- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-02-13
- Bylos Nr.
- 2K-67/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Benediktas Stakauskas (pirm.), Valerijus Čiučiulka, Gintaras Goda (pran.)
- Nuteistasis
- M. B.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, BK 181 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo vieneriems metams ir šešiems mėnesiams bausmė. Pritaikius BK 92 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą: įpareigojimus tris mėnesius būti namuose Kaune, Šiaurės pr. 59-16, nuo 22.00 val. iki 6.00 val., tęsti mokslą.
Šiuo nuosprendžiu D. K., padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje, nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas, vadovaujantis BK 40 straipsniu, perduodant jį pagal laidavimą A. K. atsakomybėn trejiems metams, baudžiamoji byla jam nutraukta, tačiau dėl to kasacine tvarka nesiskundžiama.
Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutartimi ištaisyta rašymo klaida Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 31 d. nuosprendyje, nurodant įžanginėje ir rezoliucinėje dalyse teisingą M. B. gyvenamąją vietą Kaune – Biržiškų g. 3–42.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 30 d. nutartis, kuria nuteistojo M. B. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su D. K. 2004 m. gegužės 5 d., apie 21.30 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), prie parduotuvės IKI, mušdamas nukentėjusįjį G. A. sukėlė jam fizinį skausmą: D. K. spyrus į veidą ir nukentėjusiajam nukritus ant žemės, D. K. kartu su M. B. ir dar vienu tyrimo metu nenustatytu asmeniu spardė nukentėjusįjį į įvairias kūno vietas.
M. B. taip pat nuteistas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2004 m. gegužės 13 d. iki birželio 18 d., iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su D. K., neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas psichinę prievartą, t. y. skambindamas telefonu ir vaikščiodamas pas nukentėjusįjį P. A. į namus, atvirai, kitų tyrimo metu nenustatytų asmenų naudai vertė nukentėjusįjį perduoti turtą – 2000 Lt.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 31 d. nuosprendį: baudžiamąją bylą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį jam nutraukti; dėl nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį pritaikyti BK 95 (turėtų būti 93) straipsnį.
Nuteistasis M. B. nurodo, kad jis dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam G. A. kaltu niekada neprisipažino, nes jo nemušė. Tai patvirtino D. K. Teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį remdamasis pagarsintais G. A. ir jo motinos bei liudytojo G. K. parodymais, pagal kuriuos jie matė, kaip trys vyriškiai nusivedė G. A. už parduotuvės kampo ir ten mušė; kas konkrečiai mušė, jie nematė. Kasatorius teigia, kad remtis G. A. parodymais nebuvo pagrindo, nes jų tarpusavio santykiai yra priešiški. Be to, teismas nepašalino prieštaravimų, esančių G. A. parodymuose: liudytojo apklausos protokole jis nurodė, kad buvo spardomas į įvairias kūno vietas, suduota 10–20 smūgių, spirta į galvos sritį, tirpo galva, blogai jautėsi; liudytojo papildomos apklausos protokole minėjo, kad jam jokie sužalojimai nepadaryti, į teismo medicinos ekspertą nesikreipė; apklaustas po pusmečio nurodė, kad buvo patinęs tik veidas. Kasatorius pabrėžia, kad nei viename iš teismo pagarsintų nukentėjusiojo G. A. parodymų nėra teiginio, kad jo, M. B., veiksmai būtų sukėlę fizinį skausmą, t. y. to požymio, kurį inkriminavus jis nuteistas. Be to, pagal Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 8 punktą išvadą dėl fizinio skausmo sukėlimo teismo med. ekspertai nustato remdamiesi bylos medžiagos duomenimis apie mušimo ar kitokio smurtavimo faktą. Išskyrus prieštaringus nukentėjusiojo parodymus, byloje apie tai jokių duomenų nėra.
