Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, 2K-331/2014

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-09-30
Bylos Nr.: 2K-331/2014
Teisminio proceso Nr.: 1-10-2-00488-2010-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Rezultatas: Skundas atmestas.

Teisėjai: Alvydas Pikelis (pirm.), Dalia Bajerčiūtė, Vladislovas Ranonis (pran.)
Kaltinamasis: A. P., J. R.
Nuteistasis: A. P., ir V

Baudžiamoji byla Nr. 2K-331/2014Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00488-2010-7Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.29.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugsėjo 30 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,išteisintiesiems A. P., J. R.,gynėjams Sergejui Pelš, Vaitiekui Novikevičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Motiejūno kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. nuosprendžiu nuteisti:

A. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, A. P. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams ir 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda. Pritaikytas BK 75 straipsnis ir A. P. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms;

J. R. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 20 MGL dydžio (2600 Lt) bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį nuteistas ir V. A. Č..

Iš A. P. ir V. A. Č. solidariai priteista 120 193 Lt valstybės naudai.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. nuosprendžio dalis dėl A. P. ir J. R. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis: A. P. ir J. R. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinti, jiems nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. nuosprendžio dalis dėl A. P. ir V. A. Č. nuteisimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį panaikinta ir byla perduota prokurorui dėl iš esmės neatitinkančio Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio reikalavimų kaltinamojo akto surašymo. Ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, išteisintųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. nuosprendžiu A. P. buvo nuteistas už tai, kad 2011 m. vasario 18 d., pateikdamas raštišką paaiškinimą VĮ Statybos produkcijos ir sertifikavimo centrui apie Senamiesčio apsaugos zonoje vykdytą veiklą, kaip priedus pateikė ant UAB ,,B“ blanko su bendrovės rekvizitais surašytus atgaline – 2011 m. gegužės 24 d. data UAB ,,B“ pranešimą Nr. 10/05/24/03 ir atgaline – 2011 m. gegužės 26 d. data UAB ,,B“ pranešimą Nr. 10/05/26/01, adresuotus UAB ,,I“ dėl būtinybės atlikti archeologinius tyrimus, pasirašytus UAB ,,B“ projektų vadovės J. R., žinodamas, kad šie pranešimai yra suklastoti, t. y. juose pateikta tikrovės neatitinkanti informacija, taip panaudojo netikrus dokumentus.

J. R. buvo nuteista už tai, kad ji ne vėliau kaip 2011 m. vasario 18 d. UAB „B“ patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), būdama UAB ,,B“ projektų direktore, ant UAB ,,B“ blanko su bendrovės rekvizitais naudodamasi kompiuterine technika surašė atgaline – 2011 m. gegužės 24 d. data UAB ,,B“ pranešimą Nr. 10/05/24/03 ir atgaline – 2011 m. gegužės 26 d. data UAB ,,B“ pranešimą Nr. 10/05/26/01, adresuotus UAB ,,I“ dėl būtinybės atlikti archeologinius tyrimus, bei juos patvirtino savo parašu ir taip sąmoningai, tyčia pagamino netikrus dokumentus, nes žinojo, kad nurodo tikrovės neatitinkančius duomenis.

Šalies argumentai

Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiasis prokuroras Egidijus Motiejūnas kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl A. P. ir J. R. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nepadarius jiems veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria J. R. ir A. P. pripažinti kaltais pagal BK 300 straipsnio l dalį, be pakeitimų. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas išsamiai neišnagrinėjo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, įrodymus vertino atskirai, o ne jų visumą, ir taip padarė esminius pažeidimus, kurie sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas pranešimų suklastojimo faktą, dėl kurių J. R. ir A. P. buvo išteisinti, kasatoriaus nuomone, nepagrįstai nurodė, kad pranešimuose įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai nepažeidė fizinių ar juridinių asmenų teisių, nesukėlė šiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, todėl toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ištirtų įrodymų visetą, padarė išvadą, jog visiškai įrodyta, kad J. R. ne 2010 m. gegužės 24 ir 26 d., o vėliau iki 2011 m. vasario 18 d. A. P. prašymu ir nurodžius turinį, surašė du raštus UAB „I“, įpareigojančius užtikrinti archeologo dalyvavimą UAB „B“ patalpose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), o šiuos suklastotus dokumentus A. P. panaudojo pateikdamas VĮ Statybos produkcijos ir sertifikavimo centrui su paaiškinimais, siekdamas išvengti atsakomybės sau, galbūt darbdaviui, turėdamas tikslą įrodyti, kad dėl įvykio kalta yra UAB „I“. Kasatoriaus nuomone, šių pirmosios instancijos teismo argumentų apeliacinės instancijos teismas nevertino ir visiškai nepasisakė dėl jų pagrįstumo.

