Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos „Betelgeuse EOOD“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos „Betelgeuse EOOD“ pareiškimą pripažinti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „GJ baldai“ bankrotą tyčiniu, suinteresuoti asmenys V. U. (V. U.), A. J., bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Nekilnojamojo turto valdymas“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja Bulgarijoje registruota bendrovė „Betelgeuse EOOD“ pateikė pareiškimą, prašydama pripažinti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – LUAB) „GJ baldai“ (toliau – ir bendrovė) bankrotą tyčiniu ir atsakingais asmenimis pripažinti V. U. ir A. J.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 6 d. bendrovė iš UAB „VED 2“ už 868 860,06 Eur įsigijo nuomos teisę į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir nekilnojamąjį turtą: administracinį pastatą (duomenys neskelbtini), garažą (duomenys neskelbtini), sandėlį (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (duomenys neskelbtini) (toliau – ir turtas), esančius (duomenys neskelbtini). Turtas 2018 m. gegužės 22 d.–birželio 21 d. buvo parduodamas antstolės N. Š.-S. vykdytose varžytynėse, už turtą buvo pasiūlyta 550 277 Eur kaina. Varžytynės buvo paskelbtos neįvykusiomis, nes laimėtojas nesumokėjo pasiūlytos kainos. LUAB „GJ baldai“ 2018 m. liepos 25 d. kreipėsi į antstolę, siūlydama parduoti turtą jos nurodytai pirkėjai UAB „Marių kooperatyvas“ už 346 000 Eur kainą. Antstolė 2018 m. rugsėjo 18 d., t. y. po bankroto bylos bendrovei iškėlimo, surašė aktą, kuriuo turtas už 346 000 Eur buvo perleistas pirkėjai UAB „Marių kooperatyvas“.

3. Pareiškėjos teigimu, bendrovė dar 2017 m. turėjo apie 500 000 Eur skolų ir apie tai žinojo tiek buvęs bendrovės vadovas V. U., tiek vienintelis akcininkas A. J.. Taigi, turtas buvo tyčia parduotas už per mažą kainą, siekiant išvengti turto pardavimo bankroto proceso metu, todėl tokie suinteresuotų asmenų veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytus tyčinio bankroto požymius.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad buvęs bendrovės vadovas taip pat nerengė ir nepateikė Juridinių asmenų registrui LUAB „GJ baldai“ finansinės atskaitomybės dokumentų už 2014–2017 m., nevykdė pareigos perduoti dokumentus nemokumo administratorei. Tokie buvusio vadovo veiksmai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytus tyčinio bankroto požymius.

5. Pareiškėjos teigimu, buvęs bendrovės vadovas, žinodamas apie bendrovės nemokumą 2015–2016 m., delsė inicijuoti bankroto bylos bendrovei iškėlimą. Toks delsimas lėmė, kad nuo 2017 m. bendrovės įsipareigojimai kreditoriams Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NMA), kredito unijai (toliau – KU) „Mėmelio taupomoji kasa“ ir bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – BUAB) „Nekilnojamojo turto valdymas“ dėl apskaičiuotų palūkanų ir vykdymo išlaidų padidėjo 180 000 Eur. Tokie suinteresuotų asmenų veiksmai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytus tyčinio bankroto požymius.

6. Suinteresuotas asmuo LUAB „GJ baldai“, atstovaujamas nemokumo administratorės UAB „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“, prašė klausimą dėl LUAB „GJ baldai“ bankroto pripažinimo tyčiniu spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad 2016–2018 m. laikotarpiu bendrovės buhalterinė apskaita galimai nebuvo vedama, ilgą laiką nebuvo rengiamos finansinės atskaitomybės ataskaitos, dokumentai nemokumo administratorei neperduoti be pateisinamos priežasties. Nemokumo administratorė neturi galimybių nustatyti nei bendrovės veiklos, nei jos turto ar įsipareigojimų, bei tiksliai nustatyti nemokumo momentą. Nemokumo administratorė 2020 m. balandžio 29 d. taip pat prašė pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytu pagrindu, tačiau pareiškimas buvo atmestas. Pareiškėjos nurodytas bendrovės turtas buvo parduotas už daug mažesnę kainą, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-69-313/2021 laikėsi priešingos pozicijos.

7. Suinteresuoti asmenys V. U. ir A. J. prašė nutraukti bylos dalį dėl LUAB „GJ Baldai“ bankroto pripažinimo tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą, atmesti kitą pareiškimo dalį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pareiškėjos argumentai dėl LUAB „GJ baldai“ turto perleidimo už per mažą kainą buvo paneigti įsitiesėjusiais teismų sprendimais. Už bendrovės bankrotą yra atsakingas I. K. (I. K.), kuris bendrovę naudojo nusikalstamiems tikslams. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo yra nepakankamos pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, be to, dėl analogiškų argumentų teismai jau pasisakė, atmesdami bendrovės nemokumo administratorės pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi nutraukė civilinės bylos dalį dėl pareiškėjos „Betelgeuse EOOD“ pareiškimo pripažinti LUAB „GJ baldai“ bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą, atmetė kitą pareiškėjos „Betelgeuse EOOD“ pareiškimo dėl LUAB „GJ baldai“ bankroto pripažinimo tyčiniu dalį.

9. Teismas nurodė, kad pareiškimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu grindžiamas suinteresuotų asmenų veiksmais (neveikimu), kurie buvo atlikti galiojant ĮBĮ nuostatoms, todėl, sprendžiant dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, taikytinos ĮBĮ nuostatos.

10. Teismas, spręsdamas dėl bendrovės nemokumo momento, vadovavosi teismų procesiniais sprendimais, kurių pagrindu buvo iškelta LUAB „GJ baldai“ bankroto byla (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 26 d. nutartis ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1605-381/2018), atsižvelgdamas į tai, kad bendrovės nemokumo administratorei nebuvo perduoti bendrovės dokumentai.

11. Teismas konstatavo, kad nuo 2017 m. pradžios LUAB „GJ baldai“ atitiko ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje pateiktą nemokumo apibrėžtį, nes bendrovė nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. neturėjo darbuotojų, nevykdė veiklos.

12. Teismas nesivadovavo UAB „FINDEP“ 2024 m. kovo 4 d. konsultacine išvada, kurioje nurodyta, kad 2016 m. balandžio 18 d. buvo areštuotas bendrovės 280 859 Eur turtas, kurio vertė tuo metu sudarė 477 180 Eur, pradelstų įsipareigojimų dydis viršijo pusę turto, jog nuo minėtos datos bendrovė buvo nemoki. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. spalio 11 d. nutartyje išsamiai ištyrė ir įvertino duomenis apie bendrovės turtą ir pripažino, kad nagrinėtu atveju turimo turto vertė yra 974 520,56 Eur, o pradelsti įsipareigojimai yra 498 622,20 Eur. Būtinasis negalėjimo vykdyti įsipareigojimų, kaip nemokumo būsenos požymio, elementas yra sistemiškumas, todėl rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir (ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų, nes turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas. Taigi, teismas, vertindamas aplinkybes, reikšmingas nemokumo momentui nustatyti, vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo nustatytais duomenimis ir išvadomis, nes nemokumo vertinimas yra teisinio pobūdžio klausimas.

13. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad buvęs bendrovės vadovas, žinodamas, kad bendrovė turi 500 000 Eur skolų kreditoriams, nusprendė turtą parduoti pasiūlytai pirkėjai beveik 4 kartus mažesne kaina nei jo vertė. Teismas nustatė, kad turtas 2013 m. spalio 3 d. hipotekos sandoriu buvo įkeistas KU „Mėmelio taupomoji kasa“ naudai, siekiant užtikrinti LUAB „GJ baldai“ prievolės iki 2016 m. kovo 25 d. sumokėti KU „Mėmelio taupomoji kasa“ 511 179,33 Eur, kylančios iš 2013 m. spalio 2 d. sutarties dėl reikalavimo teisių perleidimo, skolos perkėlimo ir sandorių įgyvendinimo tvarkos. Bendra įkeičiamų objektų vertė sudarė 868 860,06 Eur. LUAB „GJ baldai“ nustatyta tvarka neįvykdė hipoteka užtikrintos prievolės KU „Mėmelio taupomoji kasa“, kuri inicijavo įsiskolinimo (272 628,99 Eur nesumokėtos paskolos ir 6 proc. metinių palūkanų) išieškojimą iš įkeisto turto. Išieškojimą priverstine tvarka vykdė antstolė N. Š.-S. Neįvykus pirmosioms varžytynėms, 2018 m. liepos 24 d. antstolė pasiūlė kreditorei KU „Mėmelio taupomoji kasa“ pasiimti pirmosiose varžytynėse neparduotą turtą, sumokant į antstolės depozitinę sąskaitą parduodamo turto kainos ir kreditorei tenkančių lėšų skirtumą, tačiau KU „Mėmelio taupomoji kasa“ nepageidavo perimti turtą. 2018 m. liepos 25 d. LUAB „GJ baldai“ pasiūlė parduoti turtą jos nurodytai pirkėjai UAB „Marių kooperatyvas“ už 346 000 Eur. 2018 m. rugpjūčio 30 d. antstolė informavo apie turto pardavimą kitus antstolius, vykdančius išieškojimą iš parduodamo turto, siūlydama jiems prisijungti prie išieškojimo. 2018 m. rugsėjo 18 d. buvo surašytas aktas, kuriuo turtas už 346 000 Eur buvo perleistas skolininkės LUAB „GJ baldai“ pasiūlytai pirkėjai UAB „Marių kooperatyvas“.

14. Teismas pažymėjo, kad ginčas dėl LUAB „GJ baldai“ ir UAB „Marių kooperatyvas“ 2018 m. rugsėjo 18 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto teisėtumo buvo išnagrinėtas teismine tvarka. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1960-275/2019 ieškinį dėl turto pardavimo akto pripažinimo negaliojančiu atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gegužės 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-365-790/2020 paliko pirmosios instancijos teismas sprendimo nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. birželio 29 d. nutartimi Nr. e3K-7-69-313/2021 paliko apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą.

