienos. Cituotos kasacinio teismo praktikos kontekste atsižvelgdama į šias faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas AB DNB bankas administratorei finansinį reikalavimą, kildinamą iš UAB „Vėtrūna“ išduotos garantijos, pateikė po teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo. Ši aplinkybė lemia, kad banko finansinis reikalavimas buvo pareikštas praleidus naikinamąjį terminą, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. CK 1.117 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad pasibaigus naikinamajam terminui, išnyksta tam tikra civilinė teisė ar pareiga, naikinamieji terminai negali būti teismo atnaujinti, todėl apelianto nurodytos aplinkybės ir priežastys, lėmusios nesavalaikį finansinio reikalavimo pateikimą, negali būti vertinamos. Šiame kontekste taip pat nėra pagrindo analizuoti apelianto nurodytų Lietuvos apeliacinio teismo precedentų, kuomet šis praleistas ir naikinamuoju pripažintas terminas galėjo būti atnaujintas.
Dėl ĮRĮ 23 straipsnio 7 dalies nuostatų taikymo
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo AB DNB banko pateikto finansinio reikalavimo pagrindą, konstatavo, kad šis finansinis reikalavimas atsirado jau po UAB „Vėtrūna“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Iš tiesų, bylos duomenys patvirtina, kad AB DNB banko 1 099 368,40 Eur dydžio finansinis reikalavimas grindžiamas UAB „Vėtrūna“ 2007 m. liepos 9 d. išduota garantija, kuria UAB „Vėtrūna“ įsipareigojo atsakyti AB DNB bankui visu savo turtu, jeigu AB „Elektros kapitalas“ neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai savo įsipareigojimus pagal 2005 m. gruodžio 21 d. kreditavimo sutartį. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi AB „Elektros kapitalas“ iškelta bankroto byla, 2015 m. spalio 12 d. nutartimi AB „Elektros kapitalas“ buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto įmone. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartimi AB „Elektros kapitalas“ bankroto byloje patvirtintas 1 099 358,40 Eur dydžio AB DNB banko finansinis reikalavimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas faktines aplinkybes ir finansinio reikalavimo pagrindą sudarančios garantijos sąlygas, kuriose nurodyta, kad garanto pareigos sumokėti garantijos sumą atsiradimui yra būtinas atitinkamo reikalavimo iš banko gavimas, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog AB DNB banko finansinis reikalavimas, nors ir grindžiamas teisiniais santykiais, prasidėjusiais dar iki RUAB „Vėtrūna“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo, atsirado tik po restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog reikalavimas atsirado iki RUAB „Vėtrūna“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo, teismui nepateikta. Šią aplinkybę pripažįsta ir apeliantas, kurio nuomone, tai suteikia galimybę, įvertinus susiklosčiusios situacijos išskirtinumą ir teisinio reguliavimo spragą, taikyti pagal analogiją ĮRĮ 23 straipsnio 7 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia apelianto reiškiama pozicija.
