Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Žilvino Terebeizos ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo J. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 6 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo (kreditoriaus) J. J. prašymas išreikalauti įrodymus ir patikslinti kreditorių sąrašą J. įmonės „J.“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 29 d. nutartimi J. įmonei „J.“ iškelta bankroto byla, įmonės administratore paskirta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Top Consult“. Nutartis įsiteisėjo 2019 m. birželio 6 d.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

8. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl kreditorinių reikalavimų patikslinimo ir įrodymų išreikalavimo J. įmonės „J.“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl atskirojo skundo argumentų

9. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apelianto argumentu, kad įstatymai jam, kaip bendrovės kreditoriui, suteikia teisę ginčyti kitų kreditorių finansinius reikalavimus dviem būdais – apeliacinės instancijos teismui apskundžiant neįsiteisėjusią nutartį, kuria buvo patvirtini konkrečių kreditorių reikalavimai, arba pateikiant teismui prašymą patikslinti kreditorių, kurių reikalavimai patvirtinti įsiteisėjusiomis nutartimis, sąrašą. Kasacinis teismas išaiškino, kad paprastai kreditoriaus teisė ginčyti kito kreditoriaus reikalavimą, kuris yra patvirtintas teismo nutartimi, įgyvendinama Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, t. y. paduodant atskirąjį skundą dėl tokios nutarties peržiūrėjimo apeliacine tvarka, tačiau tais atvejais, kai toks kreditorius dėl objektyvių priežasčių nurodyta teise pasinaudoti negalėjo dėl to, kad jam nebuvo žinomos aplinkybės, patvirtinančios aiškiai nepagrįsto reikalavimo buvimą, neturi būti užkirsta galimybė prašyti teismo tokį reikalavimą patikslinti, taigi ir pašalinti kitą kreditorių iš sąrašo. Priešingu atveju būtų paneigti bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2013).

10. Tačiau, nagrinėjamu atveju, esminis tokio kasacinio teismo pateikti išaiškinimo momentas yra tas, kad kreditorius, teikdamas prašymą patikslinti kreditorinį reikalavimą arba pašalinti kreditorių iš sąrašo, privalo kartu pateikti įrodymus, kurie leistų teismui suabejoti patvirtintų kreditorinių reikalavimų pagrįstumu. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje dalyje sutinka tiek su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, tiek su nemokumo administratorės argumentais, kad tokių objektyvių duomenų apeliantas į bylą nepateikė. Iš esmės vienintelis argumentas dėl kurio apeliantas nesutinka su Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 20 d. nutartimi (ir ankstesnėmis teismo nutartimis) patikslintu kreditorių sąrašu yra tas, kad apeliantas tik gavęs šią nutartį galėjo susipažinti su kreditorių sąrašu ir įsitikinti, kad dauguma patvirtintų kreditorinių reikalavimų yra teismo nutartimi patvirtinti nesant kreditorių prašymų ar įrodymų dėl jų pagrįstumo.

11. Šioje dalyje teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje yra akivaizdu, kad apeliantas, kaip bankrutuojančios individualios įmonės savininkas, bankroto procese dalyvavo itin aktyviai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad nuo bankroto bylos J. įmonei „J.“ inicijavimo, apeliantas dalyvavo išnagrinėjant iš viso 193 bylas (kai kurios jų nėra išnagrinėtos iki šiol), tame tarpe apelianto buvo teikiami skundai dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 29 d. nutarties, kuria patvirtintas kreditorių sąrašas, prašymai dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo, skundžiamos nutartys, kuriomis atskirieji J. J. skundai laikomi nepaduotais nepašalinus trūkumų, skundai dėl pritaikytos baudos ir spręsta begalė kitų apelianto prašymų, skundų ir reikalavimų bankroto byloje. Todėl apelianto argumentas, kad tik gavęs Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 20 d. nutartį jis sužinojo, kad byloje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai yra nepagrįsti, laikytini deklaratyviais.

12. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012). Ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia, įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus byloje esančius įrodymus, kuriais grindžiamas konkretus reikalavimas į bankrutuojančią įmonę.

13. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Dėl to kreditorinio reikalavimo pagrįstumo patikrinimo stadija, einanti prieš jo patvirtinimą, yra reikšminga ne tik kreditoriaus reikalavimą reiškiančiam, bet ir kitiems kreditoriams, ir yra būtina kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo sąlyga. Kreditoriaus pareikštų reikalavimų pirminį patikrinimą atlieka bankrutuojančios bendrovės administratorius pagal kreditoriaus bei bendrovės pateiktus apskaitos dokumentus, ir reikalavimus arba teikia tvirtinti teismui, arba juos ginčija teisme. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas. Dėl administratoriaus ginčijamo reikalavimo tvirtinimo teismas sprendžia teismo posėdyje, pranešęs administratoriui ir asmenims, kurių reikalavimai yra ginčijami. Taip sudaromos realios galimybės taikyti rungimosi principą, nes tiek administratoriui, tiek kreditoriui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jie grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima išvada, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009).

