Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Dalios Kursevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Aido Giniočio, nuteistųjų S. U., T. U. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams ir dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalimi, 6 dalies 2 ir 3 punktais, S. U. įpareigotas dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 7 dalimi, jam paskirtas įpareigojimas – šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose;

nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalimi, 6 dalies 2 ir 3 punktais, S. U. įpareigotas dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 7 dalimi, jam paskirtas įpareigojimas – šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės apribojimas vieneriems metams ir dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalimi, 6 dalies 2 ir 3 punktais, S. U. įpareigotas dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 7 dalimi, jam paskirtas įpareigojimas šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose.

S. U. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

T. U. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams ir dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalimi, 6 dalies 2 ir 3 punktais, T. U. įpareigotas dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 7 dalimi, jam paskirtas įpareigojimas – šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose;

nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalimi, 6 dalies 2 ir 3 punktais, T. U. įpareigotas dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 7 dalimi, jam paskirtas įpareigojimas šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės apribojimas vieneriems metams ir dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalimi, 6 dalies 2 ir 3 punktais, T. U. įpareigotas dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 7 dalimi, jam paskirtas įpareigojimas –šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose.

T. U. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš S. U. ir T. U. solidariai 395,70 Lt turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo E. S. pareikštas 11000 Lt civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. U. ir T. U. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe viešoje vietoje įžūliu elgesiu ir patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkai, sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį bei nesunkiai sužalojo žmogų:

2012 m. birželio 18 d., apie 00 val. 30 min., viešoje vietoje – saugomojoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), bendrovės apsaugos darbuotojui J. S. paprašius pasišalinti iš teritorijos, elgdamasis įžūliai, S. U. sudavė J. S. kumščiu vieną kartą į veidą, apie du kartus į galvą, apie septynis kartus į krūtinę, pečius, pilvą ir parvertė J. S. ant žemės. J. S. pabėgus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos, S. U. pasivijo jį Kairių gatvės važiuojamojoje dalyje ir, tęsdamas nusikalstamą veiką, sudavė kumščiais apie du kartus J. S. į galvą ir apie 3 kartus į krūtinę, parvertė ant žemės J. S. bėgant į netoli Kairių gatvės esančius laukus, T. U. ir S. U. pasivijo J. S. ir T. U. pagaliu sudavė jam vieną kartą į dešinį petį, o S. U. pagaliu sudavė vieną kartą į dešinę ranką, po to S. U., sugriebęs J. S., parvertė jį ant žemės ir kumščiais apie 15 kartų sudavė jam į galvą, tuo pačiu metu T. U. pagaliu apie dešimt kartų sudavė J. S. per apatinę pilvo dalį, lytinius organus ir kojas. T. U. ir S. U. spyrė apie penkis kartus J. S. į šonus. Tęsdamas nusikalstamą veiką, S. U. du kartus spyrė J. S. tarp krūtinės ir kaklo, o T. U. du kartus spyrė į dešinį šoną. Tokiais bendrais veiksmais T. U. ir S. U. rodė nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką ir padarė J. S. šiuos sužalojimus: galvos sumušimą ir poodines kraujosruvas, odos nubrozdinimus kairės akies vokuose, kraujo išsiliejimą po akies jungine, poodinę kraujosruvą dešinės akies viršutiniame voke, poodinę kraujosruvą kairės ausies kaušelyje, muštinę žaizdą viršutinės lūpos gleivinėje iš kairės, odos nubrozdinimą pakaušio dešinėje, galvos smegenų sukrėtimą, odos nubrozdinimus krūtinės ląstos priekiniame paviršiuje kairiojo raktikaulio krūtinkaulinio galo projekcijoje, dešinio raktikaulio projekcijoje, poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimą dešinio peties išoriniame paviršiuje, odos nubrozdinimus dešinio peties užpakaliniame paviršiuje, dešinės mentės projekcijoje, poodines kraujosruvas juosmens kairėje, prie kairės pažastinės duobės, dešinėje alkūninėje duobėje, dešiniame rieše bei dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, dešinės šlaunies vidurinio trečdalio priekiniame paviršiuje, dešinės šlaunies apatinio trečdalio priekiniame paviršiuje bei dešinės šlaunies vidurinio trečdalio išoriniame paviršiuje, nesunkiai sutrikdžiusius J. S. sveikatą.

Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras A. Giniotis apeliaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-12-12 nuosprendį: S. U. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirti 1 metų laisvės atėmimo bausmę, jo veiką dėl J. S. nesunkaus sveikatos sutrikdymo kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktus ir paskirti 2 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 2 m. įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. T. U. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirti 9 mėn. laisvės atėmimo bausmę, jo veiką dėl J. S. nesunkaus sveikatos sutrikdymo kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktą ir paskirti 2 m. laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 2 metams įpareigojant pradėti dirbti bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Nurodo, kad teismas neteisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Nuosprendyje konstatuota, jog tikėtina, kad konflikto metu nukentėjusysis galėjo suduoti smūgius kaltinamiesiems, ar suduoti smūgį į automobilį. Tokiu atveju kaltinamojo S. U. veiksmai – išlipęs iš automobilio sudavė smūgius nukentėjusiajam – galėtų būti vertinami kaip atkirtis pavojingam kėsinimuisi, o ne chuliganiškos paskatos. Tokias išvadas teismas padarė remdamasis tik kaltinamųjų parodymais ir automobilio, kuris buvo apžiūrėtas ne įvykio vietoje, o tik jį sugrąžinus S. U. ir T. U., apžiūros protokolu. Tokios nuosprendyje išdėstytos prielaidos neatitinka byloje esančių duomenų. Atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu pareiškus įtarimus, S. U. ir T. U. atsisakė duoti parodymus apie įvykio aplinkybes ir parodymus davė tik teisminio nagrinėjimo metu. Nors tai yra kaltinamųjų teisė, tačiau tokia jų pozicija sudaro pagrindą manyti, kad jų duoti parodymai buvo „priderinti“ prie kitų bylos aplinkybių. Taip pat skunde nurodoma, kad svarbi aplinkybė vertinant kaltinamųjų parodymų patikimumą yra tai, kad S. U. ir T. U. kategoriškai neigė mušę J. S., nors specialistų išvadose konstatuota, kad J. S. buvo sumuštas, kartu ir pailgos formos daiktais. Be to, T. U. ir S. U. apie apgadintą automobilį pranešė praėjus daugiau kaip pusei paros nuo įvykio, nors įvykio vietos apžiūros metu nenurodė apžiūrą atlikusiems tyrėjams apie apgadintą automobilį. Iš to, apelianto manymu, seka logiška išvada, kad T. U. ir S. U. buvo žinoma apie įvykio vietoje užfiksuotus duomenis, todėl jie tik po pusės paros ir iškvietė S. U., kuris dirba policijoje, kolegas. Šios aplinkybės rodo, kad S. U. ir T. U. parodymai apie tai, kad J. S. juos užpuolė pirmas, yra tik jų gynybinė pozicija siekiant išvengti atsakomybės arba ją sušvelninti. Tuo tarpu nukentėjusysis J. S. ikiteisminio tyrimo metu nuo pat pirmos apklausos davė parodymus apie konflikto pradžią ir kitas įvykio aplinkybes neneigdamas, kad konflikto metu jis sudavė smūgius jį užpuolusiems asmenims. Skunde teigiama, jog nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiuoju apie konflikto pradžią. Nelogiška būtų ir tai, kad nukentėjusysis, būdamas savo darbo vietoje ir turėdamas jam išduotas specialiąsias priemones, visiškai be jokios priežasties laikydamas rankoje pagalį pultų į teritoriją įvažiavusį automobilį ir pro truputį pravertą automobilio durelių langą sugebėtų smūgiuoti taip, kad neišdaužtų lango ir kartu pataikytų vairuotojui į galvą. Apelianto manymu, svarbu yra tai, kad specialistas paneigė vieno iš kaltinamųjų – S. U. – teiginį, kad nuo smūgio pagaliu jam lūžo nosies kaulas. Tai kaip tik patvirtina, kad šis kaltinamasis bei jo brolis, naudodamiesi įtariamojo bei kaltinamojo teisėmis duoti bet kokius, tarp jų ir tikrovės neatitinkančius parodymus, siekė išvengti atsakomybės.

Nors anot teismo, nustatyta, kad tarp nukentėjusiojo ir kaltinamųjų kilo konfliktas, kurio metu kaltinamieji sumušė nukentėjusįjį J. S., tačiau toks jų elgesys nėra pakankamas pagrindas išvadai, kad jie turėjo tikslą sumušti J. S. būtent dėl jo tarnybos pareigų vykdymo, tačiau skunde teigiama, kad tokios teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi kaltinamieji, įvažiavę į UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją, turėjo suprasti ir suprato, kad pateko į saugomą teritoriją, kadangi teritorijoje buvo sustatyta kelių remonto technika, tolimesnio kelio per teritoriją nebuvo. Tai, kad jie suprato, kad pateko į saugomą teritoriją, patvirtina ir ta aplinkybė, kad teritorijoje jie apsuko automobilį ir pastatė jį priekiu link išvažiavimo. Įvykio metu nukentėjusysis J. S. buvo uniformuotas, tai patvirtina įvykio vietoje rasti jo viršutiniai drabužiai. Kaltinamieji negalėjo nematyti, kad prieidamas prie jų automobilio J. S. buvo su uniforma, kadangi teritorija buvo pakankamai apšviesta tiek nuo sargų patalpos buvusio apšvietimo, tiek nuo šalia teritorijos esančio kelio apšvietimo. J. S. buvo užpultas būtent dėl to, kad vykdė savo, kaip apsaugos darbuotojo, pareigas, t. y. jis turėjo užtikrinti, kad jo saugomojoje teritorijoje nebūtų jokių pašalinių asmenų. Būtent dėl to, kad jis pareikalavo, kad kaltinamieji pasišalintų iš teritorijos, jis ir buvo užpultas, tai ir yra objektyviai nustatyta byloje. Teismo nustatytos po to sekusių įvykių – nukentėjusiojo sumušimo ir sužalojimo aplinkybės, chuliganiškų paskatų buvimas kaltinamųjų veiksmuose, leidžia teigti ir daryti pagrįstą išvadą, kad J. S. buvo sumuštas ir ne tik dėl tarnybos pareigų vykdymo, bet ir dėl chuliganiškų paskatų. Atsižvelgdamas į tokias aplinkybes, apeliantas teigia, jog kaltinamųjų veiksmai buvo neteisingai perkvalifikuoti pagal švelnesnį įstatymą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis S. U. prašo panaikinti teismo nuosprendį ir dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje, išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Nurodo, kad teismas skundžiamame nuosprendyje pripažino, kad konflikto pradžioje nukentėjusysis J. S. galėjo suduoti smūgius kaltinamiesiems, ar suduoti smūgį į kaltininkų automobilį, tačiau akcentuodamas konflikto pradžią teismas neskyrė pakankamai dėmesio objekyvioms šias aplinkybes pagrindžiančioms byloje nustatytoms aplinkybėms, t. y. kad ant kaltu šioje byloje pripažinto S. U. kūno ekspertas išskyrė ne mažiau kaip tris trauminio kontakto vietas (dešinės akies apatinis vokas su nosies dešiniąja puse, kairysis antakis ir kairiojo peties sritis). Ekspertas R. P. apklausos teisme metu pabrėžė, kad labiausiai panašu, jog šitie sužalojimai buvo padaryti pagaliu, ir paneigė, kad jie galėjo būti padaryti ranka. Tas pats pasakytina ir dėl kito kaltinamojo T. U., t. y. jam nustatytos ne mažiau kaip dvi trauminio kontakto vietos. Šie sužalojimai, anot eksperto, buvo padaryti pagaliu, jam atsitrenkiant arba pračiuožiant veidu. Šių sužalojimų, kaip padarytų suduodant smūgius ranka, ekspertas paaiškinti negalėtų. Apelianto manymu, iš bylos nagrinėjimo teisme metu nustatytų aplinkybių išeina, kad J. S. konflikto pradžioje trenkė po kelis kartus pagaliu tiek jam, S. U., tiek ir T. U. į veidą.

Be to, jie nurodė, kad J. S. pagaliu trenkdamas automobilio vairuotojo pusėje sėdėjusiam T. U. į kairės pusės veido sritį, tuo pačiu smūgiu sužalojo ir kairės pusės automobilio lango rėmą. Atsižvelgiant į tai, kad įvykio vietos apžiūros metu paimtos mikrodalelės atliekamo ikiteisminio tyrimo metu apskritai nebuvo tirtos ir specialistams net nepateiktos, o šių aplinkybių nustatymas buvo ir yra itin svarbus vertinant konflikto pradžią, apeliantas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo bus prašoma atlikti mikrodetalių ekspertizę.

Taip pat pažymima, kad nustačius, jog ant 2012-06-18 vykusios apžiūros metu paimto pagalio rasta žmogaus kraujo, taip pat rasta daugiau nei dviejų asmenų susimaišiusių žmogaus biologinių pėdsakų. Atsižvelgiant į tai, kad net pats J. S. netvirtina pradinėje konflikto vietoje buvęs mušamas su pagaliu, akivaizdu, kad ant pagalio rastas kraujas priklauso jam, S. U. ir T. U.. Tai patvirtina, kad J. S. konflikto pradžioje lazda sudavinėjo smūgius aikštelėje buvusiems beginkliams jam ir T. U.. Apelianto manymu, J. S., būdamas girtas, be jokios priežasties pagaliais žalojo jį ir T. U. bei pastarojo automobilį, todėl tokie J. S. veiksmai turėtų būti traktuojami kaip nusikalstami. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad šias aplinkybes patvirtina ir kiti objektyvūs duomenys, t. y. įvykio vietą apžiūrėjusių policijos pareigūnų užfiksuotas pagalio radimas ant automobilio kapoto tuo metu, kai jis bei T. U. buvo pakankamai nutolę nuo šios vietos. Taip pat sužalojimo faktą patvirtina antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, tuo metu buvo išdidintos pirminės įvykio vietos apžiūros metu darytos fotonuotraukos ir ant jų buvo konstatuotas matomas baltos spalvos automobilio vairuotojo durelių defektas. Be to, jis pats iš karto po įvykusio jo bei brolio užpuolimo bei automobilio sužalojimo šio konflikto pradžioje skambindamas BPC telefonu informavo apie tai, kad užpuolęs apsaugos darbuotojas sudaužė automobilį, tarp jų kilo konfliktas, o apsaugos darbuotojas pabėgo bei paprašė, kad į įvykio vietą atvyktų policijos pareigūnų ekipažas. Nurodo, kad jis, būdamas policijos pareigūnas, atlikdamas jam valstybės deleguotas funkcijas, turėdamas duomenų apie daromą nusikalstamą veiką ir būdamas šio įvykio liudytoju, ne tik kad turėjo teisę, bet ir privalėjo imtis priemonių šios veikos užkardymui bei tokio asmens sulaikymui.

Apeliantas nurodo, jog akivaizdu, kad jis jau pirmo pranešimo metu prašė pastiprinimo, t. y. kad į įvykio vietą atvyktų policijos ekipažas. Tas pats pasakytina ir apie antrą skambutį, kuriame jis jau tiesiogiai skambindamas į policiją prašė pareigūnų pagalbos, nurodydamas buvęs sumuštas bei kad buvo sužalotas jų automobilis. Trečią kartą jis pagalbos prašė jau 1.02 val. jau sulaikęs J. S. ir laikydamas jį prispaudęs prie žemės, aiškindamas, kur turi atvykti policijos ekipažas.

Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį, kad jo veiksmai traktuotini kaip teisėti ir baudžiamojo įstatymo prasme, t. y. kad jis veikė vykdydamas jam pavestas profesines pareigas ir neviršydamas įstatymų bei kitų teisės aktų įgaliojimų, taip pat iš garso įrašų matyti, kad jis vykdė asmens, galbūt padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymą. Beje, J. S. sulaikymo metu aktyviai priešinosi, todėl veikai taikomos BK 28 straipsnyje numatytos būtinosios ginties taisyklės.

Apelianto manymu, teismas, priimdamas nuosprendį, spręsdamas veikos kvalifikavimo klausimus, be kita ko, turėjo įvertinti ir BK 28–30 straipsniuose numatytų baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių taikymo galimybę ir dėl to nuosprendyje pasisakyti, tačiau apie tai skundžiamame teismo nuosprendyje net neužsimenama.

Taip pat nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ savo tarnybinio patikrinimo išvadoje pripažino, kad J. S. neteisėtai perduodamas darbo funkcijų atlikimą pažeidė daugelį pareigybės nuostatuose numatytų pareigų ir toks perdavimas yra neteisėtas, nepriklausomai nuo to, ar asmuo, kuriam perduotos funkcijos, yra darbuotojas toje pačioje bendrovėje. Esminis momentas, kad toks asmuo nedarbo metu neturi jokių įgaliojimų ne tik atlikti darbo funkcijas, bet net neturi teisės būti saugomame objekte. Svarbi aplinkybė vertinant J. S. veiksmų teisėtumą, kad jis įvykio metu buvo girtas, todėl jis negalėjo būti traktuojamas kaip tinkamas apsaugos funkcijas atlikęs darbuotojas.

