Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų – pareiškėjo A. J. C. ir atsakovo L. Ž. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. A. C. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-338-1125/2022 pagal ieškovo J. A. C. patikslintą ieškinį atsakovams antstoliui D. K., L. Ž. ir uždarajai akcinei bendrovei „Baltic debt management“ dėl 2019 m. spalio 25 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. S-19-174-15935, vykdomojoje byloje Nr. 0174/17/00453, panaikinimo ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, bankrutavusi kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“, A. C., Lloyd‘s of London Syndicate.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Tuo pačiu pareiškėjas pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti turto perdavimą, sugadinimą, pakeitimą, pardavimą ginčo turtui – žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sodo nameliui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. pagal CPK 145 straipsnių 1 dalies 1, 2, 6, 12, 13 punktų nuostatas uždrausti galimus atlikti veiksmus (turto pardavimą, perleidimą, pakeitimą), keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti, apsaugoti ieškovo ir viešąjį interesą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

9.2. Teismas nepasisakė dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių sąsajumo su civilinio proceso atnaujinimu, t. y. net nevertino tikėtino prašymo dėl civilinio proceso atnaujinimo pagrįstumo. Tuo tarpu pareiškėjo nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai neatitinka nei vieno CPK 366 straipsnio 1 dalyje numatyto pagrindo.

9.3. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio nepagrindžia ir aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė prašymą dėl civilinio proceso atnaujinimo, kadangi tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės, kokios pritaikytos skundžiama nutartimi, šiuo atveju yra negalimos.

9.4. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, jei prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra pareikštas, sprendžiant dėl proceso atnaujinimo įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigtoje civilinėje byloje, šiomis priemonėmis, be naujo galimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo (tuo atveju, kai ankstesniu teismo sprendimu ieškinys buvo atmestas ar ieškinio reikalavimai patenkinti iš dalies, o proceso atnaujinimu siekiama naujo sprendimo priėmimo, kuriuo ieškinio reikalavimai būtų patenkinti visiškai), galima siekti teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo, sustabdant išieškojimą vykdymo procese iki to momento, kai, atnaujinus procesą ir pakartotinai išnagrinėjus bylą, bus priimtas naujas procesinis sprendimas (tuo atveju, kai ankstesniu teismo sprendimu ieškinys buvo patenkintas visiškai ar iš dalies, o proceso atnaujinimu siekiama naujo sprendimo priėmimo, kuriuo ieškinio reikalavimai būtų atmesti) (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1324/2012). Taigi sprendžiant dėl civilinio proceso atnaujinimo, egzistuoja galimybė taikyti tik CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtintą laikinąją apsaugos priemonę – išieškojimo vykdymo procese sustabdymą, dėl ko kitokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė – turto areštas – šioje byloje taikoma negalėjo būti.

9.5. Net, jeigu šiuo atveju teoriškai ir egzistuotų galimybė taikyti kitą, nei CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytą laikinąją apsaugos priemonę sprendžiant dėl civilinio proceso atnaujinimo, laikinosios apsaugos priemonės nėra taikytinos, kadangi prašymas dėl proceso atnaujinimo yra akivaizdžiai deklaratyvus ir nepagrįstas ir neegzistuoja jokia, netgi hipotetinė, tikimybė, jog civilinis procesas bus atnaujintas.

9.6. Pareiškėjas laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekia ne savo reikalavimų užtikrinimo (ko jis objektyviai negalėtų siekti, kadangi byla jau yra išnagrinėta), o pakenkti atsakovui, kuo labiau apsunkinant jo turimas teises ir jų įgyvendinimą, siekdamas atitolinti jam nepalankaus sprendimo įgyvendinimą.

10. Pareiškėjas J. A. C. atsiliepime į suinteresuoto asmens (atsakovo) L. Ž. atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Atsakovo atskirasis skundas yra analogiškas 2020 m. spalio 20 d. dienos atskirąjam skundui dėl teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuris buvo atmestas, arba kitiems procesiniams dokumentams (atsiliepimams ir kt.), todėl jis atmestinas ir nenagrinėtinas kaip melagingas ir neatitinkantis realybės.

10.2. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra nagrinėjamas ieškinys iš esmės, todėl atskirojo skundo argumentai dėl ieškinio nepagrįstumo šioje stadijoje yra nepagrįsti ir nenagrinėtini.

