- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-05-08
- Bylos Nr.
- 2-473-881/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00225-2019-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Pareiškėjas
- J. J.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo (kreditoriaus) J. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 24 d. nutarties, kuria nustatytas terminas žyminiam mokesčiui už atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 18 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo J. J. 2025 m. kovo 10 d. prašymą dėl patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 29 d. nutartimi individualiai įmonei J įmonei „J“ (toliau – ir įmonė, ir J įmonė „J“) iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „TOP CONSULT“. Nutartis įsiteisėjo 2019 m. birželio 6 d.
2. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 8 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas, kuris patikslintas teismo 2019 m. lapkričio 29 d., 2020 m. sausio 27 d., 2021 m. balandžio 1 d., 2021 m. balandžio 16 d., 2021 m. gegužės 3 d., 2021 gegužės 10 d. ir 2022 m. liepos 20 d. nutartimis. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 29 d. nutartimi bankrutuojanti J įmonė „J“ pripažinta likviduojama dėl bankroto. Nutartis įsiteisėjo 2020 m. vasario 20 d.
Šalies argumentai
3. Pareiškėjas (kreditorius) J. J. 2025 m. kovo 10 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė prašymą dėl patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų panaikinimo, kuriame prašė panaikinti šiuos likviduojamos dėl bankroto J įmonės „J“ kreditorių finansinius reikalavimus: UAB „PERI“; UAB „Rasmitas“; UAB „Plati sfera“; UAB „Bikuvos prekyba“; UAB „Gelsauga“; akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“; viešosios įstaigos Vilniaus universiteto.
Žemesnės instancijos teismas
4. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 18 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo J. J. prašymą dėl patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų panaikinimo.
5. Dėl šios nutarties pareiškėjas Vilniaus apygardos teismui pateikė atskirąjį skundą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 24 d. nutartimi nustatė pareiškėjui J. J. terminą iki 2025 m. balandžio 4 d. pašalinti atskirojo skundo, pateikto dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 18 d. nutarties, trūkumus – sumokėti 56 Eur žyminį mokestį už paduodamą atskirąjį skundą ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus. Teismas išaiškino, kad nepašalinus skundo trūkumų, jis bus laikomas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui.
7. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 80 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 82 straipsnio 1 dalimi, pateikdamas atskirąjį skundą bankroto byloje, pareiškėjas turėjo sumokėti 56 Eur žyminį mokestį, kuris apskaičiuotas pagal formulę: 50 Eur x 148 / 100) x 75 proc. / 100.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, kartu su atskiruoju skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 18 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti jo prašymą dėl kreditorių finansinių reikalavimų panaikinimo likviduojamos dėl bankroto J įmonės „J“ bankroto byloje, nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog yra sumokėtas nustatyto dydžio žyminis mokestis. Todėl teismas konstatavo, kad atskirasis skundas neatitinka CPK 306 straipsnio 4 dalies reikalavimų, ir nustatė pareiškėjui terminą šiam trūkumui pašalinti – sumokėti 56 Eur žyminį mokestį už paduodamą atskirąjį skundą (CPK 316 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
III. Atskirojo skundo argumentai
9. Pareiškėjas (kreditorius) J. J. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 24 d. nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Remiantis teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2110/2013; 2018 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-289-178/2018), kreditorius, pareiškiantis netiesioginį ieškinį bankrutuojančios įmonės vardu, laikomas ginančiu ne tik savo, bet ir kitų įmonės kreditorių interesus. Tokiu atveju kreditorius yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą.
9.2. CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas taikomas ne tik tada, kai ieškinį pareiškia pati bankrutuojanti įmonė, bet ir kai jos vardu ieškinį pateikia įmonės kreditorius. Todėl netiesioginiai ieškiniai, reiškiami bankrutuojančios įmonės vardu, nėra apmokestinami žyminiu mokesčiu, o pareiškėjas negali būti įpareigotas tokį mokestį sumokėti.
Atsiliepimas
10. Likviduojamos dėl bankroto J įmonės „J“ nemokumo administratorius pateikė atsiliepimą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
10.1. Apelianto nurodyti teiginiai yra apie atleidimą nuo žyminio mokesčio mokėjimo už paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Nagrinėjamu atveju apeliantas nesutinka mokėti žyminio mokesčio už pateiktą atskirąjį skundą.
10.2. Apelianto atskirasis skundas pateiktas ne apelianto (J. J.) bankroto byloje ir apeliantas jo neteikė kaip fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla.