Dėl veikos kvalifikavimo apeliantas pažymi, kad teismas turėjo nustatyti, kokius konkrečiai veiksmus atliko kiekvienas iš bendrininkų, tačiau to skundžiamame nuosprendyje nebuvo padaryta. Skundžiamame nuosprendyje iš esmės perrašant kaltinamajame akte įžanginėje dalyje esančias formuluotes buvo nurodyta, kad veika padaryta įžūliu elgesiu ir patyčiomis demonstruojant nepagarbą aplinkai. Apeliantas pažymėjo, kad pats teismas nuosprendyje pripažino, jog nepasitvirtino J. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie tai, kad jis buvęs smaugiamas ar kad ant jo būtų buvę nusišlapinta, todėl šios formuluotės iš kaltinimo buvo pašalintos. O kokios gi anot teismo, kitos aplinkybės traktuotinos kaip kaltininkams inkriminuotas įžūlus elgesys ar, juo labiau, patyčios, skundžiamame teismo nuosprendyje nėra nurodyta.

Teismas, priešingai nei formuojamoje teismo praktikoje, BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos buvimą iš esmės grindė vien tik tuo, kad J. S. neva buvo stumdomas ir prieš jį buvo smurtaujama, tai, anot teismo, laikytina kaip nepagarbos aplinkiniams bei aplinkai demonstravimas. Tačiau pats teismas pripažino, kad S. bei T. U. neva veikė vedini keršto motyvų, todėl net ir remiantis vien tik pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, tokie kaltininkų veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip viešosios tvarkos sutrikdymas. Beje, nustatęs nusikalstamos veikos padarymo motyvus bei tikslus, teismas taip pat tai turėjo nurodyti nuosprendžio nustatomoje dalyje, tačiau tai skundžiamame nuosprendyje nebuvo padaryta.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad teismas priimdamas nuosprendį, jį turi grįsti tik teisėtais būdais gautais įrodymais, t. y. įstatymų nustatyta tvarka gautais duomenimis, kuriuos būtų galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Atsižvelgiant į tai, kad teismas šioje byloje neturėjo galimybės nei tiesiogiai ištirti byloje esančių J. S. parodymų, nei jų patikrinti priimant nuosprendį, todėl jais remtis nebuvo galima. Teismas skundžiamame nuosprendyje ne tik kad visiškai nevertino J. S. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisėtumo aspektu, tačiau ir visiškai nevertino jų patikimumo aspektu, t. y. ar šie parydomai atitinka faktines bylos aplinkybes. Apelianto manymu, teismas atliko tik formalų bylos nagrinėjimą, t. y. buvo išnagrinėti tik tam tikri kaltinimui reikšmingesni bylos fragmentai, o nemaža dalis byloje teisinančių įrodymų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje liko net nepaminėti.

Apelianto manymu, teismo nuosprendis yra nemotyvuotas, byloje surinkti įrodymai palikti be jokios teisinės analizės, nuosprendis paremtas išimtinai kaltinimui naudingais duomenimis, kitų net nevertinant, o neretai net ir nepaminint.

Taip pat apeliantas pažymi, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo užbaigtas ir byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui nesant šioje byloje nukentėjusiojo. Nukentėjusiuoju pripažintam J. S. mirus ir niekam nepageidaujant perimti teisėto nukentėjusiojo statuso, šioje byloje turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl proceso tęsimo ir galbūt prokuroro nutarimo su reikalavimu tęsti procesą priėmimo.

Apeliaciniu skundu nuteistasis T. U. prašo panaikinti teismo nuosprendį ir dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje, išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Apeliantas nuosprendžio nepagrįstumą grindžia iš esmės analogiškomis aplinkybėmis kaip ir apeliantas S. U..

Teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti prokuratūros apeliacinį skundą bei atmesti nuteistųjų apeliacinius skundus. Nuteistieji, jų gynėjas prašė tenkinti jų apeliacinius skundus, prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą teismas daro vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Siekiant išsamiai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes bei motyvuotai atsakyti į apeliacinių skundų argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, paskiriant mikrodalelių ekspertizę. Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus bei atlikusi įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas, vertindamas įrodymus ir priimdamas nuosprendį, įstatymo reikalavimus taikė tinkamai. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad S. U. ir T. U. pagrįstai pripažinti kaltais pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį.

Dėl nuteistųjų S. U. ir T. U. apeliacinių skundų.

Iš nuteistųjų apeliacinių skundų matyti, jog nuteistieji skunde iš esmės kelia įrodymų vertinimo klausimą, nuteistųjų manymu, teismas netinkamai įvertinęs surinktus duomenis nepagrįstai jiems priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje.

Pagal BK 284 straipsnį atsakomybė numatyta už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Kadangi šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtina nustatyti padarinius, realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką.

Nors nuteistieji tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniuose skunduose laikosi pozicijos, kad jie tik buvo priversti gintis nuo J. S. smūgių, vykdė asmens, galbūt padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymą, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės paneigia tokius apeliantų teiginius.

