- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-22
- Bylos Nr.
- 2K-227-976/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-40863-2018-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Audronė Kartanienė (pirm.), Olegas Fedosiukas, Rima Ažubalytė (pran.)
- Nuteistasis
- E. K.
- Advokatai
- Marina Gušauskienė
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 10 d. nuosprendžio.
Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. spalio 2 d. nuosprendžiu E. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį buvo išteisinta, nesant jos veikoje nusikaltimo sudėties.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 10 d. nuosprendžiu panaikintas Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. spalio 2 d. nuosprendis. E. K. nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 80 MGL (4000 Eur) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. E. K. nuteista už tai, kad nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. iki 2018 m. liepos 12 d., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, pagamino netikrus dokumentus: leidžiamos laikinai naudotis valstybinės žemės schemą 2,50 ha ploto sklypo (duomenys neskelbtini), ir leidžiamos laikinai naudotis valstybinės žemės schemą 1,20 ha ploto sklypo (duomenys neskelbtini), ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2012 m. gegužės 25 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini), ir šiuos netikrus dokumentus laikė bei realizavo juos atiduodama S. S.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistosios E. K. baudžiamąją bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, įvertinęs bylos įrodymus, nusprendė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nenustačius visų šio nusikalstamos veikos sudėties požymių, t. y. E. K. tiesioginės tyčios, išteisinta nepagrįstai, įrodymus įvertinus pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, – įrodymai įvertinti selektyviai, neatsižvelgiant į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą ir įvertinęs ištirtus įrodymus, konstatavo, kad bylos įrodymai patvirtina E. K. tyčią padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, dėl to neteisingai išsprendė E. K. kaltės klausimą.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistoji E. K. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 10 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. spalio 2 d. nuosprendį. Kasatorė skunde nurodo:
3.1. Byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Nesilaikydamas BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatytų bendrųjų baudžiamosios atsakomybės nuostatų, BK 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto vieno esminių baudžiamosios teisės principų – nėra nusikaltimo be įstatymo (lot. nullum crimen sine lege) (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. vasario 19 d. sprendimas byloje Kuolelis, Bartoševičius ir Burokevičius prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 74357/01, 26764/02 ir 27434/02), apeliacinės instancijos teismas plečiamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes, neįrodžius visų BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-719/2021), kasatorę E. K. nuteisė tik dėl to, kad ji nagrinėjo ir registravo S. S. prašymus nenurodydama konkretaus žemės sklypo, tik vietovę. Teismo vertinimu, tai neabejotinai nurodo buvus kasatorės ir S. S. ne vien oficialius, tarnybiniu pagrindu susiformavusius santykius, bet ir „tiesioginius kontaktus“, kurie ir sukėlė kasatorės pasiryžimą padaryti nusikalstamą veiką. Tačiau apkaltinamajame nuosprendyje teismas nekonkretizavo, ką reiškia ir kokie „tiesioginiai kontaktai“ darbe peržengė darbo santykius, kaip jie lėmė kasatorės tiesioginės tyčios susiformavimą. Tiek kasatorė, tiek S. S. daug kartų nurodė, kad jokių santykių, išskyrus darbo, tarp jų nebuvo, jokio susitarimo ar artimos draugystės ryšių tarp jų nėra. Liudytojai yra nurodę apie S. ir I. B. draugystę, bet niekas nepatvirtino S. ir E. K. glaudesnių ryšių. Todėl „tiesioginiai kontaktai“ negali įrodyti kasatorės tiesioginės tyčios buvimo, noro (sąmoningo siekio) dokumentą suklastoti, o pasirašant ir įrašant ranka įrašus – suvokimo, kad ji klastoja dokumentą. Apeliacinės instancijos teismas neatskleidė kasatorės tariamos tiesioginės tyčios turinio, darydamas formalias išvadas dėl tiesioginės tyčios, nevertino kasatorės elgesio prieš tai, kai išaiškėjo nusikalstamos veikos padarymo faktas, ir po to. E. K. nuo pradžių teigė, jog nerengė netikrų dokumentų, 2018 m. teikė oficialius neigiamus atsakymus S. S. dėl ilgalaikės žemės nuomos, paaiškėjus netikrų dokumentų pagaminimo faktui, kasatorė ėmėsi aktyvių veiksmų aiškindamasi jų atsiradimo aplinkybes, pati nurodė dokumentų datų neatitikimą, buvo aktyvi tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, tai patvirtina liudytojų parodymai bei kita bylos medžiaga. Nesilaikydamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatų, kurios įtvirtina nekaltumo prezumpciją, taip pat BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatų, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, apeliacinės instancijos teismas net nebandė pašalinti esamų abejonių ir pirmosios instancijos teismo teisingą, teisėtą, pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį panaikino formaliais pagrindais, dėl pirmosios instancijos teismo padarytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų taisyklių pažeidimų, net nenurodydamas, kokius konkrečius pažeidimus padarė pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė išsamių, bylos medžiaga pagrįstų motyvų, kuriais remiantis būtų nustatyta E. K. tiesioginė tyčia įvykdyti nusikalstamą veiką S. S. naudai, neatskleidė jos turinio ir ignoravo teismo išvadai prieštaraujančius ne tik kasatorės, bet ir liudytojų parodymus. Teismo padarytos išvados nepagrįstos, neatitinka byloje surinktų duomenų, nebuvo išsamiai ir nuosekliai ištirtos visos aplinkybės, pašalintos abejonės, išanalizuoti ir atskleisti inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymiai, nepagrįstai atmesti liudytojų parodymai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo teisingai konstatuota, kad kasatorės veiksmuose nėra BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą, teisingą ir motyvuotą nuosprendį, kasatorę išteisindamas dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, neįrodžius jos dalyvavimo darant nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas, be pirmiau nurodytų argumentų, nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, neteisingai aiškino ir taikė BK 300 straipsnio 1 dalies nuostatas, padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimus.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, taip padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, nes vertino ne byloje surinktų įrodymų visumą, o pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą kvestionavo išimtinai valstybinio kaltintojo apeliaciniame skunde padarytais subjektyviais vertinimais, neatsižvelgė į jų prieštaravimus kitiems bylos įrodymams, be to, nuosprendį grindė prielaidomis. Nuosprendyje išvadą, kad ne kas nors kitas, o kasatorė pagamino netikrus dokumentus, teismas grindė liudytojų parodymais, jog dokumentus darbuotojai rengia savo vardu, patys juos pasirašo, S. S. parodymais, bet neatsižvelgė į kitus bylos įrodymus. Kasatorė nurodė, kad studijų metu, ypač sesijos, baigiamojo darbo rengimo ir gynimo laikotarpiais, fiziškai nesugebėtų dirbti visa apimtimi ir rengti tiek dokumentų, kiek jos vardu tuo metu buvo registruojama; kad iš anksto jos vardu parengtų dokumentų pasirašyti ji atvykdavo ir atostogų metu, didelės apimties dokumentų pasirašymas neanalizuojant turinio taip pat vyko ir vėliau dokumentus priduodant į archyvą. Pabrėžtina, kad kasatorė E. K. pati iškėlė klausimą dėl netikrų dokumentų pagaminimo laiko netikslumo ir nesiekė nurodyti konkrečios datos, kada įvyko dokumentų parengimas ir pasirašymas, bet norėjo pagrįsti, kad darbovietėje galiojo tokia praktika, jog darbuotojui nesant jo vardu buvo rengiami dokumentai, kurių pasirašyti darbuotojas trumpam atvykdavo į darbą. Liudytojas (duomenys neskelbtini) A. Š. taip pat nurodė, jog tarp darbuotojų buvo žodinis pavadavimas bei galimas susitarimas rengti dokumentus kito darbuotojo vardu; A. Š., inter alia (be kita ko), patvirtino pasitikėjimu grįstus santykius tarp darbuotojų, teismo posėdyje prisipažindamas, jog tam tikrais atvejais ir pats netikrino dokumentų autentiškumo, nes turėjo būti pasitikėjimas. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų tarnybos specialisto išvadoje Nr. 50-(502)-IS1-599 nustatyta, kad tirti pateiktuose kasatorės darbiniame ir asmeniniame kompiuteriuose netikri dokumentai nebuvo rengiami. Teismas nepaisė šių prieštaravimų, ignoravo kasatorės žodžius patvirtinantį tiesioginį įrodymą – specialisto išvadą ir nuosprendį grindė prielaida, jog E. K. parengė dokumentą kitu, byloje nenustatytu, įrenginiu. Pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismo nurodytas paaiškinimas dėl liudytojo S. S. parodymų, kad netikrus dokumentus gavo būtent 2012 m., nors ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog tai neįmanoma vien dėl to, kad sklypai suprojektuoti keleriais metais vėliau, kad, kaip tvirtino liudytojas, tai buvo senas laikotarpis ir jis tiksliai nepamena, kada gavo tuos dokumentus, prieštarauja bylos medžiagai, kurioje ne kartą užfiksuoti tokie S. S. teiginiai. Be to, tokį paaiškinimą paneigia paties teismo tolesnis įrodymų tyrimo dėstymas, nurodant I. B. parodymus, kad netikri dokumentai parengti pagal 2018 m. patvirtintą trafaretą. Mažai tikėtina, kad S. S. supainiojo 2012 m. su 2018 m., kai ir išaiškėjo netikro dokumento pagaminimo faktas. Taigi, akivaizdu, kad nuosprendis grindžiamas nepatikimais įrodymais. Teismas nurodė, kad S. S. parodymų dalis, jog dokumentus gavo būtent iš kasatorės, viso proceso metu išliko nuosekli. Šis argumentas taip pat prieštarauja bylos medžiagai. S. S. prasitarė, kad negali atsakyti, ar E. K. jam perdavė dokumentą, vėliau teigė, kad tų prašymų ir įsakymų buvo daug ir jis įsitikinęs, jog tą įsakymą gavo būtent iš kasatorės, nes visus įsakymus pas ją atsiima. Tačiau vien faktas, kad S. S. daug kartų atsiimdavo įsakymus pas E. K., nepatvirtina, kad netikrus dokumentus jis gavo taip pat iš kasatorės. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų dėl S. S. kreipimosi į kitus darbuotojus. Tokią išvadą paneigia bylos duomenys, pvz., 2020 m. sausio 23 d. teisiamojo posėdžio metu kasatorė nurodė, jog S. su prašymais į ją kreipdavosi labai retai, dažniausiai kreipdavosi į (duomenys neskelbtini) I. B., net kai vietovę tiesiogiai kuravo kasatorė. Šiuos parodymus patvirtina ir A. Š., kuris nurodė, jog S. galėjo perduoti prašymus per I. B. ar registratorę, yra vietovių, kurias I. B. tiesiogiai kuruoja, ir S. į ją kreipiasi. Be to, tai patvirtino ir pati I. B., teigdama, jog S. neša dokumentus jai nuo 2018 m. (primintina, jog trafaretas, kurio pagrindu pagaminti netikri dokumentai, patvirtintas būtent 2018 m.). Byloje taip pat nurodyta, kad ginčo teritoriją nuo 2009 m. tvarkė ir kuravo ir (duomenys neskelbtini) I. B., be to, kasatorei nesant, I. B. pavadavo ją žodiniu pavedimu. Kaip aplinkybę, patvirtinančią, jog S. S. netikrus dokumentus gavo būtent iš E. K., teismas nurodo J. S. žodžius žemėtvarkos darbuotojams patikrinimo metu, jog netikrus dokumentus jis gavo iš savo sūnaus S. S. Ši aplinkybė nurodo, kad J. S. gavo dokumentus iš savo sūnaus, bet nepatvirtina, kad sūnus dokumentus gavo iš kasatorės. Teismas paviršutiniškai atliko įrodymų tyrimą, neatsižvelgė į savo nurodytų argumentų prieštaravimą byloje nustatytoms aplinkybėms. Kaip vienas iš argumentų, kad būtent kasatorė parengė netikrus dokumentus, teismo nurodyta aplinkybė, jog ant jų tikras antspaudas, paimtas iš E. K. darbovietės, nepagrindžia, kad būtent kasatorė uždėjo tą antspaudą, be to, prieštarauja liudytojų, taip pat ir (duomenys neskelbtini) A. Š. parodymams, jog jis antspaudą perdavė referentei ir netikrino dokumentų, ant kurių buvo dedamas antspaudas, bet kuris darbuotojas galėjo tą antspaudą uždėti. Teismo nurodyta aplinkybė, kad kasatorė nuo 2009 m. kuruoja (duomenys neskelbtini) teritoriją, kurioje yra nagrinėjamas valstybinis žemės sklypas, arba tai, kad niekas kitas nepatvirtino liudytojo A. Š. parodymų, jog darbuotojai pagal tarpusavio susitarimą pasirašinėdavo kito parengtus dokumentus, nėra pakankama ir negali būti pagrindas konstatuoti kasatorės kaltę dėl dokumento suklastojimo.
3.3. BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas in dubio pro reo (visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai) principas. Apeliacinės instancijos teismas, nukrypdamas nuo vienodos teismų praktikos, apkaltinamąjį nuosprendį grindė prieštaringais liudytojo S. S. parodymais bei prielaidomis, jog būtent kasatorė uždėjo antspaudą ant netikro dokumento, neatsižvelgdamas į liudytojų byloje parodymus, kad antspaudu laisvai disponavo visi skyriaus darbuotojai; kad schemų sudarymo braižas atitinka kasatorės braižą, nors liudytoja I. B. nėra specialiųjų žinių subjektas, kad jos manymas būtų pagrindas teismui konstatuoti konkretaus asmens (šiuo atveju kasatorės) braižą; kad S. kreipėsi tik į kasatorę, nors tai prieštarauja liudytojų parodymams, kad S. kreipėsi ir į kitus su jais draugiškus santykius turinčius darbuotojus. Be to, teismas ignoravo specialisto išvadą, kurioje nustatyta, kad nei darbiniame, nei asmeniniame kasatorės kompiuteriuose netikri dokumentai nebuvo rengiami, ir neaiškiais pagrindais padarė prielaidą, jog netikrus dokumentus pagamino būtent E. K. kitu, nenustatytu, įrenginiu. Visa tai leidžia pagrįstai teigti, kad apeliacinės instancijos teismas išvadų dėl kasatorės kaltės nemotyvavo laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, paneigė nekaltumo prezumpcijos principą ir pagrindines baudžiamosios atsakomybės nuostatas, tai taip pat laikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu.
3.4. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje, Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje, BPK 10 straipsnyje, 44 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta asmens teisė į gynybą, BPK 51 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam apie paskirtą gynėją pranešama nedelsiant ar išsiunčiant nutarties ar nutarimo paskirti gynėją nuorašą. Apeliacinės instancijos teismas paskyrė kasatorei valstybės garantuojamą gynėją, tačiau kasatorė apie tai sužinojo tik teismo posėdžio metu. Akivaizdu, kad kasatorė nebuvo tinkamai informuota apie savo procesinę teisę pasirinkti gynėją, šios teisės įgyvendinimas buvo formalus, realiai neužtikrintas, apie tai kasatorė ne kartą informavo teismą, pateikė prašymą-paklausimą dėl teismo posėdžiuose aplinkybių. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas priteisė iš kasatorės valstybės naudai padengti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidas. Iš byloje esančio pranešimo matyti, kad faktinis antrinės teisinės pagalbos teikimo laikas yra tik 1.30 val. Visi nurodyti faktai parodo, jog kasatorė neturėjo galimybės suderinti gynybos pozicijas su naujai paskirta advokate ir tai sutrukdė veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą. Taip teismas padarė esminį BPK 7, 10 straipsniuose, 44 straipsnio 7 ir 8 dalyse įtvirtintų nuostatų pažeidimą.