14. Taigi, iš aukščiau pacituotos nagrinėjamam klausimui aktualios kasacinio teismo praktikos yra akivaizdu, kad kreditorinio reikalavimo patvirtinimo procedūra nėra savitikslė ir nėra vykdoma automatiniu būdu. Teismas kreditoriaus reikalavimą gali patvirtinti tik tada, jei iš byloje esančių duomenų galima išvada, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Todėl siekdamas, kad kreditorinis reikalavimas būtų patikslintas (sumažintas) arba kreditorius pašalintas iš kreditorių sąrašo, apeliantas privalo pateikti svarius įrodymus, kuriais grindžia savo argumentus. Tačiau tokių įrodymų su prašymu dėl kreditorinių reikalavimų patikslinimo pateikta nebuvo.

15. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje nurodė, kad pareiškėjas dar 2019 metais dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 29 d. nutarties, kuria patvirtintas kreditorių sąrašas, buvo padavęs atskirąjį skundą, nes nesutiko su tų pačių kaip ir šiame prašyme kreditorių UAB „PERI“, UAB „Rasmitas“, UAB „Plati sfera“, UAB „Bikuvos prekyba“ reikalavimais. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2019 m. gruodžio 13 d. nutartimi nustatė apeliantui terminą trūkumų pašalinimui. Be kita ko nutartyje apeliantas buvo įpareigotas patikslinti pateikto atskirojo skundo pagrindą, nurodant aplinkybes, pagrindžiančias skundžiamos teismo 2019 m. lapkričio 29 d. nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą, kadangi iš skundo argumentų pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad jie nepagrindžia įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtintų kreditorinių reikalavimų nepagrįstumo. Apeliantas ne tik nepašalino teismo nutartimi jam nustatytų trūkumų, tačiau ir apskundė Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartį, kuria apelianto J. J. atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 29 d. nutarties laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui.

16. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas, palikdamas galioti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartį, 2020 m. vasario 20 d. civilinėje byloje Nr. 2-461-798/2020 apeliantui išaiškino, kad vienas iš civilinio proceso principų yra proceso koncentracija ir ekonomiškumas. Šis principas įtvirtintas CPK 7 straipsnyje, kurio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas dalyvaujantiems byloje asmenims rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Pareiškėjo procesinis elgesys, t. y. nepateikimas teismui argumentų, kuriais jis grindžia savo atskirąjį skundą, pagrindžiančių skundžiamos teismo nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą, neatitinka aptarto reikalavimo proceso dalyviui (šiuo atveju – kreditoriui). Toks pareiškėjo elgesys taip pat neatitinka ir CPK 8 straipsnyje įtvirtinto kooperacijos principo, kuris reiškia, kad dalyvaujantys byloje asmenys šio kodekso nustatyta tvarka bendradarbiauja tarpusavyje ir su teismu. Pareiškėjas, teikiantis atskirąjį skundą, turi užtikrinti, kad jo teikiamas dokumentas atitiks visus tokiam procesiniam dokumentui CPK keliamus reikalavimus. Priešingu atveju, pareiškėjui kyla su tuo susijusios teisinės pasekmės.

17. Nepaisydamas nagrinėjamoje byloje apeliantui pateiktų pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo išaiškinimų, apeliantas pakartotinai teikia skundus dėl įsiteisėjusių teismo nutarčių, tačiau nenurodo jokių objektyvių aplinkybių, kuriomis tuos skundus grindžia, t. y. nurodo argumentus, kurie yra subjektyvus apelianto nepasitenkinimas kreditorių sąrašu ir byloje dalyvaujančiais kreditoriais, pirmosios instancijos teismo priimtomis nutartimis.

18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje taip pat nurodė, kad pareiškėjas jau buvo teikęs atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 10 d. nutarties, kuria patikslintas kreditorių sąrašas. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą dėl šios nutarties, nurodydamas nesutikimą su tų pačių kreditorių reikalavimais kaip ir ankstesniame savo skunde, tačiau šiame skunde papildomai nurodė, kad nesutinka su AB „Lietuvos geležinkeliai“ perėmusios iš UAB „Gelsauga“ kreditoriniu reikalavimu.

19. Nagrinėjamu aspektu pirma pažymėtina, kad likviduojama dėl bankroto UAB „Gelsauga“ finansinį reikalavimą 2021 m. balandžio 30 d. perleido vieninteliam UAB „Gelsauga“ akcininkui AB „Lietuvos geležinkeliai“ reikalavimo perleidimo sutartimi ir atitinkamai prašė įtraukti AB „Lietuvos geležinkeliai“ 75 429,60 Eur kreditorinį reikalavimą į bankrutavusios J. įmonės „J.“ trečios eilės kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą, o kreditorių UAB „Gelsauga“ iš trečios eilės kreditorių sąrašo išbraukti.