Nuteistasis akcentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo. Jis nesutinka su apygardos teismo išvada, jog apylinkės teismas pagrįstai atmetė gynėjo prašymą nutraukti baudžiamąją bylą dėl fizinio skausmo sukėlimo, vadovaujantis BPK 407 straipsniu, pažymėdamas, kad nukentėjusiojo G. A. atstovė pagal įstatymą, ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja, pareiškė prašymą patraukti atsakomybėn kaltus asmenis dėl jos sūnaus sumušimo, tai ji atlikusi pagal BPK 53 straipsnio 2 dalies nuostatas. Kasatorius pabrėžia, kad teismai neatkreipė dėmesio į tai, jog privataus kaltinimo bylų procesą reglamentuoja ne BPK 53 straipsnis, o XXX skyrius, t. y. teismai neatribojo šių skirtingų procesinių nuostatų. Be to, nors nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą, apklausiama kaip liudytoja, ir pareiškė savo poziciją patraukti atsakomybėn kaltus asmenis, tačiau jai nebuvo išaiškinta teisė pasinaudoti BPK 54 straipsnio 1 dalyje, 417 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybe dėl sūnaus sumušimo kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Tokia teisė buvo išaiškinta kitoje nukentėjusiojo apklausoje dalyvaujant kitam nukentėjusiojo atstovui pagal įstatymą. Kasatoriaus nuomone, dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BPK 417 straipsnio 1 dalimi, ikiteisminis tyrimas turėjo būti nutrauktas. Apeliacinės instancijos teismas atmesdamas apeliacinio skundo motyvą dėl bylos nutraukimo teisme, remdamasis BPK 409 straipsnio 1 dalimi, nutartyje nekonkretizavo, dėl kokių priežasčių šį procesą turėjo teisę pradėti prokuroras: dėl to, kad veika turėjo visuomeninę reikšmę, ar dėl to, kad nukentėjusysis neturėjo atstovo pagal įstatymą. Kasatorius pabrėžia, kad esant tokiai situacijai neaiškus prokuroro dalyvavimo bylos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį procese pagrindas, nes jokie procesiniai sprendimai apie perėjimą iš privataus į valstybinį kaltinimą byloje nepriimti, todėl prokuroras viršijo savo įgaliojimų ribas. Nagrinėjant bylą pagal valstybinį kaltinimą buvo pasunkinta jo, M. B., teisinė padėtis, suvaržytos įstatymų garantuotos jo, kaip kaltinamojo, teisės: atimta galimybė dalyvauti taikinamajame posėdyje ir susitaikyti; jis buvo pripažintas kaltu dėl dviejų nusikaltimų, todėl nebuvo galimybės jam pritaikyti BK 95 (turėtų būti 93) straipsnį.
Šalies argumentai
Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl jo apeliacinio skundo argumento apie nukentėjusiojo G. A. parodymuose esančius prieštaravimus, kurie nebuvo pašalinti. Apygardos teismas rėmėsi būtent vienais iš prieštaringų nukentėjusiojo parodymų (prieštaraujančių netiesioginės liudytojos G. A. parodymams) ir atmetė tuos parodymus, kuriuose nukentėjusysis teigė, kad jam jokie sužalojimai nepadaryti. Kasatoriaus nuomone, teismų padarytos išvados yra pagrįstos ne patikimais įrodymais, o prielaidomis ir spėjimu.
Kasatorius skunde reiškia abejones ir dėl jam pritaikytos BK 181 straipsnio 1 dalies teisėtumo. M. B. abejoja, ar jo veiksmai atitinka BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, nes jis tyčios padaryti šią veiką bei jokių savanaudiškų paskatų neturėjo, nukentėjusiajam P. A. negrasino, jokios prievartos nenaudojo, skambino nukentėjusiajam ir apsilankė jo namuose paprašytas D. K.