Pagal baudžiamosios bylos duomenis, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) 2010 m. gruodžio 17 d. kreipėsi VĮ Statybos produkcijos sertifikavimo centrą su raštu „Dėl statybos dalyvių atitikimo nustatytiems kvalifikacijos reikalavimams įvertinimo“ (T. 3, b. l. 61-63). Inspekcija, konstatuodama statybos darbų vadovo A. P., statinio techninės priežiūros vadovo V. A. Č. ir UAB „I“ pažeidimus atliekant statybos darbus Vilniuje, (duomenys neskelbtini), prašė šį raštą su priedais teikti aplinkos ministerijos atestavimo komisijai dėl šių asmenų veiklos atitikties nustatytiems kvalifikacijos reikalavimams įvertinimo. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovų ir teritorijų planavimo specialistų atestavimo komisijos (toliau – Komisijos) 2011 m. sausio 18 d. posėdžio protokolo Nr. 01 išraše (T. 3, b. l. 71-72) buvo nutarta informuoti A. P. ir V. A. Č. apie Inspekcijos teikimą bei įpareigoti juos pateikti raštiškus paaiškinimus apie Senamiesčio zonoje vykdytą veiklą. 2011 m. vasario 18 d. A. P., teikdamas VĮ Statybos produkcijos sertifikavimo centrui raštišką paaiškinimą, kaip priedus pateikė ir UAB „B“ suklastotus 2010 m. gegužės 24 ir 26 d. raštus, adresuotus UAB „I“ (T. 3, b. l. 75-85). Komisijos 2011 m. balandžio 8 d. posėdžio protokolo Nr. 40 išraše (T. 3, b. l. 91-93) nurodyta, kad buvo išklausyta A. P. paaiškinimų, jog jo ir projektų vadovės J. R. iniciatyva UAB „B“ siuntė UAB „I“ įspėjimus dėl tiriamųjų darbų atlikimo objekte, atsakingų asmenų paskyrimo, vykdant žemės kasimo darbus, laikytis Kultūros paveldo apsaugos zonos reikalavimų ir galiojančių teisės aktų. Komisijos 2011 m. birželio 28 d. posėdžio protokolo Nr. 73 išraše (T. 3, b. l. 97-99) nurodyta, kad svarstant galimus A. P. pažeidimus vienas iš komisijos narių išsakė nuomonę, jog yra padaryti pažeidimai vykdant statybos darbus, tačiau A. P. ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad statybos darbai būtų vykdomi pagal galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus, po to komisijos nariai pripažino, jog vadovas ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad būtų laikomasi Kultūros paveldo zonos reikalavimų ir galiojančių norminių aktų, tačiau jie buvo nepakankami. Komisija, taikydama sankcijas, A. P. pareiškė pastabą, tačiau jau atskirai vertindama galimus UAB „I“ pažeidimus nustatė kultūros paveldo statinio sunaikinimo faktą ir vadovaudamasi STR 1.02.07:2004 51.3.2 punktu, panaikino UAB „I“ atestato Nr. 0331 galiojimą. Kasatoriaus nuomone, tokiam Komisijos narių sprendimui turėjo įtakos A. P. paaiškinimai ir pateikti suklastoti UAB „B“ pranešimai, adresuoti UAB „I“. Apeliacinės instancijos teisme atnaujinus įrodymų tyrimą buvo atlikta statybos techninės veiklos ekspertizė, kurioje nurodyta, kad subrangovas UAB „I“ nėra atsakinga už teisės aktų pažeidimus atliekant žemės kasimo darbus, o V. A. Č., pažeidęs STR1.09.05:2002 „Statinio statybos techninė priežiūra“ 33.9 punktą, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, A. P., pažeidęs STR1.08.02:2002 „Statybos darbai“ 59.12 ir 59.16 punktus, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, atsakingi už tai, kad atliekant žemės darbus nedalyvavo archeologas.