ĮRĮ 23 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su restruktūrizavimu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams, negrąžinti šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodyti kreditai ir kt.) tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti ar sprendimą baigti restruktūrizavimo bylą. Tačiau nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog cituojama įstatymo nuostata ginčo santykių nereguliuoja, kadangi apelianto inicijuotas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašo tikslinimas nėra susijęs su restruktūrizavimo procesu. Nors apeliantas kito teisinio santykio pagrindu jau yra RUAB „Vėtrūna“ kreditorius, tačiau aptariamu atveju jis siekia dar vieno (naujo) finansinio reikalavimo patvirtinimo. ĮRĮ 23 straipsnio 7 dalies normoje įtvirtina bendros taisyklės, jog teismas turi teisę iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos priimti iki įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsiradusius kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti praleidus teismo nustatytą terminą (ĮRĮ 23 straipsnio 3 dalis), išimtis, kiek tai susiję su reikalavimų atsiradimo momentu ir teisinių santykių ypatumais (dėl taikomo restruktūrizavimo proceso), todėl cituojama teisės norma ĮRĮ 23 straipsnio 3 dalies nuostatų atžvilgiu yra speciali. Tokia aplinkybė suponuoja išvadą, jog ginčo santykiams ĮRĮ 23 straipsnio 7 dalies nuostatos taikymas pagal analogiją negalimas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.8 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog analizuojamu atveju susiklosčiusi faktinė padėtis, kuomet apelianto finansinis reikalavimas atsirado jau po RUAB „Vėtrūna“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir priėmus nutartį patvirtinti restruktūrizavimo planą, nesudaro pagrindo apelianto nurodytais argumentais tvirtinti jo finansinį reikalavimą, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. ĮRĮ 23 straipsnio 3 dalies nuostatos formuoja išvadą, jog restruktūrizavimo procese tvirtinami tik iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsiradę kreditorių finansiniai reikalavimai, o apelianto reikalavimas tokiu nelaikytinas. Teisėjų kolegija pritaria atsakovės atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytam argumentui, jog toks teisinis reguliavimas nustatytas siekiant užtikrinti įmonės veiklos vykdant restruktūrizavimo planą stabilumą, kadangi dėl nuolat restruktūrizavimo plano vykdymo laikotarpiu atsirandančių finansinių reikalavimų šio plano įgyvendinimas, be kita ko, atsižvelgiant į maksimaliai leistiną restruktūrizavimo proceso trukmę, būtų iš esmės apsunkintas arba neįmanomas. ĮRĮ 14 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, kad administratorius, gavęs patvirtintą restruktūrizavimo plano projektą, raštu informuoja kiekvieną kreditorių, asmenis, kuriems įmonė yra užtikrinusi savo ar trečiųjų asmenų įsipareigojimų tinkamą vykdymą laidavimu, garantija ar kitomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, taip pat asmenis, kurie yra suteikę garantiją ar kitas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones už įmonę, ir šio įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nurodytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotą instituciją apie kreditorių susirinkimo dėl pritarimo restruktūrizavimo plano projektui laiką ir vietą, būdus, kuriais galima susipažinti su parengtu restruktūrizavimo plano projektu ir išvada. Toks teisinis reguliavimas, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja išvadą, jog apeliantas savo teises, kildinamas iš RUAB „Vėtrūna“ išduotos garantijos (minėta, kad restruktūrizavimo byloje yra patvirtintas kitas AB DNB banko hipoteka (įkeitimu) užtikrintas finansinis reikalavimas), galėjo ginti restruktūrizavimo plano rengimo etape. Teisėjų kolegija neturi duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, jog ši apelianto teisė buvo suvaržyta. Priešingai, kaip minėta, apeliantas kito teisinio santykio pagrindu yra kreditorius RUAB „Vėtrūna“ restruktūrizavimo procese. Todėl savo finansinių reikalavimų tenkinimu (pvz., jų įtraukimu į restruktūrizavimo plano vykdymo sudėtį) apeliantas galėjo pasirūpinti tiek kaip kreditorius, tiek kaip asmuo, iš atsakovės gavęs kito savo skolininko įsipareigojimų tinkamo įvykdymo užtikrinimą.
Nagrinėjamu atveju konstatuota aplinkybė, kad šioje restruktūrizavimo proceso stadijoje nėra teisinio pagrindo tenkinti apelianto reikalavimą, nereiškia, jog apskritai paneigiama apelianto pagrįsto materialiojo reikalavimo patenkinimo galimybė, nes restruktūrizavimo teisinių santykių specifika lemia, kad restruktūrizavimo teisiniai santykiai gali pasikeisti į bankroto teisinius santykius (ĮRĮ 28 straipsnio 2 dalis), kas sudarytų prielaidas galimam kreditorių reikalavimų nagrinėjimui jau kito – Įmonių bankroto – įstatymo nustatyta tvarka (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-684/2016).
Kiti atskirajame skunde pateikti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį. Teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes ir, atsisakęs RUAB „Vėtrūna“ restruktūrizavimo byloje patvirtinti pareiškėjo AB DNB banko finansinį reikalavimą, priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, todėl apskųsta nutarties dalis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo akcinės bendrovės DNB banko prašymas dėl 1 099 368,40 Eur kreditorinio reikalavimo patvirtinimo RUAB „Vėtrūna“ restruktūrizavimo byloje, palikti nepakeistą.