- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-07-22
- Bylos Nr.
- e2-930-881/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01074-2018-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „GJ baldai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutarties, kuria atsisakyta bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „GJ baldai“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 26 d. nutartimi iškėlė uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „GJ baldai“ bankroto bylą ir paskyrė įmonės administratore UAB „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“.
Šalies argumentai
2. Nemokumo administratorė kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti BUAB „GJ baldai“ bankrotą tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu.
3. Nurodė, kad paskutinis iki bankroto bylos iškėlimo buvęs bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „GJ baldai“ vadovas V. U. (V. U.) neperdavė jokių bendrovės dokumentų, nebendradarbiavo. Be to, buvusiam BUAB „GJ baldai“ vadovui Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartimi buvo paskirta 500 Eur dydžio bauda už įmonės dokumentų ir turto neperdavimą. Tai rodo, kad BUAB „GJ baldai“ bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė ar kitos priežastys, o tyčiniai buvusio vadovo V. U. veiksmai.
II. Pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų nutarčių esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 30 d. nutartimi pareiškėjos BUAB „GJ baldai“ nemokumo administratorės prašymo dėl BUAB „GJ baldai“ bankroto pripažinimo tyčiniu netenkino.
5. Teismas nustatė, kad UAB „GJ baldai“ vadovu nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2018 m. spalio 18 d. buvo V. U.. Įmonės akcininku nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. kovo 25 d. buvo I. K. (I. K.), nuo 2016 m. kovo 25 d. – A. J..
6. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 26 d. nutartimi dėl bankroto bylos UAB „GJ baldai“ iškėlimo įmonės valdymo organams buvo nustatytas 15 dienų terminas perduoti bankroto administratorei įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, taip pat visus įmonės dokumentus. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartimi V. U. buvo paskirta 500 Eur dydžio bauda už įmonės dokumentų ir turto neperdavimą bankroto administratorei.
7. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1199-820/2019 pagal ieškovės BUAB „GJ baldai“ ieškinį atsakovei UAB „Apskaitos analizė“ dėl įpareigojimo grąžinti buhalterinės apskaitos dokumentus. Minėtoje byloje nustatyta, kad 2013 m. lapkričio 4 d. UAB „GJ baldai“ ir UAB „Apskaitos analizė“ sudarė sutartį, kurios pagrindu UAB „Apskaitos analizė“ įsipareigojo teikti UAB „GJ baldai“ buhalterinės apskaitos vedimo paslaugas. 2016 m. gegužės 3 d. pranešimu dėl sutarties nutraukimo UAB „GJ baldai“ su UAB „Apskaitos analizė“ nuo 2016 m. gegužės 4 d. nutraukė sutartį ir pareikalavo grąžinti visus atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentus. UAB „Apskaitos analizė“ 2016 m. gegužės 6 d. patvirtino, kad jai apie sutarties nutraukimą yra žinoma, tam neprieštaravo, bet paprašė dokumentų grąžinimo terminą pratęsti iki 2016 m. gegužės 19 d. UAB „GJ baldai“ 2016 m. gegužės 9 d. raštu sutiko dokumentų grąžinimo terminą pratęsti iki 2016 m. gegužės 13 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 7 d. nutartimi paliko nenagrinėtą ieškovės BUAB „GJ baldai“ ieškinį atsakovei UAB „Apskaitos analizė“ dėl skolos priteisimo, nes administratorė nepašalino trūkumų ir nenurodė konkrečių dokumentų, kuriuos prašo išreikalauti.
8. Nemokumo administratorė nepateikė teismui duomenų, kad iš gautų pinigų nebuvo atsiskaityta su kreditoriais. Administratorė netikrino ir neanalizavo lėšų judėjimo atsiskaitomosiose sąskaitose, iš ko galima būtų vertinti aktyvios veiklos vykdymo laikotarpį ir mastą, nustatyti kontrahentus bei preliminariai spręsti dėl realios situacijos iki bankroto bylos iškėlimo, finansiniuose dokumentuose deklaruotų duomenų realumo. Įmonės vardu atidarytos sąskaitos yra registruotos Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), atsiskaitomųjų sąskaitų duomenys administratorei prieinami ir turėjo būti išanalizuoti.