Tokiems Komisijos narių sprendimams, kasatoriaus nuomone, turėjo įtakos A. P. paaiškinimai ir pateikti suklastoti UAB „B“ pranešimai, adresuoti UAB „I“. Kasatoriaus teigimu, UAB „B“ pranešimai surašyti ir pateikti Komisijai siekiant išvengti reikšmingų A. P. pasekmių. Pasak kasatoriaus, toks dokumento suklastojimas ir panaudojimas turi būti pripažintas klastojimu, nes šių pranešimų pagrindu Komisija buvo suklaidinta, UAB „I“ nepagrįstai buvo nustatytas kultūros paveldo sunaikinimo faktas ir panaikintas atestato Nr. 0331 galiojimas, o A. P., kurio veiksmai tiesiogiai siejami su kultūros paveldo sunaikinimu, išvengė tinkamo savo veiksmų įvertinimo, išsaugodamas atestatą, taip buvo pažeistos fizinių ir juridinių asmenų teisės sukeliant šiems asmenims reikšmingas teisines pasekmes bei padarant žalos reikšmingoms visuomeninėms vertybėms.

Kasatoriaus nuomone, esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas turėjo pripažinti, kad apylinkės teismo išvados, jog A. P. ir J. R. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, yra teisingos.

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Motiejūno kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kad pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Šioje BK 300 straipsnio dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, o objektyvieji sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad asmuo atliktų bent vieną iš BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardytų pavojingų veikų.

Teismų praktikoje pažymėta, kad nors BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl žalingų padarinių, galinčių atsirasti tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-426/2010, 2K-560/2010, 2K-409/2011, 2K-205/2012). BK 300 straipsnyje esanti teisės norma saugo valdymo tvarką, dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Apie žalą šiai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, baudžiamosios atsakomybės taikymo negali lemti vien tik suklastoto dokumento egzistavimas, o veikos pavojingumas preziumuojamas. Baudžiamosios atsakomybės klausimas tokiais atvejais spręstinas nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valdymo tvarką, ar dėl tokios veikos jai padaroma žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė. Kolegija pažymi, kad sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą neabejotinai gali būti pripažintas dokumento suklastojimu, tačiau tai negali būti daroma formaliai, neatsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumą. Veikos pavojingumo nustatymo reikalavimas siejamas su tuo, kad baudžiamoji teisė nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą, taigi ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat nurodoma, kad nusikaltimai – tai pirmiausia tokie teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, daromas neigiamas poveikis gyvenimo sąlygoms, žmonių gyvenimo lygiui, kėsinamasi į valstybės ir visuomenės gyvenimo pagrindus (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. ir 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Šių nuostatų ignoravimas tokio pobūdžio bylose gali lemti nepakankamo pavojingumo veikų kriminalizavimą, taip iškreipiant baudžiamųjų įstatymų principus bei paskirtį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-608/2010, 2K-426/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012 ir kt.).

Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo nuteistos dėl dviejų UAB „B“ pranešimų, adresuotų UAB „I“, suklastojimo J. R. ir dėl šių pranešimų panaudojimo nuteisto A. P. veiksmai negali būti vertinami kaip nusikalstama veika, nes jais negali būti pažeistos fizinių ar juridinių asmenų teisės ar sukeltos šiems asmenims reikšmingos pasekmės.

Kasatorius su šia išvada nesutinka, laikydamas išteisintųjų A. P. ir J. R. veiksmuose esant BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Kasacinis skundas grindžiamas kitokiu negu apeliacinės instancijos teismo jų veikos padarinių vertinimu.

Minėta, kad BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta veika yra formali, tačiau pagal teismų praktiką veikos padariniai reikšmingi pripažįstant veiką nusikalstama.

Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas 2010 m. liepos 12 d. pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas pagal šį straipsnį nuteisė A. P. ir V. A. Č. už tai, kad jie prieš 2010 metų gegužės 28-30 dienomis atliekant žemės kasimo darbus neužtikrino, jog nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ir apsaugos zonoje būtų atlikti archeologiniai tyrimai, dėl to buvo atidengti ir suardyti XVII bei vėlesniais amžiais datuojami archeologiniai (kultūriniai) sluoksniai, taip tyčia sunaikino didelės mokslinės, istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčias valstybės saugomas nekilnojamąsias kultūros vertybes – Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais dalį. Apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį panaikino ir perdavė bylą prokurorui nustatęs, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Tuo pačiu kaltinamuoju aktu, prokuroro iniciatyva teismui BPK 256 straipsnio tvarka patikslinus kaltinimą, J. R. ir A. P. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį buvo kaltinami ir pirmosios instancijos teismo nuteisti už tai, kad J. R. ne vėliau kaip 2011 m. vasario 18 d. surašė atgalinėmis – 2011 m. gegužės 24 d. ir 2011 m. gegužės 26 d. datomis UAB „B“ pranešimus, adresuotus UAB „I“, dėl būtinybės atlikti archeologinius tyrimus, t. y. tyčia pagamino netikrus dokumentus, o A. P. 2011 m. vasario 18 d. šiuos dokumentus panaudojo, pateikdamas raštišką paaiškinimą VĮ Statybos produkcijos ir sertifikavimo centrui ir prie paaiškinimo pridėdamas šiuos suklastotus dokumentus.

Įstatymas nenustato reikalavimų dokumento formai. Dokumentu gali būti pripažįstamas bet kokia forma ant popieriaus, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas, tačiau keliami reikalavimai dokumento turiniui. Dokumentas turi suteikti informacijos apie įvykį, veiksmą ar asmenį. Dokumentas – tai tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą). Tai įrašas, kurio panaudojimas gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-662/2000, 2K-775/2007, 2K-263/2010, 2K-57/2014).

Kaip matyti iš kaltinime suformuluotų nusikalstamos veikos aplinkybių, dokumento suklastojimas pasireiškė jo surašymu atgaline data, nors iš tikrųjų yra priešingai. Iš paties kaltinimo išplaukia, kad dokumentai surašyti ne vėliau kaip 2011 m. vasario 18 dieną, o patys dokumentai yra datuojami 2011 metų gegužės 24 ir 26 dienomis. Šios datos nurodytos ir byloje esančiose pranešimų kopijose (T. 3, b. l. 120, 121). Taigi faktiškai dokumentai surašyti ne atgaline, o būsima data. Pažymėtina, kad žemės kasimo darbai buvo atliekami 2010 metų gegužės 28-30 dienomis, o po vienerių metų datuojamuose pranešimuose nurodoma būtinybė vykdant darbus laikytis nustatytų reikalavimų. Iš bylos medžiagos galima spręsti, kad minėtais pranešimais A. P. ir J. R. siekė įrodyti, kad jie kreipėsi dėl archeologinių tyrimų atlikimo dar prieš atliekant žemės kasimo darbus, tačiau teismai nustatė, jog tai nebuvo padaryta. Loginiai neatitikimai tarp inkriminuotų pranešimų datų ir atliktų žemės kasimo darbų laiko leido apeliacinės instancijos teismui spręsti, kad šiais pranešimais negali būti pažeistos fizinių ar juridinių asmenų teisės ar sukeltos šiems asmenims reikšmingos teisinės pasekmės. Tokia išvada padaryta nepažeidus BPK reikalavimų ir atsižvelgus į teismų praktikoje susiformavusias BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo nuostatas. Nėra jokio loginio pagrindo manyti, kad dokumentai, kuriais pranešama apie būtinybę atlikti archeologinius tyrimus prieš vykdant žemės kasimo darbus, datuoti praėjus vieneriems metams po to, kai tie darbai jau buvo atlikti, šių dokumentų adresatui ar kitiems asmenims sukeltų teisiškai reikšmingas pasekmes. Jeigu, kaip teigiama prokuroro kasaciniame skunde, minėti pranešimai buvo pagrindas atitinkamai valstybės institucijai panaikinti UAB „I“ išduoto atestato galiojimą, tai toks sprendimas gali (galėjo) būti ginčijamas įstatymų nustatyta tvarka.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, nėra įstatyminio pagrindo tenkinti prokuroro kasacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą.

Teisėjai Alvydas PikelisDalia BajerčiūtėVladislovas Ranonis