Remiantis nukentėjusiojo J. S. (mirusio 2012-11-28) ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais nustatyta, kad J. S. davė nuoseklius parodymus apie įvykio aplinkybes tiek iš karto po įvykio (2012-06-18), tiek vėlesnėse ikiteisminio tyrimo apklausose (2012-06-20, 2012-10-03, 2012-10-04, 2012-10-31, 2015-11-15). J. S. parodė, jog 2012-06-18, apie 00.30 val., į jo saugomą UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini), įvažiavo baltos spalvos automobilis BMW, kuris nuvažiavo iki galo ir apsisuko, nes nebuvo jam kur išvažiuoti. Jis tai pastebėjo ir pagalvojo, kad nepažįstami asmenys įvažiavo per klaidą ir tuoj išvažiuos. Palaukė išėjęs į lauką apie 5 minutes ir pastebėjo, kad automobilis niekur nevažiuoja iš teritorijos. Priėjęs prie automobilio pamatė, kad sėdi du vyriškiai. Priėjęs prie vairuotojo, nes langas buvo atidarytas, pasakė, kad ši teritorija yra saugoma ir jie turi iš čia išvažiuoti. Taip pat pamatė, kad vairuotojas ir keleivio priekinėje sėdynėje sėdėjęs vyriškis rankose laiko po alaus skardinę. Jis jiems prisistatė, kad yra apsaugos darbuotojas, o vairuotojas pradėjo keiktis ir kažką kalbėti, kad pasitrauktų ir jiems netrukdytų, o keleivio pusėje sėdėjęs vyriškis pasakė, kad nesikabinėtų, taip pat keikėsi necenzūriniais žodžiais. Jis vis aiškino geruoju, kad pasišalintų iš jo saugomos teritorijos, nes nėra ką jiems čia veikti. Tada iš keleivio pusės išlipo vyriškis, kaip vėliau sužinojo, vardu S., nes taip jį vadino vairuotojas, ir priėjęs prie jo bandė suduoti vieną smūgį kumščiu į veidą, tačiau tai pamatęs nuo smūgio išsisuko, pats nustūmęs jo ranką, tada jis trenkė kitos rankos kumščiu į žandikaulio kairę apatinę pusę. Po šio suduoto smūgio tarp jų prasidėjo grumtynės, tačiau S. jį pervertė per petį ant žemės. Jis jam (nukentėjusiajam) sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių į įvairias kūno vietas, pataikė į galvą, kiek tiksliai sudavė, negali pasakyti, nes neskaičiavo, jis taip pat gindamasis sudavė ne vieną, keletą smūgių jam taip pat į įvairias kūno vietas. Norėjo ištrūkti, tačiau jam bandant išsisukti ir atsikelti S. rankose pasiliko jo juodos spalvos megztinis, nes iš jo išsinėrė. Visą tą laiką S. keikėsi, sakė, kad užmuš, o vairuotojas jam pritarė. Vairuotojas sėdėjo automobilyje, o grumtynės vyko prie durelių. Jis (nukentėjusysis) atsikėlė ir pradėjo bėgti asfaltuotu keliu. Pabėgęs kokius 150 metrų, pamatė, kad atvažiuoja automobilis nuo perkėlos link miesto pusės, todėl išėjo į kelią iškeltomis rankomis ir sustabdė automobilį. Vairuotojui pasakė, kad iškviestų policijos pareigūnus. Vairuotojas padavė jam mobilųjį telefoną ir pasakė, kad pats kalbėtų, kokį numerį surinko, nežino. Paėmęs mobilųjį telefoną paaiškino, jog jį sumušė nepažįstami asmenys ir kad atvykų Kairių gatve link perkėlos. Tik pasakęs pamatė, kad atbėga S., todėl atidavė telefoną vairuotojui, šis iš karto nuvažiavo miesto puse. Vairuotojas turėjo pamatyti, kad atbėga S.. Pribėgęs S. prie jo griebė už sportinių marškinėlių atlapų ir bandė vėl jį perversti ant žemės, tačiau jis priešinosi, gynėsi nuo jo smūgių, jis vis bandė jam suduoti kumščiu į įvairias kūno vietas, daugiausiai bandė suduoti jam į galvą ir vis bandė jį pargriauti. Jis taip pat gindamasis trenkė kumščiais. Šių grumtynių metu buvo pataikyta jam į įvairias kūno vietas apie 5 smūgius ir grumtynių metu S. paėmė už sportinių marškinėlių, iš kurių jis išsinėrė. Po to vėl pradėjo bėgti nuo jo, ieškoti pagalbos. Netoliese, apie 500 metrų nuo jo saugomos teritorijos yra kitas saugomas objektas. Pribėgęs prie būdelės, kurioje turėjo būti apsaugos darbuotojas, pradėjo belstis ir šauktis paglbos, tačiau durys buvo uždarytos, niekas durų nedarė. Atsisukęs pamatė, kad atbėga S. su vairuotoju link jo ir kiekvienas rankose turi po pagalį. Vairuotojas turėjo plonesnį pagalį, o S. didesnį ir storesnį. Apsižvalgęs pamatė ant žemės gulintį apie 40 cm ilgio apdirbto medžio pagalį ir toliau bėgo. Bėgo į laukus, atsisukęs pamatė, kad jie jį pavys, nes pats jau neturėjo jėgų toliau bėgti ir atsisuko, o jiems arčiau pribėgus pradėjo sakyti, kad geruoju susitariame. Tačiau jie abu keikėsi necenzūriniais žodžiais, abu sakė, kad primuš ir užmuš, o vairuotojas priėjęs trenkė su rankoje turėtu pagaliu jam į dešinį petį. Jis (nukentėjusysis) pradėjo irgi su savo turėtu žymiai mažesniu pagaliu mosikuotis, kad jie prie jo nelįstų ir jam neuždaužtų. S. jam su pagaliu trenkė per dešinę ranką tarp alkūnės ir riešo, po šio jam suduoto smūgio ant žemės iškrito jo saviginai turėtas pagalys. Kadangi buvo veriantis skausmas ir pagalio nebeturėjo, S. sugriebė jam už kaklo rankomis ir pradėjo smaugti. Jis pradėjo priešintis, įvyko vėl grumtynės ir vėl atsidūrė ant žemės. Ant pilvo sėdėjo S. ir dešiniu keliu suspaudė jo kairę ranką, o jo dešinę ranką laikė iš šono vairuotojas, kuris turėta lazda apie 10 smūgių sudavė jam į lytinius organus, aplink kojas iš vidinės pusės. S. paėmęs jį abiem rankom už kaklo smaugė, buvo praradęs sąmonę ir kiek laiko pragulėjo, nežino ir negali pasakyti, tačiau pajuto, jog S. jį už rankų tempia toliau link miškelio. Buvo vėl praradęs sąmonę, atsibudo, kai pajuto, kad ant jo veido bėga kažkoks skystis. Atsimerkęs pamatė, jog stovi priešais jį vairuotojas ir šlapinasi, tuo metu S. jį laikė apžergęs kojas visu savo svoriu. Vairuotojas S. sakė, kad jis taip pat nusišlapintų ant jo, tačiau S. pasakė, kad nenori. Tada vairuotojas pasakė S., kad jį (nukentėjusįjį) apvers ant pilvo, nes jį padarys per užpakalį. Kadangi buvo nusilpęs, sumuštas, prismaugtas, vis bandė priešintis, šauktis pagalbos, tačiau S. keliu prispaudė jam kaklą. Jis toliau priešinosi, muistėsi, norėjo ištrūkti. S. pagriebė jam dešinę ranką savo abiem rankomis ir suko, kad atsigultų ant pilvo. Jam gulint ant pilvo vairuotojas bandė numauti kelnes, tačiau nespėjo, nes kiek suprato, atvyko policijos pareigūnai. Kai tik S. jį paleido, t. y. atlaisvino rankas ir nulipo nuo jo, jis atsigulė ant nugaros ir nebejudėjo, nes viskas skaudėjo, ypač galva, nes ji buvo sumušta, neturėjo jėgų nieko pasakyti. Gulėdamas suprato, kad S. ir vairuotojas yra pažįstami su policijos pareigūnais ir nuėję jam už nugaros kalbėjosi, kiek suprato, tarėsi, ką daryti. Jis konkrečiai negirdėjo, kas ir ką kalbėjo. Po to buvo priėję visi keturi, vairuotojas jam spyrė apie 2 smūgius į į šonkaulius. Policijos pareigūnai pasakė, jog jis liautųsi, nes jis jau nebejudėjo, tik girdėjo, kas aplinkui vyksta. Bandė pasakyti, bet buvo labai sunku kalbėti, nes bėgo kraujas iš burnos, pakelti galvos nebegalėjo ir buvo vėl praradusi sąmonę. Kiek taip pragulėjo, nežino, bet pajuto, kad atvažiavo dar vienas ekipažas policijos pareigūnų, iš kurių vienas pareigūnas jam pašvietė į akis su žibintuvėliu, patikrino kakle pulsą ir pasakė, kad nieko nebus, reikia kviesti greitąją pagalbą ir kriminalistą. Jis (nukentėjusysis) visko jau detaliai neprisimenu, bet atsimerkė jau greitosios pagalbos automobilyje, kai jį vežė į ligoninę (t. 1, b. l. 15–17, 18–19, 22, 23, 24).

Tokius nukentėjusiojo parodymus iš esmės patvirtina Teismo medicinos išvados, liudytojų G. D., D. Ž., V. M., R. K., L. K., V. A., M. J., R. L. parodymai.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Klaipėdos skyriaus 2012-06-20 specialisto išvadoje Nr. G1054/12(03) konstatuota, kad J. S. padaryti sužalojimai: galvos sumušimas ir poodinės kraujosruvos, odos nubrozdinimai kairės akies vokuose, kraujo išsiliejimas po akies jungine, poodinė kraujosruva dešinės akies viršutiniame voke, poodinė kraujosruva kairės ausies kaušelyje, muštine žaizda viršutinės lūpos gleivinėje iš kairės, odos nubrozdinimas pakaušio dešinėje, galvos smegenų sukrėtimas, odos nubrozdinimai krūtinės ląstos priekiniame paviršiuje kairiojo raktikaulio krūtinkaulinio galo projekcijoje, dešinio raktikaulio projekcijoje, poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimas dešinio peties išoriniame paviršiuje, odos nubrozdinimai dešinio peties užpakaliniame paviršiuje, dešinės mentės projekcijoje, poodinės kraujosruvos juosmens kairėje, prie kairės pažastinės duobės, dešinėje alkūninėje duobėje, dešiniame rieše bei dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, dešinės šlaunies vidurinio trečdalio priekiniame paviršiuje, dešinės šlaunies apatinio trečdalio priekiniame paviršiuje bei dešinės šlaunies vidurinio trečdalio išoriniame paviršiuje. Minimus sužalojimus J. S. galėjo gauti dėl bukos traumos, sumušus nurodytas vietas kietais bukais daiktais. Rasti pailgos formos odos nubrozdinimai bei poodinės kraujosruvos galėjo atsirasti paveikus šias vietas kietu buku pailgos formos daiktu. Visus nurodytus sužalojimus J. S. galėjo patirti naktį iš 2012 m. birželio 17 d. į 18 d. Dėl nurodytų sužalojimų J. S. sveikata sutrikdyta nesunkiai (t. 1, b. l. 46–48).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Klaipėdos skyriaus 2012-09-24 papildomoje specialisto išvadoje Nr. G1835/12(03) konstatuota, kad pagal 2012-06-20 specialisto išvadoje Nr. G1054/12(03) užfiksuotus sužalojimus, J. S. kūne galima išskirti aštuoniolika trauminių poveikių vietų: kairė akis, dešinė akis, kairė ausis, viršutinė lūpa, pakaušio dešinė pusė, kairio raktikaulio sritis, dešinio raktikaulio sritis, dešinio peties išorinis paviršius, dešinio peties užpakalinis paviršius, dešinės mentės projekcija, juosmens kairė pusė, kairė pažastinė duobė, dešinė alkūninė duobė, dešinysis riešas, dešinė plaštaka, dešinės šlaunies vidurinio trečdalio priekinis paviršius, dešinės šlaunies apatinio trečdalio priekinis paviršius bei dešinės šlaunies išorinis paviršius. Apžiūros metu rastos pailgos formos poodinės kraujosruvos, odos nubrozdinimai: kairio raktikaulio srityje, 6 cm ilgio nubrozdinimas, 6x0,3 cm odos nubrozdinimas ant dešinio peties, 25x12 cm odos nubrozdinimas dešinės mentės projekcijoje, 11x5 cm poodinė kraujosruva juosmens kairėje, 12x0,5 cm poodinė kraujosruva dešinėje alkūninėje duobėje, 20x6 cm poodinė kraujosruva dešinės šlaunies vidurinio trečdalio priekiniame paviršiuje bei 8x2,5 cm poodinė kraujosruva dešinės šlaunies apatinio trečdalio priekiniame paviršiuje galėjo atsirasti paveikus tas vietas kietu buku pailgos formos daiktu, galbūt ir mediniu pagaliu ar kitu į jį panašiu daiktu (t. 1, b. l. 50–52).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Klaipėdos skyriaus 2012-12-27 papildomoje specialisto išvadoje Nr. pG 2560/12(03) konstatuota, kad visi J. S. kūne nustatyti sužalojimai įgauti bukos traumos pasekoje. Sužalojimai neatspindi traumuojančio daikto paviršiaus savybių, o tik bendrines, būdingas kieto buko daikto poveikiui, todėl specialistas negali atsakyti, kurie sužalojimai padaryti rankomis, kurie kojomis. Neįtikima, kad sužalojimai J. S. kūne būtų atsiradę nesuduodant jam nė vieno smūgio. J. S. kūne galima išskirti 18 trauminio poveikio vietų. Užduotyje nurodytas smūgių skaičius – 56 smūgiai – gali neatitikti apžiūros metu nustatyto smūgių skaičiaus, nes į tą pačią vietą galėjo būti ir keli trauminiai poveikiai arba buvo nepakankama jėga suduota, kad susidarytų matomi išoriniai sužalojimai. Sužalojimų J. S. lytinių organų srityje nebuvo konstatuota. Rastos poodinės kraujosruvos dešinės šlaunies vidurinio trečdalio priekiniame paviršiuje, dešinės šlaunies apatinio trečdalio priekiniame paviršiuje bei dešinės šlaunies vidurinio trečdalio išoriniame paviršiuje (trys trauminio poveikio vietos) (t. 1, b. l. 165–168).