10.3. Apelianto nurodytose Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje Nr. e2-289-178/2018 ir Nr. 2-2110/2013 pasisakyta dėl (ne)apmokestinimo žyminiu mokesčiu kreditoriaus pateikto netiesioginio ieškinio. Tuo tarpu apeliantas nesutinka su apmokestinimu žyminiu mokesčiu atskirojo skundo dėl nutarties, kuri priimta dėl apelianto reikalavimo panaikinti likviduojamos dėl bankroto J įmonės „J“ bankroto byloje patvirtintus kreditorių finansinius reikalavimus, t. y. ne dėl netiesioginio ieškinio. Apelianto nurodytas Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimas nėra aktualus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
12. Absoliučių apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.
13. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria apeliantui nustatytas terminas atskirojo skundo trūkumui pašalinti, t. y. sumokėti žyminį mokestį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo
14. Apeliantas skundžia 2025 m. kovo 24 d. nutartį, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas turi sumokėti žyminį mokestį už jo teikiamą atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 18 d. nutarties, priimtos sprendžiant apelianto prašymo dėl atsakovės likviduojamos dėl bankroto J įmonės „J“ bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų panaikinimo, priėmimo klausimą. Apelianto nuomone, jis yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, kadangi yra J įmonės „J“ kreditorius, kuris teikia netiesioginį ieškinį (prašymą dėl jau patvirtintų kreditorių reikalavimų panaikinimo).
15. Kiekvienam asmeniui, manančiam, kad pažeistos jo teisės, yra garantuota teisė į teisminę gynybą. Tačiau ši konstitucinė teisė, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje, nėra absoliuti – ji negali būti suprantama kaip neribota galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu ar forma. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisminės gynybos prieinamumo principo, ne kartą yra nurodęs, kad ši teisė, kaip ir kitos, turi būti įgyvendinama laikantis įstatymo nustatytos tvarkos. Asmens teisė kreiptis į teismą yra susijusi su pareiga tai daryti laikantis įstatyme numatytų reikalavimų. Šių reikalavimų nesilaikymas gali lemti asmeniui nepalankias pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-369-248/2020; 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-684/2021). Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo, siekiantis teisme apginti galbūt pažeistą teisę, privalo laikytis Civilinio proceso kodekse nustatytos procesinės tvarkos.
16. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad žyminio mokesčio sumokėjimo klausimas yra glaudžiai susijęs su tinkamu asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimu bei su visuotinai pripažinta proceso šalies pareiga, tenkančia inicijuojant teisminį procesą. Žyminis mokestis – tai įstatyme nustatyta piniginė suma, kurią šalys, tretieji asmenys, reiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai ar kreditoriai privalo sumokėti už tam tikrus Civilinio proceso kodekse numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus. Žyminio mokesčio paskirtis – dalį valstybės vykdomo teisingumo išlaidų perkelti byloje dalyvaujantiems asmenims, kurie turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-378/2017).
17. Vadovaujantis CPK 306 straipsnio 4 dalimi, reglamentuojančia apeliacinio skundo turinį, kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikti duomenys, patvirtinantys, kad už skundą sumokėtas žyminis mokestis, arba nurodyta, jog apeliantas nuo jo yra atleistas ar kad mokesčio sumokėjimas atidėtas. Kaip jau minėta, atskiriesiems skundams taikomos apeliacinės instancijos proceso taisyklės, išskyrus įstatyme numatytas išimtis, nustatytas CPK skirsnyje „Atskirieji skundai“ (CPK 338 straipsnis).
18. Apelianto nurodytame CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleidžiami juridiniai asmenys, kuriems iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, taip pat juridiniai asmenys, kurių bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, ir fiziniai asmenys, kuriems iškelta bankroto byla. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio už šioje byloje paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Pagal CPK 83 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir už ieškinius, priešieškinius, pareiškimus, apeliacinius bei kasacinius skundus, taip pat už prašymus dėl proceso atnaujinimo.
19. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymėta, kad atskirieji skundai bankroto ar restruktūrizavimo bylose žyminiu mokesčiu neapmokestinami tik tais atvejais, kai CPK ar kituose įstatymuose numatyti atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindai. Pavyzdžiui, atskirąjį skundą gali paduoti bankrutuojančio ar restruktūrizuojamo asmens darbuotojai (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas), valstybės ir savivaldybės institucijos, siekdamos apginti valstybės ar savivaldybės interesus (pavyzdžiui, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir kt.) (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas; Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 8 dalis), Lietuvos bankas, akcinė bendrovė Turto bankas, valstybės įmonė Valstybės turto fondas (CPK 83 straipsnio 1 dalies 11 punktas), asmenys, kuriems iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), taip pat kreditoriai, pareiškę finansinius reikalavimus bankroto ar restruktūrizavimo bylose, kai pirmosios instancijos teismas jų reikalavimus netenkina visiškai arba iš dalies (CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Be to, atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindai gali būti nustatyti kituose įstatymuose (pavyzdžiui, asmenims, turintiems teisę į antrinę teisinę pagalbą). Kitais atvejais, siekiant užtikrinti nemokumo procesų efektyvumą ir apriboti nepagrįstus skundus, žyminis mokestis už atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose pagal CPK 80 straipsnio 2 dalį yra mokamas. Pavyzdžiui, žyminį mokestį moka bankrutuojančio ar restruktūrizuojamo asmens kreditoriai už visus bankroto ar restruktūrizavimo bylose kylančius ginčus, išskyrus ginčus dėl savo pareikšto reikalavimo patvirtinimo, taip pat bankrutuojančio ar restruktūrizuojamo juridinio asmens dalyviai ar kiti suinteresuoti asmenys (laiduotojai, garantai ir kt.), nemokumo administratorius, kai ginčas susijęs su jo statusu ir (ar) interesais (pavyzdžiui, dėl administravimo išlaidų dydžio, atlyginimo, atstatydinimo ir pan.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1206-790/2020, 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-645-407/2024).
20. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, skundžiant pirmosios instancijos teismo nutartimi išspręstą atskirą procesinį klausimą (kai apeliantas nėra priskirtas CPK 83 straipsnyje nurodytiems subjektams ir skundžia nemokumo bylose priimtą nutartį, kuria išspręstas atskiras procesinis klausimas), toks klausimas patenka į CPK 80 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąvoką „bankroto ir restruktūrizavimo bylose“. Tai paaiškinama tuo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas atskirųjų skundų apmokestinimą žyminiu mokesčiu bankroto ir restruktūrizavimo bylose pagal CPK 80 straipsnio 2 dalį, siekė užtikrinti nemokumo procesų efektyvumą ir apriboti nepagrįstus atskiruosius skundus, kurie ilginančiai veikia nemokumo procesus, ypač dėl nutarčių, kuriomis išsprendžiami atskiri procesiniai klausimai. Todėl, siekiant užtikrinti nemokumo procesų efektyvumą, žyminis mokestis už atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose pagal CPK 80 straipsnio 2 dalį yra taikomas ir pirmosios instancijos teismo išspręstiems atskiriems procesinio pobūdžio klausimams, nes šie klausimai tiesiogiai susiję su nemokumo proceso efektyvumu ir trukme. Taigi, atskiri procesiniai veiksmai (sprendimai) patenka į sąvoką „bankroto ir restruktūrizavimo bylose“, nes jie yra nemokumo proceso dalis, ir tokiu būdu, teikiant atskirąjį skundą, turi būti apmokestinami pagal CPK 80 straipsnio 2 dalyje nustatytą tvarką (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-164-567/2024).
21. Atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, apeliantas, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorius, negali pasinaudoti CPK 83 straipsnio 1 dalyje nustatytais atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindais, nes pateiktas ginčas nesusijęs su jo pačio pareikštu reikalavimu. Apeliantas teikė prašymą dėl kitų kreditorių reikalavimų panaikinimo, tačiau šis ginčas nepatenka į atleidimo nuo žyminio mokesčio taikymo sritį. Todėl pagal CPK 80 straipsnio 2 dalį apeliantui atsirado pareiga sumokėti žyminį mokestį už atskirąjį skundą, pateiktą bankroto byloje. Žyminio mokesčio tikslas – užtikrinti nemokumo proceso efektyvumą ir apriboti nepagrįstų skundų pateikimą.
22. Kadangi apeliantas, teikdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 18 d. nutarties, nesumokėjo žyminio mokesčio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis CPK 80 straipsnio 2 dalimi ir 306 straipsnio 4 dalimi, nustatė apeliantui terminą pašalinti atskirojo skundo trūkumus, t. y. sumokėti žyminį mokestį.
Dėl procesinės bylos baigties
23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir tinkamai taikė atskirojo skundo trūkumų šalinimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas ir ją aiškinančią teismų praktiką bei pagrįstai įpareigojo apeliantą pašalinti atskirojo skundo, pateikto dėl pirmosios instancijos teismo 2025 m. kovo 18 d. nutarties, trūkumus – sumokėti 56 Eur žyminį mokestį.
24. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o apelianto atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
25. Kadangi šios nutarties priėmimo metu skundžiamoje pirmosios instancijos teismo 2025 m. kovo 24 d. nutartyje nurodytas terminas atskirojo skundo, pateikto dėl 2025 m. kovo 18 d. nutarties, trūkumams pašalinti yra pasibaigęs, apeliantui nustatomas naujas 7 dienų terminas, skaičiuojamas nuo šios nutarties priėmimo dienos, atskirojo skundo trūkumams pašalinti – sumokėti 56 Eur žyminį mokestį ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus pirmosios instancijos teismui.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nustatyti pareiškėjui J. J. 7 (septynių) dienų terminą, skaičiuojamą nuo šios nutarties priėmimo dienos, atskirojo skundo, paduoto dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 18 d. nutarties, trūkumams pašalinti – sumokėti 56 Eur žyminį mokestį už paduodamą atskirąjį skundą ir pateikti Vilniaus apygardos teismui tai patvirtinančius įrodymus.