Nuteistasis M. B. dar nurodo, kad teismas, paskirdamas bausmes, ignoravo BPK 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23: nors D. K. pripažintas kaltu padaręs tris nusikalstamas veikas, tačiau jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, ikiteisminis tyrimas L. Š., kuris iš nukentėjusiojo paėmė 1000 Lt, nutrauktas, o jam, M. B., nepilnamečiui, už antraeilį vaidmenį paskirta laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymas atidėtas.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK 407, 409, 417 straipsnių taikymo
Nusikalstama veika, numatyta BPK 140 straipsnio 1 dalyje, pagal BPK 407 straipsnį priskiriama veikoms, dėl kurių procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka. Procesas privataus kaltinimo bylose pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Ikiteisminis tyrimas privataus kaltinimo bylose neatliekamas, procesas pradedamas paduodant skundą ar pareiškimą pirmosios instancijos teismui. BPK 409 straipsnyje numatytos išimtys, kada paaiškėjus, jog galėjo būti padaryta BPK 407 straipsnyje nurodyta veika, procesas vyksta ne privataus kaltinimo, o įprasta tvarka. Pagal BPK 409 straipsnio 1 dalį, jeigu BPK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, baudžiamąjį procesą dėl šių veikų turi teisę pradėti ir prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Taigi pagal minėtas BPK nuostatas ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, turėjo teisę pradėti ir prokuroras, jeigu buvo konstatuota bent viena iš BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytų dviejų aplinkybių, t. y. 1) jeigu ši veika turėjo visuomeninę reikšmę arba 2) jeigu žala buvo padaryta asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime (taip pat ir 2006 m. birželio 15 d. nutarime) pabrėžė, kad pagal BPK 409 straipsnio 1 dalį (2003 m. birželio 19 d. redakcija) prokuroras neturi įgaliojimų pradėti baudžiamąjį procesą dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos, kai nėra nė vienos iš BPK 409 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų (ta veika neturi visuomeninės reikšmės ir ja nėra padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų). Taip pat Konstitucinis Teismas šiame nutarime pažymėjo, kad visais atvejais, kai prokuroras įgyvendina savo įgaliojimus, nustatytus BPK 409 straipsnio 1 ar 2 dalyje, taip pat visais atvejais, kai prokuroras atsisako šiuos įgaliojimus įgyvendinti, jo sprendimas turi būti pagrįstas teisiniais argumentais. BPK nenustatyta, kokia konkrečiai forma turi būti išreikštas prokuroro reikalavimas, esant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytai bent vienai aplinkybei, pradėti ikiteisminį tyrimą. Tačiau tada, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras turi surašyti motyvuotą sprendimą, paprastai yra priimamas nutarimas (BPK 30 straipsnis), kuriame turi būti nurodyti išsamūs argumentai, pagrindžiantys BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytos bent vienos aplinkybės buvimą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, buvo padaryta nepilnamečiui nukentėjusiajam G. A., jo teisėtiems interesams ikiteisminio tyrimo metu atstovavo motina G. A., kuri, apklausta kaip liudytoja, pareiškė prašymą dėl sūnui padarytų sumušimų patraukti kaltus asmenis atsakomybėn, ji pripažinta byloje nukentėjusiąja. Pagal BPK 417 straipsnio 1 dalį, jeigu ikiteisminio tyrimo metu paaiškėja, kad įtariamojo veika turi BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų požymių, tyrimą atliekantis pareigūnas išaiškina nukentėjusiajam jo teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, o dėl šios nusikalstamos veikos bendra tvarka pradėtas ikiteisminis tyrimas nutraukiamas. Byloje nėra duomenų, kad tyrimą atliekantis pareigūnas nukentėjusiojo G. A. atstovei pagal įstatymą G. A. išaiškino teisę, numatytą BPK 417 straipsnio 1 dalyje, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Papildomos liudytojo apklausos, vykusios 2004 m. liepos 27 d., kurioje dalyvavo G. A. dėdė D. S., kuris pagal BPK 53 straipsnio 2 dalį negalėjo būti laikomas nepilnamečio nukentėjusiojo atstovu pagal įstatymą, protokole užfiksuota, kad G. A. išaiškinta teisė dėl sumušimo kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Nepaisant to, tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nebuvo nutrauktas, G. A. 2005 m. sausio 4 d. buvo apklaustas kaip liudytojas apie jo sumušimo aplinkybes, pripažintas nukentėjusiuoju, kaltinamiesiems D. K. ir M. B. pateikti kaltinimai pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, byla dėl jų perduota į teismą. Bylą nagrinėjant teisme kaltinamojo M. B. gynėjas advokatas J. Kvaraciejus pateikė teismui prašymą, vadovaujantis BPK 407 straipsniu, nesant nukentėjusiojo ar jo teisėto atstovo skundo bylą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį M. B. nutraukti. Teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonių (prokurorė prašė atmesti gynėjo prašymą, nes „iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad jie patys norėjo, jog byla būtų perduota į teismą“) protokoline nutartimi nusprendė atmesti M. B. gynėjo prašymą kaip nepagrįstą neišdėstydamas jokių tokio sprendimo motyvų (apeliacinės instancijos teismas neteisingai nutartyje nurodė, kad šis prašymas buvo teismo motyvuotai atmestas).
Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą teisme buvo iš esmės pažeisti BPK 407 straipsnio, 417 straipsnio 1 dalies reikalavimai: esant nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiams, nesant prokuroro reikalavimo tęsti pradėtą baudžiamąjį procesą BPK 409 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, ikiteisminio tyrimo pareigūnas nenutraukė tyrimo, nepilnamečio nukentėjusiojo atstovei pagal įstatymą neišaiškino apie galimybę dėl nusikalstamos veikos kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Dėl tokių veiksmų buvo pažeistos abiejų kaltinamųjų – D. K. ir M. B. – teisės į tinkamą jų padarytų nusikalstamų veikų tyrimo procesą: jie neteko galimybės pasinaudoti BPK 413 straipsnyje numatytu tik privataus kaltinimo bylų procesui būdingu sutaikinimo institutu. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neištaisė šio pažeidimo, bylos dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nenutraukė. Esant tokiai situacijai, baudžiamoji byla turi būti nutraukiama, remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–234/2006).
Nors D. K. ir kasacine tvarka neapskundė nuosprendžio, nustatytas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas turi įtakos ir jam, todėl, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 2 dalimi, nuosprendis turi būti pakeistas ir dėl D. K. Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 31 d. nuosprendis ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 30 d. nutartis yra keistini: naikintinos nuosprendžio ir nutarties dalys, dėl M. B. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams (naikinamas ir bausmių subendrinimas jam pagal BK 63 straipsnį); taip pat naikintinos nuosprendžio ir nutarties dalys dėl D. K. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nuo baudžiamosios atsakomybės atleidus pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą jam dėl to nutraukus. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo baudžiamoji byla M. B. ir D. K. nutrauktina, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Kasatoriaus argumentai dėl jo nuteisimo už veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, pagrįstumo paliekami nenagrinėti; taip pat nenagrinėjami ir nuteistojo M. B. kasacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiojo G. A. parodymų vertinimo, nes kasatoriaus nuteisimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį šia nutartimi naikinamas.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį
Kasatorius abejoja, ar jo atlikti veiksmai atitinka BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, nes jis savanaudiškų paskatų neturėjo, nukentėjusiajam P. A. negrasino, jokios prievartos nenaudojo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. B., veikdamas kartu su D. K., neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas psichinę prievartą, t. y. skambindamas telefonu ir vaikščiodamas pas nukentėjusįjį P. A. į namus, atvirai, kitų tyrimo metu nenustatytų asmenų naudai vertė nukentėjusįjį perduoti turtą – 2000 Lt. BK 181 straipsnio 1 dalyje yra numatyta pagrindinė turto prievartavimo sudėtis, t. y. kai kaltininkas neturėdamas teisėto pagrindo verčia kitą asmenį perduoti turtą ar atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus arba nuo jų susilaikyti panaudodamas grasinimus.