Liudytojai policijos pareigūnai G. D., D. Ž., V. M. ir R. K. patvirtino, kad atvykę į įvykio vietą, žolėje prie kelio rado gulintį sumuštą nukentėjusįjį. Liudytojai parodė, kad nukentėjusysis buvo iki pusės nuogas, jo veidas ir krūtinė buvo sužaloti. Greitosios medicinos pagalbos tarnybos darbuotojos L. K. bei V. A. parodė, kad atvykusioms pagal iškvietimą į Kairių g., policijos pareigūnai žolėje šalia kelio parodė gulintį vyrą. Vyras buvo be sąmonės, sumuštas jo veidas ir krūtinė, sumušta galva.

Taigi Teismo medicinos išvadose nustatyti J. S. sužalojimai, liudytojų parodymai atitinka nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes dėl prieš jį pavartoto smurto. Be to, specialistas R. P. P. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog sužalojimai negalėjo atsirasti J. S. griūvant ant žemės, nes griuvimo metu susidaro dinaminio pobūdžio sužalojimai ant atsikišusių kūno dalių, kontaktuojančių su paviršiumi, ant kurio žmogus nugriūva. Vadinasi, nuteistųjų versija, kad jie tik gynėsi nuo nukentėjusiojo, norėjo jį sulaikyti, jis krito, neatitinka faktinių aplinkybių, nes paminėtos išvados patvirtina, jog nukentėjusysis sužalojimus patyrė ne tik nuo smūgių, suduotų rankomis ar kojomis, bet nuo buko kieto daikto, kas pagal nustatytas aplinkybes (įvykio vietos apžiūros protokolas, daiktų paėmimo protokolas) buvo medžio pagaliai.

Tai, kad nukentėjusysis J. S. buvo priverstas bėgti nuo nuteistųjų, buvo jų persekiojamas, patvirtino liudytojai M. J. ir R. L..

Liudytojas M. J. parodė, kad 2012-06-18, apie 00.40 val., važiavo namo Kairių g., Klaipėdos m. Važiuodamas pamatė priešais atbėgantį žmogų. Žmogaus viršutinė kūno dalis buvo nuoga. Pamatęs automobilį, žmogus pradėjo eiti link automobilio, rodydamas ranka, kad jis (M. J.) sustotų. Jis sustojo. Žmogus paprašė paskambinti policijai, jis surinko BPC telefono numerį ir padavė vyrui kalbėti. Iš vyro pokalbio su BPC dispečere jis suprato, kad žmogus buvo užpultas nepažįstamų vyrų. Vyras paminėjo, kad užpuolikai jį persekioja su pagaliu. Baigęs pokalbį, vyras grąžino telefoną, o pats nubėgo. Jis (M. J.) nepastebėjo, kad vyras rankoje laikytų pagalį. Kitų vyrų jis nematė.

Liudytojas R. L. parodė, kad jis dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotoju. 2012 m. birželio 17–18 naktį budėjo apsaugos poste, Kairių g., saugojo AB „(duomenys neskelbtini)“ techniką. Naktį pro sargo namelį pastebėjo prabėgantį vyriškį. Vyras buvo iki pusės nuogas, rankose jokių pagalių neturėjo. Žmogų vijosi kiti du žmonės. Jie rankose turėjo pagalius arba į juos panašius daiktus. Nerukus iš miško pusės išgirdo šūksnius.