9. Byloje nėra duomenų, kad nemokumo administratorė kreipėsi į antstolį dėl faktinių aplinkybių konstatavimo buvusiam vadovui neperduodant įmonės dokumentų bei turto. Tyčinio bankroto prašymui pagrįsti pareiškėja nepateikė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo (antstolio) ir jokių kitų įrodymų, kuriais remiantis teismui būtų galima padaryti išvadą apie dokumentų būklę, sudėtį, išsamumą, įsitikinti dėl finansinių ataskaitų duomenų (ne)atitikties pirminiams apskaitos dokumentams.
10. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos BUAB „GJ baldai“ atskirąjį skundą, 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartį ir klausimą išsprendė iš esmės – BUAB „GJ baldai“ bankrotą pripažino tyčiniu ir už BUAB „GJ baldai“ tyčinį bankrotą atsakingu pripažino V. U..
11. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad prašymas dėl BUAB „GJ baldai“ bankroto pripažinimo tyčiniu teismui pateiktas 2020 m. balandžio 30 d., todėl šis klausimas turėjo būti sprendžiamas remiantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ), o ne ĮBĮ nuostatomis. Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nusprendęs prašymo dėl BUAB „GJ baldai“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimui taikyti ĮBĮ, neįvertino atitinkamų korekcijų, susijusių su minėto tyčinio bankroto požymio taikymu, įtvirtintų JANĮ, ir tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto procesinio sprendimo priėmimą.
12. Aplinkybę, kad atitinkami UAB „GJ baldai“ dokumentai yra buvusio jos vadovo žinioje, patvirtina į bylą pateikti VMI 2016 m. birželio 3 d. – rugsėjo 2 d. dokumentų poėmio aktai, kuriuose V. U. patvirtino, jog gavo iš VMI paimtus dokumentus, Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2019 m. birželio 26 d. kaltinamasis aktas, kuriame V. U., kaip kaltinamasis dėl svetimo turto pasisavinimo, išdėstydamas savo poziciją, nurodė, kad po bankroto bylos UAB „GJ baldai“ iškėlimo negalėjo perduoti bankroto administratorei bendrovės dokumentų, antspaudo, nes bijojo, kad dokumentai bus klastojami. Kad ir kokius bendrovės dokumentus turi buvęs jos vadovas, jis privalo įvykdyti jam įstatyme nustatytą pareigą perduoti visus turimus dokumentus bankroto administratorei ir jo nuo šios pareigos įvykdymo neatleidžia nepagrįstos prielaidos, kad dokumentai, perduoti nemokumo administratorei, gali būti klastojami.
13. Išvados, kad V. U. disponuoja bendrovės „GJ baldai“ dokumentais, nepaneigia Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-1199-820/2019 duomenys. Tai, kad šioje byloje V. U. buvo pareiškęs ieškinį UAB „Apskaitos analizė“ dėl bendrovės dokumentų grąžinimo, neįrodo, kad ji turėjo tokius dokumentus. Tuo labiau aplinkybė dėl to, kas iš tiesų disponuoja UAB „GJ baldai“ dokumentais, nurodytoje byloje nebuvo nustatyta, nes teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartimi ieškinys paliktas nenagrinėtas ieškovei nepatikslinus, kokius konkrečiai dokumentus ji siekia išreikalauti iš UAB „Apskaitos analizė“. Todėl teismas atmetė argumentus, kad bendrovės dokumentai yra UAB „Apskaitos analizė“ žinioje.