10.3. Nagrinėjamu atveju egzistuoja būsimo teismo sprendimo užtikrinimo laikinosiomis apsaugos priemonėmis poreikis, nes nors byla ir yra išnagrinėta visose instancijose ir teismo sprendimas byloje jau yra įsiteisėjęs, tačiau atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės ir ją išnagrinėjus (ištaisius esmines teismo sprendimo klaidas), teismo sprendimas gali pasikeisti ir ieškovui būti palankus, ko prašymu dėl proceso atnaujinimu ir yra siekiama.

10.4. Tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės, kokios pritaikytos skundžiama nutartimi, yra ne tik galimos, bet ir būtinos. Ginčo dalyko užtikrinimui (restitucijai) reikalingas pirkėjui turto pardavimo iš varžytynių aktu perleistas turtas, todėl būtina apriboti disponavimo turtu teisę, kad būtų užtikrintas ginčo turto būklės, vertės stabilumas. Priešingu atveju, atsakovas gali iš esmės pakeisti arba perleisti turtą ir paslėpti gautas pajamas, dėl ko kiltų papildomi teisminiai ginčai.

10.5. Atskirajame skunde cituojamos teismų nutartys neaktualios, kadangi buvo priimtos dėl kito dalyko ir kito pagrindo (dėl išieškojimo vykdymo procese) – bylose, kuriose buvo prašoma taikyti CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtintą laikinąją apsaugos priemonę – išieškojimo vykdymo procese sustabdymą, tuo tarpu šioje byloje prašoma taikyti kito pobūdžio laikinąją apsaugos priemonę – turto areštą.

10.6. Laikinosios apsaugos priemonės yra taikytinos, kadangi prašymas dėl proceso atnaujinimo yra motyvuotas ir pagrįstas bei egzistuoja reali, o ne tik hipotetinė, tikimybė, jog civilinis procesas bus atnaujintas. Be to, pareiškėjo prašyme nurodyto reikalavimo (ne)pagrįstumas gali būti nustatytas tik nagrinėjant bylą iš esmės. Taigi šioje stadijoje (dar neatnaujinus bylos proceso) konstatuoti, kad pareiškėjo reikalavimas nėra net tikėtinai pagrįstas, nėra jokio pagrindo.

10.7. Egzistuoja pareiškėjo prašyme nurodyti civilinio proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 366 straipsnio 1 dalis).

11. Pareiškėjas J. A. C. atskiruoju skundu prašo iš dalies pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 4 d. nutartį ir tenkinti jo prašymo dalį sustabdyti turto – žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei sodo namelio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), pakeitimą, sugadinimą bei paskirti pareiškėją šio turto administratoriumi (CPK 145 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Teismas, nustatęs akivaizdžią grėsmę pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams, turėjo patenkinti jo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones visa apimtimi ir sustabdyti visus galimus veiksmus (turto sugadinimą, pakeitimą) iki šio ginčo (ieškinio) išnagrinėjimo pabaigos.

11.2. Teismo argumentai dėl prašymo sustabdyti turto pakeitimą, sugadinimo yra nepagrįsti, nes ieškinys jau buvo priimtas ir iš dalies pritaikytos apsaugos priemonės, kas rodo tikėtiną prašymo pagrįstumą.

11.3. Nesiėmus priemonių apriboti atsakovo teisę disponuoti jo žinioje 3/8 esančiu ir ginčo objektą sudarančiu kitos būklės ir vertės turtu, egzistuoja galimybė, jog atsakovas, net ir neturėdamas nesąžiningų ketinimų, pavyzdžiui, verslo vystymo interesais, itin palankaus pasiūlymo gavimo atveju ir pan., šį turtą perleis sąžiningiems tretiesiems asmenims. Be to, kol vyks ginčo nagrinėjimas, atsakovas gali ženkliai pakeisti (pagerinti arba pabloginti) turto būklę, todėl jai pasikeitus (pagerėjus arba pablogėjus), ateityje iškils papildomų ginčų, o tai nėra suderinama su protingumo, racionalumo ir ekonomiškumo kriterijais.

