- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-15
- Bylos Nr.
- e2-1102-881/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00666-2020-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „City Service Engineering“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Impuls LTU“
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „City Service Engineering“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „City Service Engineering“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „City Service Engineering“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Impuls LTU“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „City Service Engineering“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Impuls LTU“ 74 998,81 Eur skolos, 8 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės kilnojamuosius daiktus ar kitą turtą, pinigines lėšas ir turtines teises, neviršijant ieškinio sumos. Nurodė, kad ieškinio suma yra didelė, o atsakovės turtinė padėtis yra bloga, nes atsakovė ilgą laiką vengia atsiskaityti, nekilnojamojo turto neturi, yra įsiskolinusi 65 456,50 Eur socialinio draudimo įmokų, 71 383,01 Eur už gautas prekes juridiniam asmeniui. Atsakovės pajamos 2016–2018 m. kasmet viršijo 11 mln. Eur, todėl, atsižvelgiant į atsakovės skolas, tikėtina, kad atsakovė slepia lėšas ir neketina vykdyti įsipareigojimų. Dėl COVID-19 infekcijos išplitimo ir paskelbto karantino režimo atsakovė nevykdo veiklos ir kurį laiką negalės vykdyti ateityje, todėl jos turtinė padėtis tik blogės. Nurodytos aplinkybės, anot ieškovės, patvirtina, kad yra pavojus, jog sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, tiek dėl blogos atsakovės finansinės padėties, tiek dėl atsakovės nesąžiningo elgesio, bandant turtą perleisti tretiesiems asmenims, jį paslėpti ar iššvaistyti, siekiant išvengti teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovė turi 375 darbuotojus, finansinių ir kitų įsipareigojimų, todėl sprendimo neįvykdymo rizika kelia ne tik ieškovės veiklos laikino sutrikdymo grėsmę, bet ir viešojo intereso, kuris apima tiek visuomenės interesą gauti ieškovės teikiamas kokybiškas paslaugas, tiek ir ieškovės darbuotojų teisėtus interesus ir lūkesčius, susijusius su darbo užmokesčio didėjimu, pažeidimus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gegužės 12 d. nutartimi ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
4. Teismas pažymėjo, kad ieškinio sumos kriterijus, kuris išimtinai priklauso nuo ieškovo valios, byloje nesant duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, negali būti priežastimi laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Nagrinėjamu atveju ieškovė atsakovės nesąžiningumo įrodymų nepateikė. Ieškovė nenurodė konkrečių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti prielaidą dėl atsakovės siekio vengti būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymo.
5. Ieškovei nepateikus atsakovės nesąžiningumą patvirtinančių įrodymų, kad esama realios rizikos, kad iki to laiko, kai reikės vykdyti galimą teismo sprendimą, atsakovė gali perleisti savo turtą ar kitaip jį suvaržyti, teismas neturi pagrindo konstatuoti grėsmės egzistavimą.
6. Taigi, teismas konstatavo, kad, nenustačius vienos iš būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, nėra pagrindo jas taikyti, todėl ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Atskiruoju skundu ieškovė UAB „City Service Engineering“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 12 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo; priimti teikiamus naujus įrodymus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Ieškovės pareikšto ieškinio suma yra didelė ir susidarė atsakovei ilgą laiką sąmoningai ir piktybiškai vengiant visiškai apmokėti ieškovės suteiktas paslaugas. Vertinant ieškinio sumą kartu su atsakovės finansine būkle, darytina išvada, kad vis tik egzistuoja objektyvi grėsmė, kad galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
7.2. Atsakovė negali vykdyti turtinių prievolių ieškovei ir kitiems subjektams, atsakovės įsipareigojimai taip pat ženkliai viršija jos turtą. Atsižvelgiant į tai, nekyla abejonių, jog atsakovės būklė atitinka visus Juridinių asmenų nemokumo įstatyme įtvirtintus juridinio asmens nemokumo būsenos kriterijus, dėl ko esant pagrįstai rizikai, kad atsakovei gali būti iškelta nemokumo byla, atsakovė gali siekti slėpti turtą, jį išvaistyti ar kitaip siekti išvengti dėl galimos nemokumo bylos galinčių atsirasti neigiamų pasekmių ar galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo šioje byloje.
