Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Nerijaus Masiulio, Nijolės Matuzevičienės,

nuteistųjų T. L. ir J. L., asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, gynėjui advokatui bei nuteisto juridinio asmens MB „F.“ atstovui advokatui Rolandui Tamašauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro, nuteistosios J. L. ir nuteisto juridinio asmens UAB „F.“, G. L., kurios atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, ir nuteistojo T. L. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. birželio 8 d. nuosprendžio, patikslinto Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. birželio 12 d. nutartimi, kuriuo:

G. L. inkriminuotą veiką, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 3 straipsnio 2 dalimi, iš BK 182 straipsnio 1 dalies perkvalifikavus į BK 182 straipsnio 4 dalį, baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl 2017-04-03 veikos) 60 MGL (2 259,60 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl 2017-07-10 veikos) 60 MGL (2 259,60 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2017-07-10 veikos) 50 MGL (1 883 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (dėl 2017-07-10 veikos) 70 MGL (2 636,20 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl 2017-07-30 veikos) 70 MGL (2 636,20 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2017-07-30 veikos) 50 MGL (1 883 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2017-11-06 veikos) 50 MGL (1 883 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2017-11-13 veikos) 50 MGL (1 883 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2019-01-03 veikos) 80 MGL (4 000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl 2019-01-18 veikos) 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2019-01-18 veikos) 80 MGL (4 000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl 2019-03-08 veikos) 120 MGL (6 000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (dėl 2019-03-08 veikos) 150 MGL (7 500 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2019-04-10 veikos) 80 MGL (4 000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2019-05-08 veikos) 80 MGL (4 000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (dėl 2019-05-08 veikos) 150 MGL (7 500 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl 2019-07-14 veikos) 120 MGL (6 000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2019-07-14 veikos) 80 MGL (4 000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2019-08-28 veikos) 80 MGL (4 000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (dėl 2019-08-28 veikos) 150 MGL (7 500 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, T. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 800 MGL dydžio bauda (320 MGL skaičiuoti po 37,66 Eur, 480 MGL skaičiuoti po 50,00 Eur), įpareigojant 800 MGL (36 051,20 Eur) dydžio baudą sumokėti per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, T. L. atžvilgiu dėl 2017-11-06 veikos, kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Vadovaujantis BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, T. L. atžvilgiu dėl 2018-10-19 veikos, kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

T. L. inkriminuotą veiką (2017-11-13 veika), vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, iš BK 182 straipsnio 1 dalies perkvalifikavus į BK 182 straipsnio 4 dalį, baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktis).

T. L. inkriminuotą veiką (2018-01-11 veika), vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, iš BK 182 straipsnio 1 dalies perkvalifikavus į BK 182 straipsnio 4 dalį, baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktis).

T. L. inkriminuotą veiką (2018-04-03 veika), vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, iš BK 182 straipsnio 1 dalies perkvalifikavus į BK 182 straipsnio 4 dalį, baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktis).

T. L. inkriminuotą veiką (2019-01-03 veika), vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, iš BK 182 straipsnio 1 dalies perkvalifikavus į BK 182 straipsnio 4 dalį, baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktis).

T. L. inkriminuotą veiką (2019-04-10 veika), vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, iš BK 182 straipsnio 1 dalies perkvalifikavus į BK 182 straipsnio 4 dalį, baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktis).

T. L. inkriminuotą veiką (2019-05-08 veika), vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, iš BK 182 straipsnio 1 dalies perkvalifikavus į BK 182 straipsnio 4 dalį, baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktis).

T. L. inkriminuotą veiką (2019-06-07 veika), vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, iš BK 182 straipsnio 1 dalies perkvalifikavus į BK 182 straipsnio 4 dalį, baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktis).

T. L. inkriminuotą veiką (2019-08-28 veika), vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, iš BK 182 straipsnio 1 dalies perkvalifikavus į BK 182 straipsnio 4 dalį, baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktis).

T. L. inkriminuotą veiką (2019-09-24 veika), vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 1 dalies perkvalifikavus į BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 4 dalį, baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktis).

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl 2017-04-03 veikos) 50 MGL (1 883 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl 2017-07-10 veikos) 50 MGL (1 883 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl 2019-01-18 veikos) 70 MGL (3 500 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus dalinio bausmių sudėjimo būdu, J. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 150 MGL dydžio bauda (100 MGL skaičiuoti po 37,66 Eur, 50 MGL skaičiuoti po 50,00 Eur), įpareigojant J. L. 150 MGL (6 266 Eur) dydžio baudą sumokėti per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, J. L. atžvilgiu dėl 2017-11-06 veikos, kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl 2017-04-03 veikos) 200 MGL (7 532 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl 2017-07-10 veikos) 200 MGL (7 532 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl 2019-01-18 veikos) 250 MGL (12 500 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus dalinio bausmių sudėjimo būdu, MB „F.“ paskirta galutinė subendrinta bausmė – 402 MGL dydžio bauda (268 MGL skaičiuoti po 37,66 Eur, 134 MGL skaičiuoti po 50,00 Eur), įpareigojant MB „F.“ 402 MGL (16 792,88 Eur) dydžio baudą sumokėti per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

AAS „B“ pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir priteista iš T. L. AAS „B“ naudai 665,28 Eur turtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje AAS „B“ ieškinys paliktas nenagrinėtas.

AB „L“ pareikštas civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista:

- solidariai iš T. L., J. L. ir MB „F.“ AB „L“ naudai 1 687,62 Eur turtinei žalai atlyginti;

- iš T. L. AB „L“ naudai 608,80 Eur turtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje AB „L“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

ADB „C“ pareikštas civilinis ieškinys dėl 442,53 Eur turtinės žalos atlyginimo patenkintas visiškai ir iš T. L. priteista ADB „C“ naudai 442,53 Eur turtinei žalai atlyginti.

,,E“ pareikštas civilinis ieškinys dėl 1 197,79 Eur turtinės žalos atlyginimo patenkintas visiškai ir solidariai iš T. L., J. L. ir MB „F.“ priteista ,,E“ naudai 1 197,79 Eur turtinei žalai atlyginti.

Nuspręsta daiktinius įrodymus: 6 vienetus kompaktinių plokštelių, esančių voke prie bylos, palikti prie bylos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

už 2019-08-28 veiką (BK 300 straipsnio 1 dalis ir 302 straipsnio 1 dalis) skirta subendrinta bausmė 150 MGL dydžio bauda (prie 150 MGL dėtinos kitų bausmių dalys, kadangi tai didžiausia skirta bausmė už atskirą nusikalstamą veiką).

5.7. Apibendrindamas skunde nurodytus argumentus, prokuroras nurodo, jog tai labiau techninio pobūdžio klaidos, tačiau jos negali būti ištaisytos kitu būdu, kaip tik bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, taip pat aukščiau nurodytos aplinkybės dėl bausmių bendrinimo aplinkybių ir galutinių bausmių nustatymo prieštarauja BK 47 straipsnio 3, 4 dalių, 63 straipsnio 4 dalies nuostatoms.

7.3. Atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką bylose dėl BK 300 straipsnio taikymo ir aiškinimo, dokumentu pripažįstamas tik toks dokumentas, kuris nustato juridinį faktą, su kuriuo įstatymai sieja konkrečias teisines pasekmes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-608/2010, 2K-426/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-7-251/2013, 2K-331/2014, 2K-60-303/2018 ir kt.).

7.4. Nurodo, kad teismas nemotyvavo nuosprendžio, kodėl atmeta T. L., G. L. parodymus, jog padangos tikrai buvo sugadintos įvykio metu, ir, kad G. L. buvo įsitikinusi, jog draudimo bendrovei pateikiami dokumentai yra tikri. Taip pat teismas nepateikė motyvų, dėl kurių sprendžia, kad ji ne tik turėjo žinoti, bet ir faktiškai žinojo, jog nuosprendyje nurodyta PVM sąskaita faktūra ir Išankstinė sąskaita yra suklastota.

7.5. Taip pat skunde apeliantė teigia, kad teismas nenurodė motyvų, dėl kurių daro išvadą, jog draudimo bendrovei buvo pranešta būtent apie įsigytas padangas, o ne ketinimą jas įsigyti arba duomenis apie galimą padangų kainą ir žalos dydį. Nurodo, kad draudimo taisyklės, pateikiant prašymą dėl draudimo išmokos, nereikalavo įsigyti ar susitarti dėl sugadintų padangų įsigijimo.

7.6. Nurodo, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog kaltinamajame akte ir nuosprendyje negali būti apsiribojama baudžiamojo įstatymo normos dispozicijos perrašymu, nedetalizuojant veikos padarymo esminių aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2013, 2K-5/2014, 2K-10-696/2015, 2K-371-696/2015, 2K-435-699/2015, 2K-352-696/2016). Teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu nebuvo detalizuota, kuo pasireiškė PVM sąskaitos faktūros suklastojimas ir Išankstinės sąskaitos faktūros suklastojimas, o taip pat, kada ir kaip T. L. informavo G. L., iš kur G. L. galėjo žinoti ir faktiškai žinojo apie PVM sąskaitos faktūros ir Išankstinės sąskaitos faktūros neatitikimus. Teismas apsiribojo tik baudžiamojo įstatymo perrašymu. Dėl to apeliantė skunde teigia, jog teismas skundžiamame nuosprendyje nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

7.7. Apeliantė skunde teigia, kad teismas savo išvadas grindė ir pripažino įrodymu 2021-01-19 apžiūros protokolą, kuriame užfiksuota AAS „B.“ pateiktų T. L. ir G. L. skambučių draudimo bendrovei garso įrašų apžiūra (2 t., b. 1. 155–163). Nurodo, kad nei T. L., nei G. L. niekam nesuteikė įgaliojimų rinkti ir saugoti savo balso įrašus. Nurodo, kad 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad draudžiama tvarkyti asmens duomenis, atskleidžiančius rasinę ar etninę kilmę, politines pažiūras, religinius ar filosofinius įsitikinimus ar narystę profesinėse sąjungose, taip pat tvarkyti genetinius duomenis, biometrinius duomenis, siekiant konkrečiai nustatyti fizinio asmens tapatybę, sveikatos duomenis arba duomenis apie fizinio asmens lytinį gyvenimą ir lytinę orientaciją. Teigia, kad teismas neteisėtai pripažino įrodymu be leidimo tvarkomus biometrinius duomenis (balsą), ir duomenis apie etninę kilmę, nes iš kalbos galima nustatyti etninę kilmę. Tuo teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatą.

7.8. Taip pat apeliantė skunde teigia, kad teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą, nes teismas, išskyrus prielaidas ir spėliojimus, nenurodė jokių konkrečių aplinkybių ir motyvų, dėl ko daro išvadą, jog visais kaltinime nurodytais atvejais automobilių padangos nebuvo sugadintos, kad kaltinamieji žinojo, jog PVM sąskaitos faktūros ar Išankstinės sąskaitos faktūros yra suklastotos, kad dokumentai turi visus įstatymų numatytus rekvizitus, su kuriais įstatymai sieja jų teisinę galią.

7.9. Nurodo, jog padarydamas skunde nurodytus BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 303-307 straipsnių pažeidimus, teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teigia, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-95/2012, 2K-298-976/2018). Teismas šiais išaiškinimais nesivadovavo. Teigia, kad nurodyti BPK pažeidimai turėtų būti vertinami kaip esminiai BPK pažeidimai.

7.10. Taip pat apeliantė skunde teigia, kad teismas netinkamai pritaikė BK 182 straipsnio 4 dalies ir BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes prilaikė įstatymą, kurį taikyti neturėjo pagrindo. Nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu teismas nenustatė, jog PVM sąskaita faktūra ar Išankstinė sąskaita faktūra turėtų Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 11 dalies 1-2 punktuose numatytus rekvizitus, su kuriais siejamas PVM sąskaitos faktūros galiojimas. Taip pat pirmosios instancijos teismas, faktiškai byloje esant dokumentų kopijoms ir nenustačius, kad PVM sąskaitos faktūros ar Išankstinės sąskaitos faktūros originalai kada nors egzistavo, nurodo, jog buvo suklastoti būtent dokumentai, o ne nepatvirtintos dokumentų kopijos.

7.11. Taip pat teismas pažeidė BK 15 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, nes, nenustatęs, kad nuteistieji visais atvejais žinojo, jog automobilių padangos nebuvo sugadintos, kad PVM sąskaitos faktūros ar Išankstinės sąskaitos faktūros yra suklastotos, skundžiamame nuosprendyje tik deklaratyviai teigė, jog kaltinamieji suklastojo ar panaudojo suklastotas PVM sąskaitas faktūras, kad apgaule įgijo svetimą turtą, tačiau neatskleidė, kuo konkrečiai pasireiškė BK 15 straipsnio numatyta kaltės forma, kadangi duomenų, jog kaltinamieji veiksmus atliko tyčia, byloje nėra.

8. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. L. prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. birželio 8 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti.

8.1. Teigia, kad teismo nuosprendžio dalis jo atžvilgiu turi būti panaikinta dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

8.2. Teigia, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatas, nes teismas nepagrįstai neįvertino, jog PVM sąskaitose faktūrose nėra jas surašiusio asmens parašo ir dėl to dokumentas neturi juridinės galios, kadangi neatitinka Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 11 dalies 1-2 punktų reikalavimų. Nurodo, kad Išankstinės sąskaitos faktūros nėra numatytos teisės aktų ir apskritai nesukelia jokių teisinių pasekmių, neturi įtakos asmenų teisėms ir pareigoms. Kadangi nei PVM sąskaitoje faktūroje, nei Išankstinėje sąskaitoje faktūroje nėra parašų, šie dokumentai nėra PVM sąskaita faktūra ir Išankstinė sąskaita faktūra, o tik minėtų dokumentų projektai. Nurodo, kad neatitinka tikrovės ir teismo išvada, jog buvo suklastotos būtent PVM sąskaita faktūra ir Išankstinė sąskaita, kadangi šių dokumentų originalai nebuvo apžiūrėti nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Prie baudžiamosios bylos yra pridėta PVM sąskaitos faktūros kopija ir Išankstinės sąskaitos faktūros kopija. Dėl to apeliantui kyla klausimas, kodėl teismas dokumento kopiją nuosprendyje pripažįsta dokumentu, teismas motyvų nepateikė. Taip pat nurodo, kad teismas nepateikė motyvų, kodėl pripažįsta kaltinime nurodytas PVM sąskaitas faktūras šios rūšies dokumentais, įvertinant, kad jose nėra privalomų rekvizitų, su kuriais įstatymas sieja jų galiojimą, t. y. parašo.

8.3. Nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bylose dėl BK 300 straipsnio taikymo ir aiškinimo, dokumentu pripažįstamas tik toks dokumentas, kuris nustato juridinį faktą, su kuriuo įstatymai sieja konkrečias teisines pasekmes (kasacinės nutartys Nr. 2K-263/2010, 2K-426/2010, 2K-608/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-7-251/2013, 2K-331/2014, 2K-60-303/2018 ir kt.).

8.4. Apeliantas skunde teigia, kad teismas nuosprendyje nemotyvavo, kodėl atmeta jo, J. L. parodymus, kad padangos tikrai buvo sugadintos įvykio metu, kad jis buvo įsitikinęs, jog draudimo bendrovei pateikiami dokumentai yra tikri ir galiojantys. Teismo išvada, kad padangos visais atvejais nebuvo sugadintos, pagrįsta išimtinai prielaidomis. Dėl visų reikšmingų aplinkybių, nustatant sugadinimus, padangas pateikiant apžiūrai, jis davė teismui parodymus, kurie nebuvo paneigti jokiais byloje surinktais įrodymais. Teismas nekritiškai vertino su draudimo bendrovėmis susijusio asmens P. B. parodymus, kadangi jis yra suinteresuotas bylos baigtimi, nes pastarasis gauna pajamas iš veiklos, susijusios su draudimu. Teigia, kad teismas nemotyvavo išvados, jog jis (apeliantas) ne tik turėjo žinoti, bet ir faktiškai žinojo, kad nuosprendyje nurodytos PVM sąskaitos faktūros ir Išankstinė sąskaita faktūra yra suklastotos ar anuliuotos.

8.5. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neapžiūrėjo nuosprendyje nurodytų PVM sąskaitų faktūrų originalų ir nenustatė, kokie rekvizitai yra šiuose dokumentuose, kurie iš rekvizitų tariamai yra suklastoti. Nurodo, kad liudytojas A. P. patvirtinto, jog PVM sąskaitose faktūrose gali būti jo parašas, nepaneigė, kad jis galėjo parengti teismo nuosprendyje nurodytą PVM sąskaitą faktūrą. Liudytojas A. P. teisme parodė, kad spaudus turėjo J. J. ir padalinio vadovas S. G., kad jie buvo laikomi ant stalo ir dar stalčiuje, konkrečios vietos nebuvo, kad spaudai buvo tam, jog būtų patogiau pasirašyti, darbuotojai galėdavo naudotis tais antspaudais, nebuvo draudimo, kad negalima naudotis antspaudais. Tas pačias aplinkybes nurodė ir liudytoja J. J.. Dėl to apeliantas teigia, jog nelogiška, kad S. G. spaudas galėjo būti uždėtas prieš jo valią, nes pats S. G. davė tam sutikimą. Be to, teismo išvada, kad jis (apeliantas) be padalinio vadovo S. G. žinios paėmė ir panaudojo jo asmeninį spaudą, niekuo nepagrįsta ir dėl to, jog byloje nenustatyta, kad panaudotas būtent S. G. asmeninis spaudas, nes dokumentų originalai neapžiūrėti. Teismo išvada, kad ant dokumentų galėjo būti uždėtas S. G. asmeninis spaudas, tėra tik prielaida, nes teismo išvada padaryta remiantis kopija. Pažymi, kad kitokio šrifto tekstas su S. G. pavarde gali būti uždėtas ir panaudojant kompiuterio programą, o ne fizinį asmens spaudą. Nurodo, kad jis (apeliantas) nepripažino, jog jis pats parengė PVM sąskaitas faktūras ar Išankstinę sąskaitą, byloje nėra jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

8.6. Nurodo, kad nepagrįsta teismo išvada, jog visi čekiai, kurie buvo jo (apelianto) pristatyti draudimo bendrovėms, buvo išduoti kitiems asmenims - D. K., R. B., G. S., nes tokia teismo išvada nepagrįsta jokiais byloje esančiais įrodymais, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad D. K. pirko ir grąžino prekes pagal kreditinę sąskaitą (duomenys neskelbtini), G. S. pirko ir grąžino prekes pagal kasos čekį (duomenys neskelbtini), R. B. pirko ir grąžino prekes pagal kasos kvitą (duomenys neskelbtini) ir gavo grynuosius pinigus iš kasos. Minėti asmenys byloje neapklausti. Apeliantas skunde teigia, kad šie asmenys galėjo negrąžinti prekių, o dokumentai buvo tik išrašyti. Už prekių grąžinimo įforminimą buvo atsakinga įmonės buhalterė.

8.7. Apeliantas skunde taip pat teigia, jog teismas nenurodė motyvų, dėl kurių daro išvadą, kad draudimo bendrovei buvo pranešta būtent apie įsigytas padangas, o ne ketinimą jas įsigyti arba duomenis apie galimą padangų kainą ir žalos dydį. Nurodo, kad draudimo taisyklės, pateikiant prašymą dėl draudimo išmokos, nereikalavo įsigyti ar susitarti dėl sugadintų padangų įsigijimo. Taip pat draudimo taisyklės nereikalavo pranešti apie PVM sąskaitos faktūros anuliavimą.

