Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo J. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutarties, kuria nustatytas terminas atskirojo skundo trūkumams pašalinti, uždarosios akcinės bendrovės „GJ baldai“ bankroto byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos.

9. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nustatytas terminas atskirojo skundo trūkumams pašalinti, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

10. Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina vieną iš svarbiausių civilinio proceso teisės principų – teisminės gynybos prieinamumo principą. Teisė kreiptis į teismą, kad būtų apgintos pažeistos ar ginčijamos kiekvieno suinteresuoto asmens teisės, taip pat nustatyta CPK 5 straipsnyje. Tačiau ši teisė negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Siekiant įgyvendinti visų asmenų vienodą teisę naudotis teismine gynyba, proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, įstatymai nustato konkrečią tvarką, kaip asmenys gali įgyvendinti teisę į teisminę gynybą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-366-236/2016; 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-256-236/2016 ir kt.).

11. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat akcentuojama, jog asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir galimi tam tikri šios teisės apribojimai (1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 4451/70), tačiau teisės kreiptis į teismą apribojimai negali suvaržyti ar „susilpninti“ asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad nacionalinėje teisėje įtvirtintas teismo ,,prieinamumo“ laipsnis turi būti pakankamas asmens teisei kreiptis į teismą garantuoti, atsižvelgiant į teisės viršenybės principą demokratinėje visuomenėje (2015 m. gegužės 19 d. sprendimas byloje F?lie prieš Rumuniją, peticijos Nr. 23257/04). Teisės kreiptis į teismą apribojimai bus suderinami su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, tik jeigu jie atitiks teisėtą tikslą ir egzistuos pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (1998 m. liepos 29 d. sprendimas byloje Guérin prieš Prancūziją, peticijos Nr. 25201/94).

12. Vienas iš teisės į teisminę gynybą tinkamo įgyvendinimo elementų yra žyminio mokesčio sumokėjimas, kurio dydį, atleidimo nuo jo ar mokėjimo atidėjimo sąlygas ir tvarką imperatyviai reglamentuoja CPK normos (CPK 83-84 straipsniai). Žyminio mokesčio institutu įstatymų leidėjas siekia keleto viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti galimybę nepagrįstiems reikalavimams pateikti, padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teismams išlaikyti, skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan., taip pat užtikrinti visiems asmenims, neatsižvelgiant į jų turtinę, procesinę ar kitokią padėtį, vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-228-196/2016 ir kt.).

13. Nagrinėjamu atveju atskirasis skundas buvo paduotas dėl nutarties, kuria nustatytas terminas atskirojo skundo trūkumams pašalinti ir sumokėti 43 Eur žyminį mokestį už atskirąjį skundą, kuriuo prašoma panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 5 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl BUAB „GJ baldai“ pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto pirmosios instancijos teismui svarstyti iš naujo.

14. Įvertinus, atskirajame skunde nurodytus argumentus, sprendžiama, kad jie nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį, kuria nustatytas apeliantui terminas trūkumams ištaisyti. Apeliantas nenurodo, kodėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, kokias procesinės teisės normas teismas pažeidė priimdamas skundžiamą nutartį. Apeliantas atskirajame skunde nurodo tik priežastis (dėl COVID-19 pandemijos negauna pajamų; vykdoma veikla karantino metu buvo sustojusi; priverstas taupyti; negali susimokėti komunalinių mokesčių), kodėl jis negali sumokėti įstatyme numatyto žyminio mokesčio, tačiau nepateikė visiškai jokių įrodymų, kurie leistų įvertinti jo turtinę padėtį ir spręsti apie jo (ne)galėjimą sumokėti žyminį mokestį už atskirąjį skundą.

15. Be to, apelianto vertinimu, atskirajame skunde nurodytos aplinkybės kodėl jis negali įvykdyti CPK 80 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos sumokėti žyminį mokestį už atskirąjį skundą sudaro pagrindą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą.