7.3. Dėl COVID-19 infekcijos išplitimo ir paskelbto karantino režimo atsakovė kurį laiką nevykdė veiklos bei nevykdo iki šiol, taip pat atsakovei atnaujinus veiklos vykdymą, klientų srautai bus ženkliai sumažėję, todėl, atsakovei negaunant pakankamai pajamų esamiems įsipareigojimams (8 037 013 Eur) vykdyti, jos turtinė padėtis tik blogės, kas nulems dar didesnę būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, jeigu nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės šioje byloje.
7.4. Atsakovės įsiskolinimas ieškovei susidarė ilgą laiką nevykdant sutartinių įsipareigojimų. Atsakovė vengdama atsiskaityti su ieškove nebendradarbiavo, tuo ne tik pažeisdama sutartinius įsipareigojimus, bet ir nesilaikydama geros verslo praktikos principų. Šie faktai, taip pat tai, kad atsakovė nevykdo finansinių įsipareigojimų ir kitiems subjektams, atsižvelgiant į didelę ieškinio sumą bei blogą atsakovės turtinę padėtį, leidžia pagrįstai teigti, kad egzistuoja objektyvi nesąžiningų atsakovės veiksmų pasireiškimo siekiant slėpti turtą ar jį išvaistyti grėsmė, dėl ko galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas.
7.5. Rizika, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas, kelia ne tik ieškovės veiklos laikino sutrikdymo grėsmę, bet tuo pačiu gali nulemti ir viešojo intereso, kuris apima tiek visuomenės interesą gauti ieškovės teikiamas kokybiškas paslaugas, tiek ir ieškovės darbuotojų teisėtus interesus ir lūkesčius susijusius su darbo užmokesčio didėjimu, pažeidimus.
Atsiliepimas
8. Atsakovė UAB „Impuls LTU“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
8.1. Atsakovė dėl Lietuvos Respublikoje paskelbto karantino patiria finansinių sunkumų, tačiau tai nėra prielaida taikyti turto areštą. Nors dėl paskelbto karantino atsakovės finansinė situacija pablogėjo, tačiau atidaryti ir eksploatuojami sporto klubai pradeda generuoti atsakovei pajamų, kas leis atsiskaitinėti su kreditoriais, įskaitant ieškovę.
Šalies argumentai
8.2. Ieškovės nurodytos aplinkybės apie atsakovės nesąžiningumą yra nepagrįstos, kadangi tarp šalių yra susiformavusi faktinė praktika, kai pati ieškovė toleruodavo atsakovės įsiskolinimą.
8.3. Teismas pagrįstai, vadovaudamasis naujausia Lietuvos apeliacinio teismo praktika, nustatė, kad ieškinio suma nėra esminis kriterijus laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Net ir vertinant ieškovės prašymą ieškovės nurodomos neaktualios teismų praktikos kontekste, ieškinio suma atsakovei nėra tokia didelė, kad atsirastų teismo sprendimo neįvykdymo rizika.
8.4. Ieškovė klaidingai suvokia ir aiškina antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, todėl jos argumentai, kuriais vertinama atsakovės finansinė padėtis laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo kontekste, yra neaktualūs.
8.5. Ieškovė nepateikė nė vieno įrodymo, liudijančio, kad atsakovė atliktų ar bent jau rengtųsi atlikti bet kokius veiksmus, kurie būtų traktuojami kaip siekis išvengti byloje priimto teismo sprendimo įvykdymo. Priešingai, ieškovė su atskiruoju skundu pateikė duomenis, liudijančius atsakovės norą bendradarbiauti su ieškove. Atsakovė yra sąžininga ir apie savo finansinę būklę informuoja pačią ieškovę.
