Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo J. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. nutarties nustatyti terminą sumokėti žyminį mokestį už atskirąjį skundą likviduojamos dėl bankroto Jokūbausko įmonės „Jonas“ bankroto byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

9. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. vasario 9 d. nutartimi nutarė: pareiškėjo J. J. paduotus du atskiruosius skundus (dokumento registracijos Nr. DOK-3003 ir Nr. DOK-3564) laikyti vienu atskiruoju skundu (dokumento registracijos Nr. DOK-3564); nustatyti pareiškėjui 7 dienų terminą nuo nutarties gavimo pašalinti atskirojo skundo, pateikto dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 22 d. nutarties ištaisyti rašymo apsirikimą 2026 m. sausio 19 d. nutartyje, trūkumui pašalinti – sumokėti 57 Eur žyminį mokestį ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus; išaiškinti, kad, nepašalinus atskirojo skundo trūkumo, jis bus laikomas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui.

10. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 80 straipsnio 2 dalį už atskiruosius skundus bankroto bylose turi būti mokamas žyminis mokestis, kuris pagal CPK 80 straipsnio 7 dalį ir 82 straipsnio 1–2 dalis sudaro 57 Eur. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, kad už teikiamą atskirąjį skundą sumokėjo žyminį mokestį, todėl atskirasis skundas neatitinka CPK reikalavimų. Teismas nustatė pareiškėjui terminą atskirojo skundo trūkumui pašalinti – sumokėti 57 Eur žyminį mokestį už paduotą atskirąjį skundą.

III. Atskirojo skundo argumentai

11. Pareiškėjas J. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą pareiškėjas neprivalo mokėti žyminio mokesčio už atskirąjį skundą įmonės bankroto byloje. Pagal teismų praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2110/2013; 2018 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-289-178/2018) kreditorius, pareiškiantis netiesioginį ieškinį likviduojamos dėl bankroto įmonės vardu, laikomas ginančiu ne tik savo, bet ir kitų įmonės kreditorių interesus. Tokiu atveju kreditorius yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų

12. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis nustatyti pareiškėjui terminą sumokėti žyminį mokestį už įmonės bankroto byloje paduotą atskirąjį skundą yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama, neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl žyminio mokesčio

13. Kasacinis teismas išaiškino, kad žyminio mokesčio sumokėjimo klausimas yra glaudžiai susijęs su tinkamu teisės kreiptis į teismą įgyvendinimu, su visuotinai pripažįstama proceso šalies pareiga inicijuojant procesą. Žyminis mokestis – proceso įstatymo nustatyta pinigų suma, kurią šalys, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai ar kreditoriai privalo sumokėti už tam tikrus CPK nustatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus. Žyminio mokesčio paskirtis – perkelti dalį valstybės vykdomo teisingumo išlaidų dalyvaujantiems byloje asmenims, turintiems teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-378/2017, 9 punktas).

14. Pagal CPK 306 straipsnio 4 dalį, 338 straipsnį kartu su atskiruoju skundu turi būti pateikiami duomenys apie tai, kad už skundą sumokėtas žyminis mokestis. CPK 115 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog, jeigu nesumokėtas žyminis mokestis, teismas priima nutartį ir joje nustato pakankamą terminą, tačiau ne trumpesnį kaip 7 dienos, trūkumams pašalinti.

15. CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami juridinis asmuo, kuriam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurio bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šioje byloje paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami ieškovai ir turtinius reikalavimus pareiškiantys asmenys – bankroto ar restruktūrizavimo bylose (CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

16. CPK 80 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas, išskyrus atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose. Už šioje dalyje nurodytus atskiruosius skundus mokamas 50 Eur žyminis mokestis. Jeigu procesiniai dokumentai teikiami į bylą tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos sumos (CPK 80 straipsnio 7 dalis).

17. CPK 82 straipsnio 1 dalis nustato, kad žyminį mokestį, išskyrus apskaičiuojamą procentais, teismai indeksuoja, atsižvelgdami į ketvirčio vartojimo kainų indeksą, jeigu jis didesnis negu 110. Taikytinas indeksas apskaičiuojamas laikotarpiui nuo įstatymo, kuriame nustatytas žyminis mokestis, įsigaliojimo mėnesio iki kiekvieno ketvirčio pradžios (CPK 82 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija teismų taikomus indeksus skelbia vieną kartą per ketvirtį Oficialiosios statistikos portale (CPK 82 straipsnio 3 dalis). Paskelbtas indeksas taikomas nuo atitinkamo ketvirčio antro mėnesio 1 dienos (CPK 82 straipsnio 4 dalis).