20. Antra, susipažinus su teismo nutartimi, kuria buvo patvirtinti UAB „Gelsauga“ kreditoriniai reikalavimai nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. kovo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-194-370/2020 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimą, kuriuo iš J. įmonės „J.“ įmonei UAB „Gelsauga“ priteista 57 507,62 Eur nuostoliams atlyginti, 6 procentų dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos sumos (57 507,62 Eur) nuo 2017 m. liepos 28 d. iki 2019 m. birželio 6 d. (JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punktas), kas sudaro 6 428,25 Eur; 1 088,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

21. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bankroto byloje pareiškiami kreditorių reikalavimai pagal jų apibrėžtumo lygį ir įgyvendinimo etapą gali būti skirtingi. Pirma, tai kreditorių reikalavimai, kurių pagrįstumas jau patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu arba įsigaliojusiu viešojo administravimo subjekto (mokesčių administravimo institucijos, socialinio draudimo institucijos ir kt.) administraciniu aktu. Tokiu atveju bankroto bylą nagrinėjančiam teismui perduodamas įsiteisėjęs teismo sprendimas arba įsigaliojęs viešojo administravimo subjekto administracinis aktas arba vykdomasis raštas, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas iš skolininko. Antra, tai kreditorių reikalavimai, kurie pareikšti savarankiškose civilinėse bylose, kuriose teismų sprendimai nėra priimti iki skolininkui iškeliant bankroto bylą. Tokiu atveju bankroto bylą nagrinėjančiam teismui perduodama civilinė byla, kurioje skolininkui pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai. Trečia, tai nauji kreditorių reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti iki bankroto bylos iškėlimo skolininkui dienos. Tokiu atveju teismui perduodamas kreditoriaus reikalavimas bei jį patvirtinantys dokumentai, o teismas sprendžia, ar reikalavimas yra visiškai ar iš dalies pagrįstas, ir jį visiškai ar iš dalies patvirtina arba atsisako tvirtinti. Pastaruoju atveju kreditoriaus pareikštas reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų pareiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012; kt.).

22. Be kita ko, tam tikrų kreditorių reikalavimų bankroto bylą nagrinėjantis teismas ne tik kad neprivalo, bet ir neturi teisės tikrinti. Jei kreditoriaus reikalavimas kyla iš įsiteisėjusio teismo sprendimo, nutarties ar įsakymo, tokiu procesiniu dokumentu jau yra konstatuota skolininko prievolė kreditoriui. Teismo sprendimo res judicata galia draudžia kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, tai reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Todėl pakartotinis kreditoriaus reikalavimo, kuris patvirtintas teismo sprendimu, tikrinimas reikštų ankstesnio teismo sprendimo res judicata galios paneigimą. Tokį kreditoriaus reikalavimą bankroto byloje teismas turi tvirtinti automatiškai, nereikalaudamas pridėti dokumentų, patvirtinančių pirminį reikalavimo pagrindą, nes reikalavimas kyla iš teismo sprendimo (Kavalnė, S., Norkus, R. Bankroto teisė. Antroji knyga. Vilnius: Justitia, 2011, p. 160 iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-823/2021).

23. Atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus dėl kreditorės UAB „Gelsauga“ kreditorinio reikalavimo galimo nepagrįstumo, kadangi kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas neturėjo ne tik teisės, tačiau ir pareigos pakartotinai tikrinti reikalavimo, kuris yra patenkintas pirmosios instancijos teismo sprendimu ir patikrintas apeliacinėje instancijoje, paliekant sprendimą nepakeistą.

24. Analogiška situacija susiklostė ir dėl VšĮ Vilniaus universiteto kreditorinio reikalavimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1721-340/2022 buvo nagrinėjami iš esmės administratoriaus prieštaravimai dėl dalies VšĮ Vilniaus universitetas pateikto reikalavimo įtraukimo į kreditorių sąrašą civilinėje byloje Nr. B2-302-340/2022. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų nustatyta, kad minėtoje byloje buvo patvirtintas VšĮ Vilniaus universiteto reikalavimas, kuris patenkintas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1441- 866/2019, kuris Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-378/2021 buvo paliktas galioti. Kitoje dalyje kreditoriaus reikalavimą teismas tvirtinti atsisakė. Taigi, apeliantui nepateikus jokių svarių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima peržiūrėti kreditorinio reikalavimo pagrįstumą, jo prašymo tenkinimui nėra teisinio pagrindo.

25. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino apelianto prašymo dėl įrodymų išreikalavimo iš UAB „PERI“ dėl kreditorinio reikalavimo 44 486,21 Eur pagrįstumo; iš UAB „Rasmitas“ dėl kreditorinio reikalavimo 709,00 Eur pagrįstumo; iš UAB „Plati sfera“ įrodymus dėl kreditorinio reikalavimo 60 454,68 Eur pagrįstumo; iš UAB „Bikuvos prekyba“ įrodymus dėl kreditorinio reikalavimo 71 551,14 Eur pagrįstumo; iš UAB „Gelsauga“ įrodymus dėl kreditorinio reikalavimo 10 405,73 Eur pagrįstumo ir iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ įrodymus dėl kreditorinio reikalavimo pagrįstumo.

26. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas atskirajame skunde nepateikė jokių svarių argumentų, kurie galėtų sudaryti pagrindą abejoti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 6 d. nutarties pagrįstumu, todėl apelianto skundą atmeta. Kiti apelianto skundo argumentai taip pat neturi esminės reikšmės pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.