8.8. Nurodo, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog kaltinamajame akte ir nuosprendyje negali būti apsiribojama baudžiamojo įstatymo normos dispozicijos perrašymu, nedetalizuojant veikos padarymo esminių aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2013, 2K-5/2014, 2K-10-696/2015, 2K-371-696/2015, 2K-435-699/2015, 2K-352-696/2016). Teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu nebuvo detalizuota, kuo pasireiškė PVM sąskaitų faktūrų suklastojimas, o taip pat, kada ir kaip jis (apeliantas) galėjo žinoti ir faktiškai žinojo apie PVM sąskaitos faktūros neatitikimus. Teismas apsiribojo tik baudžiamojo įstatymo perrašymu. Dėl to apeliantas teigia, kad teismas skundžiamame nuosprendyje nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

8.9. Be to, apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai išvadas grindė ir pripažino įrodymu 2021-01-19 apžiūros protokolą, kuriame užfiksuota AAS „B.“ pateiktų jo (apelianto) ir G. L. skambučių draudimo bendrovei garso įrašų apžiūra (2 t., b. 1. 155–163), nes nei jis, nei G. L. niekam nesuteikė įgaliojimų rinkti ir saugoti savo balso įrašus. Nurodo, kad 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad draudžiama tvarkyti asmens duomenis, atskleidžiančius rasinę ar etninę kilmę, politines pažiūras, religinius ar filosofinius įsitikinimus ar narystę profesinėse sąjungose, taip pat tvarkyti genetinius duomenis, biometrinius duomenis, siekiant konkrečiai nustatyti fizinio asmens tapatybę, sveikatos duomenis arba duomenis apie fizinio asmens lytinį gyvenimą ir lytinę orientaciją. Teigia, kad šiuo atveju teismas neteisėtai pripažino įrodymu be leidimo tvarkomus biometrinius duomenis (balsą), ir duomenis apie etninę kilmę, nes iš kalbos galima nustatyti etninę kilmę. Tuo teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatą.

8.10. Taip pat teigia, kad teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą, nes teismas, išskyrus prielaidas ir spėliojimus, nenurodė jokių konkrečių aplinkybių ir motyvų, dėl ko daro išvadą, kad visais kaltinime nurodytais atvejais automobilių padangos nebuvo sugadintos, kad kaltinamieji žinojo, jog PVM sąskaitos faktūros ar Išankstinės sąskaitos faktūros yra suklastotos, kad dokumentai turi visus įstatymų numatytus rekvizitus, su kuriais įstatymai sieja jų teisinę galią.

8.11. Padarydamas aukščiau skunde nurodytus BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 303-307 straipsnių pažeidimus, teismas nukrypo ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-7-544/2005). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, jog būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-95/2012, 2K-298-976/2018). Pirmosios instancijos teismas šiais išaiškinimais nesivadovavo. Dėl to apeliantas mano, kad jo skunde nurodyti pirmosios instancijos teismo padaryti BPK pažeidimai turėtų būti vertinami, kaip esminiai BPK pažeidimai.

8.12. Skunde apeliantas taip pat teigia, kad teismas netinkamai pritaikė BK 182 straipsnio 1 dalies ir BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes pritaikė įstatymą, kurį taikyti nebuvo pagrindo. Nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką dokumentu pripažįstamas tik toks dokumentas, kuris nustato juridinį faktą, su kuriuo įstatymai sieja konkrečias teisines pasekmes. Teigia, kad negaliojanti PVM sąskaita faktūra ar Išankstinė sąskaita faktūra laikytini tokio dokumento projektu ir jokių juridinių faktų nustatyti negali. Taip pat nurodo, jog skundžiamame nuosprendyje teismas nenustatė, kad PVM sąskaitos faktūros turėtų Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 11 dalies 1-2 punktuose numatytus rekvizitus, su kuriais siejamas PVM sąskaitos faktūros galiojimas. Taip pat teismas, faktiškai byloje esant dokumentų kopijoms, nenustatęs, jog PVM sąskaitų faktūrų ir Išankstinės sąskaitos originalai kada nors egzistavo, nuosprendyje nurodo, kad buvo suklastoti būtent dokumentai, o ne nepatvirtintos dokumentų kopijos.

8.13. Taip pat teismas pažeidė BK 15 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, nes nenustatęs, kad nuteistieji visais atvejais žinojo, jog automobilių padangos nebuvo sugadintos, kad PVM sąskaitos faktūros yra suklastotos, nuosprendyje tik deklaratyviai teigia, jog kaltinamieji suklastojo ar panaudojo suklastotas PVM sąskaitas faktūras, kad apgaule įgijo svetimą turtą, tačiau neatskleidė, kuo konkrečiai pasireiškė BK 15 straipsnyje numatyta kaltės forma, kadangi duomenų, jog kaltinamieji veiksmus atliko tyčia, byloje nėra.

8.14. Taip pat apeliantas teigia, jog teismas nepagrįstai taikė BK 302 straipsnio 1 dalį, nes jį taikė nesant tam pagrindo. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nustatė, kad jis (apeliantas), neturėdamas teisėto pagrindo, panaudojo fizinių asmenų - A. P., S. G. spaudus. Byloje nustatyta, kad ant PVM sąskaitų faktūrų kopijų yra tekstas su minėtų asmenų vardais ir pavardėmis. Byloje nenustatyta, kad buvo panaudoti fiziniai šių asmenų spaudai, kadangi teismas ištyrė tik dokumentų kopijas. Be to, spaudų statusą reglamentuoja Antspaudų apyvartos įstatymas. Minėto įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad antspaudai turi būti saugomi taip, kad jais negalėtų pasinaudoti neturintys tam teisės asmenys. Nurodo, kad A. P., S. G. antspaudai nebuvo saugomi nustatyta tvarka, bet faktiškai buvo naudojami išrašiusio asmens pavardės įrašymui į dokumentą, bet ne asmens identifikavimui, t. y. spaudai neatliko antspaudo, kaip pasirašiusio asmens identifikavimo, funkcijos. Be to, minėto įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog antspaudas - įtaisas, kuriuo įspaudžiant reljefą arba dažais daromos apskritimo formos žymos su Lietuvos valstybės herbu arba savivaldybės herbu ar be jų ir su fizinio, juridinio asmens, kitos organizacijos ar jos padalinio rekvizitais. A. P., S. G. spaudai nebuvo apskritimo formos, kaip tai numatyta šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, be to, neturi šių asmenų rekvizitų, todėl neatitinka įstatymu nustatytų antspaudo požymių. Nurodo, kad BK 302 straipsnyje numatyta atsakomybė būtent už antspaudo, o ne už kitokio teksto uždėjimo įtaiso panaudojimą, todėl jo veikoje nėra nustatyta BK 302 straipsnyje numatytos veikos požymių.

8.15. Apeliantas skunde teigia, kad teismas pažeidė BK 1 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes BK yra vientisas baudžiamasis įstatymas, jis nenumato, kad bausmės dydis ar jos skaičiavimo būdas gali būti nustatytas kitais įstatymais, t. y. bausmės BK minimalus gyvenimo lygis negali būti pakeistas kitais dydžiais, kuriuos nustato kiti įstatymai. Minimalus gyvenimo lygis yra objektyvus rodiklis, kuris išreiškia minimalią žmogui pragyventi būtiną piniginių lėšų sumą, o jo (apelianto) atžvilgiu nenumatytu BK būdu buvo pritaikytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuožiūra be ekonominio pagrindimo nustatytas dydis. Tokio rodiklio dydis nei BK, nei kitais teisės aktais nėra nustatytas, todėl teismas paskyrė baudą neteisėtai, nesant įstatymo.

8.16. Nurodo, kad jo veika, kai jis apgaulės būdu įgijo svetimą turtą, o būtent: 2017-07-31 draudimo įmonei ADB „C.“ melagingai pranešė apie tai, kad neva pažeisti jam priklausančio automobilio „Hyundai i30“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kairės pusės abu ratlankiai ir abi padangos, po to, siekdamas apgaulės būdu įtikinti, kad turtas tikrai yra sugadintas ir jis patyrė turtinę žalą, laikotarpiu nuo 2017-07-30 iki 2017-08-08, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir vietoje, pagamino L. įmonės „E.“ PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini), bendrai 810 eurų sumai, kurioje nurodyta, kad neva jis iš L. įmonės „E.“ įsigijo 2 vnt. padangų „Nokian“, 2 vnt. padangų „Michelin“, 4 vnt. ratlankių „0xxo“ bei buvo atlikti minėtam automobiliui padangų montavimo ir balansavimo darbai, po ko šią žinomai suklastotą PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini), pateikė draudimo bendrovei ADB „C.“, apgaulingai įtikindamas, kad jis dėl sugadintų padangų ir ratlankių patyrė 810 eurų turtinę žalą bei siekdamas gauti tokio dydžio draudimo išmoką, po ko draudimo bendrovė ADB „C.“ dėl apgaulės įtakos į jam priklausančią banko sąskaitą išmokėjo 442,53 Eur draudimo išmoką, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Teigia, kad ši jo veika, atsižvelgiant į nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusius BK pakeitimus, neperkvalifikuojama iš BK 182 straipsnio 1 dalies į BK 182 straipsnio 4 dalį, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad MGL yra ekonominis rodiklis, vienas iš valstybės nustatytų minimalių dydžių. Kadangi dydžių nustatymas nepriskiriamas baudžiamojo įstatymo reglamentavimo sričiai, todėl BK 3 straipsnyje įtvirtintos baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu nuostatos netaikomos MGL dydį nustatančioms teisės normoms. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatos netaikomos tais atvejais, kai keičiasi MGL dydis arba nacionalinės ir užsienio valiutos kurso santykis. Šie dydžiai vertinami, atsižvelgiant į tai, kokie jie buvo veikos padarymo metu. Kadangi ši jo (apelianto) veika padaryta iki 2018-01-01, kai 1 MGL buvo prilyginamas 37,66 Eur, tai 442,53 eurų sumą pavertus į MGL, išeina daugiau nei 10 MGL, t. y. suma, viršijanti nedidelę vertę, kuri nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusių BK 190 straipsnio pakeitimų ir toliau pripažįstama nusikaltimu (BK 182 straipsnio 1 dalis), o ne baudžiamuoju nusižengimu (BK 182 straipsnio 4 dalis).

9. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

10. Teismo posėdyje prokuroras prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų ir G. L., kurios atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, apeliacinius skundus atmesti. Nuteistieji T. L., J. L., nuteistųjų ir G. L. gynėjas advokatas bei nuteisto juridinio asmens MB „F.“ atstovas advokatas Rolandas Tamašauskas prašė jo ginamųjų ir atstovaujamo asmens apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistųjų T. L., J. L., MB „F.“ ir G. L., kurios atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, apeliaciniai skundai atmetami, prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

11. Nuteistieji T. L., J. L. bei MB „F.“, taip pat ir G. L., kurios atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, prašo juos išteisinti, nes pirmosios instancijos teismas išvadas dėl jų kaltės padarė remdamasis prielaidomis, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas padarė esminius BPK pažeidimus, dėl to buvo pažeistos jų procesinės teisės, bei šie proceso pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisingą sprendimą. Taigi, nuteistieji T. L., J. L., MB „F.“ bei G. L., kurios atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl T. L., J. L., MB „F.“ kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, o G. L. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad jos veiksmuose yra nustatyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 4 dalyje (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2023-06-01), požymiai. Tuo tarpu prokuroras apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl T. L., J. L., juridinio asmens kaltės, G. L. veiksmuose nustatytos nusikalstamos veikos požymių buvimo, nusikalstamų veikų kvalifikacijos, tik nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl nuteistiesiems T. L., J. L. ir juridiniam asmeniui paskirtų galutinių subendrintų bausmių dydžių, išreikštų skaitinėmis MGL išraiškomis. Dėl to teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostata, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais, t. y. dėl nuteistųjų T. L., J. L., MB „F.“ pripažinimo kaltais padarius nusikalstamas veikas ir nuteisimo, jiems paskirtų galutinių subendrintų bausmių dydžių, išreikštų skaitinėmis MGL reikšmėmis, ir dėl pripažinimo, jog G. L. veiksmuose yra nustatyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 4 dalyje (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2023-06-01), požymiai.

12. Nuteistieji T. L., J. L., MB „F.“ bei G. L. prašo juos išteisinti, teigia, kad jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų jie nepadarė, eismo įvykiai iš tikrųjų įvyko ir dėl jų metu patirtos žalos kompensavimo jie pagrįstai kreipėsi į draudimo kompanijas, pateikdami draudimo kompanijoms reikiamus dokumentus. Taigi, apeliantai T. L., J. L., MB „F.“ bei G. L. nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo.

12.1. Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas).

12.2. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kai derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso nustatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-424/2009, 2K-556/2010, 2K-295/2013). Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019, 2K-41-697/2021).

12.3. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vadinasi, įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

12.4. Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).

12.5. Be to, BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą ar aplinkybę atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Todėl teismo proceso dalyvių versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

4. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nuosprendyje nurodė visus būtinus duomenis, kurie privalo būti nurodyti įžanginėje, aprašomojoje bei rezoliucinėje dalyse. Taip pat nuosprendyje teismas išdėstė nustatytas nusikalstamų veikų aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir, remdamasis visuma byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų, padarė išvadas dėl T. L., J. L., MB „F.“ kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, teisingai jas kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, taip pat pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog G. L. veiksmuose yra BK 182 straipsnio 4 dalyje (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2023-06-01) numatytos nusikalstamos veikos požymių. Taigi, skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus.

5. Apeliantai T. L., J. L., G. L. bei juridinis asmuo apeliaciniuose skunduose teigia, kad buvo pažeistos jų procesinės teisės žinoti, kuo jie kaltinami, nes nuosprendyje suformuluoti kaltinimai yra nedetalizuoti, o tiesiog perrašyta BK straipsnių dispozicija.

14.1. Pagal teismų praktiką baudžiamajame procese kaltinamasis aktas yra toks procesinis dokumentas, kurio turinys apibrėžia bylos nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 straipsnio 1 dalis), todėl jo surašymui keliami reikalavimai (BPK 219 straipsnis) tiek turinio, tiek formos aspektais neturi turėti esminių trūkumų, trukdančių teismui nagrinėti bylą. Tinkamas kaltinamojo akto surašymas, jame pateiktas nusikalstamos veikos aprašymas taip pat yra viena iš pagrindinių sąlygų, užtikrinančių kaltinamo asmens teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir teisę gintis nuo pareikšto kaltinimo (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis).

14.2. Kaltinamajame akte nurodant nusikalstamos veikos aprašymą turi būti nurodytos aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šią veiką kvalifikuoti. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142/2009, Nr. 2K-88-942/2016). Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai minėtos nusikalstamą veiką apibūdinančios faktinės aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-480/2012, 2K-222/2013). Tai reiškia situaciją, kai kaltinamasis aktas nesuteikia pakankamai duomenų teismui neabejotinai, kompetentingai apsispręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-146/2012, 2K-556/2012, 2K-1-696/2016, 2K-111-677/2016, 2K-260-222/2019).

14.3. Iš byloje esančio kaltinamojo akto matyti, jog jame yra BPK 219 straipsnyje išvardinti būtini kaltinamajame akte nurodyti duomenys – be nuteistųjų ir G. L. anketinių duomenų yra pateikti trumpi nusikalstamų veikų aprašymai, kurie iš esmės sutampa su nuteistiesiems bei G. L. pareikštais įtarimais, nurodyti BK straipsniai, numatantys atsakomybę už suformuluotą kaltinimą atitinkančią veiką, taip pat ir pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas T. L., J. L., G. L. ir juridiniam asmeniui MB „F.“, bei kiti BPK 219 straipsnyje numatyti duomenys. Taigi, kaltinamojo akto turinys (nurodant T. L., J. L., G. L. ir MB „F.“ inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo laiką, vietą, būdą ir kitas esmines aplinkybes) aiškus tiek, kiek būtina nustatyti šių faktinių aplinkybių buvimą (ar nebuvimą) ir atitinkamai teisiškai jas įvertinti. Visuma paminėtų aplinkybių patvirtina, jog kaltinamasis aktas atitinka visus BPK 219 straipsnyje kaltinamajam aktui keliamus tiek turinio, tiek ir formos reikalavimus. Taigi, nagrinėjamoje byloje pagal BPK 219 straipsnio 3, 4 punktus, aprašant nusikalstamas veikas, jų padarymo aplinkybės ir jas grindžiantys duomenys kaltinamajame akte nurodytos ir išdėstytos tiek, kiek jas pavyko išaiškinti ikiteisminio tyrimo metu. Iš apeliantams T. L., J. L., G. L. ir MB „F.“ inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymo pakankamai aišku, kokios yra esminės faktinės aplinkybės, sudarančios šios bylos įrodinėjimo dalyką, o kaltinamasis aktas suteikia pakankamai duomenų teismui nagrinėti bylą.

14.4. Kaip minėta, BPK 219 straipsnyje nustatytų kaltinamojo akto turiniui keliamų reikalavimų tikslas – apibrėžti bylos nagrinėjimo teisme ribas ir užtikrinti kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas. Kaltinamųjų teisės į gynybą pažeidimo kontekste pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo teisėjas, susipažinęs su gauta byla, vadovaudamasis BPK 232, 233 straipsniais, 2021-07-05 priėmė nutartį, kuria perdavė bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (12 t., b. l. 155–167). Kaip matyti iš 2021-09-13 teisiamojo posėdžio protokolo, prokurorui perskaičius kaltinamąjį aktą, kaltinamieji į teisėjo užduotą klausimą, ar jie suprato, kuo yra kaltinami, nurodė kaltinimą suprantantys (12 t., b. l. 190–191) bei pagal suformuluotus kaltinimus davė paaiškinimus pirmosios instancijos teisme (13 t., b. l. 45–47, 65–67, 71–74, 92, 98). Vėlesnių teisiamųjų posėdžių metu nei kaltinamieji, nei jų gynėjai advokatai nenurodė esant kaltinamojo akto trūkumų dėl neaiškiai suformuluotų kaltinimų, įrodinėtinų aplinkybių ar pan. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji neprašo naikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui dėl iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto. Iš to galima teigti, jog kaltinimai T. L., J. L., G. L. bei juridiniam asmeniui buvo aiškūs, jie suprato, kuo yra kaltinami, ir turėjo visas galimybes nuo pareikštų kaltinimų gintis.

14.5. Taip pat iš skundžiamame nuosprendyje T. L., J. L., G. L. bei MB „F.“ suformuluotų kaltinimų matyti, jog juose išsamiai ir kartu glaustai aprašytos nusikalstamų veikų aplinkybės, kurios pripažintos įrodytomis, t. y. laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, BK straipsniai ir jų dalys, numatantys baudžiamąją atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas.

2. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, jog ikiteisminio tyrimo metu ir teisme T. L., J. L., G. L. ir MB „F.“ suformuluoti kaltinimai buvo ir yra aiškūs, konkretūs, juose nurodytos visos esminės aplinkybės, leidžiančios nuteistųjų veikas kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, ir konstatuoti, kad G. L. veiksmai atitinka BK 182 straipsnio 4 dalyje (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2023-06-01) numatytos nusikalstamos veikos požymius. Dėl to T. L., J. L., MB „F.“ bei G. L. apeliacinių skundų argumentai, jog neatskleista jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėtis, o tik perrašytos BK straipsnių dispozicijos, yra nepagrįsti. Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, kad tiek dėl ikiteisminio tyrimo metu suformuluotų įtarimų bei kaltinimų, tiek dėl skundžiamame nuosprendyje nustatytų įrodytų nusikalstamų veikų aplinkybių (kaltinimų), nuteistųjų T. L., J. L., MB „F.“ bei G. L., kurios atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, būtų buvusi pažeista teisė į gynybą, t. y. daro išvadą, jog jie galėjo efektyviai gintis ir gynėsi nuo pareikštų kaltinimų.

3. Apeliantai T. L., J. L., G. L. bei MB „F.“ apeliaciniuose skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai dokumentu BK 300 straipsnio prasme laikė draudimo kompanijoms pateiktas PVM sąskaitas faktūras ir išankstinę sąskaitą faktūrą, kurios neatitinka Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 11 dalies 1-2 punktuose numatytų reikalavimų, kadangi jos nepasirašytos. Šie skundo argumentai yra nepagrįsti.

16.1. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ne bet kokių tikrovę neatitinkančių duomenų įrašymas į dokumentą gali būti vertinamas kaip pavojinga veika, numatyta BK 300 straipsnyje. Baudžiamoji teisė nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne už formalius pažeidimus. Jei dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės, t. y. negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis Nr. 2K-263/2010). Turi būti įrodyta aplinkybė, kad asmenys, suvokdami pavojingą daromos nusikalstamos veikos pobūdį, tikslingai disponuoja suklastotu dokumentu.