Vertimas kitą asmenį perduoti turtą nesant tam teisėto pagrindo yra turto prievartavimo objektyviosios pusės požymis. Šis vertimas perduoti svetimą turtą, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, buvo susijęs su psichinės prievartos panaudojimu. Psichinė prievarta reiškėsi tuo, kad nuteistasis skambindavo telefonu nukentėjusiajam, vaikščiodavo pas jį į namus. Šie veiksmai pagrįstai buvo įvertinti kaip psichinė prievarta, nes jais buvo sukurta situacija, kuri nukentėjusiajam kėlė nerimą, vertė jį bijoti, jog neperdavus turto atsiras žalingos pasekmės jo sveikatai. Pažymėtina, kad P. A. turėjo pagrindą bijoti dėl savo sveikatos, nes 2004 m. gegužės 5 d. jis jau buvo sumuštas D. K. ir M. B. pažįstamų, jam pagrasinta nesikreipti į policiją. Veikos (turto prievartavimo) kvalifikacijai svarbu, kaip faktines bylos aplinkybes suprato nukentėjusysis, o jis nuteistųjų veiksmus suprato kaip turto prievartavimą ir dėl to kreipėsi į policiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–580/1999, skelbta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenio „Teismų praktika“ Nr. 12). Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad dėl tokių kaltininkų veiksmų (jiems skambinant ir reikalaujant duoti pinigus, lankantis ne vieną kartą jo namuose) jis jautė baimę. Nors kasatorius teigia, kad inkriminuotus jam veiksmus atliko paprašytas D. K., tai kvalifikuojant jo veiką reikšmės neturi. Taigi pagal teismo ištirtus, nuosprendyje aptartus ir tinkamai įvertintus bylos įrodymus teismo išvada, kad M. B. veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 1 dalyje, sudėtis, yra teisinga.
Dėl bausmės už BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymą
Kasacinio skundo argumentai dėl auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo atmetami. Bausmės ar poveikio priemonės parinkimas pirmiausia yra teismo, nustatančio bylos faktines aplinkybes, prerogatyva. Faktinės bylos aplinkybės nustatomos nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Kasacinės instancijos teismas bylą tikrina teisės taikymo aspektu ir keisti žemesnės instancijos teismo paskirtą bausmę ir poveikio priemonę gali tik nustatęs, kad parenkant teisinės sankcijos rūšį ir (ar) jos dydį buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad baudžiamasis įstatymas, paskiriant kasatoriui bausmę, būtų taikytas netinkamai. BK 93 straipsnyje numatyta teismo teisė, o ne pareiga atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės. Nesinaudodamas tokia teise teismas paprastai baudžiamojo įstatymo pažeidimo nepadaro.
Bausmė M. B. paskirta įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes. Tai padaryta įvertinus ne tik tai, kad M. B. padarė dvi nusikalstamas veikas (iš kurių dėl vienos šia nutartimi baudžiamoji byla nutraukiama), bet ir tai, kad jis BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe, veiksmus prieš nukentėjusįjį P. A. atliko ilgą laiką (ilgiau kaip mėnesį), charakterizuojamas patenkinamai, o ne gerai (teigiamai) ar labai gerai. Šios aplinkybės pagrįstai vertintos kaip argumentai prieš kasatoriaus atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Išvada, kad kasatoriui nėra paskirta aiškiai per griežta bausmė, darytina atsižvelgiant ir į tai, kad jam paskirtos bausmės vykdymas atidėtas mažiausiam BK 92 straipsnio 1 dalyje numatytam terminui.
Bausmė kiekvienam iš kaltinamųjų skiriama individualiai, todėl argumentas, kad toje pačioje byloje kaltintam kitam asmeniui buvo taikytas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, nėra pagrindas keisti ar naikinti kasatoriui priimtus teismų sprendimus.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 31 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 30 d. nutartį pakeisti.
Panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalis dėl M. B. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, D. K. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiant ir perduodant jį pagal laidavimą bei baudžiamąją bylą nutraukiant. Baudžiamąją bylą dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo M. B. ir D. K. nutraukti.
Kitą Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 31 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 30 d. nutarties dalį palikti nepakeistą, paliekant M. B. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams trims mėnesiams, bei, pritaikius BK 92 straipsnį, bausmės vykdymą atidedant vieneriems metams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą: įpareigojimus tris mėnesius būti namuose Kaune, Biržiškų g. 3–42, nuo 22.00 val. iki 6.00 val., tęsti mokslą.