14. Apeliacinės instancijos teismas nustatė ne tik tai, kad V. U. disponuoja bendrovės dokumentais, bet ir tai, jog be svarbių priežasčių jų neperdavė nemokumo administratorei. Šią aplinkybę įrodo 2019 m. birželio 26 d. kaltinamasis aktas, BUAB „GJ baldai“ bankroto bylos duomenys – Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartimi V. U. paskirta 500 Eur bauda už bendrovės dokumentų ir turto neperdavimą. Byloje nėra duomenų, kurie leistų spręsti apie objektyvias dokumentų neperdavimo administratorei priežastis.
15. V. U. turimų BUAB „GJ baldai“ dokumentų neperdavimas nemokumo administratorei yra sąmoningas veiksmas, kuriuo siekiama nuslėpti blogą bendrovės valdymą. Tai rodo į bylą pateiktas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 5 d. apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo V. U. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalyje, taip pat kartu su skundu pateiktas naujas įrodymas – BUAB „GJ baldai“ banko sąskaitos 2018 m. birželio 4 d. – 2018 m. spalio 11 d. laikotarpio išrašas. Pastarasis dokumentas patvirtina, kad V. U. nurodytu laikotarpiu išėmė iš BUAB „GJ baldai“ banko sąskaitos beveik 14 000 Eur sumą. Apkaltinamasis nuosprendis patvirtina, kad V. U. neteisėtai pasisavino BUAB „GJ baldai“ lėšas po bankroto bylos bendrovei iškėlimo.
16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs trečiojo asmens A. J. kasacinį skundą, 2021 m. liepos 8 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir perdavė bylą dėl BUAB „GJ baldai“ bankroto pripažinimo tyčiniu iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.
17. Atsižvelgdamas į teisės normų, reglamentuojančių tyčinį bankrotą, pobūdį (materialiosios teisės normos), kasacinis teismas pažymėjo, kad prašymo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo klausimas yra susijęs su veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas (pareigų dėl tinkamo įmonės valdymo pažeidimo), atlikimo metu galiojusio teisinio reglamentavimo taikymu. Todėl, sprendžiant dėl tyčinio bankroto pagrindų ir jų nustatymo, turi būti taikomas jų atlikimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas. Byloje įrodinėjamas tinkamo įmonės valdymo pareigos pažeidimas, kuris, kaip įrodinėjama, buvo atliktas galiojant ĮBĮ, t. y. iki JANĮ įsigaliojimo.
18. Kasacinis teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju prašymas dėl BUAB „GJ baldai“ bankroto pripažinimo tyčiniu turėjo būti nagrinėjamas pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas, atlikimo metu, t. y. pagal ĮBĮ teisės normas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai nusprendęs, kad prašymas dėl BUAB „GJ baldai“ bankroto pripažinimo tyčiniu turi būti nagrinėjamas pagal JANĮ nuostatas, netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir tai lėmė neteisėto apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimą.
19. Nustatęs, kad nagrinėjamam ginčui apeliacinės instancijos teismas taikė netinkamą teisinį reglamentavimą, atitinkamai kasacinis teismas nepagrįsta laikė ir apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl asmens, atsakingo už tyčinį įmonės bankrotą, nustatymo. ĮBĮ nėra įtvirtintas reikalavimas nustatyti už tyčinį bankrotą atsakingą asmenį, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo nustatyti už tyčinį bankrotą atsakingo asmens.
20. Kasacinis teismas pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog BUAB „GJ baldai“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Tačiau, taikydamas nagrinėjamam ginčui JANĮ nuostatas, apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo būtino ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto tyčinio bankroto elemento – negalėjimo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo aplinkybes, nusprendė, kad nemokumo administratorė neįrodė, jog dėl netinkamo BUAB „GJ baldai“ buhalterinės apskaitos tvarkymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Tai, pasak kasacinio teismo, reiškia, kad šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės liko neišnagrinėtos apeliacinės instancijos teismo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
21. Pareiškėja BUAB „GJ baldai“, atstovaujama nemokumo administratorės, atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Pareigą pagrįsti kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą turi įmonės vadovas. Nagrinėjamu atvejų jokių priežasčių, lėmusių dokumentų neperdavimą, nenustatyta, todėl spręstina, kad dokumentai neperduoti sąmoningai, kas sudaro pagrindą pripažinti, jog bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia. Teismas nebuvo aktyvus, nesiekė išsiaiškinti aplinkybių ir priežasčių, susijusių su dokumentų neperdavimu, o apsiribojo konstatavimu, kad byloje esantys įrodymai pagrindžia, jog žinoma dokumentų buvimo vieta. Pareiga įrodyti tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, dokumentų perdavimą tenka būtent V. U..