11.4. Teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra duomenų apie atsakovo ketinimus pakeisti ar sugadinti ginčo turtą. Iš pareiškėjo pateiktų duomenų apie atsakovo elgesį (turto sugadinimą ne vieną kartą, siekimą perleisti ginčo turtą ir pateiktą viešą pasiūlymą dar galiojant teismo pritaikytoms laikinosios apsaugos priemonėms, sukastotų dokumentų pateikimo byloje) yra akivaizdu, kad nors atsakovas turi įstatyminę pareigą elgtis taip, kad nedarytų žalos kitiems asmenims, ir nors žalą turtui padaręs asmuo privalo ją atlyginti įstatymų nustatyta tvarka, tačiau atsakovas tai ignoruoja. Todėl, norint išvengti papildomo bylinėjimosi su juo ateityje, pareiškėjo prašymo visi reikalavimai, įskaitant sustabdyti turto pakeitimą, sugadinimą, turėjo būti patenkinti.

11.5. Kadangi yra būtina uždrausti pirkėjui atlikti veiksmus (parduoti, nuomoti, pakeisti stovį, būseną, bei vertę), keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti, ir panaikinti jau atliktų veiksmų pasekmes (sugadinimą) ginčo turtui, būtina ne tik sustabdyti tokį pirkėjo neteisėtą veikimą ir skirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą ir areštą ginčo turtui, bet yra protinga ir tikslinga paskirti pareiškėją turto administratoriumi, kadangi ieškovas gali geriau pasirūpinti turtu, užtikrinti, kad jis nepakistų, būtų prižiūrėtas.

11.6. Prašomos taikyti laikinosios priemonės yra laikinos ir dėl jų priemonių atsakovui neigiamų padarinių neturėtų kilti, nes jis dirba ir turi butą, yra registruotas, bei gyvena (duomenys neskelbtini), ginčo turtu nesinaudoja. Be to, atsakovo dažnas dalyvavimas varžytynėse spekuliaciniais tikslais turi būti vertinamas kaip verslas, todėl jis turi prisiimti tokio verslo ir dalyvavimo varžytynėse riziką, dėl ko jam negali būti taikoma CK 1.80 straipsnyje numatyta sąžiningo turto įgijėjo teisių ir interesų apsauga.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

14. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies patenkintas pareiškėjo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujo įrodymo priėmimo

15. Pareiškėjas kartu su atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą pateikė L. Ž. 2020 m. spalio 20 d. atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 25 d. nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kopiją.

16. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020, 34 punktas).

17. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateikto naujo įrodymo pobūdį, t. y. jis yra šalies, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, pateiktas procesinis dokumentas, kuriame pateikta tik pačios šalies pozicija, subjektyvus vertinimas, taip pat tai, kad byloje šis dokumentas jau buvo pateiktas (sudaro prašomos atnaujinti bylos medžiagos dalį), tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas sprendžiamas individualiai kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į tuo metu susiklosčiusią situaciją, o pateiktas procesinis dokumentas nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (ne)pagrįstumo išnagrinėti (nei patvirtina, nei paneigia ginčui reikšmingų aplinkybių), pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateiktą L. Ž. 2020 m. spalio 20 d. atskirojo skundo kopiją atsisako priimti.

Dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (ne)buvimo

18. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti/pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1102-881/2020; 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1215-302/2021). Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).

19. Pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1218-180/2018).

20. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 1-13 punktuose numatytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšių parinkimas ir taikymas nėra ribojamas civilinio proceso stadija (taikomu civilinio proceso institutu). Todėl, priešingai nei atskirajame skunde nurodo atsakovas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekianti šalis, pateikdama prašymą atnaujinti procesą jau išnagrinėtoje civilinėje byloje, taip pat turi teisę teismo prašyti taikyti bet kurią CPK 145 straipsnyje numatytą laikinąją apsaugos priemonę ar kelias jų, kuri (-ios) susijusi (-ios) su reiškiamu reikalavimu, o ne tik atsakovo akcentuojamą CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytą išieškojimo vykdymo procese sustabdymą.

21. Anksčiau nurodytą aplinkybę iš esmės patvirtina ir paties atsakovo minima Lietuvos apeliacinio teismo praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1324/2012), kurią atsakovas klaidingai interpretuoja, akcentuodamas tik nutartyje nurodytą galimybę prašyti teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo, sustabdant išieškojimą vykdymo procese, tačiau ignoruodamas tai, kad gali būti taikomos ir kitos laikinosios apsaugos priemonės naujo galimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (tuo atveju, kai ankstesniu teismo sprendimu ieškinys buvo atmestas ar ieškinio reikalavimai patenkinti iš dalies, o proceso atnaujinimu siekiama naujo sprendimo priėmimo, kuriuo ieškinio reikalavimai būtų patenkinti visiškai). Vien tai, kad teismų praktikoje nagrinėjant prašymus dėl proceso atnaujinimo dažniausiai yra prašoma taikyti laikinąją apsaugos priemonę – išieškojimo vykdymo procese sustabdymą, savaime nelemia to, kad tik ši priemonė išimtinai ir tegali būti taikoma bylose, kuriose prašoma atnaujinti procesą.