Šie liudytojų parodymai patvirtina nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, kad jis buvo užpultas ir jam teko bėgti nuo jį užpuolusių nuteistųjų. Atkreiptinas dėmesys, kad jeigu, kaip nurodo nuteistieji, nukentėjusysis juos užpuolė, tai kodėl sužalotas iš esmės buvo tik nukentėjusysis, kodėl jis bėgdamas neturėjo jokio pagalio, tuo tarpu nuteistieji vijosi nukentėjusįjį rankose turėdami pagalius. Pažymėtina ir tai, kad pagal BK 28 straipsnį numatyta, jog būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė, tačiau tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški, o šiuo atveju matyti, kad net jei buvo kilusi grėsmė nuteistiesiems, ji buvo atremta ir tai, kad nuteistieji vijosi nukentėjusįjį ir vėliau prieš jį pavartojo smurtą, nesuteikia pagrindo teigti, kad nukentėjusiojo J. S. veiksmai kėlė realią grėsmę, nuo kurių būtų reikėję gintis. Be to, pažymėtina, kad pagal formuojamą teismų praktiką pripažįstama, jog, esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, besiginančiųjų nėra – abi pusės yra puolančiosios.

Aukštesnysis teismas pastebi ir tai, kad nepatvirtina nuteistųjų versija, jog nukentėjusysis priėjęs prie jų automobilio trenkė pagaliu į automobilio lango rėmą. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2012-06-18 įvykio vietos apžiūros metu specialistas R. B. ant nuteistųjų automobilio (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo durelių rėmo rado ir užfiksavo įbrėžimą ir nuo šio įbrėžimo ant daktiloskopinės plokštelės paėmė mikrodaleles. Įvykio vietos apžiūros metu buvo rasti ir paimti du mediniai pagaliai. Apeliacinės instancijos teismui paskyrus mikrodalelių ekspertizę, 2015-04-02 ekspertizės akte Nr. 11-478 (15) pateikta išvada, jog ant tirti pateiktos daktiloplokštės su mikrodalelėmis, nurinktomis nuo automobilio (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) durelių lango rėmo, medienos dažų dangos ir cementinio skiedinio dalelių iš (nuo) tiriamųjų pagalių nėra.

Dėl nuteistojo S. U. apeliacinio skundo teiginių, jog jis vykdė jam pavestas profesines pareigas pažymėtina, kad nors iš bylos duomenų matyti, jog S. U. dirba Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato OVS vyr. patruliu, tačiau nėra jokių duomenų, kad įvykio dieną jis vykdė tarnybines pareigas. Iš pačių nuteistųjų parodymų nustatyta, kad S. U. tarnybinio pažymėjimo nukentėjusiajam nerodė, buvo apsirengęs civiliais drabužiais, nenurodė, kad vykdo tarnybines pareigas. Taigi S. U. įvykio vietoje buvo kaip civilis asmuo ir iškelta versija, kad jo veiksmai traktuotini kaip profesinės pareigos vykdymas, yra niekuo nepagrįsti.

Apibendrinant tai, kas paminėta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai nekelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jų kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje, t. y. kad nuteistieji viešoje vietoje smurtavo prieš nukentėjusįjį J. S. ir šiais veiksmais sutrikdė viešąją tvarką bei nesunkiai sutrikdė J. S. sveikatą.

Dėl Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro A. Giniočio apeliacinio skundo.

Iš prokuroro skundo matyti, jog prokuroras nesutinka su nuteistųjų veikos kvalifikavimu, teigia, kad nuteistųjų veika neteisingai buvo perkvalifikuoti pagal švelnesnį įstatymą, ir prašo perkvalifikuoti nuteistųjų veiką iš BK 138 straipsnio 1 dalies į BK 138 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktus.

Pažymėti, jog nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai jis padaromas dėl chuliganiškų paskatų. BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas kvalifikuojantis požymis – chuliganiškos paskatos – reiškia, kad veiką kaltininkas padarė dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba kai kaltininkas elgiasi visai be dingsties, arba panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Šis kvalifikuojantis požymis gali būti inkriminuotas tik nustačius, kad nesunkaus sveikatos sutrikdymo motyvas yra chuliganiškos paskatos. Nesunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą kvalifikuojamas, kai jis padaromas dėl nukentėjusiojo asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo. Kvalifikuojantis požymis, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, atsiranda, kai žmogus sužalojamas dėl tarnybos pareigų vykdymo, kaltininkui suvokiant, kad žalojamas asmuo teisėtai atlieka tarnybines pareigas ir norint jį sužaloti būtent dėl šios priežasties, veikia tiesiogine tyčia.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sutinka ne su prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, o su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistųjų kaltė dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 10 punkte, nebuvo įrodyta byloje surinktais duomenimis.

Kaip minėta, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis J. S. mirė, todėl byloje remtasi tik nukentėjusiojo duotais parodymais ikiteisminio tyrimo metu. Nustatyta, jog nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu ir nuteistieji davė skirtingus parodymus dėl konflikto pradžios. Nukentėjusysis parodė, jog nors jis perspėjo nuteistuosius, kad jie negali būti saugomoje teritorijoje, tačiau S. U. sudavė jam smūgį, ir smūgį S. U. sudavė pirmas. Tuo tarpu nuteistieji parodė, kad pirmas smūgį T. U. sudavė J. S. be jokios priežasties, neprisistatė, kad jis yra apsaugos darbuotojas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nebuvo galimybės atlikti akistatos tarp nuteistųjų ir nukentėjusio bei nukentėjusįjį apklausti teisiamajame posėdyje, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nesant galimybės nustatyti konflikto pradžios ir vystymosi, negalima daryti kategoriškos išvados, kad kaltinamieji veikė dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, siekdami priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, t. y. veikė iš chuliganiškų paskatų, bei kad jie suprato, kad nukentėjusysis atlieka savo darbines funkcijas. Todėl teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 10 punkte numatytų nusikalstamų veikų nurodytų tyčinių veiksmų padarymą, abejonės turi būti aiškinamos kaltinamųjų naudai.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti ar keisti nuosprendžio apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistųjų S. U., T. U. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Aido Giniočio apeliacinius skundus.