21.2. Nors teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad bendrovės dokumentai yra V. U. žinioje, tačiau visiškai nesiaiškino aplinkybių, kodėl dokumentai nėra perduoti administratorei.
21.3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas būtų tinkamas įrodymas šioje byloje, nes dokumentams esant neperduotiems, neaišku kokią funkciją turėtų atlikti antstolis. Be to, toks veiksmas būtų perteklinis bei nereikalingas, reikalaujantis papildomų lėšų. Juo labiau kad teismo nutartimi V. U. yra skirta bauda už dokumentų neperdavimą, kas įrodo, jog buvęs vadovas sąmoningai ir piktybiškai neperduoda dokumentų.
21.4. Administratorė neturi jokių įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, o iš administratorei prieinamų duomenų (neturint pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų) nėra galimybės nustatyti įmonės veiklos, turto ar įsipareigojimų. Nors administratorei prieinami bendrovės banko sąskaitos išrašai ir PVM sąskaitos faktūros, tačiau neturint jokių kitų buhalterinės apskaitos duomenų (finansinės atskaitomybės dokumentų, didžiosios knygos arba ūkinių operacijų registravimo žurnalo, kasos dokumentų, buhalterinių likučių, inventorizacijos likučių aprašų) nėra galimybės nustatyti bendrovės nemokumo priežasčių, turėto turto, įmonės debitorių ir / ar kreditorių ir kitų aplinkybių.
21.5. Teismas neteisingai įvertino V. U. veiksmus neperdavus bendrovės turto ir dokumentų bei nepagrįstai konstatavo nepakankant duomenų išvadai, kad dokumentų nėra ir / ar jie paslėpti tyčia. Vien faktas, kad V. U. sąmoningai neperduota dokumentų, leidžia teigti, jog jie yra tyčia paslėpti ar sunaikinti, dėl ko administratorė negali nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų ir kitų finansinių duomenų.
21.6. Byloje pateikta pakankamai įrodymų, kad įmonės buhalterinė apskaita galimai visai nebuvo tvarkoma ar buvo tvarkoma netinkamai, o V. U. piktybiškai dokumentų neperduoda administratorei. Iš 2019 m. birželio 26 d. kaltinamojo akto matyti, kad buvęs bendrovės vadovas pripažino, jog bendrovės dokumentus turi ir jų neperduoda administratorei, nes bijo dėl savęs, dėl galimo dokumentų klastojimo. Be to, byloje pateikti įrodymai, kad prieš bankroto bylos iškėlimą įmonė vykdė ūkinę komercinę veiklą, pardavinėdama savo turtą.
21.7. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui pripažinti pakanka nustatyti, jog teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015, 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016).
Atsiliepimas
22. Suinteresuoti asmenys A. J. ir V. U. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
22.1. Teismas padarė rašymo apsirikimo klaidą, konstatuodamas, kad bendrovės dokumentai yra buvusio jos vadovo žinioje. Vietoje žodžio „yra“ turėjo būti žodis „nėra“. Tokia išvada darytina tiek įvertinus skundžiamos nutarties turinį, tiek ir kitus įrodymus, t. y. 2013 m. lapkričio 4 d. sutartį, 2016 m. gegužės 3 d. pranešimą dėl sutarties nutraukimo, 2016 m. gegužės 6 d. atsakymą, civilinės bylos Nr. e2-1199-820/2019 medžiagą ir kt. Bendrovės dokumentai nėra V. U. žinioje, jis jų nepaslėpė ir perduoti negali. Dalis dokumentų yra UAB „Apskaitos analizė“ žinioje (už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 21 d. iki 2016 m. gegužės 4 d.), kurių ji piktybiškai neperduoda, o kita dalis – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT) žinioje. Administratorė FNTT dispozicijoje esančius dokumentus gali gauti ir tai nepriklauso nuo buvusio bendrovės vadovo valios. Administratorei veikiant protingai ir apdairiai, dedant maksimalias pastangas dėl bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų kopijų gavimo iš FNTT, ji galėtų įvertinti realias bendrovės bankrotą nulėmusias priežastis.
22.2. Buvusi bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkytoja UAB „Apskaitos analizė“ ne visus turėtus bendrovės buhalterinius dokumentus perdavė VMI, o tik jų dalį. Kad dalis bendrovės dokumentų yra likusių UAB „Apskaitos analizė“ žinioje pagrindžia aplinkybės, jog 2017 m. UAB „Apskaitos analizė“ siekė prisiteisti skolą iš bendrovės už apskaitos tvarkymą iki 2017 m. spalio 30 d., tuo tarpu bendrovė 2018 m. kreipėsi į teismą dėl dokumentų iš UAB „Apskaitos analizė“ išreikalavimo. Todėl nelogiška manyti, kad 2016 m. UAB „Apskaitos analizė“ grąžino bendrovės vadovui visus dokumentus.
22.3. Byloje pateiktas VMI atsakymas, dokumentų poėmio aktas, FNTT reikalaujamų dokumentų protokolas patvirtina, kad didžioji dalis dokumentų, buvusių VMI žinioje, buvo perduoti FNTT. Buvusiam vadovui buvo grąžinti tik 26 lapai dokumentų, t. y. 2016 m. PVM sąskaitos faktūros su čekiais.
22.4. Vienkartinis turto pardavimo sandoris neįrodo, kad bendrovė vykdė aktyvią ūkinę veiklą iki bankroto bylos iškėlimo. Bendrovė nevykdė veiklos nuo 2016 m., tai patvirtina ir aplinkybė, kad VMI nebuvo teikiamos PVM deklaracijos ir kita informacija.
22.5. Kaltinamajame akte yra minimos 2016 m. PVM sąskaitos faktūros ir bendrovės spaudas, o ne kalbama apie visą bendrovės buhalterinę apskaitą. V. U. turimos nedidelės dalies bendrovės dokumentų neperdavimas nesudaro pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu.
22.6. Bendrovės nemokumą lėmė tarp akcininkų kilęs ginčas, taip pat debitorinė 526 350 Eur skola už parduotą nekilnojamąjį turtą (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 26 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-292-232/2018).
22.7. Bankroto byloje patvirtinti 382 642,50 Eur dydžio finansiniai reikalavimai, todėl įvertinus, kad bendrovė negavo 755 024,12 Eur pajamų, kurių būtų užtekę visiems įsipareigojimas įvykdyti, taip pat įvertinus, kad bendrovė turi komercinės paskirties patalpas, kurių vertė daugiau nei 100 000 Eur, akivaizdu, jog bendrovės vadovas jokio bendrovės turto nepasisavino, taip pat neatliko jokių kitų neteisėtų veiksmų, nulėmusių UAB „GJ baldai“ bankrotą. Bendrovė savo veiklą vykdė vienose patalpose, kurios kartu su jose buvusiu turtu, buvo perduotos bankroto administratorei.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl skundžiamos nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų ir bylos nagrinėjimo iš naujo apeliacine tvarka ribų
23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį ribų.
24. Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių yra kilęs dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio (netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas) taikymo.