8.6. Atsakovė nebeturi įsipareigojimų Sodrai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
10. Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas apeliantės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
11. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
12. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų taikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje.
13. Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama pirmosios instancijos teismo išvada, susijusi su ieškinio preliminariu pagrįstumu, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacijos ribas, pasisako tik dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.
14. Kaip minėta, antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra susijusi su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nustatymu. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-400-302/2020).
15. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantė nepateikė atsakovės nesąžiningumą patvirtinančių įrodymų, t. y. kad esama realios rizikos, jog atsakovė gali perleisti savo turtą ar kitaip jį suvaržyti, todėl sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą.
16. Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepakankami įsigilino į bylos faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė CPK 144 straipsnį bei nukrypo nuo byloje taikytinos teismų praktikos. Anot apeliantės, vien ieškinio suma ir bloga atsakovės turtinė padėtis nulemia objektyvią riziką, kad galbūt apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas. Be to, atsakovė jau ilgą laiką nevykdo apeliantei savo sutartinių įsipareigojimų, su apeliante nebendradarbiavo, yra skolinga ir kitiems asmenims, kas, atsižvelgiant į didelę ieškinio sumą ir blogą atsakovės turtinę padėtį, leidžia teigti, kad egzistuoja objektyvi nesąžiningų atsakovės veiksmų pasireiškimo siekiant slėpti turtą ar jį išvaistyti grėsmė. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šie apeliantės argumentai prieštarauja nuosekliai teismų praktikai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu.
17. Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog byloje, kurioje yra pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ne tik ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, bet ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2018 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-499-943/2018). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1590-302/2018; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019).
18. Taigi, net ir nustačius, kad ieškinio suma yra didelė, o atsakovės finansinė padėtis nėra gera (yra bloga), tai savaime nebūtų pagrindas taikyti atsakovei laikinųjų apsaugos priemonių. Kaip nurodoma teismų praktikoje, nei reikalavimo suma, nei asmens turtinė (finansinė) padėtis savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl šios aplinkybės neįrodo, kad egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo neįvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2- 1088-516/2020). Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas netenkina apeliantės prašymo dėl naujų įrodymų priėmimo ir plačiau nepasisako dėl apeliantės argumentų, susijusių su atsakovės turtine padėtimi ir jos pokyčiu per pastaruosius trejus metus, nes išsamus atsakovės finansinės padėties analizavimas neturėtų lemiamos įtakos nagrinėjamo klausimo rezultatui.
19. Pagal civiliniame procese taikomą rungimosi principą ir bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareigą įrodyti abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymui privalomas sąlygas turi ta šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12, 178 straipsniai). Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik tuomet, kai jų taikymo prašantis asmuo pateikia bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2- 195- 943/2018). Be to, atsižvelgiant į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymu yra siekiama, kad galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų ir (ar) nepasidarytų nebeįmanomas, šio instituto taikymo kontekste yra reikšmingi tik tokie galimai nesąžiningi atsakovo veiksmai, kuriais siekiama išvengti išieškojimo pagal būsimą teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2- 675- 943/2020).
20. Nagrinėjamu atveju apeliantė duomenų apie pirmiau nurodyto pobūdžio atsakovės veiksmus pirmosios instancijos teismui nepateikė. Aplinkybės, kad atsakovė jau ilgą laiką neatsiskaito su apeliante, anot apeliantės, nebendradarbiauja su apeliante sutartinių įsipareigojimų vykdymo srityje (pažymėtina, kad apeliantės pozicija dėl atsakovės nebendradarbiavimo, atsižvelgiant į apeliantės pripažintą faktą, kad viešai nepaskelbtus atsakovės finansinius dokumentus už 2019, 2020 metus gavo iš pačios atsakovės, nėra pakankamai pagrįsta), neįrodo atsakovės siekio išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, o tik leidžia spręsti dėl kreipimosi į teismą dėl apeliantės galimai pažeistų teisių gynimo.
21. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atskirai nepasisako.
22. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas apeliantės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, nenukrypo nuo teismų suformuotos praktikos, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą.