Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jono Prapiesčio (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Vytauto Piesliako (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. U., T. U. gynėjo advokato Mariaus Navicko kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 17 d. nuosprendžio.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu S. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams ir dviem mėnesiams. Pritaikius BK 48 straipsnio 4 dalį, 6 dalies 2 ir 3 punktus, nuteistasis įpareigotas dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti civiliniam ieškovui Klaipėdos teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 7 dalimi, nuteistajam paskirtas įpareigojimas – šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose. Be to, S. U. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalimi, 6 dalies 2 ir 3 punktais, S. U. įpareigotas dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti civiliniam ieškovui Klaipėdos teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą. Pritaikius BK 48 straipsnio 7 dalį, nuteistajam paskirtas įpareigojimas – šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės apribojimas vieneriems metams ir dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalimi, 6 dalies 2 ir 3 punktais, S. U. įpareigotas dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti civiliniam ieškovui Klaipėdos teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą. Be to, vadovaujantis BK 48 straipsnio 7 dalimi, jam paskirtas įpareigojimas – šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės apribojimas vieneriems metams ir dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalimi, 6 dalies 2 ir 3 punktais, T. U. įpareigotas dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti civiliniam ieškovui Klaipėdos teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą. Be to, vadovaujantis BK 48 straipsnio 7 dalimi, jam paskirtas įpareigojimas – šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 22 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 11 d. nutarties dalis, kuria nuteistųjų S. U. ir T. U. apeliaciniai skundai atmesti, panaikinta ir ši bylos dalis perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu, pakeistu Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžiu, S. U. ir T. U. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkai, sutrikdė viešąją tvarką bei rimtį ir nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent: 2012 m. birželio 18 d., apie 00.30 val., viešoje vietoje – saugomojoje UAB „Hidrostatyba“ teritorijoje, esančioje Klaipėdoje, Kairių g., bendrovės apsaugos darbuotojui J. S. paprašius pasišalinti iš teritorijos, elgdamasis įžūliai, S. U., sudavė J. S. kumščiu vieną kartą į veidą, apie du kartus į galvą, apie septynis kartus į krūtinę, pečius, pilvą ir parvertė J. S. ant žemės. J. S. pabėgus iš UAB „Hidrostatyba“ teritorijos, S. U. pasivijo jį Kairių gatvės važiuojamoje dalyje ir, tęsdamas nusikalstamą veiką, sudavė kumščiais apie du kartus J. S. į galvą ir apie tris kartus į krūtinę, parvertė ant žemės, J. S. bėgant į netoli Kairių gatvės esančius laukus, T. U. ir S. U. pasivijo J. S. ir T. U. pagaliu jam sudavė vieną kartą į dešinį petį, o S. U. pagaliu sudavė vieną kartą į dešinę ranką. Po to S. U., sugriebęs J. S., parvertė jį ant žemės ir kumščiais apie penkiolika kartų sudavė jam į galvą, tuo pačiu metu T. U. pagaliu apie dešimt kartų sudavė J. S. per apatinę pilvo dalį, lytinius organus ir kojas. T. U. ir S. U. spyrė apie penkis kartus J. S. į šonus. Tęsdami nusikalstamą veiką, S. U. du kartus spyrė J. S. tarp krūtinės ir kaklo, o T. U. du kartus spyrė į dešinį šoną. Tokiais bendrais veiksmais T. U. ir S. U. rodė nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką ir padarė J. S. sužalojimą, nesunkiai sutrikdžiusį J. S. sveikatą.

2. Kasaciniu skundu nuteistojo S. U. gynėjas advokatas M. Navickas prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 17 d. nuosprendį ir, vadovaujantis BK 30 straipsniu ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, baudžiamąją bylą S. U. nutraukti. Jei kasacinės instancijos teismas padarytų išvadą, kad tinkamam aplinkybių įvertinimui reikalinga papildomai patikrinti visus apeliacinio skundo motyvus dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo ir nusikaltimo sudėčių buvimo, panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 17 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

3.5. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindami, kad T. U. padarė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Priešingai nei vertino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, išvada dėl to, ar T. U. padarė BK 284 straipsnio 1 dalyje aprašytą nusikalstamą veiką, gali būti padaryta tik įvertinus nukentėjusiojo J. S. veiksmus konflikto pradžioje, T. U. veiksmų priežastingumą. Iš bylos medžiagos matyti, kad konflikto pradžioje J. S. užpuolė ir sudavė smūgį pagaliu sėdinčiam automobilyje T. U., nors šis neatliko jokių veiksmų prieš J. S. S. U., kaip policijos pareigūnas, bandė sulaikyti J. S. nuo tokių neteisėtų veiksmų atlikimo, nedelsdamas apie tai informavo policiją, todėl tolesni T. U. veiksmai padedant sulaikyti J. S., atlikti S. U., kaip policijos pareigūno, prašymu, vertintini kaip atitinkantys įvykio situaciją, pagrįsti bei teisėti ir negalintys sukelti jokių nusikalstamų padarinių. Pagal teismų praktiką tada, kai du asmenys vieno įvykio – abipusių muštynių – metu bendrais veiksmais žalodami vienas kitą sutrikdo viešąją tvarką ir kartu padaro kitų nusikaltimų žmogaus sveikatai, abu kaltininkai nelaikytini asmenimis, patyrusiais žalos, t. y. nukentėjusiaisiais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-62-489/2015). Šioje byloje nustatyta, kad muštynės kilo dėl paties J. S. įžūlių veiksmų, todėl jis negali būti vertinamas kaip nukentėjusysis, o T. U. veiksmai negali atitikti BK 284 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikaltimo sudėties. Kasatoriai pažymi, kad detali nuosprendžių nustatomosios dalies analizė rodo, jog teismai nenustatė, kad T. U. veiksmai atitiktų BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Antai nuosprendžiuose nėra nurodyta, kaip reiškėsi įžūlūs T. U. veiksmai, patyčios prieš nukentėjusįjį, viešosios tvarkos sutrikdymas. Pirmosios instancijos teismas mėgino tai pagrįsti aplinkybėmis, kad J. S. buvo stumdomas, sutriko UAB „Hidrostatyba“ objekto apsauga, tačiau šios aplinkybės nėra nurodytos nuosprendžio nustatomojoje dalyje, o patys teismai pripažino, kad T. U. jokių veiksmų UAB „Hidrostatyba“ teritorijoje neatliko. Taigi pagal teismų išvadas T. U. negalėjo UAB „Hidrostatyba“ teritorijoje atlikti jokių pažeidžiančių viešąją tvarką veiksmų. Dėl to T. U. baudžiamoji byla dėl šio kaltinimo taip pat turėtų būti nutraukta.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistųjų S. U. ir T. U. gynėjo advokato M. Navicko kasaciniai skundai netenkintini.

Dėl S. U. ir T. U. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir apeliacinių skundų išnagrinėjimo

5. Kasaciniuose skunduose kasatorius didelį dėmesį skiria įrodymų vertinimo klausimams, ginčija įrodymų vertinimą. Kasaciniuose skunduose kasatorius nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su jiems inkriminuota veika. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 376 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nagrinėdamas kasacinę bylą teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Tai reiškia, kad teismo ištirti ir įvertinti įrodymai iš naujo nėra vertinami. Kasacine tvarka nagrinėjant bylą liudytojai neapklausiami, naujos ekspertizės neskiriamos. Teismas vadovaujasi teismų padarytu įrodymu vertinimu ir jo nekvestionuoja, nebent teismai skirtingai įvertino įrodymus byloje ir priėmė skirtingus sprendimus. Bylos tikrinamos tik teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinio proceso metu yra tik tikrinama, ar teisingai aiškintos ir taikytos BK nuostatos ir ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nors kasatorius ginčija, kad jo ginamieji sudavė smūgius nukentėjusiajam ir teigia, kad teismai, kvalifikuodami T. ir S. U. veiką pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, teisėjų kolegija laiko, kad teismai kruopščiai ištyrė bylos faktines aplinkybes ir remdamiesi nustatytomis bylos aplinkybėmis padarė motyvuotą išvadą, kad J. S. sužalojimus savo veiksmais padarė S. ir T. U. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus 2012 m. rugsėjo 24 d. specialisto išvadoje Nr. G1835/12(03) ir 2012 m. gruodžio 27 d. papildomoje specialisto išvadoje Nr. pG 2560/12(03) (toliau – specialisto išvada) konstatuota daugybė sužalojimų, padarytų kietu buku daiktu. Jie negalėjo atsirasti savaime. Kaip pagrįstai nurodė teismai, neįtikima, kad sužalojimai J. S. kūne būtų atsiradę nesuduodant jam nė vieno smūgio. J. S. kūne galima išskirti 18 trauminio poveikio vietų, nurodytas smūgių skaičius – 56 smūgiai, bet tai gali neatitikti apžiūros metu nustatyto smūgių skaičiaus, nes į tą pačią vietą galėjo būti suduoti ir keli smūgiai arba buvo nepakankama jėga suduota, kad susidarytų matomi išoriniai sužalojimai. Be to, specialistas R. P. P. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad sužalojimai negalėjo atsirasti J. S. griūvant ant žemės, nes griuvimo metu susidaro dinaminio pobūdžio sužalojimai ant atsikišusių kūno dalių, kontaktuojančių su paviršiumi, ant kurio žmogus nugriūva. Be to, patys nuteistieji neneigia sudavę smūgius, tačiau pažymi, kad sudavė juos gindamiesi ir vykdydami profesines funkcijas. Teismai savo išvadas parėmė ir liudytojų parodymais (liudytojas M. J. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2012 m. birželio 18 d., apie 00.40 val., važiavo namo Kairių gatve, Klaipėdoje. Važiuodamas pamatė priešais atbėgantį žmogų, kuris iki pusės buvo nuogas, pamatęs automobilį, žmogus pradėjo eiti automobilio link, rodydamas ranka, kad jis (M. J.) sustotų. Liudytojui M. J. sustojus, žmogus paprašė paskambinti policijai, jis surinko Bendrojo pagalbos centro telefono numerį ir padavė telefoną vyrui kalbėti. Iš vyro pokalbio su Bendrojo pagalbos centro dispečere liudytojas suprato, kad žmogus buvo užpultas nepažįstamų vyrų. Jis paminėjo, kad užpuolikai jį persekioja su pagaliu. Baigęs pokalbį, vyras grąžino telefoną, o pats nubėgo (t. 3, b. l. 120–121). Liudytojas R. L. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nusikaltimo dieną jis dirbo – saugojo UAB „Žemaitijos keliai“ techniką, stovinčią netoli Kairių g., ir naktį matė miško link bėgantį iki pusės nuogą vyrą ir jį besivejančius du vyrus su lazdomis rankose (t. 3, b. l. 119–120). Liudytojai policijos pareigūnai G. D., D. Ž., V. M. ir R. K. patvirtino, kad atvykę į įvykio vietą rado nuteistuosius S. U. ir T. U. ir žolėje prie kelio be sąmonės gulintį sumuštą nukentėjusįjį J. S. Liudytojos – greitosios medicinos pagalbos tarnybos darbuotojos L. K. ir V. A. – parodė, kad joms atvykus pagal iškvietimą į Kairių g., policijos pareigūnai žolėje šalia kelio parodė gulintį vyrą, vyras buvo be sąmonės, sumušti jo veidas ir krūtinė, galva.

Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo J. S. parodymais, nes jis nebuvo apklaustas teisme. Į šį kasatorių argumentą atsakė apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pažymėjusi, jog BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad šie veiksmai pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu buvo atlikti (t. 3, b. l. 174), todėl iki bylos nagrinėjimo teisme mirusio nukentėjusiojo J. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais galima tikrinti savarankiškus nagrinėjamos baudžiamosios bylos įrodymus. Anksčiau aptartus įrodymus – specialisto išvadą bei minėtų liudytojų parodymus – patikrinus J. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, pastebima nuosekli ir logiška aplinkybių grandinė, todėl darytina išvada, kad nuteistųjų S. U. ir T. U. kaltė sumušus nukentėjusįjį J. S. yra įrodyta. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvais.

Kasatorius teigia, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog teismas pašalino iš kaltinimo aplinkybę, kad BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką T. U. padarė veikdamas bendrai su S. U., todėl, esant tokiai teisinei situacijai, T. U. turi atsakyti tik už tuos padarinius, kuriuos sukėlė būtent jo veiksmai. Toks kasatoriaus teiginys neatitinka tikrovės. Kauno miesto apylinkės nuosprendyje aiškiai parašyta, kad „tokiais bendrais veiksmais T. U. ir S. U. rodė nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką ir padarė J. S. šiuos sužalojimus: galvos sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis, odos nubrozdinimais kairės akies vokuose, kraujo išsiliejimu po akies jungine, poodine kraujosruva dešinės akies viršutiniame voke, poodine kraujosruva kairės ausies kaušelyje, muštine žaizda viršutinės lūpos gleivinėje iš kairės, odos nubrozdinimu pakaušio dešinėje, galvos smegenų sukrėtimu, odos nubrozdinimus krūtinės ląstos priekiniame paviršiuje kairiojo raktikaulio krūtinkaulinio galo projekcijoje, dešinio raktikaulio projekcijoje, poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu dešinio peties išoriniame paviršiuje, odos nubrozdinimus dešinio peties užpakaliniame paviršiuje, dešinės mentės projekcijoje, poodines kraujosruvas juosmens kairėje, prie kairės pažastinės duobės, dešinėje alkūninėje duobėje, dešiniame rieše bei dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, dešinės šlaunies vidurinio trečdalio priekiniame paviršiuje, dešinės šlaunies apatinio trečdalio priekiniame paviršiuje bei dešinės šlaunies vidurinio trečdalio išoriniame paviršiuje, nesunkiai sutrikdžiusius J. S. sveikatą“. Taigi teismas konstatavo T. ir S. U. bendrininkavimą, padarant nesunkų sveikatos sutrikdymą J. S. Esant bendrininkavimui, kaltininkams inkriminuojami visi dėl bendrininkų nusikalstamų veikų kilę padariniai, o ne tik tie, kuriuos padarė kiekvienas kaltininkas. Kadangi bendrais veiksmais nukentėjusiajam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, apylinkės teismas pagrįstai S. ir T. U. veiksmus kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas savo sprendime dėl nuteistųjų apeliacinių skundų detaliai aptarė byloje susidariusią situaciją bendrininkavimo instituto požiūriu ir pagrįstai padarė išvadą, kad kaltininkai veikė bendrininkaudami ir jų veikoje yra visi bendrininkavimo požymiai.

Kasatoriai teigia, kad nagrinėjamoje byloje buvo BK 28 straipsnyje (Būtinoji gintis) ir BK 30 straipsnyje (Profesinių pareigų vykdymas) numatytų baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių. Šis klausimas buvo kasatorių keltas apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės ir išvados leidžia konstatuoti, kad nuteistieji S. U. ir T. U., prieš nukentėjusįjį J. S. naudodami fizinę prievartą, vadovavosi agresyviais interesais, o ne noru gintis, sulaikyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ar vykdyti profesines pareigas. Dėl profesinių funkcijų vykdymo pažymėtina tai, kad jas vykdė kaip tik nukentėjusysis, o ne nuteistieji, kurie įvykio metu nebuvo tarnyboje. Tiesa, policininkas profesines funkcijas gali vykdyti ir ne tarnybos metu, jei jis susiduria su nusikalstama veika, tačiau šiuo atveju tariamą nusikalstamą veiką išprovokavo patys nuteistieji vidurnaktį tamsiu paros metu priartėdami prie saugomo objekto.

Taigi teisėjų kolegija laiko, kad apylinkės teismas pagrįstai S. ir T. U. veiką kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinius skundus, pagrįstai paliko galioti padarytos veikos kvalifikaciją.

Dėl S. U. ir T. U. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir apeliacinių skundų išnagrinėjimo

6. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindami, jog S. ir T. U. veika atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius.

BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, dėl kurio sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, įžūlūs veiksmai su gyvūnais ar prieš juos, kitokie veiksmai, dėl kurių aplinkiniai pasijuto šokiruoti ar pažeminti, tai gali būti trukdymas kitiems žmonėms ilsėtis, dirbti ir pan. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, kaip gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors šis BK straipsnis saugo tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249/2009). Viešosios tvarkos pažeidimo padarinys gali būti ir gyvūnų sužalojimai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25/2013). Tam, kad veiką būtų galima laikyti nusikaltimu ir kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, yra būtinas šio nusikaltimo sudėtyje įtvirtintų padarinių kilimas. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. dėl kaltininko veiksmų, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams, kyla baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai – sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Nors nusikaltimo padarymo motyvas neturi įtakos padarytos veikos kvalifikavimui, t. y. viešosios tvarkos pažeidimas gali būti padaromas ir asmeniniais motyvais, tačiau būtina nustatyti, kad veika (įžūlus elgesys, grasinimai, patyčios, vandališki veiksmai) sukėlė padarinius – buvo sutrikdyta viešoji tvarka ar visuomenės rimtis. Viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymą parodo tai, kad netoliese buvę žmonės pasijuto šokiruoti ar pažeminti, buvo sutrukdyta kitiems žmonėms ilsėtis, dirbti, sutriko eismas, viešasis renginys ir pan. Tačiau smūgių nukentėjusiesiems sudavimas ir sužalojimų padarymas net ir viešojoje vietoje, bet asmeniniais motyvais, nebūtinai reiškia viešosios tvarkos bei rimties pažeidimą. Kadangi padariniai, pasireiškiantys viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymu, yra būtinasis BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis, teismas nuosprendyje turi konkrečiai įvardyti, kuo pasireiškė įžūlaus poelgio padariniai viešosios tvarkos aspektu, o ne apsiriboti abstrakčiu teiginiu apie viešosios tvarkos ar rimties pažeidimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2013, 2K-5/2014, 2K-10-696/2015, 2K-371-696/2015). Pažymėtina, kad iš principo konfliktas, nors ir kilęs viešojoje vietoje, gali nepažeisti viešosios tvarkos bei rimties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-406/2014). Nuteisiant asmenį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti tyčinę kaltę, t. y. asmuo suvokia, kad viešoje vietoje daro veiksmus, kurie yra įžūlūs, nepriimtini, numato, kad dėl to bus pažeista viešoji tvarka ar rimtis, ir nori ją pažeisti ar yra abejingas galimiems padariniams.

Asmuo, viešoje vietoje sužalojęs kitą asmenį, netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnio 1 dalį tik tuo atveju, jeigu jis panaudojo smurtą gindamasis nuo jam tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jeigu nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos (BK 28 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad įvykis vyko 2012 m. birželio 18 d., apie 00.30 val., saugomoje UAB „Hidrostatyba“ teritorijoje, esančioje Klaipėdoje, Kairių g. Tai neabejotinai buvo viešoji vieta, tą įtikinamai argumentavo teismai. Neabejotina, kad kasatorių veiksmai – žmogaus mušimas – buvo įžūlus elgesys, teismai motyvavo ir pagrįstai pripažino kasatorių veiksmus įžūliais. Aiškiai jie buvo tyčiniai ir jais kasatoriai demonstravo nepagarbą kitiems žmonėms.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog S. bei T. U. veikė neva vedami keršto motyvų, todėl, net remiantis vien tik pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, tokie jų veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip viešosios tvarkos sutrikdymas. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis kasatoriaus argumentas neatitinka tikrovės. Pirmiau paminėtose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ne kartą išaiškinta, kad veikos motyvai ir tikslai tiesioginės įtakos veikos kvalifikavimui pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį neturi.

Tačiau, kaip minėta, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsirasti įstatymas reikalauja padarinių – turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, o teismas nuosprendyje turi konkrečiai įvardyti, kuo pasireiškė įžūlaus poelgio padariniai viešosios tvarkos aspektu, o ne apsiriboti abstrakčiu teiginiu apie viešosios tvarkos ar rimties pažeidimą. Kasatorius teigia, kad byloje nustatyta, jog nė vienoje iš vietų, kur vyko konfliktas, jokių pašalinių asmenų nebuvo, todėl viešoji tvarka negalėjo būti pažeista, t. y. jokių padarinių nekilo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nusikalstama veika padaryta viešoje vietoje: nukentėjusysis J. S. iš pradžių buvo mušamas UAB „Hidrostatyba“ saugomos technikos aikštelėje, vėliau pievoje šalia viešo kelio, kur bet kuriuo metu galėjo atsirasti pašaliniai asmenys, kurie dėl tokio kaltinamųjų elgesio galėjo būti šiurkščiai pažeminti ir šokiruoti. Be to, buvo sutrikdyta UAB „Hidrostatyba“ objekto apsauga, taigi veikos padariniai šiuo atveju yra ne tik J. S. sveikatos sutrikdymas, bet ir viešosios tvarkos bei rimties sutrikdymas. Iš tikrųjų, jokie pašaliai asmenys įvykio vietoje nepasirodė ir nė vienam pašaliniam asmeniui nepatogumai nebuvo padaryti. Tačiau, kaip konstatavo apylinkės teismas, dėl kaltininkų veiksmų buvo sutrikdyta UAB „Hidrostatyba“ objekto apsauga. O tai jau rimtas padarinys viešosios tvarkos pažeidimo požiūriu.

Kasatorius teigia, kad šiuo atveju buvo muštynės, nes ir S. ir T. U. nukentėjo nuo J. S. smūgių, o pagal teismų praktiką tada, kai du asmenys vieno įvykio – abipusių muštynių – metu bendrais veiksmais žalodami vienas kitą sutrikdo viešąją tvarką ir kartu padaro kitų nusikaltimų žmogaus sveikatai, abu kaltininkai nelaikytini asmenimis, patyrusiais žalos, t. y. nukentėjusiaisiais (kasacinė išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-62-489/2015). Tačiau teismai pagrįstai atmetė muštynių versiją, nes nukentėjusysis vykdė darbines funkcijas, saugojo objektą ir pagrįstai reagavo į nuošalią vietą šalia saugomos teritorijos vidurnaktį atvykusį nežinomą automobilį. Nukentėjusysis vykdė savo pareigas ir vykdydamas jas turėjo teisę, esant tam tikromis aplinkybėmis, panaudoti jėgą. Tuo tarpu nuteistieji jėgą galėjo panaudoti tik esant būtinosios ginties situacijai, kurios teismai pagrįstai nenustatė.

Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai S. ir T. U. inkriminavo BK 284 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė šią nuteistųjų apeliacinių skundų dalį.

7. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų S. U. ir T. U. gynėjo kasacinius skundus atmesti.