16.2. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo.

16.3. Pagal BK 300 straipsnį dokumento suklastojimu pripažįstamas tiek netikro dokumento pagaminimas, tiek ir sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą, pakeičiant dokumento turinį. Dokumentas laikomas netikru, kai jo turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys (veritatis immutatio) ir kaltininkas tokį dokumentą surašė, atspausdino ar kitaip pagamino kito asmens vardu. Netikras dokumentas gali būti gautas tik visiško materialaus klastojimo būdu. Tokio dokumento svarba ir teisinė reikšmė taip pat nustatoma iš jo turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-175-303/2015). Netikro dokumento pagaminimas yra viena iš dokumento suklastojimo formų – tai tokie veiksmai, kai bet kokiu būdu sukuriamas dokumentas, kuris yra netikras ir pagal formą, ir pagal turinį. Į tokį dokumentą įrašoma tikrovės neatitinkanti, melaginga informacija. Melagingi duomenys – tai duomenys, neatitinkantys tikrovės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198-689/2019).

16.4. BK 300 straipsniu siekiama apsaugoti tokias su valdymo tvarka siejamas vertybes kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos, esančios dokumente, patikimumas, normali, teisinga dokumentų apyvarta. Teisinė apsauga suteikiama tiek dokumentų, kuriuose užfiksuoti duomenys yra reikšmingi valstybės ir savivaldos institucijų normaliai veiklai, tiek privačių asmenų sukurtų dokumentų apyvartai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2006, 2K-7-200/2008, 2K-290/2008, 2K-7-175-303/2015 ir kt.). Pagrindinė dokumento funkcija – liudyti juridinę reikšmę turinčius faktus. Skirtingų rūšių dokumentai turi skirtingus rekvizitus, be to, gali egzistuoti kaip įrašai ne tik popieriuje, bet ir elektroninėje erdvėje ar laikmenoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56-696/2018, 2K-7-84-489/2018, 2K-263-788/2022 ir kt.). Svarbiausias dokumento formai keliamas reikalavimas yra jo tinkamumas paliudyti (įrodyti, patvirtinti) juridinį faktą. Suklastotais ar netikrais dokumentais atitinkamai turėtų būti laikomi tokios formos raštai, kurie tam tikromis aplinkybėmis yra tinkami melagingam faktui paliudyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-282-788/2018, 2K-7-82-699/2018, 2K-227-976/2021). Netikru dokumentu teismų praktikoje paprastai vadinamas dokumentas, surašytas ar kitaip pagamintas kito asmens vardu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-361/2012), išoriškai panašus į tikrą, bet pagamintas asmens, neturinčio teisės pagaminti dokumentą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205-699/2016), žinomai melagingas tikrovėje neegzistuojantis dokumentas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-600/2012), netikras ir pagal formą, ir pagal turinį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-19-942/2017). Taigi, dokumento netikrumo kriterijumi paprastai laikomas įgaliojimų surašyti ar kitaip pagaminti tokį dokumentą nebuvimas, kai pagamintas daiktas yra tik į dokumentą panaši imitacija, pvz., privačiai pagamintas vairuotojo pažymėjimas ar pasas, neįgalioto asmens įmonės vardu išrašyta PVM sąskaita faktūra, kito asmens vardu, šiam nežinant, surašytas sutikimas ir pan. Tikro dokumento esminiu požymiu laikytina tai, kad jį surašė (ir (ar) pasirašė) asmenys, turintys teisę ir įgaliojimus atlikti tokį veiksmą, o jo suklastojimas gali pasireikšti melagingos informacijos jame įtvirtinimu (intelektinis suklastojimas) arba mechaniniu poveikiu tokio dokumento turiniui ar rekvizitams, pvz., datos, parašo, jame esančios informacijos pakeitimu ir pan. (materialusis suklastojimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-37/2012, 2K-223-976/2020, 2K-104-1073/2020, 2K-7-66-788/2022, 2K-12-654/2023).

16.5. Teismų praktikoje, vertinant BK 300 straipsnio 1 ir kitose dalyse nurodytų veikų pavojingumą, yra pažymėta, jog nusikalstama veika kėsinamasi į dokumentų teisinės apyvartos patikimumą ir funkcionalumą. Straipsnyje uždraustos veikos pavojingos tuo, kad netikras ar suklastotas dokumentas teisinėje apyvartoje gali įtvirtinti netikrą informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan. Baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu pasiekia tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-198-689/2019, 2K-12-654/2023). Tada, kai veika (pavyzdžiui, dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai) negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, tokia veika nėra pavojinga baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-7-251/2013, 2K-331/2014, 2K-69-387/2022 ir kt.).

16.6. Kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnį, būtina nustatyti ir tiesioginę kaltininko tyčią, t. y., kad jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad gamina, klastoja ar disponuoja žinomai netikru ar žinomai suklastotu tikru dokumentu, kuris gali sukelti neigiamų teisinių pasekmių, ir norėjo taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-608/2010, 2K-426/2010, 2K-210/2014, Nr. 2K-590/2014, 2K-282-788/2018). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-590/2014, 2K-154-1073/2021).

4. T. L. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis pagamino netikrus dokumentus ir suklastojo tikrą dokumentą – L. įmonės „E.“ PVM sąskaitas faktūras apie padangų, ratlankių, centravimo žiedų ar pakavimo maišų įsigijimą ir apie suteiktą padangų montavimo, balansavimo, oro slėgio jungiklių programavimo, ratlankio remonto ar padangų užpildymo azotu paslaugą.

5. Apeliantai T. L., J. L., G. L. ir MB „F.“ apeliaciniuose skunduose teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai draudimo kompanijoms pateiktas PVM sąskaitas faktūras ir Išankstinę sąskaitą faktūrą pripažino dokumentais, nors sąskaitos faktūros nepasirašytos, t. y. neatitinka Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 11 dalies 1-2 punktuose nurodytų reikalavimų, dėl to tai tėra tik dokumentų projektai, neužtraukiantys baudžiamosios atsakomybės. Šis skundų argumentas yra nepagrįstas.

18.1. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje nustatyta, kad PVM sąskaita faktūra – tai Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Taigi, pagal šį PVM sąskaitos faktūros apibrėžimą šiuo dokumentu įforminamas prekių tiekimas (paslaugų teikimas). Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 11 dalyje nurodyta, kad PVM sąskaitos faktūros gali būti rašytinės (išrašomos spausdintame blanke) ir elektroninės. Elektronine PVM sąskaita faktūra laikoma PVM sąskaita faktūra, kurioje nurodomi nustatyti PVM sąskaitos faktūros rekvizitai ir kuri yra išrašyta ir gauta elektroniniu formatu. Elektroninė PVM sąskaita faktūra gali būti naudojama tik tuo atveju, kai yra išankstinis pirkėjo sutikimas. Asmuo, kuris pagal šį Įstatymą privalo įforminti PVM sąskaitą faktūrą arba užtikrinti jos įforminimą, taip pat turi nustatyti būdus, kuriais užtikrinamas PVM sąskaitos faktūros kilmės autentiškumas, turinio vientisumas ir įskaitomumas. PVM sąskaitos faktūros kilmės autentiškumu šiame Įstatyme laikomas prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) arba asmens, kuris įformina PVM sąskaitą faktūrą, tapatybės tikrumas, o PVM sąskaitos faktūros turinio vientisumas – rekvizitų, kurie PVM sąskaitoje faktūroje nurodomi pagal šį Įstatymą, pakeitimų nebuvimas. PVM sąskaitos faktūros kilmės autentiškumą, turinio vientisumą ir įskaitomumą asmuo gali užtikrinti bet kokiomis verslo kontrolės priemonėmis, kuriomis sudaroma galimybė patikimai patikrinti PVM sąskaitos faktūros ir ja įforminto prekių tiekimo arba paslaugų teikimo sąryšį. Elektroninės PVM sąskaitos faktūros kilmės autentiškumas, turinio vientisumas taip pat gali būti užtikrinamas ir tokiais būdais: 1) naudojant saugų elektroninį parašą, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatyme; 2) taikant elektroninių duomenų apsikeitimo priemones, kaip jos apibrėžtos 1994 m. spalio 19 d. Komisijos rekomendacijos 1994/820/EB dėl apsikeitimo elektroniniais duomenimis teisinių aspektų 1 priedo 2 straipsnyje, jeigu susitarime dėl apsikeitimo elektroniniais duomenimis numatyta taikyti procedūras, kuriomis užtikrinamas duomenų kilmės autentiškumas ir vientisumas. Taigi, minėto įstatymo 79 straipsnio 11 dalies nuostatos taikomos elektroninėms PVM sąskaitos faktūroms. Pagal oficialioje Valstybinės mokesčių inspekcijos internetinėje svetainėje pateikiamus išaiškinimus dėl Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo ir prievolės, susijusios su pridėtinės vertės mokesčiu, nurodyta, kad „Elektronine PVM sąskaita faktūra laikoma tokia PVM sąskaita faktūra, kurioje yra nurodyti Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nustatyti PVM sąskaitos faktūros rekvizitai ir kuri išrašyta ir gauta bet kokia elektronine forma (pvz., elektroniniu paštu (PDF ar Word variantu), kaip struktūriniai pranešimai (XML ar kitokiu), pateikta interneto portale, prie kurios pirkėjas gali prisijungti savo slaptažodžiais arba bet kuriomis kitomis technologijomis, dėl kurių susitaria prekių (paslaugų) pardavėjas su jų pirkėju). Taip pat elektronine PVM sąskaita faktūra laikoma ir „popierinė“ PVM sąskaita faktūra, kuri nuskenuota siunčiama ir gaunama elektroniniu paštu, pvz., Word formatu. Tačiau pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos išaiškinimus, elektronine PVM sąskaita faktūra nelaikoma PVM sąskaita faktūra, kuri sukurta naudojant apskaitos programinę įrangą arba tekstų redagavimo programinę įrangą. Be to, pažymėtina, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 straipsnis, reglamentuojantis PVM sąskaitos faktūros rekvizitus, nenumato, kad PVM sąskaita faktūra privalo būti pasirašyta. Taigi, parašo nebuvimas PVM sąskaitoje faktūroje nėra pagrindas pripažinti, jog tokia PVM sąskaita faktūra nėra juridinę galią turintis dokumentas.

18.2. Ikiteisminio tyrimo metu 2021-03-05 apklausiamas įtariamuoju T. L. kaltės klausimo nekomentavo ir atsisakė duoti parodymus (11 t., b. l. 75), 2021-03-30 vykusios apklausos metu savo kaltės nepripažino (11 t., b. l. 80–81), o pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad, įvykus eismo įvykiui, t. y. apgadinus vairuojamo automobilio vienos pusės padangas ir ratlankius, atsitrenkus į kelio bortelį ar salelę, įvažiavus į duobę, šulinėlį, jis kreipdavosi į draudimo bendrovę dėl kompensacijos už patirtą žalą ir pateikdavo reikiamus dokumentus. T. L. teigė, jog PVM sąskaitos faktūros draudimo bendrovei buvo pateiktos tik kaip informaciniai dokumentai žalos dydžio apskaičiavimui, bet jos nepatvirtino, kad jis sąskaitose faktūrose nurodytas prekes ir paslaugas įgijo (13 t., b. l. 45–48, 65–68, 71–72). Tokie T. L. aiškinimai dėl draudimo bendrovėms pateikiamų PVM sąskaitų faktūrų tikslingumo yra deklaratyvūs, nepagrįsti, jų nepatvirtina jokie byloje surinkti duomenys. Priešingai, kaip jau minėta, PVM sąskaita faktūra įforminamas prekių tiekimas (paslaugų teikimas), o sąskaitos faktūros pateikimas kartu su kasos kvitu, kuriame nurodyta informacija atitinka sąskaitoje faktūroje nurodytą informaciją, tik patvirtina, jog sąskaitos faktūros draudimo bendrovėms buvo pateikiamos ne kaip informacija apie padangų ir ratlankių kainas, suteiktų paslaugų kainas, o kaip patirtą žalą patvirtinantys dokumentai. Pažymėtina ir tai, jog elektroniniu paštu draudimo bendrovėms pateikiant sąskaitas faktūras, buvo nurodyta, kad „sąskaita apmokėjimui” (1 t., b. l. 102–103), o toks prierašas elektroniniame pašte tik patvirtina, jog pateikiama sąskaita faktūra negali būti traktuojama kaip informacinio pobūdžio.

18.3. Nei apklausiamas kaip specialus liudytojas, nei kaip įtariamasis, juo labiau kaip kaltinamasis pirmosios instancijos teisme T. L. nepripažino, jog jis pagamino draudimo bendrovėms pateiktas L. įmonės „E.“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras (11 t., b. l. 52–54, 75, 80–81; 13 t., b. l. 45–48, 65–68, 71–72), tačiau neneigė, kad jis draudimo bendrovėms pateikė visą jų prašomą informaciją. Nors nuteistasis T. L. nepripažino pagaminęs L. įmonės „E.“ sąskaitas faktūras, kaip ir nepripažino suklastojęs tikrą dokumentą - L. įmonės „E.“ sąskaitą faktūrą (serija (duomenys neskelbtini)), kurios vėliau buvo pateiktos draudimo bendrovėms, tačiau iš byloje surinktų duomenų visumos matyti, jog tik T. L. buvo suinteresuotas tokių dokumentų gaminimu ir klastojimu, bei turėjo realią galimybę tokius dokumentus pagaminti ir suklastoti. Liudytoja J. J., kuri buvo L. įmonės „E.“ darbuotoja, ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme parodė, kad tik per jos kompiuterį, kuris buvo sujungtas su kasa, ir kuriame buvo įdiegta „Rivile“ programa, buvo galima padaryti pardavimus, t. y. atlikti mokėjimus grynais ar mokėjimo kortele, teigė, kad jos kompiuteryje yra du įmonei priklausantys elektroniniai paštai: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Liudytoja J. J. taip pat parodė, kad T. L. jos asmeniškai neprašė įmušti į kasą pardavimų 2018 ir 2019 metais jo įsigyjamoms padangoms ir ratlankiams, jai taip pat nežinoma, jog jis būtų sugadinęs padangas ar ratlankius, ji jam nėra išrašiusi išankstinio apmokėjimo sąskaitų, nebuvo pavedimų iš T. L. sąskaitos į „E.“ sąskaitą, ji nesiuntė jokių dokumentų draudimo bendrovėms, gal paprašyta galėjo nusiųsti dokumentus į draudimą, be to, kaip teigė, laišką išsiųsti galėjo ir pats T. L., nes jos kompiuteris nėra užrakintas (6 t., b. l. 8–10; 13 t., b. l. 32–33). Be to, liudytoja J. J., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tvirtino, kad jai parodytos išankstinio apmokėjimo sąskaitos – Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) yra netikros, nes sąskaitos yra registruojamos, o jai parodytų sąskaitų apskaitos sistemoje nėra, pagal kasos kvitus matyti, jog už prekes ir paslaugas buvo apmokėta grynais ir tikrai ne pagal sąskaitas, nes įmonės blankas atrodo kitaip, kas čekius apmokėjo, nurodyti negali (6 t., b. l. 8–10). Tokius liudytojos J. J. parodymus patvirtina iš elektroninio pašto adresų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) draudimo bendrovėms siųsti elektroniniai laiškai, kuriuose užfiksuota informacija, susijusi būtent su draudimo bendrovėse administruotomis žalų bylomis pagal T. L. pareiškimus apie eismo įvykiuose sugadintas automobilių „Huyndai i30“ ir „Volvo“ padangas bei ratlankius (1 t., b. l. 102–103; 5 t., b. l. 133–136). Taip pat liudytojos J. J. parodymus, jog jai parodytos sąskaitos faktūros nebuvo išrašytos jos kompiuteryje įdiegta apskaitos programa „Rivile“, patvirtino kaip liudytojas apklaustas L. įmonės „E.“ (duomenys neskelbtini) padalinio vadovas S. G.. Šis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog jis girdėjo, kad T. L. jam priklausančius automobilius tvarkėsi įmonėje, kad 2019 m. T. L. pirko padangas, bet nežino, kaip T. L. už jas atsiskaitė su įmone, kad T. L., važiuodamas automobiliu, buvo patekęs į duobę, nes įmonės patalpose tvarkėsi ratlankius, tačiau jis nieko nežino apie T. L. išrašytas sąskaitas, pats T. L. sąskaitų neišrašinėjo (6 t., b. l. 14–16). Papildomos apklausos ikiteisminio tyrimo metu S. G. parodė, kad sąskaitą, kurioje yra uždėtas jo parduotuvėje turėtas spaudas su parašu, galėjo padaryti tik pats T. L., nes kol jis nebūna darbe, jo spaudas būna padėtas priėmimo darbo vietoje, kur, esant reikalui, T. L. jį gali panaudoti. Liudytojas taip pat parodė, kad T. L., pasiaiškindamas dėl suklastotų sąskaitų teikimo draudimui, nurodė, jog tai „kasdienės operacijos“, kad to T. L. nesureikšmino, dėl nieko nesiteisino (6 t., b. l. 20–22). Pirmosios instancijos teisme liudytojas S. G. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei teigė, kad pats asmeniškai nėra išrašęs sąskaitų L. ir MB „F.“ už padangų įsigijimą, darbuotojai be papildomo mokesčio turėjo galimybę susiremontuoti padangas įmonėje, paaiškino ir tai, kad sąskaita faktūra apskaitos programa „Rivile“ išrašoma po pardavimo (13 t., b. l. 3-5). Kaip liudytojas apklaustas buvęs L. įmonės „E.“ pardavėjas A. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis nežinojo, jog T. L. sau būtų pirkęs padangas ir už jas mokėjęs, teigė, jog jis nėra išrašęs T. L. išankstinio apmokėjimo ar kitokių sąskaitų, tačiau nepaneigė, kad jam parodyta sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) yra jo pasirašyta, nes per tiek laiko jo parašas keitėsi, bet teigė neatsimenąs nei vieno įvykio, dėl kurio jis T. L. ar jo motinai būtų išrašęs sąskaitas (6 t., b. l. 26). Pirmosios instancijos teisme liudytojas A. P. parodė, jog jis, dirbdamas L. įmonėje „E.“, įmonei „F.“ sąskaitų neišrašė, jei jis pats išrašydavo popierines sąskaitas, pasirašydavo jas savo vardu ir pavarde, o, jei išrašydavo sąskaitas kito darbuotojo vardu, nes neturėjo prisijungimo prie „Rivile“ programos, tai pats dėdavo savo spaudą ir pasirašydavo (13 t., b. l. 5-6). Netikėti minėtų liudytojų parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo, nes byloje nenustatyta objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, jog liudytojai J. J., S. G. ar A. P. yra suinteresuoti bylos baigtimi, kad tarp jų anksčiau būtų buvę nesutarimų ar piktumų, dėl ko liudytojai galėtų apkalbėti T. L. nusikalstamu elgesiu. Pažymėtina, jog liudytojas A. P. pripažino, kad jis šiuo metu dirba kartu su T. L. MB „F.“, todėl nėra pagrindo manyti, jog liudytojas A. P., nurodydamas, kad jis neišrašinėjo sąskaitų T. L. ar MB „F.“, apkalbėjo nuteistąjį T. L.. Be to, liudytojai J. J., S. G. bei A. P. parodymus davė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą.

18.4. Atsižvelgiant į tai, kad draudimo bendrovėms pateiktuose dokumentuose sąskaitas išrašę asmenys – liudytojai J. J., S. G., A. P. apklausų metu neigė išrašę T. L. (taip pat ir J. L., G. L.) ar MB „F.“ sąskaitas už įsigytas prekes ir paslaugas bei nurodė, jog tokias sąskaitas turėjo galimybę išsirašyti bei jas draudimo bendrovėms pateikti pats T. L., pasinaudojęs J. J. kompiuteriu, kuris nebuvo apsaugotas nuo kitų darbuotojų, taip pat atsižvelgiant į tai, kad kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog draudimo bendrovėms pateiktas sąskaitas faktūras pagamino ne T. L., o visiškai pašalinis asmuo, byloje nėra, bei įvertinus tai, kad sąskaitose, pirkėjo grafoje nurodyti duomenys visiškai sutampa su šioje byloje kaltintų asmenų T. L., J. L., G. L., MB „F.“ gyvenamųjų vietų (buveinės) adresais, kad šia informacija kitas asmuo, išskyrus T. L., negalėjo disponuoti, daroma išvada, jog T. L. suformuluotuose kaltinimuose pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nurodytas sąskaitas pagamino ir suklastojo būtent nuteistasis T. L..

18.5. Be to, byloje nustatyta, kad draudimo bendrovėms pateiktose L. įmonės „E.“ išrašytose sąskaitose faktūrose nurodyta informacija neatitinka tikrovės.

18.6. Iš T. L. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį suformuluotų kaltinimų matyti, jog jis 2017-2019 metais surašė iš viso 11 L. įmonės „E.“ PVM sąskaitų faktūrų, kurias, kaip eismo įvykių metu patirtą žalą patvirtinančius dokumentus, jis, J. L. bei G. L. pateikė draudimo bendrovėms: 1) PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (2017-07-10 įvykis), 2) PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (2017-07-30 įvykis), 3) PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (2017-11-06 įvykis), 4) PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (2017-11-11 įvykis), 5) PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini) (2019-01-03 įvykis), 6) PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini) (2019-01-18 įvykis), 7) PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (2019-04-10 įvykis), 8) PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (2019-04-10 įvykis), 9) PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini) (2019-05-08 įvykis), 10) PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini) (2019-07-14 įvykis), 11) PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini) (2019-08-28 įvykis). L. įmonės „E.“ pateiktais pranešimais nustatyta, jog šios paminėtos PVM sąskaitos faktūros yra netikros, suklastotos, nes 2020-02-06 L. įmonės „E.“ pranešime Nr. 15/20 (7 t., b. l. 43) nurodyta, jog dokumentų numeriai su raidėmis „EPA“ L. įmonėje „E.“ yra naudojami pasiūlymui įsigyti prekes, o su raidėmis „ERE“ naudojami prekių rezervavimui, tačiau tokie dokumentai nėra prekių pardavimo operacijos fiksavimas ir apskaitos programoje nesaugomi. Taip pat rašte nurodyta, kad pagal L. įmonės „E.“ naudojamos apskaitos programos „Rivile“ duomenis: Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) yra fiksuotas prekių pardavimas per kasos aparatą už grynus pinigus 2017-12-09, 2019-05-03, 2019-03-27, 2019-01-15 dienomis, išduodant tik kasos aparato kvitus. Taip pat 2020-06-10 L. įmonės „E.“ pranešime Nr. 61/20 (7 t., b. l. 46) nurodyta, jog 2019-01-15 sąskaita, užsakymo Nr. (duomenys neskelbtini), 2019-05-25 PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2019-08-30 PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), pagamintos ne L. įmonės „E.“ naudojamos apskaitos programos „Rivile“ pagalba, kad įmonė tokių apskaitos dokumentų „sąskaita“ nenaudoja, naudojamų PVM sąskaitų faktūrų blankų serija yra (duomenys neskelbtini), o numeris susideda iš septynių skaičių. Be to, 2020-10-15 L. įmonės „E.“ pranešime Nr. 121/20 (7 t., b. l. 61–78) nurodyta, jog 2017-08-09 sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) nėra išrašyta ir įtraukta į apskaitą, nes L. įmonė „E.“ yra PVM mokėtojas ir pardavimams išrašinėja tik PVM sąskaitas faktūras, t. y. sąskaitų faktūrų neišrašinėja, be to, 2017 m. buvo naudojami PVM sąskaitų faktūrų blankai, kurių serija (duomenys neskelbtini), o Nr. susideda iš septynių skaičių (ne šešių skaičių), kad 2017-11-29 sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) nėra išrašyta, nes tai nėra PVM sąskaita faktūra ir neatitinka naudojamų PVM sąskaitų faktūrų blankų serijos bei numerių. Rašte teigiama, kad, apskaitos programos duomenimis, dokumentu Nr. (duomenys neskelbtini) yra įformintas 4 vnt. padangų pardavimas ir paslaugų suteikimas fiziniam asmeniui už grynus pinigus, išduodant kasos aparato kvitą ir neišrašant PVM sąskaitos faktūros; kad 2019-05-02 sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) nėra išrašyta, nes tai ne PVM sąskaita faktūra ir neatitinka naudojamų PVM sąskaitų faktūrų blankų serijos ir numerių, o, apskaitos programos duomenimis, 2019-05-02 parduoti 4 vnt. ratlankių, kitų prekių ir suteiktos paslaugos fiziniam asmeniui neišrašant PVM sąskaitos faktūros, kad už prekes ir paslaugas mokėta 2019-05-02 banko kortele; kad 2019-05-06 sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) nėra išrašyta, nes tai nėra PVM sąskaita faktūra ir neatitinka naudojamų PVM sąskaitų faktūrų blankų serijos ir numerių, apskaitos programos duomenimis, 2019-05-06 parduoti 4 vnt. padangų fiziniam asmeniui už grynus pinigus, išduodant kasos aparato kvitą ir neišrašant PVM sąskaitos faktūros, programos duomenimis, šios padangos grąžintos (G. S. prašymu ir 2019-05-15 kreditine sąskaita), nes netiko išmatavimai; 2019-07-25 sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) nėra išrašyta, nes tai nėra PVM sąskaita faktūra ir neatitinka naudojamų PVM sąskaitų faktūrų blankų serijos bei numerių, o, apskaitos programos duomenimis, 2019-07-25 parduoti 4 vnt. padangų, 4 vnt. ratlankių ir suteiktos paslaugos, fiziniam asmeniui apmokant grynais pinigais ir išduodant kasos aparato kvitą bei neišrašant PVM sąskaitos faktūros, be to, programos duomenimis, šios padangos ir ratlankiai grąžinti (R. B. prašymas ir 2019-08-01 kreditinė sąskaita), nes netiko išmatavimai. Byloje nustatyta, kad T. L. draudimo bendrovei „L.“ pateikė L. įmonės „E.“ 2019-05-06 PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, jog T. L. įsigijo 4 vnt. padangų „Nokian“ iš viso už 432,00 Eur (5 t., b. l. 91). Pažymėtina, kad pagal šią sąskaitą faktūrą padangos buvo įsigytos 4 dienomis vėliau nei L. įmonės „E.“ 2019-05-02 PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įformintas 4 vnt. padangų montavimas ant T. L. automobilio „Volvo V70“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Palyginus T. L. draudimo bendrovei pateiktą 2019-05-06 sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) su L. įmonės „E.“ 2019-05-06 kasos aparato kvite Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytais duomenimis, už 432,00 Eur grynais buvo įsigyti 4 vnt. padangų „Nokian“, matyti, kad tiek suma, tiek prekės pavadinimas sutampa, tačiau, kaip nurodyta L. įmonės „E.“ pranešime, 2019-05-06 sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo išrašyta, nes tai nėra PVM sąskaita faktūra ir neatitinka naudojamų PVM sąskaitų faktūrų blankų serijos ir numerių, o tokiu numeriu buvo fiksuotas prekių pardavimas pagal kasos aparato kvitą. Be to, L. įmonės „E.“ minėtame pranešime nurodyta, jog pagal 2019-05-06 kasos aparato kvitą įsigyti 4 vnt. padangų „Nokian“ 2019-05-15 G. S. prašymu buvo grąžinti, nes netiko išmatavimai (7 t., b. l. 73). Apeliacinės instancijos teisme kaip liudytoja apklausta G. S. (dabar P.) parodė, kad įmonėje „E.“ ji tik keisdavosi automobilio padangas ir ten laikydavo padangas, iš įmonės nieko nepirko, kad 2019 metais padangų ar ratlankių įmonėje nebelaikė, nieko nepirko ir nieko negrąžino. Liudytojai parodžius byloje esantį jos prašymą dėl prekių grąžinimo, liudytoja nurodė, kad tas dokumentas rašytas ne jos, jame yra ne jos parašas, kad 2019 m. ji gyveno jau kitu adresu, o adresu (duomenys neskelbtini) ji tik yra registruota. Taip pat 2020-10-15 L. įmonės „E.“ pranešime Nr. 121/20 (7 t., b. l. 61–78) nurodyta, jog 2019-07-25 sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) nėra išrašyta, nes tai nėra PVM sąskaita faktūra ir neatitinka naudojamų PVM sąskaitų faktūrų blankų serijos ir numerių, o, apskaitos programos duomenimis, 2019-07-25 parduoti 4 vnt. padangų, 4 vnt. ratlankių ir suteiktos paslaugos, fiziniam asmeniui apmokant grynais pinigais ir išduodant kasos aparato kvitą bei neišrašant PVM sąskaitos faktūros, be to, programos duomenimis, šios padangos ir ratlankiai grąžinti (R. B. prašymas ir 2019-08-01 kreditinė sąskaita), nes netiko išmatavimai. Apeliacinės instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas R. B. parodė, jog prieš 3-4 metus įmonėje „E.“ yra pirkęs padangas, kurios iš karto buvo permontuotos, tačiau jis ratlankių su padangomis nėra pirkęs ir padangų niekada nėra grąžinęs. Liudytojui parodžius byloje esantį jo prašymą dėl prekių grąžinimo, liudytojas teigė, kad jis niekada negyveno Jaunystės gatvėje, prašyme yra ne jo parašas, vardas ir pavardė parašyti ne jo paties. Kaip liudytojas apeliacinės instancijos teisme apklaustas D. K. parodė, jog jis įmonėje „E.“ nėra pirkęs jokių padangų, šioje įmonėje nesilanko, savo pirkinio niekada nėra grąžinęs, prašyme dėl prekių grąžinimo jo vardas, pavardė bei parašas yra rašyti ne jo. Įvertinus visumą šių paminėtų aplinkybių, kad 2019-05-06 sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2019-07-25 sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytos prekės buvo įsigytos tik pagal kasos aparato kvitus, neišrašant PVM sąskaitos faktūros, kad liudytojai G. S. (dabar P.) ir R. B. paneigė, jog jie įsigijo, o vėliau grąžino prekes dėl netinkamų išmatavimų, įvertinus ir tai, kad T. L. tuo metu dirbo L. įmonėje „E.“ ir turėjo realią galimybę ne tik išsaugoti minėtus kasos aparato kvitus, pagal kuriuos prekės buvo grąžintos, bet ir išrašyti sąskaitas faktūras, daroma išvada, jog T. L. pagrįstai pripažintas kaltu dėl netikros 2019-05-06 sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2019-07-25 sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) pagaminimo.

18.7. 2021-01-18 L. įmonės „E.“ pranešime Nr. 5/21 (7 t., b. l. 159–161) nurodyta, kad 2019-02-27 PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), kuri išrašyta MB „F.“, ir 2017-08-08 PVM sąskaita faktūra, serija (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), kuri išrašyta T. L., nėra įtrauktos į L. įmonės „E.“ apskaitą, šiuose suklastotuose dokumentuose nurodytos prekės jose nurodytiems gavėjams nebuvo parduotos ir paslaugos nesuteiktos. Taip pat nurodyta, kad šios PVM sąskaitos faktūros pagamintos ne L. įmonės „E.“ naudojamos kompiuterinės apskaitos programos „Rivile“ pagalba ir atspausdintos ne ant L. įmonės „E.“ naudojamų PVM sąskaitų faktūrų blankų, šiuose suklastotuose dokumentuose panaudoti tik originalių L. įmonės „E.“ PVM sąskaitų faktūrų numeriai. Prie šio pranešimo buvo pateiktos originalios L. įmonės „E.“ PVM sąskaitos faktūros, iš kurių matyti, kad 2019-03-04 PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 2 vnt. padangų „Roadstone“, 2 vnt. pakavimo maišų įsigijimo ir 2 vnt. padangų montavimo ir balansavimo iš viso už 192,50 Eur buvo išrašyta UAB „V.“ (7 t., b. l. 160), o 2017-08-23 PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 2 vnt. padangų „Continental“ įsigijimo iš viso už 238,00 Eur buvo išrašyta UAB „K.“ (7 t., b. l. 161). Tiek UAB „K.“, tiek UAB „V.“ patvirtino, kad minėtos L. įmonės „E.“ PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos jų įmonių vardu ir šios sąskaitos faktūros buvo apmokėtos (7 t., b. l. 164-165, 169-170). Palyginus draudimo bendrovei „C.“ pateiktą L. įmonės „E.“ 2017-08-08 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad T. L. įsigijo 2 vnt. padangų „Nokian“, 2 vnt. padangų „Michelin“, 4 vnt. ratlankių „Oxxo“ ir 4 vnt. padangų montavimo ir balansavimo paslaugą iš viso už 810 Eur (3 t., b. l. 32) su L. įmonės „E.“ 2017-08-23 UAB K.“ išrašyta ir apmokėta PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 2 vnt. padangų „Continental“ įsigijimo iš viso už 238,00 Eur, matyti, jog jos skiriasi turiniu, sutampa tik prekių ir paslaugų teikėjas – L. įmonė „E.“ bei sutampa išrašytos PVM sąskaitos faktūros serija ir numeris – (duomenys neskelbtini). Taip pat palyginus J. L. draudimo bendrovei „E.“ pateiktą 2019-02-27 L. įmonės „E.“ MB „F.“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad buvo įsigyti 2 vnt. ratlankių, 4 vnt. padangų „Continental“, 1 ventilio sensorius bei suteiktos 1 vnt. sensoriaus programavimo ir 4 vnt. padangų montavimo ir balansavimo paslaugos iš viso už 1 778,00 Eur (8 t., b. l. 81) su L. įmonės „E.“ pateikta originalia 2019-03-04 UAB „V.“ išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 2 vnt. padangų „Roadstone“, 2 vnt. pakavimo maišų įsigijimo ir 2 vnt. padangų montavimo ir balansavimo darbų iš viso už 192,50 Eur (7 t., b. l. 159–161), matyti, jog skiriasi PVM sąskaitų faktūrų turinys, sutampa tik prekių ir paslaugų teikėjas - L. įmonė „E.“ ir PVM sąskaitos faktūros serija bei numeris – (duomenys neskelbtini). Nors pirmosios instancijos teisme nuteistasis T. L. aiškino, kad, dirbant L. įmonėje „E.“, pasitaikydavo atvejų, kai pas skirtingus klientus patekdavo vienodais numeriais išrašytos sąskaitos faktūros, jog, anuliavus sąskaitą faktūrą, buvo galima išrašyti naują sąskaitą faktūrą tuo pačiu anuliuotos sąskaitos numeriu, tačiau tokius nuteistojo T. L. aiškinimus paneigia ne tik liudytojos J. J. parodymai, jog nebuvo galima išrašyti PVM sąskaitų faktūrų tais pačiais numeriais, bet ir 2020-06-04 Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate gautas Valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimas ir jame nurodyti duomenys (8 t., b. l. 98–99). Šiame pranešime teigiama, kad PVM sąskaitų faktūrų serijų ir numerių formavimo bei sudarymo principai nurodyti Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022-05-29 nutarimu Nr. 780, pagal šių taisyklių 12 punkto nuostatas, PVM sąskaitos faktūros turi būti sudaromos didėjančia seka ir paremtos viena ar daugiau serijų, kurios, PVM mokėtojo pasirinkimu, gali būti sudaromos iš raidinių simbolių arba skaitmenų, PVM mokėtojas privalo užtikrinti PVM sąskaitos faktūros unikalumą, t. y. skirtingose PVM sąskaitose faktūrose negali būti nurodomas tas pats numeris (paremtas ta pačia serija) (8 t., b. l. 98–99). Atsižvelgiant į visumą šių paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad 2019-02-27 PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), išrašyta MB „F.“, ir 2017-08-08 sąskaita faktūra, serija (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), išrašyta T. L., yra suklastotos, jose nurodytų prekių ir paslaugų nei MB „F.“ nei T. L. neįgijo, šios sąskaitos nebuvo įtrauktos į L. įmonės „E.“ apskaitą. Įvertinus tokias aplinkybes, taip pat ir tai, kad sąskaitose nurodytais duomenimis turėjo realią galimybę disponuoti tik L. įmonėje „E.“ dirbęs asmuo, šiuo atveju T. L., kuris buvo suinteresuotas draudimo bendrovėms pateikti duomenis, patvirtinančius teisę į didesnės žalos kompensavimą, daroma išvada, jog T. L. pagrįstai pripažintas kaltu pagaminęs netikras L. įmonės „E.“ PVM sąskaitas faktūras: 2019-02-27 PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), išrašytą MB „F.“, ir 2017-08-08 PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini), išrašytą T. L..

6. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog L. įmonės „E.“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros (viso 11 vnt.), kurias T. L., J. L., G. L. pateikė draudimo bendrovėms kaip eismo įvykių metu patirtų žalų dydžius patvirtinančius dokumentus, yra dokumentai BK 300 straipsnio prasme, nes paleisti į apyvartą, t. y. pateikti draudimo bendrovėms dėl žalos kompensacijos dydžio apskaičiavimo, sukėlė teisines pasekmes ir lėmė tai, kad draudimo bendrovės, vertindamos PVM sąskaitose faktūrose nurodytas prekių ir paslaugų kainas, nustatė ir išmokėjo draudimo išmokas. Nustačius tai, jog šios draudimo bendrovėms pateiktos PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) (2017-07-10 įvykis), Nr. (duomenys neskelbtini) (2017-07-30 įvykis), Nr. (duomenys neskelbtini) (2017-01-06 įvykis), Nr. (duomenys neskelbtini) (2017-11-11 įvykis), Nr. (duomenys neskelbtini) (2019-01-03 įvykis), Nr. (duomenys neskelbtini) (2019-01-18 įvykis), Nr. (duomenys neskelbtini) (2019-04-10 įvykis), Nr. (duomenys neskelbtini) (2019-04-10 įvykis), Nr. (duomenys neskelbtini) (2019-05-08 įvykis), Nr. (duomenys neskelbtini) (2019-07-14 įvykis), Nr. (duomenys neskelbtini) (2019-08-28 įvykis) yra suklastotos, ir byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad šiuos suklastotus dokumentus - PVM sąskaitas faktūras – pagamino būtent nuteistasis T. L., daroma išvada, kad jis pagrįstai pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Dėl to tenkinti nuteistojo T. L. apeliacinio skundo reikalavimą ir jį pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinti nėra pagrindo.

7. Nuteistasis T. L. apeliaciniame skunde teigia, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, nes jo veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties požymių, kadangi BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už antspaudo, o ne kitokio teksto uždėjimo įtaiso panaudojimą, kad A. P. ir S. G. spaudai nebuvo apskritimo formos, jie nebuvo saugomi kaip tai numatyta Antspaudų apyvartos įstatyme.

20.1. BK 302 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką. Taigi, BK 302 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė ne tik už antspaudo, bet ir už spaudo neteisėtą panaudojimą. Šio nusikaltimo objektas yra antspaudo, spaudo ir dokumento teisinės apyvartos patikimumas ir saugumas, o dalykas – antspaudas, spaudas, dokumentas ir griežtos atskaitomybės blankas. Pagal Lietuvos Respublikos antspaudų apyvartos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį antspaudas – tai įtaisas, kuriuo įspaudžiant reljefą arba dažais daromos apskritimo formos žymos su Lietuvos valstybės herbu arba savivaldybės herbu ar be jų ir su fizinio, juridinio asmens, kitos organizacijos ar jos padalinio rekvizitais, o pagal šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalį antspaudai turi būti saugomi taip, kad jais negalėtų pasinaudoti neturintys tam teisės asmenys. Pažymėtina, kad minėtas įstatymas nepateikia spaudo apibrėžimo, tačiau internetiniame puslapyje „Vikipedija“ (internetinė prieiga: https://lt.wikipedia.org/wiki/Antspaudas) nurodyta, kad spaudas yra antspaudo analogas, kuriuo dedamos informacinės žymos. Taip pat šiame puslapyje nurodyta, kad spaudas – tai įtaisas, kuriuo įspaudžiant reljefą arba dažais daromos bet kokios formos (išskyrus apskritimo) informacinio pobūdžio žymos, kad spaudas keturkampė ar kitos formos ant dokumentų dedama žyma su specialiu įrašu ar vieta įrašui, kad spaude dažniausiai nurodoma dokumento gavimo data, registracijos numeris, tarnautojo, priėmusio dokumentą, vardas, pavardė, pareigos. Teisinėje literatūroje išaiškinta, kad spaudas – tai taip pat įrankis (klišė) su išpjaustytu, išgraviruotu ar kitokiu būdu pagaminto užrašo atvaizdu, ir, kad spaudas skiriasi nuo antspaudo tuo, jog antspaudas pagal paskirtį gaminamas vieninteliu egzemplioriumi ir naudojamas svarbiems teisiniams santykiams ar juridiniams faktams įtvirtinti ar patvirtinti, o spaudo paskirtis siejama su dokumentų apyvarta ir raštvedyba, skirta juridinio ir (ar) fizinio asmens vidinei ir išorinei veiklos sferoms. Juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys tokius spaudus pasigamina įvairioms vienarūšėms dokumentų apyvartos operacijoms fiksuoti ar tvirtinti (BK komentaras, III dalis, 2010 m., 524 psl.).

20.2. Be to, antspaudo, spaudo, dokumento arba griežtos atskaitomybės blanko panaudojimas neturint teisėto pagrindo suprantamas kaip kaltininko aktyvūs veiksmai, kai be teisinio pagrindo antspaudas, spaudas, dokumentas ar griežtos atskaitomybės blankas išleidžiamas į teisinę apyvartą arba, panaudojant minėtus dalykus, sukuriami tikrovės neatitinkantys dokumentai.

8. T. L. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis be teisėto pagrindo panaudojo L. įmonės „E.“ padalinio pardavėjo A. P. asmeninį spaudą (2017-08-09 PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini)) bei to paties padalinio vadovo S. G. asmeninį spaudą, panaudodamas ant 2019-03-15 išrašyto automobilio dalių ir remonto paslaugų užsakymo lapo Nr. (duomenys neskelbtini), ant 2019-05-25 išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bei ant 2019-08-30 išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini).

21.1. Nuteistasis T. L., ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip įtariamasis, paaiškino, kad S. G. spaudas buvo laikomas priėmime, bet jis neprisimena, ar jis pats ant dokumentų, kuriuos teikė draudimo įmonėms, dėjo S. G. spaudą ar S. G., paaiškino, kad tas spaudas įmonėje buvo padarytas tuo tikslu, jog nesant S. G. darbo vietoje, įmonės darbuotojai tuo spaudu galėtų naudotis, kaip tvirtino, kiti darbuotojai, nesant jo, taip pat dėdavo jo spaudą ant dokumentų (11 t., b. l. 80-81). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis T. L. kaltės pagal BK 302 straipsnio 1 dalį nepripažino ir parodė, kad, pagaminus S. G. spaudą, pats S. G. tuo spaudu leido naudotis, spaudas buvo naudojamas pažymoms, pasiūlymams ir buvo naudojamas kaip įmonės reprezentacinis antspaudas. Taip pat nuteistasis nurodė, kad jis nepamena konkrečių sąskaitų faktūrų išrašymo aplinkybių, t. y., ar jis pats išrašė sąskaitas, bet patvirtino, jog pagal pareiginius nuostatus jo pareiga buvo išankstinių sąskaitų išrašymas, jis turėjo spaudą su savo vardu ir pavarde (13 t., b. l. 45-48, 65-67, 71).

21.2. Nors nuteistasis T. L. nepripažino kaltės dėl to, kad be S. G. ar A. P. žinios panaudojo jų asmeninius spaudus, tačiau jo kaltę padarius šiuos nusikaltimus, numatytus BK 302 straipsnio 1 dalyje, patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma.

21.3. Kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu apklaustas S. G. parodė, kad jis turėjo pasidaręs savo spaudą, kuris buvo naudojamas įmonės veikloje, nurodė, kad šis spaudas buvo laikomas T. L. ir J. J. darbo vietoje, stalčiuje, todėl juo galėjo pasinaudoti minėti asmenys, kad ant jam parodytų dokumentų – 2019-03-15 sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ir sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) - jo spaudas buvo uždėtas be jo žinios, jis pats šių sąskaitų neišrašė, spaudo nedėjo (6 t., b. l. 14-16). Papildomai ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas S. G. parodė, kad tokias sąskaitas, kuriose yra jo spaudas su parašu, galėjo padaryti tik pats T. L., nes kol jo nebūdavo darbe, spaudas būdavo padėtas priėmimo darbo vietoje, kur, reikalui esant, T. L. jį galėjo panaudoti (6 t., b. l. 20-22). Šios apklausos metu S. G. taip pat nurodė, jog, paaiškėjus apie suklastotas sąskaitas, T. L. pasiaiškino, kad „tai yra kasdienės operacijos“, to T. L. nesureikšmino, dėl nieko nesiteisino, kas jį (liudytoją) nustebino. Liudytojas šios apklausos metu akcentavo, jog T. L. pripažino panaudojęs jo spaudą be jo (liudytojo) žinios ir vėliau apie tai neinformavęs, kadangi nematė poreikio to padaryti. Pirmosios instancijos teisme liudytojas S. G. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, paaiškindamas, kad sąskaitos faktūros neturėjo būti patvirtinamos jo spaudu, niekas be jo žinios negalėjo naudoti jo spaudo, taip pat patvirtino, kad jis asmeniškai L. ar MB „F.“ nėra išrašęs sąskaitų už padangų įsigijimą (13 t., b. l. 3-5). Tokius liudytojo S. G. parodymus patvirtina ir L. įmonei „E.“ S. G. 2020 m. balandžio 9 d. rašytas paaiškinimas, kuriame nurodyta, jog jis prieš 5-10 metų buvo pasigaminęs antspaudą dokumentams, kuriame atsispindėjo pareigos, vardas, pavardė ir parašas, jį norėjo naudoti vidinės apskaitos dokumentams, bet praktikoje tai nepasiteisino, spaudas gulėjo stalčiuje prie kasos, kur dirbo T. L., nes toje vietoje teko dirbti ir jam, kai T. L. nebūdavo, T. L. apie jo spaudo naudojimą jo neinformavo (7 t., b. l. 50). Be to, L. įmonės „E.“ 2020-06-10 pranešime Nr. 61/20 nurodyta, jog L. įmonė „E.“ spaudo T. L. nėra išdavusi, S. G. spaudą su parašu pasigamino savo iniciatyva, L. įmonė „E.“ tokių spaudų naudojimo nėra reglamentavusi ir tokių spaudų neužsakinėjo (7 t., b. l. 46). Šie L. įmonės „E.“ pateikti duomenys ne tik patvirtina S. G. parodymus, bet ir paneigia T. L. paaiškinimus, kad jis turėjo savo spaudą su vardu ir pavarde.

21.4. Taip pat liudytojo S. G. parodymus patvirtina ir liudytojos J. J. parodymai. Liudytoja J. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad S. G. spaudas buvo pas ją ir T. L., su kuriuo kartu dirbo viename kabinete, kad, esant reikalui, būtų galima tuo spaudu pasinaudoti (6 t., b. l. 8-9). Su liudytojų S. G. ir J. J. parodymais, jog S. G. spaudas buvo laikomas T. L. ir J. J. darbo vietoje, sutiko ir pats nuteistasis T. L., duodamas parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismui (11 t., b. l. 80-81; 13 t., b. l. 45-47).

21.5. Netikėti liudytojų S. G., J. J. parodymais nėra pagrindo, nes, kaip jau minėta, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tarp liudytojų ir nuteistojo T. L. yra piktumų, nesutarimų, dėl ko būtų pagrindas manyti, jog liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi ar siektų apkalbėti nuteistąjį. Be to, liudytojai S. G. ir J. J. parodymus davė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Taip pat liudytojų S. G. ir J. J. parodymai yra nuoseklūs viso proceso metu, atitinka kitus byloje surinktus įrodymus bei juos iš dalies patvirtina ir paties nuteistojo T. L. parodymai.

21.6. Dėl liudytojo A. P. asmeninio spaudo panaudojimo nuteistasis T. L. visiškai nieko nepaaiškino. Kaip liudytojas apklaustas A. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis neprisimena, jog būtų išrašęs T. L. išankstinio pirkimo ar kitokių sąskaitų dėl padangų įsigijimo, be to, nepaneigė, kad sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) yra ne jo parašas, tvirtindamas, kad per metus jo parašas keitėsi (6 t., b. l. 26). Pirmosios instancijos teisme liudytojas A. P. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei nurodė, kad visi antspaudai bendrai buvo padėti stalčiuje, darbuotojai bendrai naudodavo direktoriaus spaudą, kai direktoriaus nebūdavo darbo vietoje, kai reikėjo pasirašyti dokumentus ar pateikti pasiūlymą, direktorius tam neprieštaravo. Liudytojas A. P. taip pat teisme parodė, jog jis neprisimena, ar dėjo kito asmens spaudą, kai buvo išrašęs sąskaitą savo vardu (13 t., b. l. 5-6, 38-39). Vertinant liudytojo A. P. parodymus, duotus teisme, būtina įvertinti ir tai, kad šiuo metu liudytojas A. P. dirba kartu su T. L. MB „F.“, todėl liudytojo teisme duoti parodymai, jog S. G. spaudą naudojo visi įmonės darbuotojai, kai direktoriaus nebūdavo darbe, kad spaudą dėdavo, kai reikėdavo pasirašyti dokumentus ar pateikti pasiūlymą, vertinami kaip liudytojo siekis T. L. padėti sušvelninti jo teisinę padėtį, liudytojo A. P. parodymais remiamasi tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

21.7. Iš L. įmonės „E.“ 2019-03-15 automobilio dalių ir remonto paslaugų užsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad T. L., kaip užsakovas, užsakė 4 vnt. padangų „Bridgestone“, 4 vnt. ratlankių „Advanti“ ir 4 vnt. padangų montavimo ir balansavimo paslaugą iš viso už 1 176 Eur, ir šiame užsakyme yra uždėtas S. G. spaudas su parašu (1 t., b. l. 174), o iš 2019-03-27 automobilio dalių ir remonto paslaugų užsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad T. L., kaip užsakovas, užsakė 4 vnt. padangų „Bridgestone“ ir 4 vnt. ratlankių „Advanti“ iš viso už 1 148 Eur, tačiau šis užsakymas nepasirašytas L. įmonės „E.“ atstovo (1 t., b. l. 175). L. įmonės „E.“ 2020-09-04 pranešime Nr. 91/20 nurodyta, jog 2019-03-27 Automobilio dalių ir remonto paslaugų užsakyme Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyti ratlankiai „Advanti CW 7.5x18 ET45 (63.4) 5x108 VAPOR“ L. įmonės „E.“ (duomenys neskelbtini) padalinyje 2019 metais nebuvo parduoti (1 t., b. l. 176). Kadangi tokie pat ratlankiai „Advanti“ nurodyti kaip įsigyti tiek 2019-03-27, tiek ir 2019-03-15 automobilio dalių ir remonto užsakymuose, o pagal minėtą L. įmonės „E.“ raštą tokie ratlankiai įmonės (duomenys neskelbtini) padalinyje 2019 metais apskritai nebuvo parduoti, todėl 2019-03-15 automobilio dalių ir remonto paslaugų užsakymas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame uždėtas S. G. asmeninis spaudas, yra suklastotas dokumentas. Kadangi šis suklastotas dokumentas buvo paleistas į apyvartą, t. y. pateiktas draudimo bendrovei, patvirtinant eismo įvykio metu patirtos žalos dydį, be to, pats S. G. nurodė, kad jis asmeniškai jokios sąskaitos dėl T. L. įsigyjamų padangų neišrašė ir savo spaudo neuždėjo, kad jo spaudu laisvai galėjo disponuoti ir pats nuteistasis T. L., todėl konstatuojama, jog ant 2019-03-15 automobilio dalių ir remonto paslaugų užsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) uždėtas S. G. asmeninis spaudas su parašu buvo uždėtas be S. G. žinios ir be teisėto pagrindo.

21.8. Iš 2019-05-25 PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog T. L. iš L. įmonės „E.“ įsigijo 4 vnt. padangų „Continental“ ir 4 vnt. padangų montavimo ir balansavimo paslaugą iš viso už 468,00 Eur (2 t., b. l. 2). Matyti ir tai, kad šioje PVM sąskaitoje faktūroje yra uždėtas S. G. spaudas su parašu. L. įmonės „E.“ 2021-01-27 pranešime Nr. 8/21 nurodyta, jog 2019-05-25 PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) yra pagaminta ne L. įmonės „E.“ naudojamos apskaitos programos „Rivile“ pagalba, kad šis dokumentas atspausdintas ne ant L. įmonės „E.“ naudojamų PVM sąskaitų faktūrų blankų, kurių serija yra (duomenys neskelbtini), o numeris susideda iš aštuonių skaičių (7 t., b. l. 173). Dėl šių paminėtų aplinkybių minėta PVM sąskaita faktūra buvo pripažinta kaip suklastota, įvertinant ir tai, kad šis suklastotas dokumentas buvo paleistas į apyvartą, t. y. buvo pateiktas draudimo bendrovei kaip eismo įvykio metu patirtą žalą patvirtinantis dokumentas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad liudytojas S. G. parodė asmeniškai neišrašęs T. L. jokios sąskaitos faktūros dėl padangų ar ratlankių įsigijimo, kad savo spaudo neuždėjo, o jo spaudu laisvai galėjo disponuoti ir pats nuteistasis T. L., todėl pripažįsta, kad ant 2019-05-25 PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) esantis S. G. asmeninis spaudas buvo uždėtas be S. G. žinios ir be teisėto pagrindo.

21.9. Iš 2019-08-30 PVM sąskaitos faktūros (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, jog T. L., kaip pirkėjas (mokėtojas), pirko 2 vnt. ratlankių remonto paslaugą, 2 vnt. padangų „Michelin“, 2 vnt. padangų „Saetta“, 4 vnt. padangų užpildymo azotu bei 4 vnt. padangų montavimo ir balansavimo paslaugą iš viso už 626,00 Eur ir ant šios PVM sąskaitos faktūros yra uždėtas S. G. spaudas su parašu (2 t., b. l. 33). L. įmonės „E.“ 2020-06-10 pranešime Nr. 61/20 nurodyta, kad 2019-08-30 PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), atspausdinta ne ant L. įmonės „E.“ naudojamų PVM sąskaitų faktūrų blankų ir pagaminta nesinaudojant L. įmonės „E.“ apskaitos programa „Rivile“ (7 t., b. l. 46). Dėl paminėtų aplinkybių 2019-08-30 PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), yra pripažinta suklastota. Kadangi liudytojas S. G. nurodė, kad jis asmeniškai T. L. neišrašė jokios sąskaitos dėl padangų įsigijimo, savo spaudo nedėjo, bei, atsižvelgiant į tai, jog T. L. turėjo realią galimybę disponuoti S. G. spaudu be pastarojo žinios, konstatuojama, kad ant 2019-08-30 PVM sąskaitos faktūros (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), S. G. asmeninis spaudas su parašu buvo uždėtas be S. G. žinios ir be teisėto pagrindo.

21.10. Iš 2017-08-09 PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad MB „F.“, kaip pirkėjas (mokėtojas), įsigijo oro slėgio jungiklių programavimo bei 4 vnt. padangų montavimo ir balansavimo paslaugas iš viso už 62,00 Eur, ir ant šios PVM sąskaitos faktūros uždėtas pardavėjo A. P. spaudas, ši sąskaita faktūra jo pasirašyta (4 t., b. l. 122). Tuo tarpu iš L. įmonės „E.“ 2020-10-15 pranešimo Nr. 121/20 matyti, kad 2017-08-09 sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) nėra įrašyta ir įtraukta į apskaitą, nes L. įmonė „E.“ yra PVM mokėtojas ir pardavimams išrašinėja tik PVM sąskaitas faktūras, t. y. sąskaitų faktūrų neišrašinėja, kad 2017 m. buvo naudojami PVM sąskaitų faktūrų blankai, kurių serija (duomenys neskelbtini), o numeris susideda iš septynių skaičių (ne šešių skaičių) (7 t., b. l. 61-78). Šie paminėti duomenys patvirtina, jog ši PVM sąskaita faktūra yra suklastota ir šis suklastotas dokumentas buvo paleistas į apyvartą, pateikiant jį draudimo bendrovei kaip eismo įvykio metu patirtą žalą patvirtinantį įrodymą. Įvertinus tokias aplinkybes, taip pat liudytojo A. P. pirmosios instancijos teismui duotus parodymus, kad jis neturėjo jokių reikalų su MB „F.“, jai sąskaitų nėra išrašęs (13 t., b. l. 6), daroma išvada, kad ant šios sąskaitos faktūros uždėtas A. P. asmeninis spaudas yra uždėtas be teisėto pagrindo ir be A. P. žinios.

9. Įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, jog T. L. be S. G. ir A. P. žinios, neturėdamas teisėto pagrindo, panaudojo S. G. ir A. P. asmeninius spaudus. Dėl to T. L. pagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas pagal BK 302 straipsnio 1 dalį už neteisėtą fizinio asmens spaudo panaudojimą.

10. Nuteistieji T. L., J. L., MB „F.“ bei G. L., kurios atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, apeliaciniuose skunduose nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog T. L., J. L., MB „F.“ padarė BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, o G. L. veiksmuose yra BK 182 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai.

11. BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Minėto straipsnio 4 dalyje (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2023-06-01) numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgijo nedidelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė nedidelės vertės turtinės prievolės ar ją panaikino, t. y. padarė baudžiamąjį nusižengimą.

24.1. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620/2010, 2K-7-255/2012, 2K-7-322/2013, 2K-7-27-746/2015, 2K-589-696/2015, 2K-613-696/2015, 2K-7-47-895/2016, 2K-62-696/2016, 2K-7-41-511/2017, 2K-7-136-489/2017, 2K-17-976/2020 ir kt.). Apgaulė pasireiškia pirmiau įvardytų asmenų suklaidinimu, pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.), tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108-788/2018, 2K-92-648/2019). Pagal teismų praktiką nustatomi šie apgaulės kriterijai: a) objektyvios tiesos iškraipymas; b) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); c) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-158-303/2021, 2K-71-976/2022). Sukčiavimo sudėtis yra materialioji, šis nusikaltimas yra baigtas, kai dėl panaudotos apgaulės suklaidintas nukentėjusysis netenka turto ar teisės į turtą, negaudamas už jį tolygaus ekvivalento, o kaltininkas jį neteisėtai užvaldo, paverčia savo ar kitų trečiųjų asmenų nuosavybe (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-335/2010, 2K-263-696/2016, 2K-215-303/2017, 2K-158-303/2021, 2K-6-976/2023, 2K-154-697/2023 ir kt.).

24.2. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti kitą jam žalingą sandorį; ar jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrąjį turinį, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės, tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.). Be to, tokiais atvejais svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Apgaulės panaudojimo aplinkybė gali būti paneigta, jeigu nukentėjęs asmuo pats elgėsi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleido kitam asmeniui, naiviai pasikliaudamas tik jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-255/2012, 2A-7-9/2013, 2K-161/2013, 2K-152/2015, 2K-31-788/2017, 2K-7-136-489/2017, 2K-7-152-895/2019, 2K-76-788/2020, 2K-27-788/2021, 2K-7-66-788/2022 ir kt.). Kita vertus, svarbu pažymėti, kad, kai bylose nustatoma, jog įtrauktas į civilinį teisinį sandorį nukentėjusysis dėl savo amžiaus, gyvenimiškos patirties, gyvenimo būdo, fizinių ar psichinių savybių, priklausomybių, kitų aplinkybių yra silpnoji (pažeidžiama) šalis, t. y. toks asmuo, kurio patiklumu galima itin lengvai manipuliuoti, jam civilinių santykių dalyvio atidaus bei rūpestingo elgesio kriterijus (lot. bonus pater familias) visa apimtimi netaikytinas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-150/2014, 2K-7-136-489/2017, 2K-166-895/2019, 2K-154-697/2023 ir kt.).

24.3. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodomos pagrindinės taisyklės, taikomos sprendžiant klausimą dėl baudžiamųjų ir civilinių teisinių santykių atribojimo sąlygų ir kriterijų: 1) civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis; 2) esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra kreditoriaus galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis pasunkinimas arba panaikinimas, turto savininkas ar valdytojas gali būti kaltininko suklaidinamas įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė - pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą; nesąžiningas sandorio šalies elgesys savaime nereiškia sukčiavimo sudėties požymių jo veikoje buvimo; 3) negalimas toks teismų praktikos formavimas, kai, sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, jog baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2011, 2K-329/2011, 2K-144-222/2020).

24.4. Byloje nustatyta, kad T. L. savo automobilį „Hyundai i30“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2016-09-24 iki 2017-09-23 buvo apdraudęs draudimo bendrovėje „C.“, o nuo 2017-09-24 iki 2018-09-23 bei nuo 2018-09-28 iki 2019-09-27 draudimo bendrovėje „B.“ (1 t., b. l. 93, 94; 3 t., b. l. 24). Taip pat T. L. savo automobilį „Volvo V70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2019-02-14 iki 2020-02-13 buvo apdraudęs draudimo bendrovėje „B.“ (1 t., b. l. 98). Byloje nustatyta ir tai, kad G. L. savo automobilį „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2017-09-09 iki 2018-09-08 ir nuo 2018-09-09 iki 2019-09-08 buvo apdraudusi draudimo bendrovėje „B.“ (2 t., b. l. 129, 130), o MB „F.“ jai nuosavybės teise priklausantį automobilį „Nissan Qashqai“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2018-02-02 iki 2019-02-02 buvo apdraudusi draudimo bendrovėje „E.“ (2 t., b. l. 167-168).

24.5. Kaip matyti, draudimo bendrovės „B.“, „E.“, „C.“ bei „L.“ prie bylos medžiagos pateikė jų įmonėse 2017-2019 metais administruotas žalų bylas dėl eismo įvykių metu apgadintų T. L., J. L., MB „F.“ ir G. L. automobilių padangų ir ratlankių, išmokėtų draudimo kompensacijų (1 t., b. l. 71-79, 93–178; 2 t., b. l. 10–133, 167–168, 171–180; 3 t., b. l. 1-4, 19-40, 41–45; 4 t., b. l. 59–91, 105–200; 5 t., b. l. 1–38, 48–136). Byloje esantys T. L., J. L., G. L. bei MB „F.“ bankų sąskaitų apžiūrų protokoluose užfiksuoti duomenys patvirtina, jog draudimo bendrovės T. L., J. L. bei MB „F.“ išmokėjo apskaičiuotas eismo įvykio metu patirtų žalų kompensacijas (9 t., b. l. 167–170; 10 t., b. l. 76–77, 103–104, 158–159).

24.6. Nuteistasis T. L., J. L., G. L. bei MB „F.“ atstovas pirmosios instancijos teisme kaltės dėl sukčiavimo nepripažino, tvirtino, kad eismo įvykiai iš tikrųjų buvo, todėl jie kreipėsi į draudimo bendroves bei pateikė draudimo bendrovėms reikiamus dokumentus, sutiko su draudimo bendrovių apskaičiuotais žalos dydžiais. Taip pat G. L. ir J. L. parodė, jog po eismo įvykio jos kreipėsi į T. L., kuris viskuo pasirūpino ir joms grąžino sutvarkytus automobilius, jos netikrino, kokios padangos buvo užmontuotos po remonto, pasitikėjo T. L.. T. L. pripažino, kad jis viskuo rūpinosi, kad J. L. ir G. L. grąžindavo sutvarkytus automobilius. Tokius apeliantų paaiškinimus paneigia byloje surinktų įrodymų visuma.

24.7. Iš draudimo bendrovių pateiktų dokumentų matyti, jog nei apie vieną eismo įvykį, kurių metu, kaip teigia apeliantai, buvo apgadintos vairuotų automobilių vienos pusės priekinės ir galinės padangos bei ratlankiai įvažiavus į duobę, atsitrenkus į bortelį ar gatvės salelę, nebuvo pranešta policijai, beveik visais atvejais kreipiantis į draudimo bendroves dėl patirtos žalos kompensavimo buvo pateikiamos L. įmonės „E.“ PVM sąskaitos faktūros, automobilio detalių ir remonto užsakymo lapai, išankstinio apmokėjimo sąskaita, kuriuose būdavo nurodytos naujai įsigytos padangos, ratlankiai, padangų montavimo, balansavimo ir kt. paslaugos, ir tik vienu atveju buvo pateikta „D.“ sąskaita, kuri nebuvo apmokėta, ir prekės pagal „D.“ sąskaitą (duomenys neskelbtini) nebuvo pristatytos, nes užsakymas buvo atšauktas (4 t., b. l. 123; 10 t., b. l. 168). Šių pateiktų dokumentų pagrindu draudimo bendrovės apskaičiavo didesnes išmokėtinos kompensacijos sumas (2 t., b. l. 154).

24.8. Taip pat iš byloje esančių L. įmonės „E.“ pranešimų Nr. 15/20, Nr. 61/20, Nr. 91/20, Nr. 121/20, Nr. 5/21, Nr. 8/21 nustatyta, jog draudimo bendrovėms pateikti L. įmonės „E.“ dokumentai (PVM sąskaitos faktūros, Automobilio detalių ir remonto užsakymai, Išankstinio apmokėjimo sąskaita ir kt.) yra suklastoti, nes, kaip matyti, L. įmonė „E.“ tokių apskaitos dokumentų „sąskaita“ nenaudoja, dokumentai pagaminti ne L. įmonės „E.“ naudojama apskaitos programa „Rivile“, dokumentai atspausdinti ne ant įmonės naudojamų PVM sąskaitų faktūrų blankų, kurių serija yra (duomenys neskelbtini), o numeris susideda iš septynių skaičių, be to, kaip nurodyta pranešimuose, minėti dokumentai į įmonės apskaitą nėra įtraukti (7 t., b. l. 43, 46, 54–57, 61–78, 159–161, 173–178). Kaip liudytojai apklausti L. įmonės „E.“ darbuotojai J. J., S. G. parodė, jog jie asmeniškai T. L. sąskaitų už įsigyjamas padangas, ratlankius neišrašė, nežinojo, kad T. L. įmonėje pirko padangų ir ratlankių komplektus, kaip teigė, nežino ir to, kaip jis atsiskaitė su įmone (6 t., b. l. 8–10, 14–16, 20–22; 13 t., b. l. 3–5, 32a-33a). Be to, liudytoja J. J. parodė, kad ji nematė T. L. pavedimų į įmonės kasą (6 t., b. l. 8–10). Kaip liudytojas apklaustas A. P. taip pat parodė, kad jis neprisimena, jog T. L. būtų išrašęs sąskaitą ar kitą dokumentą apie padangų įsigijimą, nežinojo, kad T. L. įmonėje būtų pirkęs padangas ir už jas mokėjęs (6 t., b. l. 26; 13 t., b. l. 5–6, 38–39). Pažymėtina, jog liudytojas S. G. parodė, kad įmonės darbuotojams buvo leista be papildomo mokesčio įmonėje tvarkyti savo automobilius, susimokant tik už įgytas detales (6 t., b. l. 14–16; 13 t., b. l. 3–5). Taigi, draudimo bendrovėms pateiktuose dokumentuose (PVM sąskaitose faktūrose) nurodyti duomenys, jog T. L. L. įmonėje „E.“ įgijo padangų montavimo ir balansavimo paslaugas (ratlankių remonto ir kt. paslaugas), neatitinka tikrovės, nes, bylos duomenimis nustatyta, kad T. L., kaip įmonės darbuotojas, savo automobilius įmonėje galėjo remontuoti nemokamai.

24.9. Taip pat apeliantų sukčiavimo atvejus patvirtina byloje surinkti rašytiniai duomenys.

24.10. 2021-01-08 kitų objektų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys patvirtina, jog, apžiūrėjus ir palyginus 2019-03-08 įmonei AAS „B.“ T. L. pateiktas ant automobilio „Volvo V70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užmontuotas padangas ir ratlankius, su 2019-07-23 AB „L.“ T. L. pateiktomis automobilio „Volvo V70“, valst. (duomenys neskelbtini) dešinės pusės priekinio ir galinio ratlankio, bei padangų apgadinimais, nustatyta, kad ratlankiai įvykių metu buvo tie patys, tik užmontuoti ant skirtingų „Volvo V70“ automobilių, kuriais naudojasi T. L., kad apžiūrėti ratlankiai abiejų minėtų įvykių metu fiksuojami su tais pačiais sugadinimais, esančiais tose pačiose vietose (10 t., b. l. 170–171).

24.11. Kratos, atliktos A. S. garaže, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), buvo rasta ir paimta įvairių firmų nudėvėtų ir naujų padangų, iš viso 59 vnt., ir 6 ratlankių (6 t., b. l. 117-128). Rasti daiktai 2020-02-05 buvo apžiūrėti (6 t., b. l. 140–141). Liudytojas A. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad garažas, kuriame buvo atlikta krata, priklauso jo žentui T. L. (6 t., b. l. 3-4). Taip pat iš 2020-05-18 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, jog T. L. savo noru iš garažo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), atnešė ir pateikė visas garaže turimas padangas, iš viso 39 vnt. naudotų (su pažeidimais ir be jų) įvairių firmų padangų, kurios 2020-05-19 buvo apžiūrėtos (7 t., b. l. 1–2, 3–35). Šie duomenys bei tai, kad T. L. tiriamų eismo įvykių metu dirbo padangomis prekiaujančioje įmonėje ir turėjo galimybę įmonės klientų paliktas senas automobilių padangas panaudoti savo reikmėms, nes sugadintų padangų utilizavimo apskaita įmonėje nebuvo vedama (liudytojos J. J. parodymai (6 t., b. l. 8–10)), patvirtina, jog T. L., savo žinioje turėdamas naudotas ir naujas padangas, turėjo galimybę pranešti draudimo bendrovėms apie neva įvykusį draudiminį įvykį ir draudimo bendrovei pateikti sugadintų padangų ir ratlankių fotonuotraukas.

24.12. Be to, sukčiavimo faktą patvirtina ir liudytojo P. B. parodymai. Liudytojas P. B. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis dirbo įmonėje „A.“, kai jam vyras ir moteris atvarė apžiūrai „Nissan“ automobilį, prašė įvertinti žalą, apžiūrėjus automobilį, buvo matomi dešinės pusės išoriniai priekinio ir galinio ratlankio ir padangų sugadinimai, kuriuos jis nurodė apžiūros akte, tačiau vyras teigė, kad padanga yra sugadinta iš vidaus, pats nurodė pažeistą ratą. Liudytojas tvirtino, jog dėl tokio vyro pasakymo jis buvo nustebęs, pasiteiravo vyro, iš kur jis žino, vyras jam atsakė, kad buvo numontavęs padangą. Liudytojas P. B. parodė ir tai, kad, numontavus padangą, buvo matomas pažeidimas, panašus į dūrį peiliu ar įpjovimą, sugadinimas vidinėje pusėje kaip ir atitiko sugadinimą išorinėje padangoje, tačiau toks sugadinimas fiziškai neįmanomas, jei padanga išorėje tik įbrėžta, jis viską užfiksavo ir duomenis išsiuntė draudimo bendrovei „L.“. Liudytojas taip pat parodė, kad po kelių mėnesių tas pats vyras su moterimi vėl atvažiavo ir reikalavo apžiūrėti „Nissan“ automobilį, nurodė tą pačią problemą, bet buvo sugadinti jau kitos pusės ratlankiai ir padangos – užfiksavo ratlankio pažeidimą ties ventiliumi ir padangos nubrozdinimą, tačiau ne pažeidimą, dėl to vyras pradėjo reikalauti numontuoti padangą ir užfiksuoti abiejų padangų pažeidimus, esančius viduje, nes vėl teigė, kad padangos sugadintos iš vidaus, tačiau jis padangų nenumontavo, o, automobilio savininkei pasirašius dokumentus, juos išsiuntė draudimo bendrovei bei parašė laišką, jog įtaria sukčiavimą (6 t., b. l. 49–51; 13 t., b. l. 32–33). Tokius liudytojo P. B. parodymus patvirtina jo surašyti automobilio „Nissan“ apžiūros aktai bei draudimo bendrovei siųsto laiško kopija (4 t., b. l. 106-109). Nuteistasis T. L. skunde teigia, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismas rėmėsi šio liudytojo parodymais, nes liudytojas yra suinteresuotas bylos baigtimi, kadangi jis gauna pajamas iš veiklos, susijusios su draudimu. Šis T. L. apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. Nors liudytojas P. B. pripažino, jog jis pranešė draudimo bendrovei apie galimą sukčiavimo atvejį, nes, kaip jis pats nurodė, jis buvo išklausęs draudimo organizuojamus mokymus, todėl, parašydamas draudimo bendrovei laišką, tik norėjo įspėti, jog čia kažkas negerai, kad vyriškis ir moteris jam sukėlė įtarimus, nes padangų sugadinimai nelabai atitiko realybę, be to, vyriškis, atvykęs į servisą, jau žinojo apie automobilio padangų sugadinimus iš vidaus ir pan. (6 t., b. l. 49–50), tačiau vertinti, jog liudytojas P. B. yra suinteresuotas bylos baigtimi, nėra pagrindo, nes objektyvių duomenų, patvirtinančių T. L. apeliaciniame skunde nurodytą argumentą, jog liudytojas gauna pajamas iš veiklos, susijusios su draudimu, byloje nėra. Dėl to apelianto skundo argumentas yra deklaratyvus. Be to, liudytojas P. B. nuoseklius parodymus davė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teismui, taip pat atkreipiant dėmesį į tai, kad jis parodymus davė būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Dėl paminėtų aplinkybių netikėti liudytojo P. B. parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo.

24.13. Apeliantai T. L., J. L., G. L. bei MB „F.“ skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodymu pripažino 2021-01-17 – 2021-01-19 draudimo bendrovės „B.“ pateiktų garso įrašų apžiūros protokole užfiksuotus duomenis (2 t., b. l. 155-163), nes draudimo bendrovės pateikti garso įrašai su T. L. ir G. L. yra gauti neteisėtu būdu, pažeidžiant 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo 9 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi nei T. L., nei G. L. nedavė sutikimo kaupti jų biometrinius, genetinius duomenis (balso įrašus). Šie skundo argumentai yra nepagrįsti. Pagal 2016-04-27 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) 9 straipsnio 1 dalį nustatytas draudimas tvarkyti asmens duomenis, atskleidžiančius rasinę ar etninę kilmę, politines pažiūras, religinius ar filosofinius įsitikinimus ar narystę profesinėse sąjungose, taip pat tvarkyti genetinius duomenis, biometrinius duomenis, siekiant konkrečiai nustatyti fizinio asmens tapatybę, sveikatos duomenis arba duomenis apie fizinio asmens lytinį gyvenimą ir lytinę orientaciją. Minėto reglamento 9 straipsnio 2 dalyje nurodytos išimtys, kada 9 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas netaikomas, viena iš tokių išimčių yra tada, kai duomenų subjektas aiškiai sutiko, kad tokie duomenys būtų tvarkomi vienu ar keliais nurodytais tikslais (9 straipsnio 2 dalies a punktas) arba tvarkyti duomenis būtina siekiant pareikšti, vykdyti arba apginti teisinius reikalavimus arba tuo atveju, kai teismai vykdo savo teisminius įgaliojimus (9 straipsnio 2 dalies f punktas). Minėti reglamento reikalavimai yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme. Iš bylos matyti, kad draudimo bendrovė „B.“ užfiksuotus T. L. ir G. L. pokalbius su draudimo bendrovės atstovu ikiteisminio tyrimo metu pateikė vykdydama ikiteisminio tyrimo pareigūno teisėtą nurodymą, šie garso įrašai buvo panaudoti tiriant pagal draudimo bendrovės „B.“ pareiškimą pradėtą ikiteisminį tyrimą. Be to, asmuo, paskambinęs į draudimo bendrovę, prieš pradėdamas pokalbį su draudimo bendrovės atstovu, išreiškia sutikimą, jog jo ir draudimo bendrovės atstovo pokalbis bus įrašomas. Pažymėtina, kad pagal minėtą reglamentą fizinio asmens balsas nėra priskiriamas nei genetiniams, nei biometriniams duomenims (Reglamento 4 straipsnio 13, 14 punktai). Įvertinus paminėtas aplinkybes ir atsižvelgus į tai, jog T. L. ir G. L. garso įrašai buvo gauti teisėtai, juos pateikdama ikiteisminio tyrimo pareigūnams draudimo bendrovė nepažeidė nei 2016-04-27 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento 2016/679 9 straipsnio 2 dalies, nei Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimų, daroma išvada, kad minėtų garso įrašų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys pagrįstai buvo pripažinti tinkamais įrodymais, patvirtinančiais T. L. ir G. L. kaltę.

24.14. Nuteistasis T. L. pirmosios instancijos teisme aiškino, kad 2019-08-28 važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve, įvažiavo į gatvėje buvusią duobę, sugadino automobilio padangas ir ratlankius, sustojęs kelkraštyje, užregistravo įvykį, išsikvietė techninę pagalbą, bet, nesulaukęs pagalbos, pats pasikeitė atsarginį ratą ir grįžo į darbą, kaip teigė, jam pagelbėjo kolegos, kurie atvežė atsarginį ratą ir raktą (13 t., b. l. 72). Tuo tarpu T. L., 2019-09-03 draudimo bendrovei „B.“ pranešdamas apie 2019-08-28 eismo įvykį, nurodė, kad „rugpjūčio 28 d. apie 8.30 val. važiuodamas (duomenys neskelbtini), pataikė į duobę, kuri buvo važiuojamojoje kelio dalyje, iš karto po smūgio pajuto, kad traukia automobilį į dešinę pusę, sustojo kelkraštyje, išlipęs iš automobilio, pastebėjo, kad pažeisti abu dešinės pusės ratlankiai ir padangos: dešinės pusės priekinė padanga jau buvo visiškai išsileidusi, iš karto po įvykio registravo žalą bei norėjo pasinaudoti pagalba kelyje, paskambinęs į pagalbą kelyje, taip ir nesulaukė, kol kas nors atsilieps, nieko nebelaukęs, užsidėjo atsarginį ratą ir nuvažiavo į padangų autoservisą, ten pastebėjo, kad ir galinėje padangoje jau buvo mažai oro slėgio“. Rašte nurodė, jog, įsigyjant automobilį, buvo papildomas ratlankių komplektas R18 dydžio, su vasarinėmis padangomis (2 t., b. l. 32). O 2019-09-05 patikslindamas įvykio aplinkybes, T. L. nurodė, kad „po smūgio dar pavažiavo kokius 100 ar 200 metrų ir sustojo ties (duomenys neskelbtini)“ (2 t., b. l. 32). Iš tokių paties T. L. pateiktų įvykio aplinkybių paaiškinimų matyti, jog jis skirtingai nurodė vietą, kur jis sustojo, ar iš karto po smūgio sustojo kelkraštyje, ar sustojo pavažiavęs 100-200 metrų, skirtingai nurodė ir tai, kas buvo apgadinta, ar buvo pažeisti automobilio dešinės pusės priekinė ir galinė padanga ir ratlankiai, ar tik priekinė padanga, nes nurodė, kad, užsidėjęs atsarginį ratą, nuvažiavo į autoservisą, teigdamas, jog turėjo vasarinių padangų komplektą. O jau teisme tvirtino, kad atsarginį ratą ir raktą jam atvežė kolegos iš darbo. Tokie prieštaravimai, esantys paties T. L. paaiškinimuose, rodo, kad nuteistojo paaiškinimai apie 2019-08-28 įvykį yra nepatikimi, todėl jais besąlygiškai tikėti ir remtis teismas neturi pagrindo.

24.15. Nors T. L. paaiškinimus, kad jis, įvažiavęs į duobę, apgadino automobilio padangas, iš dalies patvirtina apeliacinės instancijos teisme kaip liudytojo apklausto M. S. parodymai, jog jis su T. L. buvo bendradarbiai, žinojo, kad T. L., važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve, pramušė ratą, tada jis nuvežė T. L. keltuvą ar atsarginį ratą, galbūt dar ir ratlankį, nuvykęs pas jį į vietą, matė įvykio vietą, gatvėje buvusią duobę, kad T. L. buvo sustojęs prie duobės, matė nuleistą vieną padangą, tačiau, vertinant šio liudytojo parodymus, būtina atsižvelgti į tai, kad jis, kaip liudytojas, buvo apklaustas tik apeliacinės instancijos teisme nuteistojo T. L. prašymu, T. L. neprašė apklausti šio liudytojo anksčiau, t. y. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme, ir tokio asmens apskirtai neįvardijo. Dėl to, atsižvelgiant į tai, kad liudytojas M. S. parodymus apie 2019-08-28 įvykį davė po įvykio praėjus net daugiau nei ketveriems metams, į tai, jog liudytojas byloje buvo apklaustas nuteistojo T. L. prašymu bei į tai, kad įvykio metu liudytojas su nuteistuoju buvo bendradarbiai tik 4-5 mėnesius, liudytojas nurodė buvęs pavaldus T. L., daroma išvada, jog liudytojas M. S., patvirtindamas nuteistojo T. L. parodymus apie 2019-08-28 įvykį, siekė padėti nuteistajam T. L. išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl liudytojo M. S. parodymais remtis negalima. Be to, tarp liudytojo M. S. parodymų ir paties nuteistojo T. L. paaiškinimų dėl šio įvykio yra prieštaravimų, nes nuteistasis nurodė, jog jis sustojo pavažiavęs 100-200 metrų nuo įvykio vietos (t. y. duobės), o liudytojas tvirtino, kad T. L. buvo sustojęs prie duobės, kad jis pats tą įvykio vietą matė. Be to, parodymai yra prieštaringi ir dėl to, kokius įrankius M. S. neva atvežė T. L.. Svarbu pažymėti ir tai, jog nuteistojo T. L. ir liudytojo M. S. parodymus paneigia T. L. naudoto mobiliojo ryšio telefono suvestinė, iš kurios matyti, kad T. L. 2019-08-28 nuo 8.20 val. iki 9.34 val. telefonu skambino „B.“ draudimui, tačiau patys pokalbiai neįvyko, iš draudimo bendrovės gavo SMS žinutes, o T. L. skambutis M. S. ar L. įmonei „E.“ neužfiksuotas (6 t., b. l. 74-77). Pažymėtina, jog draudimo bendrovės „B.“ pateiktuose garso įrašuose, kurių apžiūra aprašyta 2021-01-17 – 2021-01-19 apžiūros protokole (2 t., b. l. 155–163), nėra fiksuotas T. L. pranešimas apie 2019-08-28 įvykį. Taip pat iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2020-02-07 pranešimo matyti, jog (duomenys neskelbtini) gatvėje 2019-08-28 buvo tvarkomos pavienės duobės asfalto dangoje, apie 5-6 cm gylio, rangos darbai buvo atliekami laikantis saugumo reikalavimų, tranšėjos aptvertos ir paženklintos, skundų dėl prastos minimos gatvės dangos būklės gauta nebuvo (8 t., b. l. 95). Šiame pranešime nurodyti duomenys paneigia T. L. parodymus, jog jis, įvažiavęs į duobę, apgadino automobilio padangas, nes, kaip pranešime nurodyta, (duomenys neskelbtini) gatvėje buvo tvarkomos pavienės duobės tik 5-6 cm gylio, kurios buvo paženklintos, todėl T. L., važiuodamas gatve, privalėjo jas apvažiuoti. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad T. L. draudimo bendrovei nepateikė nei vienos foto nuotraukos iš įvykio vietos, kurioje būtų užfiksuotas jo automobilis ir gatvėje buvusi duobė, į kurią jis, kaip tvirtino, įvažiavo. Taip pat T. L. draudimo bendrovei pateikė dokumentą, patvirtinantį minėto eismo įvykio metu patirtą žalą – tai L. įmonės „E.“ 2019-08-30 PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, jog T. L., kaip pirkėjas (mokėtojas), įsigijo 2 vnt. padangų „Michelin“, 2 vnt. padangų „Saetta“, 2 vnt. ratlankių remonto paslaugą, 4 vnt. padangų užpildymą azotu ir 4 vnt. padangų montavimo ir balansavimo paslaugą, iš viso už 626,00 Eur (2 t., b. l. 33). Kaip jau minėta, ši PVM sąskaita faktūra yra suklastota, nes, kaip nurodyta L. įmonės „E.“ 2020-06-10 pranešime Nr. 61/20, 2019-08-30 PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), atspausdinta ne ant L. įmonės „E.“ naudojamų PVM sąskaitų faktūrų blankų ir pagaminta nesinaudojant L. įmonės „E.“ apskaitos programa „Rivile“ (7 t., b. l. 46). Įvertinus visas aptartas aplinkybes, daroma išvada, jog 2019-08-28 eismo įvykis neįvyko, o T. L., siekdamas turtinės naudos, draudimo bendrovei pateikė suklastotus dokumentus apie neva įvykusį eismo įvykį, taip iš draudimo bendrovės neteisėtai gaudamas draudimo bendrovės apskaičiuotą kompensaciją. Dėl to pagrįstai pirmosios instancijos teismas nustatė, kad T. L. veiksmuose dėl 2019-08-28 įvykio yra BK 182 straipsnio 4 dalyje (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2023-06-01) numatytos nusikalstamos veikos požymiai, tačiau nustatęs, kad suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, pagrįstai baudžiamąją bylą T. L. dėl šios nusikalstamos veikos nutraukė (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktis).

24.16. Apeliantai T. L., J. L., G. L. bei MB „F.“ skunduose teigia, kad byloje nenustatyta jų tiesioginė tyčia veikti nusikalstamai, t. y. teigia, kad jie nežinojo, jog draudimo bendrovėms pateikiami dokumentai yra suklastoti, nes jokio susitarimo tarp jų nebuvo. Šie apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti.

24.17. Iš draudimo bendrovės „B.“ pateiktų T. L. ir G. L. garso įrašų apžiūros protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad T. L. skambino į draudimo bendrovę ir domėjosi, ar jo internetu sudaryta draudimo sutartis jau yra galiojanti, o po šio skambučio draudimo bendrovei pranešta apie neva įvykusį eismo įvykį (pvz., 2017-09-14 fiksuotas pokalbis su draudimo bendrovės atstovu, kurio metu T. L. klausia, ar galioja draudimo sutartis automobiliui, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (kaip nustatyta, automobilis priklauso G. L.), o jau 2017-11-11 G. L., paskambinusi į draudimo bendrovę, pranešė apie sugadintas automobilio padangas (2 t., b. l. 156, 162). Nors G. L. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme tvirtino, kad toks eismo įvykis buvo, tačiau, vertinant jos duotus parodymus baudžiamojoje byloje ir paaiškinimus, pranešant draudimo bendrovei apie įvykį, matyti, jog jie yra prieštaringi. Iš G. L. ir draudimo bendrovės atstovo pokalbio, užfiksuoto garso įraše, matyti, kad ji nurodė, jog „nu, kai buvo keičiamos žieminės padangos, buvo pažeistos dešinės pusės priekinė ir galinė padangos“, vėliau pokalbio metu nurodė, kad padangos nebuvo sugadintos jas keičiant servise, o turbūt ji pati įvažiavo į kokią duobę ar ant bordiūro, kad tik dabar pamatė, kai keitė padangas, kad sūnus keitė, jis turi čekį, padangos yra pažeistos, negali pasakyti, ar įpjautos, ar kažko tokio, kad su jomis ji važinėjo, kad keitė šeštadienį (duomenys neskelbtini), „E.“ (2 t., b. l. 162). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip įtariamoji G. L. paaiškino, kad ji šio įvykio aplinkybių nebeatsimena, kad apie tai, jog pažeistos automobilio „Ford Focus“ padangos, pranešė sūnui T. L., kuris pasirūpino padangų tvarkymu, po ko sutvarkytą automobilį jai grąžino (11 t., b. l. 138). Pirmosios instancijos teisme G. L. paaiškino, kad padangos buvo pažeistos, kreipėsi į draudimo bendrovę, paprašė sūnaus ir jis sutiko, viskuo rūpinosi sūnus, jai automobilis buvo pristatytas tvarkingas (13 t., b. l. 92-93). Iš tokių G. L. paaiškinimų matyti, jog ji skirtingai nurodė, kada ir kaip ji pastebėjo (sužinojo) sugadintas savo automobilio padangas – ar ji pati pastebėjo (teigė apklausos metu, kai buvo apklausta kaip įtariamoji), ar apie tai sužinojo tada, kai autoservise „E.“ buvo keičiamos padangos (tokias aplinkybes nurodė draudimo bendrovei). Be to, G. L. nurodytas aplinkybes, jog ji turi čekį, paneigia draudimo bendrovei pateikti duomenys (2 t., b. l. 71–85), iš kurių matyti, kad L. įmonės „E.“ sąskaita išankstiniam apmokėjimui Nr. (duomenys neskelbtini) išrašyta 2017-11-27 (t. y., po įvykio praėjus net dviem savaitėms) ir patvirtina, jog G. L. rezervavo 2 vnt. padangų „Michelin“, 2 vnt. padangų „Bridgestone“ ir 4 vnt. padangų montavimo ir balansavimo paslaugą iš viso už 306 Eur (2 t., b. l. 71), tačiau 2017-12-09 PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) rodo, kad G. L. įsigijo 2 vnt. padangų „Bridgestone“ ir 2 vnt. padangų „Michelin“ iš viso už 278,00 Eur (2 t., b. l. 73), o L. įmonės „E.“ 2017-12-09 kasos kvitas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog už 2 vnt. padangų „Bridgestone“ ir 2 vnt. padangų „Michelin“ buvo atsiskaityta grynaisiais (2 t., b. l. 73). Taigi, šie duomenys paneigia, jog G. L., draudimo bendrovei pranešdama apie įvykį, turėjo čekį, nes servise buvo keičiamos padangos. Byloje nustatyta, jog L. įmonės „E.“ 2017-11-27 sąskaita išankstiniam apmokėjimui Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2017-12-09 PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) yra suklastotos (7 t., b. l. 43). Taip pat pačios apeliantės G. L. paaiškinimais byloje nustatyta, jog jos automobilio remontu rūpinosi sūnus T. L., ko neneigė ir nuteistasis T. L., pripažindamas, kad jis rūpinosi motinos automobilio remontu. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, t. y. į nenuoseklius pačios apeliantės paaiškinimus, duotus proceso metu, į tai, kad tik T. L., dirbdamas L. įmonėje „E.“, turėjo realią galimybę pagaminti netikrą dokumentą, patvirtinantį padangų įsigijimą, kad šiuos dokumentus būtent jis perdavė G. L., jog pastaroji dokumentus, kaip patirtą žalą patvirtinančius duomenis, pateiktų draudimo kompanijai, ką ji ir padarė, daroma išvada, kad G. L. žinojo ir suprato, jog draudimo bendrovei pateikiami dokumentai yra suklastoti, o draudimo bendrovės apskaičiuota žala pagal jos pateiktus suklastotus dokumentus jai išmokėta nepagrįstai. Dėl to pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad G. L., veikdama bendrai su T. L., sukčiavo ir jos veiksmuose, pranešant apie neva 2017-11-11 įvykusį įvykį (apie sugadintas automobilio „Ford Focus“ padangas) ir gaunant iš draudimo kompensaciją, yra BK 182 straipsnio 4 dalyje (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2023-06-01) numatytos nusikalstamos veikos požymiai, tačiau nustatęs, kad yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, pagrįstai baudžiamąją bylą G. L. dėl šios veikos padarymo nutraukė (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktis).

24.18. Nors nuteistasis T. L., apeliacinės instancijos teismui pateikdamas 2018-08-21 nutarimą, kuriuo J. L. skirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, ir ji įpareigota nebendrauti ir neieškoti ryšių su T. L. (14 t., b. l. 99–100), teigė, jog jis ir J. L. negalėjo susitarti, J. L. negalėjo žinoti, jog draudimo bendrovei pateikiami dokumentai yra suklastoti, t. y., kad jie, veikdami bendrai, nusikalstamų veikų nepadarė, tačiau patys nuteistieji J. L. bei T. L. pripažino, jog jie byloje tiriamų įvykių metu bendravo - kartu vyko į kelionę, į Taliną, kad po eismo įvykio J. L. T. L. perduodavo remontuoti MB „F.“ nuosavybės teise priklausantį automobilį, kad kartu vyko į „A.“ servisą, kur automobiliui „Nissan“ ne kartą buvo atliekama apžiūra. Be to, pažymėtina, jog J. L. ir T. L. kaltais yra pripažinti dėl dviejų sukčiavimų, įvykdytų 2017 metais, kuomet J. L. kardomoji priemonė nebendrauti su T. L. nebuvo taikoma. Bylos duomenimis nustatyta, kad T. L., pagaminęs netikrus L. įmonės „E.“ dokumentus apie tai, kad MB „F.“ įsigijo padangų, ratlankių ir paslaugų (padangų montavimo ir balansavimo), šiuos suklastotus dokumentus perdavė J. L., kuri pati, užpildžiusi draudimo bendrovėms adresuotus prašymus dėl įvykio metu patirtų žalų, šiuos suklastotus dokumentus pateikė (2 t., b. l. 171–180; 4 t., b. l. 53–92, 105–163, 184–200; 5 t., b. l. 1–9). Be to, byloje nustatyta, kad 2017-04-21 L. įmonės „E.“ PVM sąskaita faktūra, serija (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), kuria MB „F.“, kaip pirkėjas (mokėtojas) įsigijo 2 vnt. padangų „Michelin“ ir 2 vnt. padangų „Bridgestone“ iš viso už 564,00 Eur (4 t., b. l. 70), tą pačią dieną, 10.35 val. buvo anuliuota, nurodant, kad netiko išmatavimai (7 t., b. l. 61–78). Nors ši PVM sąskaita faktūra buvo anuliuota, tačiau J. L., kaip MB „F.“ direktorė, šią sąskaitą kaip galiojančią pateikė draudimo bendrovei 2017-04-25. Pastebėtina ir tai, kad, anuliavus 2017-04-21 PVM sąskaitą faktūrą, kuria neva buvo įsigytos padangos, 2017-04-28 buvo išrašyta L. įmonės „E.“ PVM sąskaita faktūra, serija (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), kuria MB „F.“ už 28 Eur įsigijo 4 vnt. padangų montavimo paslaugą ir šią sąskaitą faktūrą 2017-05-03 pateikė draudimo bendrovei (4 t., b. l. 54, 71). Taigi, iš šių duomenų matyti, jog MB „F.“ padangų iš L. įmonės „E.“ neįgijo, nors padangų montavimas ir balansavimas pagal PVM sąskaitą faktūrą buvo atliktas, todėl nėra aišku, kokios padangos buvo montuojamos. Taip pat byloje nustatyta, kad „D.“ 2017-08-09 MB „F.“ išrašė sąskaitą pagal užsakymą Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu MB „F.“ užsakė iš „D.“ 4 vnt. padangų už 900,40 Eur (4 t., b. l. 123). Ši „D.“ sąskaita kartu su L. įmonės „E.“ 2017-08-09 PVM sąskaita faktūra, Nr. (duomenys neskelbtini) (byloje nustatyta, kad ji yra netikra), dėl padangų montavimo, 2017-08-10 buvo pateikta draudimo bendrovei, taip patvirtinant, jog padangos pagal užsakymą (duomenys neskelbtini) buvo įgytos ir užmontuotos ant MB „F.“ priklausančio automobilio „Nissan“, valst. (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 116), pažymint, jog dokumentus draudimo bendrovei pateikė pati MB „F.“ direktorė J. L.. Iš 2021-02-05 prokuroro tarnybinio pranešimo matyti, kad, telefonu susisiekus su „D.“ atstove, ji patvirtino, jog MB „F.“ vardu buvo užsakyti 4 vnt. padangų, išrašyta sąskaita pagal užsakymo Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau atstovė nurodė, kad padangos užsakovui nebuvo pristatytos, kadangi užsakovas užsakymą atšaukė ir užsakovui 2017-08-16 buvo išrašyta kreditinė sąskaita (10 t., b. l. 168). Šie duomenys patvirtina, jog MB „F.“ nei pagal L. įmonės „E.“ PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), nei pagal „D.“ sąskaitą, užsakymo Nr. (duomenys neskelbtini), jokių prekių ir paslaugų negavo, todėl J. L., draudimo bendrovei „L.“ pateikdama šiuos dokumentus, kaip jos patirtą žalą patvirtinančius duomenis, panaudojo apgaulę draudimo bendrovės atžvilgiu. Be to, J. L. tyčią sukčiauti patvirtina ir tai, jog ji elektroniniu laišku kreipėsi į draudimo bendrovę, prašydama pateikti patikslintą žalos sąmatą, netaikant detalių nusidėvėjimo (4 t., b. l. 54, 114-121). Pažymėtina, kad susirašinėjimas su draudimo bendrovės atstovu rodo, jog J. L. žinojo, kad draudimo bendrovei turi pateikti dokumentus, patvirtinančius patirtą žalą, t. y. dokumentus, patvirtinančius remonto išlaidas ir prekių įsigijimą (sąskaitas faktūras), tam, jog atkurti įvykio metu buvusią transporto priemonės arba jos dalių vertę (2 t., b. l. 180), todėl nuteistoji, draudimo bendrovėms pateikdama netikrus dokumentus apie padangų bei paslaugų įsigijimą, suprato, kad pateikia tikrovės neatitinkančius duomenis, taip iš draudimo bendrovių siekdama gauti didesnę kompensaciją, nei draudimo bendrovės būtų išmokėjusios, jei ne pateikti suklastoti (netikri) dokumentai. Dėl to visuma šių paminėtų duomenų bei tai, kad tik T. L. turėjo galimybę organizuoti netikrų L. įmonės „E.“ dokumentų gavimą, leidžia daryti išvadą, jog J. L. žinojo, kad jai T. L. perduoti dokumentai, kuriuos ji pateikė draudimo bendrovėms, yra netikri ir jų pagrindu draudimo bendrovės nepagrįstai išmoka draudimo kompensacijas, kurias ji kartu su kitais nuteistaisiais įgyja neteisėtai. Dėl to jos veiksmuose yra nustatyti visi BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji bei subjektyvieji požymiai, ir daroma išvada, kad J. L. pagrįstai pripažinta kalta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

24.19. Nuteistojo T. L. tyčią patvirtina tai, jog jis, įsitikinęs, kad jo sudaryta draudimo sutartis yra galiojanti, praėjus trumpam laiko tarpui, draudimo bendrovei pranešdavo apie eismo įvykį, kurio metu neva būdavo apgadintos tik vienos pusės automobilio padangos ir ratlankiai, pateikdavo netikrus L. įmonės „E.“ dokumentus, patvirtinančius, jog pagal juos jis įgijo prekes ir jam buvo suteiktos paslaugos, nors, kaip parodė liudytojas S. G., įmonės „E.“ darbuotojams papildomai už savo automobilio remontą mokėti nereikėdavo, reikėjo sumokėti tik už įsigytas detales. Be to, T. L., nesutikdamas su draudimo bendrovės jam atsiųstu žalos apskaičiavimu, pateikdavo netikrus dokumentus, prašydamas perskaičiuoti žalos dydį (2 t., b. l. 32; 4 t., b. l. 189) ir taip siekdamas gauti didesnę kompensaciją. Taip pat T. L. tyčią sukčiauti įrodo ir tai, kad jis 2019-11-04 pranešimu dėl atsakymo į prašymą draudimo bendrovei „B.“ nurodė, jog nesutinka, kad informacija apie jo turėtas ar turimas draudimo sutartis, registruotas žalas ir gautas draudimo išmokas kitose draudimo bendrovėse, būtų tikrinama, nes tai jokiu priežastiniu ryšiu nėra susiję su jo 2019-09-24 įvykio metu patirta žala (2 t., b. l. 70). Be to, T. L. išankstinę tyčią patvirtina ir tai, kad jis per 2017-2019 metus skirtingose draudimo bendrovėse iš viso užregistravo 12 įvykių, jog jis, vairuodamas transporto priemonę, įvažiavęs į duobę ar atsitrenkęs į gatvės salelę ar bordiūrą, apgadino automobilio vienos pusės priekinę ir galinę padangas bei ratlankius, dėl kurių jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn šioje baudžiamojoje byloje. Visuma aptartų įrodymų patvirtina, kad T. L. veiksmuose nustatyti visi BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl jis skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažintas kaltu dėl sukčiavimų, taip iš draudimo bendrovių nepagrįstai įgyjant turtą, t. y. apskaičiuotas kompensacijas.