18. Nagrinėjamu atveju aktualus CPK 80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas 50 Eur žyminio mokesčio dydis už atskiruosius skundus bankroto bylose. Tokio dydžio žyminis mokestis buvo nustatytas 2017 m. gegužės 2 d. įstatymu Nr. XIII-329, įsigaliojusiu 2017 m. liepos 1 d. Pagal Oficialios statistikos portale nurodytą informaciją pirmosios instancijos teismas indeksavo žyminį mokestį, taikant 153,1 vartotojų kainų indeksą, galiojusį iki 2026 m. I ketvirčio pradžios, palyginus su 2017 m. liepos mėn., kuris buvo didesnis už 110 (CPK 82 straipsnio 1 dalis). Atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 22 d. nutarties gautas 2026 m. sausio 26 d., t. y. 2026 m. I ketvirtį. Atitinkamai 2026 m. sausio mėnesį už atskiruosius skundus bankroto bylose mokėtinas žyminis mokestis, kuris, kaip minėta, nustatytas 2017 m. liepos mėn. įsigaliojusiais CPK pakeitimais, turi būti indeksuojamas ir, pateikiant elektroninio ryšio priemonėmis, sudaro 57 Eur.

19. Sprendžiant dėl atskirojo skundo apmokestinimo žyminiu mokesčiu, yra aktualios CPK 80 straipsnio 2 dalies nuostata ir Lietuvos teismų praktika dėl jos taikymo.

20. Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015). Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-248/2018, 45 punktas).

21. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1206-790/2020 nurodyta, kad CPK ir kituose įstatymuose numatyti atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindai taikomi tik už CPK 83 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai nurodytus dokumentus (ieškinius, priešieškinius, pareiškimus, apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat už prašymus dėl proceso atnaujinimo), neatitiktų žyminio mokesčio lengvatų nustatymu siekiamų tikslų – palengvinti teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą asmenims, ginantiems svarbiausias asmens teises, asmenims, kurių materialinė padėtis yra sunki, bei su viešojo, valstybės ar savivaldybės interesų gynimu susijusiais atvejais. Poreikis atleidžiamiems nuo žyminio mokesčio asmenims palengvinti teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą išlieka nepriklausomai nuo teismui paduodamų procesinių dokumentų pobūdžio ir formos, kadangi minėti asmenys, įgyvendindami teisę į teisminę gynybą, gali būti suinteresuoti pateikti teismui ne tik pagrindinius reikalavimus, susijusius su ginčo dalyku, bet ir su šiais reikalavimais susijusius kitus dokumentus, kuriais reiškiami procesinio pobūdžio prašymai (pvz., prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atskiruosius skundus). Poreikis atleisti tam tikrus asmenis nuo žyminio mokesčio mokėjimo egzistuoja ir paduodant atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose. Šiose bylose asmenys taip pat gina svarbiausias savo teises (pvz., darbuotojai). Bankroto ar restruktūrizavimo bylose ginami valstybės, savivaldybės interesai. Be to, tokiose bylose dalyvauja ir asmenys, kurių materialinė padėtis sunki (pvz., asmenys, turintys teisę į antrinę teisinę pagalbą, kiti bankrutuojantys ar restruktūrizuojami asmenys) ir pan. Tokių asmenų teisės ginti atitinkamus interesus bankroto ar restruktūrizavimo bylų proceso metu būtų apsunkintos reikalavimu sumokėti žyminį mokestį už šiose bylose paduodamus atskiruosius skundus, ypač įvertinus tai, kad tokiose bylose teismas daugumą kylančių klausimų išsprendžia priimdamas nutartis, kurios gali būti skundžiamos atskiraisiais skundais (žr., pvz., Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 13 straipsnio 4 dalį, 19 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 2 dalį, 23 straipsnio 4 ir 6 dalis, 24 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnį, 28 straipsnio 1, 2 dalis ir daugelį kitų šio įstatymo nuostatų). Nors įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs pagrindą grąžinti sumokėtą žyminį mokestį, jeigu atskirasis skundas bankroto ar restruktūrizavimo byloje yra tenkinamas (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas), tačiau ši nuostata taikoma jau pasibaigus apeliaciniam procesui.

22. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, padavęs atskirąjį skundą įmonės bankroto byloje, pagal CPK 80 straipsnio 2 dalį turi sumokėti už jį nustatyto dydžio žyminį mokestį. Tai, kad pareiškėjas į įmonės bankroto bylos nagrinėjimą buvo įtrauktas, kaip kreditorius, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl paduoto atskirojo skundo apmokestinimo žyminiu mokesčiu, nes tokių išlygų CPK 80 straipsnio 2 dalyje nenumatyta.

23. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad, jei bankrutuojančios įmonės atžvilgiu pareikšti turtiniai reikalavimai yra glaudžiai susiję su tokios įmonės bankroto procesu, pareiškėjas turi būti atleidžiamas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nepaisant to, jog tokie turtiniai reikalavimai nagrinėjami ne pačioje bankroto byloje, tačiau nuo žyminio mokesčio mokėjimo CPK 83 straipsnio nuostatų pagrindu atleidžiami tik kreditoriai, pareiškę finansinius reikalavimus bankroto ar restruktūrizavimo bylose, kai pirmosios instancijos teismas jų reikalavimų netenkina visiškai arba iš dalies – dėl teismo nutarties netenkinti jų reikalavimo ar jo dalies (CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1206-790/2020, 17, 20 punktai). Kitais atvejais, siekiant užtikrinti nemokumo procesų efektyvumą ir apriboti nepagrįstų skundų teikimą, žyminis mokestis už atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose CPK 80 straipsnio 2 dalies pagrindu yra mokamas. Pavyzdžiui, žyminį mokestį moka bankrutuojančio ar restruktūrizuojamo asmens kreditoriai už visus bankroto ar restruktūrizavimo bylose kylančius ginčus, išskyrus ginčus dėl savo pareikšto reikalavimo patvirtinimo, taip pat bankrutuojančio ar restruktūrizuojamo juridinio asmens dalyviai ar kiti suinteresuoti asmenys (laiduotojai, garantai ir kt.), nemokumo administratorius, kai ginčas susijęs su jo statusu ir (ar) interesais (pavyzdžiui, dėl administravimo išlaidų dydžio, atlyginimo, atstatydinimo ir pan.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1206-790/2020, 20 punktas; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-645-407/2024, 15 punktas).