22. Taigi, atsižvelgiant į tai, pareiškėjo kartu su prašymu dėl proceso atnaujinimo pateiktas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, įskaitant turto areštą, nagrinėjamu atveju savo esme yra galimas, todėl toliau pasisakytina dėl sąlygų pareiškėjo prašytoms laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti (ne)buvimo.

23. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai šalies reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, pavyzdžiui, kai ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba kai prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-626-1120/2021).

24. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neanalizuoja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų, vėlesnėje civilinio proceso stadijoje nulemiančių ieškinio (jo dalies) patenkinimą arba nepatenkinimą, o tik preliminariai pagal prima facie doktriną nustato tikimybę, kad ieškovui palankus teismo sprendimas galėtų būti priimtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1283-464/2018).

25. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad ieškovo (pareiškėjo) ieškinys yra prima facie pagrįstas, tačiau apeliacinės instancijos teismas, pritardamas atsakovo atskirojo skundo argumentams, pažymi, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje dėl proceso atnaujinimo, turėjo būti svarstomas ne byloje pareikšto ieškinio, bet prašymo atnaujinti bylos procesą preliminaraus pagrįstumo klausimas, kas visgi nebuvo padaryta. Teismas nutartyje nedetalizavo, kokios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti apie tikėtiną prašymo dėl proceso atnaujinimo pagrįstumą.

26. Paminėtina, kad proceso atnaujinimo institutas savo teisine prigimtimi yra išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas, kuris taikomas tik konstatavus vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų. CPK 18 straipsnyje įtvirtintas įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas taip pat lemia, kad laikinosios apsaugos priemonės iki proceso atnaujinimo klausimo išsprendimo turėtų būti taikomos itin ribotai ir atidžiai įvertinus prašymo atnaujinti procesą preliminarų pagrįstumą.

27. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo buvo atmestas, taip pat panaikintos skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Minėta nutartis yra apskųsta apeliacine tvarka ir nėra įsiteisėjusi, tačiau prašymo atnaujinti procesą atmetimas pirmosios instancijos teisme pagrindžia pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą preliminarų nepagrįstumą.

28. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo pripažįstamos, be kita ko, tada, kai dėl ginčo esmės yra priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nepriklausomai nuo to, kad jis yra priimtas po teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir (ar) yra neįsiteisėjęs (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-312-407/2016; 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-489-943/2019; 2020 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-283-464/2020, 23 punktas). Be to, šios aplinkybės atsiradimas iki klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimo apeliacine tvarka yra pagrindas netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių arba jas panaikinti, jeigu tokias priemones taikė pirmosios instancijos teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-398-943/2016; 2017 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-267-370/2017; 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1062-178/2018; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-515-302/2019; 2020 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-283-464/2020, 23 punktas).

29. Taigi, pareiškėjui nepalankaus procesinio sprendimo, kuriuo netenkintas jo prašymas atnaujinti procesą, priėmimas, nepaisant to, kad jis dar nėra įsiteisėjęs, sudaro pagrindą konstatuoti, kad šiuo atveju neegzistuoja viena iš būtinųjų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – prašymo dėl proceso atnaujinimo tikėtinas pagrįstumas. Vien dėl šios priežasties pareiškėjo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (turto areštą ir kitus draudimus atsakovui) ar pareiškėjo atskirasis skundas, kuriuo jis prašo panaikinti skundžiamos nutarties dalį, kuria nebuvo tenkintas prašymas sustabdyti turto pakeitimą, sugadinimą, ir šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti, negali būti tenkinamas. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1051-567/2022; 2023 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-126-553/2023).

30. Be to, papildomai pažymėtina ir tai, kad nepaisant anksčiau nurodyto prašymo dėl proceso atnaujinimo prima facie nepagrįstumo, dėl kurio laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra galimas, pareiškėjo prašymas paskirti jį atsakovo turto administratoriumi (CPK 145 straipsnio 1 dalies 5 punktas) apskritai yra naujai pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pareikštas prašymas, todėl dėl jo, kaip peržengiančio bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, plačiau šioje nutartyje nepasisakytina (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 338 straipsniai).

31. Nors, kaip minėta, nenustatyta pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra pakankamas pagrindas patenkinti atsakovo atskirąjį skundą ir panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, tuo pačiu atmetant pareiškėjo atskirąjį skundą ir jo atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą dėstomus argumentus, visgi apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė ir antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo.

32. Vertinant grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui egzistavimą, laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo bei sąsajumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Taigi turi būti parenkamos tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1541-464/2018, 27 punktas; 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-17-943/2020).

33. Pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes.

34. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomoje atnaujinti civilinėje byloje patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą ir taikyti restituciją, pareiškėjui nuosavybės teise grąžinant žemės sklypą ir sodo namelį, esančius adresu (duomenys neskelbtini), kurie varžytynėse buvo įsigyti atsakovo L. Ž., o atsakovui L. Ž. iš UAB „Baltic debt management“ priteisti 29 000 Eur, kuriuos atsakovas sumokėjo už įsigytą turtą.

35. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-338-1125/2022 ieškovo ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. sausio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-29-981/2023 ieškovo apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo 2022 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

36. Nors atsakovas nurodo, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tai, kad atsakovas siekia turtą perleisti (parduoti), juo nesirūpina (netvarko, gadina), tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie atsakovo nurodomi argumentai nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

37. Pažymėtina, kad civilinio proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas principas, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju teisės aktai nepreziumuoja, todėl šio išimtinio ir itin antrosios ginčo šalies interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie tos šalies nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus.

38. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kaip ir atskirajame skunde ar atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą nurodomos aplinkybės nepagrindžia atsakovo nesąžiningumo, kuris yra būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga. Šiuo atveju Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 30 d. sprendimui esant įsiteisėjus, nenustačius prašymo dėl proceso atnaujinimo prima facie pagrįstumo, nėra jokio objektyvaus pagrindo suvaržyti atsakovo nuosavybės teisės (visos ar atskirų jos sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo) įgyvendinimo jam teisėtai priklausančio turto atžvilgiu.

39. Vien tai, kad pareiškėjas mano, jog tikslinga laikinąsias apsaugos priemones taikyti dėl to, jog ateityje nekiltų poreikis papildomai bylinėtis dėl ginčo turto (jo būklės, vertės) ar tai, kad jis vertina, jog jis turtu pasirūpintų ir jį prižiūrėtų geriau nei atsakovas, nėra pagrindas pareiškėjo prašomoms laikinosioms apsaugos priemonėms, kaip išimtinėms procesinėms priemonėms, taikyti, apribojant atsakovo nuosavybės teisę į turtą, įskaitant naudojimąsi juo. Tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neatitiktų proporcingumo, teisingumo ir protingumo principų ir iškreiptų šalių interesų pusiausvyrą, iš esmės suteikiant pranašumą tik pareiškėjui (CPK 3 straipsnio 1, 8 dalys).

40. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad nenustačius būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, byloje, kurioje buvo sprendžiamas proceso atnaujinimo jau išnagrinėtoje civilinėje byloje klausimas, nebuvo pagrindo taikyti pareiškėjo prašomas laikinąsias apsaugos priemones (tiek pirmosios instancijos teismo patenkinto (dėl turto arešto), tiek ir atmesto (dėl draudimo turtą pakeisti, sugadinti) prašymo dalyse) (CPK 144 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties

41. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl atsakovo atskirasis skundas tenkintinas, pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – pareiškėjo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

42. Kiti šalių argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. Atsakovas L. Ž. pateikė duomenis, kad už atskirąjį skundą sumokėjo 55 Eur žyminį mokestį.

44. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

45. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacine tvarka buvo sprendžiamas tik tarpinis procesinio pobūdžio prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip pat į tai, kad nors prašymas dėl proceso atnaujinimo pirmosios instancijos teismo 2023 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi ir yra išnagrinėtas bei atmestas, tačiau nutartis dar nėra įsiteisėjusi (apskųsta apeliacine tvarka) ir galutinis bylos rezultatas dar nėra aiškus, šioje stadijoje nėra pagrindo, remiantis CPK 93 straipsnyje numatytomis taisyklėmis, spręsti bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimo. Patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas spręstinas teismo, išnagrinėjusio prašymą dėl proceso atnaujinimo galutiniu teismo procesiniu sprendimu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

pareiškėjo A. J. C. atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovo L. Ž. atskirąjį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo A. J. C. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.