25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. liepos 8 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021, panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir perdavė bylą dėl BUAB „GJ baldai“ bankroto pripažinimo tyčiniu iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
26. CPK 362 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aukščiausios bendrosios kompetencijos teismų sistemos grandies teismas, todėl, bylą grąžinus nagrinėti pakartotinai, privalu laikytis tiek jo išaiškinimų konkrečioje byloje, tiek atsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnių teismų sprendimai ar nutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2011; 2015 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-687/2015).
27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstytų išaiškinimų teisinė galia pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį reiškia privalomumą žemesnės instancijos teismui atsižvelgti į byloje ginčo santykiams taikytinos teisės išaiškinimus, materialiosios ir (ar) proceso teisės normų prasmės atskleidimą. O pagal kasacinio teismo teisės išaiškinimus bylai teisingai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymą ir jų teisinį įvertinimą atlieka tas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, kuriam byla grąžinta nagrinėti iš naujo. Teisės normos taikomos konkrečioms situacijoms, todėl kasacinis teismas patikrina, ar jos tinkamai taikytos konkrečioje situacijoje, atsižvelgdamas ir į tai, kokią situaciją pagal išaiškintos normos turinį ta norma reglamentuoja. Siekiant nustatyti, ar teisės norma tinkamai taikyta, turi būti išsiaiškinta, kokiems konkretiems nustatytiems faktams ją žemesnės instancijos teismas taikė. Dėl to kasacinis teismas išnagrinėjęs bylą gali konstatuoti, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių nepakanka, jos nėra visiškai aiškios ar prieštaringos ir tie prieštaravimai neįvertinti žemesnės instancijos teismo, bei perduoti šiuos klausimus nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-87-969/2017).
28. Tuo atveju, kai kasacinis teismas panaikina skundžiamą teismo sprendimą (nutartį) ir perduoda bylą žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai kasacinio teismo nutartyje paprastai gali būti nurodoma, kaip reikia aiškinti atitinkamą teisės normą, kokias faktines aplinkybes privalu aiškintis, kokius procesinius veiksmus reikia atlikti. Tokie teismo išaiškinimai ir motyvai nereiškia, kad kasacinis teismas nurodo žemesnės instancijos teismui, kaip išspręsti bylą, tačiau įpareigoja teismą teisingai išaiškinti ir taikyti ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, jeigu būtina – dar kartą analizuoti bylos medžiagą, pakartotinai tirti ir vertinti bylos faktus, kas išlieka žemesnės instancijos teismo prerogatyva. Pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėjantis bylą, negali nepaisyti kasacinio teismo išaiškinimų konkrečioje byloje ir neatsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimai ar nutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-701/2016).
29. Kasacinės instancijos teismas, grąžindamas iš naujo nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teismui, pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas pirmą kartą nagrinėdamas bylą pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad BUAB „GJ baldai“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, tačiau, neteisingai taikydamas nagrinėjamam ginčui JANĮ, o ne ĮBĮ nuostatas, nenagrinėjo būtino ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto tyčinio bankroto elemento – negalėjimo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021 39–40 punktai).
30. Taigi į bylos nagrinėjimo iš naujo apeliacine tvarka ribas patenka būtinasis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytas tyčinio bankroto elementas – negalėjimas visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, todėl apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą vertins šio elemento aspektu, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus bei šalių argumentus ir atsikirtimus. Tuo tarpu dėl kito būtinojo ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto tyčinio bankroto elemento – netinkamo BUAB „GJ baldai“ buhalterinės apskaitos tvarkymo ir su juo susijusių šalių argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisakys (CPK 362 straipsnio 2 dalis).
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio
31. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
32. Nemokumo administratorė BUAB „GJ baldai“ tyčinio bankroto požymį įvardija netinkamą bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą – BUAB „GJ baldai“ buvęs vadovas V. U. teisės aktų nustatyta tvarka, iškėlus BUAB „GJ baldai“ bankroto bylą, neperdavė nemokumo administratorei įmonės dokumentų ir turto. Pirmosios instancijos teismas nepripažino šio tyčinio bankroto požymio egzistavimo. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai.