3.5. Apibendrinant darytina išvada, kad nuosprendis surašytas neatsižvelgiant į imperatyvias BPK normas dėl nuosprendžio motyvavimo, nesilaikant įrodymo vertinimo taisyklių, neužtikrinant įstatymais garantuojamų kaltinamojo procesinių teisių, taip iš esmės pažeidžiant BPK 7, 10 straipsnių, 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6, 7, 8 dalių, 305 straipsnio 1–3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių, 332 straipsnio 3 ir 7 dalių nuostatas. Nurodyti pažeidimai sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nemotyvuotai nustatydamas subjektyvųjį nusikalstamos veikos požymį, netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas, tai lėmė apkaltinamojo nuosprendžio nepagrįstumą ir neteisėtumą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistosios E. K. kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo
5. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. BK 300 straipsniu siekiama apsaugoti tokias su valdymo tvarka siejamas vertybes kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos, esančios dokumente, patikimumas, normali, teisinga dokumentų apyvarta. Skirtingų rūšių dokumentai turi skirtingus rekvizitus, be to, gali egzistuoti kaip įrašai ne tik popieriuje, bet ir elektroninėje erdvėje ar laikmenoje, bet svarbiausias dokumento formai keliamas reikalavimas yra jo tinkamumas paliudyti (įrodyti, patvirtinti) juridinį faktą. Suklastotais ar netikrais dokumentais atitinkamai turėtų būti laikomi tokios formos raštai, kurie yra tinkami melagingam faktui paliudyti. Pažymėtina, kad BK 300 straipsnis nustato atsakomybę ne tik už dokumento suklastojimą ir netikro dokumento pagaminimą, bet net ir už tokių dokumentų laikymą, gabenimą, siuntimą. Šios veikos pavojingos tuo, kad toks dokumentas gali įtvirtinti teisinėje apyvartoje tikrovės neatitinkančią informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan. Pažymėtina, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnį, būtina nustatyti ir tiesioginę kaltininko tyčią, jog jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad gamina, klastoja ar disponuoja žinomai netikru ar žinomai suklastotu tikru dokumentu, kuris gali sukelti neigiamas teisines pasekmes, ir norėjo taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-282-788/2018).
6. Byloje yra nustatyti ir kasaciniame skunde neginčijami objektyvieji BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymiai: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) (duomenys neskelbtini) skyriaus įsakymas 2012 m. gegužės 25 d. Nr. (duomenys neskelbtini), surašytas dėl leidimo S. S. naudotis sklypu, ir dvi leidžiamos laikinai naudotis valstybinės žemės schemos – 2,50 ha ploto sklypo (duomenys neskelbtini), ir 1,20 ha ploto sklypo (duomenys neskelbtini), yra suklastoti. 2012 m. gegužės 25 d. leidžiamose laikinai naudotis valstybinės žemės schemose rankraštinius įrašus parašė ir E. K. vardu pasirašė E. K.
7. Kasatorė skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 300 straipsnio 1 dalį, nes nenustatė E. K. tiesioginės tyčios įvykdyti nusikalstamą veiką, taip pat nemotyvavo, kodėl ji veikė S. S. naudai.
8. Tam, kad asmuo būtų nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, turi būti nustatyta ir tai, jog asmuo suvokė klastojantis dokumentą ar panaudojantis suklastotą dokumentą ir norėjo taip elgtis, o teismo nuosprendyje turi būti pateikti tokias išvadas patvirtinantys argumentai. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą. Teismo pateiktas įrodymų vertinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti paremtas konkrečiais faktiniais duomenimis, tokių duomenų palyginimu tarpusavyje, o teismo išvados apie įrodinėjimo dalyką daromos įvertinus tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą.
9. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad E. K. veikoje tiesioginė tyčia nenustatyta. Šio teismo vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės paneigia liudytojo S. S. parodymus, kuriais grindžiamas kaltinimas, kad jis 2012 m. teikė prašymą dėl leidimo naudotis byloje tiriamu valstybinės žemės plotu (duomenys neskelbtini) E. K. ir kad ji S. S. perdavė kaltinime nurodytus pagamintus netikrus dokumentus. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs kaltinamosios E. K. parodymus, kad ji savo mokymosi ar atostogų metu galėjo pasirašyti ir įrašyti skaičius schemose kito darbuotojo parengtuose dokumentuose; NŽT (duomenys neskelbtini) skyriuje nusistovėjusią antspaudo naudojimo ir nedirbančių darbuotojų pavadavimo pagal žodinį pavedimą tvarką; tai, kad laisvos žemės planai elektroninėje sistemoje prieinami laisvai; kad ginčo dokumentai parengti labai neprofesionaliai. Taigi pirmosios instancijos teismas pripažino, kad neatmestina, jog kitas asmuo, pasinaudojęs E. K. rengtų schemų pavyzdžiais, galėjo parengti ginčo dokumentus ir pateikti jai pasirašyti jos mokymosi ar atostogų metu. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių kaltinimo nurodytą motyvą – E. K. suinteresuotumą patenkinti S. S. prašymą naudotis žeme.
10. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo priešingai – kad E. K., vykdydama liudytojo S. S. prašymą leisti jam naudotis ginčo žemės sklypu ir žinodama, kad neturi teisės išduoti tokių dokumentų, nes negavo vadovo nurodymo parengti dokumentus, kurių pagrindu S. S. būtų leista naudotis ginčo sklypu, suprato savo veiksmų esmę ir jos atliktų veiksmų eiga (įsakymo su schemomis sudarymas, datų ir įsakymo numerių įrašymas, pasirašymas, tikro antspaudo uždėjimas, šių dokumentų perdavimas S. S.) rodo, kad E. K. suvokė, jog disponuoja netikru dokumentu, ir norėjo taip elgtis, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Teismas atmetė E. K. parodymus, remdamasis liudytojo S. S. parodymais, specialisto išvada, kurioje nustatyta, jog rankraštinius įrašus prie šio įsakymo pridėtose schemose padarė ir pasirašė E. K., taip pat liudytojų parodymais, kad dokumentus darbuotojai rengia savo vardu ir juos patys pasirašo. Todėl apeliacinės instancijos teismas nusprendė, jog būtent E. K. tyčia pagamino kaltinime nurodytus dokumentus – parengė schemas, padarė įrašus ir pasirašė, taip pat surašė įsakymą vedėjo vardu ir uždėjo antspaudą.
11. Sprendžiant dėl priešingų teismų sprendimų šioje byloje, kasacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti, ar abiejų instancijų teismai tuos pačius byloje esančius duomenis įvertino laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų taisyklių ir in dubio pro reo principo.
12. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-82-222/2019, 2K-183-511/2020, 2K-284-719/2020, 2K-154-1073/2021 ir kt.). Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, būtina vadovautis in dubio pro reo principu ir kaltinamasis turi būti išteisintas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-628/2021).
13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad abejonės gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo, dėl teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamai veikai kvalifikuoti reikšmingų aplinkybių) buvimo, dėl sąlygų, būtinų duomenims pripažinti įrodymais, buvimo; dėl atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų. Pažymėtina, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurios yra reikšmingos galutiniam teismo sprendimui priimti ir kurių neįmanoma pašalinti, išnaudojus visas galimybes. Pažymėtina ir tai, kad abejonės gali būti pašalinamos ne tik atliekant BPK nustatytus veiksmus, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, bet ir tinkamai, laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, vertinant įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30-689/2018, 2K-28-689/2021).
14. Nagrinėjamoje byloje teismai iš esmės skirtingai vertino S. S. parodymus, kuriuose jis teigia, kad 2012 m. buvo parengtas įsakymas dėl leidimo naudotis valstybine žeme, jį rengė E. K., ji pati jam paskambino ir padavė dokumentus. Sprendžiant dėl E. K. kaltės, jie yra labai svarbūs, nes tai vieninteliai tiesioginiai įrodymai, kuriais grindžiami subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai. Nors apkaltinamasis nuosprendis gali būti pagrįstas ir vien netiesioginiais įrodymais, tačiau nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019, 2K-166-628/2020). Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šie parodymai nepatikimi, nes objektyvūs bylos duomenys rodo, jog dokumentai negalėjo būti atiduoti S. S. 2012 m., todėl, kad duomenys schemose nurodyti 2014 m. laisvos žemės fondo plano pagrindu, dokumentai parengti pagal paruoštą trafaretą, pradėtą naudoti 2018 m., todėl nesirėmė šiais parodymais, inter alia, ir parodymų dalimi dėl to, kad dokumentus parengė ir perdavė E. K. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas šio liudytojo parodymus vertino kaip patikimus dėl E. K. veiksmų, tačiau nepatikimus dėl dokumentų gavimo datos.
15. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė S. S. parodymais, kaip neatitinkančiais kitos bylos medžiagos. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs E. K. parodymus, kad ji galėjo padaryti rankraštinius įrašus ir pasirašyti dokumentus per neatidumą, bei netiesioginių įrodymų visumą, tinkamai taikė in dubio pro reo principą, spręsdamas, kad byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių E. K. kaltę padarius nusikalstamą veiką. Tokią išvadą pagrindžia šios byloje nustatytos aplinkybės: J. S. pateiktas 2012 m. gegužės 25 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl leidimo S. S. iki 2012 m. gruodžio 31 d. naudotis valstybinės žemės plotu ir prie jo pateiktos 2 schemos negalėjo būti parengti 2012 m., nes schemos parengtos 2014 m. laisvos žemės fondo plano pagrindu, pagal paruoštą trafaretą, kuris buvo pradėtas naudoti 2018 m.; E. K. parengė visus ginčo sklypo dokumentus teisėtiems sklypo naudotojams (A. Č., vėliau E. Š. (leidimas naudotis sklypu galiojo ir kilusio ginčo metu)), 2018 m. balandžio 9 d. parengė NŽT (duomenys neskelbtini) skyriaus raštą S. S., kad jis negali gauti leidimo naudotis sklypu, nes juo naudojasi kitas asmuo; 2018 m. liepos 12 d. kilus ginčui dėl dokumentų tikrumo aktyviai dalyvavo tarnybiniame tyrime, kad būtų išsiaiškintos tokių dokumentų atsiradimo aplinkybės (2018 m. liepos 19 d. surašė paaiškinimą NŽT (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjui, kuriame nurodė reikšmingas faktines aplinkybes, prašė išsiaiškinti NŽT DVS neregistruoto įsakymo dėl leidimo S. S. naudotis sklypu atsiradimo aplinkybes; 2018 m. liepos 20 d. NŽT (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjui pateikė prašymą išreikalauti iš S. S. įsakymo ir schemų originalus ekspertų tyrimui; 2018 m. liepos 27 d. surašė tarnybinį pranešimą NŽT prie Žemės ūkio ministerijos direktoriui), NŽT (duomenys neskelbtini) skyriuje antspaudu naudotis (tvirtinti dokumentų nuorašus) galėjo visi skyriaus darbuotojai, netikrinant tokio naudojimo; jame nebuvo aiškios tvarkos, kas kokiu pagrindu ir kokia apimtimi pavaduoja atostogaujančius (ar laikinai nedirbančius dėl studijų ir pan.) specialistus; byloje nenustatyta, kad dokumentai rengti darbo ar asmeniniu E. K. kompiuteriais. Šių aplinkybių paneigti ir apkaltinamojo nuosprendžio neabejotinai pagrįsti negali tarnybos darbuotojų parodymai, kad niekas iš jų nerengė ir nedavė pasirašyti E. K. jos vardu parengtų dokumentų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje išnaudotos visos galimybės pašalinti abejones dėl kasatorės tyčios padarant įrašus ir pasirašant dokumentus, todėl, vadovaujantis in dubio pro reo principu, nagrinėjamoje byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
16. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ir patikrinusi teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje situacijoje pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių vertinimas ir jų pagrindu suformuluota išvada atitinka įrodymų visumos vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas, sukritikavęs pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir išvadų pagrįstumą, nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, kad E. K. veikoje tiesioginė tyčia nenustatyta, vertindamas bylos įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nesilaikė BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų, pažeidė in dubio pro reo principą, šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.
17. Priėmus sprendimą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, nepasisakoma dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su gynybos teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (ne)veiksmingumu apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 10 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. spalio 2 d. nuosprendį be pakeitimų.