12. Atsižvelgiant į tai, kad T. L., J. L., G. L., vykdydami sukčiavimus, draudimo bendrovėms pateikė suklastotus dokumentus apie patirtą žalą, o netikrus dokumentus pagamino pats T. L., tai pagal teismų praktiką žinomai netikrų ar žinomai suklastotų dokumentų panaudojimas, J. L. ir G. L. sukčiaujant, papildomai pagal BK 300 straipsnį nekvalifikuojamas, nes netikri ar suklastoti dokumentai panaudojami kaip priemonė turtinei naudai gauti. Tačiau jeigu kaltininkas pats pagamino netikrą dokumentą ar suklastojo tikrą dokumentą ir jį pateikęs kaip apgaulės priemonę įgijo svetimą turtą, turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės ar ją panaikino, jo veika kvalifikuojama pagal BK 182 ir 300 straipsnių atitinkamose dalyse nustatytų nusikalstamų veikų sutaptį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-213/2009, 2K-7-82-699/2018, 2K-243-387/2023). Dėl to pagrįstai J. L., MB „F.“ ir G. L. veiksmai kvalifikuoti tik pagal BK 182 straipsnio atitinkamas dalis, o T. L. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalies ir BK 300 straipsnio 1 dalies sutaptis.

13. MB „F.“ apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nenustatyta, jog J. L. veikė juridinio asmens naudai. Šis skundo argumentas yra nepagrįstas.

14. BK 20 straipsnis, reglamentuojantis juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę, numato sąlygas, kurioms esant juridinis asmuo atsako už BK numatytas nusikalstamas veikas. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad J. L. yra MB „F.“ direktorė, byloje tiriamų įvykių metu J. L. naudojosi įmonės vardu registruotu automobiliu „Nissan Qashqai“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaip įmonės atstovė draudimo bendrovėms pranešė apie neva įvykusius eismo įvykius, kurių metu buvo apgadinti minėto automobilio vienos pusės priekinis ir galinis ratas bei ratlankiai, draudimo bendrovei pateikė dokumentus, patvirtinančius patirtą žalą, o draudimo bendrovės apskaičiuotą žalą išmokėdavo ne J. L., kaip fiziniam asmeniui, o MB „F.“. Taigi, byloje nustatytos visos sąlygos, patvirtinančios, jog J. L., būdama MB „F.“ direktorė, atstovaudama juridinį asmenį, priimdama sprendimus juridinio asmens vardu, kontroliuodama juridinio asmens veiklą, veikė būtent juridinio asmens naudai. Be to, šiuo sprendimu konstatavus, kad J. L. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, darytina išvada, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir juridiniam asmeniui. Dėl to juridinis asmuo MB „F.“ pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

15. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus, juos įvertino teisingai, nepažeisdamas BPK 20, 305 straipsnio nuostatų, teisingai kvalifikavo apeliantų nusikalstamas veikas. Dėl to naikinti skundžiamą nuosprendį, kaip to prašoma T. L., J. L., G. L. ir MB „F.“ apeliaciniuose skunduose ir juos išteisinti, nėra teisinio pagrindo.

16. Byloje nustačius, kad nuteistieji T. L., J. L. ir MB „F.“ iš draudimo bendrovių neteisėtai gavo išmokėtas kompensacijas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai draudimo bendrovių „B.“, „L.“, „C.“ ir „E.“ byloje pareikštus civilinius ieškinius tenkino/tenkino iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, byloje pareikštus civilinius ieškinius būtų išsprendęs neteisingai, be to, nei vienas iš nuteistųjų jiems priteistų civilinių ieškinių neginčijo.

17. Nuteistasis T. L., J. L. bei MB „F.“ apeliaciniuose skunduose teigia, kad jiems nuosprendžiu nepagrįstai paskirtos baudos, nesant įstatymo, o prokuroras apeliaciniu skundu teigia, kad T. L., J. L. ir MB „F.“ neteisingai nustatytos bausmių, išreikštų skaitinėmis MGL išraiškomis, proporcijos, skaičiuotinos pagal 37,66 Eur ir pagal 50 Eur MGL dydžius, dėl to nustatytos neteisingos galutinės bausmės.

30.1. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, t. y. į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį bei laipsnį, kad T. L. padarė 16 nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamų nusikaltimų, 4 apysunkius nusikaltimus, J. L. padarė 3 nesunkius nusikaltimus, MB „F.“ įvykdė 3 nesunkius nusikaltimus, kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia), nusikalstamų veikų stadijas (veikos baigtos), nuteistųjų asmenybes (neteisti, T. L. ir J. L. dirbantys), į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (T. L. ir J. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad T. L. tris nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe, J. L. nusikalstamas veikas padarė veikdama bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), juridinio asmens atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nuteistiesiems parinko švelniausią bausmės rūšį – baudą. Taip pat pagrįstai apylinkės teismas nuteistiesiems paskirtas bausmes subendrino taikydamas BK 63 straipsnio 4, 5 dalies nuostatas. Pažymėtina, kad nei nuteistieji, nei prokuroras iš esmės neskundžia nuteistiesiems paskirtų bausmių rūšies ir nustatytų dydžių, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių nepasisako.

30.2. Nuteistieji T. L., J. L. bei MB „F.“ teigia, jog jiems nepagrįstai paskirtos baudos, nes pirmosios instancijos teismas pritaikė poįstatyminį aktą, kai tuo tarpu BK 1 straipsnio nuostatos to nenumato. Šis nuteistųjų skundo argumentas yra nepagrįstas.

30.3. BK 1 straipsnio 1 dalis numato, kad BK yra vientisas baudžiamasis įstatymas, kurio paskirtis – baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad šis kodeksas: 1) apibrėžia, kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, bei jas uždraudžia; 2) nustato bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones už šiame kodekse numatytas veikas bei priverčiamąsias medicinos priemones; 3) nustato baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sąlygas, taip pat pagrindus ir sąlygas, kuriais nusikalstamas veikas padarę asmenys gali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad nuteistiesiems už jų padarytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės – baudos, kurios numatytos tiek BK 182 straipsnio 1 dalies, tiek BK 300 straipsnio 1 dalies, tiek ir BK 302 straipsnio 1 dalies sankcijose. BK 47 straipsnio nuostatos reglamentuoja baudos, kaip bausmės, dydžius, jos skyrimo ypatumus. BK 47 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bauda skaičiuojama minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžiais. Ši (MGL) sąvoka buvo įtvirtinta ir išaiškinta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatyme, kuris neteko galios įstatymų leidėjui priėmus Socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymą. Tačiau kartu pastarojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „kituose teisės aktuose vartojamas rodiklis „minimalusis gyvenimo lygis“, arba „MGL“, yra tapatus ir lygus bazinei socialinei išmokai, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus“. Šio straipsnio 2 dalyje yra aiškiai nustatyta, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų kvalifikavimą bei bausmių ir nuobaudų dydžių apibrėžimą ir apskaičiavimą, vartojamas rodiklis „minimalus gyvenimo lygis“, arba MGL, yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui. Pagal to paties įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bazinis bausmių ir nuobaudų dydis – rodiklis, taikomas nusikalstamoms veikoms ir administraciniams nusižengimams kvalifikuoti bei bausmių ir nuobaudų dydžiams apibrėžti ir apskaičiuoti; bazinį bausmių ir nuobaudų dydį tvirtina Vyriausybė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-170-511/2019). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-09-03 nutarimu nuo 2015 m. sausio 1 d. buvo patvirtintas bazinis bausmių ir nuobaudų (MGL) dydis – 37,66 Eur, o 2017-08-30 nutarimu nuo 2018 m. sausio 1 d. buvo patvirtintas bazinis bausmių ir nuobaudų dydis (MGL) – 50 Eur. Nors MGL dydis nustatytas ne pačiame BK, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, t. y. poįstatyminiu aktu, kuris padeda BK numatytais atvejais skiriamos baudos dydį, išreikštą MGL, apskaičiuoti pinigine (t. y. eurais) išraiška, dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad baudžiamasis įstatymas, paskiriant nuteistiesiems baudas MGL ir jas apskaičiavus pinigine išraiška, taikant skirtingus MGL dydžius, galiojusius nusikalstamų veikų padarymo metu, buvo pritaikytas netinkamai, nes, kaip jau minėta, nuteistiesiems buvo skirtos bausmės, numatytos BK specialiojoje dalyje. Dėl to konstatuojama, kad nuteistiesiems paskirtos bausmės – baudos yra paskirtos remiantis įstatymu. Be to, nors apeliaciniame skunde nuteistasis T. L. teigia, kad teismas nepagrįstai taikė poįstatyminį aktą, skirdamas bausmę, tačiau iš jo skundo argumentų matyti, jog jis sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad jo veika, padaryta 2017-07-31, įvertinus nuo 2023-06-01 pasikeitusį BK 190 straipsnio nuostatų taikymą, kvalifikuojama kaip nusikaltimas, o ne kaip baudžiamasis nusižengimas, sutikdamas, jog nusikalstama veika padarytos žalos dydžio (442,53 Eur) išraiška MGL yra teisinga (t. y. taikant MGL dydį, kuris yra lygus 37,66 Eur).

30.4. Apeliaciniu skundu prokuroras sutinka su pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis – baudomis, jų dydžiais, taip pat sutinka ir su jiems nustatytais galutinių subendrintų bausmių dydžiais, išreikštais MGL, tačiau prokuroras teigia, jog pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistiesiems paskirtas bausmes, neteisingai nustatė bausmių, išreikštų skaitinėmis MGL išraiškomis proporcijas, skaičiuotinas pagal 37,66 Eur ir pagal 50 Eur, dėl to buvo nustatyta neteisinga galutinė bausmė T. L., J. L. ir MB „F.“ bei pažeistas baudžiamasis įstatymas.

30.5. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nors pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje motyvavo, kodėl taiko BK 63 straipsnio 4, 5 dalių nuostatas, tačiau visiškai nenurodė, kokias bausmių dalis prie kokios bausmės prideda. Dėl to teisėjų kolegija pasisako dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių subendrinimo ir galutinės bausmės dydžio, išreikšto skaitine išraiška.

30.6. BK 63 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog, kai bausmės iš dalies sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės, kad pridedamos bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017-10-06). Tuo tarpu iki 2017-10-06 galiojusi BK 63 straipsnio 4 dalis nenumatė sąlygos, jog pridedamos bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, t. y. pridedamos bausmės dalis buvo parenkama teismo nuožiūra.

30.7. BK 47 straipsnio 3 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017-10-06) nurodyta, kad minimalus baudos dydis, skirtinas už nesunkaus nusikaltimo padarymą yra 50 MGL dydis, o už apysunkio nusikaltimo – 100 MGL. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad juridiniam asmeniui minimalus skirtinos baudos dydis 200 MGL. Iki 2017-10-06 galiojusioje BK 47 straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad minimali bauda juridiniams ir fiziniams asmenims už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą yra 1 MGL dydžio. Kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-09-03 nutarimu nuo 2015 m. sausio 1 d. buvo patvirtintas MGL dydis 37,66 Eur, o 2017-08-30 nutarimu nuo 2018 m. sausio 1 d. – 50 Eur.

30.8. Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog T. L. iš paskirtos galutinės subendrintos bausmės – 800 MGL dydžio baudos 320 MGL turi būti skaičiuotini po 37,66 Eur ir 480 MGL turi būti skaičiuotini po 50,00 Eur, todėl nurodė, kad galutinė bausmė - 36 051,20 Eur dydžio bauda. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje visiškai nepasisakė, kodėl tokiomis proporcijomis skaičiuotina T. L. paskirta galutinė subendrinta 800 MGL dydžio bauda.

30.9. Nuteistasis T. L. nuteistas už 16 nesunkių (BK 182 straipsnio 1 dalis ir 300 straipsnio 1 dalis) ir 4 apysunkių (BK 302 straipsnio 1 dalis) nusikalstamų veikų padarymą, iš jų 7 nesunkūs nusikaltimai ir 1 apysunkis nusikaltimas padarytas iki 2018-01-01, t. y., kai buvo nustatytas MGL dydis 37,66 Eur, 9 nesunkūs bei 3 apysunkiai nusikaltimai padaryti po 2018-01-01, kai buvo nustatytas MGL dydis 50 Eur. Kaip matyti iš T. L. paskirtų bausmių dydžių, griežčiausia bausmė nuteistajam paskirta 150 MGL (7 500 Eur) dydžio bauda, todėl pagal BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatas, prie šios bausmės turi būti pridedamos švelnesnių bausmių dalys. Dėl to, atsižvelgus į BK 47 straipsnio 3 dalies ir 63 straipsnio 4 dalies (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2017-10-06) nuostatas, už T. L. nusikalstamas veikas, padarytas po 2017-10-06, prie griežčiausios bausmės, tai yra, 150 MGL (7 500 Eur) dydžio baudos, turi būti pridedamas ne mažesnis negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, tai yra, už nesunkaus nusikaltimo padarymą turi būti pridėta ne mažiau kaip 50 MGL, o už apysunkio nusikaltimo padarymą – ne mažiau kaip 100 MGL. Be to, už T. L. veikas, kurios padarytos po 2018-01-01, pridedamų baudos dalių dydžiai skaičiuotini pagal 50 Eur MGL dydį. Dėl to, įvertinus tokias aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, T. L. nustatytini tokie minimalūs pridedami baudų dydžiai už veikas, padarytas po 2018-01-01: už 2019-01-03 veiką (BK 300 straipsnio 1 dalis) minimali pridedamos baudos dalis iš 80 MGL yra 50 MGL; už 2019-01-18 veikas (BK 182 straipsnio 1 dalis ir 300 straipsnio 1 dalis) minimali pridedamos baudos dalis iš 100 MGL yra 50 MGL; už 2019-03-08 veikas (BK 300 straipsnio 1 dalis ir 302 straipsnio 1 dalis) minimali pridedamos baudos dalis iš 150 MGL yra 100 MGL, nes BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytas apysunkis nusikaltimas; už 2019-04-10 veiką (BK 300 straipsnio 1 dalis) minimali pridedamos baudos dalis iš 80 MGL yra 50 MGL; už 2019-05-08 veikas (BK 300 straipsnio 1 dalis ir 302 straipsnio 1 dalis) minimali pridedamos baudos dalis iš 150 MGL yra 100 MGL, nes BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytas apysunkis nusikaltimas; už 2019-07-14 veikas (BK 182 straipsnio 1 dalis ir 300 straipsnio 1 dalis) minimali pridedamos baudos dalis iš 120 MGL yra 50 MGL; už 2019-08-28 veikas (BK 300 straipsnio 1 dalis ir 302 straipsnio 1 dalis) skirta subendrinta bausmė - 150 MGL dydžio bauda. Būtent prie 150 MGL dydžio baudos, kaip griežčiausios nuteistajam paskirtos bausmės, dėtinos kitų bausmių dalys. Taigi, subendrintos bausmės dydis už T. L. padarytas nusikalstamas veikas po 2018-01-01 negali būti mažesnis kaip 550 MGL (150 MGL (dėl 2019-08-28 veikų) + 50 MGL (dėl 2019-07-14 veikų) + 100 MGL (dėl 2019-05-08 veikų) + 50 MGL (dėl 2019-04-10 veikos) + 100 MGL (dėl 2019-03-08 veikų) + 50 MGL (dėl 2019-01-18 veikos) + 50 MGL (dėl 2019-01-03 veikos). Šis 550 MGL dydis turi būti skaičiuotinas taikant MGL dydį, lygų 50 Eur. Iš T. L. paskirtos 800 MGL dydžio baudos likusi bausmės dalis yra 250 MGL, ši bausmės dalis nuteistajam turi būti skaičiuojama taikant iki 2018-01-01 galiojusį MGL dydį, t. y. 37,66 Eur. Įvertinus paminėtas aplinkybes, T. L. paskirta galutinė subendrinta 800 MGL dydžio bauda turi būti skaičiuojama taip: 250 MGL skaičiuojant po 37,66 Eur ir 550 MGL skaičiuojant po 50,00 Eur, todėl galutinė subendrinta bausmė skaitine išraiška T. L. nustatoma didesnė, nei ją nustatė pirmosios instancijos teismas, t. y. 800 MGL (36 915 Eur) dydžio bauda.

30.10. Analogišku principu turi būti skaičiuojamos ir nuteistiesiems J. L. ir juridiniam asmeniui paskirtos galutinės subendrintos bausmės.

30.10.1. J. L. paskirta griežčiausia bausmė yra 70 MGL dydžio bauda už veiką, kuri padaryta po 2018-01-01, todėl ši bausmė skaičiuotina taikant nustatytą MGL dydį, lygų 50 Eur, ir prie šios bausmės iš dalies pridėtinos švelnesnės bausmės, paskirtos už veikas, padarytas iki 2018-01-01, taikant nustatytą MGL dydį, lygų 37,66 Eur. Dėl to J. L. paskirta galutinė subendrinta 150 MGL dydžio bauda turi būti skaičiuojama taip: 70 MGL skaičiuojant po 50 Eur, o likusius 80 MGL skaičiuojant po 37,66 Eur, todėl galutinė subendrinta bausmė skaitine išraiška nuteistajai J. L. nustatoma didesnė, nei ją nustatė pirmosios instancijos teismas, t. y. 150 MGL (6 512,8 Eur) dydžio bauda.

30.10.2. Juridiniam asmeniui paskirta griežčiausia bausmė yra 250 MGL dydžio bauda, ji skirta už veiką, kuri padaryta po 2018-01-01, todėl ši bausmė skaičiuotina taikant nuo 2018-01-01 nustatytą MGL dydį, lygų 50 Eur, ir prie šios bausmės iš dalies pridėtinos švelnesnės bausmės, paskirtos už veikas, padarytas iki 2018-01-01, taikant nustatytą MGL dydį, lygų 37,66 Eur. Dėl to juridiniam asmeniui paskirta galutinė subendrinta bausmė – 402 MGL dydžio bauda turi būti skaičiuojama taip: 250 MGL skaičiuojant po 50 Eur, o likusius 152 MGL skaičiuojant po 37,66 Eur, todėl galutinė subendrinta bausmė skaitine išraiška MB „F.“ nustatoma didesnė, nei ją nustatė pirmosios instancijos teismas, t. y. 402 MGL (18 224,32 Eur) dydžio bauda.

18. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas) ir nuteistiesiems skundžiamu nuosprendžiu nustatytos galutinės subendrintos bausmės griežtinamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. birželio 8 d. nuosprendžio, patikslinto Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. birželio 12 d. nutartimi, dalis dėl T. L., J. L. ir MB „F.“ paskirtų bausmių subendrinimo pakeisti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, T. L. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir T. L. paskirti galutinę subendrintą bausmę ­– 800 MGL dydžio baudą (250 MGL skaičiuojant po 37,66 Eur, 550 MGL skaičiuojant po 50,00 Eur), įpareigojant T. L. 800 MGL (36 915 Eur) dydžio baudą sumokėti per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, J. L. paskirtas bausmes subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir J. L. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 150 MGL dydžio baudą (80 MGL skaičiuojant po 37,66 Eur, 70 MGL skaičiuojant po 50,00 Eur), įpareigojant J. L. 150 MGL (6 512,80 Eur) dydžio baudą sumokėti per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, MB „F.“ paskirtas bausmes subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir MB „F.“ paskirti galutinę subendrintą bausmę – 402 MGL dydžio baudą (152 MGL skaičiuojant po 37,66 Eur, 250 MGL skaičiuojant po 50,00 Eur), įpareigojant MB „F.“ 402 MGL (18 224,32 Eur) dydžio baudą sumokėti per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistųjų T. L., J. L., MB „F.“ ir G. L., kurios atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, apeliacinius skundus atmesti.