33. Viena iš bendrovės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Teismų praktikoje pažymėta, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).
34. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pagal šią įstatymo nuostatą netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami, neišsaugomi arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016).
35. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą turi ne visi bet kuriuo laikotarpiu įmonei vadovavę ar jos akcininkais buvę asmenys, o tik paskutiniai bendrovės valdymo organai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016). Tačiau perduoti įmonės turtą ir dokumentus bankroto administratoriui gali būti įpareigoti ir kiti asmenys (ankstesnis įmonės vadovas, faktinis vadovas, savininkas ir kt.), jeigu bylos duomenys patvirtina, jog turtas ir dokumentai yra pas šiuos asmenis ir nebuvo perduoti paskutiniam de jure (teisiškai) įmonės vadovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-890-382/2017).
36. Aiškindamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio santykį su veiksmais, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis ir kurie priežastiniu ryšiu susiję su įmonės nemokumu, kasacinis teismas yra nurodęs, kad esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28 punktas).
37. Vis dėlto kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad, remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 29 punktas).
38. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis nenustatytas, atskirajame skunde teigia, kad buvęs BUAB „GJ baldai“ vadovas sąmoningai nemokumo administratorei neperdavė dokumentų ir turto, dėl ko neįmanoma nustatyti įmonės veiklos, nemokumo priežasčių, turto ar įsipareigojimų.
39. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad iškėlus BUAB „GJ baldai“ bankroto bylą, buvęs bendrovės vadovas neperdavė nemokumo administratorei įmonės dokumentų ir turto. Dėl šių faktinių aplinkybių byloje ginčo nėra, tačiau priešingai nei teigia nemokumo administratorė, vien šio požymio nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti (nutarties 37 punktas).
40. Iš byloje esančio įrodymo – UAB „Apskaitos analizė“ 2019 m. rugpjūčio 4 d. pareiškimo dėl teismo įpareigojimo pateikti dokumentus matyti, kad UAB „Apskaitos analizė“, kuri teikė BUAB „GJ baldai“ buhalterines paslaugas, jos žinioje buvusius BUAB „GJ baldai“ dokumentus perdavė buvusiam vadovui V. U.. 2016 m. birželio 3 d., 2016 m. liepos 4 d., 2016 m. rugpjūčio 3 d. bei 2016 m. rugsėjo 2 d. dokumentų poėmio aktai patvirtina, kad V. U. bendrovės dokumentus perdavė Vilniaus apskrities VMI, kuri BUAB „GJ baldai“ atžvilgiu atliko mokestinį tyrimą laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 25 d. iki 2017 m. kovo 30 d. Iš 2018 m. lapkričio mėn. rašto Nr. (27.4-40-4 E) RD matyti, kad VMI BUAB „GJ baldai“ buhalterinės apskaitos dokumentus (539 lapus) 2017 m. balandžio 3 d. Reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolu perdavė FNTT Neteisėtos paramos prevencijos ir tyrimo valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriui. Šios nustatytos aplinkybės, kurių apeliantė neginčija, patvirtina, kad buvęs BUAB „GJ baldai“ vadovas iki bankroto bylos iškėlimo nedisponavo didele dalimi bendrovės dokumentų, todėl pastarųjų neperdavimas nemokumo administratorei negali būti laikomas sąmoningu BUAB „GJ baldai“ vadovo siekiu nuslėpti nuo nemokumo administratorės duomenis apie bendrovės finansus ar sutrukdyti nustatyti bendrovės veiklą, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį. Juo labiau kad nemokumo administratorė taip pat neneigia, jog jos dispozicijoje yra bendrovės banko sąskaitos išrašai ir PVM sąskaitos faktūros.