15. Teismas konstatavo, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje teismai įvertino ne tik su turto pardavimu skolininko pasiūlytam pirkėjui susijusias aplinkybes, bet ir aplinkybes dėl turto rinkos kainos. Turto pardavimo iš varžytynių, turto perdavimo išieškotojui be varžytynių bei turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktai yra speciali procesinė turto realizavimo forma, kuri yra imperatyviai reglamentuojama viešosios teisės normomis. Jos nustato konkrečius turto realizavimo vykdymo procese būdus ir tvarką, kurių turi būti laikomasi vykdant išieškojimą iš skolininko turto. Taigi, įvykęs turto pardavimas varžytynėse negali būti vertinamas kaip bendrovės vadovo sąmoningas siekis esmingai pabloginti bendrovės padėtį, siekiant išvengti įsipareigojimų bendrovės kreditoriams vykdymo. Kitokio faktiškai susiklosčiusios situacijos aiškinimo nesuponuoja ir pareiškėjos akcentuojama aplinkybė, kad teismo 2023 m. spalio 10 d. nutartimi paskirtos ekspertizės metu nustatyta turto rinkos vertė 2018 m. rugsėjo 18 d. buvo 762 000 Eur.

16. Teismas nurodė, kad 2023 m. spalio 10 d. nutartimi paskirtoje ekspertizėje ginčo turto vertė nustatyta lyginamuoju metodu, apskaičiuota sulyginus žinomus artimiausius pagal zonų lygiavertiškumą, būklę, komercijos galimybes sandorius, įvykusius panašios rinkos konjunktūros visoje šalyje. 2015 m. rugsėjo mėn.–2018 m. rugsėjo mėn. laikotarpiu (duomenys neskelbtini) mieste ir rajone įvykusių, tinkamų palyginimui, sandorių nebuvo rasta, turto vertintojas išplėtė paiešką į gretimus rajonus ((duomenys neskelbtini) miestas, rajonas) ir kitus kurortinius mietus (duomenys neskelbtini). Antstolė, siekdama nustatyti turto vertę, taip pat buvo paskyrusi ekspertizę, kurios metu buvo nustatyta, kad turto vertė sudaro 346 000 Eur. 2018 m. balandžio 18 d. ekspertizės akto duomenimis turto vertei nustatyti buvo taikomas pajamų metodas, lyginamasis metodas nebuvo taikomas, nes nebuvo galimybės surinkti ne mažiau kaip tris analogiško ar panašaus turto pirkimo–pardavimo sandorius per paskutinius 36 mėnesius. Surinkti duomenys apie kelis kartus didesnius ir mažesnius objektus, tačiau panašaus turto sandorių nebuvo. Taigi, ginčo turto rinkos vertė nustatyta, taikant skirtingus metodus ir tai galėjo turėti įtakos verčių skirtumui. Pagal bendrą principą, lyginamuoju metodu nustatant turto rinkos vertę, lyginamieji objektai turi būti toje pačioje vietovėje esantys, panašūs pagal savo parametrus ir perleidimo sąlygas, turto vienetai, tačiau 2015 m. rugsėjo mėn.–2018 m. rugsėjo mėn. laikotarpiu (duomenys neskelbtini) mieste ir rajone įvykusių, tinkamų palyginimui, sandorių nebuvo sudaryta, todėl turto vertei nustatyti taikytas pajamų metodas buvo aktualus ir pagrįstas.

17. Teismas pažymėjo, kad nei bendrovės vadovas, nei akcininkas savo iniciatyva nenustatė turto pardavimo kainos vykdymo procese. Turtas parduotas skolininkės pasiūlytam pirkėjui už turto arešto akte nurodytą vertę, kuri nustatyta pagal antstolės paskirtą ekspertizę. Taigi, nagrinėjamu atveju tyčinių valdymo organų veiksmų nenustatyta, t. y. turtas nebuvo parduotas už mažesnę nei rinkos kainą, bendrovės ir jos kreditorių teisės nebuvo pažeistos, todėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyti tyčinio bankroto požymiai neįrodyti.

18. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad suinteresuotų asmenų delsimas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo esmingai pablogino nemokios bendrovės turtinę padėtį. Teismas nustatė, kad pareiškėja turtinės padėties pablogėjimą sieja su padidėjusiais kreditorių reikalavimais dėl 180 466,23 Eur (NMA – 42 808,22 Eur palūkanos už 2017 m. sausio 24 d.–2018 m. spalio 10 d. laikotarpį; KU „Mėmelio taupomoji kasa“ – 57 815,20 Eur palūkanos nuo 2015 m. liepos 23 d. ir 5 000 Eur vykdymo išlaidos; BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 79 842,81 Eur palūkanos už 2016 m. balandžio 1 d.–2018 m. spalio 11 d. laikotarpį). Bendrovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansiniai reikalavimai sudaro 1 973 815,24 Eur. Taigi, vertinant pareiškėjos nurodytą žalos dydį su patvirtintu bendrovės kreditorių reikalavimų dydžiu (1 973 815,24 Eur), nėra pagrindo spręsti dėl esminio LUAB „GJ baldai“ turtinės padėties pablogėjimo, tuo labiau kad deklaruojamos žalos (palūkanų) dydis yra mažesnis (aktualus ginčui laikotarpis yra 2017 m. pradžia). Be to, vykdymo išlaidoms neturi įtakos bankroto bylos iškėlimo data.

19. Teismas nurodė, kad juridinio asmens buvusio vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai, taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, tačiau nėra įrodymų, patvirtinančių tokias aplinkybes. Priešingai, buvęs bendrovės vadovas siekė atgauti bendrovei priklausantį turtą dėl galimybės atsiskaityti su kreditoriais. LUAB „GJ Baldai“ 2016 m. rugpjūčio 30 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti negaliojančia UAB „Eurelus“ ir UAB „EXTRA ŠVARA“ 2015 m. gruodžio 15 d. sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį dėl 340 500,51 Eur reikalavimo teisės į LUAB „GJ Baldai“ perleidimo; 2) pripažinti negaliojančia UAB „Eurelus“ ir UAB „CONSTRUCION ACE“ 2015 m. kovo 10 d. sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį dėl 363 555,39 Eur reikalavimo teisės į LUAB „GJ Baldai“ perleidimo; 3) pripažinti negaliojančiu UAB „Eurelus“ 2016 m. vasario 10 d. pranešimu atliktą vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą; 4) nutraukti Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. Š. patvirtintą 2015 m. vasario 13 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį dėl UAB „Eurelus“ esminio sutarties pažeidimo; 5) taikyti restituciją natūra ir grąžinti LUAB „GJ Baldai“ parduotą nekilnojamąjį turtą – prekybos centro patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), o iš ieškovės atsakovei UAB „Eurelus“ priteisti 6 000 Eur sumokėtą kainą. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-292-232/2018 ieškinį patenkino visiškai. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-102-247/2019 paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Taigi, teismas priėjo išvadą, kad nėra pagrindo vertinti, jog bankrotą nulėmė tyčiniai bendrovės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.

20. Teismas nurodė, kad nėra duomenų, jog nurodytu laikotarpiu buvo sudaryta sandorių, kuriais siekta išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Kadangi tyčinis bankrotas siejamas tik su sąmoningu blogu bendrovės valdymu, kuris nulėmė bendrovės bankrotą, todėl vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.

21. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 25 d. nutartimi buvo iškėlęs LUAB „GJ baldai“ bankroto bylą, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gruodžio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2048-241/2017 panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išsprendė iš esmės – atsisakė kelti LUAB „GJ baldai“ bankroto bylą.

22. Teismas konstatavo, kad nėra duomenų, jog ginčui aktualiu laikotarpiu būtų esmingai pabloginta jau iki tol nemokia buvusios bendrovės padėtis, įvertinus bendrovės vadovo veikimą nurodytų aplinkybių kontekste. Teismas priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju nenustatytas esminis tyčinio bankroto elementas – bendrovės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, taip pat nenustatytas priežastinis ryšys tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nemokumo, t. y. nėra įrodyta, jog, jei nebūtų buvę sąmoningų į bendrovės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, bendrovė nebūtų tapusi nemoki. Taigi, teismas priėjo išvadą, kad nenustačius, jog dėl bendrovės vadovo neteisėto delsimo inicijuoti nemokios bendrovės nemokumo procesą buvo esmingai pabloginta jau nemokios bendrovės turtinė padėtis, nėra pakankamo pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.

23. Spręsdamas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismas nustatė, kad bendrovės nemokumo administratorė jau anksčiau buvo kreipusis į teismą su pareiškimu pripažinti LUAB „GJ baldai“ bankrotą tyčiniu tuo pačiu pagrindu. Nemokumo administratorė teigė, kad buvęs bendrovės vadovas neperdavė bendrovės dokumentų, su ja nebendradarbiavo. Buvusiam LUAB „GJ baldai“ vadovui Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartimi buvo paskirta 500 Eur dydžio bauda už bendrovės dokumentų ir turto neperdavimą. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3177-275/2020 atmetė nemokumo administratorės pareiškimą, nes nemokumo administratorė neįrodė, jog dėl netinkamo LUAB „GJ baldai“ buhalterinės apskaitos tvarkymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. liepos 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-930-881/2021 paliko pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad UAB „Apskaitos analizė“, kuri teikė LUAB „GJ baldai“ buhalterines paslaugas, jos žinioje buvusius LUAB „GJ baldai“ dokumentus perdavė buvusiam bendrovės vadovui, vėliau (2016 m. birželio–rugsėjo mėn.) dokumentai buvo perduoti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), atlikusiai mokestinį tyrimą. VMI 2017 m. balandžio 3 d. perdavė bendrovės dokumentus Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT). Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad buvęs LUAB „GJ baldai“ vadovas iki bankroto bylos iškėlimo nedisponavo didele dalimi bendrovės dokumentų, todėl pastarųjų neperdavimas nemokumo administratorei negali būti laikomas sąmoningu LUAB „GJ baldai“ vadovo siekiu nuslėpti nuo nemokumo administratorės duomenis apie bendrovės finansus ar sutrukdyti nustatyti bendrovės veiklą, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį. Juo labiau kad nemokumo administratorė taip pat neneigė, kad jos dispozicijoje yra bendrovės banko sąskaitos išrašai ir sąskaitos faktūros. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad buhalterinės apskaitos dokumentų trūkumas nagrinėjamu atveju negali būti pripažįstamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymiu.