24. Pažymėtina, kad, skundžiant pirmosios instancijos teismo nutartimi išspręstą atskirą procesinį klausimą (kai apeliantas nėra priskirtas CPK 83 straipsnyje nurodytiems subjektams ir skundžia nemokumo bylose priimtą nutartį, kuria išspręstas atskiras procesinis klausimas), toks klausimas patenka į CPK 80 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąvoką „bankroto ir restruktūrizavimo bylose“. Tai paaiškinama tuo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas atskirųjų skundų apmokestinimą žyminiu mokesčiu bankroto ir restruktūrizavimo bylose pagal CPK 80 straipsnio 2 dalį, siekė užtikrinti nemokumo procesų efektyvumą ir apriboti nepagrįstus atskiruosius skundus, kurie ilgina nemokumo procesų trukmę, ypač dėl nutarčių, kuriomis išsprendžiami atskiri procesiniai klausimai. Todėl, siekiant užtikrinti nemokumo procesų efektyvumą, žyminis mokestis už atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose pagal CPK 80 straipsnio 2 dalį yra taikomas ir pirmosios instancijos teismo išspręstiems atskiriems procesinio pobūdžio klausimams, nes šie klausimai tiesiogiai susiję su nemokumo proceso efektyvumu ir trukme. Taigi, atskiri procesiniai sprendimai (nutartys) patenka į sąvoką „bankroto ir restruktūrizavimo bylose“, nes jie yra nemokumo proceso dalis, ir, teikiant atskirąjį skundą, turi būti apmokestinami pagal CPK 80 straipsnio 2 dalyje nustatytą tvarką.

25. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 22 d. nutarties ištaisyti rašymo apsirikimą 2026 m. sausio 19 d. nutartyje ir patvirtinti patikslintą įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą. Taigi, šiuo atveju CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos netaikomos ir pareiškėjas turi pareigą sumokėti CPK 80 straipsnio 2 dalyje nustatyto dydžio žyminį mokestį. Atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo suformuotą praktiką, pareiškėjas, kaip likviduojamos dėl bankroto įmonės kreditorius, negali pasinaudoti CPK 83 straipsnio 1 dalyje nustatytais atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindais, nes pareiškėjo inicijuotas ginčas nėra susijęs su paties pareiškėjo pareikštu finansiniu reikalavimu.

26. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas terminą pareiškėjui sumokėti žyminį mokestį už atskirąjį skundą, tinkamai pritaikė CPK 80 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes įmonės bankroto byloje pareiškėjas skundžia nutartį, kuria ištaisytas rašymo apsirikimas ir patvirtintas patikslintas įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas.

27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai, nes precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016, 15 punktas).

28. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2110/2013 ir 2018 m. sausio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-289-178/2018 išaiškinimais, nes nurodytų bylų ir šios bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos. Apeliacinės instancijos teismo nesaisto minėtose bylose pateikti išaiškinimai dėl žyminio mokesčio (ne)mokėjimo, pareiškiant netiesioginį ieškinį, nes Lietuvos apeliacinio teismo praktika dėl žyminio mokesčio mokėjimo už atskiruosius skundus bankroto bylose yra nuosekli. Atskirojo skundo argumentai dėl žyminio mokesčio nemokėjimo, pareiškiant netiesioginį ieškinį, nėra susiję su nagrinėjamam ginčui aktualiomis aplinkybėmis. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi pareiškėjas įpareigotas sumokėti žyminį mokestį ne už netiesioginį ieškinį, o už atskirąjį skundą dėl nutarties ištaisyti rašymo apsirikimą ir patvirtinti patikslintą likviduojamos dėl bankroto įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą.

Dėl bylos procesinės baigties

29. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias žyminio mokesčio sumokėjimą už atskirąjį skundą bankroto byloje, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Kiti apelianto argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina.

30. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiama nutartimi nustatytas terminas sumokėti žyminį mokestį yra pasibaigęs, pareiškėjui nustatomas naujas terminas žyminiam mokesčiui sumokėti ir pirmosios instancijos teismui pateikti sumokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti pareiškėjui (kreditoriui) J. J. terminą iki 2026 m. kovo 19 d. sumokėti 57 Eur (penkiasdešimt septynių eurų) žyminį mokestį už atskirąjį skundą ir pateikti Vilniaus apygardos teismui žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį įrodymą.