41. Apeliantė atskirajame skunde akcentuoja aplinkybę, kad dalis bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų yra buvusio jos vadovo žinioje. Viena vertus, iš 2018 m. spalio 30 d. V. U. pranešimo nemokumo administratorei dėl BUAB „GJ baldai“ turto ir dokumentų perdavimo, VMI dokumentų poėmio aktų bei Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2019 m. birželio 26 d. kaltinamojo akto matyti, kad vis dėl to dalis bendrovės dokumentų yra buvusio vadovo žinioje. Šių aplinkybių neneigia ir suinteresuoti asmenys, tačiau nurodo, kad V. U. žinioje yra tik nedidelė dalis bendrovės dokumentų – 2016 m. PVM sąskaitos faktūros ir bendrovės spaudas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, kad didelė dalis BUAB „GJ baldai“ buhalterinės apskaitos dokumentų (539 lapai) yra perduota FNTT, taip pat į tai, kad nemokumo administratorė nepateikė jokių įrodymų, jog kreipėsi į FNTT dėl bendrovės dokumentų perdavimo ir / ar kopijų suteikimo, V. U. nuosekliai tvirtinant, kad jo žinioje yra tik maža dalis bendrovės dokumentų ir spaudas, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nepakanka duomenų išvadai, jog būtent V. U. žinioje esančių buhalterinės apskaitos dokumentų trūkumas lemia nemokumo administratorės negalėjimą nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
42. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, grąžindamas iš naujo nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teismui, pažymėjo, kad aiškinant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą tyčinio bankroto požymį, kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 29 punktas).
43. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis aukščiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, kurie bylą grąžinus jam nagrinėti pakartotinai yra privalomi, daro išvadą, kad buvusiam BUAB „GJ baldai“ vadovui nedisponuojant didele dalimi bendrovės dokumentų (pastarieji yra FNTT žinioje) bei nemokumo administratorei nepateikus įrodymų, jog ji kreipėsi į FNTT dėl bendrovės dokumentų perdavimo ir / ar kopijų suteikimo, buhalterinės apskaitos dokumentų trūkumas nagrinėjamu atveju negali būti pripažįstamas kaip ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis.
Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
44. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas pažymi, kad įstatyme įtvirtintų tyčinio bankroto požymių nustatymas pats savaime dar nėra pakankamas konstatuoti tyčinį bankrotą – įstatymas reikalauja nustatyti priežastinį ryšį (sąsajumą) tarp tyčinių neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir teisinių padarinių (nemokumo būklės). Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai nenustatė priežastinio ryšio tarp buvusio bendrovės vadovo veiksmų, neperduodant buhalterinės apskaitos dokumentų, ir visiško negalėjimo ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus, teismo išvados atitinka byloje surinktų įrodymų visetą. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjos atskirojo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti, o Vilniaus apygardos tesimo 2020 m. birželio 30 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
45. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad teismui nepripažinus bankroto tyčiniu, suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą su prašymu pripažinti bankrotą tyčiniu kitais, nei ankstesnėje byloje išnagrinėtais pagrindais. Tokiu atveju prašymų tapatumas neturėtų būti nustatomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1867-407/2020 20 punktas).
46. Atmetus apeliantės atskirąjį skundą bei atsižvelgiant į priešingą šalių teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo suinteresuoti asmenys A. J. ir V. U.. Suinteresuotas asmuo A. J. pateikė 2020 m. liepos 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija BB Nr. 466, 2020 m. liepos 28 d. mokėjimo nurodymą Nr. 23 bei 2020 m. gruodžio 18 d. mokėjimo nurodymą, pagrindžiančius, kad jis patyrė 180 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą bei 75 Eur žyminio mokesčio išlaidų už kasacinį skundą, iš viso 255 Eur. Nagrinėjamu atveju prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis už atsiliepimo į atskirąjį skundą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatytų maksimalių dydžių, todėl šios bei žyminio mokesčio išlaidos priteisiamos iš apeliantės administravimo išlaidoms skirtų lėšų.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „GJ baldai“ administravimo išlaidoms skirtų lėšų suinteresuotam asmeniui A. J. 255 Eur (du šimtus penkiasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, atlyginimo.