24. Teismas konstatavo, kad yra priimtas teismo procesinis sprendimas atsisakyti pripažinti LUAB „GJ baldai“ bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą, todėl teismas nutarė šią civilinės bylos dalį nutraukti pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 3 punktą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

25. Pareiškėja „Betelgeuse EOOD“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 25 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, teismų procesinius sprendimus, todėl nepagrįstai nurodė, kad bendrovės turto perleidimas pasiūlytam pirkėjui už daug mažesnę nei rinkos kainą neatitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio. Teismo nurodytose civilinėse bylose buvo analizuojamos aplinkybės, susijusios su antstolės veiksmais, o ne tai, ar suinteresuotų asmenų veiksmais buvo pabloginta bendrovės turtinė padėtis. Byloje atliktos teismo ekspertizės išvados patvirtina, kad turtas, kuris 2013 m. buvo įsigytas už 868 860,06 Eur, 2018 m. galėjo būti parduotas už 762 000 Eur, o ne už 346 000 Eur, juolab kad jau 2017 m. bendrovė turėjo 500 000 Eur skolų, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.

25.2. Teismas nepagrįstai rėmėsi teismų procesiniais sprendimais, kuriais nebuvo tenkintas bendrovės nemokumo administratorės pareiškimas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Nagrinėjamu atveju pareiškimas buvo grindžiamas ne tik bendrovės dokumentų neperdavimu, bet ir finansinės atskaitomybės dokumentų nerengimu ir nepateikimu viešajam registrui už 2014–2017 m. Teismas ignoravo nemokumo administratorės argumentus, kad, susipažinus su FNTT ir UAB „Apskaitos analizė“ turimais bendrovės dokumentais, buvo nustatyta, jog jų žinioje nėra finansinės atskaitomybės dokumentų, didžiųjų knygų, ūkinių operacijų registravimo žurnalų, kasos dokumentų, t. y. esminių buhalterinės apskaitos dokumentų. Vadinasi, esminius bendrovės dokumentus turėjo buvęs bendrovės vadovas, todėl nurodytos aplinkybės buvo pakankamos netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti.

25.3. Teismas nepagrįstai nepripažino buvusio bendrovės vadovo delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo tyčiniu siekiu pabloginti bendrovės turtinę padėtį, atsižvelgiant į tai, jog kreditorių reikalavimai dėl tokio delsimo padidėjo 180 466,23 Eur ir bendrovė už daug mažesnę nei rinkos kainą pardavė turtą. Bylos nagrinėjamu metu suinteresuotų asmenų atstovas net negalėjo paaiškinti, kodėl buvo delsiama inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, kodėl turtas parduotas už mažą kainą, kodėl suinteresuotiems asmenims nebuvo žinoma apie bendrovės turtinę padėtį, kas bendrovėje priėmė sprendimus.

26. Suinteresuoti asmenys V. U. ir A. J. atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

26.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir pagrįstai nepripažino bendrovės bankrotą tyčiniu. Apeliantės atskirojo skundo argumentai, kad LUAB „GJ baldai“ turtas buvo parduotas už 4 kartus mažesnę kainą vykdymo procese skolininko pasiūlytam pirkėjui ir buvo pažeistos LUAB „GJ baldai“ kreditorių teisės, yra nepagrįsti ir paneigti įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Tarp pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų jau buvo kilęs ginčas ir kitoje byloje dėl žalos atlyginimo LUAB „GJ Baldai“ naudai. Pareiškėja netiesioginiu ieškiniu prašė solidariai priteisti iš V. U. ir A. J. 937 016,68 Eur žalos atlyginimą dėl to paties vykdymo procese realizuoto turto už neva per mažą kainą. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gegužės 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-860-560/2024 ieškinį atmetė, o Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. gruodžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-459-912/2024 paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

26.2. Teismas pagrįstai nutraukė bylos dalį dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nes analogiškas pareiškimas jau buvo atmestas įsiteisėjusiomis teismų nutartimis, kurių nėra pagrindo revizuoti. Teismai, įvertinę dokumentų neperdavimo aplinkybes ir to pasekmes, konstatavo, kad šiuo atveju neperduoti dokumentai nemokumo administratorei nekliudo nustatyti LUAB „GJ baldai“ bankroto kilimo priežasčių, kadangi net ir nesant perduotų dokumentų, objektyviai buvo galima nustatyti nemokumo priežastis. Byloje nėra įrodymų, kad nemokumo administratorė buvo susipažinusi su bendrovės dokumentais, esančiais FNTT žinioje.

26.3. Apeliantė neįrodė, kad delsimas inicijuoti bankroto bylos iškėlimą lėmė žalos bendrovei ir jos kreditoriams padarymą. Skolos tiek NMA, tiek KU „Mėmelio taupomoji kasa“ susidarė tuo laikotarpiu, kai bendrovės vadovu ir akcininku buvo ne suinteresuoti asmenys, tačiau I. K. Bendrovės kreditorių reikalavimai sudaro beveik 2 mln. Eur, todėl apeliantės nurodytas žalos dydis negali būti laikomas esminiu bendrovės turtinės padėties pabloginimu. Vien aplinkybė, kad vieniems kreditoriams skolos padidėjo, pati savaime nereiškia, kad išaugo bendras bendrovės skolų dydis, nes vieniems kreditoriams skolos gali būti padidėjusios, o kitiems sumažėjusios.

27. Suinteresuotas asmuo BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Prokesa“, atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį tenkinti. Nurodė, kad sutinka su pareiškėjos atskirajame skunde išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų

28. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties atmesti pareiškėjos (kreditorės) pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl esminių faktinių aplinkybių

29. LUAB „GJ baldai“ buvo įsteigta 2009 m. rugsėjo 21 d. Bendrovės vadovu 2012 m. gegužės 15 d.–2014 m. liepos 21 d. buvo I. K., 2014 m. liepos 24 d.–2018 m. spalio 10 d. – V. U. Bendrovės vieninteliu akcininku 2012 m. gegužės 17 d.–2016 m. kovo 24 d. buvo I. K., nuo 2016 m. kovo 25 d. – A. J.

30. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis LUAB „GJ baldai“ nėra pateikusi finansinių atskaitomybės ataskaitų (balansų, pelno (nuostolių) ataskaitų) už 2011–2017 m. laikotarpį.

31. LUAB „GJ baldai“ 2013 m. rugsėjo 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš UAB „VED 2“ už 868 860,06 Eur įsigijo nuomos teisę į žemės sklypą ir administracinį pastatą, garažą, sandėlį ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini).

32. LUAB „GJ baldai“ ir KU „Mėmelio taupomoji kasa“ 2013 m. spalio 3 d. sudarė sutartinės sąlyginės hipotekos sandorį, kuriuo LUAB „GJ baldai“ įkeitė KU „Mėmelio taupomoji kasa“ naudai turtą ir žemės sklypo, kuriame yra šis turtas, nuomos teisę. Hipotekos sandoryje šalys nustatė, kad turtas yra įkeičiamas, siekiant užtikrinti LUAB „GJ baldai“ prievolės iki 2016 m. kovo 25 d. sumokėti KU „Mėmelio taupomoji kasa“ 511 179,33 Eur, kylančios iš 2013 m. spalio 2 d. sutarties dėl reikalavimo teisių perleidimo, skolos perkėlimo ir sandorių įgyvendinimo tvarkos, įvykdymą, taip pat, kad bendra įkeičiamų turto objektų vertė sudaro 868 860,06 Eur.

33. Klaipėdos miesto 2-ojo notarų biuro notaras 2015 m. spalio 26 d. išdavė KU „Mėmelio taupomoji kasa“ vykdomąjį įrašą dėl 272 628,99 Eur nesumokėtos paskolos ir 6 proc. metinių palūkanų priverstinio išieškojimo. Pagal vykdomąjį įrašą antstolė N. Š.-S. pradėjo vykdomąją bylą. Antstolės pavedimu UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ atliktoje turto vertinimo ekspertizėje nustatyta, kad parduodamo turto vertė 2018 m. balandžio 18 d. buvo 346 000 Eur. Neįvykus pirmosioms varžytynėms, 2018 m. liepos 24 d. antstolė pasiūlė kreditorei KU „Mėmelio taupomoji kasa“ perimti pirmosiose varžytynėse neparduotą turtą, sumokant į antstolės depozitinę sąskaitą parduodamo turto kainos ir kreditorei tenkančių lėšų skirtumą, tačiau KU „Mėmelio taupomoji kasa“ per nustatytą terminą nesikreipė su prašymu perimti skolininkės turtą.

34. LUAB „GJ Baldai“ 2016 m. rugpjūčio 30 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti negaliojančia UAB „Eurelus“ ir UAB „EXTRA ŠVARA“ 2015 m. gruodžio 15 d. sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį dėl 340 500,51 Eur reikalavimo teisės į LUAB „GJ Baldai“ perleidimo; 2) pripažinti negaliojančia UAB „Eurelus“ ir UAB „CONSTRUCION ACE“ 2015 m. kovo 10 d. sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį dėl 363 555,39 Eur reikalavimo teisės į LUAB „GJ Baldai“ perleidimo; 3) pripažinti negaliojančiu UAB „Eurelus“ 2016 m. vasario 10 d. pranešimu atliktą vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą; 4) nutraukti Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. Š. patvirtiną 2015 m. vasario 13 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį dėl UAB „Eurelus“ esminio sutarties pažeidimo; 5) taikyti restituciją natūra ir grąžinti LUAB „GJ Baldai“ parduotą nekilnojamąjį turtą – prekybos centro patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), o iš ieškovės atsakovei UAB „Eurelus“ priteisti 6 000 Eur sumokėtą kainą. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-292-232/2018 ieškinį patenkino visiškai. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-102-247/2019 paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

35. 2018 m. liepos 25 d. LUAB „GJ baldai“ kreipėsi į antstolę, siūlydama už 346 000 Eur kainą parduoti turtą jos nurodytai pirkėjai UAB „Marių kooperatyvas“, kuri 2018 m. rugpjūčio 10 d. raštu patvirtino pageidaujanti įsigyti visą turtą už nurodytą kainą. 2018 m. rugpjūčio 13 d. antstolė pasiūlė UAB „Marių kooperatyvas“ sumokėti į jos nurodytą sąskaitą už turtą mokėtiną kainą ir, UAB „Marių kooperatyvas“ įvykdžius šį įpareigojimą, 2018 m. rugpjūčio 30 d. informavo apie turto pardavimą kitus antstolius, vykdančius išieškojimą iš parduodamo turto, siūlydama jiems prisijungti prie išieškojimo. 2018 m. rugsėjo 18 d. buvo surašytas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas, kuriuo turtas už 346 000 Eur buvo perleistas LUAB „GJ baldai“ pasiūlytai pirkėjai UAB „Marių kooperatyvas“.

36. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1960-275/2019 atmetė BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir LUAB „GJ baldai“ bei UAB „Idea In“ ieškinius dėl 2018 m. rugsėjo 18 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto pripažinimo negaliojančiu nuo sudarymo momento ir restitucijos taikymo, grąžinant bendrovei turtą, o UAB „Marių kooperatyvas“ už turtą sumokėtus pinigus. Teismas nurodė, kad turtą pardavė ne pati skolininkė LUAB „GJ baldai“, o jis buvo realizuotas vykdymo procese. Tai, kad skolininkė pasiūlė pirkėją, nereiškia, jog ji išreiškė valią parduoti turtą, nes turtu disponavo ne ji, o antstolė. Nepareiškus reikalavimo pripažinti neteisėtais antstolės veiksmus, aktas negali būti panaikintas.

37. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gegužės 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-365-790/2020 paliko Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimą nepakeistą. Teismas nurodė, kad turto perleidimas skolininkės pasiūlytai pirkėjai nepažeidė LUAB „GJ baldai“ kreditorių interesų. ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad antstolis, pardavęs skolininko, kuriam iškelta bankroto byla, turtą, gautą pinigų sumą, atskaitęs iš jos vykdymo išlaidas, turi pervesti į bankrutuojančios įmonės sąskaitą. Tai reiškia, kad antstolei perleidus turtą skolininkės LUAB „GJ baldai“ pasiūlytai pirkėjai UAB „Marių kooperatyvas“, bendras LUAB „GJ baldai“ turto kiekis nepakito, pasikeitė tik šio turto forma – vietoje turėto nekilnojamojo turto bendrovė gavo pinigus. Ieškovės neįrodė, kad turtas buvo perleistas LUAB „GJ baldai“ pasiūlytai pirkėjai už iš esmės mažesnę kainą nei rinkos vertė.

38. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. birželio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-69-313/2021 paliko Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 26 d. nutartį nepakeistą. Teismas konstatavo, kad antstolė, remdamasi turto vertės nustatymo ekspertizės išvadomis, nustatė, jog 2018 m. balandžio 18 d. turto rinkos vertė buvo 346 000 Eur; pradinė turto pardavimo kaina varžytynėse – 276 800 Eur. Skolininkės turto varžytynes laimėjo UAB „Idea In“, kuri už turtą pasiūlė 550 277 Eur, tačiau per nustatytą terminą visos kainos nesumokėjo. 2018 m. rugsėjo 18 d. skolininko pasiūlytam pirkėjui turtas perleistas už 346 000 Eur. Taigi, skolininkės turtas buvo parduotas pasirinktam pirkėjui už turto arešto akte nurodytą turto vertės nustatymo ekspertizę atitinkančią vertę, bet ne už neįvykusiose pirmosiose varžytynėse pasiūlytą kainą.

39. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – VSDFV) 2017 m. rugsėjo 25 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama iškelti LUAB „GJ baldai“ bankroto bylą, nes bendrovė nesumoka 3 680,30 Eur skolos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.

40. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-5419-590/2017 iškėlė bendrovei bankroto bylą. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gruodžio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2048-241/2017 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartį ir klausimą išsprendė iš esmės – atsisakė iškelti bendrovei bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad bendrovė po pirmosios instancijos teismo nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą atsiskaitė su VSDFV, todėl egzistuoja ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintas pagrindas atsisakyti iškelti bendrovei bankroto bylą.

41. BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2018 m. birželio 11 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama iškelti LUAB „GJ baldai“ bankroto bylą, nes bendrovė negrąžina 13 819,65 Eur skolos.

42. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 26 d. nutartimi iškėlė LUAB „GJ baldai“ bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė UAB „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“. Teismas nurodė, kad LUAB „GJ baldai“ nepateikė duomenų, įrodančių nenutrūkstamai vykdomą veiklą, pati pripažino, jog ji yra susidūrusi su finansiniais sunkumais, veiklos nevykdo, neteikia Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentų nuo 2011 m. Bendrovė atsiskaityti su kreditoriais tikisi tik tuomet, kai UAB „Eurelus“ grąžins bendrovei turtą, kuris UAB „Eurelus“ buvo parduotas už 526 350 Eur. Viešųjų registrų duomenimis 2017 m. rugsėjo 20 d. bendrovėje nebeliko darbuotojų. Teismas priėjo išvadą, kad bendrovė neketina vykdyti ūkinės komercinės veiklos, todėl ateityje pajamų negeneruos ir negalės atsiskaityti su kreditoriais.

43. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1605-381/2018 paliko pirmosios instancijos teismo 2018 m. liepos 26 d. nutartį nepakeistą. Teismas priėjo išvadą, kad LUAB „GJ baldai“ turimo turto vertė yra 974 520,56 Eur, o pradelsti bendrovės įsipareigojimai kreditoriams sudaro 498 622,20 Eur, t. y. pradelsti įsipareigojimai viršija pusę turto vertės. Bendrovė nepateikė duomenų, įrodančių nenutrūkstamai vykdomą veiklą, nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. bendrovėje nėra darbuotojų, bendrovė neteikia Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentų.

44. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 10 d. nutartimi paskyrė buvusiam bendrovės vadovui V. U. 500 Eur baudą už bendrovės dokumentų ir turto neperdavimą.

45. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 4 d. nutartimi patvirtino LUAB „GJ baldai“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą, kuris buvo tikslinamas 2019 m. kovo 13 d., 2019 m. balandžio 19 d., birželio 3 d., 2019 m. liepos 19 d., 2020 m. kovo 2 d., 2021 m. balandžio 16 d., 2021 m. balandžio 16 d nutartimis. Bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai sudaro 1 973 815,24 Eur.

46. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-466-656/2019 atmetė I. K. ieškinį pripažinti neteisėtu atsakovo A. J. atliktą vienašališką 2012 m. gegužės 11 d. LUAB „GJ baldai“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. balandžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-302-236/2020 paliko Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 20 d. sprendimą nepakeistą.

47. LUAB „GJ baldai“ nemokumo administratorė 2020 m. balandžio 30 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama pripažinti LUAB „GJ baldai“ bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą.

48. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3177-275/2020 atmetė nemokumo administratorės pareiškimą dėl LUAB „GJ baldai“ bankroto pripažinimo tyčiniu, nes nemokumo administratorė neįrodė, kad dėl netinkamo LUAB „GJ baldai“ buhalterinės apskaitos tvarkymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

49. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1438-553/2020 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartį ir klausimą išsprendė iš esmės – pripažino LUAB „GJ baldai“ bankrotą tyčiniu, pripažįstant atsakingu asmeniu V. U.

50. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. liepos 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021 panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir perdavė bylą dėl LUAB „GJ baldai“ bankroto pripažinimo tyčiniu iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui. Teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjo pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) nuostatas ir neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog nemokumo administratorė neįrodė, jog dėl netinkamo LUAB „GJ baldai“ buhalterinės apskaitos tvarkymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

51. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. liepos 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-930-881/2021 paliko Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartį nepakeistą. Teismas nurodė, kad UAB „Apskaitos analizė“, kuri teikė LUAB „GJ baldai“ buhalterines paslaugas, jos žinioje buvusius LUAB „GJ baldai“ dokumentus perdavė buvusiam vadovui V. U. 2016 m. birželio 3 d., 2016 m. liepos 4 d., 2016 m. rugpjūčio 3 d. bei 2016 m. rugsėjo 2 d. dokumentų poėmio aktai patvirtina, kad V. U. bendrovės dokumentus perdavė VMI, kuri LUAB „GJ baldai“ atžvilgiu atliko mokestinį tyrimą nuo 2016 m. gegužės 25 d. iki 2017 m. kovo 30 d. VMI LUAB „GJ baldai“ buhalterinės apskaitos dokumentus (539 lapus) 2017 m. balandžio 3 d. reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolu perdavė FNTT Neteisėtos paramos prevencijos ir tyrimo valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriui. Buvęs LUAB „GJ baldai“ vadovas iki bankroto bylos iškėlimo nedisponavo didele dalimi bendrovės dokumentų, todėl pastarųjų neperdavimas nemokumo administratorei negali būti laikomas sąmoningu LUAB „GJ baldai“ vadovo siekiu nuslėpti nuo nemokumo administratorės duomenis apie bendrovės finansus ar sutrukdyti nustatyti bendrovės veiklą, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį. Nemokumo administratorė neneigė, kad jos dispozicijoje yra bendrovės banko sąskaitos išrašai ir sąskaitos faktūros. Taigi, teismas priėjo išvadą, kad buhalterinės apskaitos dokumentų trūkumas nagrinėjamu atveju negali būti pripažįstamas kaip ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis.

52. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 5 d. nutartimi pripažino bendrovę likviduojama dėl bankroto. Nutartis įsiteisėjo 2021 m. lapkričio 17 d.

53. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. vasario 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-776-852/2023 atmetė I. K. ieškinį dėl 50 000 Eur skolos iš A. J. ir G. J. priteisimo ir patenkino A. J. priešieškinį dėl 25 000 Eur nuostolių atlyginimo priteisimo iš I. K. Teismas pritarė atsakovams, kad bendrovės turtinė padėtis pablogėjo, nes bankroto byla buvo iškelta dėl priežasčių, susijusių su bendrovės blogu valdymu, kai jos savininku ir vadovu tapo I. K., t. y. dėl veiklos, vykdytos iki 2012 m. gegužės 11 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo (2016 m. vasario 12 d.). Bendrovė ieškovui buvo perleista kaip baldų gamybos bendrovė, tačiau tokia veikla neužsiėmė, o ją tik imitavo, dėl to NMA pripažino, jog parama yra panaudota ne pagal paskirtį ir kreipėsi dėl paramos grąžinimo. NMA sprendimus dėl paramos grąžinimo priėmė dar 2015 m., kai bendrovės vadovas ir akcininkas buvo I. K. Paramos grąžinimo pagrindu buvo nurodytos aplinkybės, susijusios su tuo, kad bendrovė nesilaikė paramos suteikimo sąlygų, negalėjo pagrįsti gautų pajamų kilmės. Parama turėjo esminę reikšmę bendrovės turtinei padėčiai ir jos akcijų kainai. I. K. ir su juo susijusiems asmenims buvo iškelta baudžiamoji byla dėl to, kad juridiniai asmenys, įskaitant bendrovę, galėjo būti naudojamos nusikalstamai veiklai nuslėpti, o galutinis naudos gavėjas galėjo būti UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir kiti juridiniai asmenys.

54. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. liepos 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-302-236/2020 paliko Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 4 d. sprendimą nepakeistą ir netenkino I. K. prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bylų pagal pareiškėjos „Betelgeuse EOOD“ pareiškimą dėl LUAB „GJ baldai“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir pagal „Betelgeuse EOOD“ netiesioginį ieškinį atsakovams V. U. ir A. J. dėl solidarios 937 016,68 Eur žalos atlyginimo išnagrinėjimo. Prašymas sustabdyti bylą buvo grindžiamas tuo, kad kitose bylose nustatyti faktai turės įtakos nagrinėjamai bylai, nes jei bylose bus pripažinta, kad žalą LUAB „GJ baldai“ padarė ne I. K., o A. J., priešieškinis turės būti atmestas. Apeliacinės instancijos teismas netenkino I. K. prašymo sustabdyti bylą, nes prašymas buvo pateiktas po to, kai byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta iš esmės. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrovės turtinė padėtis pablogėjo ir kad bankroto byla buvo iškelta dėl priežasčių, susijusių su bendrovės blogu valdymu, kai jos savininku ir vadovu buvo būtent I. K. Pastarajam asmeniui 2014 m. kovo 4 d. buvo pareikšti įtarimai dėl to, kad jis įsigijo LUAB „GJ baldai“ akcijas ir šią bendrovę panaudojo neteisėtų tikslų įgyvendinimui – paramos gavimui iš NMA. Teisėjų kolegija nesutiko su I. K. argumentu, kad būtent atsakovai A. J. ir V. U. yra kalti dėl bendrovės nemokumo. Teismas priėjo išvadą, kad būtent dėl I. K. buvo prarasta bendrovei skirta parama, nes jis, įsigijęs bendrovės akcijas, tiesioginės bendrovės veiklos – baldų gamybos – netęsė ir tai turėjo tiesioginės įtakos bendrovės akcijų nuvertėjimui.

55. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. spalio 10 d. nutartimi nagrinėjamojoje byloje paskirta nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ekspertizė, pavedant ją atlikti UAB „ideArt“. 2024 m. kovo 4 d.–2024 m. kovo 26 d. teismo ekspertizės akte nurodyta, kad turto rinkos vertė 2018 m. rugsėjo 18 d. buvo 762 000 Eur, 2018 m. balandžio 18 d. – 740 000 Eur, 2023 m. liepos 31 d. – 1 177 000 Eur.

56. UAB „FINDEP“ 2024 m. kovo 4 d. konsultacinėje išvadoje nurodyta, kad 2016 m. balandžio 18 d. buvo areštuotas 280 859 Eur bendrovės turtas. Pagal turimus duomenis bendrovės turtas tuo metu sudarė 477 180 Eur, pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę turto, todėl nuo šios datos bendrovę galima laikyti nemokia.

57. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gegužės 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-860-560/2024 atmetė „Betelgeuse EOOD“ netiesioginį ieškinį atsakovams V. U. ir A. J. dėl solidarios 937 016,68 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. metinių palūkanų priteisimo LUAB „GJ baldai“ naudai. Ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad bendrovės turtas vykdymo procese buvo parduotas už per mažą kainą. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė patirtos žalos fakto, jos dydžio ir atsakovų neteisėtų veiksmų, be to, praleido sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Teismas priėjo išvadą, kad turtas parduotas skolininkės pasiūlytam pirkėjui už kainą, atitikusią rinkos vertę, nustatytą antstolės pavedimu parengtame turto vertės nustatymo ekspertizės akte. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. gruodžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-459-912/2024 paliko Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 13 d. sprendimą nepakeistą.

58. 2025 m. spalio 8 d. suinteresuotas asmuo BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą priteisti 847 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą.

Dėl taikytino teisinio reglamentavimo

59. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). Kasacinis teismas išaiškino, kad įstatyme įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiojo pobūdžio, todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialiojo pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016).

60. Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo klausimas yra susijęs su veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas (pareigų dėl tinkamo bendrovės valdymo pažeidimo), atlikimo metu galiojusio teisinio reglamentavimo taikymu, todėl, sprendžiant dėl tyčinio bankroto pagrindų ir jų nustatymo, turi būti taikomas jų atlikimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021).

61. Nagrinėjamu atveju pareiškimo dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo klausimas yra susijęs su asmenų veiksmais, atliktais iki 2020 m., todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, pagrįstai taikė ĮBĮ numatytą teisinį reglamentavimą (JANĮ 155 straipsnis).

62. Pažymėtina, kad, skirtingai nei JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje, ĮBĮ nenustatyta, kad teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą.

Dėl tyčinio bankroto požymių

63. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar nemokumo administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš nurodytų požymių, dėl kurio kilo bankrotas. Šio straipsnio 3 dalyje yra apibrėžtos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas.

64. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose nurodytų požymių: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; 3) turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (toliau –PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

65. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalis apibrėžia sąlygas, kada yra preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis: 1) veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys; 2) atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.

66. Visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018; 2021 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-313/2021; 2024 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-22-313/2024).

67. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar bendrovė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios bendrovės sudarytais sandoriais bei kitokia šios bendrovės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama bendrovės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad bendrovė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios bendrovės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti bendrovės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti bendrovės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį bendrovės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su bendrovės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka bendrovės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių bendrovės nemokumą, bendrovės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

68. Esminis tyčinio bankroto elementas – bendrovės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į bendrovės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, bendrovė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki bendrovė negali dar sykį privesta prie nemokumo, tačiau nemokios bendrovės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Todėl, net jei bendrovės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios bendrovės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje bendrovėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo bendrovės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo bendrovės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę), bet neturi lemti konstatavimo, kad bendrovė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-219/2019; 2021 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-313/2021; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024).

69. Teismui nustačius vieną iš tyčinio bankroto požymių, teisiškai nėra reikšmingas kitų tyčinio bankroto požymių vertinimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1388-407/2016; 2024 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-192-933/2024; 2024 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-275-577/2024; 2024 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-448-934/2024).

70. Teismų praktikoje akcentuojama ir tai, kad, pripažįstant bankrotą tyčiniu, ypač svarbus ir bendrovės nemokumo momento nustatymas, nes, tik nustačius tokį faktą, galima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir bendrovės nemokumo arba priežastinio ryšio tarp bendrovės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar bendrovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1167-910/2022; 2024 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-192-933/2024).

71. Kasacinio teismo praktikoje bendrovės nemokumas aiškinamas, kaip reiškiantis, kad juridinis asmuo yra susidūręs su ilgalaikiais rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Juridinio asmens finansiniai sunkumai bendriausia prasme aiškinami kaip reiškiantys prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, t. y. negalėjimą nustatytais ar pateisinamai uždelstais terminais vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens mokumo reikėtų papildomai įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su vertinamo (mokumo aspektu) juridinio asmens vykdomos veiklos pobūdžiu, retrospektyvomis, perspektyvomis ir pan. Be to, įvertintini ne tik paties juridinio asmens įsipareigojimai kreditoriams (įsipareigojimų vykdymo eiliškumas, struktūra, pokytis ir pan.), bet ir skolininkų (debitoriniai) įsipareigojimai vertinamajam juridiniam asmeniui, t. y. tokių įsipareigojimų dydis, struktūra, santykis su pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, galimybės gauti šių įsipareigojimų patenkinimą ir kita. Pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Pateikdamas tokius nemokumo požymius, kasacinis teismas nurodė, kad juridinio asmens nemokumo būsena yra siejama būtent su ilgalaikiais ir rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir (ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų – turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

72. Tais atvejais, kai bendrovė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios bendrovės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013). Kadangi administracijos vadovas geriausiai žino (privalo žinoti) bendrovės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, jis privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla bendrovės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).

73. Taigi, nagrinėjamoje byloje pareiškėja turėjo įrodyti konkrečių tyčinio bankroto požymių egzistavimą ir šių požymių priežastinį ryšį su kilusiu bendrovės nemokumu arba šių požymių priežastinį ryšį su nemokios bendrovės padėties esminiu pablogėjimu. Nagrinėjant pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, pirmiausia svarbu nustatyti bendrovės nemokumo momentą ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą, kad būtų galima įvertinti buvusių valdymo organų tam tikrų veiksmų ar neveikimo įtaką bendrovės bankrotui (nemokumui ar nemokumo būklės pabloginimui).

74. Nagrinėjamu atveju pareiškėja (bendrovės kreditorė) prašė pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5 punktus ir pareiškimą grindė aplinkybėmis, kad suinteresuoti asmenys (buvęs bendrovės vadovas ir vienintelis akcininkas) laiku nesikreipė dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, dėl to padidėjo kreditorių finansiniai reikalavimai, už mažesnę nei rinkos kainą perleido bendrovės turtą, bendrovės vadovas neperdavė nemokumo administratorei dokumentų.

75. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas nepripažino LUAB „GJ baldai“ bankroto tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 1 ir 2 punktuose nustatytais pagrindais, nes priėjo išvadą, kad pareiškėja neįrodė, jog bendrovės turtas buvo parduotas ne už rinkos kainą, jog delsimas inicijuoti bankroto bylos iškėlimą esmingai pablogino bendrovės turtinę padėtį. Teismas bylos dalį dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą nutraukė CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu, nustatęs, kad nurodytas tyčinio bankroto požymis nebuvo konstatuotas įsiteisėjusiose teismų nutartyse, priimtose išnagrinėjus bendrovės nemokumo administratorės pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu.

76. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tyčinį bendrovės bankrotą nulėmusiais laikomi tokie buvusių bendrovės valdymo organų veiksmai (neveikimas), dėl kurių atsirado bendrovės nemokumas arba kuriais nemokios bendrovės padėtis buvo iš esmės pabloginta. Bendrovės bankrotas gali būti pripažįstamas tyčiniu, jeigu teismas nustato, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai. Nuostolingais ar ekonomiškai nenaudingais galėtų būti pripažįstami tokie sandoriai, kurių vykdymas reikštų nepagrįstai didelę finansinę naštą bendrovei. Esminis tyčinio bankroto elementas – bendrovės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo sudarant ekonomiškai nenaudingus sandorius ir bendrovės nemokumo arba jau nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo.

77. Be to, kaip minėta, tam, kad būtų galima konstatuoti bendrovės tyčinį bankrotą, nepakanka nustatyti vien tik konkrečius veiksmus, lėmusius bendrovės bankrotą. Tam reikia įvertinti visumą aplinkybių, susijusių su bendrovės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, jų įtaka bendrovės mokumui ar jo pabloginimui, bendrovės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie patvirtina, jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai bendrovės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.

78. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, tinkamai neištyrė tokio pobūdžio klausimui išnagrinėti reikšmingų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 26 d. nutartimi iškelti bendrovei bankroto bylą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartimi, kuria pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista, priėjo išvadą, kad bendrovė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje pateiktą nemokumo apibrėžtį atitiko 2017 m. pradžioje, nes nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. bendrovė nebeturėjo darbuotojų, nevykdė veiklos.

79. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, nėra nustatinėjamas faktinis nemokumo momentas. Teismas, spręsdamas dėl nemokumo bylos iškėlimo, turi pareigą įvertinti, ar bendrovė bylos nagrinėjimo metu yra (ne)moki ir tai sudaro bylos nagrinėjimo dalyką (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1028-407/2022).

80. Faktinis nemokumas – objektyvus negalėjimas vykdyti turtinių prievolių, kurių vykdymo terminai yra suėję – egzistuoja dar iki tol, kol įmonei iškeliama bankroto byla pagal ĮBĮ nuostatas, t. y. kol konstatuojamas teisinis (kvalifikuotas) įmonės nemokumas, apibūdinamas ne tik nesugebėjimu vykdyti įsipareigojimų, bet ir tam tikru pradelstų įsipareigojimų ir įmonės balanse apskaityto turto vertės santykiu (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1624-553/2018).

81. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

82. Teismas gali remtis jam prieinamais įrodymais ir, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, neturi pagrindo nesiremti teismo įsiteisėjusia nutartimi nustatytu nemokumo faktu kaip prejudicine aplinkybe. Tačiau turi sutapti tiriamos ir vertinamos aplinkybės, reikšmingos byloje. Taigi, yra pagrindas remtis įsiteisėjusiais tesimų procesiniais sprendimais, jeigu teismui nėra pateikti rašytiniai įrodymai, paneigiantys teismo įsiteisėjusia nutartimi nustatytas aplinkybes, kurie leistų nustatyti bendrovės nemokumo momentą atitinkamu laikotarpiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018).

83. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo 2018 m. liepos 26 d. nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista, turinį konstatuoja, teismai vertino teisinį, o ne faktinį bendrovės nemokumo atsiradimo momentą. Bendrovės mokumo klausimas buvo sprendžiamas pagal duomenis, kuriuos pateikė bendrovės vadovas, t. y. asmuo iš esmės suinteresuotas civilinės bylos baigtimi, nes bendrovės vadovas prieštaravo bankroto bylos iškėlimui. Dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovės vadovas pateikė duomenis apie turimą turtą, pradelstus ir ginčijamus įsipareigojimus, tačiau negalėjo pateikti teismams aktualių bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų, argumentuodamas tarp bendrovės akcininkų vykstančiais ginčais ir buhalterines paslaugas bendrovei teikusios UAB „Apskaitos analizė“ vengimu perduoti bendrovei dokumentus.

84. Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo faktinio pagrindo vadovautis bendrovės teisinio nemokumo momentu, nes dėl bendrovės faktinio nemokumo momento turėjo pats spręsti iš esmės, remdamasis į bylą pateiktais duomenimis.

85. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bendrovės faktinis nemokumo momentas pirmosios instancijos teisme nustatytas netinkamai, neįvertinus, nuo kada bendrovė negalėjo nustatytais terminais vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, kitų aplinkybių, susijusių su bendrovės vykdomos veiklos pobūdžiu, retrospektyvomis, perspektyvomis ir pan. Be to, nors teismas nurodė, kad pareiškėja pateikė UAB „FINDEP“ 2024 m. kovo 4 d. konsultacinę išvadą, kurios duomenimis bendrovė buvo nemoki 2016 m. balandžio 18 d., tačiau teismas joje nurodytų duomenų netyrė ir šios išvados neįvertino. Teismas nenustatė, kokie įsipareigojimai minėtu laikotarpiu buvo pradelsti, nevertino įsipareigojimų kreditoriams vykdymo eiliškumo, struktūros, pokyčių, taip pat debitorinių įsipareigojimų dydžio, struktūros, santykio su pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, galimybės gauti šių įsipareigojimų patenkinimą, nuo kada bendrovė faktiškai nevykdė veiklos ir pan. Vien aplinkybė, kad nemokumo administratorei nebuvo perduoti visi bendrovės dokumentai, neužkirto teismui galimybės įvertinti teismui prieinamus duomenis (esančius bankroto byloje ir susijusiose bylose) tiek apie bendrovės turimo turto vertę, tiek apie pradelstų įsipareigojimų kreditoriams atsiradimo momentą, jų pokyčius ir pan.

86. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas bendrovės nemokumo atsiradimo momentą 2017 m. pradžioje siejo su tuo, jog bendrovė nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. neturėjo darbuotojų, nevykdė veiklos, tačiau teismas neatsižvelgė, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gruodžio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2048-241/2017 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartį iškelti bendrovei bankroto bylą ir klausimą išsprendė iš esmės – atsisakė kelti LUAB „GJ baldai“ bankroto bylą. Teismas netyrė aplinkybių, dėl kokių priežasčių minėtu laikotarpiu, t. y. vėlesniu nei teismas nurodė bendrovės teisinio nemokumo momentą, bendrovei nebuvo iškelta bankroto byla.

87. Taigi, akivaizdu, kad bendrovės faktinis nemokumo momentas pirmosios instancijos teisme nenustatytas tinkamai, atsižvelgiant į tai, kad bendrovės faktinis nemokumas yra nustatomas išanalizavus bendrovės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra bendrovės įsipareigojimai, jų santykis su bendrovės turto realia verte ir bendrovės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys bendrovės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais šis klausimas turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, t. y. faktinis nemokumo momentas negali būti grindžiamas prielaidomis ar vien tik teisinio nemokumo atsiradimo momentu.

88. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, tinkamai nenustatė bendrovės faktinio nemokumo momento, dėl to atitinkamai negalėjo tinkamai įvertinti buvusio bendrovės vadovo ir (ar) kitų asmenų veiksmų (neveikimo) įtaką bendrovės turtinei padėčiai, nustatyti priežastinio ryšio tarp buvusio (-ų) vadovo (-ų) veiksmų (neveikimo) bei bendrovės nemokumo ir (ar) nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo.

89. Kaip minėta, teismo išvados dėl bendrovės teisinio nemokumo momento negali būti pripažintos pakankamomis, sprendžiant dėl tyčinio bankroto, todėl aplinkybė, kad bendrovės nemokumo administratorei iki šiol neperduoti visi bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai, nepanaikino pirmosios instancijos teismo galimybės pagal viešuosius registrus ir informacinių sistemų duomenis bei bendrovės bankroto byloje esančius duomenis apie kreditorių finansinių reikalavimų dydį ir jų susidarymo laikotarpį nustatyti bendrovės pradelstų įsipareigojimų ir turto masės santykį ir (ar) bendrovės galimybes atsiskaityti su kreditoriais konkrečiais laikotarpiais, taip nustatant konkretų faktinį bendrovės nemokumo momentą. Taigi, tik tinkamai nustačius nemokumo momentą, galima analizuoti buvusio (-ų) bendrovės vadovo (-ų) ir (ar) kitų asmenų veiksmus (neveikimą) bei nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų (neveikimo) ir bendrovės nemokumo arba priežastinio ryšio tarp bendrovės nemokumo ir jos būklės pabloginimo egzistavimą bei spręsti klausimą, ar bendrovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu.

Dėl bylos dalies pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą nutraukimo

90. Kasacinis teismas išaiškino, kad pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

91. Pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą nutraukdamas bylos dalį dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindo, pirmosios instancijos teismas iš esmės konstatavo, kad analogiškas klausimas jau buvo išnagrinėtas įsiteisėjusiomis teismų nutartimis, kuriomis minėtas tyčinio bankroto požymis nenustatytas.

92. CPK 293 straipsnio 3 punktas reglamentuoja, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Ši taisyklė grindžiama teismo sprendimo res judicata (teismo išspręsta byla) teisine galia, reiškiančia, kad įsiteisėjęs (galutinis) teismo sprendimas yra privalomas ir negali būti paneigtas, iškeliant kitą tapačią civilinę bylą. Draudimo kelti tapatų teismo išspręstam civilinį ginčą turinys detaliau atskleistas CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-403/2023).

93. Ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-421/2022). Vertinant šalių tapatumo klausimą, svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Sprendžiant, ar ginčo šalys yra tapačios, esminę reikšmę turi ne jų formalus procesinis statusas, o tai, ar asmenys yra to paties materialiojo teisinio santykio, dėl kurio ginčą sprendė teismas, dalyviai. Dėl to šalių tapatumas konstatuotinas, pavyzdžiui, tuo atveju, kai tapatų ieškinio reikalavimą, ginčydamas teismo nustatytus materialiuosius teisinius santykius, buvęs atsakovas reiškia buvusiam ieškovui ar pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-1075/2022).

94. Ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas. Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2012). Ieškiniui pripažinti tapačiu turi būti konstatuotas ne tik šalių ir ieškinio pagrindo, bet ir ieškinio dalyko tapatumas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio dalykas – tai ieškovo reikalavimas, kurį šis pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Sprendžiant dėl ieškinio dalyko tapatumo būtina įvertinti reikalavimų turinį. Nustatant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialusis santykis, esantis teisminio nagrinėjimo objektu, ir gynybos būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013).

95. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

96. Teismas, siekdamas nagrinėjamoje byloje vadovautis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, įrodymų vertinimo procese turi analizuoti, koks yra prejudicinio fakto turinys ir kokia jo reikšmė nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui, jo tinkamam išsprendimui (tenkinimui ar atmetimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-969/2021). Tai darydamas teismas, be kita ko, turi atsižvelgti į tai, ar įsiteisėjusiame teismo procesiniame sprendime esantis teiginys, kuriuo kaip prejudiciniu faktu remiasi ginčo šalis, pagal savo turinį yra teismo nustatyta faktinė aplinkybė (faktas), ar byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisinis įvertinimas.

97. Pažymėtina, kad, kitaip nei teismo įsiteisėjusiu sprendimu nustatyta faktinė aplinkybė, kuri, remiantis CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatomis, kitoje byloje, kurioje dalyvauja tie patys asmenys, nebegali būti iš naujo nustatoma ir ginčijama, teismo nustatytos faktinės aplinkybės teisinis vertinimas gali skirtis, priklausomai nuo konkrečios bylos nagrinėjimo dalyko ir konkrečioje byloje taikytinų teisės normų turinio, t. y. ta pati teismo nustatytų faktų sudėtis gali būt pripažinta pažeidimu pagal vienoje byloje taikytinas teisės normas, tačiau tokiu nebūti pripažinta pagal teisės normas, taikytinas kitoje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-823/2022).

98. Vadinasi, pareiškimo reikalavimų tapatumas gali būti konstatuotas nustačius, kad yra tapatūs pareiškimo, kuris buvo pareikštas byloje, kurioje yra įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, ir teismui pareikšto pareiškimo, dėl kurio tapatumo sprendžiama, pagrindas, dalykas ir ginčo šalys. Pareiškimo tapatumo konstatavimas yra pagrindas esant priimtam pareiškimui ir iškeltai civilinei bylai – nutraukti bylą.

99. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad LUAB „GJ baldai“ nemokumo administratorė 2020 m. balandžio 30 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama pripažinti LUAB „GJ baldai“ bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą, atsižvelgdama į tai, jog buvęs bendrovės vadovas neperdavė nemokumo administratorei dokumentų. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3177-275/2020 atmetė nemokumo administratorės pareiškimą dėl LUAB „GJ baldai“ bankroto pripažinimo tyčiniu netenkino, nes nemokumo administratorė neįrodė, jog dėl netinkamo LUAB „GJ baldai“ buhalterinės apskaitos tvarkymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kaip minėta, Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1438-553/2020 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartį ir klausimą išsprendė iš esmės – pripažino LUAB „GJ baldai“ bankrotą tyčiniu, pripažįstant atsakingu asmeniu V. U. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. liepos 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021 panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir perdavė bylą dėl LUAB „GJ baldai“ bankroto pripažinimo tyčiniu iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui. Kasacinis teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjo pagal JANĮ nuostatas ir neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog nemokumo administratorė neįrodė, jog dėl netinkamo LUAB „GJ baldai“ buhalterinės apskaitos tvarkymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. liepos 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-930-881/2021 paliko Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartį nepakeistą. Teismas nurodė, kad UAB „Apskaitos analizė“, kuri teikė LUAB „GJ baldai“ buhalterines paslaugas, jos žinioje buvusius LUAB „GJ baldai“ dokumentus perdavė buvusiam vadovui V. U. 2016 m. birželio 3 d., 2016 m. liepos 4 d., 2016 m. rugpjūčio 3 d. bei 2016 m. rugsėjo 2 d. dokumentų poėmio aktai patvirtina, kad V. U. bendrovės dokumentus perdavė VMI, kuri LUAB „GJ baldai“ atžvilgiu atliko mokestinį tyrimą nuo 2016 m. gegužės 25 d. iki 2017 m. kovo 30 d. VMI LUAB „GJ baldai“ buhalterinės apskaitos dokumentus (539 lapus) 2017 m. balandžio 3 d. reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolu perdavė FNTT Neteisėtos paramos prevencijos ir tyrimo valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriui. Buvęs LUAB „GJ baldai“ vadovas iki bankroto bylos iškėlimo nedisponavo didele dalimi bendrovės dokumentų, kurių neperdavimas nemokumo administratorei negali būti laikomas sąmoningu LUAB „GJ baldai“ vadovo siekiu nuslėpti nuo nemokumo administratorės duomenis apie bendrovės finansus ar sutrukdyti nustatyti bendrovės veiklą, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį. Nemokumo administratorė neneigė, kad jos dispozicijoje yra bendrovės banko sąskaitos išrašai ir sąskaitos faktūros. Taigi, teismas priėjo išvadą, kad buhalterinės apskaitos dokumentų trūkumas negali būti pripažįstamas kaip ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis.

100. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjos ir nemokumo administratorės pareiškimų dalykas (bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu) sutampa, tačiau pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 straipsnio 5 punktą pateikė pareiškėja „Betelgeuse EOOD“, kuri, sprendžiant tyčinio bankroto klausimą pagal bendrovės nemokumo administratorės pareiškimą, byloje nedalyvavo jokiu procesiniu statusu. Nagrinėjamu atveju nesutampa ne tik šalys, bet ir pateiktų pareiškimų faktinis pagrindas, atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje pareiškėja tyčinio bankroto požymius įrodinėjo ne tik dokumentų nemokumo administratorei neperdavimu, bet ir tuo, jog buvęs bendrovės vadovas neteikė Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų už 2014–2017 m. laikotarpį. Be to, pareiškėja dokumentų neperdavimo faktą įrodinėjo tuo, kad buvęs bendrovės vadovas sąmoningai neperduoda jo dispozicijoje esančių bendrovės dokumentų. Šioje byloje nemokumo administratorė patvirtino, kad susipažino su dokumentais, esančiais FNTT ir UAB „Apskaitos analizė“ žinioje, kurie yra už laikotarpį iki 2016 m., tačiau ne už laikotarpį nuo 2016 m. iki bankroto bylos iškėlimo dienos. Nemokumo administratorė nustatė, kad FNTT ir UAB „Apskaitos analizė“ žinioje nėra bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų, didžiųjų knygų, ūkinių operacijų registravimo žurnalų, kasos dokumentų.

101. Taigi, pareiškėjos pareiškimas grindžiamas tyčinio bankroto požymius atitinkančiais veiksmais, dėl kurių Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3177-275/2020, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. liepos 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021, Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. liepos 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-930-881/2021 nepasisakė. Bylą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pagal bendrovės nemokumo administratorės pareiškimą nagrinėjusiems teismams nebuvo žinomos aplinkybės, kad FNTT žinioje nėra esminių buhalterinės apskaitos dokumentų, dėl kurių trūkumo nemokumo administratorė negali nustatyti bendrovės nemokumo priežasčių, veiklos, turto kiekio. Tokių dokumentų trūkumas turi įtakos ir nustatant faktinį bendrovės nemokumo momentą bei visų tyčinio bankroto požymių visumą.

102. Apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylos dalį ir nenagrinėjo pareiškėjos pareiškimo dalies dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą, atsižvelgiant į tai, jog išnagrinėto nemokumo administratorės pareiškimo faktinis pagrindas ir apeliantės pareiškimo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu faktinis pagrindas sudaryti iš teisiškai skirtingų ir reikšmingų aplinkybių, t. y. nėra tapatūs. Nors abiejuose pareiškimuose nurodyta, kad bendrovės dokumentai neperduoti nemokumo administratorei, tačiau pats dokumentų neperdavimas grindžiamas skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis (FNTT žinioje nėra trūkstamų dokumentų), be to, pareiškėja minėtą tyčinio bankroto požymį įrodinėja ir bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų neteikimu viešajam registrui už 2014–2017 m.

103. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti abiejų pareiškimų pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą tapatumo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė minėtą bylos dalį. Pirmosios instancijos teismas faktiškai neįvertino, ar visi dokumentai nemokumo administratorei neperduoti sąmoningai, siekiant blogo juridinio asmens valdymo ir (ar) siekiant nuslėpti blogą bendrovės valdymą. Be to, teismas neįvertino byloje nustatytų aplinkybių, kad bendrovė finansinės atskaitomybės dokumentų viešajam registrui neteikė daug ilgesniu laikotarpiu nei nurodė pareiškėja, t. y. 2011–2017 m. Kaip minėta, bendrovės vadovu 2012 m. gegužės 15 d.–2014 m. liepos 21 d. laikotarpiu buvo I. K., kurio atsakomybė už 2011–2013 m. laikotarpio finansinės atskaitomybės dokumentų rengimą ir teikimą viešajam registrui nebuvo įvertinta.

Dėl bankroto bylos (ne)inicijavimo

104. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka sušaukti dalyvių susirinkimą.

105. Bendrovės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta, atsižvelgiant į tai, kad vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) bendrovės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla bendrovės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).

106. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), išaiškino, kad šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

107. Nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimą, kai įmonei esant nemokiai įmonės valdymo organai toliau vykdo įmonės veiką ir atlieka veiksmus, kurie dar labiau blogino įmonės turtinę padėtį, tai gali būti pagrindas taikyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą tyčinio bankroto požymį, net jei įmonė ir dirbo pelningai, tačiau buvo sudaromi įmonei nuostolingi sandoriai, įmonės turtinė padėtis pastebimai toliau blogėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-219/2019, 40 punktas).

108. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėja įrodinėjo, jog suinteresuoti asmenys, žinodami apie bendrovės turimus įsipareigojimus (2017 m. – apie 500 000 Eur), neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, o toliau didino finansinių įsipareigojimų apimtį, dėl to padidėjo įsipareigojimai NMA, KU „Mėmelio taupomoji kasa“, BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“. Suinteresuoti asmenys V. U. ir A. J. nesutiko su pareiškėja, argumentuodami tuo, kad bendrovės nemokumą ir atitinkamai kreditorių finansinių reikalavimų padidėjimą lėmė buvusio bendrovės vadovo ir vienintelio akcininko I. K. veiksmai, netinkamai valdant bendrovę. Kaip minėta, Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. liepos 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-302-236/2020 pažymėjo, kad bendrovės turtinė padėtis pablogėjo ir kad bankroto byla buvo iškelta dėl priežasčių, susijusių su bendrovės blogu valdymu, kai jos savininku ir vadovu buvo būtent I. K. Minėtoje byloje teisėjų kolegija nesutiko su I. K. argumentu, kad būtent atsakovai A. J. ir V. U. yra kalti dėl bendrovės nemokumo. Be to, nurodytoje byloje pats I. K. prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bylų pagal pareiškėjos „Betelgeuse EOOD“ pareiškimą dėl LUAB „GJ baldai“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir pagal „Betelgeuse EOOD“ netiesioginį ieškinį atsakovams V. U. ir A. J. dėl solidarios 937 016,68 Eur žalos atlyginimo išnagrinėjimo. Prašymą sustabdyti bylą I. K. grindė tuo, kad kitose bylose nustatyti faktai turės įtakos nagrinėjamai bylai, nes jei bylose bus pripažinta, kad žalą LUAB „GJ baldai“ padarė ne I. K., o A. J., priešieškinis turės būti atmestas. Taigi, I. K. nurodė, kad bylos dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu išnagrinėjimas yra susijęs su jo teisėmis ir teisėtais interesais. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino, ar bendrovė prie bankroto galimai buvo privesta ar pabloginta jos turtinė padėtis dėl buvusio bendrovės savininko ir vadovo I. K. veiksmų, bei nesprendė klausimo dėl I. K. įtraukimo į nagrinėjamą bylą suinteresuotu asmeniu.

109. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nenustatė, ar bendrovės vadovas V. U., be inicijuoto ginčo su UAB „Eurelus“ dėl turto (duomenys neskelbtini) grąžinimo, ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas stabilizuoti bendrovės finansinę būklę. Vien tai, kad bendrovės vadovas siekė atgauti bendrovės turtą, savaime negali pateisinti veiklos vykdymo bet kokia kaina, ignoruojant susidariusią finansinę padėtį ir kreditorių interesus, juolab kad iki minėto ginčo pabaigos (Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-102-247/2019 paliko Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-292-232/2018 nepakeistą) bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Taigi, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, ar buvęs bendrovės vadovas, veikdamas kaip apdairus, lojalus bendrovei ir atsakingas vadovas, galėjo tikėtis sėkmingai tęsti bendrovės veiklą, jos tęstinumą siejant vien su minėto ginčo baigtimi, o ne su realiu veiklos vykdymu, ar tokiu elgesiu iš esmės buvo sąmoningai siekiama atitolinti bankroto bylos bendrovei iškėlimą. Kaip minėta, siekiant tinkamai išspręsti klausimą dėl bylai aktualių tyčinio bankroto požymių egzistavimo, pirmiausia turi būti nustatytas faktinis nemokumo momentas, kuris nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nebuvo nustatytas.

110. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo nutartį ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-683-686/2015; 2024 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-144-1120/2024).

111. Apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes tyčinio bankroto požymius vertino formaliai, tinkamai nenustatė faktinio bendrovės nemokumo momento, nenustatė visų pareiškėjos nurodytų tyčinio bankroto požymių, dėl to negalėjo tinkamai nustatyti priežastinio ryšio tarp pareiškėjos nurodytų aplinkybių ir bendrovės faktinio nemokumo, nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo, kokie asmenys sukėlė bankrotą, ar buvęs bendrovės vadovas V. U., vienintelis akcininkas A. J. ar iki jų bendrovę valdęs I. K., kuris nebuvo įtrauktas suinteresuotu asmeniu į bylos nagrinėjimą. Šių aplinkybių vertinimas apeliacinės instancijos teisme reikštų bylos nagrinėjimą iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, o tai neatitiktų apeliacijos tikslo ir paskirties, nes tai pažeistų dalyvaujančių byloje asmenų teisę į apeliaciją. Be to, suinteresuotų asmenų, nedalyvavusių pirmosios instancijos teisme, įtraukimas apeliacinės instancijos teisme nėra galimas. Taigi, yra teisinis pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti ir bylą dėl LUAB „GJ baldai“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

112. Pagal CPK 47 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio teisėms ir pareigoms gali turėti įtakos bylos išsprendimas, gali būti įtrauktas dalyvauti byloje ir teismo iniciatyva. Teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad nedalyvaujančio byloje asmens teisėms ir pareigoms gali turėti įtakos bylos išsprendimas, turi tokį asmenį įtraukti į bylą savo iniciatyva.

113. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal konkrečias bylos aplinkybes teismas nusprendžia, ar jis turi galimybių savarankiškai (savo iniciatyva) įtraukti suinteresuotus asmenis į bylą ir tai įgyvendinti pagal proceso taisykles, ar privalo nustatyti trūkumus, kuriuos pašalinti reikėtų įpareigoti pareiškėją. Jeigu teismas turi tokių duomenų apie suinteresuotus asmenis, kurie pagal CPK reikalavimus būtini norint asmenį įtraukti į bylos procesą (vardas, pavardė, adresas ir kt.), tai trūkumų nustatyti jis neprivalo. Jeigu šių duomenų teismas neturi ir juos reikia surinkti arba būtina įvykdyti kitokius reikalavimus, teismas su suinteresuotų asmenų įtraukimu į bylą susijusiems klausimams spręsti gali nustatyti ieškinio (pareiškimo) trūkumus bei skirti terminą jiems pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2013).

114. Be kita ko, I. K., kurio teisėms ir pareigoms gali turėti įtakos bylos išsprendimas, gali būti įtrauktas dalyvaujančiu byloje asmeniu ir teismo iniciatyva. Suinteresuoti asmenys nurodė atsakingu už tyčinį bankrotą asmeniu I. K. atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl pirmosios instancijos teismas, matydamas, jog nedalyvaujančio byloje asmens I. K. teisėms ir pareigoms gali turėti įtakos bylos išsprendimas, turėjo šį asmenį įtraukti į bylą suinteresuotu asmeniu savo iniciatyva, tačiau to nepadarė.

115. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš naujo nagrinėjant bylą, procesas pirmosios instancijos teisme turi būti pakartotas, įtraukiant suinteresuotu asmeniu I. K., nes apeliacinės instancijos teisme nėra procesinės galimybės įtraukti naujus suinteresuotus asmenis, kurie nedalyvavo pirmosios instancijos teismo procese, sudarant vienodas galimybes visiems dalyvaujantiems byloje asmenims realizuoti procesines teises CPK nustatyta tvarka.

116. Kaip minėta, aiškinantis nurodytas aplinkybes dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti galimai neteisėtų veiksmų atlikimo metu buvusią bendrovės turtinę padėtį, jos turimus pradelstus finansinius įsipareigojimus kreditoriams, kurių reikalavimai vėliau buvo patvirtinti bendrovės bankroto byloje, siekiant nustatyti priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir bendrovės faktinio nemokumo ar jo pabloginimo, tačiau pirmosios instancijos teismas to netyrė ir neįvertino.

117. Pažymėtina, kad teismo pareiga bankroto bylose būti aktyviam negali būti suprantama, kaip teismo pareiga savo iniciatyva rinkti visus įrodymus dėl kiekvieno galimo neteisėtos veiklos epizodo įtakos bendrovės (ne)mokumui ir (ar) jo pabloginimui, t. y. teismui negali būti perkeliama bendrovės vadovo neteisėtų veiksmų ir bendrovės nemokumo atsiradimo ar esminio nemokios bendrovės padėties pabloginimo priežastinio ryšio įrodinėjimo našta. Taigi, pareiškėja, inicijavusi tyčinio bankroto klausimo nagrinėjimą, bendrovės nemokumo administratorė iš esmės pritarianti pareiškėjos pozicijai bei kiti suinteresuoti asmenys turi būti aktyvūs ir teikti teismui visus tokiam pareiškimui išnagrinėti reikalingus duomenis ir argumentus.

118. Nagrinėjamu atveju byloje būtina patikslinti duomenis, reikšmingus bendrovės faktinio nemokumo momento nustatymui, išsiaiškinti šioje nutartyje paminėtas faktines aplinkybes, reikšmingas sprendžiant bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą nurodytais pagrindais.

Dėl bylos procesinės baigties

119. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, netinkamai pritaikė proceso teisės normas, tinkamai nenustatė bendrovės faktinio nemokumo momento, kitų bylai reikšmingai aplinkybių, turinčių esminę reikšmę, siekiant teisingai išspręsti klausimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, nevertino priežastinio ryšio tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nemokumo bei (ar) nemokumo būklės pabloginimo. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo, neįtraukdamas suinteresuotu asmeniu buvusio bendrovės vadovo I. K., kurio teisėms ir pareigoms gali turėti įtakos bylos išsprendimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu.

120. Nagrinėjant pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu iš naujo, pirmosios instancijos teismas turi tinkamai nustatyti bendrovės faktinio nemokumo momentą, nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, įtraukti į bylos nagrinėjimą suinteresuotu asmeniu I. K., sudaryti vienodas galimybes visiems dalyvaujantiems byloje asmenims realizuoti procesines teises CPK nustatyta tvarka, jei reikalinga, išreikalauti naujus įrodymus, ir tik iš byloje pateiktų įrodymų visumos spręsti dėl bendrovės faktinio nemokumo momento, buvusių bendrovės valdymo organų ir dalyvių veiksmų (neveikimo) įtakos bendrovės turtinei padėčiai, nustatyti priežastinio ryšio tarp buvusių valdymo organų veiksmų (neveikimo) ir dalyvių bei bendrovės nemokumo ir (ar) nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo egzistavimą, apie atitinkamų tyčinio bankroto požymių egzistavimą.

121. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, šioje nutartyje neanalizuojami ir dėl jų nepasisakoma.

122. Apeliacinės instancijos teismas neskirsto bylinėjimosi išlaidų, nes šį klausimą išnagrinės pirmosios instancijos teismas, priklausomai nuo teisinio rezultato dėl bylos baigties.

123. Pagal apeliacine tvarka išnagrinėtos bylos procesinę baigtį, sprendžiant klausimą dėl žyminio mokesčio grąžinimo, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pagal atskirąjį skundą panaikinus skundžiamą nutartį, pareiškėjai grąžinamas 2025 m. rugsėjo 2 d. mokėjimo kvitu už atskirąjį skundą sumokėtas 57 žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 5 dalis), išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 25 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Grąžinti pareiškėjai Bulgarijoje registruotai bendrovei „Betelgeuse EOOD“ (juridinio asmens kodas 202840539) už atskirąjį skundą pagal 2025 m. rugsėjo 2 d. mokėjimo kvitą sumokėtą 57 Eur (penkiasdešimt septynių eurų) žyminį mokestį.