16. CPK 84 straipsnyje nustatyta, kad teismas rašytinio proceso tvarka, atsižvelgdamas į asmenų turtinę padėtį, iki sprendimo (nutarties) priėmimo gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą turi būti motyvuotas, prie prašymo pridėti įrodymai, įrodantys žyminio mokesčio atidėjimo būtinumą. Taigi teismas atideda žyminio mokesčio mokėjimą tik tada, kai nustato, kad, esant tam tikrai besikreipiančio į teismą asmens turtinei padėčiai, įstatyme įtvirtintas žyminio mokesčio dydis gali būti per sunki našta besikreipiančiajam. Pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą, t. y. būtinybę atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, tenka to prašančiam asmeniui (CPK 178 straipsnis). Taikant atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio ar jo mokėjimo (viso, dalies) atidėjimo institutus turi būti įvertintas sumokėtos bei mokėtinos žyminio mokesčio dalies, nuo kurios prašoma atleisti ar kurią prašomą atidėti, proporcingumas.

17. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad sprendžiant žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimą turi būti įvertinama turtinė prašančiojo asmens padėtis kreipimosi į teismą momentu bei tai, kiek tokia padėtis tęsis. Kai asmens turtinė padėtis kreipimosi į teismą metu yra komplikuota, tačiau yra aplinkybių, rodančių, jog artimiausiu laiku sunki turtinė būklė gali iš esmės pagerėti (pvz., per atitinkamą laikotarpį asmuo gaus (sukaups) reikiamą pinigų sumą), žyminio mokesčio mokėjimas gali būti atidėtas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-425/2011, 2015 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1670-943/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-603-943/2017). Prašymą atidėti žyminio mokesčio mokėjimą padavusiam asmeniui tenka pareiga pateikti ne tik kiek įmanoma išsamesnius įrodymus, galinčius suformuoti teismo pagrįstą įsitikinimą, kad asmens turtinė padėtis konkrečiu momentu neleidžia jam sumokėti viso ar dalies žyminio mokesčio už tam tikrą procesinį dokumentą, bet ir įrodymus, kad sprendimo priėmimo dieną jis žyminį mokestį, jei ieškinys bus atmestas, turės galimybę sumokėti (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-603-943/2017; 2021 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-92-943/2021).

18. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo sunkią turtinę padėtį. Atskirajame skunde dėstomi tik abstraktūs teiginiai, kurie nesudaro pagrindo tenkinti prašymą dėl žyminio mokesčio atidėjimo. Apeliantas nei su prašymu, nei su atskiruoju skundu nepateikė jokių objektyvių įrodymų, iš kurių galima būtų spręsti apie jo finansinę padėtį, t. y. teismui nebuvo pateikti duomenys apie apeliantui priklausantį kilnojamąjį ir/ar nekilnojamąjį turtą, gaunamas pajamas, turimas banko sąskaitas ir juose esančias lėšas, taikomus areštus ir t.t. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant žyminio mokesčio atidėjimo, reikia įrodyti ir tai, kad prašančio atidėti žyminį mokestį asmens finansinė padėtis ateityje realiai tikėtina pasikeis taip, kad atsiras galimybė sumokėti žyminį mokestį. Tačiau šiuo atveju byloje nėra pateikta ir tokių duomenų, todėl apeliacinės instancijos teismas negali daryti išvados, kad per laikotarpį iki bus priimtas ir įsiteisės galutinis procesinis sprendimas dėl BUAB „GJ baldai“ pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, apeliantas bus pajėgus sukaupti lėšas žyminio mokesčio sumokėjimui.

19. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

20. Pirmosios instancijos teismo nustatytas terminas atskirojo skundo trūkumams pašalinti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra pasibaigęs, todėl skirtinas naujas terminas pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytiems atskirojo skundo trūkumams pašalinti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti pareiškėjui J. M. naują terminą iki 2022 m. sausio 14 d. pašalinti atskirojo skundo trūkumus, nurodytus Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartyje.